Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mefodijos Povilaitienės, Henriko Sadausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Gedimino Užubalio,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Tetirvinai“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo pakeitimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2021 m. vasario 12 d. sprendimu Nr. AS-55 (toliau – ir Sprendimas) patvirtino Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento Panevėžio apskaitos ir mokesčių kontrolės skyriaus 2020 m. gruodžio 17 d. patikrinimo aktą Nr. PA 80-123-2020 dėl priskaičiuoto 120 656 Eur mokesčio už išgautus ir nedeklaruotus valstybinius gamtos išteklius (požeminį vandenį) taikant didesnį tarifą.

2. Pareiškėja pateikė teismui skundą ir prašo pakeisti Departamento 2021 m. vasario 12 d. sprendimą Nr. AS-55 dalyje dėl priskaičiuoto 120 656 Eur mokesčio už valstybinius gamtos išteklius (požeminį vandenį) sumažinant mokesčio už valstybinius gamtos išteklius tarifą (požeminį vandenį) iki 12 656,6 Eur.

2.1. Paaiškina, kad Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento Panevėžio apskaitos ir mokesčių kontrolės skyrius atliko pareiškėjos patikrinimą ir surašė patikrinimo aktą Nr. PA 80-123-2020, kuriame buvo nurodyta, kad pareiškėja: 1) 2019 m. II ketvirčio Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijų (forma KIT708) pateikė Valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau – ir VMI) nesilaikydama pateikimo terminų ir tuo pažeidė Lietuvos Respublikos Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 7 straipsnio 4 dalies nuostatas; 2) per 2017 – 2019 m. ketvirčių mokestinius laikotarpius nedeklaravo išgautų požeminio vandens išteklių (rūšis – kitas požeminis vanduo (tarifas 0,10 Eur)) kiekių, VMI teikė klaidingas Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijas, ir tuo pažeidė Įstatymo 7 straipsnio 2 dalies nuostatas ir Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir gruntą deklaracijos KIT708 formos užpildymo taisyklių, kurios buvo patvirtintos Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2006 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. D1-614/VA-99, 30 punkto nuostatas; 3) mokėtinas mokestis padidintu tarifu už išgautą, bet nedeklaruotą požeminio vandens išteklių (rūšis – kitas požeminis vanduo (tarifas 0,10 Eur.)) kiekį už 2017-2019 metų ketvirčių mokestinius laikotarpius sudaro 120 656 Eur.

2.2. Pareiškėja nesutikdama su patikrinimo aktu, pateikė pastabas ir nurodė, kad Departamentas nenustatė, kad pareiškėja 2017-2019 m. iš viso nebūtų deklaravusi išgauto požeminio vandens kiekių, būtų deklaravusi mažesnį, nei išgautas vandens kiekis ar požeminį vandens kiekį būtų išgavusi neturėdama tam leidimo. t. y. būtų siekusi nuslėpti, kad išgauna ir naudoja gamtos išteklį. Patikrinimo akto 2 punkte yra pripažįstama, kad Bendrovė „turi dar galiojantį Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimą (toliau – ir TIPK) Nr.P2-6/045, išduotą 2006 m. birželio 29 d. TIPK nekeistas ir nepanaikintas, juo buvo suteikta teisė išgauti požeminį vandenį.

2.3. Nepaisant pareiškėjos pateiktų paaiškinimų dėl situacijos, Departamentas 2021 m. vasario 12 d. priėmė sprendimą Nr. AS-55 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ ir juo patvirtino mokestį už gamtos išteklius (vandenį) 10 kartų padidintu tarifu, kurį sudaro 120 656 Eur.

2.4. Pareiškėjos manymu, 2019 m. II ketvirčio Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracija buvo pateikta laiku. Nors deklaracija buvo pateikta su klaida, nurodant, kad ji teikiama už 2018 metų II ketvirtį, tačiau tai irgi nelaikytina sąmoningu vengimu išvengti mokesčio už valstybinius gamtos išteklius. Juo labiau, kad deklaracija buvo patikslinta tų pačių 2019 metų lapkričio 7 d.

2.5. Pareiškėja niekada nesiekė nuslėpti informacijos apie išgautus požeminio vandens išteklius ir pateiktose deklaracijose teisingai nurodė išgauto vandens kiekį, tačiau klydo nurodydama vandens rūšį/ kodą pagal Įstatymo 2 priedą ir Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir gruntą deklaracijos KIT708 formos ir jos papildomo lapo KIT708P formos užpildymo ir pateikimo taisykles.

2.6. Pareiškėjos įsitikinimu, Departamento sprendimu paskirta sankcija yra neproporcinga padarytam pažeidimui. Pažymi, kad kompetentingoms institucijoms teikė pagal teisės aktus reikalaujamą informaciją apie sunaudotą vandenį, deklaruodavo sunaudoto vandens kiekį ir mokėdavo mokestį, tačiau dėl žmogiškojo faktoriaus – ne itin aiškaus teisinio reguliavimo ir elementariausios klaidos, mažesniu tarifu sumokėjo mokestį už valstybinius gamtos išteklius, nei privalėjo sumokėti, Departamento sprendimu paskirtas mokestis dešimteriopu tarifu laikytinas ne visiškai atitinkančiu pažeidimo sunkumą.

3. Atsakovas Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos su skundu nesutinka, prašo jį atmesti.

3.1. Paaiškina, kad pareiškėja per 2017-2019 metų mokestinius laikotarpius išgautą vandenį naudojo savo vykdomai ūkinei komercinei veiklai, tačiau VMI pateiktose deklaracijose deklaravo išteklių rūšį – požeminis vanduo, išskyrus mineralinį, vandens tiekėjo tiekiamas namų ūkio reikmėms ir patalpų šildymui (tarifas 0,03 Eur/m3). Pareiškėja nedeklaravo išgautų ir privalomų deklaruoti ūkinei komercinei veiklai naudotų išteklių, kurių rūšis yra požeminis vanduo (kitas požeminis vanduo – tarifas 0,10 Eur/m3), tuo pažeidė Įstatymo 7 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Per 2017-2019 m. iš viso išgauta 113 000 m3 kito požeminio vandens, kuris nėra deklaruotas Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijose. Už išgautą ir nedeklaruotą gamtos išteklių rūšį – kitas požeminis vanduo (tarifas 0,10 Eur), vadovaujantis Įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatomis už nedeklaruotą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Jis apskaičiuojamas Įstatymo 2 priede nustatytą tarifą dauginant iš koeficiento 10. Už išgautą, bet nedeklaruotą požeminio vandens išteklių (rūšis – kitas požeminis vanduo (tarifas 0,10 Eur)) kiekį už 2017-2019 metų mokestinius laikotarpius buvo paskaičiuotas mokėtinas mokestis padidintu tarifu – 120 656,00 Eur.

3.2. Pareiškėja skunde teigia, kad per visą eilę metų iš kompetentingų institucijų neturėjo jokių pastabų dėl vandens apskaitos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijų ir sumokėtų mokesčio sumų, už išgaunamą vandenį dėl žemės ūkio veikla užsiimančių ūkio subjektų teisės aktai visą laiką buvo painūs. Atsakovas pažymi, kad pareiškėja yra juridinis asmuo, vykdantis ilgametę didelės apimties žemės ūkio veiklą, susijusią su gamtos išteklių naudojimu, tad turi pareigą domėtis teisės aktų reikalavimais, jų pakeitimais ir vykdyti Lietuvos Respublikoje galiojančius teisės aktus, taip pat atitinkamai numatyti bei prisiimti rizikas, jei įstatymų nesilaikys, privalo išmanyti jam privalomus veikloje vykdyti teisės aktus, įskaitant ir apie laiku bei teisingai teikiamas deklaracijas valstybei. Pareiškėja privalėjo organizuoti darbą taip, kad prievolės valstybei būtų įvykdytos tinkamai, taip pat manytina, jog turėjo tam visas galimybes, tačiau net ne vienkartiniu atveju teikė neteisingus duomenis apie požeminio vandens naudojimą. Įstatymas pareiškėjai nustato pareigą būti atidžiai, rūpintis ir užtikrinti tinkamą požeminio vandens išgavimą, deklaracijų teikimą ir mokesčių sumokėjimą, vykdant savo ūkinę veiklą. Jei išgaunant požeminį vandenį kyla abejonių dėl taikytino tarifo, pareiškėja visada turi teisę kreiptis dėl konsultacijų į Departamentą. Tačiau pažymėtina, kad pareiškėja vykdydama savo ūkinę veiklą nesikreipė į Departamentą dėl konsultacijos(ų) apie požeminio vandens išgavimą, deklaracijų teikimą ir mokesčių už valstybinius gamtos išteklius mokėjimą, pati savarankiškai pasirinko neteisingą mokesčio tarifą ir jį taikė. Departamento pareigūnai ankstesnių patikrinimų metu nėra tikrinę išgaunamo požeminio vandens ir mokesčių mokėjimo, dėl ko niekaip anksčiau negalėjo pastebėti ir užkardinti pareiškėjos daromo pažeidimo.

3.3. Pareiškėja skunde nurodo, kad deklaracija už 2019 m. II ketvirtį išgauto vandens kiekį buvo pateikta laiku, t. y. 2019 m. liepos 18 d. Kaip matyti iš pateiktų deklaracijų, už 2019 m. II ketvirtį išgauto vandens kiekį (9600 m3) deklaracija buvo pateikta 2019 m. liepos 18 d. klaidingai nurodant mokestinį laikotarpį (2018 m. II ketv.). 2019 m. lapkričio 7 d. ši deklaracija buvo pataisyta. Tai yra tik formalus pažeidimas. Tačiau deklaracija pateikta ne už tą vandens rūšį, kuris buvo išgautas ir už kurį turėjo būti mokami mokesčiai, todėl mokesčio padidintu tarifu skaičiavimui tai jokios reikšmės neturi.

3.4. Departamentas nepritaria pareiškėjos prašymui netaikyti Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nurodyto koeficiento 10 ar sumažinti papildomai apskaičiuotą mokestį iki 2 kartus. Departamento pareigūnai atlikdami patikrinimą, vadovavosi Įstatymo nuostatomis, kurios nenumato netaikyti nurodyto koeficiento 10 ar sumažinti apskaičiuotą mokestį už nedeklaruotą iškasenų kiekį, todėl Pareiškėjos prašymas netenkintinas, kaip nepagrįstas teisės aktais.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

4. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl spendimo, kuriuo pareiškėjai paskaičiuotas padidintas 120 656 Eur mokesčio tarifas už 2017-2019 m. išgautą kitą požeminį vandens išteklių kiekį jo nedeklaravus, teisėtumo ir pagrįstumo.

5. Byloje nustatyta, kad Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento Panevėžio apskaitos ir mokesčių kontrolės skyrius atliko planinį pareiškėjos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius apskaičiavimo ir deklaravimo teisingumo patikrinimą už 2017-2019 metų mokestinius laikotarpius. Atlikęs pareiškėjos mokesčio už gamtos išteklių apskaičiavimo ir deklaravimo teisingumo patikrinimą už 2017-2019 metus, 2020 m. gruodžio 17 d. patikrinimo aktą Nr. PA 80-123-2020 dėl priskaičiuoto 120 656 Eur mokesčio už išgautus ir nedeklaruotus valstybinius gamtos išteklius (požeminį vandenį) taikant didesnį tarifą. Konstatavo, kad pareiškėja nedeklaravo išgautų ir privalomų deklaruoti ūkinei komercinei veiklai naudotų išteklių, kurių rūšis yra požeminis vanduo (kitas požeminis vanduo – tarifas 0,10 Eur), tuo pažeidė Įstatymo 7 straipsnio 2 dalies reikalavimus.

5.1. Pareiškėja pateikė pastabas dėl patikrinimo akto, kuriose nurodė, kad pareiškėja nesiekė nuslėpti išgaunamo vandens kiekio, teikė deklaracijas ir mokėjo mokestį, suklydo taikydami tarifą, kad paskaičiuotas mokestis yra neproporcingas padarytam pažeidimui.

5.2. Departamentas 2021 m. vasario 12 d. sprendimu Nr. AS-55 patvirtino Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento Panevėžio apskaitos ir mokesčių kontrolės skyriaus 2020 m. gruodžio 17 d. patikrinimo aktą Nr. PA 80-123-2020 dėl priskaičiuoto 120 656 Eur mokesčio už išgautus ir nedeklaruotus valstybinius gamtos išteklius (požeminį vandenį) taikant didesnį tarifą.

6. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, nustatantis valstybinių gamtos išteklių, kurie pagal šį įstatymą yra mokesčio objektas, apmokestinimo mokesčiu už valstybinius gamtos išteklius ir ginčų nagrinėjimo tvarką, Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymas (toliau – ir ŽGĮ), Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas (toliau – ir MAĮ).

6.1. Įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Aplinkos ministerija ar jos įgaliotos institucijos kontroliuoja, ar teisingai apskaičiuojamas ir deklaruojamas mokestis už valstybinius gamtos išteklius. Aplinkos ministerijos įgaliotos institucijos pagal kompetenciją mokestinio patikrinimo rezultatus įformina bei juos patvirtina Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka (Įstatymo 8 straipsnio 3 dalis). Vadovaujantis šio Įstatymo 6 ir 7 straipsniais, pareiga apskaičiuoti išgautą gamtos išteklių kiekį ir jį teisingai deklaruoti yra nustatyta mokesčio už valstybinius gamtos išteklius mokėtojui.

6.2. Pagal Įstatymo 7 straipsnio 1 dalies nuostatas, mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokestinis laikotarpis yra kalendorinis ketvirtis. Pagal to pačio straipsnio 2 dalį, mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokėtojai, mokestinio laikotarpio mokesčio deklaracijoje taikydami indeksuotą šio įstatymo 1 ar 2 prieduose nustatytą tarifą, apskaičiuoja ir moka mokestį už visą per tą mokestinį laikotarpį išgautą gamtos išteklių kiekį. Įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje nurodyta, jog mokesčio mokėtojai, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, privalo užpildyti mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijas ir jas pateikti tai teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai, kurios veiklos teritorijoje jie yra arba privalo būti įregistruoti mokesčio mokėtojais, ir sumokėti mokestį už valstybinius gamtos išteklius iki antro kalendorinio mėnesio, einančio po mokestinio laikotarpio, už kurį mokestis mokamas, 15 dienos.

6.3. Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje imperatyviai nustatyta, kad už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Jis apskaičiuojamas šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10. Vadovaujantis šio Įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi pareiškėja yra mokesčio už išgaunamus valstybinius gamtos išteklius mokėtoja.

6.4. Pagal ŽGĮ 12 straipsnio 1 dalies nuostatas (suvestinė ŽGĮ redakcija nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. iki 2020 m. birželio 30 d.), Lietuvos Respublikos žemės gelmių išteklius ir ertmes, išskyrus žemės gelmių šiluminę energiją, tradicinius ir išsklaidytuosius angliavandenilius, gali naudoti juridiniai ir fiziniai asmenys ir šių asmenų grupės, veikiančios pagal jungtinės veiklos sutartis, gavę LGT išduotą leidimą ir sudarę su ja išteklių ar ertmių naudojimo sutartį. 2014 m. birželio 19 d. Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo Nr. I-1034 12 ir 13 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XII-960 3 straipsnio 4 d. nustatyta, kad iki šio įstatymo įsigaliojimo išduoti leidimai naudoti geriamąjį gėlą ir gamybinį požeminį vandenį galioja neterminuotai, jeigu nesikeičia geriamojo gėlo ir gamybinio požeminio vandens naudojimo sąlygos. Pareiškėja turi dar galiojantį – TIPK Nr. P2-6/045, išduotą 2006 m. birželio 29 d., todėl požeminį vandenį išgavo teisėtai.

6.5. MAĮ 68 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius, jei kitaip nenustatyta šiame straipsnyje ar atitinkamo mokesčio įstatyme, mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir trejus praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kuriais pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad MAĮ nustatyta tvarka mokesčių administratoriui atliekant pakartotinį mokesčių mokėtojo patikrinimą, šio straipsnio 1 dalies nuostatos netaikomos, tačiau mokesčių administratorius tokio patikrinimo metu negali apskaičiuoti mokesčio už ilgesnį laikotarpį negu pirminio patikrinimo metu.

6.6. Taigi, už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir laiku nedeklaravus išgauto gamtos išteklių kiekio ir nesumokėjus valstybinio mokesčio už išgautą požeminį vandenį yra pagrindas taikyti Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatytą didesnį mokesčio tarifą.

7. Kaip matyti iš pareiškėjos skundo, ginčo dėl patikrinimo metu nustatytų faktinių aplinkybių nėra. Pareiškėja neginčija to, jog išgavo požeminį vandenį, neginčija išgauto vandens kiekio, pripažįsta suklydusi nustatydama ne tą mokesčio tarifą.

8. Pareiškėja netinkamai suprato teisės aktų reikalavimus, pripažįsta savo klaidą dėl nedeklaravimo išgaunamo požeminio vandens. Pareiškėjo kiekvienais kalendoriais metais Lietuvos geologijos tarnybai teikė Požeminio vandens gavybos metines ataskaitas, kiekvienais metais, teisės aktų nustatyta tvarka, kas ketvirtį, pateikdavo kompetentingoms institucijoms Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijas ir jų pagrindu sumokėdavo mokesčius. Aplinkos apsaugos agentūrai kiekvienais metais teikė Vandens naudojimo apskaitos metines ataskaitas. Kompetentingos institucijos netūrėjo pastabų dėl vandens apskaitos, mokesčiu už valstybinius gamtos išteklius deklaracijų ir sumokėtų mokesčių sumų, todėl turėjo pagrįstą teisinį lūkestį, kad jokių teisės aktų nepažeidžia.

8.1. Teismas su tokiu pareiškėjos situacijos interpretavimu neturi teisinio pagrindo sutikti, nes pagal Įstatymo 7 straipsnio 1 dalies nuostatas, mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokestinis laikotarpis yra kalendorinis ketvirtis. Pagal to pačio straipsnio 2 dalį, mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokėtojai, mokestinio laikotarpio mokesčio deklaracijoje taikydami indeksuotą šio įstatymo 1 ar 2 prieduose nustatytą tarifą, apskaičiuoja ir moka mokestį už visą per tą mokestinį laikotarpį išgautą gamtos išteklių kiekį. Įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje nurodyta, jog mokesčio mokėtojai, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, privalo užpildyti mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijas ir jas pateikti tai teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai, kurios veiklos teritorijoje jie yra arba privalo būti įregistruoti mokesčio mokėtojais, ir sumokėti mokestį už valstybinius gamtos išteklius iki antro kalendorinio mėnesio, einančio po mokestinio laikotarpio, už kurį mokestis mokamas, 15 dienos.

8.2. Bylos medžiaga patvirtina, kad Departamento pareigūnai anksčiau nėra atlikę jokių pareiškėjos patikrinimų dėl mokesčio už valstybinius gamtos išteklius apskaičiavimo ir deklaravimo teisėtumo, todėl tokio pobūdžio mokestinis patikrinimas buvo atliekamas pirmą kartą.

8.3. Todėl, esant šioms aplinkybėms, tokiam teisiniam reglamentavimui, Departamentas teisėtai ir pagrįstai konstatavo, kad pareiškėja per 2017-2019 m. iš viso išgavo 113 000 m3 kito požeminio vandens, kuris nėra deklaruotas. Pareiškėja šiais veiksmais pažeidė Įstatymo 7 straipsnio 2 reikalavimus. Todėl vadovaujantis Įstatymo 6 straipsniu už laiku nedeklaruotą išgaunamo požeminio vandens kiekį paskaičiavo mokestį taikant didesnį tarifą – 120 656,00 Eur.

8.4. Teismo vertinimu, tiek 2020 m. gruodžio 17 d. patikrinimo aktas, tiek Sprendimas yra adekvatūs, nustatytos aplinkybės aiškios, pagrįstos teisės aktais ir pakankamai motyvuotos. Sprendime aiškiai ir suprantamai yra pažymėta, kad Sprendimas priimamas ne tik vadovaujantis MAĮ 132 straipsnio 2 dalies 1 punktu, bet ir įvertinus pareiškėjos pateiktas rašytines pastabas bei jas pagrindžiančius dokumentus.

9. Teismas pažymi, kad, sprendžiant dėl pareiškėjai taikytinos mokesčio sumos, svarbu atsižvelgti, be kita ko, į pažeidimo pobūdį ir jį lėmusias aplinkybes. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje išaiškinta, jog institucijų priimtų nutarimų taikyti asmeniui konkrečią sankciją pagrįstumo ir teisėtumo kontrolę užtikrina teismas. Teismas, atsižvelgdamas į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę nuspręsti, kad tokia sankcija asmeniui neturi būti taikoma, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d. nutarimas, 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimas). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) laikosi nuostatos, jog teisingumas negali būti tapatinamas su formaliu teisės aktuose nustatytų taisyklių taikymu ir tais atvejais, kai pagal faktines bylos aplinkybes akivaizdu, jog konkretaus socialinio konflikto atžvilgiu teismo sprendimas bus formalus, bet ne teisingas, pirmenybę būtina teikti teisingumui (LVAT 2015 m. vasario 11 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-896-662/2015).

10. Teismas taip pat pažymi, kad proporcingumo principo taikymas atsiskleidžia tuo, kad pritaikyta neigiama poveikio priemonė turi atitikti padarytą pažeidimą, todėl šis principas neatskiriamas nuo teisingumo principo. Įgyvendinant teisingumo principą, reikalaujama, kad asmeniui skiriama sankcija būtų proporcinga padarytam pažeidimui. Teisingumo principas taip pat įpareigoja, kad asmuo, padaręs priešingą teisei veiką, neišvengtų atsakomybės, tačiau skiriant jam bausmę būtų atsižvelgiama į jo turtinę padėtį bei kitas aplinkybes. Konstitucinis Teismas 2001 m. spalio 2 d. nutarime yra konstatavęs, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi asmens varžyti akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti. Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d. nutarime nurodyta, kad teisingumo ir teisinės valstybės konstituciniai principai reiškia ir tai, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp teisės pažeidimų ir už šiuos pažeidimus nustatytų nuobaudų turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija). Šie principai neleidžia nustatyti už teisės pažeidimus tokių nuobaudų, kurios būtų akivaizdžiai neproporcingos teisės pažeidimui bei siekiamam tikslui.

11. LVAT praktikoje pripažįstama, kad tokiose situacijose ekonominės sankcijos sumažinimas, vietoje 10 kartų didesnio mokesčio tarifo taikant 50 ar 100 proc. didesnį mokestį, atsižvelgus į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes, atitinka teisingumo, protingumo kriterijus (žr., pvz., LVAT 2016 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje eA-2166-575/2016, 2016 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje eA-3525-575/2016, 2018 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1130-556/2018). Byloje nustatyta, kad pareiškėja, atskleidė visus jai žinomus duomenis. Nėra duomenų, kad pareiškėja būtų anksčiau bausta už analogiškus nusižengimus. Teismas, nagrinėjamu atveju vadovaudamasis aukščiau nurodytais argumentais bei įvertinęs bylos duomenis, ginčo šalių teiktus paaiškinimus, vadovaudamasis proporcingumo ir teisingumo principais, daro išvadą, kad pareiškėjai pritaikyta sankcija taikant 10 kartų didesnį mokesčio tarifą yra pernelyg griežta. Teismas, įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes, susijusias su padaryto pažeidimo pobūdžiu, pasekmėmis, aptartą teisinį reglamentavimą, vadovaudamasis teisingumo, protingumo, proporcingumo principais, sprendžia, jog nagrinėjamu atveju įstatymo numatytos ekonominio poveikio priemonės tikslui pasiekti pakanka mokestį už nedeklaruotą išgautą gamtos išteklių kiekį padidinti vieną kartą.

12. Remiantis išdėstytų aplinkybių ir teisės aktų nuostatų visuma, konstatuotina, kad Departamento paskirta sankcija pareiškėjai yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga, todėl turėtų būti mažintina iki 12 656,6 Eur.

13. Teismui konstatavus, kad ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, taip pat teismui šiuo sprendimu sumažinus ginčijamu sprendimu paskirtą sankciją ir pareiškėjai neprašanti priteisti bylinėjimosi išlaidų, nėra pagrindo priteisti teismo išlaidas.

14. Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 4 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Tetirvinai“ skundą patenkinti iš dalies.

Pakeisti Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2021 m. vasario 12 d. sprendimą Nr. AS-55 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ dalyje, už nedeklaruotus valstybinius gamtos išteklius (gėlą požeminį vandenį), kuriuo apskaičiuotas ir patvirtintas 120 656 Eur eurų mokestis, jį sumažinti iki 12 656,6 Eur.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.