Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arūno Dirvono ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Vilniaus pataisos namų apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. spalio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

15. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimo, sanitarinio mazgo atskyrimo nuo likusios kameros patalpos, teismas nurodė, jog pagal atsakovo atstovo pateiktus duomenis sanitarinis mazgas nuo likusios kameros ploto buvo atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m sienele, vienuose tualetuose asmens privatumui užtikrinti buvo įrengtos užuolaidos, kitose kamerose – atskiros kabinos su durimis, kas atitiko teisės aktų reikalavimus. Įvertinęs Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, teismas pažymėjo, kad atsakovo atstovas nepateikė duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, jog pareiškėjo teisė privačiai pasinaudoti tualetu buvo tinkamai užtikrinta, taip pat, kad jis, naudodamasis tualetu, nepatyrė diskomforto, nepaisant to fakto, kad sanitarinio mazgo įrengimas atitiko formalius teisės aktų reikalavimus. Teismas akcentavo, kad nors nagrinėjamu atveju nustatyta, jog dalį laiko pareiškėjas kamerose buvo laikomas vienas (tai patvirtina atsiliepime pateikti pareiškėjo judėjimo duomenys), tačiau jis galėjo būti matomi kameros duris atidarantiems arba per akutę jį stebintiems pareigūnams, o ši aplinkybė pagal teismų praktiką vertintina kaip privatumo pažeidimas. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad yra pagrindas pripažinti, jog pareiškėjui Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrintas tinkamas privatumas naudojantis tualetu visą kalinimo laikotarpį, t. y. nuo 2018 m. balandžio 4 d. iki 2019 m. sausio 6 d. (278 paras), todėl šiuo aspektu pripažino atsakovo atstovo veiksmų neteisėtumą.

16. Dėl pareiškėjo teiginių, kad jis buvo stebimas Vilniaus PN pareigūnų (naudojantis sanitariniu mazgu ir pan.), teismas nurodė, jog Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362, 6 punkte ir TIĮET 14.2 papunktyje nėra numatyta, kad kamerose turi būti įrengti sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Teismas pažymėjo, kad tokie atitvėrimai negali būti numatyti, nes priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinės elgesio kontrolės jų buvimo vietose. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas skunde detalesnių duomenų (tikslių datų, kada ir kas jį stebėjo, pažeisdamas teisės aktų nustatytą tvarką) nepateikė, jo skundo argumentus dėl to, kad kamerose jis buvo stebimas, atmetė kaip nepagrįstus.

17. Vertindamas pareiškėjo teiginius, kad dušu jis galėjo pasinaudoti tik kartą per savaitę, todėl prieš savo valią buvo verčiamas praustis kameroje, stebint kitiems asmenims, teismas nurodė, jog pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 68 punktą laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas neneigė, jog tokia naudojimosi dušu tvarka jis turėjo teisę naudotis. Byloje nėra pateikta duomenų, kad pareiškėjui dėl jo sveikatos būklės turėtų būti suteikta galimybė dažniau naudotis dušu, todėl teismas atmetė pareiškėjo teiginius, susijusius su naudojimusi dušu. Teismas vertino, kad aplinkybė, jog pareiškėjas galėjo praustis kameroje, niekaip nesudaro pagrindo konstatuoti šiuo aspektu jo teisių pažeidimą.

18. Dėl pareiškėjo argumentų, kad kalinamas Lukiškių TI-K jis užsikrėtė utėlėmis (ar kitais parazitais), teismas nurodė, jog pareiškėjas tokio teiginio nepagrindė, kada jis užsikrėtė ir ar kreipėsi į Vilniaus PN administraciją su skundu dėl kilusių nepatogumų. Byloje pateiktos paslaugų teikimo sutartys patvirtina, kad Vilniaus PN yra vykdomi kenkėjų kontrolės patikrinimai ir atliekami dezinfekavimo darbai sanitarinei-higieninei būklei kalinimo įstaigoje palaikyti. Be to, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – NVSC) Vilniaus departamentas atliekamų patikrinimų metu nenustatė, kad Lukiškių TI-K būtų pastebėti parazitai, todėl, nesant tokių duomenų, teismas atmetė pareiškėjo teiginius kaip neįrodytus.

19. Vertindamas pareiškėjo argumentus, kad jam nebuvo suteiktas užimtumas, nesudarytos sąlygos pasivaikščioti ar užsiimti kolektyvine veikla, teismas, įvertinęs Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 111 straipsnio, 136, 137 ir 137¹ straipsnių nuostatas, atsakovo atstovo pateiktus duomenis, nesutiko su pareiškėju, kad jam nebuvo suteiktas užimtumas, nes, kaip matyti iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų, pareiškėjui, būnant Lukiškių TI-K, buvo sudarytos sąlygos kiek įmanoma daugiau laiko praleisti už kameros ribų. Teismas neturėjo pagrindo abejoti šiais atsakovo atstovo teiginiais. Teismas atkreipė dėmesį, kad dalyvavimas įvairiose programose yra grindžiamas pareiškėjo valia (jo paties pasirinkimas), o atsakovo atstovas negali priversti pareiškėjo dalyvauti vienoje ar kitoje programoje. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi į įstaigos administraciją su skundais ar prašymais dėl to, jog jam nebuvo leista dalyvauti vienoje ar kitoje veikloje. Taip pat nėra duomenų, kad jis su skundais ar prašymais kreipėsi į atsakovo atstovo administraciją dėl to, kad nebuvo užtikrinta jo teisė į tinkamą pasivaikščiojimą. Teismas sprendė, kad pareiškėjas nepagrindė, jog jam nebuvo užtikrinta teisė dalyvauti įvairiose programose, todėl minėtus pareiškėjo argumentus atmetė kaip nepagrįstus.

21. Vertindamas pareiškėjo argumentus, kad dėl didelio vandens kiekio patalpose kaupėsi drėgmė, o patalpos vėdinimas per langą buvo nepakankamas, daugumoje kamerų vandens čiaupai buvo surūdiję, todėl geriamam vandeniui ir drabužių plovimui teko naudoti rudą vandenį, teismas vadovavosi Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir Lietuvos higienos norma 134:2015), 14, 16, 17, 39 punktų nuostatomis, NVSC Vilniaus departamento patikrinimo aktai. Teismas pažymėjo, kad dažniausiai patikrinimų metu esminių pažeidimų nebūdavo nustatoma, taip pat patikrinimo aktuose nėra jokių duomenų apie netinkamą (rudą) geriamojo vandens kokybę. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių pareiškėjo skunde nurodomas aplinkybes dėl kamerų neatitikimo Lietuvos higienos normos 134:2015 reikalavimams dėl drėgmės, temperatūros, ventiliacijos ar pan. Taip pat nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į įstaigos administraciją ar kitas kompetentingas institucijas su prašymais, pareiškimais ar skundais dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų. Teismas neturėjo pagrindo abejoti atsakovo atstovo byloje pateiktais duomenimis, todėl sprendė, kad pareiškėjas neįrodė, jog buvo laikomas netinkamomis higienos sąlygomis.

22. Dėl pareiškėjo teiginių, kad jis buvo kalinama kamerose, kurios vertintinos kaip pagalbinės patalpos, teismas nurodė, jog šie pareiškėjo argumentai nėra pagrįsti, nes pareiškėjo procesiniuose dokumentuose nurodyti teisės aktai yra skirti kadastriniams matavimams atlikti ir duomenims surinkti, todėl jie nereglamentuoja ginčo teisinių santykių.

23. Vertindamas pareiškėjui priteistiną neturtinės žalos atlyginimo būdą (dydį) dėl nustatyto atsakovo atstovo pažeidimo (privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimo), teismas atsižvelgė į nustatyto pažeidimo mastą, intensyvumą ir trukmę, Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, taip pat įvertino pareiškėjo sveikatos būklę ginčo laikotarpiu (asmens sveikatos kortelėje esančius medicininius duomenis). Teismas, vadovaudamasis aktualia EŽTT ir Lietuvos teismų formuojama praktika, protingumo ir teisingumo principais, sprendė, kad nagrinėjamu atveju dėl padaryto pažeidimo neužtikrinant pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniais mazgais pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 300 Eur.

III.

34. Atsakovo atstovas pastebi, kad NVSC, atlikdamas tiek operatyviąją visuomenės sveikatos saugos kontrolę savo nuožiūra, tiek pagal gaunamus suimtųjų bei nuteistųjų asmenų nusiskundimus, nereiškė pastabų nei dėl sanitarinių mazgų įrengimo gyvenamosiose kamerose, nei dėl privatumo juose užtikrinimo. Priešingai, NVSC, atlikdamas visuomenes sveikatos saugos kontrolę, ne kartą yra pažymėjęs, kad patikrinimo metu Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose tualetai buvo techniškai tvarkingi, kas atitiko higienos normų reikalavimus.

37. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsakovo atstovas pakartoja, kad nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K administracija neatliko jokių neteisėtų veiksmų, o pareiškėjas neįrodė jam kilusios neturtinės žalos, todėl valstybei nekyla civilinė atsakomybė ir nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

38. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš teisės aktų reikalavimus neatitinkančių kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K (teisių perėmėjas po reorganizacijos – Vilniaus PN), atlyginimo priteisimo.

41. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo ir atsakovo atstovo apeliacinių skundų ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinių skundų ribų.

42. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nėra pakankamai motyvuotas, teismas netinkamai vertino bylos duomenis ir nesilaikė įrodymų vertinimo taisyklių, neišsamiai išnagrinėjo skunde nurodytas aplinkybes, vadovavosi iš esmės tik atsakovo atstovo pateikta pozicija, kas patvirtina teismo šališkumą, akcentuoja, kad proceso šalies netenkinantys, ar, jos manymu, neišsamūs, netinkami teismo sprendimo motyvai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad teismas neatsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai, o teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnio reikalavimų. EŽTT yra pažymėjęs, kad Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja teismus nurodyti savo sprendimų motyvus, tačiau šis straipsnis nėra aiškinamas, kaip įpareigojantis teismą pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimą byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 18390/91); 1998 m. vasario 19 d. sprendimą Higgins ir kiti prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 34/1996/753/952); 2003 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Suominen prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 37801/97).

43. Pirmosios instancijos teismui išsamiai išnagrinėjus visas bylai reikšmingas esmines aplinkybes ir detaliai atsakius į pagrindinius šalių argumentus, o apeliacinius skundus iš esmės grindžiant tik abstrakčiais teiginiais, nenurodant su kokiomis konkrečiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinkama, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); didžiosios kolegijos 2004 m. gruodžio 12 d. sprendimą byloje Perez prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 47287/99); taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. lapkričio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1410-442/2019; 2020 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-934-756/2020; ir kt.). Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017; 2018 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-100-822/2018; 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1018-662/2018; ir kt.).

44. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į šioje byloje pareiškėjo skunde nurodytus nusiskundimus ir keliamus klausimus, pakankami detaliai išanalizavo pareiškėjo skundą, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes ir pateiktus įrodymus. Byloje yra pakankamai duomenų reikšmingoms aplinkybėms nustatyti ir teisingam sprendimui priimti. Teismo sprendimas pagrįstas įrodymų analize, o faktinių aplinkybių vertinimas susietas su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu, teismas atliko pakankamai išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, atsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl priėmė sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus.

45. Įrodymų vertinimo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai.

46. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, jog teismas vadovavosi atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, nesudaro pagrindo vienareikšmiškai vertinti, kad teismas buvo šališkas. Visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011 ir kt.). Įvertinusi bylos medžiagą teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių bylą nagrinėjusio teismo suinteresuotumą bylos baigtimi, tendencingumą, išankstinį nusistatymą prieš pareiškėją, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog teismas buvo šališkas. Be to, vien tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pareiškėjui iš dalies palankų sprendimą, savaime nereiškia, jog teismas buvo šališkas.

47. Pasisakydama dėl pareiškėjo argumentų, kad buvo pažeistos jo procesinės teisės, nes jis galbūt nebuvo supažindintas su visais atsakovo atstovo į bylą pateiktais dokumentais, teisėjų kolegija pažymi, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi į pirmosios instancijos teismą, siekdamas susipažinti su bylos medžiaga, tačiau ši teisė jam nebuvo užtikrinta (ABTĮ 49 str.). Be to, iš bylos medžiagos (I t. b. l. 69, 177–178) matyti, kad atsakovo atstovo atsiliepimas į skundą kartu su priedais bei atsakovo atstovo pateikti papildomi duomenys buvo išsiųstas pareiškėjui. Todėl nurodyti pareiškėjo argumentai atmetami.

48. Teisėjų kolegija taip pat nenustatė pagrindo sutikti su pareiškėjo teiginiais, kad jo skundas pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjamas nepagrįstai ilgai, pažeidžiant proceso operatyvumo principą. Iš bylos medžiagos matyti, kad teismas 2021 m. vasario 25 d. nutartimi priimdamas pareiškėjo skundą įpareigojo atsakovo atstovą pateikti atsiliepimą į skundą ir visą su keliamu ginču susijusią medžiagą, taip pat teismas 2021 m. rugpjūčio 23 d. ir 2021 m. rugsėjo 13 d. nutartimis atidėjo bylos nagrinėjimą ir įpareigojo atsakovo atstovą patiekti papildomus duomenis, kas paneigia pareiškėjo teiginius, jog teismas vangiai dalyvavo įrodymų tyrime, papildomų duomenų nereikalavo.

49. Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio 4 d. iki 2019 m. sausio 7 d. buvusio per mažo gyvenamojo ploto kamerose ir su tuo susijusių nepatogumų, vienam asmeniui tenkančio ploto apskaičiavimo metodikos (pareiškėjo įsitikinimu, iš bendro kameros ploto turi būti išskaičiuotas plotas, kurį užima baldai ir kitas inventorius), teisėjų kolegija pažymi, jog atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, ginčui aktualus Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, pagal kurio 1.3.1 punktą vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

50. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, ir Konvencija, vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato. EŽTT yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma – 3,6 kv. m – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

51. Atsižvelgiant į tai, kad nei nacionalinės teisės aktai, nei Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, apskaičiuojant vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą, nėra atimamas baldais ir kitu inventoriumi užimtas plotas, pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai šiuo aspektu yra nepagrįsti ir atmestini. Iš byloje pateiktų duomenų apie kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, jų plotą ir kartu laikytų asmenų skaičių laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio 4 d. iki 2019 m. sausio 6 d. (2019 m. sausio 7 d. pareiškėjas išvyko į Šiaulių tardymo izoliatorių), matyti, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui teko nuo 3,7 kv. m iki 7,94 kv. m gyvenamojo ploto, t. y. gyvenamojo ploto norma (3,6 kv. m vienam asmeniui) nebuvo pažeista.

52. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad atsakovo atstovo atsiliepime į skundą pateikti duomenys leidžia detalizuoti kiekvieną dieną pareiškėjui tekusį kameros plotą. Remdamasis bylos duomenimis pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nebuvo pažeistos pareiškėjo teisės, susijusios su minimalaus ploto reikalavimu, teismas rėmėsi tinkama skaičiavimo metodika. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis. Priešingų išvadų, nei jas padarė pirmosios instancijos teismas, nesuponuoja ir pareiškėjo argumentai, jog visas Lukiškių TI-K kameros plotas turėtų būti pripažįstamas pagalbinėmis (negyvenamomis) patalpomis.

53. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad atsižvelgiant į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015; kt.). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje Nr. A-979-556/2017).

54. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamas šios nutarties 53 punkte nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle tokio pobūdžio bylose, pagrįstai atmetė pareiškėjo nusiskundimus dėl apeliaciniame skunde ginčijamų aspektu, t. y. užimtumo neužtikrinimo, neįrengtų (neveikiančių) pareigūnų iškvietimo mygtukų ir teisės aktų reikalavimus neatitinkančių higienos sąlygų kamerose. Teisėjų kolegija, įvertinusi šios nutarties 18–21 punktuose išdėstytas pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei pateiktą jų teisinį vertinimą, sutinka su teismo padarytomis išvadomis ir motyvais, kuriais buvo atmesti minėti pareiškėjo nusiskundimai. Tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino bylos duomenis, nepritarė (nesutiko) su tam tikrais pareiškėjo teiginiais ir argumentais, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstas išvadas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė įrodymų ir argumentų, leidžiančių padaryti priešingas išvadas nei jas padarė pirmosios instancijos teismas.

55. Tiek pareiškėjas, tiek atsakovo atstovas savo apeliaciniuose skunduose kelia klausimą dėl sanitarinio mazgo įrengimo ir pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu užtikrinimo. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad sanitarinis mazgas buvo įrengtas neteisėtai, nes nebuvo izoliuotas nuo gyvenamosios kameros dalies. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad Lukiškių TI-K kamerose įrengti sanitariniai mazgai atitiko tuo metu galiojusių nacionalinių teisės aktų reikalavimus. Teigia, kad Lukiškių TIK priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos buvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis, o kitose gyvenamosiose kamerose sanitariniai mazgai nuo likusio kameros ploto atitverti 1,5 m. aukščio pertvara ir uždengti užuolaida. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime padarė išvadą, kad atsakovo atstovas nepateikė duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, jog pareiškėjo teisė privačiai pasinaudoti tualetu buvo tinkamai užtikrinta, taip pat, kad jis, naudodamasis tualetu, nepatyrė diskomforto, nepaisant to fakto, kad sanitarinio mazgo įrengimas atitiko formalius teisės aktų reikalavimus, todėl pripažino, kad pareiškėjui Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrintas tinkamas privatumas naudojantis tualetu visą kalinimo laikotarpį nuo 2018 m. balandžio 4 d. iki 2019 m. sausio 6 d.

56. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktus duomenis, pažymi, kad nors atsakovo atstovas teismui pateiktame atsiliepime į skundą tvirtino, jog sanitariniai mazgai, jeigu jie nėra įrengti kaip atskira kabina, nuo likusios gyvenamosios patalpos dalies atskirti 1,5 aukščio pertvara ir uždengti užuolaida, neįrodė šių savo teiginių kitais leistinais įrodymais. Atsakovo atstovas pateikė į bylą tris sanitarinių mazgų nuotraukas, nurodydamas, jog tai „tipinis gyvenamosios kameros, kurios sanitariniame mazge įrengta užuolaida, vaizdas pro atidarytas duris“ (I t. b. l. 66) ir „tipinis gyvenamosios kameros, kurios sanitarinio mazgo patalpa įrengta kaip atskira patalpa su durimis, vaizdas“ (I t. b. l. 67–68). Teisėjų kolegija pastebi, kad atsakovo atstovas nepateikė kamerų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinio mazgo nuotraukų, be to, iš atsakovo atstovo pateiktų fotonuotraukų nematyti, jog, kaip atsiliepime į skundą teigė atsakovo atstovas, sanitarinis mazgas nuo likusio gyvenamosios kameros ploto yra atskirtas pertvara ir uždengtas užuolaida. Iš teismui pateiktų fotonuotraukų matyti, kad sanitarinis mazgas nuo likusios gyvenamosios kameros dalies atskirtas tik užuolaida (I t. b. l. 66).

57. EŽTT yra konstatavęs, jog kamerų įrengimas taip, kad sanitarinis mazgas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis sanitariniu mazgu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą (akutę) (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p.; 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p.; 2002 m. liepos 15 d. sprendimo byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 p.; 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08) 165 p.). EŽTT taip pat yra išaiškinęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.).

58. Į šią EŽTT praktiką Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai atsižvelgia analogiško pobūdžio bylose. Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017, 2020 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1809-556/2020, 2021 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-1436-968/2021 ir kt.).

59. Įrodinėjimo pareiga dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013). Todėl šiuo atveju įrodinėjimo pareiga, kad nagrinėjamu laikotarpiu laisvės atėmimo vietoje buvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, tenka Vilniaus PN (Lukiškių TI-K teisių perėmėjui). Atsakovo atstovas neįrodė savo teiginių, jog kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, sanitariniai mazgai nuo likusio gyvenamosios kameros dalies buvo atskirti pertvara ir uždengti užuolaida, kas pagal suformuotą teismų praktiką vertintina kaip minimalus privatumo naudojantis sanitariniu mazgu užtikrinimas (šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1169-858/2018, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-509-822/2017, 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-512-822/2017, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-379-822/2017 ir kt.), todėl yra pagrindas pripažinti, kad nuo 2018 m. balandžio 4 d. iki 2019 m. sausio 6 d. pareiškėjo teisė privačiai pasinaudoti tualetu buvo pažeista.

60. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad Lukiškių TI-K kamerose 278 paras buvo pažeistas pareiškėjo privatumas naudojantis kamerose įrengtais sanitariniais mazgais, priteisė pareiškėjui 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

61. Spręsdama dėl pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteistos neturtinės žalos atlyginimo sumos pagrįstumo teisėjų kolegija pažymi, kad valstybė turi užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą; 2006 m. liepos 13 d. sprendimą byloje Popov prieš Rusiją).

62. Vadovaujantis EŽTT formuojama praktika, nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Konvencijos 8 straipsnio prasme (žr., pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3408-261/2017, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1320-552/2018; kt.).

63. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02).

64. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

65. Kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio ir būdo nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-894-520/2018).

66. Teisėjų kolegija, įvertinusi administracinėje byloje pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę (278 paras pažeistas pareiškėjo privatumas naudojantis kamerose įrengtais sanitariniais mazgais), pareiškėjo patirto diskomforto dydį, jais sukeltų nepatogumų pobūdį, pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, ginamų vertybių turinį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, mano, jog pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista neturtinės žalos suma neatitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje analogiškose bylose priteisiamo neturtinės žalos atlyginimo dydžio, į kurį svarbu atsižvelgti.

67. Teisėjų kolegija, vertindama, koks neturtinės žalos atlyginimo dydis nagrinėjamu atveju priteistinas pareiškėjui, ištyrusi bylos medžiagą, atsižvelgusi į nacionalinių ir tarptautinių teisės aktų nuostatas, Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, į pažeidimo laikotarpį (278 paros), į pareiškėjo skunde nurodytus patirtus neigiamus išgyvenimus ir nepatogumus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas neturtinės žalos atlyginimo dydis šiuo atveju yra per mažas, todėl didintinas iki 3 100 Eur.

68. Nors pareiškėjas skunde prašė, kad jam būtų priteistas 6 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėjo būti priteista būtent tokio dydžio neturtinė žala.

69. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. spalio 21 d. sprendimas keičiamas, pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, priteistina 3 100 Eur dydžio suma neturtinei žalai atlyginti. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Vilniaus PN apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Vilniaus pataisos namų apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. spalio 21 d. sprendimą pakeisti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. spalio 21 d. sprendimu pareiškėjui A. B. priteistą 300 Eur (trijų šimtų eurų) neturtinės žalos atlyginimą padidinti iki 3 100 Eur (trijų tūkstančių vieno šimto eurų).

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. spalio 21 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.