- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-11-21
- Bylos Nr.
- 2S-1663-881/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-08532-2016-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vilija Mikuckienė
- Suinteresuotas asmuo
- Lietuvos Respublikos, atstovaujamos VĮ Turto banko, uždaroji akcinė bendrovė „Finverta“, Lietuvos Respublika
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Mikuckienė
viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos, atstovaujamos VĮ Turto banko, atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 29 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2VP-14965-155/2016 pagal antstolio D. K. prašymą dėl skolininko pakeitimo vykdymo procese, suinteresuoti asmenys: uždaroji akcinė bendrovė „Finverta“, Lietuvos Respublika, kuria antstolio prašymas patenkintas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Antstolis D. K. kreipėsi į teismą, prašydamas pakeisti skolininką vykdymo procese. Nurodė, kad vykdo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 7 d. išduotą teismo įsakymą Nr. L2-17065-466/2011 dėl 548,54 EUR skolos ir 5 proc. metinių palūkanų išieškojimo iš skolininko A. G. išieškotojo UAB „Finverta“ naudai. (duomenys neskelbtini) skolininkas mirė, jo palikimą 2014 m. rugsėjo 22 d. priėmė Lietuvos Respublika. Apie susidariusį įsiskolinimą įpėdinė buvo informuota antstolio pranešimais. Atsižvelgdamas į tai, antstolis prašė pakeisti vykdomojoje byloje skolininką A. G. Lietuvos Respublika.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. balandžio 29 d. nutartimi antstolio prašymą tenkino.
Teismas nustatė, kad skolininkas A. G. (duomenys neskelbtini) mirė, skolininko palikimą 2014 m. rugsėjo 22 d. priėmė Lietuvos Respublika. Iš teismui pateiktų antstolių 2013 m. sausio 22 d. pranešimo Nr. 2-P-1117 ir 2014 m. kovo 12 d. pranešimo Nr. 0093/11/03202 teismas nustatė, kad apie skolininko mirtį ir vykdomas vykdomąsias bylas VMI buvo informuota (dar iki palikimo priėmimo dienos (2014 m. rugsėjo 22 d.).
Taigi teismas sprendė, kad palikimą priėmusiai valstybės institucijai apie vykdomą išieškojimą A. G. atžvilgiu buvo žinoma jau nuo 2013 m. sausio 22 d., skolininko teisių perėmėja apie tai tinkamai informuota antstolės P. K. pranešimu Nr. 2-P-1117, pats palikimas buvo priimtas 2014 m. rugsėjo 22 d.
Dėl CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatyto 3 mėnesių termino teismas pažymėjo, kad Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 21 d. nutartyje Nr. 2A-872-611/2014 buvo pateiktas aiškinimas dėl CK 5.63 straipsnio 1 dalies taikymo. Teismas pažymėjo, jog CK 5.63 straipsnio 1 dalies normos, numatančios palikėjo kreditoriams teisę per 3 mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos pareikšti reikalavimus priėmusiems palikimą įpėdiniams, testamento vykdytojui arba palikimo administratoriui arba pareikšti teisme ieškinį dėl paveldimo turto, tikslas yra suteikti įpėdiniui informaciją apie palikėjo kreditorių turtines pretenzijas į palikėjo turtą, nes tokia informacija padeda įpėdiniui apsispręsti, ar jam apskritai priimti palikimą, o jeigu priimti, tai kokiu būdu. Tai savo kasacinėje praktikoje ne kartą pažymėjo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-190/2009, 2011 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-540/2011, 2012 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-523/2012, kt.). Dėl šios priežasties, kadangi valstybė negali pasirinkti palikimo priėmimo būdo ir negali atsisakyti jo priimti, CK 5.63 straipsnio 1 dalies norma netenka reikšmės tuo atveju, kai palikimą priima valstybė (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-540/2011, 2012 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-523/2012, kt.). Todėl, anot teismo, CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatytas 3 mėnesių terminas, kai palikimą priima valstybė, netaikytinas.
Be to, teismas pažymėjo, kad valstybė palikimą priėmė 2014 m. rugsėjo 22 d., o jos vardu palikimą priimančiai institucijai (VMI prie LR FM) buvo pranešta apie vykdomas bylas antstolio D. K. kontoroje A. G. atžvilgiu dar 2013 m. sausio 22 d., t. y. prieš daugiau nei metus, tarp šių institucijų vyko susirašinėjimas dėl šių paveldėjimo klausimų, antstolis taip pat iš Testamentų registro išrašo nustatė, jog palikėjo palikimo priėmimo faktų nėra užregistruota, todėl atitinkamai kreipėsi į VMI prie LR FM (t. y. antstolis, vykdantis šią vykdomąją bylą skolininko A. G., buvo aktyvus). Todėl, anot teismo, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais laikytina, kad šiuo atveju iš esmės buvo įvykdytas CK 5.63 straipsnyje numatytas tikslas (t. y. suteikti įpėdiniui informaciją apie palikėjo kreditorių turtines pretenzijas į palikėjo turtą, šis galėjo nustatyti atsakomybės turtu apimtis), todėl pareiškimo atmetimas formaliais pagrindais neatitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijų, tuo labiau, kad skolininko turto yra likę, ir yra galimybę kreditoriui bent iš dalies atgauti skolą. Būtent Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas praktiką dėl CK 5.63 straipsnio taikymo vykdymo procese keičiant skolininką į Lietuvos valstybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutartis Nr. 3K-3-540/2011), nurodė, kad keičiant skolininką vykdymo procese ir sprendžiant skolininko pakeitimo klausimą į Lietuvos valstybę, būtina nustatyti aplinkybes, kurios įrodo, jog buvo pasiektas CK 5.63 straipsnio nuostatų tikslas – sudarytos prielaidos informuoti apie palikėjo skolą, užtikrinant civilinių teisinių santykių stabilumą bei apibrėžtumą. Šiuo atveju šie tikslai buvo įgyvendinti ir palikimą priimanti Lietuvos valstybė dar gerokai iki skolininko palikimo priėmimo buvo informuota apie vykdomą išieškojimą antstolio kontoroje. Be to, Lietuvos valstybė priimdama palikimą tik 2014 m. rugsėjo 22 d. nesusidūrė su skolinių įsipareigojimų neapibrėžtumo ar informacijos trūkumo problema (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutartis Nr. 3K-3-533/2011), nes įpėdinis (valstybė) buvo gerai informuotas apie kreditoriaus reikalavimą dar iki palikimo priėmimo. Teismas atkreipė dėmesį ir į VMI prie LR FM atsakymą antstoliui, iš kurio matyti, kad ši informavo antstolį, kad ji, atstovaujanti valstybei, paveldės skolininko turtą, tačiau su išieškotoju atsiskaitys tik tada, kai išieškotojas kaip kreditorius pareikš CK 5.63 straipsnio nustatyta tvarka pretenziją ir ji bus pripažinta. Teismas pabrėžė, kad skola yra priteista (materialinis klausimas išspręstas), pradėtas priverstinis jos vykdymas (kreditoriaus reikalavimas įgijo procesinę formą), todėl kreditorius neprivalo papildomai įgyvendinti CK 5.63 straipsnio nustatytos tvarkos kreipdamasis su ieškiniu į teismą dėl skolos, nes kreditoriaus, kurio reikalavimai patvirtinti įsiteisėjusius teismo sprendimu, įpareigojimas grįžti į materialiąsias procedūras tam, kad vėl būtų grįžta į vykdymo procesą, sukurtų papildomą procedūrinę naštą ir nepadėtų užtikrinti kreditorių teisių, neatitiktų proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principų (CPK 7 straipsnis) bei vieno svarbiausių civilinės teisės principų – prievolių privalomumo (pacta sunt servanda) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-359/2011).
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublika, atstovaujama VĮ Turto banko, atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 29 d. nutartį ir antstolio D. K. prašymą dėl skolininko pakeitimo atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. balandžio 14 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-18/2014, pakeitė iki tol formuotą kasacinio teismo praktiką ir išaiškino, kad nepriklausomai nuo to, ar po palikėjo mirties palikimas pereina valstybei, ar jį paveldi kiti įpėdiniai, kreditorius, praleidęs CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą ir siekdamas savo reikalavimo patenkinimo iš palikėjo turto, turi teisę kreiptis į teismą, prašydamas pratęsti šį terminą, o teismas turi tokį prašymą nagrinėti CPK 576-578 straipsniuose nustatyta tvarka, įvertindamas termino praleidimo priežasčių svarumą. Byloje nėra įrodymų, kad po skolininko mirties pareiškėjas ar išieškotojas informavo palikimo vietos notarą apie vykdomą išieškojimą UAB „Finverta“ naudai. Pats išieškotojas dėl skolos, susidariusios iki skolininko mirties, per tris mėnesius po skolininko mirties, kaip to reikalauja įstatymas, nei į VĮ Turto banką, nei į Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nesikreipė, taip pat nesikreipė į teismą, prašydamas atnaujinti praleistą terminą kreditoriniam reikalavimui mirusiojo įpėdiniui pareikšti. Antstolės P. K. kontora tik 2013 m. sausio 22 d. raštu Nr. 2-P-1117, t. y. praėjus daugiau kaip metams po skolininko mirties, informavo Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apie tai, kad mirusiojo A. G. palikimo niekas nepriėmė. Mirusiajam priklausęs nekilnojamasis turtas nėra pareiškėjo areštuotas vykdant šį išieškojimą. Be to, mirusysis turėjo ir daugiau kreditorių, kurie laiku informavo (išviešino) apie vykdomą išieškojimą jų naudai, tad pakeitus skolininką ir šioje vykdomojoje byloje, sumažėtų savo reikalavimus įstatymų nustatyta tvarka laiku pareiškusių kreditorių galimybės išieškoti skolas, o tai neatitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų. Kadangi pareiškėjas neprašė pratęsti praleistą CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatytą trijų mėnesių terminą kreditoriniam reikalavimui pareikšti bei nenurodė termino praleidimo priežasčių, nebuvo galimybės įvertinti termino praleidimo priežasčių svarumo. Be to, jau yra suėjęs naikinamasis trejų metų terminas, per kurį buvo galima reikšti teismui prašymą dėl praleisto termino atnaujinimo. Taigi kreditoriaus reikalavimas nebuvo pareikštas įstatymo nustatyta tvarka, todėl negali būti įgyvendintas.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo UAB „Finverta“ prašo atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
Net jeigu teismai galutinai suformuotų praktiką, kad CK 5.63 straipsnio 1 dalis taikoma ir vykdymo procese, ši norma turėtų būti taikoma ne pažodžiui formaliai, bet mutatis mutandis pritaikoma skolininko pasikeitimo vykdymo procese teisinių santykių specifikai. Paveldimas turtas valstybei gali pereiti tik įsitikinus, kad kitų įpėdinių nėra arba jie palikimo nepriėmė. Šiam įsitikinimui pagrįsti reikia vadovautis įstatymo nuostatomis, reguliuojančiomis įpėdinių paveldėjimo eilę bei terminus. Visos šešios įpėdinių eilės teisę į palikimo priėmimą gali įgyvendinti per 18 mėnesių (3 mėn. x 6 eilės), todėl tik suėjus 18 mėnesių terminui galima būtų spręsti, kad nėra įpėdinių nei pagal įstatymą, nei pagal testamentą, ir tik tada palikimas galėtų pereiti valstybei. Nagrinėjamu atveju valstybė buvo informuota netgi anksčiau nei suėjus 18 mėnesių po skolininko mirties – 2013 m. sausio 22 d. antstolės iniciatyva pranešimu. Taigi, apelianto teiginiai, kad antstolės kontora apie tai, kad palikimo niekas nepriėmė, informavo tik praėjus daugiau kaip metams po skolininko mirties, yra teisiškai nereikšmingi.Pareiškėjo nurodomoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 14 d. nutartyje nagrinėjama visiškai kita, nei nagrinėjamoje byloje, situacija – joje buvo sprendžiamas klausimas dėl skolos priteisimo kaip materialaus reikalavimo tenkinimo, o ne skolininko pasikeitimo vykdymo procese. Nagrinėjamu atveju valstybė apie kreditoriaus reikalavimus sužinojo dar iki palikimo priėmimo, todėl vadovaujantis įstatymo nuostatų kompleksišku aiškinimu bei šiuo klausimu suformuota teismų praktika, laikytina, kad kreditorius pripažintinas tinkamai įgyvendinusiu savo teisę pareikšti reikalavimą įpėdiniui, todėl nėra poreikio nei spręsti termino, nustatyto CK 5.63 straipsnio 1 dalyje, pratęsimo klausimo, nei abejoti dėl įpėdinio pasikeitimo vykdymo procese tinkamumo.Naujieji įpėdiniai gali atsirasti tik pasibaigus terminui, per kurį tikrieji įpėdiniai turi teisę priimti palikimą, todėl išieškotojas net fiziškai negalėtų kreiptis į naujuosius įpėdinius per tris mėnesius po skolininko mirties.Nagrinėjamu atveju išieškotojo reikalavimas yra vykdymo stadijoje, todėl procesiškai būtų neįmanoma reikšti ieškinio, kad būtų galima nukreipti išieškojimą į paveldėtą turtą ar reikšti reikalavimus skolininko įpėdiniams, kadangi reikalavimai jau yra patenkinti teismo sprendimu. Šias aplinkybes nustatė ir teismas skundžiamoje nutartyje.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas tenkinamas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.).
Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje sprendžiama, ar teisėta ir pagrįsta pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria miręs skolininkas vykdymo procese pakeistas jo turtą paveldėjusia Lietuvos valstybe.
Apeliantės atskirasis skundas grindžiamas tuo, kad išieškotojo reikalavimas nebuvo pareikštas per Civilinio kodekso (toliau – CK) 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatytą trijų mėnesių terminą, todėl negali būti įgyvendintas pakeičiant skolininką jo įpėdine – turtą paveldėjusia valstybe.
CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad palikėjo kreditoriai turi teisę per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos pareikšti reikalavimus priėmusiems palikimą įpėdiniams, testamento vykdytojui arba palikimo administratoriui arba pareikšti teisme ieškinį dėl paveldimo turto.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. balandžio 14 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Vilniaus energija“ v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-7-18/2014, pažymėjo, kad CK 5.63 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas trijų mėnesių terminas, per kurį palikėjo kreditoriai turi teisę pareikšti savo reikalavimus, reiškia kreditorių teisių ribojimą. Jis, inter alia, nustatytas įpėdinių interesų apsaugai, t. y. kad, prieš priimdami palikimą, įpėdiniai turėtų visą informaciją apie palikėjo kreditorių reikalavimus bei galėtų apsispręsti dėl palikimo priėmimo ir jo būdo. Taigi, vienas tokio teisinio reguliavimo tikslų – užtikrinti, kad prieš palikimo priėmimą įpėdiniams būtų žinomi kreditoriai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-18/2014). Toje pačioje nutartyje kasacinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija išaiškino, kad nepaisant to, jog valstybei visais atvejais atsakant už palikėjo skolas tik paveldėto turto tikrąja verte (CK 5.62 str. 3 d.) neaktualu, jog ji būtų informuota apie kreditorių reikalavimus prieš jai atliekant palikimo perėjimo valstybei įforminimo veiksmus, CK 5.63 straipsnyje nenustatyta kreditorių reikalavimų pareiškimo termino išimčių atsižvelgiant į subjektą, kuris paveldi ar kuriam pereina paveldimas turtas.
Nepriklausomai nuo to, ar po palikėjo mirties palikimas pereina valstybei, ar jį paveldi kiti įpėdiniai, kreditorius, praleidęs CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą ir siekdamas savo reikalavimo patenkinimo iš palikėjo turto, turi teisę kreiptis į teismą, prašydamas pratęsti šį terminą, o teismas turi tokį prašymą nagrinėti CPK 576–578 straipsniuose (bylos dėl praleisto įstatymų nustatyto termino atnaujinimo) nustatyta tvarka, įvertindamas termino praleidimo priežasčių svarumą, taip pat padarinius, atsirandančius palikimą priėmusiam įpėdiniui, jei terminas būtų pratęstas. Taigi tam, kad kreditorius galėtų reikalauti patenkinti turimą reikalavimo teisę iš palikėjo turto, teisme turi būti įvertintos termino praleidimo priežastys ir priimtas procesinis sprendimas dėl termino pratęsimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-18/2014).
Remiantis CK 5.63 straipsnio 4 dalimi, šio straipsnio 1 dalyje nurodytas terminas negali būti pratęstas, jeigu nuo palikimo atsiradimo dienos praėjo daugiau kaip treji metai.
Pagal kasacinio teismo praktiką, CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nurodytas kreditorių reikalavimų pareiškimo būdų (priėmusiems palikimą įpėdiniams, testamento vykdytojui arba palikimo administratoriui arba pareiškiant teisme ieškinį dėl paveldimo turto) sąrašas nėra baigtinis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-18/2014, ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
Kreditoriai ir įpėdiniai gali kreiptis dėl reikalavimų pateikimo bei informacijos apie pateiktus reikalavimus gavimo į palikimo atsiradimo vietos notarą, kaip į valstybės įgaliotą asmenį, kuris tvarko paveldėjimo bylą ir išduoda paveldėjimo teisės liudijimą (CK 5.66 straipsnio 1 dalis, Notariato įstatymo 28 straipsnio 1 dalis). Be to, tinkamu kreditoriaus reikalavimo pareiškimu laikytinas ir viešame registre išviešintas palikėjo turto areštas, kuris gali būti išviešintas tiek iki, tiek ir po palikėjo mirties, laikantis CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatyto trijų mėnesių termino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-540/2011).
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad skolininkas mirė (duomenys neskelbtini) o apie iš skolininko vykdomą išieškojimą valstybei atstovavusi institucija buvo informuota antstolės 2013 m. sausio 22 d. pranešimu, t. y. praėjus daugiau kaip metams nuo skolininko mirties. Duomenų, kad kreditorius (išieškotojas) būtų kitokiu, anksčiau nurodytu būdu pareiškęs reikalavimą per CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatytą trijų mėnesių terminą nuo palikimo atsiradimo dienos, byloje nėra.
Taigi nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad įpėdinei valstybei per CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatytą trijų mėnesių terminą nuo palikimo atsiradimo dienos tapo žinoma apie palikėjo kreditorių UAB „Finverta“ ir jo 548,54 Eur reikalavimą, atitinkamai – kad miręs skolininkas vykdymo procese gali būti pakeistas jo turtą paveldėjusia Lietuvos valstybe.
Nors išieškotojas UAB „Finverta“ pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 14 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-18/2014, nebuvo sprendžiamas skolininko pakeitimo vykdymo procese klausimas, o nagrinėjama visiškai kita teisinė situacija (reikalavimas priteisti skolą), apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nurodytoje nutartyje pateiktais išaiškinimais kasacinis teismas vadovavosi spręsdamas ir skolininko pakeitimo vykdymo procese klausimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-196-969/2016).
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas, neatsižvelgė į naujausią nagrinėjamu klausimu formuojamą kasacinio teismo praktiką, todėl klausimą išsprendė neteisingai, kas yra pagrindas skundžiamą nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – antstolio D. K. prašymą dėl skolininko pakeitimo vykdymo procese atmesti (CPK 337 str. 1 d. 2 p.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 338 straipsniu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 29 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – antstolio D. K. prašymą dėl skolininko pakeitimo vykdymo procese atmesti.