Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Violeta Petkevičienė

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. V. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos ir Laisvės atėmimo vietų ligoninei, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Byloje spręstinas ginčas dėl skundo reikalavimo priteisti pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, kurią atstovauja LAVL ir Tarnyba, 3000 Eur neturtinei žalai atlyginti pagrįstumo ir teisėtumo.

Byloje esanti medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas LAVL buvo gydomas laikotarpiais nuo 2013-05-14 iki 2013-05-22 Psichiatrijos skyriaus 2 (8,92 m², 2 lovos) ir 6 (15,51 m , 6 lovos) kamerų tipo palatoje; nuo 2013-12-04 iki 2013-12-11 Chirurginio skyriaus 1 (32, 60 m², 8 lovos) palatoje; nuo 2016-04-19 iki 2016-04-27 Chirurgijos skyriaus 18 (7,33 m², 1 lova) kamerų tipo palatoje (b. l. 34-38). Pažymėtina, kad pareiškėjas neginčija minėtų duomenų pagrįstumo ir teismas neturi pagrindo jais abejoti, todėl darytina išvada, kad šioje byloje nagrinėtinas laikotarpis apima laikotarpį nuo 2013-05-14 iki 2016-04-27.

Taigi, nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundo reikalavimai dėl laikotarpio nuo 2013-06-14 iki 2013-12-11 toje apimtyje, kurioje prašoma atlyginti padarytą neturtinę žalą tuo pagrindu, kad LAVL palatos buvo per mažo ploto, palatose trūko inventoriaus, palatų sanitariniai mazgai įrengti tokiu būdu, kuris neužtikrino pareiškėjo privatumo, yra išnagrinėti teismo kitoje administracinėje byloje. Dėl nurodytų aplinkybių minėti pareiškėjo skundo argumentai, apimantys laikotarpį nuo 2013-06-14 iki 2013-12-11 šioje administracinėje byloje teismo nebus vertinami (Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 str. 2 d. 6 p.). Remiantis išdėstytu, šioje byloje bus nagrinėjamas visų pareiškėjo skunde išdėstytų reikalavimų, apimančių laikotarpį nuo 2013-12-12 iki 2016-04-27 ir skundo reikalavimų, apimančių laikotarpį nuo 2013-06-14 iki 2013-12-11, dėl kurių pagrįstumo nėra pasisakyta Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016-03-29 sprendime administracinėje byloje Nr. I-3775-142/2016, pagrįstumas ir teisėtumas.

Civilinio kodekso 6.271 str. 1 d. nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Civilinio kodekso 6.250 str. 1 d. nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos. Skundo reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik tuo atveju, jeigu nustatomos visos sąlygos civilinei atsakomybei kilti. Nesant vienos iš įstatyme numatytų sąlygų, reikalavimas dėl žalos atlyginimo atmestinas. Visos civilinės atsakomybės kilimo sąlygos turi būti nustatytos tiek turtinės, tiek neturtinės žalos atveju. Pažymėtina, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-06-26 sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-653/2007; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-04-16 sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

Taigi, sprendžiant ginčą, būtina įvertinti, ar byloje esantys įrodymai patvirtina civilinės atsakomybės taikymo sąlygas pareiškėjo nurodytais atvejais.

Vertinant pareiškėjo keliamo ginčo pobūdį pažymėtina, kad Suėmimo vykdymo įstatymo 5 str. 3 d. nustatyta, jog vykdant suėmimą draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Bausmių vykdymo kodekso 7 str. 1 d. įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Bausmių vykdymo kodekso 173 str. 1 d. nustatyta, jog arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantiems nuteistiesiems užtikrinamos reikiamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 (toliau – ir HN 76:2010), 6 p. laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Kadangi analizuojamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų, taip pat yra aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 str., kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (2000-10-26 sprendimas byloje K. prieš Lenkiją, 2001-07-24 sprendimas V. prieš Lietuvą).

Dėl pareiškėjo nurodytų pažeidimų, susijusių su patalpų plotu

Pareiškėjas reikalavimą atlyginti neturtinę žalą sieja su per mažu vienam asmeniui tenkančiu LAVL palatos plotu. Bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką reglamentuoja Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194, kurių 11¹.4 p. nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 m².

Byloje esanti medžiaga patvirtina, kad šioje byloje nagrinėjamu laikotarpiu nuo 2013-06-14 iki 2016-06-14 pareiškėjas LAVL buvo gydomas laikotarpiais nuo 2013-12-04 iki 2013-12-11 Chirurginio skyriaus 1 (32, 60 m², 8 lovos) palatoje ir nuo 2016-04-19 iki 2016-04-27 Chirurgijos skyriaus 18 (7,33 m², 1 lova) kamerų tipo palatoje (b. l. 34-38). Dėl pareiškėjo laikymo LAVL per mažo ploto LAVL palatose laikotarpiu nuo 2013-12-04 iki 2013-12-11 yra pasisakyta Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016-03-29 sprendime administracinėje byloje Nr. I-3775-142/2016, todėl nagrinėjamu atveju reikšmingos pareiškėjo laikymo sąlygos LAVL laikotarpiu nuo 2016-04-19 iki 2016-04-27. Atsižvelgiant į tai, kad minėtu laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas vienvietėje Chirurgijos skyriaus palatoje, kurioje vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas (7,33 m²) atitiko teisės aktuose nustatytus minimalius vienam asmeniui tenkančius gyvenamojo ploto reikalavimus, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti LAVL veiksmų neteisėtumo, pasireiškusio nesuteikiant pareiškėjui minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimų atitinkančio ploto palatos, todėl pareiškėjo skundo reikalavimai šioje skundo dalyje atmestini.

Dėl pareiškėjo nurodytų pažeidimų, susijusių su sanitarinio mazgo įrengimu

Sanitarinio mazgo patalpos įrengimą reglamentuoja Eksploatavimo taisyklės, kurių 16.5 p. nustatyta, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100 cm x 142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos, jose įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas, sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis; nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. HN 76:2010 (Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymo Nr. V-241 redakcija, galiojusi iki 2015-10-31) 21 p. nustatė, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau - ir HN 134:2015) (įsakymo redakcija, galiojanti nuo 2015-11-01) 12 p. nustatyta, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų. Detalesnių reikalavimų sanitarinio mazgo patalpos įrengimui minėta higienos norma nenustato. Taigi, teisės aktuose įtvirtintas reikalavimas, kad sanitarinis mazgas būtų įrengtas atskiroje patalpoje, jame turi būti įrengta atskira nuo gyvenamosios patalpos vėdinimo sistema.

Pažymėtina, kad EŽTT 2015-01-27 sprendime, priimtame byloje Neshkov ir kiti prieš Bulgariją, nurodė, jog galimybė naudotis tinkamai įrengtais ir higieniškais sanitariniais mazgais yra ypatingai svarbi užtikrinant asmens orumą; humaniška gyvenamoji aplinka neįmanoma be galimybės tinkamai naudotis tualeto įrenginiais ar galimybės užtikrinti kūno švarą. Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose kaip tinkama nurodoma praktika, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas ir vertimas šlapintis bei tuštintis kitų asmenų akivaizdoje turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys. Pagal Europos Ministrų Komiteto rekomendacijos šalims narėms Nr. R(2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių” 19.3. punktą, kaliniai turi turėti galimybę naudotis sanitariniais įrenginiais, kurie būtų higieniški ir užtikrintų privatumą.

LAVL atsiliepime į skundą nurodoma, kad LAVL palatose sanitarinis mazgas nuo likusio palatos ploto atskirtas 1,5 m aukščio pertvara (b. l. 32-38). Atsakovės atstovė nepaneigė pareiškėjo teiginio, kad sanitarinis mazgas buvo matomas pro palatos durų stebėjimo langelį. Taigi, byloje nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą teigti, kad pareiškėjui naudojantis sanitariniame mazge esančiu tualetu atsakovės atstovė neužtikrino jo privatumo ir tuo būdu pažemino pareiškėjo žmogiškąjį orumą. Atsakovės atstovė taip pat nepaneigė pareiškėjo teiginio, kad sanitariniame mazge trūko inventoriaus (veidrodžio, tualeto reikmenų spintelės). Byloje esanti medžiaga (b. l. 53) paneigia pareiškėjo teiginį, kad sanitarinio mazgo plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų (b. l. 53, 61-62). Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta aukščiau, konstatuotina, kad LAVL palatų (Chirurginio skyriaus palatos Nr. 1, 18) sanitarinio mazgo įrengimas neatitiko teisės aktų (Eksploatavimo taisyklių 16.5 p., HN 76:2010 21 p.) reikalavimų ir tuo buvo pažeistos pareiškėjo teisės, todėl pareiškėjo skundo reikalavimai toje dalyje, kurioje neturtinė žala kildinama iš netinkamų laikymo sąlygų, pasireiškusių netinkamu sanitarinio mazgo įrengimu, iš esmės yra pagrįsti.

Dėl kitų pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių

Dėl pareiškėjo skundo teiginio, kad LAVL jam nesuteikė tinkamų sveikatos priežiūros paslaugų (odontologo, psichologo) teismas pasisako, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 str. 1 d., administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. Administraciniai teismai nesprendžia <...> bylų, priskirtų bendrosios kompetencijos arba kitiems specializuotiems teismams (ABTĮ 18 str. 1 d.).Pagal bendrą taisyklę ginčai dėl žalos atlyginimo yra civilinio pobūdžio ir priskirti nagrinėti bendrosios kompetencijos teismui (Civilinio proceso kodekso 22 str. 1 d., 25 str.). Asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimas yra civilinės teisės reguliavimo dalykas (Civilinio kodekso Šeštosios knygos XXXV skyrius), o ginčai, kylantys tarp paciento ir asmens sveikatos priežiūros įstaigos dėl sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ar neteikimo, būdami civilinio teisinio pobūdžio, yra teismingi bendrosios kompetencijos teismui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014-03-26 nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-376/2014). Todėl minėti skundo teiginiai šioje byloje nenagrinėtini administracinio proceso tvarka. Pareiškėjui išaiškintina, kad nesutikdamas su jam galimai netinkamai suteiktomis sveikatos priežiūros paslaugomis jis turi teisę Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo nustatyta tvarka su ieškiniu kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą pagal atsakovės atstovės LAVL buvimo vietą, t. y. Kauno miesto apylinkės teismą.

Teismas pažymi, kad vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 24 str. 2 d. 6, 7 p. nuostatomis, pareiškėjas turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, t. y. pateikti teismui skunde išdėstytus argumentus, patvirtinančius objektyvius duomenis, kuriuos teismas nagrinėdamas bylą galėtų ištirti ir įvertinti bei jais pagrįsti daromas išvadas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014-02-27 nutartis a. b. Nr. A822-81/2014). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (2013-12-22 nutartis a. b. Nr. A756-2072/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (2013-09-30 nutartis a. b. Nr. A442-1346/2013, 2013-09-30 nutartis a. b. Nr. A858-977/2013; 2013-04-25 nutartis a. b. Nr. A525-197/2013).

Teismo vertinimu, anksčiau nurodyti pareiškėjo skundo argumentai, susiję su netinkama palatų, dušų, pasivaikščiojimo kiemelių būkle, yra abstraktaus pobūdžio, nes iš skundo teiginių turinio negalima spręsti, kokiu konkrečiai metu ir kokie pažeidimai galimai buvo padaryti, todėl tokie skundo teiginiai negali būti teismo tinkamai ištirti ir įvertinti. Pažymėtina, kad higienos normos HN 76:2010 (Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymo Nr. V-241 redakcija, galiojusi iki 2015-10-31) 46 p. įtvirtintas reikalavimas LAVL turėti leidimą - higienos pasą. Analogiška nuostata nustatyta Visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 21 str. 4 d. 2 p. Vadovaujantis minėto įstatymo 21 str. 5 d., reikalavimus, keliamus patalpoms ir jų įrengimui, asmenims vykdantiems ūkinę komercinę veiklą, naudojamoms priemonėms ir įrangai, vykdant tą veiklą, kuriai būtinas leidimas - higienos pasas, nustato visuomenės sveikatos saugos reglamentai (higienos normos) ir kiti visuomenės sveikatos saugos teisės aktai. Tai reiškia, kad LAVL, kurios veiklai būtina turėti leidimą - higienos pasą, gali būti keliami ir bendro pobūdžio teisės aktuose nustatyti reikalavimai. Byloje pateiktas Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013-07-29 leidimas - higienos pasas Nr. (12-6)12.12-690 (b. l. 60) patvirtina aplinkybę, kad LAVL asmenys gydomi sąlygomis, atitinkančiomis sveikatos saugos teisės aktų reikalavimus. Byloje nėra duomenų, kurie leistų daryti priešingą išvadą, t. y. kad LAVL palatose gyvenimo sąlygos neatitinka teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų, todėl pareiškėjo tik deklaratyviai pareikštų argumentų dėl jam neigiamas pasekmes sukėlusių gyvenimo sąlygų negalima vienareikšmiškai vertinti vien tik pareiškėjo naudai. Pažymėtina, kad byloje nustatyta aplinkybė, jog pareiškėjas dėl netinkamos LAVL Chirurgijos skyriaus palatos Nr. 18, dušų ir pasivaikščiojimo kiemelių būklės 2016-05-06, 2016-05-19 pateikė skundus Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugoms ministerijos Vilniaus departamentui ir šių skundų pagrindu atliktų patikrinimų metu minėta institucija nustatė esant tam tikrus nežymius patikrintų patalpų būklės neatitikimus teisės aktų reikalavimams (koridoriuje ir duše vietomis nuo sienų nubyrėję dažai, palatos Nr. 18 lango rėme nebuvo rankenėlių ir kt.) (b. l. 17-18), pati savaime nesudaro pagrindo teikti, jog nustatyti pažeidimai sukėlė pareiškėjui kokias nors neigiamas pasekmes, įtakojo jo sveikatos būklę ir pan. Taigi, pareiškėjui nepateikus savo argumentus pagrindžiančių įrodymų ir nepaneigus atsakovės atstovės pateiktų argumentų, pagrįstų rašytiniais įrodymais, teismas neturi pagrindo teigti, kad LAVL palatų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, taip pat dušų ir pasivaikščiojimo kiemelių būklė neatitiko teisės aktų reikalavimų.

Dėl skundo teiginio, kad LAVL neteikiamos jokios užimtumo paslaugos, teismas pasisako, kad LAVL paskirtis - pirminio ir antrinio lygio ambulatorinių ir antrinio lygio stacionarinių sveikatos priežiūros paslaugų teikimas suimtiesiems ir nuteistiesiems, todėl atsakovės atstovė neturi tiesioginės pareigos rūpintis gydomų asmenų laisvalaikio organizavimu. Byloje nenustatyta, kad 2016-04-19 įvykusios kratos metu pareigūnai pažeidė teisės aktų reikalavimus (b. l. 42-43, 44-45, 46, 47, 48). Pažymėtina, kad nuteistiesiems / suimtiesiems draudžiama turėti daiktus, kurie nėra įrašyti į Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 18 priedą. Žiebtuvėlis, vandens šildytuvas, vaistai ir vitaminai į minėtą sąrašą nėra įtraukti. 2016-04-19 pareiškėjui atvykus iš Alytaus pataisos namų, kratos metu patikrinimui buvo paimta jam priklausanti aparatūra, kuri buvo patikrinta vadovaujantis „Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims perduotų ar įsigytų daiktų ir informacijos laikmenų tikrinimo, peržiūrėjimo, perklausymo bei laikymo tvarkos aprašo“, patvirtinto Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2012 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-124 (toliau – ir Aprašas), nuostatomis ir nepraėjus Apraše numatytam patikrinimo terminui, 2016 m. balandžio 19 d. buvo grąžinta pareiškėjui (b. l. 32-38, 42-43). Neplaninis konvojus vykdomas ir antrankiai konvojavimo metu naudojami vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V - 246 patvirtintų Konvojavimo taisyklių ir Laisvės atėmimo vietų ligoninės direktoriaus 2010 m. vasario 19 d. įsakymo Nr. 1-24 „Dėl Laisvės atėmimo vietų ligoninės konvojuojamųjų apsaugos plano patvirtinimo“ nuostatomis. Byloje nėra medžiagos, sudarančios pagrindą teigti, kad pareiškėjas buvo netinkamai konvojuojamas iš LAVL į Santariškes ir atgal.

Atsižvelgdamas į tai, kas nurodyta aukščiau, teismas konstatuoja, kad nagrinėtoje skundo reikalavimų dalyje LAVL administracija pareiškėjo atžvilgiu neatliko jokių neteisėtų veiksmų, iš kurių galėtų būtų kildinama pareiškėjo nurodyta neturtinė žala.

Išnagrinėjus visus byloje esančius įrodymus, darytina išvada, kad pareiškėjas laikotarpiais nuo 2013-12-04 iki 2013-12-11 ir nuo 2016-04-19 iki 2016-04-27 buvo laikomas LAVL Chirurginio skyriaus palatose Nr. 1 ir Nr. 18, kuriose sanitarinio mazgo įrengimas neatitiko teisės aktų (Eksploatavimo taisyklių 16.5 p., HN 76:2010 21 p.) reikalavimų. Todėl pareiškėjo skundo reikalavimai toje dalyje, kurioje neturtinė žala kildinama iš netinkamų laikymo sąlygų, pasireiškusių netinkamu sanitarinio mazgo įrengimu, iš esmės yra pagrįsti. Asmens laikymas neužtikrinant jo privatumo sanitariniame mazge, sukelia tokiam asmeniui nepatogumų, diskomfortą, pažeidžia asmens privatumą ir toks asmuo CK 6.250 str. 1 d. prasme patiria neturtinę žalą. Teismų praktikoje pažymėta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neigiamas poveikis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2006-05-17 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-337/2006 ir kt.). Taigi, atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų - sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į pažeidžiamos vertybės pobūdį, pareiškėjo subjektinės teisės būti kalinamam tinkamomis sąlygomis, atitinkančiomis Lietuvos Respublikos higienos normas, pažeidimo mastą, intensyvumą ir trukmę. Teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

Pažymėtina, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, gindamas teisės aktuose įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalimi, CK 1.138 straipsniu, kai kuriais atvejais konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr. 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2016 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-919-442/2016 ir kt.). Iš esmės analogiškos pozicijos laikosi ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, spręsdamas dėl Konvencijoje numatytų teisių gynimo (žr. EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą D. prieš Lietuvą, 2006 m. spalio 10 d. sprendimą L. L. prieš Prancūziją). Šie teismai savo praktikoje akcentuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

Atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo laikymo sąlygų, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas, naudodamasis netinkamai įrengtu sanitariniu mazgu, patyrė diskomfortą ir tam tikrus nepatogumus, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas LAVL tinkamomis sąlygomis. Kita vertus, tokio pažeidimo trukmė (17 dienų) nebuvo ilgalaikė. Byloje nėra duomenų, jog dėl laikymo teisės aktų reikalavimus pažeidžiančiomis sąlygomis pareiškėjui būtų pablogėjusi sveikata. Nenustatyta, kad LAVL būtų sąmoningai siekusi pažeisti pareiškėjo teises ar nežmoniškai su juo elgtis. Teismo vertinimu, šios aplinkybės eliminuoja prašymo dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais tenkinimą. Teismas pripažįsta, kad šiuo atveju pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija pažeistai pareiškėjo teisei apginti, ji atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta aukščiau ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 str., 88 str. 1 p., 132 str. 1 d., 133 str., teismas

nusprendė:

Pareiškėjo E. V. skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.