- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-01-31
- Bylos Nr.
- eA-149-525/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00852-2021-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimutis Alechnavičius, Ramūnas Gadliauskas, Dalia Višinskienė
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Auga Vėriškės“
- Atsakovas
- Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Auga Vėriškės“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. spalio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Auga Vėriškės“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo pakeitimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Auga Vėriškės“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama pakeisti atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2021 m. vasario 19 d. sprendimą Nr. AS-67 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas), kuriuo patvirtintas Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento Klaipėdos apskaitos ir mokesčių kontrolės skyriaus 2020 m. gruodžio 30 d. patikrinimo aktas Nr. PA79-103 (toliau – ir Patikrinimo aktas) ir sumažinti patvirtintą 46 198 Eur mokestį padidintu tarifu iki 4 619,80 Eur. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
1.1. Bendrovė užsiima augalininkystės ir gyvulininkystės veikla, o požeminio vandens išgavimas ar tiekimas komerciniais tikslais nėra jo pagrindinė veikla. 2017–2019 m. laikotarpiu Bendrovė vertėsi žemės ūkio veikla (galvijų auginimu): 2017 m. duomenimis turėjo 508 galvijus, 2018 m. – 523 galvijus, 2019 m. – 524 galvijus, todėl išgaunamas požeminis vanduo daugiausia buvo naudojamas gyvuliams girdyti, melžimo įrangai ir gyvulių laikymo vietai plauti, taip pat darbuotojų buitiniams ir sanitariniams poreikiams.
1.2. Bendrovė veda išgaunamo vandens apskaitą, rūpinasi metrologine išgaunamo vandens apskaitos prietaisų patikra ir buvo įsitikinusi, kad šių veiksmų pakanka ir leidimas nėra reikalingas, juolab, kad patikrinimo akto nagrinėjamu laikotarpiu (2017–2019 m.) galiojusiame Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo 12 straipsnio 8 dalyje buvo įtvirtinta, kad žemės savininkas ar naudotojas nuosavybės teise priklausančiame, suteiktame naudoti ar nuomojamame žemės sklype savo ūkio reikmėms (ne pardavimui) turi teisę be šio straipsnio 1 dalyje nurodyto leidimo naudoti žemės gelmių išteklius kitų įstatymų bei teisės aktų nustatyta tvarka. Šiuo atveju Bendrovė žemės gelmes naudojo savo ūkio reikmėms ir manė, kad leidimas nereikalingas, apie pareigą sunaudotą vandenį deklaruoti ir sumokėti už tai nustatytus mokesčius ji nežinojo, kontroliuojančios institucijos taip pat nėra pranešusios Bendrovei, kad reikalingas leidimas, sunaudoto vandens deklaravimas ir mokesčių mokėjimas. Bendrovė patikrinimo metu su atsakovu bendradarbiavo, operatyviai teikė informaciją ir dokumentus.
1.3. Gręžinys, kurio vandenį naudoja Bendrovė, naudojamas daugiau kaip 50 m. ir nėra jokių duomenų, kad tolesnis gręžinio naudojimas sukeltų reikšmingą neigiamą poveikį aplinkai ar žmonių sveikatai, ar kad atsakingos institucijos uždraudė pareiškėjui naudoti gręžinį. Požeminio vandens naudojimas be leidimo yra formalaus pobūdžio pažeidimas, nesukeliantis jokių neigiamų pasekmių. Bendrovė sunaudotų vandens kiekių neslepia, jai nėra taikytos ekonominės sankcijos už analogiškus pažeidimus, padarytas pažeidimas savo pobūdžiu nėra tiek pavojingas, kad reikėtų taikyti maksimalią įstatyme numatytą sankciją (priskaičiuotą mokestį dauginant iš 10).
Žemesnės instancijos teismas
1.4. Remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija, institucijų priimtų nutarimų taikyti asmeniui konkrečią sankciją pagrįstumo ir teisėtumo kontrolę užtikrina teismas, o Bendrovės atžvilgiu priimtas sprendimas nedera su proporcinga ūkio subjektų kontrole bei ultima ratio principu. Šiuo atveju Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas koeficientas 10 pareiškėjui netaikytinas, nes jis neturėjo jokio tikslo nuslėpti išgauto vandens kiekio ir išvengti mokestinės prievolės. Įstatyme reglamentuotos ekonominio poveikio priemonės tikslui pasiekti pilnai pakanka vietoje 10 kartų didesnio mokesčio tarifo taikyti 1 karto didesnį mokesčio tarifą. Nurodyto teisės akto 16 straipsnio 2 dalies 2 punktas nuo 2020 m. liepos 1 d. pareiškėjui leidžia be leidimo išgauti iki 100 m³ vandens per dieną. Patikrinimo akte nustatyta, kad 2017–2019 m. laikotarpiu pareiškėjas išgavo 42 350 m³ požeminio vandens, kas vidutiniškai per parą skaičiuojant metinį vidurkį, sudarytų apie 39 m³ . Taigi pagal dabartinį reguliavimą nekyla pareiga gauti leidimą, todėl pareiškėjo veiksmai dėl teisės akto pasikeitimo tapo nepavojingi.
Atsiliepimas
2. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjo skundą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
2.1. Byloje nustatytas pagrindas taikyti Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatytą didesnį mokesčio tarifą, o šis įstatymas nenumato galimybės atsakovui kaip viešojo administravimo subjektui mokesčių mokėtoją atleisti nuo paskaičiuoto mokesčio ar paskaičiuotą mokestį sumažinti, taip pat neįtvirtina lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, kuriomis vadovaujantis mokesčio tarifas galėtų būti keičiamas.
2.2. Teisės aktuose įtvirtinta imperatyvi pareiga išteklius išgauti tik gavus Lietuvos geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Lietuvos geologijos tarnyba) išduotą leidimą ir sudarius su ja išteklių ar ertmių naudojimo sutartį, pildyti mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijas ir jas teikti valstybinei mokesčių inspekcijai ir sumokėti mokestį už valstybinius gamtos išteklius. Kadangi pareiškėjas yra juridinis asmuo, vykdantis ilgametę žemės ūkio veiklą, susijusią su gamtos išteklių naudojimu, turi pareigą domėtis teisės aktų reikalavimais, jų pakeitimais ir vykdyti Lietuvos Respublikoje galiojančius teisės aktus, atitinkamai numatyti bei prisiimti rizikas, jei įstatymų nesilaikys, privalo išmanyti jam privalomus veikloje vykdyti teisės aktus, įskaitant ir apie išgaunamus gamtos išteklius, laiku bei teisingai teikiamas deklaracijas valstybei. Pareiškėjas privalėjo organizuoti darbą taip, kad prievolės valstybei būtų įvykdytos tinkamai, turėjo tam visas galimybes, o kilus abejonių dėl priimtų teisės aktų taikymo, pareiškėjas visada turi teisę kreiptis į Departamentą dėl konsultacijų apie požeminio vandens išgavimą, deklaracijų teikimą ir mokesčių už valstybinius gamtos išteklius mokėjimą, tačiau šiuo atveju to nedarė.
2.3. Dėl skunde ginčijamos Bendrovei paskirtos sankcijos proporcingumo, pažymėtina tai, jog pareiškėjo nurodomos aplinkybės, kad jis nesiekė tyčia ir sąmoningai nuslėpti mokestį, nėra duomenų, kad ūkio subjektas būtų sistemingai pažeidinėjęs įstatymus, yra subjektyvaus pobūdžio, siekiant išvengti jo atžvilgiu taikomos sankcijos bei bandant pateisinti savo nederamą veiklą, ir negali būti priskiriamos prie tam tikrų išimtinių aplinkybių, leidžiančių sumažinti priskaičiuotą padidintą mokestį, nes valstybės nustatyti mokesčiai yra visuotinai privalomi ir nėra individualaus pobūdžio, todėl jų dydis nepriklauso nuo mokesčių mokėtojų galimos kaltės formos, tikslo ar suklydimo. Be to, pareiškėjas nepagrindė sankcijos neproporcingumo jo ūkinės veiklos atžvilgiu, neišdėstė teisiškai reikšmingų įrodymų, kad Departamento paskaičiuotina mokėtina suma yra neproporcingai didelė bei nepateikė finansinių dokumentų, iš kurių būtų galima spręsti apie įmonės finansinę būklę bei pajėgumus.
2.4. Įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų suvokimas neatleidžia nuo atsakomybės net ir tuo atveju, jeigu, kaip teigia pareiškėjas, jis manė, kad vandeniui išgauti jam leidimas nebuvo reikalingas. Vertinant taikytino didesnio mokesčio tarifo dydį ir jo proporcingumą padarytam pažeidimui svarbi ir pareiškėjo turtinė padėtis. Byloje nėra duomenų, kad Bendrovės turtinė padėtis yra sunki ar kad jai paskirtas mokestis padidintu tarifu būtų nepakeliama finansinė našta, dėl ko ji nepajėgtų mokesčio sumokėti. Pagal viešai skelbiamą informaciją, pareiškėjo pardavimo pajamos 2018 m. siekė 1 000 001–2 000 000 Eur be PVM, tad pareiškėjas gali sumokėti taikytą didesnį mokesčio tarifą (46 198 Eur). Be to, Bendrovė net nesiekė prašyti paskirto sumokėti mokesčio išdėstymo dalimis, kurį ji būtų pajėgi sumokėti.
II.
3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. spalio 27 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą.
4. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento Klaipėdos apskaitos ir mokesčių kontrolės skyrius atliko Bendrovės mokesčio už valstybinius gamtos išteklius apskaičiavimo, deklaravimo teisingumo planinį teminį patikrinimą už 2017–2019 m., o 2020 m. gruodžio 30 d. surašė Patikrinimo aktą. Patikrinimo metu Departamento pareigūnai nustatė, kad Bendrovė turi vieną požeminio gėlo vandens gręžinį; vykdo požeminio vandens gavybos apskaitą; vandenį naudoja ūkinės veiklos vykdymui – buitinėms reikmėms, gyvulių girdymui; turi gręžinio pasą Nr. 5707, mokėtojas patikrinimo akto surašymo metu Lietuvos geologijos tarnybos leidimo neturi, taip pat nustatė, kad Bendrovė išgavo ir nedeklaravo 42 350 m³ požeminio vandens. Patikrinimo akte už nurodytus pažeidimus paskaičiuotas mokestis didesniu tarifu, viso 46 970 Eur. Departamentas 2021 m. vasario 19 d. sprendimu Nr. AS-67 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ Patikrinimo aktą patvirtino pilnai ir nurodė, kad šiuo sprendimu patvirtinta 46 198 Eur mokesčio suma už nedeklaruotą gamtos išteklių kiekį turi būti sumokėta ne vėliau kaip per 20 dienų nuo šio sprendimo įteikimo dienos į Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą.
5. Pirmosios instancijos teismas, apibendrinęs Žemės gelmių įstatymo ir Įstatymo nuostatų teisinį reguliavimą, pažymėjo, jog be leidimo išgautas gamtos išteklių kiekis, taip pat laiku nedeklaruotas išgautas gamtos išteklių kiekis yra pagrindas taikyti Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatytą didesnį mokesčio tarifą, o tvirtinant patikrinimo rezultatus atsakovui nesuteikta teisė taikyti kitokius mokesčių tarifus nei tuos, kurie nustatyti Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje.
6. Teismas akcentavo, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad Bendrovė nebuvo gavusi Lietuvos geologijos tarnybos išduoto leidimo ir nebuvo sudariusi su ja išteklių ar ertmių naudojimo sutarties dėl požeminio vandens išgavimo bei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) nedeklaravo išgauto vandens kiekio. Pareiškėjas naudojo mokesčiu apmokestinamus valstybinius gamtos išteklius, todėl yra šio mokesčio mokėtojas ir turėjo pareigą nustatyta tvarka jį mokėti. Dėl to teismas konstatavo, jog pareiškėjas turėjo prievolę pasibaigus kiekvienam kalendoriniam ketvirčiui tinkamai užpildyti mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijas ir jas pateikti mokesčių administratoriui bei sumokėti tinkamą mokestį už valstybinius gamtos išteklius iki antro kalendorinio mėnesio, einančio po mokestinio laikotarpio, už kurį mokestis mokamas, 15 dienos, o už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį, mokėtojui taikomas 10 kartų didesnis mokesčio tarifas.
Žemesnės instancijos teismas
7. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, jog Patikrinimo akte nustatyta, kad Bendrovė visą tikrinamą laikotarpį, t. y. 2017–2019 m. nedeklaravo išgauto ir privalomo deklaruoti požeminio vandens, o taip pat nustatyta tai, kad mokesčių mokėtoja vykdė gamtos išteklių gavybą neturint Lietuvos geologijos tarnybos išduoto leidimo naudoti žemės gelmių išteklius, todėl Bendrovė padarė Įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą pažeidimą. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas yra juridinis asmuo, todėl turi pareigą vykdyti Lietuvos Respublikoje galiojančius teisės aktus, atitinkamai numatyti bei prisiimti rizikas, jei įstatymų nesilaikys. Įstatymai mokesčio mokėtojui, nustato pareigą būti atidžiam, rūpintis ir užtikrinti tinkamą mokesčio apskaičiavimą, sumokėjimą ir deklaracijų teikimą, privalomų leidimų turėjimą. Atsižvelgęs į tai, teismas sutiko su atsakovo argumentu, kad pareiškėja privalėjo organizuoti arbą taip, kad prievolės valstybei būtų įvykdytos tinkamai, o Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnyje įtvirtinta, jog įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės, todėl tai, jog pareiškėjas nežinojo apie leidimo išgauti požeminį vandenį privalomumą bei privalomą deklaravimą, nepanaikina pareiškėjui administracinės atsakomybės už šių pažeidimų padarymą. Dėl to, teismo vertinimu, pareiškėjo argumentas dėl nežinojimo apie teisės aktuose nustatytus reikalavimus taikomus jos veiklai, nėra reikšmingas.
8. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, jog Sprendimu pritaikyta ekonominio poveikio priemonė – 10 kartų didesnis mokesčio tarifas, yra neproporcinga, nes Bendrovė iš dalies vykdė teisės aktų reikalavimus, taikomus Bendrovės vykdomai veiklai, o padarytas pažeidimas savo pobūdžiu nėra tiek pavojingas, kad reikėtų taikyti maksimalią įstatyme numatytą sankciją. Teismas akcentavo, kad už Įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje numatyto pažeidimo padarymą yra taikomas didesnis mokesčio tarifas, t. y. jis apskaičiuojamas atitinkamą tarifą dauginant iš koeficiento 10 (Įstatymo 6 str. 2 d.). Taigi padidintas mokesčio tarifas yra nustatytas Įstatymo, tad jo taikymas pats savaime negali būti laikomas neteisingu. Taip pat teismas pažymėjo, kad atsakovui tvirtinant patikrinimo rezultatus, jam nesuteikta teisė taikyti kitokius mokesčių tarifus nei tuos, kurie nustatyti minėto Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje.
9. Teismas nurodė nenustatęs pagrindo besinaudojant konstituciniais teisminiais įgaliojimais sumažinti pareiškėjui skirtos ekonominio poveikio priemonės dydžio. Šiuo aspektu teismas pastebėjo, jog pareiškėjas vykdė gamtos išteklių gavybą neturint Lietuvos geologijos tarnybos išduoto leidimo, per visą tikrinamą laikotarpį (2017–2019 m.) nedeklaravo išgauto ir privalomo deklaruoti požeminio vandens ir tai nebuvo vienkartinis veiksmas: Patikrinimo akte matoma, jog patikrinimo laikotarpiu išgautas požeminio vandens kiekis išvis nebuvo deklaruojamas, motyvuojant, jog pareiškėja nežinojo apie privalomąjį išgauto požeminio vandens kiekio deklaravimą, tačiau, teismo vertinimu, pareiškėjas kaip juridinis asmuo, besiverčiantis ūkine veikla, turėjo domėtis aktualiu teisiniu reglamentavimu, būti pakankamai apdairus, todėl šie argumentai yra subjektyvaus pobūdžio ir negali būti priskiriami prie tam tikrų išimtinių aplinkybių, leidžiančių sumažinti priskaičiuotą padidintą mokestį. Be to, teismas nurodė, jog byloje duomenų apie nepriemokos sumokėjimą VMI po pažeidimo nustatymo nėra, pareiškėjas iš esmės neteikė jokių įrodymų apie jo turtinę padėtį, iš kurių būtų galima matyti, jog jo turtinė padėtis yra sunki ar kad jam gresia bankrotas ir pan., pareiškėjas dėl ekonominio poveikio priemonės išmokėjimo dalimis į Departamentą nesikreipė, todėl už padarytą pažeidimą gali sumokėti taikytą didesnį mokesčio tarifą ir dėl to veikla esmingai nenukentėtų.
10. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus dėl naujos Žemės gelmių įstatymo redakcijos po pažeidimo padarymo įsigaliojimo, atsižvelgęs į lex benignior retro agit principą nurodė, jog Žemės gelmių įstatymo Nr. 1-1034 pakeitimo įstatymas įsigaliojo nuo 2020 m. liepos 1 d., todėl Departamentas pagrįstai pareiškėjui už 2017–2019 m. be leidimo išgautą vandenį paskaičiavo mokestį didesniu tarifu pagal ginčo teisinio santykio metu galiojusius aukščiau minėtus teisės aktus. Teismo vertinimu, šiuo atveju teisiniams santykiams, susijusiems su pareiškėjui priskaičiuotu mokesčiu padidintu tarifu už 2017–2019 m. be leidimo išgautą vandenį, lex benignior retro agit taisyklė negali būti taikoma. Be to, teismas nurodė, jog pareiškėjui mokestis padidintu tarifu pritaikytas ne tik už tai, jog jis be leidimo išgavo vandenį, bet ir dėl to, kad išgauto vandens kiekio išvis nedeklaravo VMI, kas irgi yra pažeidimas, kuriam taikoma analogiška sankcija, numatyta Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje ir kuri pagal pažeidimų kiekį nesumuojama.
11. Pirmosios instancijos teismas, apibendrinęs išdėstytus motyvus, konstatavo, jog pareiškėjui pritaikytas didesnis mokesčio tarifas nėra pernelyg griežta ir neproporcinga ekonominė sankcija, ji yra adekvati padarytam pažeidimui ir pareiškėjui bei jo veiklai jokių esminių sunkumų nesukels, taigi pareiškėjas gali sumokėti priskaičiuotą didesnį mokestį. Dėl to nėra pagrindo sumažinti priskaičiuoto mokėtino mokesčio sumą (46 198 Eur), atitinkamai nėra pagrindo pakeisti Sprendimo ir pareiškėjo skundas atmestinas.
III.
12. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. spalio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
12.1. Pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybių, dėl kurių buvo padarytas pažeidimas ir neatsižvelgė nei į pažeidimo pobūdį, nei į jį lėmusias aplinkybes. Pareiškėjas iš dalies laikėsi požeminio vandens išgavimo reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų – veda išgaunamo vandens apskaitą, rūpinasi metrologine išgaunamo vandens apskaitos prietaisų patikra. Pareiškėjas buvo įsitikinęs, kad šių veiksmų pakanka ir leidimas nėra reikalingas. Pareiškėjas žemės gelmes naudojęs savo ūkio reikmėms (ne pardavimui) manė, kad leidimas nereikalingas, o apie pareigą sunaudotą vandenį deklaruoti ir sumokėti už tai nustatytus mokesčius nežinojo. Pareiškėjas patikrinimo metu su atsakovu bendradarbiavo, operatyviai teikė informaciją ir dokumentus. Patikrinimo metu nebuvo nustatyta, kad pareiškėjas pažeidimą – išgauto vandens kiekio nedeklaravimą ir nesumokėjimą – būtų padaręs tyčia ar turėjęs tikslą nuslėpti išgaunamo požeminio vandens kiekį.
12.2. Pirmosios instancijos teismo sprendimas nedera su proporcinga ūkio subjektų kontrole bei ultima ratio principu. Pareiškėjo atžvilgiu Įstatymo 6 straipsnio 2 dalies įtvirtintas koeficientas 10 netaikytinas, nes jis neturėjo jokio tikslo nuslėpti išgauto vandens kiekio ir išvengti mokestinės prievolės. Įstatyme reglamentuotos ekonominio poveikio priemonės tikslui pasiekti pilnai pakanka vietoje 10 kartų didesnio mokesčio tarifo taikyti 1 karto didesnį mokesčio tarifą. Padarytas pažeidimas savo pobūdžiu nėra tiek pavojingas, kad būtų pagrindas taikyti maksimalią įstatyme numatytą sankciją (priskaičiuotą mokestį dauginant iš 10).
12.3. Pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo administracinių teismų praktikos, kurioje pripažįstama, kad ekonominės sankcijos sumažinimas, vietoje 10 kartų didesnio mokesčio tarifo taikant 50 ar 100 proc. didesnį mokestį, atsižvelgus į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes, atitinka teisingumo, protingumo kriterijus.
12.4. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesumažino priskaičiuoto mokėtino mokesčio vadovaudamasis tuo, kad taikyta sankcija pareiškėjui bei jo veiklai jokių esminių sunkumų nesukels, o pareiškėjas gali sumokėti priskaičiuotą didesnį mokestį.
Atsiliepimas
13. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą.
14. Atsakovas nurodo, jog pareiškėjas neginčija fakto, kad nedeklaravo išgauto vandens laiku ir nemokėjo mokesčių, tai darydamas be leidimo. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, už Įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje numatyto pažeidimo padarymą taikomas didesnis mokesčio tarifas, taigi padidintas tarifas nustatytas Įstatymo, o atsakovui nesuteikta teisė taikyti kitokius tarifus nei nustatyti Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje. Šiuo atveju pagrįstai pripažinta, jog pareiškėjas vykdė gamtos išteklių gavybą neturėdamas Lietuvos geologijos tarnybos išduoto leidimo, o apeliacinio skundo argumentai dėl Sprendimu skirtos sankcijos proporcingumo yra nepagrįsti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
15. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2021 m. vasario 19 d. sprendimu Nr. AS-67 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ taikytos sankcijos pagrįstumo ir teisėtumo.
16. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą dėl Sprendimo pakeitimo, konstatavo, jog pareiškėjas nevykdė imperatyvių teisės aktų reikalavimų ir pažeidė Įstatymo reikalavimus, o jo skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo priešingai išvadai, dėl to skundą atmetė.
17. Pareiškėjas, nesutikdamas su teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame teigia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino bylos faktines aplinkybes ir nepagrįstai nesumažino pareiškėjo atžvilgiu taikytos sankcijos dydžio.
18. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nenustačiusi apeliacinio skundo ribų peržengimo (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 str. 2 d.) ar teismo sprendimo negaliojimo (ABTĮ 146 str. 2 d.) pagrindų, apeliacine tvarka nagrinėdama bylą patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą apeliacinio skundo ribose.
19. Pareiškėjui atsakovo sprendimu paskaičiuotas mokestis už valstybinius gamtos išteklius didesniu tarifu, viso 46 970 Eur, už tai kad 2017–2019 metais pareiškėjas, neturėdamas Lietuvos geologijos tarnybos leidimo naudoti žemės gelmių išteklius, išgavo ir nedeklaravo 42350 m³ požeminio vandens.
20. Pareiškėjas yra juridinis asmuo, užsiimantis augalininkystės ir gyvulininkystės veikla, išgautą požeminį vandenį naudojo gyvuliams girdyti, melžimo įrangai ir gyvulių laikymo vietai plauti, taip pat darbuotojų buitiniams ir sanitariniams poreikiams. Pareiškėjo pateiktas požeminio vandens panaudojimo būdas patvirtina, kad išgautas vanduo buvo naudojamas ūkinei-komerciniai veiklai.
21. Žemės gelmių įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. iki 2020 m. liepos 1 d.) 12 straipsnio 1 dalis nustatė, kad Lietuvos Respublikos žemės gelmių išteklius ir ertmes, išskyrus žemės gelmių šiluminę energiją, tradicinius ir išsklaidytuosius angliavandenilius, gali naudoti juridiniai ir fiziniai asmenys ir šių asmenų grupės, veikiančios pagal jungtinės veiklos sutartis, gavę Lietuvos geologijos tarnybos išduotą leidimą ir sudarę su ja išteklių ar ertmių naudojimo sutartį.
22. Įvertinus pareiškėjo išgauto vandens panaudojimo būdą, konstatuotina, kad Žemės gelmių įstatymo 12 straipsnio 8 dalyje numatyta išimtis, kuri leidžia be leidimo naudoti žemės gelmių išteklius, pareiškėjui netaikytina.
23. Pagal Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 1 straipsnį, 4 straipsnio 2 punktą, įstatymo 2 priedą, požeminis vanduo yra mokesčio už valstybinius gamtos išteklius objektas. Pagal šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalį pareiškėjas yra mokesčio už valstybinius gamtos išteklius mokėtojas, kuris pagal šio įstatymo 7 straipsnio 1, 2, 4 dalis turi pareigą apskaičiuoti, sumokėti ir deklaruoti mokestį už visą per tą mokestinį laikotarpį išgautą gamtos išteklių kiekį.
24. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas per laikotarpį nuo 2017 iki 2019 m. imtinai nedeklaravo ir nesumokėjo mokesčio valstybinius gamtos išteklius, t. y. už išgautą požeminį vandenį. Vadovaujantis Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 6 straipsnio dalimi už nedeklaruotą išgautą gamtos išteklių kiekį ir be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Jis apskaičiuojamas šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10.
25. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog atsakovas pagrįstai ir teisėtai 2021 m. vasario 19 d. sprendimu Nr. AS-67 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ patvirtino 2020 m. gruodžio 30 d. patikrinimo aktą Nr. PA79-103, kuriuo pareiškėjui paskaičiuotas 46 198 Eur mokestis padidintu tarifu.
26. Byloje ginčo dėl to, kad atsakovas neteisingai apskaičiavo pareiškėjo mokėtiną mokesčio už išgautą požeminį vandenį dydį, nėra. Pareiškėjas nesutinka su tuo, jog jam mokėtinas mokesčio dydis padaugintas iš koeficiento 10.
27. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad įstatyme nustatytų institucijų priimtų nutarimų taikyti asmeniui konkrečią sankciją pagrįstumo ir teisėtumo kontrolę užtikrina teismas. Jis, atsižvelgdamas į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę nuspręsti, kad tokia sankcija asmeniui neturi būti taikoma, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d. nutarimas, 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimas).
28. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose yra pateikęs išsamią ir aiškią proporcingumo principo koncepciją. Konstitucinis Teismas 2001 m. spalio 2 d. nutarime yra konstatavęs, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi asmens varžyti akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti. Teisingumo ir teisinės valstybės konstituciniai principai reiškia ir tai, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp teisės pažeidimų ir už šiuos pažeidimus nustatytų nuobaudų turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija). Šie principai neleidžia nustatyti už teisės pažeidimus tokių nuobaudų, kurios būtų akivaizdžiai neproporcingos teisės pažeidimui bei siekiamam tikslui (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d. nutarimas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-298-556/2016).
29. Nurodytos aplinkybės yra reikšmingos sprendžiant dėl pareiškėjui apskaičiuoto mokesčio 10 kartų padidintu tarifu, kuris savo esme prilygsta sankcijai, sumažinimo. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo numatytos ekonominio poveikio priemonės tikslui pasiekti yra neproporcingos pareiškėjos padarytam pažeidimui, todėl, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota analogiško pobūdžio bylose, teismas daro išvadą, kad yra pagrindas spręsti dėl apskaičiuoto mokesčio sumos sumažinimo (žr., pvz., 2018 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1130-556/2018, 2016 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2166-575/2016 ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tokiose situacijose ekonominės sankcijos sumažinimas, atsižvelgus į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes, atitinka teisingumo, protingumo kriterijus (žr., pvz., 2016 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2166-575/2016, 2016 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3525-575/2016, 2018 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1130-556/2018).
30. Vertinant pareiškėjo pažeidimą nedeklaruojant išgauto vandens kiekio ir nesumokant už jį mokesčio, pasakytina, kad deklaravimo ir mokėjimo pažeidimas savo pobūdžiu šioje situacijoje nėra vien tik formalus pažeidimas. Dėl tokio pažeidimo biudžetas negauna lėšų, sukuriama rizika, kad mokėtinas mokestis galiausiai nebus sumokėtas, jeigu nebus atliktos kontrolės procedūros. Pareiškėjas turėjo ir galėjo pasirūpinti, kad deklaracijos būtų pateikiamos, o mokestis savalaikiai sumokamas. Pareiškėjas nurodo, kad jis nežinojo apie pareigą deklaruoti ir mokėti mokestį už išgaunamą požeminį vandenį. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks pareiškėjo paaiškinimas nėra įtikinantis bei nepatvirtina, kad buvo kokios nors objektyvios priežastys, kurios lėmė tokį pažeidimą. Laikytina, kad pareiškėjas nebuvo pakankamai rūpestingas ir nesielgė sąžiningai. Toks pažeidimas sukėlė riziką, kad institucijoms nepatikrinus faktiškai išgauto vandens kiekio, mokestis liktų nesumokėtas. Pareiškėjas neteikia duomenų apie savo finansinę padėtį ar duomenų, kad jam apskaičiuota padidinta mokesčio suma būtų nepakeliama finansinė našta. Kita vertus, pareiškėjas bendradarbiavo su atsakovu, savo apskaitoje fiksavo išgauto vandens kiekį, nėra duomenų, kad būtų siekęs nuslėpti duomenis apie išgautą vandens kiekį ar kitus duomenis, taip pat, kad būtų anksčiau padaręs panašaus pobūdžio pažeidimus. Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo tikslas – ekonominėmis priemonėmis skatinti gamtos išteklių naudotojus taupiai ir efektyviai naudoti valstybinius gamtos išteklius, kompensuoti gamtos išteklių tyrimo ir priemonių jų kiekiui ir kokybei išsaugoti valstybines išlaidas, todėl nustatoma šios teisinės sankcijos išraiška piniginių lėšų suma būtų pakankamai svari ir turėtų atgrasantį bei užkardomąjį poveikį pažeidimą padariusiam pareiškėjui, vykdančiam ūkinę veiklą ir siekiančiam pelno, tačiau nevaržytų šio ūkio subjekto daugiau, nei būtina tikslams pasiekti, taip pat užtikrinanti, kad teismo sprendimas būtų ne formalus, bet teisingas. Todėl atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, už šį pažeidimą protingumo ir teisingumo kriterijus atitiktų mokestis padidintu tarifu, taikant koeficientą 4.
31. Apibendrinant konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai vertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, proceso teisės normų pažeidimų nepadarė, tačiau iš dalies nepagrįstai neatsižvelgė į pareiškėjo argumentus, susijusius mokesčio padidintu tarifu nustatymu, todėl iš dalies tenkinant pareiškėjo apeliacinį skundą pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pakeičiamas, pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies ir atitinkamai pakeičiamas atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2021 m. vasario 19 d. sprendimas Nr. AS-67 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, kuriuo patvirtintas Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento Klaipėdos apskaitos ir mokesčių kontrolės skyriaus 2020 m. gruodžio 30 d. patikrinimo aktas Nr. PA79-103 bei sumažinamas patvirtintas 46 198 Eur mokestis padidintu tarifu iki 18 479,20 Eur.
32. Pareiškėjas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
33. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą.
34. Teisėjų kolegija sutinka, kad priimamas pasikreipusio teisminės gynybos asmens atžvilgiu palankus teismo sprendimas, tačiau šiuo sprendimu nebuvo paneigta atsakovo užimta pozicija – buvo padarytas teisės pažeidimas, o pritaikyta sankcija paskirta laikantis keliamų teisės aktų reikalavimų, kuri teismo buvo sumažinta atsižvelgiant į išskirtines bylos aplinkybes, taip pat vadovaujantis teisingumo bei protingumo kriterijais. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia situacija nepatenka į ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, todėl pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo netenkinamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A438-509/2010, 2016 m. gruodžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1797-822/2016).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Auga Vėriškės“ apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. spalio 27 d. sprendimą pakeisti.
Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Auga Vėriškės“ skundą tenkinti iš dalies.
Pakeisti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2021 m. vasario 19 d. sprendimą Nr. AS-67 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, kuriuo patvirtintas Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento Klaipėdos apskaitos ir mokesčių kontrolės skyriaus 2020 m. gruodžio 30 d. patikrinimo aktas Nr. PA79-103, bei sumažinti patvirtintą 46 198 Eur mokestį padidintu tarifu iki 18 479,20 Eur.
Nutartis neskundžiama.