Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danutės Gasiūnienės ir Danguolės Martinavičienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Adisa“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. birželio 4 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, o priešieškinys patenkintas, civilinėje byloje Nr. 2-437-264/2013 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Adisa“ ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Migva“, V. P. , R. M. , Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, valstybės įmonės Registrų centro Marijampolės filialui, valstybės įmonei Registrų centrui, tretieji asmenys akcinė bendrovė „Lietuvos geležinkeliai“, D. J. , G. D. , J. D. , uždaroji akcinė bendrovė „Intractus“, uždaroji akcinė bendrovė „Viljūris“, S. V. B. , E. B. , G. I. , V. I. , Swedbank akcinė bendrovė – dėl dalies žemės sklypo plano, Marijampolės apskrities viršininko įsakymo ir Valstybinės žemės nuomos sutarties pripažinimo negaliojančiais, dėl teritorinio registratoriaus 2010-10-20 sprendimo Nr.(2070/06)S-3076 ir centrinio registratoriaus 2010-12-03 sprendimo Nr. 287 panaikinimo bei atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Migva“ priešieškinį ieškovui uždarajai akcinei bendrovei „Adisa“, atsakovams V. P. , R. M. , Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, trečiasis asmuo akcinė bendrovė „Lietuvos geležinkeliai“ – dėl iškeldinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas UAB „Adisa“ 2010-11-23 kreipėsi į Marijampolės rajono apylinkės teismą su ieškiniu atsakovams UAB ,,Migva“, V. P. , R. M. , Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, trečiasis asmuo byloje AB ,,Lietuvos geležinkeliai“, dėl dalies žemės sklypo plano, kurį patikslinęs prašė: 1) pripažinti iš dalies negaliojančiu 3,9265 ha ploto žemės sklypo, esančio Marijampolės m. Sasnavos g. 74 (unikalus Nr. 1901-0026-0011), 2007 m. planą – atsakovo UAB „Migva“ naudojamo žemės sklypo dalyje, numatantį šio sklypo padidinimą nuo 0,449 ha iki 0,823 ha ploto; 2) pripažinti iš dalies negaliojančiu šį 2007 m. planą – ieškovo UAB „Adisa“ naudojamo žemės sklypo dalyje, numatantį sklypo sumažinimą nuo 0,2480 ha iki 0,1083 ha ploto; 3) pripažinti iš dalies negaliojančiu šį 2007 m. planą – atsakovės R. M. naudojamo 0,1987 ha ploto žemės sklypo dalyje; 4) pripažinti negaliojančiu kaip vienašalį sandorį atsakovo V. P. sutikimą, išreikštą parašu ant 2007 m. žemės sklypo plano; 5) pripažinti negaliojančiu Marijampolės apskrities viršininko 2007-10-29 įsakymą Nr. ŽM-1625 „Dėl valstybinės žemės sklypo dalies nuomos“; 6) pripažinti negaliojančia 2008-07-28 valstybinės žemės nuomos sutartį Nr. N18/2008-20 su atsakove R. M. .

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Kaip žinoma, CPK 263 straipsnis reikalauja, kad teismo sprendimas būtų teisėtas ir pagrįstas, tai yra priimtas tiksliai nustačius faktines bylos aplinkybes ir atitiktų materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą pagal apeliacinių skundų faktinį bei teisinį pagrindą, privalo patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 320 str.).

Byla nagrinėjama neperžengiant apeliaciniuose skunduose nustatytų ribų, tačiau visais atvejais patikrinama, ar nėra CPK 329 straipsnio antrojoje dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apelianto ieškovo UAB „Adisa“ apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 str. 2 d., 329 str.).

Dėl faktinių aplinkybių

Teisėjų kolegija mano, jog prieš pradedant nagrinėti ieškovo UAB ,,Adisa“ apeliacinį skundą yra tikslinga pažymėti faktines aplinkybes, kurios yra aktualios nagrinėjamoje apeliacinėje byloje. Taigi byloje nustatyta, kad ieškovas UAB „Adisa“, atstovaujamas direktorės J. K. , 1999-06-08 sudarė valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutartį Nr. 18/99-0128, kuria išsinuomojo iš valstybės 0,2480 ha ploto žemės sklypą Marijampolės m., Sasnavos g. 74, 99 metams, komercinei veiklai. Marijampolės apskrities viršininko 2003-04-04 įsakymu Nr. ŽM-513 minėta nuomos sutartis buvo patikslinta nurodant, kad išsinuomojama 0,3141 ha ploto žemės sklypo dalis 3,9265 ha ploto sklype. Marijampolės apskrities viršininko 2007-07-17 įsakymu Nr. ŽM-1041 „Dėl valstybinės žemės nuomos sutarties patikslinimo“ UAB „Adisa“ nuomojamos žemės plotas sumažintas nuo 0,2480 ha iki 0,1083 ha ploto. UAB „Adisa“, atstovaujama direktoriaus atsakovo V. P. 2007-05-02 pateikė prašymą Marijampolės žemėtvarkos skyriui dėl žemės nuomos sutarties patikslinimo, nes bendrovė pardavė dalį pastatų. Atsakovas V. P. nuo 1999-12-15 iki 2008-05-09 buvo UAB „Adisa“ direktoriumi bei kartu su J. K. buvo UAB „Adisa“ akcininkais, turintys po 50 procentų įmonės akcijų, nuo 2008-05-14 UAB „Adisa“ 100 procentų akcininke yra J. K. (1 t. b. l.25). Individuali D. P. firma „Migva“ (po reorganizavimo UAB „Migva“) 1998-01-26 išsinuomojo iš valstybės 0,4495 ha ploto žemės sklypą Marijampolės m., Sasnavos g. 74, 99 metams, komercinei veiklai, o pagal Marijampolės apskrities viršininko 2007-07-17 įsakymą Nr. ŽM-1038 iš valstybės išsinuomojo 0,823 ha ploto minėto žemės sklypo.

Dėl prejudicinių faktų

Kaip žinoma, nebereikia įrodinėti aplinkybių, kurios buvo įrodinėjimo dalykas ir yra nustatytos įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, jeigu nagrinėjamoje civilinėje byloje dalyvauja tie patys asmenys (nepriklausomai nuo jų teisinės padėties) ar jų teisių perėmėjai (CPK 182 str. 2 p., 279 str. 4 d.). Tokios aplinkybės yra prejudiciniai faktai. Kaip teisingai atsiliepime į skundą nurodė atsakovas UAB ,,Migva“, Kasacinis teismas yra suformulavęs tokias esmines teismų praktikos nuostatas: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 26 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-173/2010; 2012 m. vasario 20 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-38/2012; 2014 m. kovo 7 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-66/2014 ir kt.). Taigi fakto prejudicijos paskirtis – išvengti pakartotinio aplinkybės nustatinėjimo teisme, kai ji teismo jau buvo nustatyta kitoje byloje tarp tų pačių asmenų. Pažymėtina, kad asmenys dalyvavę procese, negali ginčyti pripažintų prejudicinėmis aplinkybių.

Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, kitoje Marijampolės rajono apylinkės teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-902-399/2010 yra įsiteisėjęs 2010 m. rugsėjo 30 d. teismo sprendimas, kuriuo atmestas ieškovo UAB „Adisa“ ieškinys dėl reikalavimų panaikinti Marijampolės apskrities viršininko 2007-07-17 įsakymus Nr. ŽM-1038 ir ŽM-1041, 2007-10-29 įsakymą Nr. ŽM-1625. Iš tiesų, apeliantas teisingai nurodo, beje, su tuo sutiko ir pirmosios instancijos teismas, kad šioje byloje yra pareikšta daugiau reikalavimų, kurie nebuvo nagrinėjami paminėtoje kitoje byloje, be to, yra ginčijamas 2007 m. planas, kurio pagrindu iš esmės buvo grindžiami kitoje byloje ginčyti priimti įsakymai – taigi šios bylos nagrinėjimo dalykas yra žymiai platesnis. Tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau paminėtus kasacinio teismo išaiškinimus bei į šios bylos aplinkybes, faktą, kad šiose abiejose bylose dalyvavo tos pačios šalys, sprendžia, jog nagrinėjamu atveju paminėtas Marijampolės rajono apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 30 d. sprendimas patenka į CPK 182 straipsnio 2 punkte nurodytą procesinių sprendimų kategoriją, todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė, jog jame nustatytos faktinės aplinkybės turi prejudicinę reikšmę ir nagrinėjamoje byloje iš naujo neįrodinėtinos tiek, kiek jos neprieštarauja naujai šioje byloje įrodinėjamoms aplinkybėms (CPK 185 str.). Apelianto teiginys, jog šioje byloje yra reiškiami taip pat ir kiti, papildomi, reikalavimai, nepaneigia šios teismo išvados pagrįstumo (CPK 178 str.). Taigi teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus bei skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą toliau dėstomuose motyvuose taip pat remiasi paminėtame Marijampolės rajono apylinkės teismo sprendime nustatytais faktais bei jų pagrindu padarytomis išvadomis.

Dėl įmonės vadovo veiksmų

Minėta, kad Marijampolės rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-902-399/2010 įsiteisėjusiame 2010 m. rugsėjo 30 d. sprendime nustatyti faktai yra laikytini prejudiciniais. Šiame sprendime konstatuota, jog pagal UAB ,,Adisa“ įstatus jos ūkinę veiklą organizuoja ir vykdo bendrovės vadovas – direktorius, kuris bendrovės santykiuose su kitais asmenimis bendrovės vardu veikia vienvaldiškai ir tik sudarant sandorius dėl turto, kurio suma per metus viršija 1/10 dalį bendrovės įstatinio kapitalo, reikalingas visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimas. Kaip nurodė teismas, šiuo atveju nėra pagrindo teigti, kad toks pritarimas buvo reikalingas, nes bendrovė nebuvo žemės sklypo savininkė, o tik nuomojosi ją iš valstybės, todėl sprendė, jog ieškovas neįrodė savo teiginių apie viršytą vadovo kompetenciją.

Šioje byloje pirmosios instancijos teismas, kaip minėta, nustatė, jog atsakovas V. P. , būdamas UAB ,,Adisa“ direktoriumi, veikė jam suteiktų įgaliojimų ribose, kita įmonės 50 procentų akcijų savininkė J. K. , kuriai, kaip apeliacinis teismas jau minėjo, šiuo metu priklauso 100 procentų akcijų, ne tik strategiškai valdė bendrovę, tačiau ir pati betarpiškai dalyvavo jos veikloje, turėjo teisę naudotis akcininkui suteiktomis teisėmis pagal Akcinių bendrovių įstatymą bei bendrovės įstatus, 2001 m. pasirašė 2 pastatų pardavimo atsakovui UAB „Migva“ sutartį, už ieškovą pasirašinėjo 2004 m., 2006 m., 2007 m. deklaracijas, – taigi J. K. žinojo/turėjo žinoti tiek apie ginčijamus sandorius, tiek apie jų sudarymo aplinkybes. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog nei pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teismui, kuris, kaip žinia, yra fakto teismas, nepateikta įrodymų, to neteigia ir pats apeliantas, kad kita 50 procentų įmonės akcijų savininkė būtų prieštaravusi tokio sandorio patvirtinimui ar kad po jo sudarymo būtų reiškusi kokias nors pretenzijas (CPK 178 str.). Kaip teisingai pažymėjo teismas skundžiamame sprendime, ieškovas, teigdamas, jog vadovas 2007 m. perleido sklypo dalį, kuri buvo būtina pačios įmonės veiklai, taigi sudarė jos tikslams priešingą sandorį, taip pat neįrodinėjo, kokia konkrečiai veikla tuo metu vertėsi įmonė, kokią neigiamą įtaką šiai veiklai turėjo ginčo plano pakeitimas, etc. (CPK 178 str.).

Teisėjų kolegijos nuomone, apeliantas taip pat be pagrindo teigia, jog pirmosios instancijos teismas nesilaikė teismų praktikos išaiškinimų šiais klausimais. Iš tiesų, apeliantas teisingai nurodo, kad vadovautis teismų praktika teismai turi ne a priori (iš anksto, nepatikrinus), bet atsižvelgdami į konkrečioje nagrinėjamoje byloje nustatytų aplinkybių kontekstą. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad, kaip matyti iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio, paminėdamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, teismas jomis rėmėsi ne kaip precedentu, tačiau spręsdamas klausimą dėl vadovo sudaryto sandorio teisėtumo, atsižvelgė į bendro pobūdžio kasacinio teismo išaiškinimus aktualiu klausimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 3 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-114/2014 ir kt.). Todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apelianto teiginiais šiuo klausimu (CPK 185 str., 4 str.).

Taigi atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pirmiau paminėtus kasacinio teismo išaiškinimus, pirmosios instancijos teismas, teisėjų kolegijos nuomone, turėjo pagrindą išvadai, jog ieškovas nepateikė įrodymų apie akivaizdų atsakovo V. P. veikimą įmonei nenaudingu būdu, kad tuo laikotarpiu įmonės vadovo valios išreiškimas pasirašant 2007 m. planą neatitiko įmonės veiklos tuo metu, kad kitos bendrovės akcininkės, kuri pati aktyviai dalyvavo įmonės veikloje ir faktiškai valdė įmonę veiksmai/neveikimas – valia, tuo metu nesutapo su įmonės vadovo veiksmais, todėl nėra pagrindo spręsti apie sandorio panaikinimą (CK 1. 82 str. 1 d., CPK 178 str.).

Dėl nepakankamo nuomojamo žemės sklypo ploto ir vykdomos veiklos

Apeliantas, kaip minėta, nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, jog jis neįrodė savo teiginių apie tai, kad išnuomota valstybinės žemės sklypo dalis yra nepakankama pastatų eksploatacijai pagal jų tiesioginę paskirtį. Anot apelianto, šį jo argumentą patvirtina byloje pateikti įstatai, buhalteriniai dokumentai, jog ieškovas yra pelno siekianti įmonė, užsiimanti stambių gabaritų statybinių medžiagų bei techninių dujų prekyba, taip pat 2012-03-05, 2012-05-16 teismo ekspertizės aktų išvados, UAB ,,Topografas“ pateikti paskaičiavimai ir duomenys bei faktinių aplinkybių protokolai.

Kaip žinoma, rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims: kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. Kasacinis teismas, be kita ko, yra pažymėjęs, kad, spręsdamas ginčą, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2012; ir kt.). Šioje byloje, kaip minėta, teismas sprendė, jog ieškovas nepateikė pakankamai įrodymų, patvirtinančių jo ieškininius reikalavimus (CPK 178 str.).

Iš tiesų, apeliantas teisingai nurodo, jog pagal Registro centro išrašų duomenis, UAB „Adisa“ nuosavybės teise priklauso 833,61 kv. m ploto pastatai, sandėliai, šios aplinkybės šalys neginčija. Sutiktina su apelianto teiginiu ir byloje nėra ginčo, jog ieškovas verčiasi statybinių medžiagų prekyba (CPK 178 str.). Pažymėtina, jog tiek ieškovas, siekdamas pagrįsti savo teiginius apie ūkinės veiklos vykdymui būtiną didesnį nuomojamą valstybinės žemės plotą, apie atsakovo UAB ,,Migva“ veiklos savo nuomojamame sklype nevykdymą, tiek atsakovas UAB ,,Migva“ priešieškinyje teigdamas, jog ieškovas yra užėmęs jam priklausančią teritoriją, todėl turi būti iškeldintas, – pateikė faktinių aplinkybių konstatavimo protokolus. Kaip matyti iš ieškovo pateikiamo 2011 m. lapkričio 14 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo Nr. 140/11/11 duomenų, iš tiesų, sargų namelis nėra naudojamas, tačiau vien ta aplinkybė, teisėjų kolegijos nuomone, nepatvirtina ieškovo teiginių, jog atsakovas jokios veiklos ginčo sklype nevykdo, o sklypas yra nereikalingas, nes kaip matyti iš kitų šiame protokole pateiktų nuotraukų, jose užfiksuoti stovintys automobiliai, laikomos tam tikros automobilių dalys, kiti įrenginiai, medžiagos. Teisėjų kolegijos nuomone, ieškovo pateiktas 2010 m. gruodžio 1 d. Nr. 140/10/02 protokolas nepaneigia atsakovo teiginių, jog jo teritoriją užima ieškovas, grindžiamų 2010 m. lapkričio 30 d. protokolo Nr. 21/10/5 duomenimis, nes kaip matyti iš ieškovo pateikto paminėto 2010 m. gruodžio 1 d. protokolo, jame pateikiamos foto nuotraukos Nr. 1, 2, 3, 4 vaizduoja tą pačią ir atsakovo nurodomą tuščią aikštelę, kurios panaudojimas, kaip teisingai sprendė pirmosios instancijos teismas, iš esmės yra ribojamas dėl joje esančių ožinio krano bėgių. Pažymėtina, kad ieškovo pateiktame faktinių aplinkybių konstatavimo protokole nuotraukos pateikiamos platesniu vaizdu ir kitu kampu. Teisėju kolegija, vertindama šiuos įrodymus, sprendžia, kad yra didelė tikimybė, jog ieškovo pateiktose fotonuotraukose vaizdas pristatomas tokiu būdu, tarsi būtų fiksuotas skirtingų teritorijų vaizdas. Taigi sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovo UAB ,,Migva“ teiginiai apie didesnio žemės sklypo ploto būtinumą (ožinio krano gabaritai, jam naudoti skirti bėgiai, jų specifinis išsidėstymas, etc.) yra pagrįsti. Teisėjų kolegijos nuomone, apelianto teiginys, jog atsakovas neturi leidimo šiam kranui eksploatuoti ar kad jis yra netinkamas veiklai vykdyti, nepaneigia šios teismo išvados, nes visų pirma nepateikti tai patvirtinantys įrodymai (CPK 178 str.), antra, ieškovas taip pat nepaneigė fakto, kad šiam įrenginiui eksploatuoti, laikyti yra pakankamas mažesnis plotas negu užimamas dabar. Be to, ieškovas neteigia, jog šis kranas ginčo žemės sklype laikomas apskritai neteisėtai, taip pat nėra pareiškęs reikalavimo dėl jo iškeldinimo (CPK 185 str.).

Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo sutikti su apelianto argumentais, jog teismas nesivadovavo ekspertizių akto išvadomis apie būtiną plotą nuosavybės teise priklausančioms patalpoms eksploatuoti.

Kaip žinoma, viena iš CPK įtvirtintų įrodymų rūšių – eksperto išvada (CPK 212-219 str.). Ji pateikiama tada, kai byloje kyla klausimų, reikalaujančių specialių mokslo, medicinos, meno, technikos ar amato žinių. Kaip teisingai atsiliepime į skundą nurodė atsakovas UAB ,,Migva“, pagrįstu gali būti laikomas tik toks ekspertizės aktas, kuriame išvada išplaukia iš akto tiriamosios (motyvuojamosios) dalies, yra motyvuota, neprieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams. Taip pat pažymėtina, kad ekspertizės išvada neturi didesnės įrodomosios galios, nei kiti įrodymai byloje – ji teismui neprivaloma ir vertinama pagal vidinį teismo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu. Teismas gali nesutikti su eksperto išvada, nesutikimo motyvus išdėstydamas bylos sprendime, nutartyje (CPK 218 str.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad nesutikimo su eksperto išvada ar abejojimo jos patikimumu priežasčių gali būti įvairių: neišsamumas, neaiškumas, tam tikrų reikšmingų faktorių neįvertinimas, prieštaravimas kitai ekspertizės išvadai ar kitiems byloje esantiems leistiniems įrodymams, faktų, keliančių abejonių eksperto nešališkumu, kvalifikacija ar kompetencija, paaiškėjimas ir kt. Tokiu atveju teismas gali arba atitinkamas išvadas daryti kitų pakankamų įrodymų pagrindu, arba skirti papildomą ar pakartotinę ekspertizę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-426/2011; 2011 m. lapkričio 25 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-469/2011 ir kt.). Taigi ekspertizės akto išvados teismui nėra privalomos.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, jog ekspertizės aktų išvados yra prieštaringos ir jas vertino kartu su visais kitais byloje esančiais įrodymais. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismui pateiktoje 2012 m. kovo 5 d. ekspertizės akto išvadoje atsakant į antrąjį klausimą, tai yra koks žemės sklypas yra būtinas eksploatuoti ieškovui UAB „Adisa“ nuosavybės teise priklausančius komercinės paskirties pastatus, rašoma, kad būtinas 0,2480 ha plotas. Tuo tarpu teismui pateiktame pataisytame 2012 m. gegužės 16 d. ekspertizės akte jau nurodyta, kad būtinas plotas yra 0,75 ha. Taigi iš esmės patikslinant pirmosios ekspertizės akto išvadą buvo pateikti visiškai skirtingi duomenys. Ekspertas V. Š. 2012 m. birželio 7 d. teismo posėdyje paaiškino, jog pirmiau paminėtas dydis buvo grindžiamas 1999 m. kovo 9 d. valstybinės žemės nuomos sutarties Nr. N18/99-0128 duomenimis. Pažymėtina ir tai, kad nors ekspertizės akte su pataisymais nurodoma, jog remiamasi nekilnojamojo turto registro duomenimis, tačiau jame, kaip pagrįstai nustatė teismas, neteisingai nurodyti užstatytų pastatų plotai, jiems tenkanti bendro ploto žemės sklypo dalis, kurių pagrindu atlikti atitinkami skaičiavimai. Be to, minimame ekspertizės akto pataisyme nėra pateikiami jokie duomenys apie kokį nors papildomą ekspertinį tyrimą (perskaičiavimai, faktinės situacijos konstatavimai, etc.), o tai, kaip žinia, neatitinka nei CPK 216 straipsnio, nei Teismo ekspertizės įstatymo nuostatų. Taigi atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegijos nuomone, teismas turėjo pagrindą ekspertizės aktu vadovautis tiek, kiek jis neprieštarauja kitiems byloje surinktiems faktiniams įrodymams (CPK 185 str.).

Kaip minėta, iš byloje esančio 2007 m. plano, nekilnojamojo turto registro duomenų išrašų, Marijampolės apskrities viršininko įsakymų bei nuomos sutarčių matyti, kad ginčo žemės sklype ieškovas naudojasi 0,1038 ha ploto žemės sklypo dalimi, pažymėta indeksu „A“ ir bendram naudojimui „Z-1“; atsakovas UAB „Adisa“ – 0, 823 ha ploto, pažymėta indeksais: K-1 (5029 kv. m), K-2 (951 kv. m), K-3 (130 kv. m), K-4 (54 kv. m ploto), žemės sklypo dalis pažymėta indeksu Z-1 yra paskirta bendram naudojimui; atsakovė R. M. – 0,1987 ha ploto pažymėta indeksu „S“. Šie duomenys įrašyti Nekilnojamojo turto registre. Ieškovui 2001 m. pardavus dalį statinių (21F1/p (102,14 kv. m) ir 25F1/p (41,47 kv. m), jam atitinkamai sumažintas nuomotos valstybinės žemės plotas iki 0,1083 ha ploto. Tačiau priešingai nei teigia apeliantas, teismas teisingai nustatė, jog atsakovo UAB „Migva“ nuomojamos žemės plotas padidėjo nuo 0,4490 kv. m iki 0,823 kv. m ne tik ieškovo nuomotos žemės sąskaita, bet ir pagal 2006-09-15 sutartį dėl sargo posto įsigijimo (16 kv. m), kuris kaip nurodyta sutarties 1. 3 punkte, yra 24320/39265 dalyje 3,3965 ha ploto žemės sklypo, o jo nuomos teisė perėjo pirkėjui. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ieškovo naudojamas plotas sumažėjo ir dėl atsakovei R. M. išnuomotos žemės sklypo dalies. Apeliantas, siekdamas paneigti pirmosios instancijos teismo išvadą, kad ieškovas nesikreipė dėl nuomojamo valstybinės žemės sklypo dalies padidinimo po 2001-12-28 pastatų pirkimo sutarties sudarymo, nurodo, jog būtent dėl šios priežasties 2002 metais buvo parengtas ir Registrų centre įregistruotas naujas žemės sklypo planas, kuriame jam skirta nuomotis iš valstybės žemės sklypo dalis buvo 0,3141 ha ploto, kurio pagrindu 2003-04-04 Marijampolės apskrities viršininkas priėmė įsakymą Nr. 513 dėl 1999-06-08 valstybinės žemės nuomos sutarties su UAB „Adisa“ patikslinimo. Tačiau kaip matyti iš bylos medžiagos, šie duomenys apie jo nurodomą žemės sklypo ploto pasikeitimą Registrų centre nebuvo įregistruoti.

Teisėjų kolegija, remdamasi paminėtomis aplinkybėmis ir įrodymais, sprendžia, jog apeliantas UAB „Adisa“ be pagrindo teigia, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino byloje esančius įrodymus ir padarė nepagrįstas išvadas, jog ieškovas neįrodė savo teiginių, kad 2007 m. plane nurodyta žemės sklypo dalis jam nėra pakankama. Dėl šio argumento, teisėjų kolegija pažymi, kad turint omenyje pirmiau paminėtus ginčo žemės sklypo naudotojų susitarimus dėl faktinių jų naudojamų sklypų plotų bei ribų, neužkerta kelio apeliantui UAB „Adisa“ inicijuoti valstybės žemės išnuomojimo sutarties pakeitimą (CPK 185 str.).

Dėl plano prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms

Apeliantas skunde teigia, jog 2007 m. valstybinės žemės sklypo planas yra niekinis ir negaliojantis CK 1.80 straipsnio pagrindu kaip imperatyvioms įstatymų normoms prieštaraujantis sandoris, nes pažeidžia 2004-11-15 Vyriausybės nutarimą Nr. 1442 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-03-09 nutarimo Nr. 260 „Dėl naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai)“ pakeitimo“ bei šiuo nutarimu patvirtintų „Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių“ nuostatas. Tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais argumentais.

Šis argumentas iš esmės grindžiamas tuo, jog paskirta žemės sklypo dalis yra nepakankama nuosavybės teise priklausantiems pastatams eksploatuoti pagal jų paskirtį bei vykdyti ūkinę – komercinę veiklą, tuo tarpu pagal paminėtų taisyklių 31.3 punktą, kai žemės sklype yra keli savarankiškai funkcionuojantys statiniai ar įrenginiai, Nekilnojamojo turto registre įregistruoti atskirais objektais, žemės sklypo plane turi būti išskirtos kiekvienam tokiam statiniui ar įrenginiui eksploatuoti reikalingos dalys bei nustatytas šių dalių plotas. Kaip paminėta pirmiau šioje nutartyje, teisėjų kolegija konstatavo, jog apeliantas nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvados, jog nepateikta pakankamai įrodymų apie per mažą jam tenkančią skirtą žemės sklypo dalį, būtiną jo turimam nekilnojamam turtui eksploatuoti bei ūkinei-komercinei veiklai vykdyti (CPK 178 str.).

Pažymėtina ir tai, kad apeliantas skunde be pagrindo teigia, jog planas taip pat prieštarauja paminėtų taisyklių 30.9 punktui, pagal kurį kiekvieno bendraturčio namų valdos ar prie kito statinio arba įrenginio išnuomojamo žemės sklypo dalis nustatoma išnuomojančios žemės sklypą institucijos sprendimu, atsižvelgiant į kiekvienam bendraturčiui priklausančią gyvenamojo namo ar kito pastato, statinio ar įrenginio arba kito statinio dalį, į kurią neįskaitomos gyvenamojo namo ar kito statinio priklausinių bendraturčių nuosavybės teise turimos dalys. Tiek šioje byloje, tiek jau pirmiau minėtoje kitoje Marijampolės rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-902-399/2010 nustatyta, jog ieškovui UAB ,,Adisa“ ir atsakovui UAB ,,Migva“ nuosavybės teise pastatai priklauso kaip atskiri nuosavybės teisės objektai, bendrosios dalinės nuosavybės į juos neatsirado ir šie asmenys nėra bendraturčiai. Dėl to šių taisyklių 30.9 punktas, reglamentuojantis valstybinės žemės sklypo skyrimą pastatui eksploatuoti jo bendraturčiams, atsižvelgiant į kiekvieno jų nuosavybės teise turimą pastato dalį, netaikytinas.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartyje, atmesdamas kasatoriaus UAB ,,Adisa“ argumentus, susijusius su paminėtų taisyklių nuostatomis, kurie iš esmės yra tokie patys, kaip ir apelianto šioje byloje apeliaciniame skunde išdėstyti, nurodė, jog ieškovui ir Marijampolės apskrities viršininko administracijai sudarant 1999 m. birželio 8 d. valstybinės žemės nuomos sutartį prie jos pridėtas 1999 m. balandžio 16 d. patvirtintas ginčo žemės sklypo planas, kuriame visas žemės sklypo plotas (39 265 kv. m) yra skirtas dalimis nuomininkams – privatiems asmenims – tarp jų ir UAB ,,Adisa“ bei UAB ,,Migva“, plane pažymint sklypo koordinates, gretimybes, nuomininkams priskirtų sklypų plotą ir ribas. Pažymėjo, jog byloje taip pat pateiktas to paties valstybinės žemės sklypo vėlesnis planas, kurį savo parašais žemės nuomininkai yra patvirtinę 2007 m. sausio mėnesį. Remdamasis šiomis aplinkybėmis, kasacinis teismas konstatavo, jog iš naujo parengti detaliojo plano nereikėjo, nes ginčo žemės sklypo ribos ir teritorijos tvarkymo bei naudojimo režimas iš naujo, nebuvo nustatomi, todėl atmetė kaip nepagrįstus UAB ,,Adisa“ teiginius dėl Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 (Vyriausybės 2004 m. lapkričio 15 d. nutarimo Nr. 1442 redakcija) 30.8, 30.10 punktų pažeidimų (civilinė byla Nr. 3K-3-361/2011). Kaip minėta, paminėtoje civilinėje byloje nustatytos aplinkybės yra laikytinos prejudicinėmis ir iš naujo neįrodinėtinomis. Taigi remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog apelianto nurodomi pirmiau paminėti motyvai atmetami kaip nepagrįsti (CPK 178 str.).

Dėl plano suklastojimo

Apeliantas, nesutikdamas su skundžiamu teismo sprendimu, taip pat teigia, jog planas yra

niekinis, nes jame pasirašiusių fizinių asmenų G. D. ir D. J. parašai yra suklastoti. Anot apelianto, dokumento klastojimo fakto išaiškinimas, esant ieškovo prašymui, atitinka viešąjį interesą, todėl teismas privalėjo skirti D. J. parašo ekspertizę.

Teisėjų kolegijos nuomone, apeliantas, neteisingai interpretuodamas 2013-03-07 ekspertizės akto išvadas, be pagrindo teigia, jog teismas, vadovaudamasis įrodymų vertinimo taisyklėmis, neteisingai konstatavo, kad plane už G. D. pasirašė jo sutuoktinė J. D. .

Kaip minėta, teismas ieškovo prašymu šioje byloje buvo paskyręs G. D. ir D. J. parašų ginčo plane ekspertizę. Iš tiesų, 2013-03-07 ekspertizės akto Nr. 11-2684 (12) išvadose nurodyta, kad plano eilutėje „G. D. , J. D. “ pasirašė ne G. D. , tačiau taip pat konstatuota, jog nėra galimybės nustatyti ar jo vardu pasirašė jo sutuoktinė J. D. , nes tiriamieji parašai yra paprastų sandarų, lyginant tiriamuosius parašus su lyginimui pateiktais parašų ir rašysenos pavyzdžiais, nustatyta bendrųjų ir specialiųjų požymių sutapimų ir skirtumų, kurie nesudaro požymių visumos, pakankamos teigiamos arba neigiamos išvados padarymui. Tačiau teisėjų kolegijos nuomone, teismas, spręsdamas dėl sutuoktinės valios pasirašyti planą išreikšimo, remdamasis to paties ekspertizės akto išvada, jog rankraštinis įrašas ,,2007 01 31“ padarytas J. D. , atsižvelgdamas į tai, kad šie asmenys jokių reikalavimų byloje nereiškė, vadovaudamasis įrodymų pakankamumo bei tikėtinumo taisyklėmis, akivaizdu, turėjo pagrindą spręsti, jog sutuoktinių vardu pasirašė J. D. , taip išreikšdama valią dėl jų abiejų sutikimo su plano duomenimis ir atmesti kaip nepagrįstus ieškovo teiginius, susijusius su plano suklastojimu (8 t., b. l. 22). Pažymėtina ir tai, kad apeliantas, teigdamas, jog planas yra negaliojantis dėl paminėtų suklastotų parašų, nenurodė, kokiu būdu jo teisės ar teisėti interesai yra pažeidžiami, nes kaip teisingai nustatė teismas, apeliantas su šiais asmenimis bendromis patalpomis nesinaudoja.

Atkreiptinas dėmesys į tai, jog pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad vien tik 2013 m. balandžio 15 d. Marijampolės apylinkės prokuratūros nutarimas dėl ikiteisminio tyrimo byloje Nr.64-2-00002-12 atnaujinimo nesudaro pagrindo konstatuoti, jog 2007 m. planas yra suklastotas, nes, kaip žinia, ikiteisminio tyrimo metu surinkti įrodymai civilinėje byloje vertinami pagal CPK nustatytus įrodymų vertinimo reikalavimus. Byloje nėra duomenų apie šio ikiteisminio tyrimo eigą, iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko matyti, jog taip pat nėra duomenų apie baudžiamosios bylos iškėlimą šiuo klausimu, taigi apelianto teiginiai nėra pagrįsti (CPK 178 str.).

Kaip minėta, apeliantui neteisingai interpretuojant ekspertizės akto išvadas ir nepateikus jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių jo teiginius dėl plano suklastojimo, kartu atmestini kaip nepagrįsti teiginiai, jog teismas neteisingai taikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką dėl sandorio pripažinimo niekiniu ex officio (CK 1.81 str.).

Apeliantas taip pat mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė skirti D. J. parašo autentiškumo ekspertizę nagrinėjamoje byloje, todėl prašo ją skirti apeliacinės instancijos teisme. Teigia, jog pateikti įrodymai (ekspertizės aktas) patvirtina, kad plane yra suklastotas G. D. parašas, todėl jo nuomone, teismas privalėjo/privalo ištirti ir kitą ginčijamo dokumento klastojimo faktą – D. J. parašo tikrumą.

Visų pirma pažymėtina, kad pagal CPK 212 straipsnio 1 dalį teismas gali skirti ekspertizę, jeigu išsiaiškinti nagrinėjant bylą kilusius klausimus reikalingos specialios žinios. Antra, apeliantas, kaip minėta, nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kad planas yra suklastotas, nes teismo paskirti ekspertai negalėjo atsakyti į tokį klausimą. Taigi teisėjų kolegija, atsižvelgdama į trečiojo asmens D. J. atsiliepime išdėstytas aplinkybes, jog jokių pretenzijų, savarankiškų reikalavimų byloje dėl parašo autentiškumo nereiškia ir prašo atmesti apelianto prašymą kaip nepagrįstą, sutinka su atsakovo UAB ,,Migva” atsiliepime išdėstytais argumentais, jog šiuo atveju nėra pagrindo skirti ekspertizę. Atitinkamai vertintina, jog pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai atsisakė tenkinti šį apelianto prašymą. Be to, pažymėtina ir tai, kad byla teisme nagrinėjama nuo 2010-11-23, jos metu įvyko nemažai teismo posėdžių, todėl ekspertizės skyrimas ieškovo nurodomais klausimais, neabejotinai užvilkintų bylos nagrinėjimą (CPK 7, 185 str.).

Dėl teismo atsisakymo priimti ieškovo pareiškimą padidinti ieškininius reikalavimus

Apeliantas nurodo, jog teismas nepagrįstai atsisakė priimti jo pareiškimą dėl ieškininio reikalavimų padidinimo, todėl pažeidė CPK 42 straipsnio ir 141 straipsnio reikalavimus ir apribojo jo teisę ginti pažeistas teises.

Kaip žinoma, pagal CPK 141 straipsnį iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo ieškovas turi teisę pakeisti ieškinio dalyką arba pagrindą, vėliau tai padaryti galima tik tokiu atveju, jeigu tokio pakeitimo būtinumas iškilo vėliau arba yra gautas priešingos šalies sutikimas, arba jeigu teismas mano, kad tai neužvilkins bylos nagrinėjimo.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovas 2013-04-29 pateikė teismui pareiškimą dėl ieškinio reikalavimo padidinimo, kuriuo prašė visą 2007 m. planą pripažinti niekiniu ir negaliojančiu (8 t., b. l. 128-133). Pirmosios instancijos teismas 2013 m. gegužės 16 d. nutartimi šį prašymą atsisakė priimti. Kaip teisingai nurodė teismas, byla gauta 2011-03-28, teismo nutartis skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priimta 2012-04-23, prie šios civilinės bylos prijungtos dar dvi bylos, atliktos dvi ekspertizės, ieškovas patikslintą ieškinį teikė du kartus, taigi turėjo pakankamai laiko reikalavimams suformuoti, be to, byloje dalyvaujantys asmenys atsiliepimuose į reikalavimų padidinimą prieštaravo reikalavimų padidinimui. Teismas taip pat sprendė, jog ekspertizės akto išvados, susijusios su trečiojo asmens G. D. parašu, nėra pakankama aplinkybė reikšti naują reikalavimą nagrinėjamoje byloje, kuris iš esmės yra perteklinis, be to, pažymėjo, kad tokio reikalavimo priėmimas sąlygotų bylos vilkinimą, nes visi dvidešimt penki asmenys turėtų būti įtraukti į bylos nagrinėjimą. Teismas atkreipė ieškovo dėmesį, kad jis turi teisę kreiptis į teismą su paminėtu reikalavimu atskiroje byloje. Be to pažymėtina tai, kad ieškovas nepateikė teismui jokių duomenų apie tai, jog kiti šio žemės sklypo nuomotojai, nekilnojamojo turto savininkai laiko, kad šis 2007 m. planas pažeidžia jų teises ar teisėtus interesus. Taigi teisėjų kolegija, atsižvelgdama į paminėtas aplinkybes, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą atsisakyti priimti pareiškimą dėl ieškininių reikalavimų padidinimo (CPK 5, 7, 42, 141, 185 str.).

Dėl Registro centro sprendimų

Teisėjų kolegijos nuomone, apeliantas neteisingai teigia, jog teismas be pagrindo atsisakė patenkinti jo ieškininius reikalavimus dėl pripažinimo negaliojančiais Registrų centro ir Registrų centro Marijampolės filialo sprendimus, kuriais netenkinti jo prašymas bei skundas dėl registro duomenų pakeitimo pagal 1999-06-08 UAB „Adisa“ 0,2480 ha ploto žemės sklypo nuomos sutartį ir 1998-01-26 UAB „Migva“ 0,4495 ha ploto žemės sklypo nuomos sutartį. Apeliantas šį teiginį grindžia tuo, jog šios sutartys nebuvo pakeistos CK nustatyta tvarka, registro duomenų pakeitimui nepakako Marijampolės apskrities viršininko 2007-07-17 įsakymų Nr. ŽM-1041 bei Nr. ŽM-1038, o 2007 m. planas nebuvo parengtas ir suderintas nustatyta tvarka.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Registrų centras duomenis įregistruoja Nekilnojamojo turto registro nuostatų IV dalyje ,,Nekilnojamųjų daiktų, daiktinių teisių į juos, tų teisių suvaržymų bei juridinių faktų registravimas“ nustatyta tvarka ir sąlygomis, esant suinteresuoto asmens prašymui, pateikus reikalingus dokumentus. Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, ieškovo ginčijami juridiniai faktai įregistruoti UAB „Adisa“ bei UAB „Migva“ prašymais, pateikus minėtų įsakymų kopijas, kurių pagrindu buvo atlikti atitinkami pakeitimai (3 t. b. l. 42-48).

Pirmiau išnagrinėtoje civilinėje byloje, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, tikrindamas Marijampolės apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 30 d. sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartyje, kaip minėta, išaiškino, jog pirma, parengti detaliojo plano iš naujo nereikėjo, nes ginčo žemės sklypo ribos ir teritorijos tvarkymo bei naudojimo režimas nebuvo nustatomi iš naujo, antra, sprendė, kad valstybinės žemės nuomos sutartys buvo pakeistos valstybinio žemės sklypo nuomininkams pateikus nuomotojui rašytinius prašymus pakeisti, o nuomotojui išleidus atitinkamus rašytinius (ginčijamus) įsakymus, todėl konstatavo, jog sutarčių pakeitimai atitinka rašytinės formos reikalavimus ir buvo atlikti CK nustatyta tvarka (CK 1.73 str. 2 d., byla 3K-3-361/2011). Šios aplinkybės, jau minėta, yra prejudicinės ir iš naujo neįrodinėtinos.

Atsižvelgiant į pirmiau paminėtas aplinkybes, taip pat į tai, jog 2007-07-17 įsakymai Nr. ŽM-1041 bei Nr. ŽM-1038 yra galiojantys, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą išvadai, jog Registro centro pagrįstai atsisakė pakeisti įrašus Nekilnojamojo turto registre, o apelianto teiginiai nepaneigia šios išvados (CPK 185 str.).

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl apelianto ir trečiojo asmens AB „Lietuvos geležinkeliai“, prisidedančio prie šio apeliacinio skundo, argumentų, kad ginčo sklypo plane nėra atvaizduoto kelio servituto, kuris yra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, taip pat nenumatyta žemės sklypo dalis, reikalinga AB „Lietuvos geležinkeliai” priklausančiam nekilnojamajam turtui eksploatuoti, pažymi, jog, kaip teisingai atsiliepimuose į skundą nurodo atsakovai UAB ,,Migva“, R. M. , nors geležinkelio atšakos – privažiuojamieji keliai Nr. 12a ir 13a, įrengti dar 1962 m., nei viename ankstesniame žemės sklypo plane (1997 m., 1999 m., 2002 m.) trečiajam asmeniui AB „Lietuvos geležinkeliai“ nuomai, panaudai ar kitais pagrindais skirta žemės sklypo dalis nebuvo nurodyta, be to, pagal 2007 m. plano duomenis geležinkelių bėgiai yra 2 520 kv. m ploto žemės sklypo dalyje, pažymėtoje indeksu „Z-1“, kuri priskiriama bendram naudojimui. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, jokių savarankiškų reikalavimų trečiasis asmuo AB „Lietuvos geležinkeliai“ byloje nereiškė, prisidėjime prie apeliacinio skundo neteigė, jog neturi galimybės tinkamai naudotis jam priklausančia žemės sklypo dalimi, todėl nėra pagrindo spręsti dėl jo teisių pažeidimo ( CK 1.137, 1.138 str.).

Atmestini kaip nepagrįsti apelianto teiginiai, jog teismas nepasisakė dėl ieškovo reikalavimų pripažinti negaliojančiais 2007-10-29 Marijampolės apskrities viršininko įsakymą „Dėl valstybinės žemės sklypo dalies nuomos” Nr. ŽM-1625 (su priedu) ir Lietuvos Respublikos valstybės ir R. M. 2008-07-28 valstybinės žemės nuomos sutartį Nr. N18/2008-20. Kaip minėta, kitoje civilinėje byloje įsiteisėjusiu Marijampolės apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 30 d. sprendimu konstatuota, jog žemės sklypas R. M. išnuomotas laikantis įstatymuose nustatytų reikalavimų, procedūrinės tvarkos pažeidimai nenustatyti. Todėl teisėjų kolegijos nuomone, teismas, kaip matyti iš sprendimo turinio, atsižvelgdamas į pirmiau paminėtas, turėjo pagrindą atmesti paminėtus ieškovo reikalavimus (CPK 178 str., 182 str. 2 p., 185 str.).

Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apelianto argumentais, jog pirmosios instancijos teismas, patenkino atsakovo priešieškinį nenurodydamas motyvų. Visų pirma pažymėtina tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą išaiškinęs, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 13 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-369/2012; 2011 m. rugpjūčio 23 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-344/2011 ir kt.). Taigi, vertinant, ar teismo sprendimas yra tinkamai motyvuotas, svarbu, ar teismas atsakė į esminius bylos faktinius ir teisnius argumentus. Kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo turinio, nagrinėjamos bylos atveju, priešingai nei teigia apeliantas, nėra pagrindo sutikti su jo pozicija, kad teismas nenurodė priešieškinio patenkinimo motyvų, nes teismas, detaliai išnagrinėjęs ieškovo, atsakovų bei kitų byloje dalyvaujančių asmenų argumentus, sprendė, jog atsakovo UAB ,,Migva“ priešieškinys yra pagrįstas byloje pateiktais įrodymais (antstolio A. A. 2010-04-15 bei 2010-11-30 faktinių aplinkybių konstatavimo protokolais, fotonuotraukomis ir kt.).

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog kaip teisingai atsiliepimuose į skundą nurodė byloje dalyvaujantys asmenys, civilinio proceso normų pažeidimas gali būti pagrindu panaikinti teismo sprendimą tik tuo atveju, jeigu dėl tokio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla (CPK 329 str. 1 d.). Taigi, sprendimui panaikinti nepakanka konstatuoti CPK normų pažeidimą, bet būtina nustatyti ir tokio pažeidimo pasekmę, t. y. neteisingą bylos išnagrinėjimą.

Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo sutikti su apeliantu, kad teismo sprendime padarytos klaidos, netikslumai lėmė neteisingą bylos išnagrinėjimą, nes kaip matyti iš bylos medžiagos ir teismo sprendimo turinio, bylos faktinės aplinkybės buvo žinomos ir suprantamos tiek teismui, tiek byloje dalyvaujantiems asmenims, o tai, kad teismas padarė neesminių klaidų ir vienoje vietoje vietoj D. P. nurodė J. K. kaip UAB „Migva” akcininkę, nesudaro pagrindo naikinti teisingo ir pagrįsto teismo sprendimo (CPK 185 str., 328 str.).

Vadovaudamasi prieš tai nurodytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovo UAB ,,Adisa“ ieškinį ir patenkindamas atsakovo UAB ,,Migva“ priešieškinį, atskleidė bylos esmę, ištyrė visas svarbias bylai nagrinėti aplinkybes, tinkamai aiškino bei taikė materialinės bei proceso teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl apelianto ieškovo UAB ,,Adisa“ apeliacinį skundą atmeta, nenagrinėdama kitų jame nurodytų argumentų, kaip neturinčių reikšmės teisingam bylos išsprendimui, o skundžiamą teismo sprendimą palieka nepakeistą (CPK 263 str. 1 d., 329 str. 1 d., 330 str.). Kaip žinoma, teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010 ir kt.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 str.). Atsakovas UAB „Migva“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas, kurios pagal pateiktus įrodymus sudaro 2 420 Lt. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad šių išlaidų dydis viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.11 punkte nurodytus maksimalius dydžius, taip pat į šios civilinės bylos sudėtingumą, atsiliepimo apimtį, – šis atsakovo prašymas tenkinamas iš dalies ir minėtų išlaidų atlyginimui iš apelianto UAB ,,Adisa“ priteisiama 1 500 Lt (CPK 93 str., 98 str.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2013 m. birželio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui uždarajai akcinei bendrovei ,,Migva“ iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Adisa“ 1 500 Lt (tūkstantis penki šimtai litų) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.