Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dianos Butrimienės, Arūno Kaminsko ir Jolantos Vėgelienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Auga Vėriškės“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo pakeitimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė „Auga Vėriškės“ (toliau – ir Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu ir prašo teismo pakeisti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2021 m. vasario 19 d. sprendimą Nr. AS-67 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – Sprendimas), kuriuo patvirtintas 2020 m. gruodžio 30 d. Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento Klaipėdos apskaitos ir mokesčių kontrolės skyriaus patikrinimo aktas Nr. PA79-103 (toliau – ir Patikrinimo aktas) ir sumažinti patvirtintą 46 198 Eur mokestį padidintu tarifu iki 4 619,80 Eur.

Skunde pareiškėjas nurodo, kad užsiima augalininkystės ir gyvulininkystės veikla, o požeminio vandens išgavimas ar tiekimas komerciniais tikslais nėra jo pagrindinė veikla. Paaiškina, kad iš Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro pažymų matyti, kad 2017 m.–2019 m. laikotarpiu pareiškėjas vertėsi žemės ūkio veikla – galvijų auginimu: 2017 m. duomenimis turėjo 508 galvijus, 2018 m. duomenimis 523 galvijus, 2019 m. duomenimis turėjo 524 galvijus, todėl išgaunamas požeminis vanduo daugiausia buvo naudojamas gyvuliams girdyti, melžimo įrangai ir gyvulių laikymo vietai plauti, taip pat, – darbuotojų buitiniams ir sanitariniams poreikiams.

Paaiškina, kad iš dalies laikosi požeminio vandens išgavimo reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų: veda išgaunamo vandens apskaitą, rūpinasi metrologine išgaunamo vandens apskaitos prietaisų patikra. Nurodo, kad buvo įsitikinęs, kad šių veiksmų pakanka ir leidimas nėra reikalingas, juolab, kad patikrinimo akto nagrinėjamu laikotarpiu (2017-2019 m.) galiojusiame Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo (toliau – ir Žemės gelmių įstatymas) 12 straipsnio 8 dalyje buvo įtvirtinta taisyklė, kad žemės savininkas ar naudotojas nuosavybės teise priklausančiame, suteiktame naudoti ar nuomojamame žemės sklype savo ūkio reikmėms (ne pardavimui) turi teisę be minėto straipsnio 1 dalyje nurodyto leidimo naudoti žemės gelmių išteklius kitų įstatymų bei teisės aktų nustatyta tvarka. Akcentuoja, kad žemės gelmes naudojo savo ūkio reikmėms, manė, kad leidimas nereikalingas, apie pareigą sunaudotą vandenį deklaruoti ir sumokėti už tai nustatytus mokesčius pareiškėjas nežinojo, kontroliuojančios institucijos taip pat nėra pranešusios pareiškėjui, kad reikalingas leidimas, sunaudoto vandens deklaravimas ir mokesčių mokėjimas. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas patikrinimo metu su atsakovu bendradarbiavo, operatyviai teikė informaciją ir dokumentus.

Teigia, kad gręžinys, kurio vandenį naudoja pareiškėjas, naudojamas daugiau kaip 50 metų ir nėra jokių duomenų, kad tolesnis gręžinio naudojimas sukels reikšmingą neigiamą poveikį aplinkai ar žmonių sveikatai, ar kad atsakingos institucijos uždraudė pareiškėjui naudoti gręžinį. Mano, kad požeminio vandens naudojimas be leidimo yra formalaus pobūdžio pažeidimas, nesukeliantis jokių neigiamų pasekmių.

Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas sunaudotų vandens kiekių neslepia, jam nėra taikytos ekonominės sankcijos už analogiškus pažeidimus, padarytas pažeidimas savo pobūdžiu nėra tiek pavojingas, kad reikėtų taikyti maksimalią įstatyme numatytą sankciją (priskaičiuotą mokestį dauginant iš 10).

Remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija, kurioje išaiškinta, kad institucijų priimtų nutarimų taikyti asmeniui konkrečią sankciją pagrįstumo ir teisėtumo kontrolę užtikrina teismas ir nurodo, kad pareiškėjo atžvilgiu priimtas sprendimas nedera su proporcinga ūkio subjektų kontrole bei ultima ratio (liet. kraštutinė priemonė) principu.

Nurodo, kad pareiškėjo atžvilgiu Lietuvos Respublikos Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo (toliau – ir MUVGIĮ) 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas koeficientas 10 pareiškėjui netaikytinas, nes jis neturėjo jokio tikslo nuslėpti išgauto vandens kiekio ir išvengti mokestinės prievolės. Minėtame įstatyme reglamentuotos ekonominio poveikio priemonės tikslui pasiekti pilnai pakanka vietoje 10 kartų didesnio mokesčio tarifo taikyti 1 karto didesnį mokesčio tarifą. Teigia, kad minėto teisės akto 16 straipsnio 2 dalies 2 punktas nuo 2020 m. liepos 1 d. pareiškėjui leidžia be leidimo išgauti iki 100 m³ vandens per dieną. Paaiškina, kad Patikrinimo akte nustatyta, kad per 2017–2019 m. laikotarpį pareiškėjas išgavo 42350 m³ požeminio vandens, kas vidutiniškai per parą, skaičiuojant metinį vidurkį, sudarytų apie 39 m³. Taigi, pagal dabartinį reguliavimą pareiškėjui nekyla pareiga gauti leidimą, o tai reiškia, kad pareiškėjo atlikti veiksmai dėl teisės akto pasikeitimo tapo nepavojingi.

Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjos skundą su juo nesutinka ir prašo teismo skundo netenkinti.

Atsiliepime į pareiškėjos skundą, atsakovas pažymi, kad be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį, taip pat už nedeklaruotą išgautą gamtos išteklių kiekį yra pagrindas taikyti MUVGIĮ 6 straipsnio 2 dalyje nustatytą didesnį mokesčio tarifą, o minėtas įstatymas nenumato galimybės atsakovui, kaip viešojo administravimo subjektui, mokesčių mokėtoją atleisti nuo paskaičiuoto mokesčio ar paskaičiuotą mokestį sumažinti, taip pat neįtvirtina lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, kuriomis vadovaujantis mokesčio tarifas galėtų būti keičiamas.

Akcentuoja, kad teisės aktuose įtvirtinta imperatyvi pareiškėjo pareiga išteklius išgauti tik gavus Lietuvos geologijos tarnybos išduotą leidimą ir sudarius su ja išteklių ar ertmių naudojimo sutartį, pildyti mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijas ir jas teikti valstybinei mokesčių inspekcijai ir sumokėti mokestį už valstybinius gamtos išteklius. Paaiškina, kad kadangi pareiškėjas yra juridinis asmuo, vykdantis ilgametę žemės ūkio veiklą, susijusią su gamtos išteklių naudojimu, turi pareigą domėtis teisės aktų reikalavimais, jų pakeitimais ir vykdyti Lietuvos Respublikoje galiojančius teisės aktus, atitinkamai numatyti bei prisiimti rizikas, jei įstatymų nesilaikys, privalo išmanyti jam privalomus veikloje vykdyti teisės aktus, įskaitant ir apie išgaunamus gamtos išteklius, laiku bei teisingai teikiamas deklaracijas valstybei. Pareiškėjas privalėjo organizuoti darbą taip, kad prievolės valstybei būtų įvykdytos tinkamai, mano, jog Bendrovė turėjo tam visas galimybes, o kilus abejonių dėl priimtų teisės aktų taikymo, pareiškėjas visada turi teisę kreiptis į Departamentą dėl konsultacijų apie požeminio vandens išgavimą, deklaracijų teikimą ir mokesčių už valstybinius gamtos išteklius mokėjimą, tačiau nesikreipė.

Dėl skunde ginčijamos Bendrovei paskirtos sankcijos proporcingumo, Departamentas mano, kad pareiškėjos nurodomos aplinkybės, kad nesiekė tyčia ir sąmoningai nuslėpti mokestį, nėra duomenų, kad ūkio subjektas būtų sistemingai pažeidinėjęs įstatymus, yra subjektyvaus pobūdžio, siekiant išvengti jo atžvilgiu taikomos sankcijos bei bandant pateisinti savo nederamą veiklą, ir negali būti priskiriamos prie tam tikrų išimtinių aplinkybių, leidžiančių sumažinti priskaičiuotą padidintą mokestį, nes valstybės nustatyti mokesčiai yra visuotinai privalomi ir nėra individualaus pobūdžio, todėl jų dydis nepriklauso nuo mokesčių mokėtojų galimos kaltės formos, tikslo ar suklydimo. Be to, pažymi, kad pareiškėja nepagrindė sankcijos neproporcingumo jos ūkinės veiklos atžvilgiu, nepateikė jokių teisiškai reikšmingų įrodymų, kad Departamento paskaičiuotina mokėtina suma yra neproporcingai didelė bei nepateikė jokių finansinių dokumentų, iš kurių būtų galima spręsti apie įmonės finansinę būklę bei pajėgumus.

Atkreipia dėmesį, kad įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų suvokimas neatleidžia nuo atsakomybės, t. y. net ir tuo atveju, jeigu, kaip teigia pareiškėjas, jis manė, kad vandeniui išgauti jam leidimas nebuvo reikalingas.

Nurodo, kad vertinant taikytino didesnio mokesčio tarifo dydį ir jo proporcingumą padarytam pažeidimui svarbi ir pareiškėjo turtinė padėtis. Byloje nėra duomenų, kad Bendrovės turtinė padėtis yra sunki ar kad jai paskirtas mokestis padidintu tarifu būtų nepakeliama finansinė našta, dėl ko nepajėgtų mokesčio sumokėti. Pažymi, kad pagal viešai skelbiamą informaciją, pareiškėjo pardavimo pajamos 2018 m. siekė 1 000 001 – 2 000 000 Eur be PVM, tad laikė, kad pareiškėjas gali sumokėti taikytą didesnį mokesčio tarifą (46 198 Eur). Be to, nurodo, kad Bendrovė net nesiekė prašyti paskirto sumokėti mokesčio išdėstymo dalimis, kurį ji, Departamento nuomone, būtų pajėgi sumokėti.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Byloje kilo ginčas dėl Departamento Sprendimo pakeitimo. Pareiškėja prašo įvertinti jai paskirtos ekonominio poveikio priemonės proporcingumą ir pakeisti Sprendimu patvirtintą 46 198 Eur mokestį sumažinant jį iki 4 619,80 Eur.

Byloje nustatyta, kad Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento Klaipėdos apskaitos ir mokesčių kontrolės skyrius atliko Bendrovės mokesčio už valstybinius gamtos išteklius apskaičiavimo, deklaravimo teisingumo planinį teminį patikrinimą už 2017 – 2019 m. 2020 m. gruodžio 30 d. surašė Patikrinimo aktą. Patikrinimo metu Departamento pareigūnai nustatė, kad Bendrovė turi vieną požeminio gėlo vandens gręžinį; vykdo požeminio vandens gavybos apskaitą; vandenį naudoja ūkinės veiklos vykdymui- buitinėms reikmėms, gyvulių girdymui; turi gręžinio pasą Nr. (duomenys neskelbtini), mokėtojas patikrinimo akto surašymo metu Lietuvos geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos leidimo neturi, taip pat nustatė, kad Bendrovė išgavo ir nedeklaravo 42350 m³ požeminio vandens. Patikrinimo akte už nurodytus pažeidimus paskaičiuotas mokestis didesniu tarifu, viso 46 970 Eur. Departamentas 2021 m. vasario 19 d. sprendimu Nr. AS-67 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ Patikrinimo aktą patvirtino pilnai ir nurodė, kad šiuo sprendimu patvirtinta 46 198 Eur mokesčio suma už nedeklaruotą gamtos išteklių kiekį turi būti sumokėta ne vėliau kaip per 20 dienų nuo šio sprendimo įteikimo dienos į Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą.

Bendrovė nesutinka su Departamento skundžiamu sprendimu, motyvuodama tuo, kad žemės gelmes naudojo savo ūkio reikmėms, manė, kad leidimas nereikalingas, apie pareigą sunaudotą vandenį deklaruoti ir sumokėti už tai nustatytus mokesčius pareiškėja nežinojo, kontroliuojančios institucijos taip pat nėra pranešusios pareiškėjai, kad reikalingas leidimas, sunaudoto vandens deklaravimas ir mokesčių mokėjimas. Atsakovo teigimu, pareiškėjas yra juridinis asmuo, vykdantis ilgametę žemės ūkio veiklą, susijusią su gamtos išteklių naudojimu, todėl turi pareigą domėtis teisės aktų reikalavimais, jų pakeitimais ir vykdyti Lietuvos Respublikoje galiojančius teisės aktus, atitinkamai numatyti bei prisiimti rizikas. Teisės aktuose įtvirtinta imperatyvi pareiškėjo pareiga išteklius išgauti tik gavus Lietuvos geologijos tarnybos išduotą leidimą ir sudarius su ja išteklių ar ertmių naudojimo sutartį, pildyti mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijas ir jas teikti Valstybinei mokesčių inspekcijai ir sumokėti mokestį už valstybinius gamtos išteklius.

Nagrinėjamu atveju aktualus teisinis reglamentavimas įtvirtintas Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatyme, Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatyme.

Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos žemės gelmių išteklius ir ertmes, išskyrus žemės gelmių šiluminę energiją, tradicinius ir išsklaidytuosius angliavandenilius, gali naudoti juridiniai ir fiziniai asmenys ir šių asmenų grupės, veikiančios pagal jungtinės veiklos sutartis, gavę Lietuvos geologijos tarnybos išduotą leidimą ir sudarę su ja išteklių ar ertmių naudojimo sutartį.

Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 1 straipsnis nustato, kad šis įstatymas nustato valstybinių gamtos išteklių, kurie pagal šį įstatymą yra mokesčio objektas, apmokestinimo mokesčiu už valstybinius gamtos išteklius ir ginčų nagrinėjimo tvarką. Pagal MUVGIĮ 5 straipsnio 1 dalį, mokesčio už valstybinius gamtos išteklius mokėtojai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, išgaunantys šiuo įstatymu apmokestinamuosius valstybinius gamtos išteklius, kuriems išgauti reikalingas Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo, kitų teisės aktų nustatyta tvarka išduotas leidimas. Šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčio už valstybinius gamtos išteklius tarifai nustatyti šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose; 2 dalyje – jog už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas; jis apskaičiuojamas šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10. Minėto įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokestinis laikotarpis yra kalendorinis ketvirtis; 2 dalyje – jog mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokėtojai, mokestinio laikotarpio mokesčio deklaracijoje taikydami indeksuotą šio įstatymo 1 ar 2 prieduose nustatytą tarifą, apskaičiuoja ir moka mokestį už visą per tą mokestinį laikotarpį išgautą gamtos išteklių kiekį. Įstatymo 7 straipsnio 4 dalis nustato, kad mokesčio mokėtojai, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, privalo užpildyti mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijas ir jas pateikti tai teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai, kurios veiklos teritorijoje jie yra arba privalo būti įregistruoti mokesčio mokėtojais, ir sumokėti mokestį už valstybinius gamtos išteklius iki antro kalendorinio mėnesio, einančio po mokestinio laikotarpio, už kurį mokestis mokamas, 15 dienos. MUVGIĮ 8 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad Aplinkos ministerija ar jos įgaliotos institucijos kontroliuoja, ar teisingai apskaičiuojamas ir deklaruojamas mokestis už valstybinius gamtos išteklius. Aplinkos ministerijos įgaliotos institucijos pagal kompetenciją mokestinio patikrinimo rezultatus įformina bei juos patvirtina Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka (8 straipsnio 3 dalis).

Taigi, be leidimo išgautas gamtos išteklių kiekis, taip pat laiku nedeklaruotas išgautas gamtos išteklių kiekis yra pagrindas taikyti MUVGIĮ 6 straipsnio 2 dalyje nustatytą didesnį mokesčio tarifą. Taip pat pažymėtina, kad tvirtinant patikrinimo rezultatus, šiuo atveju atsakovui nesuteikta teisė taikyti kitokius mokesčių tarifus nei tuos, kurie nustatyti MUVGIĮ 6 straipsnio 2 dalyje.

Byloje nėra ginčo dėl to, kad Bendrovė nebuvo gavusi Lietuvos geologijos tarnybos išduoto leidimo ir nebuvo sudariusi su ja išteklių ar ertmių naudojimo sutarties dėl požeminio vandens išgavimo bei Valstybinei mokesčių inspekcijai nedeklaravo išgauto vandens kiekio. Pareiškėja naudojo mokesčiu apmokestinamus valstybinius gamtos išteklius, todėl yra šio mokesčio mokėtojas, tad turėjo pareigą nustatyta tvarka jį mokėti. Taigi, konstatuotina, kad pareiškėja turėjo prievolę pasibaigus kiekvienam kalendoriniam ketvirčiui tinkamai užpildyti mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijas ir jas pateikti mokesčių administratoriui bei sumokėti tinkamą mokestį už valstybinius gamtos išteklius iki antro kalendorinio mėnesio, einančio po mokestinio laikotarpio, už kurį mokestis mokamas, 15 dienos, o už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį, mokėtojui taikomas 10 kartų didesnis mokesčio tarifas.

Patikrinimo akte nustatyta, kad Bendrovė visą tikrinamą laikotarpį, t. y. 2017-2019 m., nedeklaravo išgauto ir privalomo deklaruoti požeminio vandens. Taip pat nustatyta, kad mokesčių mokėtoja vykdė gamtos išteklių gavybą neturint Lietuvos geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos išduoto Leidimo naudoti žemės gelmių išteklius, todėl konstatuotina, kad Bendrovė padarė MUVGIĮ 7 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą pažeidimą.

Teismas pažymi, kad, kaip minėta, Bendrovė padarytą pažeidimą motyvuoja tuo, kad manė, kad leidimas nereikalingas, apie pareigą sunaudotą vandenį deklaruoti ir sumokėti už tai nustatytus mokesčius pareiškėja nežinojo, kontroliuojančios institucijos taip pat nėra pranešusios pareiškėjai, kad reikalingas leidimas, sunaudoto vandens deklaravimas ir mokesčių mokėjimas. Pabrėžtina, kad pareiškėja yra juridinis asmuo, todėl turi pareigą vykdyti Lietuvos Respublikoje galiojančius teisės aktus, atitinkamai numatyti bei prisiimti rizikas, jei įstatymų nesilaikys. Įstatymai mokesčio mokėtojui, nustato pareigą būti atidžiam, rūpintis ir užtikrinti tinkamą mokesčio apskaičiavimą, sumokėjimą ir deklaracijų teikimą, privalomų leidimų turėjimą. Sutiktina su atsakovo atsiliepimo į skundą argumentu, kad pareiškėja privalėjo organizuoti darbą taip, kad prievolės valstybei būtų įvykdytos tinkamai. Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnyje įtvirtinta nuostata, jog „įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės“, kuri reiškia, kad tai, jog pareiškėjas nežinojo apie leidimo išgauti požeminį vandenį privalomumą bei privalomą deklaravimą, nepanaikina pareiškėjui administracinės atsakomybės už šių pažeidimų padarymą. Taigi, pareiškėjos argumentas dėl nežinojimo apie teisės aktuose nustatytus reikalavimus taikomus jos veiklai, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra reikšmingas.

Pareiškėja teigia, kad Sprendimu jai pritaikyta ekonominio poveikio priemonė – 10 kartų didesnis mokesčio tarifas, yra neproporcinga, nes Bendrovė iš dalies vykdė teisės aktų reikalavimus, taikomus Bendrovės vykdomai veiklai, teigia, kad pareiškėjos padarytas pažeidimas savo pobūdžiu nėra tiek pavojingas, kad reikėtų taikyti maksimalią įstatyme numatytą sankciją. Teismas akcentuoja, kad už Įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje numatyto pažeidimo padarymą yra taikomas didesnis mokesčio tarifas, t. y. jis apskaičiuojamas atitinkamą tarifą dauginant iš koeficiento 10 (MUVGIĮ 6 straipsnio 2 dalis). Taigi, toks padidintas mokesčio tarifas yra nustatytas įstatymo, tad jo taikymas pats savaime negali būti laikomas neteisingu. Pažymėtina ir tai, kad atsakovui tvirtinant patikrinimo rezultatus jam MUVGIĮ nesuteikta teisė taikyti kitokius mokesčių tarifus nei tuos, kurie nustatyti minėto įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje.

Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad institucijų priimtų nutarimų taikyti asmeniui konkrečią sankciją pagrįstumo ir teisėtumo kontrolę užtikrina teismas. Teismas, atsižvelgdamas į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę nuspręsti, kad tokia sankcija asmeniui neturi būti taikoma, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d. nutarimas, 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimas).

Teisėjų kolegijos vertinimu, visų pirma pažymėtina, kad pareiškėja vykdė gamtos išteklių gavybą neturint Lietuvos geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos išduoto Leidimo, per visą tikrinamą laikotarpį (2017-2019 m.) nedeklaravo išgauto ir privalomo deklaruoti požeminio vandens ir tai nebuvo pareiškėjos vienkartinis veiksmas: Patikrinimo akte matoma, jog patikrinimo laikotarpiu išgautas požeminio vandens kiekis išvis nebuvo deklaruojamas, motyvuojant, jog pareiškėja nežinojo apie privalomąjį išgauto požeminio vandens kiekio deklaravimą, tačiau kaip jau teisėjų kolegijos išaiškinta, kaip juridinis asmuo, besiverčiantis ūkine veikla, turėjo domėtis aktualiu teisiniu reglamentavimu, būti pakankamai apdairus, todėl šie Bendrovės argumentai yra subjektyvaus pobūdžio ir negali būti priskiriami prie tam tikrų išimtinių aplinkybių, leidžiančių sumažinti priskaičiuotą padidintą mokestį. Be to, pastebėtina, jog administracinėje byloje duomenų apie nepriemokos sumokėjimą Valstybinei mokesčių inspekcijai po pažeidimo nustatymo nėra. Trečia, vertinant taikytino didesnio mokesčio tarifo dydį ir jo proporcingumą padarytam pažeidimui svarbi ir pareiškėjos turtinė padėtis. Byloje pareiškėja iš esmės neteikė jokių įrodymų apie jos turtinę padėtį, iš kurių būtų galima matyti, jog jos turtinė padėtis yra sunki ar kad jai gresia bankrotas ir pan. o be to, pareiškėja dėl ekonominio poveikio priemonės išmokėjimo dalimis į Departamentą nesikreipė, todėl laikytina, kad už padarytą pažeidimą nesunkiai gali sumokėti taikytą didesnį mokesčio tarifą ir dėl to, jos veikla esmingai nenukentėtų.

Pareiškėja taip pat skundą grindžia argumentais, kad praėjus nežymiam laiko tarpui po pažeidimo padarymo, 2020 m. liepos 20 d., įsigaliojo nauja Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo redakcija, pagal kurios 16 straipsnio 2 dalies 2 punkto nauja formuluotę gėlą požeminį vandenį, jeigu žemės ūkio veiklą, išskyrus žemės ūkio produktų perdirbimą ir iš jų pagamintų maisto ir ne maisto produktų realizavimą, vykdantis asmuo išgauna iš požeminio vandens vandenvietės, kurioje yra vienas gręžinys arba keli gręžiniai, mažiau kaip 100 m³ gėlo vandens per parą, skaičiuojant metinį vidurkį, neturi gauti leidimo naudoti žemės gelmių išteklius, išduodamo Lietuvos geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos. Pareiškėjos manymu, tokios naujos nuostatos įsigaliojimas parodo, kad jos padarytas pažeidimas nėra pavojingas, o ekonominio poveikio priemonės skyrimas dėl Bendrovės padaryto pažeidimo t. y. dėl požeminio vandens išgavimo be Lietuvos geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos suteikto leidimo, yra formalus.

Nagrinėjamu atveju taip pat aktualus lex benignior retro agit principas ir jo taikymo galimybė. Pagal minėtą principą, subjektų padėtį pagerinantys įstatymai turi grįžtamąją galią ir mokestis padidintu tarifu Bendrovei neturėtų būti skaičiuojamas.

Pabrėžtina, kad principas lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja) nėra absoliutus, subjektų padėtį pagerinantys įstatymai turi grįžtamąją galią - lex benignior retro agit. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad administracinių bylų teisenoje taikomas principas lex retro non agit (iš lot. k. - įstatymas atgal negalioja), grindžiamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalimi, pagal kurią galioja tik paskelbti įstatymai. Vadovaujantis šiuo teisės principu, teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį, įstatymų ir kitų teisės aktų galiojimas atgal neleidžiamas. Tai – norminiams teisės aktams keliamas reikalavimas, reiškiantis, kad juose įtvirtintos teisės normos negali būti taikomos juridiniams faktams ir teisinėms pasekmėms, atsiradusioms dar iki šio akto įsigaliojimo (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994 m. kovo 16 d. nutarimą, 2003 m. rugsėjo 30 d., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1960/2012, 2016 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1764-662/2016). Kadangi Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo Nr. 1-1034 pakeitimo įstatymas įsigaliojo nuo 2020 m. liepos 1 d., todėl teismas daro išvadą, kad Departamentas pagrįstai pareiškėjai už 2017-2019 m. be leidimo išgautą vandenį paskaičiavo mokestį didesniu tarifu pagal ginčo teisinio santykio metu galiojusius aukščiau minėtus teisės aktus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad principu lex benignior retro agit (liet. panaikinantys veikos baudžiamumą ar sušvelninantys atsakomybę įstatymai turi grįžtamąją galią), pagal kurį asmens padėtį švelninantys įstatymai gali būti taikomi atgal, gali būti vadovaujamasi tik išimtiniais atvejais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad įstatymų galiojimo laike išimtis lex benignior retro agit (teisės normos retroaktyvus galiojimas iki jos priėmimo susiklosčiusiems teisiniams santykiams) taikoma tik baudžiamąją ar administracinę atsakomybę reglamentuojantiems įstatymams (administracinėse bylose Nr. A438-203/2009, Nr. A-220-552/2015). Dėl nurodytų argumentų daroma išvada, kad šiuo atveju teisiniams santykiams, susijusiems su pareiškėjui priskaičiuotu mokesčiu padidintu tarifu už 2017-2019 m. be leidimo išgautą vandenį, lex benignior retro agit taisyklė negali būti taikoma. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pareiškėjai mokestis padidintu tarifu pritaikytas ne tik už tai, jog ji be leidimo išgavo vandenį, bet ir dėl to, kad išgauto vandens kiekio išvis nedeklaravo Valstybinei mokesčių inspekcijai, kas irgi yra pažeidimas, kuriam taikoma analogiška sankcija, numatyta MUVGIĮ 6 straipsnio 2 dalyje ir kuri pagal pažeidimų kiekį nesumuojama

Apibendrinant išdėstytą, konstatuotina, kad pareiškėjai pritaikytas didesnis mokesčio tarifas nėra pernelyg griežta ir neproporcinga ekonominė sankcija; ji yra adekvati padarytam pažeidimui ir pareiškėjai bei jos veiklai jokių esminių sunkumų nesukels; pareiškėja gali sumokėti jai priskaičiuotą didesnį mokestį. Tad, teismo nuomone, nėra jokio pagrindo pareiškėjai sumažinti priskaičiuoto mokėtino mokesčio sumą (46 198 Eur).

Teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamo sprendimo pakeisti nėra jokio pagrindo; taigi, pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1dalies 1 punktu, 132–134 straipsniais, teismas,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Auga Vėriškės“ skundą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.