- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-01-06
- Bylos Nr.
- eI3-878-541/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02942-2019-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
- Teisėjai
- Jolanta Vėgelienė (pirm.), Tomas Blinstrubis, Vita Valeckaitė
- Pareiškėjas
- VšĮ Fizikos instituto mokslo ir technologijų parkas
- Atsakovas
- Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos
- Advokatai
- Eglė Akelė
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Blinstrubio, Vitos Valeckaitės ir Jolantos Vėgelienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos viešosios įstaigos „Fizikos instituto mokslo ir technologijų parkas“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja viešoji įstaiga „Fizikos instituto mokslo ir technologijų parkas“ (toliau – pareiškėja, Institutas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašoma panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – AAD) 2019 m. liepos 21 d. sprendimą Nr. AS-13 (toliau – Sprendimas) (el. b. l. 1–5).
Pareiškėja skunde nurodė, kad AAD Sprendimu patvirtino AAD 2019 m. birželio 12 d. patikrinimo aktą Nr. V-30 (toliau – Patikrinimo aktas) ir patvirtino mokestį padidintu tarifu už nedeklaruotą išgautą gamtos išteklių (požeminio vandens) kiekį už 2016–2018 metus, iš viso 55 288 Eur. Pareiškėja su Sprendimu nesutinka, pareiškėjai pritaikyta sankcija neatitinka teisingumo ir protingumo principų.
Pareiškėja paaiškino, kad Institutas, turėdamas leidimą, išgavo gamtos išteklius (požeminį vandenį), kurių kiekį teisingai deklaravo Lietuvos geologijos tarnybai (toliau – Geologijos tarnyba), pastarajai pateikdama Požeminio vandens ataskaitas 1-PV už 2016–2018 metus. Šias aplinkybes AAD patvirtino tiek Patikrinimo akte, tiek Sprendime. Taigi nėra teisinio pagrindo pareiškėjai taikyti padidintą tarifą, kadangi padidinto tarifo taikymą sąlygoja išteklių kiekio, o ne mokesčio už juos, nedeklaravimas ar klaidingas deklaravimas.
Pareiškėjos teigimu, Instituto veiksmuose nebuvo siekio nuslėpti naudojamų gamtos išteklių kiekių ir už juos mokėtino mokesčio. Informacija apie deklaruotus išgautus gamtos išteklius ir atitinkamai nuo jų mokėtiną mokestį mokesčių administratoriui prieinama ir be Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijų (formos KIT708) už 2016–2018 metus (toliau – Deklaracijos) pateikimo.
Pareiškėja taip pat paaiškino, kad gavusi AAD 2019 m. balandžio 25 d. pranešimą dėl planinio patikrinimo, dar iki Patikrinimo akto surašymo mokesčių administratoriui 2019 m. gegužės 15 d. pateikė Deklaracijas, kuriose mokestį už požeminį vandenį apskaičiavo pagal deklaruotus išgautų gamtos išteklių kiekius ir standartinius (ne padidintus) mokesčio tarifus. Anksčiau deklaracijų pareiškėja nepateikė dėl žmogiškosios klaidos, sąlygotos mokestinių žinių stokos. Deklaracijas pateikusi pavėluotai, pareiškėja nepadarė žalos aplinkai, nes valstybinę geologinę informacijos sistemą valdančiai Geologijos tarnybai buvo pateikti teisingi duomenys. Taip pat pareiškėja, pateikusi Deklaracijas pavėluotai, nepadarė žalos biudžetui. Pareiškėja turėjo sumokėti mokestį už požeminį vandenį iki antro kalendorinio mėnesio, einančio po mokestinio laikotarpio, už kurį mokestis mokamas, 15 dienos. Mokesčių administratoriui pateikta informacija apie pareiškėjos permokas (skirtumus) patvirtina, kad paskutinę kiekvieno minėto termino, nustatyto sumokėti mokestį už požeminį vandenį už atitinkamą 2016–2018 metų ketvirtį, dieną pareiškėja turėjo ženklias Valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – VMI) administruojamų mokesčių permokas, kurios buvo pakankamos, kad susidaręs mokesčio už valstybinius gamtos išteklius skirtumas nepadarytų žalos biudžetui. Pareiškėjai 2019 m. gegužės 15 d. pateikus Deklaracijas, mokesčio už požeminį vandenį skirtumas buvo įskaitytas. VMI pateikta informacija pagal 2019 m. gegužės 31 d. užregistruotus įvykius patvirtina, kad net ir atlikus šį įskaitymą pareiškėja vis dar turėjo permoką. Šios aplinkybės patvirtina, kad pareiškėja yra sąžininga ir pareiginga, mokestines prievoles vykdo tinkamai ir laiku. Šis atvejis, kai mokestį už požeminį vandenį pareiškėja deklaravo pavėluotai, tačiau iki AAD inspektoriaus vizito, yra pirmas ir vienintelis toks atsitikimas, nulemtas, kaip minėta, žmogiškosios klaidos dėl žinių trūkumo.
Pareiškėja taip pat nurodė, kad Institutui pritaikius padidintą tarifą, šiuos mokestinius metus pareiškėja užbaigtų nuostolingai, patyrusi apie 45 000 Eur nuostolio būtent dėl prievolės sumokėti mokestį už požeminį vandenį padidintu tarifu atsiradimo. Tokiu atveju pareiškėja negalėtų įgyvendinti strateginio tikslo – pastatyti Vilniuje eksperimentinės-gamybinės paskirties pastatą, skirtą technologinių įmonių plėtrai ir augimui. Dar praeitais metais buvo parengtas verslo planas, sudaryti ketinimų protokolai su įmonėmis dėl būsimų nuomos paslaugų pirkimo iš pareiškėjos, pateiktos paraiškos bankams ir gauti preliminarūs bankų pasiūlymai dėl maždaug 950 000 Eur lėšų skyrimo projektui finansuoti. Šiuo metu jau yra sudaryta sutartis su projektuotojais ir vyksta intensyvus techninio projekto rengimas. Sudaryti sutartį su atrinktu statybos rangovu pareiškėja planavo 2019 m. lapkričio mėnesį. Sumokėjus mokestį už požeminį vandenį padidintu tarifu, pareiškėja neturės pakankamai nuosavų lėšų tam, kad gautų sutartą finansavimą iš banko. Įgyvendinti šį projektą be banko finansavimo pareiškėjai nepavyks. Be to, kadangi pareiškėja yra ne pelno siekiantis juridinis asmuo, kurio savininkas (vienintelis dalininkas) yra valstybė, kuriantis sąlygas mokslu paremto verslo plėtrai šalyje, padidinto tarifo taikymas užkirstų kelią pareiškėjai vykdyti valstybės strateginius tikslus ir turėtų tiesioginį neigiamą poveikį šalies žinių pagrindu plėtojamos ekonomikos kūrimui. Todėl šios sankcijos taikymas sukurtų neigiamus padarinius ne tik pareiškėjai, bet ir pačiai valstybei.
Pareiškėja atkreipė dėmesį, kad pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2011 m. vasario 18 d. įsakymu Nr. D1-145 patvirtinto „Ūkio subjektų veiklos planinių ir neplaninių patikrinimų, vykdant aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę“ reikalavimų aprašo 21 punktą, apie numatomą vykdyti planinį patikrinimą pareiškėja turėjo būti informuota raštu arba elektroniniu paštu ne vėliau kaip prieš 10 darbo dienų iki planinio patikrinimo pradžios. Tačiau AAD išsiuntė pranešimą pareiškėjai apie planinį patikrinimą 2019 m. balandžio 25 d., t. y. tą pačią dieną, kai AAD pradėjo planinį teminį patikrinimą, tokiu būdu pažeisdama pareiškėjos teisę būti informuotai apie būsimą patikrinimą ne vėliau kaip prieš 10 darbo dienų. Jeigu AAD būtų laikęsis teisės aktų reikalavimų ir laiku informavęs pareiškėją apie pradedamą planinį teminį patikrinimą, pareiškėja būtų įvykdžiusi savo prievolę dar iki patikrinimo pradžios. Atitinkamai, ginčas dėl padidinto tarifo taikymo pareiškėjai apskritai nebūtų kilęs. Be to, vizito metu inspektorius neklausė, ar pareiškėja pateikė Deklaracijas, kada tai padarė, taip pat VMI Elektroninio Deklaravimo Sistemoje šios informacijos nepatikrino. Atitinkamai, remdamasis neaktualiais duomenimis, AAD inspektorius klaidingai konstatavo, kad pareiškėja Deklaracijų už 2016–2018 metus apskritai nepateikė.
Teismo posėdyje pareiškėjos atstovė palaikė skundo argumentus ir prašė panaikinti Sprendimą, o tuo atveju, jeigu teismas laikytų, kad buvo pagrindas taikyti sankciją, prašė skundą tenkinti iš dalies ir paskaičiuotą mokestį sumažinti iki 8 294 Eur, t .y. pritaikyti 1,5 koeficientą vietoj taikyto 10. Pareiškėjos atstovė nesutiko su atsakovo argumentu, kad Institutas nedeklaravo gamtos išteklių kiekių. Atstovės teigimu, pareiškėja į bylą pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad Institutas gamtos išteklių kiekius deklaravo Geologijos tarnybai, ir nors iki pranešimo apie patikrinimą buvo nepateiktos mokesčių deklaracijos, tačiau mokesčių deklaracijos yra apskaičiuojamos nurodant kiekį, o pačius kiekius, kaip minėta, pareiškėja buvo deklaravusi ir buvo deklaravusi teisingai. Atstovė taip pat pažymėjo, kad nėra ginčo dėl to, jog deklaracijos pateiktos vėliau nei numato įstatymas, tačiau už pavėluotą deklaracijų pateikimą yra numatyta administracinė atsakomybė vadovui ir ši atsakomybė buvo taikyta.
Atsiliepimas
Atsakovas Aplinkos apsaugos departamentas pateikė atsiliepimą į skundą, kuriame prašo pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą (el. b. l. 84–87).
Paaiškino, kad patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėja už 2016 metų I–IV ketvirčius, už 2017 metų I–IV ketvirčius ir už 2018 metų I–IV ketvirčius VMI iš viso nepateikė Deklaracijų, nedeklaravo per 2016-2018 metų laikotarpį išgauto vandens kiekio. Todėl už nedeklaruotą išgautą gamtos išteklių kiekį pareiškėjai paskaičiuotas mokestis didesniu tarifu – 55 288 Eur.
Atsakovo teigimu, juridinis asmuo, vykdantis ilgametę specifinę didelės apimties ūkinę veiklą, susijusią su gamtos išteklių naudojimu, turi pareigą domėtis teisės aktų reikalavimais, jų pakeitimais ir vykdyti Lietuvos Respublikoje galiojančius teisės aktus, atitinkamai numatyti bei prisiimti rizikas, jei įstatymų nesilaikys. Pareiškėja privalėjo veiklą organizuoti taip, kad valstybei prievolės būtų įvykdytos tinkamai, turėjo tam visas galimybes, nėra naujokė, bet vis tiek, net nevienkartiniu atveju, nedeklaravo VMI naudotų požeminio vandens išteklių, neteikė Deklaracijų.
Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėja yra atsakinga už nedeklaruotą jos išgautą gamtos išteklių kiekį 2016 m., 2017 m., 2018 m., ir tai, kaip minėta, nebuvo jos vienkartinis veiksmas, Deklaracijos nebuvo teikiamos net kelis kartus. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) formuojamą praktiką, tai negali būti laikytina svarbia aplinkybe, atleidžiančia nuo Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo (toliau – MUVGIĮ) 6 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas, kuris apskaičiuojamas šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10, taikymo. Pakanka fakto, kad pareiškėja iš viso teisės aktų nustatyta tvarka nenurodė išgauto gamtos išteklių (požeminio vandens) kiekio deklaracijose už 2016 m. I–IV ketv., 2017 metų I–IV ketv. ir 2018 m. I–IV ketv., kad būtų taikoma sankcija – didesnis mokesčio tarifas dauginant iš koeficiento 10. MUVGIĮ 6 straipsnio 2 dalis labai aiškiai numato tokio netinkamo deklaravimo pasekmes. AAD, priimdamas Sprendimą, pagrįstai rėmėsi Patikrinimo aktu ir jame nurodytais duomenimis, veikė jam teisės aktais suteiktos kompetencijos ribose, neturėjo kitokios diskrecijos teisės ir privalėjo vykdyti MUVGIĮ 6 straipsnio 2 dalį, imperatyviai nustatančią, kad už deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas, bei tinkamai pritaikė įstatymus.
Šalies argumentai
Teismo posėdyje atsakovo atstovai su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti. Papildomai paaiškino, kad Institutui pranešimas apie numatomą patikrinimą buvo pateiktas 2019 m. balandžio 25 d., o patikrinimas atliktas 2019 m. gegužės 16 d., taigi pareiškėja turėjo 3 savaites laiko pasiruošti patikrinimui ir apsižiūrėti, ar pateiktos deklaracijos. Pažymėjo, kad Geologijos tarnybai mokesčiai yra ne deklaruojami, šiai institucijai teikiama PV1 ataskaitos forma, t. y. teikiama ataskaita ir joje nurodomi kiekiai nėra deklaracija, kuri turi būti teikiama ne Geologijos tarnybai, o VMI. Dėl prašymo sumažinti sankcijos koeficientą atsakovės atstovai nurodė, kad įstatymas nenumato atsakovui galimybės pasirinkti sankciją, todėl pareiškėjos prašymą dėl sankcijos sumažinimo paliko spręsti teismo nuožiūrai.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Sprendimo, kuriuo pareiškėjai paskaičiuotas mokestis už Valstybinei mokesčių inspekcijai nedeklaruotus išgautos požeminio vandens kiekius didesniu tarifu – 55 288 Eur, teisėtumo ir pagrįstumo.
Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad Geologijos tarnyba pareiškėjai 2016 m. lapkričio 21 d. išdavė leidimą „Naudoti žemės gelmių išteklius (išskyrus angliavandenilius) ir ertmes“ Nr. PV-Į6-25, kuriuo leidžiama VšĮ „Fizikos instituto ir mokslo technologijų parkas“ naudoti „Mokslo ir technologijų parkas“ telkinio (vandenvietės), esančios Savanorių pr. Vilniaus m., gėlo požeminio vandens išteklius (el. b. l. 40). Pareiškėja su Geologijos tarnyba 2016 m. pasirašė Vilniaus m., Savanorių pr. „Mokslo ir technologijų parkas“ telkinio (vandenvietės), kodas – 4716, požeminio vandens išteklių naudojimo sutartį (el. b. l. 41, 42).
AAD Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento Vilniaus apskaitos ir mokesčių skyrius (toliau – Skyrius) 2019 m. balandžio 25 d. raštu Nr. (7.8)-AD5-7265 „Dėl pranešimo apie planinį patikrinimą“ pareiškėją informavo, kad Skyrius 2019 m. balandžio 25 d. pradėjo planinį teminį VšĮ „Fizikos instituto mokslo ir technologijų parkas“ patikrinimą (patikrinimo dalykas – mokesčio už išgautus valstybinius gamtos išteklius už 2014–2018 metus patikrinimas) (el. b. l. 9). Šiame rašte, be kita ko, nurodė, kad patikrinimas bus atliekamas 2019 m. gegužės 16 d. 9 val.
Skyrius 2019 m. birželio 12 d. surašė patikrinimo aktą Nr. V-30, kuriame padaryta išvada, kad patikrinus kaip VšĮ „Fizikos instituto mokslo ir technologijų parkas“ deklaravo išgautą gamtos išteklių kiekį (požeminį vandenį) už 2016–2018 metus, vadovaujantis VšĮ „Fizikos instituto mokslo ir technologijų parko“ pateikta išgauto vandens apskaita, nustatyta, kad ūkio subjektas 2016–2018 metais VMI nepateikė Deklaracijų, t. y. nedeklaravo viso per šį laikotarpį išgauto vandens kiekio: už 2016 m. I ketvirtį nedeklaravo 4564 m³ požeminio vandens išteklių, už 2016 m. II ketvirtį nedeklaravo – 4789 m³, už 2016 m. III ketvirtį nedeklaravo – 5375 m³, už 2016 m. IV ketvirtį nedeklaravo – 3980 m³, už 2017 m. I ketvirtį nedeklaravo – 4373 m³, už 2017 m. II ketvirtį nedeklaravo – 4104 m³, 2017 m. III ketvirtį nedeklaravo – 4854 m³, už 2017 m. IV ketvirtį nedeklaravo – 5374 m³, už 2018 m. I ketvirtį nedeklaravo – 5873 m³, už 2018 m. II ketvirtį nedeklaravo – 4520 m³, 2018 m. III ketvirtį nedeklaravo – 2768 m³, už 2018 m. IV ketvirtį nedeklaravo – 2833 m³ (el. b. l. 10–12). Patikrinimo akte pažymėta, kad Institutas pažeidė MUVGIĮ 5 straipsnio 1 dalį, 4 straipsnio 2 dalį ir 7 straipsnio 1, 2 ir 4 dalis, todėl, vadovaujantis MUVGIĮ 6 straipsnio 2 dalimi, už nedeklaruotą gamtos išteklių kiekį paskaičiuotas mokestis taikant didesnį tarifą, dauginant iš koeficiento 10, tai yra – 55 288 Eur.
Pareiškėja AAD dėl Patikrinimo akto pateikė 2019 m. liepos 4 d. rašytines pastabas, kuriose prašė Patikrinimo akto netvirtinti (el. b. l. 14–17). Pareiškėja šiose pastabose, be kita ko, pažymėjo, kad gavusi AAD 2019 m. balandžio 25 d. pranešimą dėl planinio patikrinimo, pareiškėja 2019 m. gegužės 15 d. pateikė Deklaracijas, kuriose mokestį už požeminį vandenį apskaičiavo, pritaikiusi standartinius (ne padidintus) mokesčio tarifus. AAD inspektoriui, kuris lankėsi pas pareiškėją, ši aplinkybė buvo ir turėjo būti žinoma, kadangi Deklaracijas mokesčių mokėtojas pateikė per Elektroninio Deklaravimo Sistemą dieną prieš inspektoriaus vizitą, tačiau šio vizito metu inspektorius neklausė, ar mokesčių mokėtojas pateikė Deklaracijas bei kada tai padarė. Taigi AAD inspektorius, remdamasis neaktualiais duomenimis, klaidingai konstatavo, kad mokesčių mokėtojas Deklaracijų už 2016–2018 metus apskritai nepateikė.
AAD, įvertinęs pareiškėjos pateiktas rašytines pastabas bei jas pagrindžiančius dokumentus, 2019 m. liepos 21 d. priėmė sprendimą Nr. AS-13 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, kuriuo patvirtino 2019 m. birželio 12 d. patikrinimo aktą Nr. V-30 (e. b. l. 34, 35).
Nagrinėjamoje byloje ginčo teisinius santykius reglamentuoja Mokesčių už valstybinius gamtos išteklius įstatymas (redakcija nuo 2019 m. sausio 1 d.), Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2006 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. D1-614/VA-99 patvirtintos „Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijos KIT708 formos ir jos papildomo lapo KIT708P formos užpildymo ir pateikimo taisyklės“ (toliau – Taisyklės) (redakcija nuo 2018 m. liepos 11 d.) ir
Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2011 m. vasario 18 d. įsakymu Nr. D1-145 patvirtintas „Ūkio subjektų veiklos planinių ir neplaninių patikrinimų, vykdant aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę, reikalavimų aprašas“ (toliau – Aprašas) (redakcija nuo 2018 m. liepos 5 d.).
MUVGIĮ nustato valstybinių gamtos išteklių, kurie pagal šį įstatymą yra mokesčio objektas, apmokestinimo mokesčiu už valstybinius gamtos išteklius ir ginčų nagrinėjimo tvarką (1 straipsnis). Šio įstatymo tikslas – ekonominėmis priemonėmis skatinti gamtos išteklių naudotojus taupiai ir efektyviai naudoti valstybinius gamtos išteklius, kompensuoti gamtos išteklių tyrimo ir priemonių jų kiekiui bei kokybei išsaugoti valstybines išlaidas (2 straipsnis). 4 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad vanduo ir statybinis gruntas, nurodyti šio įstatymo 2 priede, yra mokesčio objektas. Įstatymo 2 priedo 1 dalies c punkte nustatytas išteklių, t. y. požeminio vandens, išskyrus mineralinį vandenį (kitas (a ir b punktuose nenurodytas) požeminis vanduo), tarifas.
Pagal MUGVIĮ 7 straipsnį, mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokestinis laikotarpis yra kalendorinis ketvirtis (1 dalis). Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokėtojai, mokestinio laikotarpio mokesčio deklaracijoje taikydami indeksuotą šio įstatymo 1 ar 2 prieduose nustatytą tarifą, apskaičiuoja ir moka mokestį už visą per tą mokestinį laikotarpį išgautą gamtos išteklių kiekį (2 dalis). Mokesčio mokėtojai, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, privalo užpildyti mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijas ir jas pateikti tai teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai, kurios veiklos teritorijoje jie yra, arba privalo būti įregistruoti mokesčio mokėtojais ir sumokėti mokestį už valstybinius gamtos išteklius iki antro kalendorinio mėnesio, einančio po mokestinio laikotarpio, už kurį mokestis mokamas, 15 dienos (4 dalis). M UVGIĮ 8 straipsnio 2 dalis numato, kad Aplinkos ministerija ar jos įgaliotos institucijos kontroliuoja, ar teisingai apskaičiuojamas ir deklaruojamas mokestis už valstybinius gamtos išteklius.
Taisyklės nustato mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijos KIT708 formos ir jos papildomo lapo KIT708P užpildymo bei pateikimo tvarką (Taisyklių 1 punktas). Taisyklių 5 punktas reglamentuoja, kad deklaracijas teikia mokesčio mokėtojai, išgaunantys (naudojantys) valstybinius gamtos išteklius, kuriems išgauti reikalingas Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo, kitų teisės aktų nustatyta tvarka išduotas leidimas. Mokesčio mokėtojai, kurie mokestiniu laikotarpiu nevykdė veiklos ir neišgavo valstybinių gamtos išteklių, mokesčio už valstybinius gamtos išteklius nedeklaruoja ir nemoka. Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą mokestinis laikotarpis yra kalendorinių metų ketvirtis (Taisyklių 6 punktas). Mokesčio mokėtojai ne vėliau kaip per Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatyme nustatytą terminą deklaruotas mokesčio sumas sumoka į centrinio mokesčių administratoriaus biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą (Taisyklių 9 punktas). Pagal Taisyklių 12.3 papunktį, už pavėluotą deklaracijos pateikimą, nepateikimą ar neteisingų duomenų į ją įrašymą taikoma Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta atsakomybė. MUVGIĮ 6 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas, kuris apskaičiuojamas šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10.
Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėja naudoja mokesčiu apmokestinamus valstybinius gamtos išteklius, todėl yra šio mokesčio mokėtoja, taigi turėjo pareigą nustatyta tvarka jį mokėti. Atsižvelgiant į minėtą teisinį reguliavimą, konstatuotina, kad pareiškėja turėjo prievolę kiekvieną kalendorinį ketvirtį užpildyti mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaraciją, ją pateikti mokesčių administratoriui ir sumokėti mokestį per MUVGIĮ 7 straipsnio 4 dalyje nurodytą terminą. Nedeklaravus mokesčio už naudingąsias iškasenas, mokėtojui taikomas 10 kartų didesnis mokesčio tarifas.
Byloje esanti rašytinė medžiaga patvirtina, kad pareiškėja per MUVGIĮ nustatytą terminą Deklaracijų mokesčių administratoriui nepateikė, taip pažeisdama minėto įstatymo nuostatas, už ką AAD pareiškėjai pritaikė 10 kartų didesnį tarifą. Pažymėtina tai, kad atsakovui tvirtinant patikrinimo rezultatus, šiuo atveju nesuteikta teisė taikyti kitokius mokesčių tarifus nei tuos, kurie nustatyti MUVGIĮ 6 straipsnio 2 dalyje.
Pareiškėja nesutiko su AAD argumentu, kad Institutas nedeklaravo gamtos išteklių kiekių, kadangi, pareiškėjos teigimu, Institutas gamtos išteklių kiekius deklaravo Geologijos tarnybai.
Dėl šio pareiškėjos skundo argumento teismas pažymi, kad metinių ataskaitų už išgautus gamtos išteklių kiekius teikimas Geologijos tarnybai negali būti tapatinamas su mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijų pildymu bei jų pateikimu mokesčių administratoriui.
Pareiškėja taip pat pažymėjo, kad AAD inspektorius klaidingai Patikrinimo akte konstatavo, kad pareiškėja Deklaracijų už 2016–2018 metus apskritai nepateikė. Kaip nustatyta, pareiškėja Deklaracijas mokesčių administratoriui už 2016–2018 metus pateikė 2019 m. gegužės 15 d., patikrinimas buvo atliktas 2019 m. gegužės 16 d. Patikrinimo aktas, kuriame nustatyta, kad pareiškėja už 2016–2018 m. VMI iš viso nepateikė Deklaracijų, surašytas 2019 m. birželio 12 d. (el. b. l. 10–12), (el. b. l. 46–57). Teismas pažymi, kad tai, jog Patikrinimo akte nurodyta, kad pareiškėja už 2016–2018 m. VMI iš viso nepateikė Deklaracijų, Sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui įtakos nedaro, kadangi esminę reikšmę nagrinėjamam klausimui turi tai, kad pareiškėja per MUVGIĮ nustatytą terminą mokesčių administratoriui nepateikė Deklaracijų.
Teismas, atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes bei cituotą teisinį reglamentavimą, daro išvadą, kad Sprendimas, kuriuo patvirtintas Patikrinimo aktas, yra teisėtas ir pagrįstas.
Pareiškėja, tuo atveju, jeigu teismas spręstų, kad buvo pagrindas taikyti sankciją, prašė paskaičiuotą mokestį sumažinti.
Teismas pažymi, kad, sprendžiant dėl pareiškėjai taikytinos mokesčio sumos, svarbu atsižvelgti, be kita ko, į pažeidimo pobūdį ir jį lėmusias aplinkybes. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje išaiškinta, jog institucijų priimtų nutarimų taikyti asmeniui konkrečią sankciją pagrįstumo ir teisėtumo kontrolę užtikrina teismas. Teismas, atsižvelgdamas į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę nuspręsti, kad tokia sankcija asmeniui neturi būti taikoma, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d. nutarimas, 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimas). LVAT laikosi nuostatos, jog teisingumas negali būti tapatinamas su formaliu teisės aktuose nustatytų taisyklių taikymu ir tais atvejais, kai pagal faktines bylos aplinkybes akivaizdu, jog konkretaus socialinio konflikto atžvilgiu teismo sprendimas bus formalus, bet ne teisingas, pirmenybę būtina teikti teisingumui (LVAT 2015 m. vasario 11 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-896-662/2015).
Teismas taip pat pažymi, kad proporcingumo principo taikymas atsiskleidžia tuo, kad pritaikyta neigiama poveikio priemonė turi atitikti padarytą pažeidimą, todėl šis principas neatskiriamas nuo teisingumo principo. Įgyvendinant teisingumo principą, reikalaujama, kad asmeniui skiriama sankcija būtų proporcinga padarytam pažeidimui. Teisingumo principas taip pat įpareigoja, kad asmuo, padaręs priešingą teisei veiką, neišvengtų atsakomybės, tačiau skiriant jam bausmę būtų atsižvelgiama į jo turtinę padėtį bei kitas aplinkybes. Konstitucinis Teismas 2001 m. spalio 2 d. nutarime yra konstatavęs, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi asmens varžyti akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti. Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d. nutarime nurodyta, kad teisingumo ir teisinės valstybės konstituciniai principai reiškia ir tai, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp teisės pažeidimų ir už šiuos pažeidimus nustatytų nuobaudų turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija). Šie principai neleidžia nustatyti už teisės pažeidimus tokių nuobaudų, kurios būtų akivaizdžiai neproporcingos teisės pažeidimui bei siekiamam tikslui.
Pareiškėja teigia, kad Institutas gamtos išteklių (požeminio vandens) kiekius deklaravo Geologijos tarnybai, kas įrodo, kad Instituto veiksmuose nebuvo siekio nuslėpti naudojamų gamtos išteklių kiekių ir už juos mokėtino mokesčio, o VMI Deklaracijų nepateikė dėl mokestinių žinių stokos.
Iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėja su Geologijos tarnyba 2016 m. pasirašė požeminio vandens išteklių naudojimo sutartį, kurioje sulygta sąlyga, kad Institutas teikia Požeminio vandens gavybos metines ataskaitas 1-PV Geologijos tarnybai ne vėliau kaip 15-ą dieną, pasibaigus einamiesiems metams. Nustatyta, kad Institutas Geologijos tarnybai 2017–2019 metais teikė Požeminio vandens gavybos metines ataskaitas 1-PV, kuriose deklaravo 2016–2018 metais išgauto vandens kiekius, t. y. laikėsi savo sutartinių įsipareigojimų (el. b. l. 43–45). Institutas, gavęs AAD 2019 m. balandžio 25 d. pranešimą dėl planinio patikrinimo, mokesčių administratoriui 2019 m. gegužės 15 d. pateikė Deklaracijas, kuriose mokestį už požeminį vandenį apskaičiavo pagal deklaruotus išgautų gamtos išteklių kiekius ir standartinius (ne padidintus) mokesčio tarifus (el. b. l. 46–57). Kaip minėta, pareiškėja nurodo, kad Institutas Deklaracijų mokesčių administratoriui nepateikė anksčiau dėl žmogiškosios klaidos, sąlygotos mokestinių žinių stokos, o apie prievolę deklaruoti ir mokėti mokestį už požeminį vandenį sužinojo tik gavęs AAD 2019 m. balandžio 25 d. pranešimą. Teismas šiuos aspektu pažymi, kad minėta aplinkybė dėl mokestinių žinių stokos savaime negali būti priežastimi atleisti pareiškėją nuo atsakomybės tinkamai ir teisės aktų nustatyta tvarka teikti mokesčių deklaracijas.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjai mokėtina mokesčio už valstybinius gamtos išteklius dalis buvo apskaičiuota remiantis pareiškėjos AAD patikrinimo metu pateiktais duomenimis ir paaiškinimais. Bylos duomenys nepatvirtina aplinkybės, kad pareiškėja būtų siekusi nuslėpti išgautus vandens kiekius, kadangi, kaip minėta, Geologijos tarnybai pateikė ataskaitas apie 2016–2018 m. išgautą vandens kiekį. Bylos duomenys taip pat nepatvirtina aplinkybės, kad pareiškėja būtų siekusi kitokiu būdu išvengti mokesčio už valstybinius gamtos išteklius sumokėjimo. Kaip antai, kaip byloje nustatyta, pareiškėja ėmėsi veiksmų pažeidimams pašalinti (mokesčių administratoriui pateikė Deklaracijas), teisės aktų pažeidimo bylos metu bendradarbiavo su aplinkos apsaugos pareigūnais. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėja būtų sistemingai pažeidinėjusi įstatymus ir kad jai anksčiau būtų taikytos ekonominės sankcijos už analogiškus pažeidimus. Teismas pažymi, kad tokio pobūdžio aplinkybės nebuvo konstatuotos nei Patikrinimo akte, nei Sprendime. Priešingai, Patikrinimo akte ir Sprendime remiamasi pareiškėjos pateiktais duomenimis apie gautas naudingąsias iškasenas (požeminį vandenį) ginčui aktualiu laikotarpiu. Pažymėtina ir tai, kad padarytas pažeidimas savo pobūdžiu nebuvo labai pavojingas. Dėl padaryto pažeidimo nekilo sunkių pasekmių, nes valstybės finansinis interesas galėjo būti užtikrintas mokesčių administratoriui prieinamos informacijos pagalba ir imantis kontrolės veiksmų. Teismas daro išvadą, jog nagrinėjamu atveju nurodytos aplinkybės yra reikšmingos, sprendžiant dėl mokesčio už valstybinius gamtos išteklius dydžio nustatymo.
Pareiškėja taip pat prašė atsižvelgti į tai, kad Institutui pritaikius 55 288 Eur sankciją, pastarasis patirtų apie 45 000 Eur nuostolį, kas užkirstų kelią Institutui iš banko gauti finansavimą strateginio tikslo – pastatyti Vilniuje eksperimentinės-gamybinės paskirties pastatą, skirtą technologinių įmonių plėtrai ir augimui – įgyvendinimui. Kaip antai dar 2018 m. metais buvo parengtas verslo planas, sudaryti ketinimų protokolai su įmonėmis dėl būsimų nuomos paslaugų pirkimo iš pareiškėjos, gauti preliminarūs bankų pasiūlymai dėl maždaug 950 000 Eur lėšų skyrimo projektui finansuoti; šiuo metu jau yra sudaryta sutartis su projektuotojais ir vyksta intensyvus techninio projekto rengimas. Pareiškėjos teigimu, įgyvendinti šį projektą be banko finansavimo pareiškėjai nepavyks. Pareiškėjos pateikti Instituto finansinės apskaitos duomenys patvirtina aplinkybę, kad apskaičiuoto mokesčio sumokėjimas gali sudaryti pareiškėjai itin reikšmingas neigiamas finansines pasekmes (el. b. l. 71, 78–81). Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju MUVGIĮ numatytos ekonominio poveikio priemonės tikslui pasiekti yra neproporcingos pareiškėjos padarytam pažeidimui.
Teismas, vadovaudamasis LVAT praktika, suformuota analogiško pobūdžio bylose, sprendžia, kad yra pagrindas spręsti dėl apskaičiuoto mokesčio sumos sumažinimo (LVAT 2018 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1130-556/2018, 2016 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2166-575/2016).
Nustatydamas mokesčio už VMI nepateiktas Deklaracijas, teismas sprendžia, kad nustatoma šios teisinės sankcijos išraiška piniginių lėšų suma būtų pakankamai svari ir turėtų atgrasantį bei užkardomąjį poveikį pažeidimą padariusiam Institutui, vykdančiam ūkinę veiklą ir nesiekiančiam pelno, tačiau nevaržytų šio ūkio subjekto daugiau nei būtina tikslams pasiekti.
Pareiškėja teismo posėdžio metu pareikštu alternatyviu reikalavimu teismo prašo sumažinti mokestį už valstybinius gamtos išteklius nuo Sprendimu apskaičiuotos 55 288 Eur sumos iki 8 294 Eur, t. y. pritaikyti 1,5 koeficientą vietoj taikyto 10.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tokiose situacijose ekonominės sankcijos sumažinimas, vietoje 10 kartų didesnio mokesčio tarifo taikant 50 ar 100 proc. didesnį mokestį, atsižvelgus į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes, atitinka teisingumo, protingumo kriterijus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje eA-2166-575/2016, 2016 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje eA-3525-575/2016, 2018 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1130-556/2018). Teismas, nagrinėjamu atveju nenustatęs pareiškėjos tyčinio neteisėto veikimo, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėja yra viešoji įstaiga (pelno nesiekianti organizacija, veikianti fizinių ir technologinių mokslų, inovacijų, žinių visuomenės, mokslinių tyrimų, mokslo, studijų ir verslo bendradarbiavimo srityse), bei įvertinęs bylos duomenis, ginčo šalių teiktus paaiškinimus, vadovaudamasis proporcingumo ir teisingumo principais, daro išvadą, kad pareiškėjai pritaikyta sankcija taikant 10 kartų didesnį mokesčio tarifą yra pernelyg griežta. Teismo vertinimu, pareiškėjos padarytam pažeidimui atlyginti MUVGIĮ numatytos ekonominio poveikio priemonės tikslui pasiekti pakanka mokestį už laiku nedeklaruotą išgautų gamtos išteklių kiekį už 2016–2018 metus padidinti 1,5 karto. Esant šioms aplinkybėms, Sprendimas keičiamas, t. y. iš viso pareiškėjai Sprendime apskaičiuotas mokesčio už nedeklaruotus valstybinius gamtos išteklius dydis keičiamas, sumažinant jį nuo 55 288 Eur sumos iki 8 293,20 Eur.
Pareiškėjos skundas tenkinamas iš dalies (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 2 punktas).
Pareiškėja pateikė prašymą iš atsakovo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Teismas pažymi, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad tais atvejais, kai teismas, vadovaudamasis proporcingumo ir teisingumo principais, sumažina aplinkosauginių mokesčių deklaravimo ir apskaičiavimo kontrolę vykdančios institucijos paskaičiuotą mokestį padidintu tarifu, mokestį paskaičiavusios institucijos veiksmai nelaikomi neteisėtais ir skundą teismui padavusiam mokesčių mokėtojui bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1333-520/2019).
Atsižvelgus į tai, pareiškėjos prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86, 87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjos viešosios įstaigos „Fizikos instituto mokslo ir technologijų parkas“ skundą tenkinti iš dalies.
Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2019 m. liepos 21 d. sprendimu Nr. AS-13 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ patvirtintą mokesčio už nedeklaruotus išgautus gamtos išteklius (požeminį vandenį) dydį pakeisti, sumažinant jį nuo 55 288 Eur (penkiasdešimt penkių tūkstančių dviejų šimtų aštuoniasdešimt aštuonių eurų) iki 8 293,20 Eur (aštuonių tūkstančių dviejų šimtų devyniasdešimt trijų eurų ir dvidešimt euro centrų).
Likusią pareiškėjos skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas apeliacine tvarka per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.