Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmos Čuchraj (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Aušros Maškevičienės ir Erikos Misiūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. spalio 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovei B. M. dėl nuostolių atlyginimo regreso tvarka.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas tenkintinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

19. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 dalis).

20. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

21. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro, sumokėjusio išmoką kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui, atsakovei pareikštas atgręžtinis reikalavimas, teisėtumo ir pagrįstumo.

22. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika šios kategorijos bylose, nenustatė visų bylai reikšmingų aplinkybių, nenustatė visų civilinės atsakomybės sąlygų atsakovės atsakomybei kilti, nenustatė taikytinos užsienio teisės turinio, pažeidė procesines teisės normas, reglamentuojančias įrodymų tyrimą ir vertinimą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su šiais apelianto argumentais sutinka.

23. Pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (Įstatymas) 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir 5 dalį nacionalinis draudikų biuras išmoka išmoką dėl eismo įvykio metu padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims, kai žala padaryta Europos Sąjungos (ES) valstybėje narėje neapdrausta transporto priemone, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikoje, kaip yra nustatyta nagrinėjamu atveju. Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras išmoką dėl kitoje ES valstybėje narėje nukentėjusiems tretiesiems asmenims padarytos ir administruotos žalos išmoka žalą atlyginusiam kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui, atsižvelgdamas į Bendradarbiavimo nuostatus ir valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. Įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad biuras turi atgręžtinio reikalavimo teisę reikalauti iš atsakingo už eismo įvykio metu padarytą žalą asmens išmokėtos pinigų sumos.

24. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo nustatyta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sistema remiasi privalomumo principu (Įstatymo 4 straipsnis). Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis, kaip ir kitos civilinės atsakomybės draudimo sutartys, yra skirta užtikrinti, kad asmuo, apdraudęs savo civilinę atsakomybę, visiškai ar iš dalies išvengs neigiamų turtinių padarinių, įvykus draudžiamajam įvykiui. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo tikslas – garantuoti dėl šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjusių ir patyrusių žalą trečiųjų asmenų nuostolių atlyginimą įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma, taip pat užtikrinti transporto priemonės valdytojo turtinius interesus, susijusius su civiline atsakomybe, kilusia naudojant šiuo draudimu apdraustą transporto priemonę. Transporto priemonės neapdraudimas tuo atveju, kai ją privaloma apdrausti, ir jos naudojimas yra tyčiniai imperatyviųjų teisės normų reikalavimų pažeidimai. Taigi automobilio savininko atsakomybė Draudikų biurui atsiranda net ne dėl žalos padarymo, bet dėl to, kad neįvykdė imperatyviosios įstatymo normos reikalavimų. Atsakovė pažeidė Įstatymo 4 straipsnio reikalavimus ir dėl tokių pažeidimų Draudikų biuras turėjo įstatyme nustatytą pareigą išmokėti draudimo išmoką.

25. Pagal Biurų tarybos vidaus nuostatų, paskelbtų Europos Komisijos 2003 m. liepos 28 d. sprendimu dėl direktyvos 72/166/EEB, susijusios su transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo tikrinimu, taikymo 2003/564 (toliau – Vidaus nuostatai) 1 straipsnį šių Nuostatų tikslas yra reglamentuoti nacionalinių draudikų biurų tarpusavio santykius. Pagal Vidaus nuostatų 3 straipsnio 1 dalį kai eismo įvykio vietos draudikų biurui pranešama apie eismo įvykį, į kurį pateko kitos valstybės transporto priemonė, jis, nelaukdamas oficialaus reikalavimo atlyginti žalą, ima tirti autoavarijos aplinkybes. Neapdraustos transporto priemonės atveju apie tokį eismo įvykį jis praneša transporto priemonės registracijos vietos draudikų biurui, tačiau negali būti kaltinamas dėl šių veiksmų neatlikimo. Visas žalas eismo įvykio vietos draudikų biuras administruoja visiškai savarankiškai, vadovaudamasis autoavarijos šalyje taikomais įstatymais ir kitais teisės aktais, reglamentuojančiais atsakomybę, atlyginimą nukentėjusiems asmenims, ir (neapdraustos transporto priemonės atveju) transporto priemonės buveinės vietos valstybės draudikų biuro interesais. Eismo įvykio vietos valstybės biuras yra išimtinai kompetentingas spręsti visus reikalus, susijusius su autoavarijos šalyje taikomų teisės aktų aiškinimu ir žalos sureguliavimu (Vidaus nuostatų 3 straipsnio 4 dalis). Pagal Vidaus nuostatų 6 straipsnio 1 dalį kiekvienas biuras garantuoja, kad jo nariai atlygins bet kokias sumas, kurių 5 straipsnyje nustatyta tvarka gali pareikalauti autoavarijos šalies biuras (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017). Taigi, šiuo pažiūriu nepagrįsti atsakovės argumentai, kad paties Lietuvos draudikų biuro, pasitikėjimo pagrindu išmokėjusio pinigus Prancūzijos biurui neišsiaiškinus įvykio aplinkybių, veiksmai lemia jo aplaidumą neįvertinus teisės nemokėti draudimo išmokos. Kaip minėta, eismo įvykio vietos valstybės draudikų biuras yra išimtinai kompetentingas spręsti visus reikalus, susijusius su eismo įvykio šalyje taikomų teisės aktų aiškinimu ir žalos sureguliavimu, o Lietuvos draudikų biuras, vadovaujantis Vidaus nuostatais, yra įpareigotas atlyginti eismo įvykio vietos valstybės biuro nukentėjusiems asmenims išmokėtas sumas (Vidaus nuostatų 3 straipsnio 4 dalis, 6 straipsnio 1 dalis, 5 straipsnis).

26. Tačiau sutiktina su atsakove, jog vien aplinkybė, kad Lietuvos draudikų biuras eismo įvykio vietos draudikų biurui išmokėtas sumas atlygina tarpusavio pasitikėjimo principo pagrindu, savaime nereiškia, kad Lietuvos draudikų biuras visais atvejais įgyja teisę reikalauti iš atsakovo šių sumų grąžinimo. Kasacinio teismo praktikoje yra pažymima, jog, sistemiškai vertinant aptartas Įstatymo nuostatas, Lietuvos draudikų biuras teisę susigrąžinti eismo įvykio vietos draudikų biurui atlygintas sumas įgyja tik esant šioms sąlygoms: 1) transporto priemonės valdytojo civilinei atsakomybei dėl eismo įvykio; ir 2) kai išmoka buvo išmokėta atsižvelgiant į eismo įvykio vietos valstybės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017, 2017 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-386-219/2017, 2018 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373-219/2018, 2020 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-33-1075/2020, kt.). Šių sąlygų egzistavimas sudaro faktinį Lietuvos draudikų biuro regresinio ieškinio pagrindą. Tai, kad išmoka buvo išmokėta, atsižvelgiant į eismo įvykio vietos privalomąjį transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimą reglamentuojančius teisės aktus, esant neapdraustos transporto priemonės valdytojo civilinei atsakomybei pagal eismo įvykio vietos teisę, yra Lietuvos draudikų biuro reikalavimo pagrindas, kurį nulemia specialusis transporto priemonių valdytojų privalomąjį draudimą reglamentuojančiuose teisės aktuose įtvirtintas reguliavimas.

27. Teisėjų kolegija pažymi, kad kai Prancūzijos draudikų biuras nukentėjusiam asmeniui atlygino žalą, žalos atlyginimo prievolė nukentėjusiam asmeniui pasibaigė. Šiuo atveju Biuras, remdamasis Biurų tarybos vidaus nuostatais, priimtais Europos ekonominės erdvės valstybių narių ir kitų asocijuotų valstybių nacionalinių draudikų biurų 2002 m. gegužės 30 d. susitarimu, pridėtu prie Europos Komisijos 2003 m. liepos 28 d. sprendimo dėl Tarybos direktyvos 72/166/EEB taikymo tikrinant motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimą (2003/564/EB), išmokėjęs Prancūzijos draudikų biurui atitinkamo dydžio išmoką, reikalauja, kad atsakingas už žalą asmuo – atsakovė – grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą. Tokiam Biuro reikalavimui taikoma Lietuvos, ne Prancūzijos teisė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2014; 2014 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2014; 2020 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-264-1075/2020).

28. Be to, tais atvejais, kai Lietuvos biuras pareiškia regresinį reikalavimą dėl kitos valstybės draudikų biurui atlygintos žalos išieškojimo iš galbūt už eismo įvykį atsakingo asmens, o toks asmuo neigia savo civilinę atsakomybę dėl eismo įvykio ir jis nedalyvavo (nebuvo informuotas, jam nebuvo suteikta galimybė pateikti paaiškinimus, kt.) eismo įvykio vietos valstybės teisme vykusiame procese, teismas atsakovo prieštaravimus vertina regresinio ieškinio byloje. Tokia teismų pareiga kyla iš proceso šalių teisės į teisminę gynybą. Nagrinėjamu atveju, priešingai, nei teigia apeliantas, byloje nėra duomenų, kad atsakovė būtų buvusi informuota apie Prancūzijoje atliktą žalos nustatymo ir administravimo procedūrą, todėl atsakovės argumentai analizuojami nagrinėjant šią civilinę bylą. Aplinkybė, kad atsakovė dalyvavo Monako Kunigaikštystės institucijų atliktame baudžiamojo pobūdžio procese, nereiškia, kad atsakovei buvo sudaryta galimybė dalyvauti ir eismo įykio metu kitai transporto priemonei padarytos žalos administravimo procese. Šiuo požiūriu nepagrįsti apelianto argumentai, kad šioje byloje atsakovė negali reikšti prieštaravimų.

29. Kasacinis teismas, formuodamas praktiką šios kategorijos bylose, yra konstatavęs, kad, atsakovui ginčijant savo civilinę atsakomybę, ieškovui tenka pareiga pateikti visus savo reikalavimą pagrindžiančius įrodymus, įskaitant ir transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę pagal eismo įvykio vietos valstybės teisę pagrindžiančias nuostatas, ir, esant poreikiui, jų taikymo ir aiškinimo praktiką, patvirtinančią reiškiamo regresinio reikalavimo pagrįstumą. CPK 12 straipsnyje įtvirtintas rungimosi principas suponuoja, jog bylose, kuriose Lietuvos draudikų biuras reiškia atgręžtinį reikalavimą pagal Įstatymo 23 straipsnio 1 dalį, o atsakovas ginčija šio reikalavimo pagrįstumą, atsakovas, siekdamas paneigti ieškinio pagrįstumą, taip pat teikia savo poziciją pagrindžiančius įrodymus, kuriais gali būti ir su eismo įvykio vietos teise (jos aiškinimu) susiję įrodymai. Taigi, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (CPK 178 straipsnis). Ieškovas nagrinėjamoje byloje turi įrodyti jo teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų – tokius faktus, atsikirsdama į ieškovo reikalavimą, turi įrodyti atsakovė. Pažymėtina, jog ieškovui tenka pareiga pateikti ir transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę, jos apimtį pagal eismo įvykio vietos valstybės teisę pagrindžiančias nuostatas ir, esant poreikiui, jų taikymo ir aiškinimo praktiką, patvirtinančią reiškiamo regresinio reikalavimo pagrįstumą, o atsakovui paprastai nepakanka reikšti abejonę dėl ieškovo įrodinėjamo užsienio teisės turinio, jis turi teikti kitokį užsienio teisės turinį, nei įrodinėja ieškovas, pagrindžiančius įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392-915/2017, 2020 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-33-1075/2020, kt.). Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju atsakovė iš viso neigia savo atsakomybę dėl eismo įvykio, kurio metu buvo apgadinta Prancūzijos piliečiui priklausanti transporto priemonė.

30. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nėra nustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau visuma byloje esančių įrodymų leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Dėl to teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas.

31. Nustatyta, kad atsakovė B. M. 2017 m. liepos 22 d., būdama neblaivi, Monako Kunigaikštystėje Lavroilio bulvaru vairuodama jai priklausantį automobilį TOYOTA RAV4, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), jo nesuvaldė ir trenkėsi į betonines užtvaras, skiriančias važiuojamąją dalį nuo šaligatvio, jas išvertė ir sugadino. Atsakovė B. M. Monako Kunigaikštystės baudžiamojo teismo 2017 m. lapkričio 7 d. sprendimu pripažinta kalta padariusi prasižengimą, numatytą Baudžiamojo kodekso 26 ir 391-13-2 straipsniuose ir Kelių kodekso 10 straipsnio 1 pastraipoje ir 207 straipsnyje, t. y. vairavo automobilį apsvaigusi nuo alkoholio, neįvertino greičio ir neįstengė saugiai valdyti transporto priemonės, esant kliūtims neįstengė pasirinkti tinkamo greičio ir išvengti numanomų kliūčių bei nuostolių Monako Kunigaikštystėje (t. 4, b. l. 129–131). Atsakovė, kaip automobilio savininkė, buvo atsakinga už transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sudarymą, tačiau ši Lietuvos Respublikoje registruota transporto priemonė nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Visų šių aplinkybių atsakovė neginčija ir jas pripažįsta.

32. Taip pat nustatyta, kad Prancūzijos nacionalinis draudikų biuras išmokėjo 3 398,60 Eur išmoką Prancūzijos piliečiui (duomenys neskelbtini) už 2017 m. liepos 22 d. įvykio metu patirtą žalą, t. y. už jam priklausančios transporto priemonės AUDI A3, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), apgadinimą. Prancūzijos nacionalinis draudikų biuras kreipėsi į ieškovą Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurą dėl nuostolių atlyginimo. Įvykdęs Prancūzijos nacionalinio draudikų biuro reikalavimus ieškovas pareiškė regresinį reikalavimą atsakovei. Atsakovė neigia buvus eismo įvykį, kurio metu būtų padariusi žalą kitai transporto priemonei, jos teigimu, 2017 m. liepos 22 d. įvykio metu nebuvo padaryta žala jokiam kitam automobiliui. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, konstatavo, kad jie nesudaro pagrindo padaryti labiau tikėtiną išvadą, kad įvykio metu (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklausančiam automobiliui AUDI A3, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), buvo padaryta žala. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka.

33. Sutiktina, kad Monako Kunigaikštystės viešojo saugumo direkcijos Teisinės policijos poskyrio 2017 m. liepos 22 d. protokole, tos pačios dienos Ataskaitoje apie nelaimingą atsitikimą kelyje, atsakovės paaiškinimuose, duotuose Monako Kunigaikštystės policijos pareigūnams, teismo sprendime ir kituose Monako Kunigaikštystės institucijų atlikto tyrimo dokumentuose (t. 4, b. l. 37–67, 129–134) nėra užfiksuota jokių aplinkybių, patvirtinančių, kad įvykio, už kurį atsakovei Monako Kunigaikštystėje taikyta baudžiamoji atsakomybė, metu buvo sugadinta ir kita transporto priemonė. Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad tai savaime nereiškia, jog, kaip teigia atsakovė, joks įvykis ir neįvyko. Visų pirma, pažymėtina, jog dėl 2017 m. liepos 22 d. įvykio vyko du atskiri tyrimai, t. y. minėtas atsakovės baudžiamasis persekiojimas dėl vairavimo išgėrus ir žalos Monako Kunigaikštystei padarymo ir su baudžiamuoju procesu nesusijęs draudiko SA „Allianz I. A. R. D.“ bei Prancūzijos nacionalinio draudikų biuro tyrimas dėl žalos (duomenys neskelbtini) priklausančiam automobiliui AUDI A3, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 9–37, t. 2, b. l. 143, t. 3, b. l. 76, t. 4, b. l. 10–69). Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas nepagrįstai suteikė didesnę įrodomąją galią Monako Kunigaikštystės institucijų, atlikusių baudžiamojo pobūdžio tyrimą, dokumentams. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad byloje esantys įrodymai ir faktinės aplinkybės turi būti vertinami kompleksiškai, taip, kad iš jų būtų galima padaryti logiškas išvadas.

34. Draudiko SA „Allianz I. A. R. D.“ 2017 m. gruodžio 12 d. pranešime nurodyta, jog nelaimingas atsitikimas įvyko tarp Lietuvos Respublikoje registruotos transporto priemonės, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuri priklauso B. M., ir automobilio AUDI A3, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuris priklauso (duomenys neskelbtini) (t. 4, b. l. 31). Pranešime nurodyta, jog Lietuvoje registruotas automobilis kliudė (duomenys neskelbtini) automobilį. Prancūzijos draudikų biuro 2019 m. lapkričio 5 d. rašte nurodyta, jog, remiantis policijos pažyma, vairuotoja B. M. buvo neblaivi ir padarė žalą valstybės nuosavybei, prieš tai ji rėžėsi į prancūzišką transporto priemonę (t. 2, b. l. 143). Pats nukentėjusysis įvardijo kitas žalos kilimo aplinkybes, t. y. žala kilo atsakovės išverstų blokinių atitvarų skeveldroms pataikius į jo automobilį, pradūrus padangą ir dėl to jam nebesuvaldžius savo automobilio (t. 4, b. l. 143–150). Sutiktina, kad šiuose dokumentuose nurodytos žalos Prancūzijos piliečio automobiliui padarymo aplinkybės skiriasi, tačiau tai nepaneigia paties žalos padarymo fakto būtent dėl susijusio įvykio, t. y. atsakovės sukelto eismo įvykio, kurio metu ji išvertė betoninius gatvės atitvarus, ir, teisėjų kolegijos vertinimu, skirtingai nurodomos žalos kilimo aplinkybės galėtų būti netikslių formuluočių ir jų vertimo iš prancūzų ir anglų kalbų pasekmė. Bet kuriuo atveju žala kildinama iš to paties 2017 m. liepos 22 d. įvykio, o (duomenys neskelbtini) deklaracijoje aiškiai aprašytas įvykis, nuosekliai nurodytos jo kilimo aplinkybės, tai, kad jis savo automobiliu važiavo už B. M. vairuojamo automobilio, tai, kad vairuotoja buvo neblaivi ir išvertė betoninius gatvės atitvarus (t. 4, b. l. 143–145). Teisėjų kolegijos vertinimu, tiesiogiai įvykyje nedalyvavęs asmuo tiksliai nežinotų jo aplinkybių, kaltininkės pavardės bei to, kad ji buvo neblaivi. Sutiktina su atsakove, kad ši deklaracija yra užpildyta vėliau, kilus šiam teisminiam ginčui iš naujo aiškinantis aplinkybes, šią aplinkybę patvirtina ir žalos administratorių susirašinėjimas (t. 4, b. l. 146), tačiau tai nėra pimoji nukentėjusiojo pateikta deklaracija. Priešingai, joje nurodyta, jog 2017 metais buvo pateiktos dvi deklaracijos („automobiui padaryta žala yra užfiksuota eismo įvykio deklaracijoje ir nuotraukose, kurias jūs turite“) (t. 4, b. l. 144). Nors pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog fotonuotraukose matyti atsakovės išversti betoniniai gatvės atitvarai, jos vairuotas automobilis ir jo valstybiniai numeriai, taip pat už atsakovės automobilio esanti kita transporto priemonė, kurios valstybinio numerio ar markės nėra galimybės identifikuoti, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi ketvirtoje spalvotoje fotonuotraukoje užfiksuotą vaizdą, konstatuoja, jog iš jos matyti, kad už atsakovės vairuoto automobilio esančio automobilio markė yra AUDI, o vizualiai įvertinus jo modelį, jis galėtų būti A3. Dar daugiau, prie šio automobilio dešinės pusės priekinio rato matyti pasilenkęs žmogus (t. 4, b. l. 108), o, kaip matyti iš ekspertizės ataskaitos, AUDI A3 automobilio pažeidimai ir buvo jo priekyje bei dešinėje pusėje (t. 1, b. l. 27–33, t. 4, b. l. 24). Pažymėtina, jog ekspertizės ataskaitoje nurodyta, jog iš viso žalai patvirtinti yra pateiktos 29 fotonuotraukos (t. 1, b. l. 33, t. 4, b. l. 27). Be to, ataskaitoje eismo įvykio pobūdis nurodytas „kita“ (t. 1, b. l. 27, t. 4, b. l. 22), o ne automobilių susidūrimas, kliudymas ar pan. Taigi, teisėjų kolegijos nuomone, tai dar kartą patvirtina, kad vertinant įvykio aplinkybes turėtų būti koncentruojamasi ne į sąvokas ir jų vertimus iš užsienio kalbų, o į byloje esančių įrodymų visumą.

35. Atsakovei argumentuojant, jog nė viename oficialiame valdžios įstaigų dokumente nėra jokių įrodymų apie įvykyje dalyvavusį automobilį AUDI A3, ir pirmosios instancijos teismui konstatavus, jog Monako Kunigaikštystės visuomenės saugumo direktorato dokumentas, kurio pavadinimas išverstas kaip „Tapatybės keitimas“, yra nepatikimas, nes nepasirašytas ir kitaip nepatvirtintas, pažymėtina, jog būtent šiame dokumente (t. 3, b. l. 76, t. 1, b. l. 15) ir yra nurodytos abi 2017 m. liepos 22 d. Monako Kunigaikštystėje įvykusio įvykio metu dalyvavusios transporto priemonės, t. y. atsakovės TOYOTA ir nukentėjusiojo minėto Prancūzijos piliečio AUDI A3. Priešingai, nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, dokumento tikrumas ir autentiškumas buvo patvirtintas. Sutiktina su atsakovės atsiliepimo į apeliacinį skundą teiginiais, kad dokumento patikimumu suabejojo Dekra Claims Sevices France darbuotojas C. L., kuris, pažymėtina, yra ne autoserviso, remontavusio nukentėjusiojo automobilį, darbuotojas, kaip nurodo atsakovė, o žalų administravimo įmonės vadovaujantis koordinatorius (https://www.dekra-claims-services.fr/fr/page-d-accueil/), tačiau Monako Kunigaikštystės generalinė prokuratūra patvirtino, kad Visuomenės saugumo direktorato dokumentas, kuriame nurodytos abi įvykyje dalyvavusios transporto priemonės, yra išduotas Viešojo saugumo direkcijos policijos skyriuje (t. 3, b. l. 11–15).

36. Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytas aplinkybes, konstatuoja, jog byloje esantys įrodymai sudaro pagrindą labiau tikėtinai išvadai, kad atsakovės Monako Kunigaikštystėje 2017 m. liepos 22 d. padarytas nusižengimas sąlygojo žalos atsiradimą iš paskos važiuojančiam (duomenys neskelbtini) priklausančiam automobiliui (CPK 185 straipsnis). Taigi, abu įvykiai susiję su būtent dėl atsakovės neteisėtų veiksmų nukentėjusiajam asmeniui padaryta žala.

37. Eismo įvykio metu sugadintas Prancūzijos piliečio automobilio priekis ir dešinysis šonas, sugadintos durų apsaugos ir užpakalinės dalies sparno juostos, pažeista geometrija, sugadinta priekinė dešinė padanga, priekinis ir užpakalinis dešinieji sparnai, priekinis dešinysis ratlankis ir ratas bei jo arkos apsauga, priekinis dešinysis purvasaugis, garso izoliacijos gaubtas, dešinės pusės durų apsauga ir rėmas, dešinysis šoninis veidrodis, priekinio ir užpakalinio buferių danga. Iš ekspertizės ataskaitos ir tyrimo matyti, kad kai kurios detalės tiesintos ir dažytos, kai kurios pakeistos (t. 1, b. l. 31, t. 4, b. l. 25–26). Automobilis buvo remontuojamas dėl nurodytų pažeidimų, remonto vertė (darbų, detalių kaina) – 3 398,60 Eur, nuostoliai dėl prarastos galimybės naudoti automobilį – 20 Eur, žalos administravimo kaina – 512,79 Eur, iš viso 3 931,39 Eur. Dėl transporto priemonės apgadinimų 2017 m. gruodžio 12 d. atlikta ekspertizė, pateikta ekspertizės ataskaita bei sudaryta sąmata, o administravimo mokestis mokamas pagal Nacionalinių draudikų biurų bendradarbiavimo bendrųjų taisyklių 5 straipsnio nuostatas, todėl teisėjų kolegija žalos dydį laiko įrodytu. Žalos atlyginimą administravo Prancūzijos transporto priemonių draudikų biuras, jis atlygino nukentėjusiam asmeniui žalą ir pateikė reikalavimą ją atlyginti transporto priemonės registracijos valstybės Lietuvos nacionaliniam draudikų biurui, kuris 2018 m. kovo 27 d. sumokėjo Prancūzijos transporto priemonių draudikų biurui jo pareikalautą sumą (t. 1, b. l. 57).

39. Ieškovo pateiktoje Badinterio įstatymo apžvalgoje nurodyta, kad Badinterio įstatymas (1985 m. liepos 5 d. įstatymas Nr. 85-677) yra nepriklausomas įstatymas ir jis yra vienintelis, kuris taikomas, išmokant kompensaciją nukentėjusiesiems asmenims eismo įvykyje, kuriame dalyvavo motorinė transporto priemonė (t. 1, b. l. 102–200). Pažymėtina, jog Badinterio įstatymo tikslas nėra atsakomybės nustatymas, atsakomybė nustatoma pagal kitus teisės aktus (nagrinėjamu atveju atsakovės atsakomybė už neteisėtus veiksmus įvertinta Prancūzijos Baudžiamojo kodekso ir Kelių kodekso požiūriu). Bet kuris nukentėjęs asmuo, kuris įrodo, kad yra išpildytos visos sąlygos, t. y. žalos atiradimas ir transporto priemonės dalyvavimas eismo įvykyje, kad būtų taikomas Badinterio įstatymas, turi teisę į 100 proc. kompensaciją. Badinterio įstatymo požiūriu dalyvavimo eismo įvykyje sąvoka yra daug platesnė nei priežastingumo sąvoka, o kontakto nebuvimas nepaneigia dalyvavimo eismo įvykyje fakto, tačiau tokiu atveju nukentėjusioji šalis privalo pateikti įrodymus apie ryšį tarp transporto priemonės ir žalos. Taigi ir šiuo požiūriu nepagrįsti atsakovės argumentai, kad ji nedalyvavo eismo įvykyje, kurio metu buvo padaryta žala kitam automobiliui. Pažymėtina, kad pagal Badinterio įstatymą sąskaita faktūra yra priimtinas įrodymas ir nebūtina ekspertizė ar kiti įrodymai, tačiau kiekvienu atveju vertinama individualiai. Taigi, nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad yra Badinterio įstatyme minimas ryšys tarp atsakovės veiksmų ir žalos – vairuodama neblaivi išvertė betoninius atitvarus, skiriančius gatvę nuo šaligatvio, fotonuotraukos įrodo, kad jų skeveldros mėtėsi gatvėje, todėl iš paskos važiuojantis automobilis, jo vairuotojas, net ir būdamas pakankamai apdairus ir rūpestingas, įvertinus ir tai, jog įvykis įvyko tamsiu paros metu, naktį, galėjo į juos įvažiuoti ir dėl to patirti žalą. Pagal Badinterio įstatymą nepriklausomai nuo žalos pobūdžio nei force majeure aplinkybė, nei trečiųjų asmenų veikla negali sumažinti nukentėjusio asmens teisės į kompensaciją, net jeigu avarijos metu tas asmuo pats yra vairuotojas. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog ieškovas pagrindė, kad aptarti atsakovės veiksmai patenka į dalyvavimo eismo įvykyje sampratą pagal Badinterio įstatymą. Kai nukentėjęs asmuo yra vairuotojas, šio įstatymo 4 straipsnyje yra nustatyta, kad tik nusižengimą padariusiam vairuotojui sumažinama arba panaikinama teisė į kompensaciją. Šiuo atveju tiriant įvykį konstatuota, jog jokia prancūzų vairuotojo klaida, kuri jam sutrukdytų gauti kompensaciją, nėra nustatyta (t. 4, b. l. 69).

40. Ieškovas pateikė įrodymus apie užsienio teisę ir pagrindė, remdamasis Prancūzijos teisės nuostatomis, kaip ir kokiu pagrindu Prancūzijoje per eismo įvykį nukentėjusiam asmeniui apskaičiuota ir išmokėta kompensacija. Ieškovas pateikė teismui Prancūzijos teisę pagrindžiančias nuostatas bei šios teisės taikymo ir aiškinimo praktiką, taip pat Vilniaus miesto apylinkės teismo surinktą oficialią ir nagrinėjamai bylai aktualią informaciją apie Prancūzijos užsienio teisės turinį. Ieškovo pateikta informacija apie užsienio teisės turinį neužkirto kelio atsakovei teikti įrodymus ir įrodinėti kitokį užsienio teisės turinį, nei nurodė ieškovas. Atsakovė procesine teise teikti įrodymus nepasinaudojo (CPK 42 straipsnis).

41. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovo pateikti įrodymai patvirtina eismo įvykio ir žalos kilimo aplinkybes, kurių apeliantė nepaneigė, ir nors ji neigė buvus patį įvykį ir savo kaltę dėl jo, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad Prancūzijos piliečiui priklausantis automobilis buvo apgadintas ir žala jam padaryta dėl atsakovės neteisėtų veiksmų – vairavimo apsvaigus nuo alkoholio ir automobilio nesuvaldymo. Pažymėtina, jog nors tiesiogiai Prancūzijos piliečio automobilio nekliudė, į jį neatsitrenkė, tačiau, kaip nustatyta, jai išvertus betonines atitvaras ir jų skeveldroms pataikius į iš paskos važiuojantį automobilį, pradūrus jo padangą ir dėl to (duomenys neskelbtini) nebesuvaldžius savo automobilio, jis buvo sugadintas, o tai atitinka dalyvavimo įvykyje sampratą pagal Prancūzijos teisės normas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, kilę neigiami padariniai teisiškai nėra pernelyg nutolę nuo neteisėtų atsakovės veiksmų ir egzistuoja visos atsakovės atsakomybės sąlygos, įtvirtintos CK 6.246–6.249 straipsniuose, regresinio reikalavimo požiūriu. Ieškinio reikalavimai pagrįsti išimtinę kompetenciją turinčio subjekto, t. y. Prancūzijos transporto priemonių draudiko biuro, pateiktais įrodymais ir teisės aktų nuostatomis, jų atsakovė neginčijo ir neįrodinėjo, kad užsienio valstybės išimtinę kompetenciją turinti institucija žalos administravimą sureguliavo ne pagal eismo įvykio valstybėje galiojantį teisinį reglamentavimą.

42. Ieškovas pagrindė, kad išmoka Prancūzijoje eismo įvykių metu žalą patyrusiems asmenims buvo išmokėta pagal Prancūzijos teisės aktus, reglamentuojančius atsakomybę už eismo įvykius, žalos atlyginimą nukentėjusiam asmeniui, privalomąjį draudimą. Atsakovė nepateikė teismui duomenų, įrodančių kitokį padarytos žalos mastą. Aplinkybė, kad (duomenys neskelbtini) į draudiką kreipėsi ne iš karto po įvykio, nepaneigia jo patirtos žalos fakto ir dydžio. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad ieškovas pagrįstai Prancūzijos nacionaliniam draudikų biurui sumokėjo 3 931,39 Eur ir įgijo teisę reikalauti išmokėtos sumos iš atsakovės, remdamasis Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 23 straipsnio nuostatomis.

43. Pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pagal CK 6.210 straipsnio 1 dalį terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Ieškovo reikalavimas priteisti metines procesines palūkanas už priteistą sumą yra pagrįstas įstatymu, todėl tenkintinas.

44. Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai atskleidė bylos esmę ir vertino įrodymus, netinkamai taikė šiai bylai aktualias teisės normas, netaikė Prancūzijos teisės normų ir nepagrįstai atmetė ieškinį, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, jis naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškinys tenkintinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

45. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

46. Keičiant pirmosios instancijos teismo sprendimą, perskirstomos bylinėjimosi išlaidos, šalių patirtos pirmosios instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Pagal CPK 93 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą nuostatą, bylinėjimosi išlaidos priteistinos proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai.

47. Patenkinus ieškinį Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui priteistinas pirmosios instancijos teisme patirtų išlaidų atlyginimas, t. y. 118 Eur sumokėtas žyminis mokestis (t. 1, b. l. 64) ir 217,55 Eur už dokumentų vertimo paslaugas (t. 1, b. l. 60–61, t. 4, b. l. 151–152, 167–168).

48. Transporto priemonių draudikų biuro atstovas M. B. 2020 m. gegužės 26 d. ir 2020 m. rugsėjo 14 d. įsakymais komandiruotas dalyvauti Klaipėdos apylinkės teismo posėdžiuose atitinkamai 2020 m. gegužės 27 d. ir 2020 m. rugsėjo 15 d. Iš teismo posėdžių pažymų matyti, jog atstovas teismo posėdžiuose dalyvavo, minėtais įsakymais jam nurodyta vykti automobiliu NISSAN QASHQAI, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pridėtas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro 2019 m. spalio 30 d. įsakymas, kuriuo patvirtinta šio automobilio degalų norma (8,3 l / 100 km), 2007 m. gegužės 15 d. patvirtinta kuro išlaidų apskačiavimo formulė (0,01 x Nk (bazinė kuro norma) x S (automobilio rida km) x K (kuro 1 l kaina)) ir atstumų tarp Lietuvos miestų lentelė, iš kurios matyti, jog atstumas tarp Vilniaus ir Klaipėdos yra 311 km. Pagal pateiktus duomenis ir kuro įsigijimo kvitus, atstovo kelionės į 2020 m. gegužės 27 d. ir 2020 m. rugsėjo 15 d. teismo posėdžius išlaidos iš Vilniaus į Klaipėdą ir atgal iš viso sudarė 115,22 Eur (t. 4, b. l. 155–166).

49. Taigi iš viso ieškovas pirmosios instancijos teisme patyrė 450,77 Eur išlaidų, jos priteistinos iš atsakovės.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

50. Apeliantas už apeliacinį skundą sumokėjo 88 Eur žyminį mokestį. Apeliacinis skundas patenkintas, todėl apeliantui priteistinas jo patirtų išlaidų atlyginimas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

n u sprendž i a:

panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. spalio 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį patenkinti ir priteisti iš atsakovės B. M. 3 931,39 Eur (tris tūkstančius devynis šimtus trisdešimt vieną eurą 39 centus) nuostolių atlyginimo ir 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas, skaičiuojamas nuo priteistos sumos (3 931,39 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2018 m. spalio 31 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti iš atsakovės B. M. ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro naudai 450,77 Eur (keturis šimtus penkiasdešimt eurų 77 centus) patirtų bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme atlyginimą.

Priteisti iš atsakovės B. M. ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro naudai 88 Eur (aštuoniasdešimt aštuonis eurus) patirtų bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimą.