Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės ir nuteistojo M. M. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. birželio 6 d. nuosprendžio, kuriuo M. M. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 184 straipsnio 2 dalyje, ir, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, nubaustas 50 MGL (6 500 Lt) dydžio bauda.

Iš M. M. priteista UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ 71 648,66 Lt nusikaltimu padarytai žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. M. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad iššvaistė jam patikėtą didelės vertės svetimą turtą, o būtent:

2007 m. vasario 22 d. su UAB „(duomenys neskelbtini)“ (šiuo metu UAB „(duomenys neskelbtini)“) pasirašė lizingo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2007 m. liepos 28 d. turto priėmimo–perdavimo aktu jam perduotas naudotis bei valdyti 139 472 Lt vertės 2007 m. gamybos automobilis „MITSUBISHI PAJERO 3.2 DI-D“, kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), o jis įsipareigojo šį lizingo objektą išperkamosios nuomos būdu per 36 mėnesius įsigyti, mokant eilines įmokas pagal mokėjimo grafiką, tačiau M. M. įmokų nuo 2009 m. spalio mėn. pagal mokėjimų grafiką nebemokėjo, todėl 2009 m. lapkričio 18 d. pranešimu Nr. 01-30-5204 UAB „(duomenys neskelbtini)“ (UAB „(duomenys neskelbtini)“) vienašališkai nutraukė lizingo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) ir įpareigojo nedelsiant nutraukti automobilio eksploatavimą bei iki 2009 m. lapkričio 25 d. perduoti automobilį UAB „(duomenys neskelbtini)“. M. M. minėto automobilio negrąžino, pažeidė automobilio lizingo sutarties bendrųjų sąlygų punktus, t. y.: 3.11 (klientas visiškai ir besąlygiškai atsako už turto išsaugojimą nuo turto priėmimo iš pardavėjo iki turto priėmimo–perdavimo kliento nuosavybėn akto pasirašymo dienos arba faktiško turto grąžinimo lizingo bendrovei (jos įgaliotam asmeniui) pasirašant turto priėmimo–perdavimo aktą), 5.2 (klientas per 5 dienas turi pranešti lizingo bendrovei, jeigu dingsta, sugadinamas, iš dalies arba visiškai pražūva turtas, keičiasi kliento adresas ar kiti sutartyje užfiksuoti rekvizitai) bei 11.5 (nutraukus sutartį pirma laiko, turto grąžinimo laiką ir tvarką nustato lizingo bendrovė, o klientas privalo turtą neatlygintinai saugoti be teisės naudoti ir valdyti iki to momento, kol lizingo bendrovė jį tinkamai priims) ir tokiu būdu iššvaistė svetimą didelės vertės jam patikėtą turtą, padarydamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ (UAB „(duomenys neskelbtini)“) 71 648,66 Lt žalą.

Byloje nustatyta, kad M. M. įmokas pagal lizingo sutartį mokėjo iki 2009 m. spalio mėnesio. Lizingo bendrovė dėl įmokų nemokėjimo 2009 m. lapkričio 18 d. vienašališkai nutraukė sutartį ir įpareigojo M. M. iki 2009 m. lapkričio 25 d. grąžinti automobilį. M. M. patvirtino žinojęs, jog sutartis nutraukta. Tokiu būdu jis nuo 2009 m. lapkričio 25 d. toliau neteisėtai naudojosi jam patikėtu turtu. Be to, nuteistojo tolesni veiksmai rodo, kad jis visiškai neketino grąžinti turto, t. y. vengė bendrauti su UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ darbuotojais, į bendrovę nevyko, darbuotojams nepavyko su juo susisiekti. UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ darbuotojas patvirtino, jog pirmą kartą nuvykus pas M. M. jis pažadėjo grąžinti automobilį, tačiau vėliau su juo susisiekti nepavyko. Iš byloje esančių antstolės raštų matyti, kad jo nepavyko rasti namuose, skelbta jo paieška. Visa tai rodo, jog M. M., nusikalstamais veiksmais užvaldęs jam patikėtą automobilį, suprato tokiais veiksmais darąs UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ materialinę žalą ir norėjo tokių pasekmių, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Be to, savo elgesiu nuteistasis apsunkino UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ galimybę ginti pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis.

Visos šios aplinkybės patvirtina, kad M. M. pasisavino jam patikėtą svetimą UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ priklausantį turtą. Jo parodymai dėl automobilio praradimo 2010 m. gegužės–birželio mėn. nenuoseklūs, jis pateikė kelias automobilio dingimo versijas. Nuteistojo veiksmai po automobilio praradimo taip pat kelia daug abejonių: į policiją jis nesikreipė, apie įvykį lizingo bendrovei nepranešė, automobilio dokumentus ir raktelius laikė, kol 2011 m. kovo 23 d. juos paėmė policijos pareigūnai. Teisme nebuvo nustatyta, jog jis prarado automobilį. Išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad teismas M. M. veiksmus nepagrįstai kvalifikavo kaip turto iššvaistymą, juo labiau nenurodė, kokiu būdu jis tą turtą iššvaistė.

Skirdamas bausmę teismas nepagrįstai taikė BK 54 straipsnio 3 dalį. Teisme nuteistasis kaltės nepripažino, lizingo bendrovei padarytos žalos neatlygino. Nors nusikaltimo padarymo metu jis laikomas neteistu, tačiau anksčiau yra teistas ir tai rodo, jog nusikalto neatsitiktinai. Jis išsiskyręs, o tai reiškia, kad neturi tvirtų socialinių ryšių. Byloje nėra jokių duomenų apie nuteistojo blogą sveikatą, dėl kurios jis negalėtų atlikti realios laisvės atėmimo bausmės.

Visa tai rodo, jog nėra teisinio pagrindo M. M. taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį, nes nenustatyta jokių išimtinių aplinkybių, dėl kurių paskirta laisvės atėmimo bausmė aiškiai prieštarautų teisingumo principui.

Be to, teismas konstatavo, kad M. M. materialinė padėtis sunki, tačiau vis tiek skyrė 50 MGL dydžio baudą. Akivaizdu, jog jis šios bausmės negalės įvykdyti, vadinasi, bausmė nėra pakankamai efektyvi ir nebus įgyvendinta BK 41 straipsnyje numatyta bausmės paskirtis.

Nuosprendyje jo kaltė grindžiama vien liudytojo Z. U. ir civilinio ieškovo atstovo parodymais, kurie neišsamūs, jų objektyviai nepagrindžia kiti bylos duomenys. Teismas netinkamai įvertino jo paties bei liudytojų A. D., V. Š., V. B. parodymus, kuriuos patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai.

Teisme nepavyko pašalinti abejonių, todėl visos nepašalintos prielaidos ar abejonės traktuotinos kaltinamojo naudai.

Apelianto veika yra civilinės teisės deliktas. Esminis kriterijus, atribojantis civilinius teisinius santykius nuo baudžiamųjų, yra priešingas teisei elgesys, apsunkinantis galimybę ginti pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis, arba jos pavertimas neįmanoma realizuoti.

Šioje byloje panašus atvejis neįvyko, nes apeliantas neatliko jokių veiksmų, dėl kurių sutarties tolesnis vykdymas tapo neįmanomas, ir pan. Net ir tuo atveju, kai dėl vienos iš sutarties šalių veiksmų sutarties vykdymas tampa nebeįmanomas, tai nereiškia, jog nukentėjusi šalis praranda galimybę ginti savo teises ir gauti patirtų nuostolių atlyginimą civilinio proceso priemonėmis.

Apeliantas pripažįsta, jog nukentėjusios šalies turtinių teisių ir interesų realizavimas pasunkėjo, tačiau taip atsitinka bet kokio civilinės teisės delikto ar sutarties pažeidimo atveju. Teismas nepagrįstai laikė priešingu teisei elgesiu automobilio sulaikymą, kol bus išmontuota aparatūra ir (arba) išspręstas klausimas dėl pagerinimų kompensavimo. Negalima sutikti su teismo išvada apeliantą žinojus ar privalėjus žinoti, kad nebus atnaujinta lizingo sutartis. Civilinio ieškovo atstovas patvirtino, jog 2010 m. vasario 23 d. atsakymas apeliantui nebuvo išsiųstas, juo labiau byloje nebuvo pateiktas oficialus banko komiteto atsakymas, kad atsisako atnaujinti sutartį, todėl realu manyti, jog kompiuterinio išrašo pateikimas teismui yra tikrovės neatitinkanti informacija. Jokios informacijos telefonu šiuo klausimu apeliantas nėra gavęs.

Lizingo sutarties sąlygų pažeidimas turėtų būti vertinamas kaip deliktas, t. y. civilinės teisės pažeidimas. Byloje nėra jokių įrodymų, kad apeliantas siekė iššvaistyti jam patikėtą turtą ir taip apsunkinti galimybę ginti pažeistas civilines teises. Jeigu automobilis nebūtų dingęs, baudžiamosios atsakomybės klausimas net nekiltų.

Apeliantas nuo lizingo bendrovės įgaliotų asmenų nesislapstė, nuolat bendravo su jais žodžiu ir raštu. Jokio piktybiškumo jo veiksmuose nebuvo, tai patvirtino liudytojas Z. U. bei civilinio ieškovo atstovas. Galimi neatsiliepimai į pavienius telefono skambučius siejami su apelianto liga ir kreditorių spaudimu grąžinti skolas.

Taip pat byloje neįrodytas priežastinis ryšys tarp sutarties sąlygų pažeidimo ir faktinio automobilio dingimo, siejant tai su didelės vertės turto iššvaistymu, o ne su transporto priemonės dingimu.

Byloje pateiktas susirašinėjimas su banku, signalizacijos įsigijimo ir sumontavimo dokumentai, įrodantys apelianto parodymų pagrįstumą, tačiau teismas jų neįvertino.

Teismo posėdyje prokurorė prašė prokurorės apeliacinį skundą tenkinti iš dalies ir pakeisti nuosprendį dėl netinkamai paskirtos bausmės, o kitos apeliacinio skundo dalies dėl veikos perkvalifikavimo nepalaikė; nuteistojo M. M. apeliacinį skundą prašė atmesti.

Nuteistasis M. M. ir jo gynėja prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorės skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Prokurorės apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies ir skundžiamas nuosprendis keičiamas dėl neteisingai paskirtos bausmės. Nuteistojo M. M. apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegijos nuomone, M. M. kaltė iššvaisčius jam patikėtą didelės vertės svetimą turtą įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus nepažeidęs Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų bei prasmės ir vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, tačiau nuteistajam paskyrė neteisingą bausmę.

Dėl įrodymų vertinimo

Nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, kad teismas neteisingai vertino byloje surinktus įrodymus, dėl to padarė klaidingas išvadas ir apeliantą nepagrįstai pripažino kaltu dėl svetimo turto iššvaistymo.

Tokie skundo teiginiai atmetami.

Skundžiamo nuosprendžio turinys rodo, jog apelianto kaltė padarius nusikaltimą, dėl kurio jis pripažintas kaltu, pagrįsta teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetu. Konkretūs įrodymai bus aptarti vėliau, analizuojant apelianto kaltę.

Iš BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų prasmės matyti, kad teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje išdėstytomis taisyklėmis. Įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva.

Baudžiamojo proceso įstatymas nenustato, kiek ir kokių rūšių įrodymų turi būti surinkta, jog teismas galėtų padaryti išvadą, kad yra nusikalstama veika ir tą veiką padaręs asmuo yra kaltas. Tai reiškia, jog teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

Vidinis įsitikinimas susiformuoja, teisėjams kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gautą informaciją, palyginus ją su informacija, gauta iš kitų šaltinių. Vertindamas įrodymus teismas ne tik turi laikytis BPK nustatytų taisyklių, bet ir įsitikinti, ar įrodymai yra patikimi, ar nesuklastoti, bei nuspręsti, ar įrodymais gali būti pagrįstos išvados, ar jie turi būti atmesti. Tik teismas sprendžia, kokios aplinkybės yra reikšmingos ir kiek duomenų jam pakanka vidiniam įsitikinimui dėl visų konkrečioje byloje spręstinų klausimų (nusikaltimo sudėties, asmens kaltumo, bausmės ir kt.) suformuoti.

Pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė įrodymų vertinimo taisykles. Teismas visas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai. Įrodymai gauti teisėtais būdais, baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas BPK nustatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu. Bylą nagrinėjęs teismas teisingai įvertino surinktus ir ištirtus įrodymus, patikrino kiekvieno įrodymo tikrumą, liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį ir įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip visumą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė procesinių teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą.

Jau minėta, jog pagal BPK 20 straipsnio nuostatas įrodymus vertina teismas ir tai yra jo teisė bei pareiga. Nėra pagrindo keisti ar naikinti teismo priimto sprendimo vien dėl to, kad apeliantas ir teismas skirtingai vertino įrodymus.

Dėl civilinių teisinių santykių transformavimosi į baudžiamuosius

ir veikos kvalifikavimo pagal BK 184 straipsnio 2 dalį

Nuteistojo M. M. nuomone, lizingo sutarties pagrindu atsirado civiliniai teisiniai santykiai, todėl, neįvykdžius sutarties sąlygų ir negrąžinus turto, galėjo būti taikoma tik civilinė atsakomybė.

Su tokiais apeliacinio skundo teiginiais negalima sutikti.

Sudarant sutartis dėl materialinių vertybių, tarp asmenų paprastai atsiranda civiliniai teisiniai santykiai, o jie gali pereiti į baudžiamuosius teisinius santykius, esant tam tikroms papildomoms sąlygoms. Šios sąlygos susijusios su sudarytų civilinių sutarčių vykdymo objektyviu apsunkinimu, kai viena šalis neteisėtais veiksmais sąmoningai užkerta kelią vykdyti sutartį. Tais atvejais, kai vengiama įvykdyti turtines prievoles, svarbiausia nustatyti, kiek kaltinamas asmuo savo sąmoningais veiksmais sumenkino kreditoriaus galimybes atkurti pažeistą teisę civilinio proceso priemonėmis. Jei kreditoriaus teisės atkūrimas tampa neperspektyvus dėl sąmoningų skolininko veiksmų, laikytina, jog veika peržengė civilinių teisinių santykių ribas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-388/2007 ir kt.).

Apeliantas teisus, kad jam su lizingo bendrove pasirašius automobilio „Mitsubishi Pajero“ pirkimo–pardavimo sutartį, tarp jų atsirado civiliniai teisiniai santykiai. Tačiau tokie santykiai galioja tol, kol sutarties šalys laikosi sutarties sąlygų.

Esminis kriterijus, atribojantis civilinius teisinius santykius nuo baudžiamųjų, yra priešingas teisei elgesys, apsunkinantis galimybę ginti pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis arba jos pavertimas neįmanoma realizuoti.

Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje būtent taip ir atsitiko. Lizingo gavėjo M. M. sąmoninga veika (neveikimas) padarė lizingo pirkimo–pardavimo sutarties vykdymą neįmanomą. Tai rodo pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės, kurias esant pripažįsta ir apeliacinės instancijos teismas.

Apeliantas, žinodamas, jog lizingo bendrovė dėl nevykdomų įsipareigojimų atsiskaityti su ja 2009 m. lapkričio 18 d. vienašališkai nutraukė lizingo sutartį ir pareikalavo grąžinti lizingo būdu įsigytą turtą, sąmoningai nevykdė lizingo sutartyje numatytų įsipareigojimų (nustatytais terminais nemokėjo sutartyje numatytų mokėjimų, vėliau nevykdė lizingo davėjo reikalavimo sugrąžinti transporto priemonę, neinformavo lizingo davėjo apie automobilio negrąžinimo priežastis (viena iš jų – paties M. M. įsigytos įrangos išmontavimas, vėliau – nuteistojo liga), vengė bendrauti su lizingo bendrovės atstovais, neatsiliepdavo telefonu, vėliau mobiliojo ryšio telefonus išjungė, nepranešė neturįs automobilio nei lizingo davėjui, nei teisėsaugos institucijoms, kol pats turto savininkas nesikreipė į teismą dėl negrąžinamo automobilio, ir pan.). Dėl tokių priešingų teisei M. M. veiksmų iškilo realus pavojus lizingo davėjo nuosavybei – UAB „(duomenys neskelbtini)“ (šiuo metu – UAB „(duomenys neskelbtini)“) turtui.

Nors apeliantas bando teismą įtikinti neatlikęs jokių veiksmų, dėl kurių sutarties tolesnis vykdymas tapo neįmanomas, atkreipiamas dėmesys, kad lizingo davėjas M. M. suteikė pakankamai laiko įvykdyti sutartinius įsipareigojimus – sumokėti įsiskolinimą ir/arba grąžinti bendrovei priklausantį turtą.

2009 m. spalio 20 d. lizingo bendrovė M. M. išsiuntė raštišką pretenziją su raginimu sumokėti nustatyto dydžio įmoką, įspėdama jį apie lizingo sutarties vienašališką nutraukimą, ir tik 2009 m. lapkričio 18 d. negavusi įmokų bendrovė priėmė sprendimą vienašališkai nutraukti lizingo sutartį, įpareigojusi M. M. ne vėliau kaip iki 2009 m. lapkričio 25 d. perduoti lizingo davėjui turtą (1 t., 19 b. l.). M. M. nevykdant šio nurodymo, 2010 m. sausio 20 d. lizingo bendrovė kreipėsi į tarpininką – UAB „(duomenys neskelbtini)“, jog šis iš M. M. paimtų pagal lizingo sutartį įsigytą automobilį. UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovas du kartus bendravo su M. M., tačiau šių susitikimų metu pastarasis atsisakė perduoti automobilį lizingo bendrovei. Nuo 2010 m. kovo mėnesio M. M. iš viso ėmė vengti kontaktų su UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojais, neatsakinėdavo į telefono skambučius ir neįsileisdavo į namus (1 t., 20 b. l.). Dėl šios priežasties lizingo bendrovė kreipėsi į teismą, prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2010 m. rugsėjo 9 d. priėmė nutartį tokias priemones taikyti ir įpareigojo M. M. automobilį „Mitsubishi Pajero“ perduoti saugoti lizingo davėjui (1 t., 21 b. l.). Šios nutarties vykdymas buvo pavestas antstolei L. P., kuriai su M. M. nepavyko susisiekti nei siunčiant jam rašytinius raginimus, nei nuvykus į jo gyvenamąją vietą (1 t., 127, 128 b. l.). Su M. M. 2011 m. vasario 2 d. pavyko pabendrauti tik policijos pareigūnams, vykdantiems antstolės patvarkymą skelbti jo paiešką (1 t., 129 b. l.). M. M. savo paaiškinime nurodė, kad automobilis perduotas saugoti AB ,,Swedbank“ (1 t., 130 b. l.), nors taip teigti neturėjo jokio pagrindo.

Negalima neatkreipti dėmesio į paaiškinimo teiginį, jog jau apie ketverius metus jis gyveno Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), tačiau šiuo adresu jo nepavykdavo rasti, jis nereagavo net į registruotais laiškais antstolės siunčiamus dokumentus.

Taigi lizingo sutarties vykdymas ir lizingo davėjo pažeistų teisių atkūrimas civilinės teisės priemonėmis tapo problemiškas dėl vienos sutarties šalies sąmoningos veikos (neveikimo), kuri nuo lizingo bendrovės reikalavimo grąžinti automobilį truko ilgiau nei vienerius metus ir dėl kurios bendrovė, gindama savo pažeistas teises, kreipėsi į teisėsaugos instituciją.

Šiuo konkrečiu atveju apelianto veika, pasireiškusi sąmoningu slapstymusi nuo lizingo davėjo, žymiai viršijo sutartinių santykių vienos šalies pasitaikančio nesilaikymo ribas, įgavo ryškiai piktybinį pobūdį. Dėl tokių priežasčių civiliniai teisiniai santykiai transformavosi į baudžiamuosius. Tokių nuostatų laikosi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuojantis teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-388/2007, 2K-255/2011 ir kt.).

BK 184 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už kaltininkui patikėto ar jo žinioje buvusio svetimo turto ar turtinės teisės iššvaistymą.

Apeliantas neginčija aplinkybės, kad pagal lizingo sutartį ir turto priėmimo–perdavimo aktą UAB „Hansa lizingo“ (šiuo metu – UAB „(duomenys neskelbtini)“) perduotas valdyti ir naudotis apeliantui 139 472 Lt vertės 2007 m. pagamintas automobilis „Mitsubishi Pajero“ buvo jam patikėtas. Apeliantas pripažįsta ir tai, jog jam buvo žinoma apie lizingo sutarties nutraukimą ir reikalavimą grąžinti lizingo davėjui turtą, bei tai, kad jis delsė grąžinti automobilį, nes tikėjosi jam palankaus sprendimo dėl lizingo sutarties termino pratęsimo, o vėliau automobilio negrąžino, norėdamas išmontuoti jo paties įsigytą papildomą įrangą. Šios aplinkybės išdėstytos skundžiamame nuosprendyje, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija jų nedetalizuoja.

Apeliantas iš dalies teisus tvirtindamas, jog lizingo bendrovė jo tinkamai neinformavo apie 2010 m. vasario 12 d. priimtą neigiamą sprendimą dėl lizingo sutarties nutraukimo anuliavimo (2 t., 182 b. l.), nes tai turėjo padaryti sutarties Bendrųjų sąlygų 16.1 punkte išvardintais būdais, tarp kurių pranešimas telefonu nenumatytas (1 t., 8–11 b. l.). Tačiau ta aplinkybė, kad M. M. apie banko paskolų komiteto atsisakymą anuliuoti lizingo sutarties nutraukimą buvo informuotas telefonu, neleidžia daryti išvados, jog toks sutarties sąlygos interpretavimas galėjo nulemti skolininko interesų pažeidimą. Byloje esantys rašytiniai įrodymai – bendrovės atstovo pateikti kompiuteriniai duomenys dėl M. M. informavimo telefonu (2 t., 183 b. l.), UAB „(duomenys neskelbtini)“ raštas dėl atstovo bendravimo su M. M. (1 t., 20 b. l.) – patvirtina aplinkybę, kad apeliantas žinojo, jog sutartis neatnaujinta ir automobilis turi būti grąžintas.

Apelianto teiginiai dėl banko elektroninės sistemos išrašų, fiksavusių pokalbius tarp M. M. ir banko darbuotojo, vertinimo atmetami kaip nepagrįsti.

Nuteistasis M. M. apeliaciniame skunde akcentuoja, kad teismas nepagrįstai jį pripažino kaltu dėl lizingo davėjo turto praradimo, nes jis automobilį paliko gatvėje šiam sustojus ir neužsivedus, o kitą dieną jo neberado.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog tokių apelianto teiginių niekas nepatvirtina.

Kita vertus, apelianto logiškai nepaaiškinamas elgesys – nepranešimas apie automobilio dingimą nei policijai, nei lizingo bendrovei motyvuojant įsitikinimu, kad jį atsiėmė pati bendrovė, arba manymu, jog už skolas paėmė vieni ar kiti kreditoriai, taip pat argumentuojant, kad teisti žmonės į policiją nesikreipia, rodo žalą turto savininkui UAB „(duomenys neskelbtini)“ (šiuo metu – UAB „(duomenys neskelbtini)“) padarius sąmoningai.

Taigi būtent skundžiamame ir šiame nuosprendžiuose aptarta nuteistojo veika (neveikimas) su jam patikėtu turtu, o ne paprastas sutartinių daikto laikymo taisyklių pažeidimas, kaip teigiama apeliaciniame skunde, buvo žalos padarymo bendrovei priežastis.

Dėl to nepagrįsti apelianto argumentai, jog jis nesudarė sąlygų turtui prarasti ir tarp jo elgesio bei kilusių padarinių nėra tiesioginio priežastinio ryšio.

Atkreipiamas dėmesys, kad kvalifikuojant veiką kaip iššvaistymą nėra svarbu, ar ji padaryta dėl savanaudiškų, ar dėl kitokių motyvų. Taip veikdamas kaltininkas gali ir nepasipelnyti.

Prokurorė apeliaciniame skunde abejoja M. M. versija dėl automobilio vagystės ir teigia nuteistąjį jį pasisavinus, tačiau nenurodo jokių objektyvių duomenų, pagrindžiančių tokį teiginį.

Šioje byloje nėra pakankamo pagrindo teigti automobilį pasisavinus patį M. M. ir iš to turėjus naudos. Dėl to M. M. veiksmuose pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė svetimo turto pasisavinimo sudėties požymių ir veikos nekvalifikavo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį.

Byloje surinkti įrodymai bei aptarta nuteistojo veika patvirtina jį veikus netiesiogine tyčia, nes M. M. suprato, jog pažeidžia turto savininko interesus, daro jam turtinę žalą, ir, nors to nenorėjo, sąmoningai leido žalingiems padariniams atsirasti.

Veika teisingai kvalifikuota pagal BK 184 straipsnio 2 dalį kaip patikėto didelės vertės svetimo turto iššvaistymas, kadangi pagal BK 190 straipsnyje pateiktą turto vertės išaiškinimą turtas yra didelės vertės, kai jo vertė viršija 250 MGL, o ieškovas civiliniame ieškinyje nurodė automobilio „Mitsubishi Pajero 3.2 DI-D“ likutinę vertę 71 648,66 Lt (1 t., 140–141 b. l.).

Dėl bausmės

Prokurorės apeliaciniame skunde ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas M. M. taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir skirti nesusijusią su laisvės atėmimu bausmę.

Prokurorės argumentai dėl netinkamai parinktos bausmės rūšies iš dalies pagrįsti.

Skundžiamajame nuosprendyje teigiama, kad sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas, net ir paskyrus įstatymo numatytą minimalią bausmę, aiškiai prieštarautų teisingumo principui ir neatitiktų bausmės paskirties (BK 41 straipsnis).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, tačiau konstatuoja, jog skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam M. M. paskirta bausmė yra aiškiai per švelni.

Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog M. M. bylos aplinkybės laikytinos išimtinėmis, ir padarė išvadą, kad laisvės atėmimo bausmės paskyrimas prieštarautų teisingumo principui. Teismas taip pat pagrįstai nurodė, jog bausmės tikslai gali būti pasiekti, M. M. taikant nesusijusią su laisvės atėmimu bausmę.

Tai reiškia, kad teismas nusprendė M. M., pripažintinam kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 184 straipsnio 2 dalyje, skirti švelnesnę bausmės rūšį, nei nurodyta aptariamo Baudžiamojo kodekso straipsnio 2 dalies sankcijoje, tačiau tai padarė, neįvertinęs visų veikos padarymo aplinkybių, kaltininko asmenybės, dėl to netinkamai parinko bausmės rūšį.

Pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę (BK 54 straipsnio 3 dalis).

Teismų praktikoje vadovaujamasi tuo, jog taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas teismas turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Kartu akcentuojama, jog taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas galima, kai nėra BK 62 straipsnyje nurodytų sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7/2010, 2K-268/2013, 2K-119/2014 ir kt.).

Nagrinėjamoje byloje iš tiesų nėra BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalyje nurodytų sąlygų, bet pagal bylos aplinkybes gali būti taikomos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos.

Nors nuteistojo M. M. padarytas nusikaltimas yra sunkus, tačiau jis priskiriamas prie nusikaltimų nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams kategorijos ir yra mažiau pavojingas, nei smurtiniai nusikaltimai žmogaus gyvybei, sveikatai, visuomenės saugumui ir pan. Be to, pagal susiklosčiusią teismų praktiką, įvertinus konkrečias bylos aplinkybes, už nusikaltimus, kylančius iš civilinių teisinių santykių, ne visada tikslinga skirti laisvės atėmimo bausmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-26/2013).

Iš nuteistojo asmenybę apibūdinančių duomenų matyti, kad M. M. teisiamas ne pirmą kartą, tačiau visi teistumai išnykę, anksčiau padaryti nusikaltimai visiškai kitokio pobūdžio. Nenustatyta, jog po aptariamos veikos jis būtų padaręs naujų nusikalstamų veikų. Dėl to darytina išvada, kad, nors apelianto asmenybė vertinama nevienareikšmiai, nagrinėjamas nusikaltimas nebuvo dėsninga jo ankstesnio gyvenimo pasekmė.

Iš bylos medžiagos matosi, jog M. M. sveikatos būklė nusikalstamos veikos padarymo metu ir šiuo metu nėra gera, byloje yra duomenų apie jo ligas (2 t., 126–127 b. l.). Be to, dėl sveikatos būklės ir sunkios materialinės padėties, sužlugusio verslo atsirado skolų, iširo nuteistojo šeima, ir visa tai turėjo įtakos nusikalstamai veikai padaryti.

Be abejo, šios aplinkybės nepašalina M. M. padarytos veikos pavojingumo, nesumažina jo kaltės, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, yra pagrindas švelninti atsakomybę ir apsaugoti svarbiausius nuteistojo socialinius interesus, juo labiau kad fizinis asmuo yra labiau pažeidžiamas, nei juridinis, o M. M. nėra tiek pavojingas visuomenei, jog būtų būtina jam skirti laisvės atėmimo bausmę, kaip to prašoma prokurorės apeliaciniame skunde.

Apibūdinant M. M. bylos aplinkybes kaip išimtines atsižvelgtina, kad nuteistasis civiliniam ieškovui atlygino beveik pusę automobilio vertės, mokėdamas lizingo bendrovei mėnesines įmokas.

Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistojo asmenybė, jo gyvenimo pokyčiai bei kitos iš esmės išimtinės bylos aplinkybės rodo, jog bausmės tikslai šioje byloje gali būti pasiekti, paskiriant M. M. švelnesnę, nei prokurorės prašomą bausmės rūšį, ir tai neprieštarautų BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkto reikalavimams, kad bausmė turi užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Kartu pabrėžtina, jog taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas nuteistajam suteikiama galimybė įrodyti, kad jo padarytą nusikalstamą veiką nulėmė nepalankiai susiklosčiusios gyvenimo aplinkybės ir jis nedarys naujų nusikalstamų veikų.

Kita vertus, įvertinusi pareikšto civilinio ieškinio dydį bei tai, jog M. M. nedirba, jam pareikšti kreditoriniai reikalavimai yra žymiai didesni, nei teismo priteistas civilinis ieškinys, teisėjų kolegija pritaria prokurorės apeliaciniame skunde išdėstytai nuomonei, kad pirmosios instancijos teismo parinkta bausmės rūšis – bauda nebus realiai įvykdyta, o tai neatitiktų bausmės paskirties.

Dėl išdėstytų motyvų, taip pat siekiant apsaugoti ir civilinio ieškovo teisėtus turtinius interesus, nuteistajam skirti baudą netikslinga.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija apeliantui skiria, taikydama BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, griežtesnę bausmės rūšį – laisvės apribojimą. Bausmės dydį teisėjų kolegija nustato atsižvelgdama į tai, jog M. M. piktybiškai pažeidinėjo lizingo sutarties reikalavimus, vengė bendrauti su lizingo bendrovės ir UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ atstovais, vėliau – su antstole ir savo veiksmais iš esmės nulėmė lizingo bendrovės turto praradimą, nors lizingo davėjas suteikė pakankamai laiko grąžinti automobilį.

Dėl civilinio ieškinio

Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas privalo išspręsti byloje pareikštą civilinį ieškinį (BPK 115 straipsnio 1 dalis, 305 straipsnio 5 dalis, 307 straipsnio 6 dalies 1 punktas). Šioje baudžiamojoje byloje priėmęs apkaltinamąjį nuosprendį, pirmosios instancijos teismas patenkino lizingo bendrovės ieškinį (1 t., 140–141 b. l.) ir priteisė iš nuteistojo lizingo bendrovei 71 648,66 Lt.

Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo teismą nepagrįstai patenkinus UAB „(duomenys neskelbtini)“ (šiuo metu – UAB „(duomenys neskelbtini)“) ieškinį.

Toks skundo argumentas nepagrįstas.

Baudžiamojoje byloje reiškiamo civilinio ieškinio pagrindas yra nusikalstamos veikos padarymas, o ieškinio dalykas – reikalaujamos atlyginti turtinės ar (ir) neturtinės žalos dydis.

Iš bylos medžiagos matyti, kad lizingo bendrovė patirtos žalos dydį sieja su neišpirkto turto verte pagal 2007 m. vasario 22 d. su M. M. pasirašytą lizingo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., 5 b. l.), kurią sudaro 71 648,66 Lt.

Nors nuteistasis M. M. pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose akcentavo, jog iki lizingo sutarties pabaigos 2010 m. vasario 15 d. jis sumokėjo visas jam priklausančias mokėti įmokas pagal nustatytą mokėjimo grafiką, tokių teiginių nepagrindžia jokie rašytiniai įrodymai, todėl jie atmetami.

Priešingai, įmokų grafikas (1 t., 6, 7 b. l.) įrodo, kad 2010 m. vasario 15 d. turėjo būti sumokėta, įskaitant palūkanas, 156 512,44 Lt, o M. M. pripažįsta sumokėjęs tik 71 000 Lt.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas civilinio ieškinio klausimą išsprendė tinkamai.

Kita nuosprendžio dalis nekeičiama.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 punktu,

nusprendžia:

Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. birželio 6 d. nuosprendžio dalį dėl M. M. paskirtos bausmės pakeisti:

M. M., pripažintam kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio 2 dalyje, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirti bausmę laisvės apribojimą 2 (dvejiems) metams.

Remiantis Lietuvos Respublikos BK 48 straipsnio 6 dalies 2, 5 punktais, M. M. įpareigoti: per dvejus metus atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą; neatlygintinai išdirbti 200 (du šimtus) valandų per dvejus metus sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo nuosprendžio vykdymo dienos.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Nuteistojo M. M. apeliacinį skundą atmesti.