Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Almos Jurgelienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Aleksandro Rusako ir Irenos Stasiūnienės, veikdama Panevėžio apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės (apeliantės) UAB „L. B.“ apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų 2025 m. gegužės 15 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „L. B.“ ieškinį atsakovui G. Š. dėl skolos, palūkanų ir negautų pajamų priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo 7 086,39 Eur negrąžintą kreditą, 833,98 Eur mokėjimo (pelno) palūkanas, paskaičiuotas iki sutarties nutraukimo dienos (2024 m. liepos 7 d.), 26 procentų dydžio negautas pajamas, paskaičiuotas už negrąžintą vartojimo kredito sumą (7 086,39 Eur) nuo sutarties nutraukimo dienos (2024 m. liepos 7 d.) iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki sutarties termino pabaigos (2030 m. vasario 5 d.) ir neviršijant pagal sutarties grafiką tą laikotarpį turėjusios būti mokėjimo (pelno) palūkanų sumos – 6 065,05 Eur, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 315 Eur žyminį mokestį bei 400 Eur procesinių dokumentų parengimo išlaidas.

2. Atsakovas atsiliepimo į ieškinį per teismo nustatytą terminą nepateikė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmai 2025 m. gegužės 15 d. sprendimu už akių ieškovės ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė ieškovei iš atsakovo 7 086,39 Eur negrąžinto kredito, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2025 m. balandžio 7 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 362,29 Eur bylinėjimosi išlaidas. Kitoje reikalavimų dalyje ieškinį atmetė.

4. Teismas nustatė, kad pradinė kreditorė – UAB „B.“, ir ieškovė UAB „L. B.“ 2023 m. gruodžio 11 d. sudarė Reikalavimo perleidimo sutartį, pagal kurią ir jos pagrindu sudarytą sutarties priedą pradinė kreditorė perleido ieškovei reikalavimo teises į pradinei kreditorei skolingų asmenų įsiskolinimus, tame tarpe ir reikalavimo teisę į atsakovo G. Š. įsiskolinimą pagal Sutartį.

5. Vadovaudamasis kasacinio teismo praktika, išsiuntęs atsakovui priimto ieškinio su priedais kopijas, tarp jų – ir Reikalavimo perleidimo sutartį bei išrašą iš šios sutarties priedo, teismas sprendė, kad atsakovas yra tinkamai informuotas apie reikalavimo perleidimo faktą. Atsakovui procesiniai dokumentai įteikti tinkamai, todėl teismas konstatavo, jog ieškovė kaip naujoji kreditorė turi teisę reikalauti, kad atsakovas įvykdytų pagal Sutartį neįvykdytas prievoles (CK 6.101 straipsnio 1 dalis, 6.109 straipsnio 1 ir 7 dalys).

6. Teismas, įvertinęs byloje ieškovės pateiktus įrodymus, nustatė, kad atsakovas nei pradinei kreditorei, nei ieškovei neatliko jokių mokėjimų pagal Sutartį. Atsižvelgdamas į tai, kad byloje nepateikta įrodymų, jog atsakovas su ieškove ir (ar) pradine kreditore atsiskaitė (CPK 178 straipsnis), konstatavo, kad atsakovas pažeidė savo prievoles, todėl vadovaudamasis CK 6.38 straipsnio 1 dalimi, 6.189 straipsnio 1 dalimi, 6.256 straipsnio 1 dalimi, ieškovei iš atsakovo priteisė 7 086,39 Eur negrąžinto kredito sumą.

7. Vertindamas kitų nurodytų ieškinio reikalavimų pagrįstumą, teismas atsižvelgė į tai, kad nagrinėjamu atveju sprendžiamas ginčas kilęs iš vartojimo teisinių santykių. CK 6.228⁴ straipsnio 9 dalyje įtvirtinta teismo pareiga būti aktyviam ir vertinti vartojimo sutarčių sąlygų sąžiningumą savo iniciatyva. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad teismas ex officio (savo iniciatyva) turi kvalifikuoti vartojimo sutartis ir atlikti tokių sutarčių nesąžiningų sąlygų kontrolę, tame tarpe ex officio vertinti, ar kredito davėjas tinkamai įgyvendino kreditingumo vertinimo pareigą. Kai ši pareiga nebuvo įgyvendinta tinkamai, teismas turi savo iniciatyva taikyti Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo (toliau – VKĮ) 8 straipsnio 7 dalyje nurodytus padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 1 d. Vartojimo kredito santykių teisinio reglamentavimo ypatumų ir jų taikymo bei aiškinimo teismų praktikoje apžvalga Nr. AC-52-1, Teismų praktika Nr. 52, 2020).

8. Iš ieškovės byloje pateiktų duomenų apie atsakovo G. Š. kreditingumo įvertinimą pagal VKĮ normas ir Vartojimo kredito gavėjų mokumo vertinimo ir atsakingojo skolinimo nuostatus, teismas nustatė, jog prieš sudarant Sutartį atsakovo vidutinės mėnesio įmokos dydis pagal visus įsipareigojimus finansų įstaigoms sudarė 40 procentų jo tvarių pajamų, t. y. nurodytas rodiklis viršijo Nuostatų 9 punkte numatytą rodiklį (atsakovo šeiminis statusas – nevedęs, išlaikomų vaikų skaičius – 0, pajamos – 625,91 Eur, įsipareigojimai finansų įstaigoms per mėnesį – 249,98 Eur). Be to teismo nustatyta, kad atsakovas prašoma suteikti kredito suma siekė refinansuoti jau suteiktus kitus kreditus ir prieš sudarant refinansavimo sutartį, aptariamas rodiklis buvo dar didesnis – sudarė 71,13 procentų. Šiuo ginčo atveju teismas vertino, kad nepateikta duomenų, kurie patvirtintų, jog vartojimo kredito davėja turėjo pagrįstų ir pakankamų duomenų nuspręsti, jog Sutarties sudarymo atveju atsakovas bus finansiškai pajėgus tinkamai įvykdyti Sutartimi prisiimtus įsipareigojimus. Nustatęs faktą, jog vartojimo kredito davėja neįvykdė VKĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos dėl vartojimo kredito gavėjo kreditingumo teisingo įvertinimo, sprendė, kad kredito davėjai turi būti taikomos VKĮ 8 straipsnio 7 dalyje įtvirtintos teisinės pasekmės. Tokiu pagrindu teismas nusprendė atmesti ieškovės kaip pradinės kreditorės teisių ir pareigų perėmėjos ieškinio reikalavimus dėl 833,98 Eur mokėjimo (pelno) palūkanų ir 6 065,05 Eur negautų pajamų priteisimo pagal sutartį iš atsakovo (vartotojo).

9. Konstatavęs, jog atsakovas tinkamai neįvykdė prievolės grąžinti jam suteiktą kreditą, todėl iš atsakovo priteisė 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą negrąžinto kredito sumą (7 086,39 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2025 m. balandžio 7 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

10. Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „L. B.“ (toliau – ir apeliantė) prašo pakeisti 2025 m. gegužės 15 d. skundžiamo sprendimo už akių civilinėje byloje dalį dėl mokėjimo (pelno) palūkanų ir negautų pajamų nepriteisimo ir priteisti apeliantei iš atsakovo mokėjimo (pelno) palūkanas, paskaičiuotas iki sutarties nutraukimo dienos (2024-07-07), 26,00 procentų dydžio negautas pajamas, paskaičiuotas už negrąžintą vartojimo kredito sumą 7086,39 Eur, nuo Sutarties nutraukimo dienos (2024-07-07) iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki Sutarties termino pabaigos (2030-02-05) ir neviršijant pagal Sutarties grafiką tą laikotarpį turėjusios būti kredito mokesčio (mokėjimo (pelno) palūkanų) sumos (6065,05 Eur); taip pat prašo pakeisti skundžiamo sprendimo už akių civilinėje byloje dalį dėl bylinėjimosi išlaidų ir priteisti apeliantei iš atsakovo 715,00 Eur bylinėjimosi išlaidų; kitą skundžiamo sprendimo už akių civilinėje byloje dalį palikti nepakeistą; priteisti apeliantei iš atsakovo 155,00 Eur žyminį mokestį, sumokėtą už apeliacinį skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

10.1. Apeliantė nesutinka su skundžiamo sprendimo už akių dalimi dėl mokėjimo (pelno) palūkanų, negautų pajamų ir kitų mokėjimų nepriteisimo, nurodo, kad 2025-04-07 pateikdama ieškinį, teismui pateikė ir pirminio kreditoriaus UAB B. raštą, kuriame pateikta informacija apie atsakovo kreditingumo vertinimą;

10.2. Minėtame rašte nurodyta, kad atsakovas siekė refinansuoti jau suteiktus kreditus. Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad „iš ieškovės į bylą pateiktų duomenų apie atsakovo kreditingumo įvertinimą matyti, jog prieš sudarant Sutartį atsakovo vidutinės mėnesio įmokos dydis pagal visus įsipareigojimus finansų įstaigoms sudarė 60 procentus jo tvarių pajamų“. Pažymi, kad teismo sprendime nurodyti argumentai, apie netinkamą kreditingumo vertinimą yra nepagrįsti, nes šiuo atveju pirminis kreditorius tinkamai įvertino atsakovo turimus įsipareigojimus, esamas pajamas ir jų santykis neviršijo įstatyme numatytos 40 proc. ribos, o sudarė 31,20 proc.;

10.3. Atkreipia dėmesį, kad šiuo atveju atsakovo kredito įmoka (refinansavimo įmoka) negalėjo viršyti 40 proc. gaunamų pajamų t. y. 250,36 Eur (galima maksimali refinansavimo įmoka, kadangi visi ankstesni įsipareigojimai refinansuoti) (625,91 x 0,40 = 250,36), o sudaryta sutartis su 195,26 Eur įmoka, pagal sutarties specialiosiose sąlygose esantį mokėjimo grafiką. Atsakovo kreditingumo nustatymo metu buvo vertinami finansiniai įsipareigojimai – 0 Eur, vertintas atsakovo keturių paskutinių mėnesių tvarių pajamų vidurkis – 625,91 Eur pagal gautą informaciją „S.“ duomenų bazėje. Atsakovo įmokos dydžio (195,26 Eur) ir pajamų (625,91 Eur) santykio rodiklis leido atsakovui gauti vartojimo kreditą;

10.4. Atsižvelgiant į tai, kad teismas nepagrįstai netenkino dalies apeliantės reikalavimo, todėl remiantis minėta pozicija bei nustačius, jog apeliantės ieškinyje nurodyti reikalavimai tenkintini visa apimtimi, teismo sprendimo už akių dalis dėl bylinėjimosi išlaidų turėtų būti pakeista, nurodant, jog apeliantei priteisintos visos jos patirtos bylinėjimosi išlaidos.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

12. Byloje ginčas kilo dėl vartojamosios paskolos ir su ja susijusių mokėjimų priteisimo iš atsakovo ieškovei kaip perėmusiai reikalavimo teisę iš pradinės kredito davėjos.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

13. Iš bylos duomenų nustatyta, kad pradinė kreditorė – UAB „B.“ ir apeliantė 2023 m. gruodžio 11 d. sudarė Reikalavimo perleidimo sutartį, pagal kurią ir jos pagrindu sudarytą sutarties priedą, pradinė kreditorė perleido ieškovei reikalavimo teises į pradinei kreditorei skolingų asmenų įsiskolinimus, tame tarpe ir reikalavimo teisę į atsakovo įsiskolinimą pagal Sutartį.

14. Pradinė kreditorė UAB „B.“ ir atsakovas G. Š. 2024 m. vasario 5 d. sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Sutartis), kuria atsakovui 72 mėnesių laikotarpiui buvo suteiktas 7 086,39 Eur vartojimo kreditas, metinė kredito palūkanų norma – 26 procentai, bendros kredito kainos metinė norma – 29,33 procentai, atsakovui įsipareigojus kas mėnesį pagal grafiką sumokėti fiksuotą 195,26 Eur sumą.

15. Atsakovas nuo 2024 m. vasario 5 d. nevykdė sutartinių įsipareigojimų, dėl ko UAB „B.“ 2024 m. birželio 21 d. įspėjimu informavo atsakovą, jog iki 2024 m. liepos 7 d. nesumokėjus susidariusio įsiskolinimo sumos – 735,53 Eur, sutartis bus laikoma vienašališkai nutraukta. Atsakovas tinkamai nevykdė pagal Sutartį prisiimtų įsipareigojimų, todėl pradinė kreditorė 2024 m. liepos 7 d. nutraukė su atsakovu sudarytą Sutartį. Be to kredito davėja UAB „B.“, ir ieškovė UAB „L. B.“ 2023 m. gruodžio 11 d. sudarė Reikalavimo perleidimo sutartį, pagal kurią ir jos pagrindu sudarytą sutarties priedą pradinė kreditorė perleido ieškovei reikalavimo teises, tame tarpe ir reikalavimo teisę į atsakovo G. Š. įsiskolinimą pagal Sutartį.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

16. Vartotoju pripažįstamas fizinis asmuo, su savo verslu, prekyba, amatu ar profesija nesusijusiais tikslais (vartojimo tikslais) siekiantis sudaryti ar sudarantis sutartį, o verslininku pripažįstamas fizinis ar juridinis asmuo ar kita organizacija, ar jų padalinys, savo prekybos, verslo, amato arba profesijos tikslais siekiantys sudaryti ar sudarantys sutartis, įskaitant asmenis, veikiančius verslininko vardu arba jo naudai (CK 6.2281 straipsnio 2 ir 3 dalys). Atsižvelgiant į pirmiau aptartose normose pateiktą vartojimo sutarties sampratą, kasacinio teismo praktikoje suformuluoti esminiai požymiai, kuriuos atitinkanti sutartis kvalifikuojama kaip vartojimo: pirma, prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; antra, fizinis asmuo prekes ir paslaugas įsigyja ne dėl savo ūkinės komercinės ar profesinės veiklos, o savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti; trečia, prekes ar paslaugas teikia verslininkas (fizinis ar juridinis asmuo, veikiantis verslo tikslais) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2011; 2012 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2012; 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2012; 2016 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-358-248/2016, 31, 32 punktai).

17. Atsižvelgiant į nurodytą Kasacinio teismo praktiką, atsakovas ieškovės atžvilgiu yra vartotojas, taigi ieškovė sudarydama sutartį su juo, turėjo atsižvelgti ne tik į savo bet ir į vartotojo interesus, norint įgyvendinti atsakingo skolinimosi principą.

18. Apeliaciniu skundu ieškovė teigia, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo netinkamai įvykdžius vartotojo kreditingumo vertinimo pareigą. Prašo sprendimo už akių panaikinti dalyje kuria atmesti ieškinio reikalavimai dėl 833,98 Eur mokėjimo (pelno) palūkanų, 26 procentų dydžio negautų pajamų, paskaičiuotų už negrąžintą vartojimo kredito sumą 7086,39 Eur, nuo Sutarties nutraukimo dienos (2024-07-07) iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki Sutarties termino pabaigos (2030-02-05) ir neviršijant pagal Sutarties grafiką tą laikotarpį turėjusios būti kredito mokesčio (mokėjimo (pelno) palūkanų) sumos (6065,05 Eur), ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – patenkinti minėtus ieškinio reikalavimus, priteisti ieškovei iš atsakovo visų patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

19. CK 6.886 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kredito davėjas, teikdamas vartojimo kredito paslaugą, privalo užtikrinti tinkamą atsakingo skolinimo principo įgyvendinimą. Šio principo tinkamą įgyvendinimą. Vartojimo kredito sutarties sudarymo metu (2024 m. vasario 5 d.) galiojo Lietuvos banko valdybos 2013 m. kovo 19 d. nutarimu Nr. 03-62 (2016 m. sausio 28 d. nutarimo Nr. 03-12 redakcija) patvirtinti Vartojimo kredito gavėjų mokumo vertinimo ir atsakingojo skolinimo nuostatai.

20. Nuostatų tikslas – skatinti atsakingą kredito įstaigų skolinimo praktiką, rinkos drausmę ir veiklos skaidrumą siekiant sumažinti kredito įstaigų sektoriaus sisteminę riziką, nesubalansuotus nekilnojamojo turto kainų pokyčius, taip pat pernelyg spartaus kreditų portfelio augimo ir perteklinės rizikos koncentracijos riziką bei norint apsaugoti vartotojus nuo per didelės finansinių įsipareigojimų naštos ir ugdyti atsakingo skolinimosi įpročius, taip prisidedant prie visos finansų sistemos stabilumo užtikrinimo (1 punktas).

21. Vadovaujantis Nuostatais, vartojimo kredito davėjas privalo įvertinti visus objektyviai numanomus reikšmingus veiksnius, atsižvelgdamas į vartojimo kredito gavėjo pateiktą, iš kreditingumui vertinti naudojamų registrų ir informacinių sistemų gautą informaciją ir kitą vartojimo kredito davėjui arba tarpusavio skolinimo platformos operatoriui prieinamą informaciją, galinčius turėti įtakos vartojimo kredito gavėjo kreditingumui, ypač tokius kaip tvarios vartojimo kredito gavėjo pajamos, jo kredito istorija, pajamų kitimo (augimo ir mažėjimo) potencialas (Nuostatų 7.2-7.3 papunkčiai).

22. Apeliantė tvirtina, kad pradinė kreditorė tinkamai įvertino turimus atsakovo įsipareigojimus, esamas pajamas ir jų santykis neviršijo įstatyme numatytos 40 proc. ribos, o sudarė 31,20 proc., tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais apeliantės argumentais. Pažymėtina, kad apeliantė pagrįsdama atsakovo kreditingumo vertinimo teisingumą, neatsižvelgė į tai, kad atsakovas jau turėjo įsipareigojimų kitoms finansų įstaigoms, todėl pirmosios instancijos teismas, įvertinęs apeliantės nurodytus duomenis, teisingai nustatė, jog prieš sudarant Sutartį atsakovo vidutinės mėnesio įmokos dydis pagal visus įsipareigojimus finansų įstaigoms sudarė daugiau nei 40 procentus jo tvarių pajamų, t. y. nurodytas rodiklis viršijo Nuostatų 9 punkte numatytą rodiklį. Pažymėtina ir tai, kad Nuostatų 7.3 papunktyje nurodyti registrai ir informacinės sistemos daugiskaita, o šiuo atveju byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pradinė kreditorė vertino daugiau nei vienoje sistemoje atsakovo kreditingumą.

23. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktą ieškinio priedą - duomenų suvestinę apie atsakovo kreditingumo įvertinimą, daro išvadą, kad pradinė kreditorė, vertindama atsakovo kreditingumą, rėmėsi išimtinai viena duomenų suvestine, kurioje matyti, kad atsakovas turėjo iki 2024-02-05 Sutarties sudarymo paėmęs tris vartojimo kreditus iš kitų kreditavimo įmonių (2023-12-16 iš UAB „M.“– skolos likutis 2382,88 Eur, 2023-12-19 iš AB N. - skolos likutis 828,45 Eur; 2023-12-28 iš V., veikiančios per UAB C. S., skolos likutis -1375,06 Eur), kad atsakovo naudojamos tvarios pajamos nurodytos - 625,91 Eur, o kliento nurodyti įsipareigojimai kredito įstaigoms sudaro 249,98 Eur per mėnesį, kas atitiktų 40 procentų vertinamojo santykio. Remiantis Nuostatais, sudarant vartojimo kredito sutartį vartojimo kredito gavėjo vidutinės mėnesio įmokos dydis pagal visus įsipareigojimus finansų įstaigoms turi sudaryti ne daugiau kaip 40 procentų vartojimo kredito gavėjo tvarių pajamų. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas nepagrįstus apeliantės argumentus dėl nurodyto santykio procentine išraiška kitokio skaičiavimo, atsižvelgia į duomenų suvestinėje fiksuotą, bet kredito davėjo iš esmės nevertintą dar vieno sudaryto sandorio įtaką vartotojo kreditingumui. Matyti, kad ieškovė taip pat nenurodė patikslinančių duomenų, kokio sandorio pagrindu likus dienai iki ginčo sutarties sudarymo 2024 m. vasario 4 d. buvo suteiktas atsakovui 2500 Eur papildomas kreditas, nurodant jo pervedimą į kliento turimą atsiskaitomąją sąskaitą AB (duomenys neskelbtini) bei fiksuojant nulinę įmokos sumą. Tokie kredito davėjo sugeneruoti vienos sistemos pagrindu netikslūs duomenys apie atsakovą kaip vartotoją ir jo turimus visus kreditorius, teisėjų kolegijos vertinimu, tik patvirtina pirmos instancijos teismo padarytas išvadas, kad pradinė kreditorė atsakingai neįvertino vartotojo kreditingumo, tenkino atsakovo paraišką dėl net keturių paimtų kreditų refinansavimo, kai prie 2500 Eur papildomo kredito net nebuvo nurodyta aiški jo paskirtis, atsakovo galutinio prisiimto kreditorinio įsipareigojimo su palūkanomis dydis, kredito laikotarpis, mokėjimo įmokų grafikas. Tai rodo, jog sudarant 2024 m. vasario 5 d. ginčo sutartį pradinės kreditorės faktiškai atsižvelgta tik į 2023 metais atsakovo prisiimtų įsipareigojimų kredito įstaigoms dydį ir pagal tris kreditus sugeneruotą 249,98 Eur bendrą kas mėnesį mokamą sumą t. y. neteisingai įvertinas tiek atsakovo mokumas, tiek jo atsakingas skolinimas 2024 metų vasario mėnesį.

24. Pažymėtina, kad prieš sudarydama vartojimo kredito sutartį, kredito įstaiga įvertina kredito gavėjo mokumą, remdamasi iš kredito gavėjo gauta informacija bei atlieka patikrinimą mokumui vertinti naudojamose ir jai prieinamose duomenų bazėse. Vertinami tvarūs kredito gavėjo pajamų šaltiniai, jų įvairovė, tvarumas ir įvertinama galima jų kaita ateityje, taip pat pagrindinės kredito gavėjo išlaidų grupės, susijusios su įsiskolinimais finansų įstaigoms ir kitiems asmenims. Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo normos nedetalizuoja, kokia forma toks patikrinimas atliekamas, kokie duomenys turi būti pateikiami, ar tokiam vertinimui yra pakankama vartojimo kredito gavėjo deklaracija apie savo finansinę padėtį, ar turi būti pateikiami įrodymai, patvirtinantys vartojimo kredito gavėjo pateiktus duomenis, tačiau akivaizdu, kad įstatymas leidžia visus įmanomus būdus kredito davėjui tikrinti vartotojo kreditingumą. Taigi, kiekvienas apdairus ir rūpestingas asmuo (verslininkas) ir turėtų pasinaudoti visais įmanomais tikrinimo būdais ir pats nuspręsti bei patvirtinti, kad vartotojas yra mokus, atitinka atsakingo skolinimo reikalavimus, įvertindamas savo verslo rizikas.

25. Atmetant apeliacinį skundą, sutiktina su pirmos instancijos teismo argumentais, kad vartojimo kredito davėjo pareigos įvertinti kredito gavėjo kreditingumą netinkamas vykdymas sukelia atitinkamas teisines pasekmes. Pagal VKĮ 8 straipsnio 7 dalį, palūkanos, netesybos ir mokesčiai pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui netaikomi, jeigu vartojimo kredito davėjas ne dėl vartojimo kredito gavėjo kaltės netinkamai įvertino vartojimo kredito gavėjo kreditingumą. Taigi nustačius faktą, jog vartojimo kredito davėjas neįvykdė VKĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos dėl vartojimo kredito gavėjo kreditingumo įvertinimo, kredito davėjui turi būti taikomos VKĮ 8 straipsnio 7 dalyje įtvirtintos teisinės pasekmės. Atsakomybės už neatsakingai suteiktą kreditą asmeniui, kuris nėra pajėgus grąžinti visos kredito kainos sutartyje nustatytais terminais ir tvarka, taikymas turėtų pasireikšti tuo, jog kredito davėjai iš kredito gavėjos būtų priteista tik kredito suma, neskaičiuojant kitų pagal sutartį mokėtinų sumų, šiuo konkrečiu atveju – palūkanų, administravimo mokesčio, negautų pajamų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020; Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1185-889/2021).

26. Pirmos instancijos teismas teisingai nustatė, kad nors ieškovė nesutinka, tačiau pagal faktines aplinkybes pradinė kreditorė kaip vartojimo kredito davėja nepakankamai atidžiai ir atsakingai vertino atsakovo kreditingumą prieš pasirašant su juo ginčo sutartį. Vartojimo kredito davėjas privalo įvertinti visus objektyviai numanomus reikšmingus veiksnius, atsižvelgdamas į vartojimo kredito gavėjo pateiktą, iš kreditingumui vertinti naudojamų registrų ir informacinių sistemų gautą informaciją ir kitą vartojimo kredito davėjui arba tarpusavio skolinimo platformos operatoriui prieinamą informaciją, galinčius turėti įtakos vartojimo kredito gavėjo kreditingumui, ypač tokius kaip tvarios vartojimo kredito gavėjo pajamos, jo kredito istorija, pajamų kitimo (augimo ir mažėjimo) potencialas (Nuostatų 7.2–7.3 papunkčiai). Taigi, pradinė kreditorė vertindama atsakovo kreditingumą, galėjo pasinaudoti ir kitomis duomenų bazėmis, kur informacijos buvo daugiau. Tokiu būdu apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pradinė kreditorė, turėdama galimybę detaliai tikrinti informaciją, bet ja nepasinaudodama, nurodant, kad pakanka tiek informacijos kiek ji gavo iš vienos sistemos, prisiėmė iš to kilusias rizikas. Atitinkamai ir apeliantė perimdama sutartimi reikalavimą iš pradinės kreditorės perėmė ir susijusią riziką dėl kreditorinių reikalavimų į atsakovą apimties. Taigi, ieškovė perimdama kreditorinį reikalavimą į atsakovą (skolininką), pagal sudarytą vartojimo kredito sutartį prisiėmė ir atsakomybę už pradinės kreditorės neatsakingai įvertintas atsakovo finansines galimybes vykdyti savo įsipareigojimus.

27. Apeliacinės instancijos teismas dėl kitų apelianto apeliaciniame skunde dėstomų argumentų detaliau nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Atmetus apeliacinį skundą dėl sprendimo už akių pakeitimo dėl likusių ieškinio reikalavimų tenkinimo, nėra pagrindo spręsti ir dėl priteistų bylinėjimo išlaidų atsakovui padidinimo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010 ir kt.).

28. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus bei nustatytas aplinkybes konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes bei vertino byloje esančius įrodymus, atsižvelgdamas į teismų praktiką, teisingai aiškino ir taikė Vartojimo kredito įstatymo nuostatas, Civilinio kodekso 6.870, 6.886, 6.37, 6.210 straipsnius, reglamentuojančius paskolos teisinius santykius, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą už akių, todėl sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

29. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamoje byloje netenkinant ieškovės apeliacinio skundo, jos patirtos bylinėjimosi išlaidos iš kitos šalies apeliacinės instancijos teisme nepriteistinos (CPK 98 straipsnis).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų 2025 m. gegužės 15 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.