Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedriaus Endriukaičio, Odetos Gruodienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Vaido Vasiliausko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2022 m. rugpjūčio 19 d. nuosprendžio, kuriuo A. M. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 139 straipsnio 1 dalyje ir jam paskirta bausmė – 80 MGL (4000 (keturių tūkstančių eurų)) dydžio bauda.

Nukentėjusio M. P. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš A. M. jam priteista 7000 eurų neturtinei žalai atlyginti, 3042,82 eurų turtinei žalai atlyginti.

Iš A. M. priteista nukentėjusiam M. P. 1320 eurų procesinių išlaidų už advokato paslaugas apmokėti.

Kauno teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas ir iš A. M. priteista 1552,41 eurai Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto naudai.

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus civilinis ieškinys tenkintas ir iš A. M. priteista 2845,94 eurai Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto naudai.

Kardomąją priemonę - rašytinį pasižadėjimą neišvykti - nuosprendžiui įsiteisėjus nuspręsta panaikinti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. A. M. pagal BK 139 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2021 m. rugsėjo 17 d., 11.47 val. (duomenys neskelbtini), žodiniu susitarimu su šio namo savininkais, atlikdamas statybos darbus su ekskavatoriumi „Kubota U36-4“, kuriame nesumontuoti galinio vaizdo veidrodėliai, nestebėjo aplinkos, neįspėjo kitų dirbančių asmenų dėl saugaus atstumo laikymosi, staiga juo pradėjęs važiuoti atbuline eiga, nepažiūrėjo važiavimo kryptimi ir neįsitikino, kad nėra kliūčių, kliudė tuo pačiu adresu darbus atlikusį betono siurblio operatorių M. P., jį parbloškė ir vikšru užvažiavo ant jo kairės kojos, taip padarė jam kairės čiurnos šoninio ir vidinio kulkšnelio lūžimą, taip dėl neatsargumo nesunkiai sutrikdė nukentėjusiajam M. P. sveikatą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. M. apeliacinis skundas atmetamas

6. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas priimamo procesinio sprendimo aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis, atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).

Dėl nuteistojo kaltės pagal BK 139 straipsnio 1 dalį ir įrodymų vertinimo

8. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas ir jų pakankamumas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Teismas įrodymus įvertina pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas taisykles. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014, 2K-166-699/2018).

9. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, atlikusi byloje dalinį įrodymų tyrimą bei pakartotinę byloje surinktų ir pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų analizę, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl nuteistojo kaltės, padarius jam inkriminuotą nusikaltimą, yra pagrįstos išsamiu ir nešališku įrodymų vertinimu. Skundžiamame nuosprendyje atliktas įrodymų vertinimas nesudaro pagrindo konstatuoti BK 20 straipsnio nuostatų pažeidimo. Nėra pagrindo konstatuoti, kad teismo procesinis sprendimas grindžiamas netinkamais įrodymais ir nepakankamais motyvais, yra prieštaringas, nenuoseklus ar neaiškus. Tuo tarpu nuteistojo apeliaciniame skunde, prašant padaryti priešingas išvadas, įrodymai yra vertinami atsietai, tik sau naudinga linkme, išskirtinę įrodomąją reikšmę suteikiant nuteistojo parodymams, kaip vieninteliems teisingiems ir patikimiems įrodymams byloje, bei nepagrįstai ginčijant kitų įrodymų patikimumą, liudytojų parodymų nenuoseklumą. Nuteistojo skunde pateiktos interpretacijos dėl netinkamo byloje esančių parodymų vertinimo, nuosprendyje išdėstytų išvadų nenuoseklumo, kolegijos manymu, neparemtos konkrečiais argumentais, o yra tik nuteistojo pozicija, grįsta jo versijų neatitinkančiu įrodymų vertinimu.

11. Nagrinėjamu atveju, remiantis baudžiamosios bylos medžiagoje esančia informacija, neabejotinai nustatyta, jog tiek nuteistasis A. M., tiek nukentėjusysis M. P. 2021 m. rugsėjo 17 d., dirbo statybvietėje, esančioje (duomenys neskelbtini). A. M. atlikinėjo statybos darbus su ekskavatoriumi „Kubota U36-4“, tai yra išgręžinėjo skyles, tuo tarpu betonvežio operatorius M. P. pultelio pagalba nukreipdavo betono siurblio strėlę su betono rankove į A. M. išgręžtą duobę ir pripildydavo ją betonu, bendradarbiaudamas su kitais dviem darbininkais A. G., K. J.. Įvykis, kurio metu dėl neatsargumo buvo nesunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo M. P. sveikata įvyko 11.47 val., kuomet A. M. staiga pradėjęs važiuoti ekskavatoriumi „Kubota U36-4“ atbuline eiga, nepažiūrėjo važiavimo kryptimi, neįsitikino, kad nėra kliūčių ir kliudė tuo pačiu adresu darbus atlikusį betono siurblio operatorių M. P., jį parbloškė ir vikšru užvažiavo ant jo kairės kojos, taip padarė jam kairės čiurnos šoninio ir vidinio kulkšnelio lūžimą. Nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo mastą patvirtina Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvada Nr. 2207/2021(02), kurioje konstatuota, kad šio trauminio įvykio metu M. P. buvo padarytas kairės čiurnos šoninio ir vidinio kulkšnelio lūžimas. Kairės čiurnos šoninio ir vidinio kulkšnelio lūžimas galėjo būti padarytas staigiai pasukus kairę pėdą per čiurnos sąnarį, kliudžius ekskavatoriui. Sužalojimai atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl šio sužalojimo sveikata sutrikdyta ilgiau nei 10 dienų laikotarpiui (t. 1, b. l. 87-89).

16. Įvertinus aukščiau išdėstytus parodymus akivaizdu, kad nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui jokių abejonių dėl to, kad A. M. dispozicijoje buvęs didesnio pavojaus šaltinis ekskavatorius „Kubota U36-4“, būtent valiniais A. M. veiksmais, tai yra jam važiuojant atbuline eiga, neįsitikinus, jog tai daryti yra saugu, sužalojo betono siurblio operatorių M. P. padarydamas pastarajam nesunkų sveikatos sutrikdymą. Apygardos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju bylos medžiaga neleidžia konstatuoti, jog ekskavatorius „Kubota U36-4“ pajudėjo nevalingai, purtant nuo grąžto žemes dėl nelygaus grunto statybvietėje, ką bando įrodyti apeliantas. Ekskavatoriaus vikšrinė važiuoklė yra pakankamai stabili, tad jos pariedėjimas atgal fiziškai atrodo neįmanomas ir nelogiškas. Dar labiau, kaip matyti iš byloje esančios įvykio vietos apžiūros protokolo, bei fotolentelės prie jo, argumentai dėl nelygaus grunto buvimo statybvietėje atmestini kaip visiškai nepagrįsti. Keliukas išpiltas smėliu, ant jo matomi įvairūs švelniai, minkštai įspausti avalynės pėdsakai, jokie grunto nelygumai pateiktose fotonuotraukose nefiksuoti, taip pat matomos įspaustos ekskavatoriaus vėžės (t. 1, b. l. 17-26). Be to, apie tai, kad ekskavatorius negali staiga pašokti atgal nurodo ne tik nukentėjusysis, tačiau ir liudytojai A. G., K. J., jų teigimu buvo akivaizdu, kad ekskavatoriaus vairuotojas važiavo atbuline eiga, jokio šuolio nebuvo. Taigi apelianto pasirinkta gynybinė versija dėl nevalingo ekskavatoriaus pajudėjimo ištraukus grąžtą ir nuo jo purtant žemes, šiuo atveju atmetama.

17. Skunde akcentuojamos ir tokios aplinkybės ar įvykio metu buvo pilamas betonas, ar jo pylimas jau buvo sustabdytas, kas turėjo sakyti kuomet jau reikia pilti, o kuomet sustabdyti apeliuojant į tai, kad nukentėjusiajam nebuvo būtinybės stovėti šalia ekskavatoriaus, kadangi jo darbas, tai yra betono užpylimas į duobę tuo metu jau buvo baigtas. Šiame kontekste dar kartą atkreipiamas dėmesys, kad nėra ginčų, jog objekte vyko darbuotojų tęstinis, komandinis darbas, kiekvienas iš jų akcentavosi į jiems pavestas funkcijas, ką ir nurodo nukentėjusysis. Nėra pagrindo abejoti, jog M. P. pagal savo darbo pobūdį privalėjo vizualiai sekti atliekamų darbų eigą net ir tuomet, jei apie betono pylimo sustabdymą į duobę jam pranešdavo kiti asmenys. Atrodo nelogiška, jog pastarasis turėtų būtų nuošalyje kuomet būtent jo iniciatyva valdomas pultas reguliuoja pilamo betono kiekį arba ruošiasi tai daryti. Tai, kad darbas nebuvo baigtas, rodo tiek nuteistojo veiksmai, gręžiama tolesnė duobė, tiek nukentėjusiojo parodymai, kad toliau turėjo būti užpildyta paskutinė duobė, kadangi baiginėjosi betono atsargos, tiek liudytojo K. J. parodymai, jog įvykis įvyko pastarajam lyginant duobę. Tuo tarpu skunde itin akcentuojamos aplinkybės apie tai ar duobė jau buvo užpildyta ar tik pildoma įvykio metu neturi esminės reikšmės kilusiems padariniams, ir paneigia bet kokias A. M. spekuliacijas susijusias su nukentėjusiojo būtinybe būti šalia ekskavatoriaus. Bet kokiu atveju darbas turėjo būti tęsiamas toliau. Juolab, kad apie tęstinio darbo pobūdį patvirtina ir tos aplinkybės, kad iškart po įvykio, tai yra nukentėjusiojo sužalojimo, sekantis polius visgi buvo įbetonuotas, o nuteistasis savo iniciatyva pasikeitė įnagį ir toliau tęsė darbus objekte.

18. Kita apelianto skundo argumentų grupė susijusi su tuo, kad pasak jo, pats nukentėjusysis elgėsi labai neatsargiai buvo prisišliejęs prie jo valdomo mechanizmo, stovėjo 30 cm atstumu, dėl ko ir įvyko įvykis. Tuo pagrindu byloje prašyta skirti ir darbų saugos ekspertizę. Kaip matyti iš bylos medžiagos, joje nėra tikslių duomenų kokiu atstumu buvo nukentėjusysis, kurioje tiksliai vietoje stovėjo ekskavatorius valdomas A. M., koks atstumas buvo tarp jų. Įvykis įvyko 11.47 val., įvykio vieta apžiūrėta 13.11 val. Įvykio vietos apžiūros protokolo duomenimis, įvykio vieta nebuvo apsaugota, ekskavatorius iš įvykio vietos patrauktas (t. 1, b. l. 17). Dar labiau, pakeistas net ekskavatoriaus įnagis (vietoje grąžto uždėtas kaušas). Akivaizdu, kad įvykio vieta savalaikiai nėra užfiksuota. Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu tiek nukentėjusysis, tiek nuteistasis pateikė savo ranka nupieštas įvykio vietos schemas, juose atitinkamai dėstomi kiekvienai šaliai palankūs atstumai (t. 3, b. l. 197; t. 4, b. l. 6). Vadovaujantis nukentėjusiojo parodymais, jis nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios buvo nuoseklus ir teigė, kad jis buvo apie 1,5 m atstumu nuo ekskavatoriaus, ką jis atvaizdavo ir savo pateiktoje įvykio vietos schemoje, pasak jo, tai galima buvo nustatyti pasižiūrėjus į ekskavatoriaus vikšrų vėžes likusias žemėje. Tuo tarpu nuteistojo teigimu atstumas buvo apie 30 cm, kas taip pat atsispindi ir jo pateiktoje įvykio vietos schemoje. Liudytojas A. G. nurodė nematęs kur stovėjo nukentėjusysis, kadangi buvo išėjęs į tualetą (t. 3, b. l. 33). Pasak liudytojo K. J. nukentėjusysis stovėjo nuo traktoriaus pusės metro atstumu (3 t., b. l. 35). Aukštesnės instancijos teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad fiksuojami skirtingi atstumo duomenys (0,3 m., 0,5 m., 1,5 m.), jokiu būdu nepaneigia A. M. atliktų veiksmų ir jų pobūdžio, tai yra važiavimo atbulomis neįsitikinus, jog tai daryti yra saugu, dėl ko būtent ir buvo parblokštas nukentėjusysis. Tuo tarpu duomenų, koks konkretus atstumas nagrinėjamo įvykio kontekste laikytinas saugiu, bylos medžiagoje nėra.

19. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme A. M. iš esmės kvestionuoja ir bando įrodyti tam tikrus nukentėjusiojo darbų saugos pažeidimus. Tuo pagrindu apeliacinės instancijos teisme atlikus dalinį įrodymų tyrimą buvo apklausti 2021 m. spalio 4 d. Nelaimingo atsitikimo darbe aktą pasirašę asmenys liudytojai K. B. ir R. Č.. Liudytojas K. B. parodė, kad M. P. dirba jo vadovaujamoje įmonėje UAB „(duomenys neskelbtini)“, įvyko nelaimingas atsitikimas, kurio metu darbuotojas buvo sužalotas. Aktą surašė darbų saugos įmonė, kuri tvarko visą darbų saugą, įmonės pavadinimo šiuo metu nepamena. A. M. paaiškinimą teikė taip pat darbų saugos įmonei. Tyrime šiek tiek dalyvavo, buvo nuvykęs į įvykio vietą, kur rado užsakovą, nuteistąjį ir kelis darbininkus, M. P. jau buvo išvežtas į ligoninę. Kuomet įvyko įvykis gavo skambutį, jog darbuotojas dirbo savo darbą, važiavo atbulomis traktoriukas ir jam užvažiavo ant kojos, sakė, jog važiavo be jokio garsinio signalo, nėra veidrodėlio, draudimo. Įvykis įvyko privataus namo statybvietėje. Įmonės darbuotojas stovėjo taip, kad galėtų dirbti. Dirbama pulteliu, reguliuojamas aukštis kur ir kada pilti betoną, tačiau traktoriukas važiavo atbulas ir užvažiavo. Mano, kad tuo metu kai užvažiavo buvo pilamas betonas, nes jei išgręžia skylę reikia iškart pilti, kitaip ji užbyrės. Turi stovėti tokiu atstumu, kad būtų patogu matyti. Žarna betono pylimo metu būna įstatyta į duobę, nežino aplinkybių ar kas vadovavo kiek ir kur pilti. Nežino, kodėl akte nenurodytos įvykio priežastys, jis turi tik kaltininko dokumentą, kuriame parašyta, kad pats užvažiavo, kad traktoriukas pavažiavo atgal (3 t. b. l. 198-199). Liudytojas R. Č. parodė, kad dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“, M. P. yra jo kolega, apie nelaimingą atsitikimą nieko nežino, kadangi visą laiką važiuoja į atskirus objektus. Įvykio vietoje nebuvo, nieko pakomentuoti negali. Nelaimingo atsitikimo darbe aktą pasirašė, kažkiek skaitė, tačiau jį surašė kažkokia įmonė, kuri atlieka tokio pobūdžio tyrimus (3 t., b. l. 200).

20. Kaip matyti iš byloje esančio 2021 m. spalio 4 d. Nelaimingo atsitikimo darbe akto, 10 punkte konstatuota, jog Saugos ir sveikatos norminių teisės aktų pažeidimų nagrinėjamu atveju nenustatyta (1 t., b. l. 49-51). Atliekant tyrimą buvo vertinama aibė dokumentų tame tarpe tiek nukentėjusiojo, tiek nuteistojo paaiškinimai, įsakymai dėl darbuotojų saugos ir sveikatos instrukcijų rengimo ir instruktavimo tvarkos, darbuotojų saugos ir sveikatos instruktavimo darbo vietoje žurnalas ir kt. (1 t., b. l. 52). Tokio pobūdžio aktas buvo pateiktas Valstybinei darbo inspekcijai. Taigi tiek aukščiau aptarti liudytojų parodymai, tiek Nelaimingo atsitikimo darbe aktas visgi neleidžia pritarti apelianto dėstomiems argumentams apie nukentėjusiojo neatsargumą nagrinėjamo įvykio kontekste, kadangi tokių duomenų bylos medžiagoje nėra, nelaimingo atsitikimo priežastys akte nenurodytos, o Saugos ir sveikatos norminių teisės aktų pažeidimų nagrinėjamu atveju nenustatyta. Įvertinus bylos medžiagą, darbų saugos ekspertizės skyrimo prašymas byloje netenkintas būtent tuo pagrindu, jog įvykio vieta nebuvo tinkamai užfiksuota, nėra tikslių duomenų apie įvykio metu buvusią nuteistojo transporto priemonės ir nukentėjusiojo padėtis iki nusikaltimo ir po nusikaltimo, o byloje suinteresuotų asmenų (nuteistojo ir nukentėjusiojo) pateiktos įvykio vietos schemos iš esmės skiriasi.

21. Aukštesnės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju visiškai pritartina apylinkės teismo išvadoms, jog šiuo atveju būtent A. M. didelis neatsargumas lėmė nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymą, pastarasis nestebėjo aplinkos, neįspėjo kitų dirbančių asmenų dėl saugaus atstumo laikymosi, ekskavatoriumi staiga pradėjęs važiuoti atbuline eiga, nepažiūrėjo važiavimo kryptimi ir neįsitikino, kad nėra kliūčių, dėl ko ir kliudė tuo pačiu adresu darbus atlikusį betono siurblio operatorių M. P., jį parbloškė ir vikšru užvažiavo ant jo kairės kojos. Abejoti šiuo priežastiniu veikos ir padarinių ryšiu nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas neturi jokio objektyvaus pagrindo.

22. Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį, į apelianto argumentus dėl ekskavatoriaus techninės charakteristikos patikslinimo, tai yra nesutikimo su kaltinimo dalimi, kurioje konstatuota, jog A. M. dirbo su ekskavatoriumi „Kubota U36-4“, kuriame nesumontuoti galinio vaizdo veidrodėliai. Siekiant pašalinti kilusius prieštaravimus dėl vaizdo veidrodėlių apeliacinės instancijos teismui buvo pateiktas UAB „(duomenys neskelbtini)“ raštas, kuriame nurodyta, kad ekskavatorius „Kubota U36-4“ turi du išorinius veidrodžius, vidinio veidrodžio nėra (3 t., b. l. 186). Visgi, tikslesni duomenys atsispindi teismui pateiktoje ekskavatoriaus techninės dokumentacijos knygoje, tai yra „Kubota U36-4“ eksploatavimo instrukcijos originale. Minėtos instrukcijos 43 lape pateikta ekskavatoriaus „Kubota U36-4“ konstrukcija, veikimas ir dalių apžvalga, kurios 3 punkte nurodyta ekskavatoriaus dalis – kairysis lauko veidrodėlis. Be to, nuteistojo teigimu veidrodėlio nebuvo, nes dirbant tarp medžių jis nulūžo, šiuo metu yra pasidaręs kitą (3 t., b. l. 200). Esant nustatytoms aplinkybėms, matyti, kad ekskavatoriuje „Kubota U36-4“ turėjo būti sumontuotas veidrodėlis, tačiau jo nebuvo, todėl pagrįstai kaltinime yra nurodyta, kad buvo atliekami statybos darbai su ekskavatoriumi „Kubota U36-4“, kuriame nesumontuoti galinio vaizdo veidrodėliai. Taip pat pastebėtina, kad Instrukcijoje aiškiai nurodyta, jog lauko veidrodėliuose galima matyti, kas yra už nugaros (56 eksploatavimo instrukcijos lapas). Nagrinėjamu atveju veidrodėlio nebuvo, kas neabejotinai taip pat turėjo įtakos kilusiems padariniams.

23. Tai, kad nuteistasis elgėsi itin neatsargiai patvirtina liudytojų A. G., K. J. parodymai. Pastarieji aiškiai nurodė, kad A. M. užvažiavęs ant nukentėjusiojo žiūrėjo visai į priešingą pusę, dėl ko darytina pagrįsta išvada, jog nematė nukentėjusiojo, o judėdamas atgal, nestebėjo aplinkos, kadangi pagal eksploatavimo instrukciją ekskavatoriuje nebuvo sumontuotas kairysis lauko veidrodėlis, kas apribojo optimalią galimybę matyti vaizdą esantį už nugaros. Visos šios aplinkybės tik dar kartą patvirtina, kad A. M. nebuvo pakankamai apdairus ir atsargus, dėl ko valdydamas didesnio pavojaus šaltinį ekskavatorių sukėlė įvykį, kurio metu buvo sužalotas žmogus. Nors nuteistojo teigimu, jis reikalaudavo laikytis atokiau nuo jo, kai jis dirbdavo su ekskavatoriumi, įspėdavo darbuotojus, tačiau šių teiginių iš esmės nepatvirtino nei nukentėjusysis M. P., nei liudytojai dirbę bendrame objekte A. G. ir K. J.. Pasak K. J. jis neprisimena, ar A. M. perspėjo, kad stovėti saugiu atstumu (3 t., b. l. 35), tuo tarpu A. G. nurodė, kad kartais prieš atliekant darbus A. M. pasakydavo, kad nestovėtume už jo (3 t., b. l. 33), tačiau ar šiuo kartu tokia informacija buvo pateikta, ar nukentėjusysis ją girdėjo, byloje duomenų nėra.

24. Atsižvelgdamas į byloje surinktus, teisiamajame posėdyje ištirtus ir skundžiamame nuosprendyje aptartus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai atskleidė BK 139 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo esmę, šio nusikaltimo sudėties požymius, ištyrė ir skundžiamame nuosprendyje aptarė byloje surinktus duomenis, sugretino juos su BK 139 straipsnio 1 dalies dispozicija, juos įvertino tinkamai, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, ir padarė teisingas bei motyvuotas išvadas dėl A. M. kaltės padarius nusikalstamą veiką, už kurią jis nuteistas skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 139 straipsnio 1 dalį. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad A. M. nusikalstamą veiką, numatytą BK 139 straipsnio 1 dalyje, padarė dėl neatsargumo, pasireiškusio nusikalstamu nerūpestingumu, nes iš byloje nustatytų faktinių veikos padarymo aplinkybių matyti, kad jis nenumatė, jog dėl jo neveikimo gali kilti pavojingi, Baudžiamajame kodekse numatyti padariniai, tačiau pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes turėjo ir galėjo tai numatyti. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų ir yra tik nuteistojo pateikiama, tačiau objektyviai nepagrįsta įrodymų interpretacija, ir tai nėra pagrindas, dėl kurio reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti kitaip ir naikinti skundžiamą nuosprendį.

Dėl bausmės

25. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, skirdamas apeliantui bausmę, apylinkės teismas vadovavosi BK 54 straipsnyje nustatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos veikos motyvus, kaltininko asmenybę bei kitas aplinkybes. Įvertino tai, kad A. M. padarė vieną neatsargų nusikaltimą, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo M. P. sveikata, padarytas nusikaltimas yra neatsargus, padarytas dėl nusikalstamo nerūpestingumo, kadangi kaltininkas nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti nusikalstami padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti (BK 16 straipsnio 3 dalis), kaltės nepripažino, civilinių ieškinių neatlygino. Pagal įtariamų, kaltinamų ir teistų asmenų registrą A. M. neteistas (2 t., b. l. 51), dirbantis, duomenų apie nepakaltinamumą nėra. Atsižvelgus į BK 55 straipsnio nuostatas, pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad už BK 139 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką nuteistajam turi būti paskirta minėto straipsnio sankcijoje numatyta alternatyvi bausmės rūšys – bauda, parenkant ženkliai mažesnį nei baudos vidurkis dydį, kuris galiojo nusikalstamos veikos padarymo metu – 80 MGL.

26. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos duomenis, dar kartą įvertinusi bausmės skyrimui ir individualizavimui reikšmingas aplinkybes, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo parinkta bausme ir jos dydžiu. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su nuteistojo teiginiu, jog jam paskirtos baudos dydis turėtų būti mažinamas iki 1000 Eur, kas atitinka 20 MGL dydžio baudą. Pažymėtina, kad pagal BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punktą už nesunkų nusikaltimą nustatoma bauda nuo 50 iki 2 000 MGL, tuo tarpu A. M. nurodyta 20 MGL dydžio baudos bausmė yra žymiai mažesnė nei nustatytas minimalus baudos dydis, dėl ko mažinti baudos dydį iki tokio, kokio pageidauja nuteistasis, aukštesnės instancijos teismas neturi nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Šiuo atveju A. M. paskirta 80 MGL (4000 Eur) dydžio bauda, savo rūšimi ir dydžiu yra teisinga, ne per griežta, tinkamai individualizuota, atitinka nuteistojo asmenybę, padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą bei kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą ir BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą.

Dėl civilinių ieškinių, neturtinės žalos atlyginimo

27. Bylos duomenys patvirtina, kad skundžiamu nuosprendžiu atitinkamai išspręstas ir pareikštų civilinių ieškinių klausimas. Civilinių ieškovų Kauno teritorinės ligonių kasos (1 t., b. l. 131-134) ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus (t. 1, b. l. 147-175; 2 t., b. l. 148-201; 3 t., b. l. 2-13) civiliniai ieškiniai pagrįsti pridėtais dokumentais, todėl visiškai pagrįstai tenkinti pilna apimtimi. Nukentėjusiojo M. P. pareikštas civilinis ieškinys dėl patirtos turtinės žalos atlyginimo taip pat pagrįstas pridėtais kvitais, patvirtinančiais medicininių priemonių įsigijimą, transporto išlaidas, netektų pajamų skaičiavimas dėl suteikto nedarbingumo (2 t., b. l. 112-123), pirmosios instancijos teismas įvertinęs pateiktus duomenis, nukentėjusiojo pateiktą civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo patenkino pilnai. Teisėjų kolegija nesutikti su teismo išvadomis, pagrįstomis byloje esančiais duomenimis, neturi teisinio pagrindo.

28. Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio aukščiau nurodytų civilinių ieškinių išsprendimo ir jų patenkinimo aplinkybių nuteistasis neginčija. Šiuo atveju nesutinkama su priteistos 7000 Eur neturtinės žalos atlyginimu, mano, kad tokio pobūdžio bylose neturtinės žalos dydis galėtų būti iki 3000 Eur.

29. Pagal byloje esančius duomenis matyti, kad nukentėjusysis M. P. pareiškė 15 000 Eur civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti. Pirmosios instancijos teismas iš dalies patenkino nukentėjusiojo civilinį ieškinį ir iš A. M. priteisė 7000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, apylinkės teismas atsižvelgė į tai, kad neatsargiais kaltinamojo veiksmais buvo padarytas kairės čiurnos šoninio ir vidinio kulkšnelio lūžimas, sužalojimai vertinami kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas, dėl ko nukentėjęs patyrė fizinį skausmą, turėjo nepatogumų kasdieniniame gyvenime. Įvertinęs šių aplinkybių visumą, vadovaudamasis teisingumo, proporcingumo ir sąžiningumo principais, teismų praktika, teismas padarė išvadą, jog nukentėjusio patirtiems neigiamiems dvasiniams išgyvenimas kompensuoti, neturtinės žalos atlyginimui iš kaltinamojo priteistina 7000 eurų suma.

30. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad įstatymų leidėjas nėra nustatęs neturtinės žalos atlyginimo dydžio ribų, o tik įtvirtinęs nebaigtinį neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašą, todėl teismas, kaip subjektas, nustatantis tokios žalos dydį, turi diskreciją spręsti dėl teisingo žalos atlyginimo nukentėjusiam asmeniui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, kad įstatyme nustatytas neturtinės žalos dydžiui reikšmingų kriterijų sąrašas laikytinas pagrindiniu (universaliu), todėl jame įtvirtinti kriterijai turėtų būti teismo ištirti ir įvertinti kiekvienoje byloje, kurioje sprendžiamas klausimas dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio. Šis sąrašas yra nebaigtinis, todėl teismas turi aiškintis ir vertinti konkrečiai bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, į kurių visumą įeina ir aplinkybės, dėl kurių neturtinės žalos atlyginimo dydis gali būti nustatytas ir mažesnis už reikalaujamą, nes kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas remiasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, kurių laikymasis, taikant bei aiškinant teisės normas, leidžia teismui atsižvelgti į konkrečios situacijos ypatumus, užtikrinti skirtingų interesų pusiausvyrą. Įstatymų leidėjas neatskleidžia šių principų turinio, nes jų aiškinimas ir taikymas kiekvienu konkrečiu atveju priklauso nuo faktinių bylos aplinkybių. Teismai, spręsdami dėl neturtinės žalos atlyginimo, paprastai turi atsižvelgti ir į teismų praktikoje analogiškose bylose priteisiamas sumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-14/2012, 2K-38-942/2017).

31. Sveikatos sužalojimu padarytos neturtinės žalos dydį lemiantis esminis kriterijus – nukentėjusiojo patirti neigiami padariniai sveikatai, kuriuos parodo ne tik sveikatos sutrikdymo mastas, jo sunkumas (sunkus, apysunkis ar kt.), jo pobūdis, bet ir kitos aplinkybės, apibūdinančios žalos ypatumus. Didesnė žala (ir atitinkamai jos įvertinimas pinigais) yra tais atvejais, kai neigiami sveikatos padariniai yra ilgalaikiai ar išliekantys visam sužalotojo gyvenimui, kai dėl sveikatos sutrikdymo atsiranda negatyvūs pasikeitimai įvairiose nukentėjusio asmens gyvenimo srityse, pvz., būdamas jauno darbingo amžiaus jis praranda darbingumą, suprastėja gyvenimo kokybė, ribojama įprasta veikla, patiria fizinį skausmą, kitokius sveikatos sutrikimus, atsiradusius po patirto sveikatos sužalojimo, ir t. t. Taip pat turi reikšmę (yra pakankamai svarbios aplinkybės) žalą padariusio asmens kaltė, nusikaltimo sunkumas ir pan. Kai kaltininkas nusikalstamą veiką padaro tyčia, kai jo neteisėti veiksmai rodo didesnį pavojingumą, tokiais atvejais taikytina didesnė atsakomybė (kaip žalos dydžio išraiška) nei neatsargios, mažiau pavojingos nusikalstamos veikos atveju.

32. Kaip jau buvo minėta, nagrinėjamu atveju nustatyta, kad dėl neatsargių A. M. veiksmų nukentėjusiajam M. P. buvo sukeltas fizinis skausmas, pasireiškęs nesunkiu sveikatos sutrikdymu, tai yra kairės čiurnos vidinio ir šoninio kulkšnelio lūžimas. Neabejotina, kad M. P. įvykio metu, tiek ir po įvykio patyrė neigiamus išgyvenimus ir stresą, atliktos dvi operacijos, skirta kineziterapija paciento aktyvinimui, kraujotakos gerinimui, dėl kojos įtvaro tam tikrą laikotarpį buvo apribotas vaikščiojimas, dėl ko susidūrė su kasdieniais sunkumais, be papildomos namiškių pagalbos negalėjo savimi tinkamai pasirūpinti, gėrė vaistus nuo skausmo, buvo priverstas prašyti pagalbos namų ūkio ruošoje.

33. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, priteisdamas 7 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą iš nuteistojo, atsižvelgė į bylai reikšmingų aplinkybių visumą, tinkamai vadovavosi BPK, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatomis, reglamentuojančiomis neturtinės žalos nustatymo ir atlyginimo tvarką, atsižvelgė į kitus neturtinės žalos įvertinimo kriterijus, vertino aplinkybių visumą. Apylinkės teismo nustatytas neturtinės žalos atlyginimo dydis nelaikytinas pažeidžiančiu sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, kadangi yra paremtas byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, vadovaujantis teisės normų, reglamentuojančių žalos atlyginimo klausimus, nuostatomis. Apeliaciniame skunde nurodomi motyvai nesuteikia pagrindo sumažinti nukentėjusiajam priteistą neturtinės žalos dydį. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgus į šios bylos aplinkybes, pirmosios instancijos teismo priteista 7 000 Eur dydžio suma nėra laikytina pernelyg didele. Apeliaciniame skunde jokių naujų aplinkybių, kurios būtų teisiškai reikšmingos sprendžiant neturtinės žalos dydžio klausimą ir į kurias pirmosios instancijos teismas nebūtų atsižvelgęs, nenurodyta, tad pagrindo sumažinti priteistos neturtinės žalos dydį neįžvelgia ir apygardos teismas.

Dėl nukentėjusiojo patirtų atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme priteisimo iš nuteistojo

34. Nukentėjusysis M. P. apeliacinės instancijos teismui pateikė duomenis apie patirtas atstovavimo išlaidas apeliacinės instancijos teisme, kurios sudaro 880 Eur ir jas prašo priteisti iš nuteistojo. Sąskaitos už suteiktas teisines paslaugas Nr. 2022_40 ir 2023_12 patvirtina, kad atitinkamas paslaugas (atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymas, konsultacijos, nuomonės dėl ekspertizės skyrimo surašymas) nukentėjusiajam suteikė advokato padėjėjas A. Š. (3 t., b. l. 178; 4 t. b. l. 9). Mokėjimo nurodymai taip pat patvirtina, kad už suteiktas teisines paslaugas, atitinkamai pagal išrašytas sąskaitas, yra atsiskaityta su advokato padėjėju A. Š. (3 t., b. l. 177, 4 t., b. l. 10).

35. Nukentėjusiojo patirtų atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimą reglamentuoja BPK 106 straipsnis, kuris numato teisę iš nuteistųjų priteisti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Nors nuteistojo gynėjo teigimu, apeliacinės instancijos teisme nukentėjusiojo negali atstovauti advokato padėjėjas, tačiau apygardos teismas su tokiais nuteistojo gynėjo argumentais nesutinka, kadangi šiuo atveju klaidingai interpretuojamos gynėjo ir atstovo sąvokos. Pagal BPK 55 straipsnio 1 dalį, 56 straipsnio 2 dalies, nuostatas, nukentėjusysis turi teisę turėti atstovą, dėl atstovo dalyvavimo baudžiamajame procese sprendžia pats nukentėjusysis ir ši teisė jam yra garantuota įstatymo. Tuo tarpu teisininkui, teikiančiam teisinę pagalbą kaltinamajam (nuteistajam) ir padedančiam įgyvendinti jo konstitucinę teisę į gynybą, keliami aukšti kvalifikaciniai reikalavimai (pagal BPK 17 straipsnį, 47 straipsnio 1 ir 2 dalis, gynėju gali būti tik advokatas ar BPK nurodytais atvejais ir sąlygomis – advokato padėjėjas) ir jam, skirtingai nuo atstovo, suteikiamas autonomiškas – gynėjo statusas (BPK 48 straipsnis). Iš to seka, kad apeliacinės instancijos teisme gynėju gali būti tik advokatas. Nagrinėjamos bylos kontekste nukentėjusysis nepažeisdamas jam garantuojamos teisės turėti atstovą teisinių paslaugų sutartį sudarė ir savo atstovu pasirinko advokato padėjėją, kuris jo atžvilgiu teikė teisines konsultacijas bei atitinkamai parengė procesinius dokumentus apeliacinės instancijos teismui, kuriuos pasirašė pats nukentėjusysis, tad jokių procesinių pažeidimų šiuo klausimu aukštesnės instancijos teismas nenustatė.

36. Sprendžiant dėl proceso išlaidų priteisimo už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundų nagrinėjimo rezultatas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-194-895/2020).

37. Šiuo atveju apeliacinį skundą pateikė nuteistasis, todėl nukentėjusiojo išlaidos advokato padėjėjui buvo pagrįstos būtinumu tinkamai organizuoti savo teisių gynimą nuo nuteistojo apeliacinio skundo argumentų, kurių didžioji dalis iš esmės buvo atmesti. Įvertintina tai, kad bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme buvo atliktas dalinis įrodymų tyrimas, be nukentėjusiojo pateikto atsiliepimo į apeliacinį skundą, taip pat pateikta ir rašytinė nuomonė dėl ekspertizės skyrimo bei braižyta įvykio vietos schema. Atsižvelgiant į tai, kas paminėta ir tai, kad nukentėjusiojo turėtos 880 Eur išlaidos advokato padėjėjo paslaugoms apmokėti yra adekvačios proceso trukmei bei sudėtingumui, nėra per didelės, todėl priteistinos iš nuteistojo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

nuteistojo A. M. apeliacinį skundą atmesti.

Tenkinti nukentėjusiojo M. P. prašymą ir priteisti iš A. M. nukentėjusiojo M. P. naudai 880 Eur (aštuonis šimtus aštuoniasdešimt eurų) atstovavimo išlaidų už advokato padėjėjo suteiktas teisines paslaugas nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.