Kauno apygardos teismo nuosprendis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Giedraičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jurgos Vasiliauskienės ir Aušros Vingilės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus vyriausiosios prokurorės apeliacinį skundą ir nukentėjusiojo K. N. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. spalio 11 d. nuosprendžio, kuriuo D. B. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį išteisintas, kadangi neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant minėtą nusikaltimą (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

Kauno teritorinės ligonių kasos bei nukentėjusiojo K. N. civilinius ieškiniai atmesti.

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, iki nuosprendžio įsiteisėjimo palikta galioti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. D. B. pagal BK 138 straipsnio 1 dalį išteisintas kaltinant tuo, kad 2021 m. sausio 16 d. laike nuo 06.00 val. iki 08.30 val., adresu (duomenys neskelbtini) g. sankirtoje, (duomenys neskelbtini), nemažiau kaip vieną kartą sudavė K. N. kumščiu į dešinės veido pusės skruostikaulį ties dešiniąja akimi, nuo ko pastarasis nukrito ant žemės susitrenkdamas dešinį kojos kelį, nusibrozdindamas dešinį skruostą, ir padarė K. N. poodines kraujosruvas abiejų akių vokuose ir dešinio kelio srityje, kraujosruvą dešinės akies obuolio junginėje, odos nubrozdinimus dešiniajame skruoste, daugybinius dešinės pusės akiduobės ir viršutinio žandikaulio sinuso kaulinių sienelių skeveldrinius lūžius ir šiais fiziniais smurtiniais veiksmais nukentėjusiajam sukėlė fizinį skausmą bei padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą.

6. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.

7. Prokurorės ir nukentėjusiojo atstovės apeliaciniais skundais nesutinkama su D. B. išteisinimu dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinių skundų ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis).

Motyvuojamoji dalis

Dėl įrodymų vertinimo ir veikos kvalifikavimo

8. Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams, kuriais turi būti pagrįstos teismo išvados dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, nurodyti BPK 20 straipsnyje. Pagal šio straipsnio nuostatas įrodymai gali būti tik teisėtais būdais (įstatymų nustatyta tvarka) gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais, taip pat kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). Būtina įrodymų vertinimo sąlyga – vidinis įsitikinimas, kuris turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar įrodymai yra patikimi, kas nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais. Įrodymų vertinimo rezultatas – išvada dėl įrodymų pakankamumo teismo išvadoms pagrįsti.

9. D. B. šioje byloje buvo pareikštas kaltinimas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, tačiau, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, apylinkės teismas nusprendė kaltinamąjį išteisinti, neįrodžius, kad nusikalstama veika buvo padaryta būtent jo veiksmais. Savo sprendimą teismas motyvavo tuo, kad byloje nėra surinkta objektyvių, abejonių nekeliančių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima pripažinti D. B. kaltu. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, K. N. nesunkų sveikatos sutrikdymą galėjo sukelti kiti asmenys, nukentėjusiam po konflikto pėsčiomis grįžtant namo.

10. Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, apeliacinio skundo argumentais, iš naujo išanalizavusi ir įvertinusi byloje surinktų ir teisme ištirtų įrodymų visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl D. B. išteisinimo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį yra priimtas netinkamai įvertinus byloje surinktus įrodymus. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas byloje surinktus įrodymus, neįvertino jų visumos, tarpusavio sąsajų, nepagrįstai vienus atmetė, dėl ko padarė neteisingas ir surinktais bei teisme ištirtais įrodymais nepagrįstas išvadas, taip pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, o tai turėjo esminės reikšmės teismo išvadoms dėl D. B. kaltės. Dėl šių aplinkybių, skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis panaikinamas ir priimamas naujas apkaltinamasis nuosprendis (BPK 329 straipsnio 2 punktas, 326 straipsnio 4 dalis).

13. Iš aukščiau išdėstytų išteisintojo D. B. parodymų visumos matyti, kad jis kategoriškai neigia savo kaltę jam inkriminuojamo nusikaltimo, įtvirtinto BK 138 straipsnio 1 dalyje, padarymu. Apeliacinės instancijos teismas išteisintojo parodymus atmeta ir vertina kaip pasirinktą gynybinę versiją, siekiant išvengti atsakomybės bei gresiančios bausmės, juo labiau, kad šią versiją paneigia byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, jog vertinant kaltinamojo parodymų patikimumą ir objektyvumą, nustatinėjant asmeniui inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymius, vadovautis vien tik kaltinamojo paaiškinimais nėra tikslinga, kadangi natūralu, jog asmuo, gindamasis nuo jam pareikšto kaltinimo ir taip siekdamas išvengti jam gresiančios baudžiamosios atsakomybės, neatskleis tikrųjų tiriamo nusikaltimo aplinkybių. Šį manymą sustiprina ir tai, kad nei apklausiamas ikiteisminio tyrimo, nei pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, kaltinamasis nėra prisaikdinamas bei įspėjamas už melagingų parodymų davimą. Sakyti tiesą jo neįpareigoja ir atitinkamos BPK nuostatos. Tokiu atveju ypatingą reikšmę įgauna kitų asmenų, kurių suinteresuotumu bylos baigtimi abejoti teismas neturi pagrindo, parodymai bei kita rašytinė baudžiamosios bylos medžiaga, vienu ar kitu aspektu patvirtinanti/paneigianti asmens kaltę.

14. Aukščiau išdėstyti ir aptarti išteisintojo D. B. parodymai prieštarauja kitiems bylos duomenims – nukentėjusiojo K. N. ir liudytojos G. T. parodymams.

18. Vertindamas liudytojos pakeistus parodymus, apylinkės teismas sprendė, kad liudytoja savo ikiteisminiame tyrime duotus parodymus pakeitė, kadangi juos davė galimai tinkamai nesuvokusi ir neįvertinusi D. B. veiksmo, nes susijaudinusi dėl vykstančio konflikto. Tokiu būdu apylinkės teismas bylos nagrinėjimo metu duotus (pakeistus) liudytojos parodymus vertino kaip iš esmės sutampančius su liudytojos L. P. ir išteisintojo D. B. duotais parodymais, tai yra, nuosekliais ir logiškai patvirtinančiais šių asmenų nurodomą įvykių seką. Vis tik sutikti su šia pirmosios instancijos teismo išvada apygardos teismo teisėjų kolegija negali.

19. Kaip jau minėta, liudytoja G. T. paneigė ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus apie tai, kad D. B. sudavė nukentėjusiajam. Savo pasikeitusią poziciją liudytoja G. T. grindė aplinkybe, kad nebuvo supažindinta su jos duotais parodymais, tačiau, teismo vertinimu, šią aplinkybę paneigia bylos baigtimi nesuinteresuotos tyrėjos A. S., apklaustos apylinkės teisme teisiamajame posėdyje, duoti paaiškinimai, jog buvo keista, kad liudytoja taip duoda parodymus, nes yra buvusi D. B. mergina, tačiau nėra taip buvę, kad būtų nedavusi žmogui perskaityti protokolo. Tyrėjos tikslas – surinkti duomenis tokius, kokie jie yra. Įvertinus šias aplinkybes, taip pat tai, kad G. T. parodymus ikiteisminio tyrimo pareigūnui davė pirmoji, ir bylos medžiagoje nesant jokių objektyvių duomenų apie galimą šios liudytojos susijaudinimą dėl buvusios grėsmingos situacijos, kitų liudytojų parodymų ir surinktų įrodymų visumoje, teisėjų kolegijos vertinimu, akivaizdu, kad teisme G. T. duoti parodymai bandyti derinti prie L. P. ir D. B. versijų, todėl galimai šios liudytojos parodymai teisme buvo įtakoti kitų asmenų. Pažymėtina ir tai, kad pirminiai ikiteisminio tyrimo metu G. T. duoti parodymai, teisėjų kolegijos vertinimu, logiškai ir akivaizdžiai atspindi tikrąsias įvykio aplinkybes – D. B. dešinės rankos kumščiu sudavė K. N. į veido sritį, galimai prie kairiosios akies, nuo ko K. N. kelis kartus slystelėjo ant sniego ir krito veidu ant žemės (1 t., b. l. 89-92).

21. Teisėjų kolegija sprendžia, kad liudytojos L. P. parodymai, nors ir nuoseklūs bei iš esmės sutampantys su D. B. parodymais, tačiau vertintini kritiškai, kadangi ši liudytoja aptariamo įvykio metu konfliktavo su nukentėjusiuoju, po įvykio su juo nebendrauja, tuo tarpu su D. B. palaiko draugiškus santykius, taigi jos parodymai duoti galimai siekiant padėti draugui (D. B.) išvengti baudžiamosios atsakomybės, juos paneigia byloje esantys įrodymai.

22. Teisėjų kolegijos vertinimu, D. B. kaltę patvirtina ne tik aptartų asmenų išdėstytos analizuojamo įvykio aplinkybės, bet ir kita rašytinė baudžiamosios bylos medžiaga.

25. Paminėti įrodymai aukštesniajam teismui leidžia daryti abejonių nekeliančią bei objektyviais duomenimis pagrįstą išvadą, kad D. B. 2021 m. sausio 16 d. į 17 d. rytą, tarp K. N. ir L. P. kilusio konflikto metu, galimai norėdamas atitraukti besilenkiantį K. N. nuo L. P., kuri konflikto metu galimai griebdama K. N. už striukės gobtuvo ir šį nuplėšdama, paslydo, nukrito ant žemės, tyčia sudavė vieną smūgį kumščiu K. N. į veido sritį, po kurio nukentėjusysis nukrito – tokiais veiksmais padarė jam poodines kraujosruvas abiejų akių vokuose ir dešinio kelio srityje, kraujosruvą dešinės akies obuolio junginėje, odos nubrozdinimus dešiniame skruoste, daugybinius dešinės pusės akiduobės ir viršutinio žandikaulio sinuso kaulinių sienelių skeveldrinius lūžius. Tuo nesunkiai sutrikdė nukentėjusiajam sveikatą, nes dėl kaulų lūžių K. N. sveikata buvo sutrikdyta ilgiau nei dešimties dienų laikotarpiui.

26. Pirmosios instancijos teismas D. B. atžvilgiu priimdamas išteisinamąjį nuosprendį konstatavo, kad atsižvelgiant į tai, jog K. N. buvo neblaivus ir po analizuojamo įvykio pėsčiomis ėjo namo, neatmestina galimybė, kad asmuo pakeliui galėjo būti sužalotas ir kitų (nenustatytų) asmenų, tačiau aukštesnysis teismas tokias apylinkės teismo išvadas vertina kritiškai. Jos nėra pagrįstos objektyviais byloje surinktais ir teisiamojo posėdžio metu patikrintais duomenimis, prioritetą suteikiant paties išteisintojo ir jam palankiems liudytojų parodymams, akcentuojant nukentėjusiojo parodymų nevienodą aiškinimą, galimai dėl jo didelio neblaivumo, o į byloje pateiktas specialisto išvadas atsižvelgiant tik fragmentiškai, neįvertinant įrodymų visuma konstatuotų aplinkybių.

27. Abejoti D. B. kalte jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje, padaryme teisėjų kolegijai neleidžia ir atnaujinus įrodymų tyrimą liudytojais teismo posėdžio apeliacine tvarka metu apklaustų K. N. tėvų D. N. ir G. N. parodymai, kad sausio 17 d. ryte K. N. namo grįžo tarp 8 – 9.30 val., buvo stipriai sumuštas – didžiulė kraujosruva dešinėje akyje, sudaužytas tos pačios pusės skruostikaulis, kairė pusė apibrozdinta, veidas kruvinas, akys užtinę. Labiausiai skundėsi galvos skausmu. K. N. buvo neblaivus (jautėsi alkoholio kvapas), tačiau elgėsi adekvačiai, nesvirduliavo, pagal veidą girtumo nuspėti negalėjo dėl buvusių sužalojimų. Drabužiai buvo kruvini (kraujas sukrešėjęs), supurvinti, nuplėštas kapišonas. Nukentėjusysis neturėjo džemperio, kurį vėliau atgavo. Klausiamas apie įvykį, minėjo įvykus konfliktą, kurio konkrečios priežasties nenurodė, tačiau paminėjo, jog tai susiję su mergina ir išsiskyrimu, (duomenys neskelbtini) g., kur buvo nuvykęs pas merginą, ir D. vardą. Nurodė, kad D. jam trenkė, dėl ko šis krito ant žemės. Iš karto teigė, kad dar ir draugė prisidėjo, kad koja jam sušmėžavo, tačiau paskui teigė negalintis to patvirtinti, nes buvo praradęs sąmonę, todėl nebuvo tikras ar spyrė, ar tik norėjo spirti. Klausiamas paaiškino, kad atgavęs sąmonę ėjo toliau. Apie jokius kitus sutiktus asmenis ar įvykusį konfliktą nepapasakojo. Šių asmenų parodymai iš esmės sutampa tiek su nukentėjusiojo, tiek su liudytojomis apklaustų G. T. ir L. P. parodymais, tiek su D. B. parodymais. Abejoti šių liudytojų parodymais teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo.

28. Priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, pirmosios instancijos teismas akcentavo aplinkybę, kad proceso dalyvių ir liudytojų parodymai dėl įvykio vietos skiriasi. Vertinant nukentėjusiojo parodymus akcentuotina, kad jie, priešingai nei konstatuota apylinkės teismo, nekito, išliko nuoseklūs nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios ir iš esmės sutampa su kitais byloje esančiais įrodymais (o būtent su liudytojos G. T. pirminiais ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais bei specialisto išvada), todėl apeliacinės instancijos teismas jais vadovaujasi kaip pagrįstais ir patikimais. Aukštesnysis teismas, remdamasis byloje esančiais įvykio vietos apžiūros protokolais (1 t., b. l. 18-22, 24-28) bei atsižvelgdamas į šalių parodymus, neturi pagrindo nesutikti su ikiteisminio tyrimo metu nustatyta įvykio vieta (duomenys neskelbtini) g. sankirtoje.

29. Iš naujo įvertinęs kiekvieną byloje surinktą įrodymą, taip pat įvertinęs juos kompleksiškai, aukštesnysis teismas sprendžia, kad apylinkės teismas išteisinamąjį nuosprendį nepagrįstai grindė iš esmės paties išteisintojo ir jam palankiais liudytojų G. T. ir L. P. parodymais, kaip vienodais ir logiškais. Apylinkės teismas skundžiamame sprendime nepagrindė savo išvados nukentėjusiojo K. N. parodymus vertinti kritiškai, laikydamas juos nenuosekliais, kitus byloje surinktus ne mažiau reikšmingus įrodymus (liudytojos A. S. parodymus, eksperto Ž. M. paaiškinimus ir specialisto išvadas), kolegijos nuomone, teismas nepagrįstai vertino fragmentiškai, neįvertindamas visų byloje surinktų įrodymų ir nustatytų aplinkybių visumos. Atsižvelgiant į aukščiau aptartą, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad D. B. 2021 m. sausio 16 d. kumščiu sudavė vieną smūgį K. N. į veidą, padarydamas jam poodines kraujosruvas abiejų akių vokuose ir dešinio kelio srityje, kraujosruvą dešinės akies obuolio junginėje, odos nubrozdinimus dešiniajame skruoste, daugybinius dešinės pusės akiduobės ir viršutinio žandikaulio sinuso kaulinių sienelių skeveldrinius lūžius, tokiais veiksmais nesunkiai sutrikdė K. N. sveikatą. D. B. veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia - jis suvokė daromos pavojingos nusikalstamos veikos pobūdį, tai yra, jog suduodamas kumščiu smūgį į veidą nukentėjusiajam K. N., daro pavojingą poveikį nukentėjusiojo organizmui, numatė, kad tokiu neteisėtu veiksmu gali sukelti jam bet kokį sveikatos sutrikdymą, taip pat ir nesunkų, ir to norėjo. Apibendrinus visa tai, kas išdėstyta aukščiau, darytina išvada, jog D. B. padarė nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje ir jo padaryta nusikalstama veika yra kvalifikuota teisingai bei įrodyta aukščiau aptartais įrodymais.

Dėl bausmės

30. Sprendžiant klausimą dėl D. B. skirtinos bausmės, visų pirma pažymėtina, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Jos paskirtis tai galutinis rezultatas, kurio, nustatydama ir taikydama bausmes, siekia valstybė. Bausmės skyrimo tikslai, kurių visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį, atskleidžiami BK 41 str.. Remiantis komentuojamo straipsnio nuostatomis, bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo, kurio realizavimas siejamas su adekvačios (proporcingos) padarytai nusikalstamai veikai bausmės paskyrimu, įgyvendinimą. Akivaizdu, kad kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.

31. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, yra įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Sutinkamai su komentuojamo straipsnio nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1 dalis ir 2 dalis). Įvertintina ir tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, detaliai išanalizuodamas kiekvienos aplinkybės (atsakomybę lengvinančios ar sunkinančios) reikšmę. Ir tik įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį bei tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, teismas motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuojamą nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1 dalis ir 2 dalis). Be aptartų esminių bausmės skyrimo pagrindų, tinkamas kaltininko asmenybės įvertinas neabejotinai taip pat yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga. Remiantis baudžiamosios teisės teorija šiuo klausimu, vertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą ir rinkdamas bausmės rūšį bei dydį, teismas turi ypač atidžiai ištirti, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo bei jo ankstesnio elgesio padarinys (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis byloje Nr. 2K-7-45/2007).

32. Bylos duomenimis nustatyta, kad D. B. administracine tvarka baustas tris kartus (1 t., b. l. 158-159), neteistas (1 t., b. l. 157), kas leidžia pagrįstai manyti, jog D. B. inkriminuotas nusikaltimas padarytas atsitiktinai, o ne dėl susiformavusios neigiamos jo vertybių orientacijos. Akcentuotina ir tai, kad D. B. inkriminuotas nusikaltimas, sutinkamai su BK 11 straipsnio nuostatomis, priskiriamas nesunkių nusikaltimų kategorijai, už jo padarymą asmeniui gresia ne tik laisvės atėmimo, bet ir švelnesnės – laisvės apribojimo arba arešto bausmės. Be to, kaip matyti iš bylos medžiagos, D. B. nuo 2019 m. vykdo individualią veiklą (1 t., b. l. 155), VšĮ Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno ligoninės Psichiatrijos klinikos stacionare negydytas, priežiūroje dėl priklausomybės ligų negydytas, neįrašytas (1 t., b. l. 164). Sprendžiant D. B. skirtinos bausmės klausimą, atsižvelgtina ir į tai, jog nenustatyta nei jo atsakomybę lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių.

33. Atsižvelgiant į aptartų aplinkybių, reikšmingų bausmės skyrimui, visumą, įvertinus D. B. asmenybę, jam inkriminuoto nusikaltimo pavojingumą bei padarymo aplinkybes, kaltės formą ir rūšį (tiesioginė neapibrėžta tyčia), jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, manytina, kad bausmės tikslai, įtvirtinti BK 41 straipsnio nuostatose, bus pasiekti D. B. paskyrus įstatymo sankcijoje numatytą bausmę – laisvės apribojimą, kurio dydis, atsižvelgiant į veikos pobūdį, nustatytinas mažesnis už įstatyme nustatytą bausmės vidurkį, t. y. 1 (vieneri) metai. Tokia bausmė analizuojamu atveju visiškai atitinka jos skyrimo paskirtį ir pagrindus, nėra per daug švelni ar griežta ir neabejotinai leidžia pasiekti BK 41 straipsnyje įtvirtintus bausmės tikslus.

34. BK 48 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad skirdamas laisvės apribojimo bausmę, teismas paprastai paskiria kaltinamajam intensyvią priežiūrą – nuteistojo buvimo vietos pagal nustatytą laiką kontrolę elektroninio stebėjimo priemonėmis. To paties straipsnio 4 dalyje numatyta, kad kartu su intensyvia priežiūra arba vietoj jos teismas gali asmeniui, kuriam paskirta laisvės apribojimo bausmė, paskirti įpareigojimus. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, nagrinėjamu atveju vertinant D. B. padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, bylos duomenimis nenustačius, kad jis iš esmės yra piktybiškai linkęs pažeisti įstatymus, taip pat atsižvelgiant į paskirtos bausmės ir įpareigojimų paskirtį bei tikslus, konstatuotina, jog bausmės tikslai šioje byloje gali būti pasiekti bei teisingumas įgyvendintas laisvės apribojimo bausmės vykdymo laikotarpiu D. B. neskiriant intensyvios priežiūros, tačiau paskiriant laisvės apribojimo laikotarpiu įpareigojimus dalyvauti elgesio pataisos programoje, tęsti darbą ir būti namuose nuo 23.00 val. iki 6.00 val., išskyrus atvejus, susijusius su darbu. Tokios bausmės paskyrimas iš esmės dera su teisingumo principo reikalavimais.

Dėl nukentėjusiojo K. N. ir Kauno teritorinės ligonių kasos civilinių ieškinių

35. Kaip matyti iš nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagos, nukentėjusysis K. N. pateikė civilinį ieškinį, prašydamas iš D. B. jo atžvilgiu priteisti 10 000 eurų neturtinės žalos atlyginimui ir 500 eurų bylos vedimo išlaidas (2 t., b. l. 33, 34).

36. Nurodė, kad patyrė didelį išgąstį, skausmą, nepatogumus. Po įvykio teko gydytis, operuotas dėl daugybinių dešinės pusė akiduobės ir viršutinio žandikaulio sinuso kaulinių sienelių skeveldrinių lūžių, patyrė didelį skausmą, kuris tęsėsi ir po reabilitacijos. Dėl sužalojimų pobūdžio patyrė ir kitus nepatogumus – turėjo gerto nuskausminamuosius, riboti save vengiant spaudimo į dešinės pusės skruosto sritį, pasikeitė planai, negalėjo gyvento pilnavertiško gyvenimo. Iki šiol išlikęs žandikaulio aptirpimas, žandikaulio ir dantų jautrumas, kraujosruva kairiajame akies obuolyje. Prarado pasitikėjimą savimi, persekioja netikrumo ir baimės jausmas, iškyla neigiami įvykio vaizdiniai. Jam atrodo, kad aplinkiniai akivaizdžiai stebi likusią kraujosruvą akyje, kas trikdo ir verčia jausti nepatogiai (2 t., b. l. 64-65).

37. CK 6.250 straipsnyje įtvirtinta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir kita, teismo įvertinta pinigais. Neturtinės žalos apskaičiavimo kriterijų sąrašas nėra baigtinis, todėl teismas, nustatydamas konkretų neturtinės žalos dydį, privalo atsižvelgti ir į kitas reikšmingas bylos faktines aplinkybes, kurios mažina ar didina žalos atlyginimą, ir argumentuotai pagrįsti šių kriterijų taikymą nagrinėjamos bylos aplinkybėmis, vertinti jų visumą. Vertybiniai teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijai yra bendrieji teisės principai, konkrečioje situacijoje užtikrinantys priešingų interesų pusiausvyrą, atsižvelgiant į situacijos ypatumus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-110-699/2017).

38. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl teisės normų, reglamentuojančių neturtinės žalos atlyginimą, yra ne kartą pažymėjęs, kad neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas (,,restitutio in integrum“) objektyviai negali būti pritaikytas visa apimtimi. Neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai. Teisinga kompensacija už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus reiškia tokios piniginės satisfakcijos, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį sielvartą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus, parinkimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-272/2011). Neturtinės žalos dydžio įrodinėjimo specifika yra ta, kad jos dydį kiekvieną kartą nustato teismas remdamasis trimis pagrindais: vadovaudamasis įstatyme nustatytais kriterijais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis, 6.282 straipsnis), atsižvelgdamas į konkrečioje byloje teismo reikšmingais pripažintus kriterijus, pagal bylos aplinkybes atsižvelgdamas į jau suformuotą teismų praktiką.

39. Bylos duomenimis nustatyta, kad nukentėjusiajam K. N. dėl tyčinių neteisėtų D. B. veiksmų buvo padarytos poodinės kraujosruvos abiejų akių vokuose ir dešinio kelio srityje, kraujosruva dešinės akies obuolio junginėje, odos nubrozdinimai dešiniame skruoste, daugybiniai dešinės pusės akiduobės ir viršutinio žandikaulio sinuso kaulinių sienelių skeveldriniai lūžiai. Teismui nekyla abejonių, kad dėl patirtų sužalojimų nukentėjusysis jautė fizinį skausmą, emocinį stresą, nepatogumus, jam buvo atlikta skruostakaulio lūžio uždara repozicija su fiksacija. Nukentėjusysis gydėsi ambulatoriškai, patyrė sunkumą valgant maistą, sužalojimo pasekmes jaučia iki šiol, po akimi likusią mėlynę gali tekti šalinti chirurginiu būdu. Po sužalojimo nukentėjusysis patyrė taip pat ir dvasinį sukrėtimą bei išgyvenimus, neigiamas emocijas, be to, sužalojimas padarytas labiausiai matomoje kūno vietoje – veide. Nukentėjusysis iki šiol išgyvena dėl sutrikdytos sveikatos. D. B. yra jauno, darbingo amžiaus, dirba, nusikalstamą veiką padarė tyčia. Įvertinus byloje esančius įrodymus, patvirtinančius nukentėjusiajam padarytus sužalojimus, jų pobūdį, sunkumą, nukentėjusiajam taikytą gydymą ir jo trukmę, nukentėjusiojo patirtus dvasinius išgyvenimus, diskomfortą, nepatogumus, taip pat atsižvelgiant į suformuotą teismų praktiką, nagrinėjant tokio pobūdžio bylas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-437/2011, 2K-497/2011, 2K-252/2012, 2K-140/2012, 2K-238/2014, 2K-21-942/2016, 2K-P-135-648/2016, 2K-221-648/2016), vadovaujantis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, siekiant nukentėjusiojo bei žalą padariusio asmens interesų pusiausvyros, nukentėjusiojo pareikštas civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkinamas iš dalies, sumažinant prašomą priteisti neturtinę žalą iki 2 000 Eur, kuri priteistina iš D. B. (CK 6.263 straipsnis, 6.250 straipsnis, BPK 109 straipsnis, 115 straipsnio 1 dalis).

40. Pagal BPK 105 straipsnio 1 dalį, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti išieškoti iš nuteistojo proceso išlaidas. Kaip numato BPK 106 straipsnio 2 dalis, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Šios nuostatos galioja taip pat ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismuose. Remiantis byloje esančiais pinigų priėmimo kvitais, 2021 m. kovo 8 d. už atstovavimą teisme ir dokumento surašymą buvo sumokėta 400 eurų suma, o 2021 m. birželio 4 d. už atstovavimą teisme sumokėta 100 eurų suma (2 t., b. l. 33, 34), šios nukentėjusiojo išlaidos, vadovaujantis BPK 106 straipsnio 2 dalimi, pripažintinos procesinėmis išlaidomis ir K. N. naudai priteisiamos iš D. B..

41. Byloje yra pateiktas ir Kauno teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys dėl žalos atlyginimo, kuriuo prašoma iš D. B. priteisti Privalomojo sveikatos draudimo fondui padarytą 396,63 eurų žalą (1 t., b. l. 56-57). Vadovaujantis BPK 115 straipsnio 1 dalimi, ir atsižvelgiant į K. N. gydymo išlaidas patvirtinančius duomenis (1 t., b. l. 58), Kauno teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkinamas visiškai, iš D. B. Kauno teritorinės ligonių kasos naudai priteisiant 396,63 eurų sumą.

42. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, gauta 2022 m. balandžio 22 d. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma Nr. (12.33Mr) PT-3202 dėl 252,48 eurų valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų (2 t., b. l. 103-104). BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą. Šios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad išlaidos už nuteistajam D. B. suteiktą antrinę teisinę pagalbą iš jo nepriteistinos.

43. D. B. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, iki nuosprendžio vykdymo pradžios paliktina nepakeista, pradėjus vykdyti teismo nuosprendį, panaikintina.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 2 punktu, 331 straipsniu, 333 straipsniu, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus prokurorės Jurgitos Patalavičienės ir nukentėjusiojo K. N. apeliacinius skundus tenkinti.

Panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. spalio 11 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį:

Pripažinti D. B. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, paskiriant jam 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant D. B. per visą bausmės vykdymo laiką dalyvauti elgesio pataisos programoje, nuo 23.00 val. iki 6.00 val. būti namuose, jei tai nesusiję su darbu ar mokymusi ir tęsti darbą.

Nukentėjusiojo K. N. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkinti iš dalies, iš D. B. jo naudai priteisiant 2000 (dviejų tūkstančių) eurų sumą neturtinės žalos atlyginimui.

Iš D. B. priteisti nukentėjusiajam K. N. 500 (penkių šimtų) eurų sumą, proceso išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Kauno teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo tenkinti visiškai, iš D. B. priteisiant 396,63 (trijų šimtų devyniasdešimt šešių eurų šešiasdešimt trijų centų) sumą žalos atlyginimui.

Nepriteisti iš D. B. valstybės naudai 252,48 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus 2022 m. balandžio 22 d. pažymą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Šis nuosprendis įsiteisėja jo paskelbimo dieną ir yra neskundžiamas.