Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo E. V. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Į teismo posėdį pareiškėjas neatvyko, apie posėdžio datą ir laiką pareiškėjas informuotas tinkamai (b. l. 87).

Teismo posėdyje LAVL atstovas nedalyvavo, apie posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 82).

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – pareiškėjo reikalavimo iš Lietuvos valstybės priteisti 1 000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimą pagrįstumas.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) yra ne kartą akcentavęs, jog pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją (toliau – Konstitucija) valstybė ne tik turi užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių gynimą nuo kitų asmenų neteisėtų kėsinimųsi, bet ir jokiu būdu neleisti, kad į jas neteisėtai kėsintųsi, jas pažeistų pačios valstybės institucijos ar pareigūnai (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai). Valstybės institucijos ir jų pareigūnai jokiomis aplinkybėmis negali veikti ultra vires, neteisėtais veiksmais pažeisti žmogaus teisių ir laisvių. Antraip būtų griaunamas žmonių pasitikėjimas valstybės valdžia, įstatymais ir teise (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas).

Saugant ir ginant žmogaus teises ir laisves ypatinga svarba tenka žalos atlyginimo institutui. Žalos atlyginimo instituto įtvirtinimas, be kita ko, padeda užtikrinti asmenų teisių gerbimą, padarytos žalos kompensavimą, valstybės institucijoms tinkamai nevykdant joms priskirtų pareigų. Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje taip pat yra nustatyta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Taigi būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas (Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Šiame kontekste svarbu ir tai, kad bendrasis patirtos žalos atlyginimo deliktinės atsakomybės atveju tikslas yra atkurti pažeistas teises nukentėjusiam asmeniui tokiu būdu, kuris leistų nukentėjusiam asmeniui kuo labiau priartėti prie situacijos, kuri buvo iki neteisėtų veiksmų.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius neteisėtus LAVL veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Iš gydymo stacionare istorijų matyti, kad pareiškėjas jo nurodomu laikotarpiu buvo gydytas LAVL du kartus. Pirmą kartą į LAVL pareiškėjas atvyko 2013 m. gegužės 14 d., o išvyko 2014 m. gegužės 22 d. (toliau – pirmasis ginčo laikotarpis), antrą kartą į LAVL pareiškėjas atvyko 2013 m. gruodžio 4 d., o išvyko 2013 m. gruodžio 11 d. (toliau – antrasis ginčo laikotarpis) (b. l. 15–16). Pareiškėjas pirmuoju ginčo laikotarpiu buvo paguldytas į Psichiatrijos skyriaus palatą Nr. 2, vėliau perkeltas į palatą Nr. 6. Pagal LAVL teismui pateiktą planą matyti, kad palata Nr. 2 yra 8,92 kv. m, o palata Nr. 6 yra 15,51 kv. m (b. l. 48). Antruoju ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo paguldytas Chirurgijos skyriuje į palatą Nr. 1, kurios plotas – 32,60 kv. m (b. l. 18). LAVL negalėjo teismui nurodyti, kiek asmenų vienu metu buvo minėtose palatose. Pasak pareiškėjo, iš karto atvykęs į LAVL, jis buvo paguldytas į palatą, kurioje buvo vienas, bet dėl to, jog tualetas šioje kameroje nebuvo atskirtas nuo likusios patalpos ir todėl, kad nebuvo palatoje elektros lizdų, pasiprašė perkeliamas į kitą palatą, kurioje be jo buvo dar 4 asmenys. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad palatoje Nr. 2 jis buvo vienas, palatoje Nr. 6 pareiškėjas buvo dar su 4 kitais asmenimis, o palatoje Nr. 1, atsižvelgiant į tai, kad nei pareiškėjas, nei LAVL nepateikė informacijos, laikoma, kad buvo 8 asmenys (pagal palatoje įrengtų miegamų vietų skaičių).

Pagal Laisvės atėmimo vietų ligoninės nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1R-231, 1 punktą LAVL paskirtis – pirminio ir antrinio lygio ambulatorinių ir antrinio lygio stacionarinių sveikatos priežiūros paslaugų teikimas asmenims, kuriems paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, ir arešto bei laisvės atėmimo bausmes atliekantiems nuteistiesiems, užtikrinant kardomosios priemonės – suėmimo, arešto ir laisvės atėmimo bausmių vykdymą. Pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 62 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausmę vykdančios pataisos įstaigos yra šių rūšių: pataisos namai, nepilnamečių pataisos namai, kalėjimai ir atviros kolonijos. Šio straipsnio 1 dalyje numatytoms pataisos įstaigų rūšims prilyginamos laisvės atėmimo vietų gydymo įstaigos: gydymo-pataisos namai ir LAVL (BVK 62 straipsnio 2 dalis). Taigi, LAVL pagal savo režimą yra priskirtina laisvės atėmimo bausmę vykdančioms pataisos įstaigoms, todėl šioms įstaigoms keliami teisės aktų reikalavimai mutatis mutandis yra taikytini ir LAVL.

Nuo 2010 m. balandžio 11 d. iki 2015 m. lapkričio 1 d. galiojusios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – higienos norma 76:2010) 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Minimalaus gyvenamosios patalpos ploto užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – Vidaus tvarkos taisyklės), reguliuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme, teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką. Vidaus tvarkos taisyklių (redakcija, galiojusi ginčo laikotarpiu) 11¹.4 punktas numato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus LAVL palatose (kamerose) gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m.

Kaip minėta, palatos Nr. 2, kurioje pareiškėjas buvo vienas, plotas 8,92 kv. m, palatos Nr. 6, kurioje pareiškėjas buvo kartu su kitais 4 asmenimis, plotas 15,51 kv. m., o palatoje Nr. 1, kurioje pareiškėjas, laikoma, kad buvo kartu su kitais 7 asmenimis, plotas 32,60 kv. m, todėl konstatuotina, kad palatoje Nr. 6 ir palatoje Nr. 1 pareiškėjui tekęs gyvenamųjų patalpų plotas nesiekė 5,1 kv. m. Darytina išvada, kad LAVL iš viso 15 parų (vieną iš jų – iš dalies) neužtikrino pareiškėjui minimalaus vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto ir pažeidė Vidaus tvarkos taisyklių 11¹.4 punkto reikalavimus. LAVL atsiliepime nurodė, kad negali daryti įtakos atvykstančių gydytis suimtųjų ir nuteistųjų asmenų skaičiui. Pagal LVAT formuojamą nuoseklią praktiką, ta aplinkybė, kad įstaigos administracija neturėjo galimybių užtikrinti asmeniui minimalaus gyvenamojo ploto, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui (LVAT administracinės bylos Nr. A438-121/2009, Nr. A756-122/2010, Nr. A502-913/2011, Nr. A143-2844/2012, Nr. A444-343/2013, Nr. A492-496/2013 ir kt.). Konstatuotina, kad LAVL neveikė CK 6.271 straipsnio prasme taip, kaip pagal teisės aktus ši institucija privalėjo veikti.

Kaip minėta, pareiškėjas teismui nurodė, kad palatose esantis tualetas nebuvo atitvertas taip, kad būtų užtikrintas pareiškėjo privatumas (b. l. 69, 78).

Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, 16.5 punkte, be kita ko, nustatyta, kad, nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara. Pareiškėjas neginčijo, kad tokia pertvara palatose įrengta buvo, tačiau nurodo, kad sanitarinis mazgas buvo atitvertas ne nuo visos palatos, todėl neužtikrino pareiškėjo privatumo. Be to, Psichiatrijos skyriaus palatų duryse buvo įrengti stebėjimo langeliai, todėl palatose esantis tualetas buvo lengvai matomas ir prižiūrėtojų. Byloje yra palatos Nr. 2 durų nuotrauka, kuri patvirtina pareiškėjo teiginius dėl stebėjimo langelio (b. l. 24).

Reikalavimų, susijusių su sanitariniais įrenginiais, nesilaikymas gali būti vienas iš veiksnių, nulemiančių Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą (LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013; 2013 m. lapkričio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1840/2013). Ši LVAT praktika inter alia remiasi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencija, aiškinančia Konvencijos 3 straipsnio turinį. Privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas EŽTT jurisprudencijoje buvo viena iš aplinkybių, nulėmusių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo pripažinimą (EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02). LAVL, susipažinusi su pareiškėjo papildomais paaiškinimais, susijusiais su tualeto įrengimu, nepateikė teismui jokių įrodymų, kad sanitariniai mazgai palatose yra atitverti pertvara nuo viso likusio palatos ploto, o ne iš dalies, t. y. nepateikė įrodymų, kad LAVL užtikrino pareiškėjo minimalų privatumą, jam naudojantis tualetu. Atsižvelgiant į visa tai, konstatuotina, kad LAVL tokiu būdu pažemino pareiškėjo žmogiškąjį orumą.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad LAVL palatose nebuvo kėdžių.

Kaip minėta, LAVL pagal savo režimą yra priskirtina laisvės atėmimo bausmę vykdančioms pataisos įstaigoms, todėl šioms įstaigoms keliami teisės aktų reikalavimai mutatis mutandis yra taikytini ir LAVL. Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 (toliau – Aprūpinimo baldais normos), nustatyta, kad kamerų tipo patalpose turi būti viena taburetė vienam asmeniui arba du stalo ilgio suoliukai.

LAVL teismui pateikė 2015 m. liepos 17 d. pažymas, kurios patvirtina, kad palatose, kuriose buvo gydomas pareiškėjas, nebuvo nei kėdžių, nei suoliukų (b. l. 23, 25). Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad LAVL pažeidė minėtą Aprūpinimo baldais normą.

Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad LAVL palatos neatitiko higienos normų reikalavimų (byrėjo tinkas). Higienos normos 76:2010 28 punkte numatyta, kad gyvenamųjų patalpų grindų, sienų, lubų vidaus apdailai naudojamos medžiagos turi būti lengvai valomos ir dezinfekuojamos. LAVL atsiliepimo argumentas, kad LAVL turimas higienos pasas įrodo, kad LAVL patalpos atitinka visus teisės aktuose įtvirtintus reikalavimus, teismo atmetamas kaip nepagrįstas. Higienos paso turėjimas per se nereiškia, jog higienos ir kiti reikalavimai negali būti pažeidžiami. LAVL pateikė teismui palatų, kuriose buvo gydomas pareiškėjas, nuotraukas, kurios patvirtina pareiškėjo teiginius dėl kai kuriose vietose byrančio tinko (b. l. 26–29, 62), bet paneigia pareiškėjo teiginius dėl sulaužytų spintelių (b. l. 36–38, 40). Konstatuotina, kad LAVL pažeidė higienos normos 76:2010 28 punkto reikalavimus.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad čiužiniai palatose buvo kritinės būklės, o patalynė suplyšusi.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 4 dalį, įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Tai bendroji įrodymų instituto taisyklė, kuri reiškia, kad kiekviena šalis ar proceso dalyvis turi pagrįsti savo poziciją įrodymų visuma, o kai nepakanka įrodymų patvirtinti, sprendimas priimtinas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (LVAT 2013 m. birželio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1245/2013, 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1246/2013). LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų sąlygų yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas gyvenimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (LVAT 2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014). Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (LVAT 2013 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Atitinkamai, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo (konvojavimo) aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui (LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-977/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-197/2013). Pareiškėjo teiginiai dėl kritinės būklės čiužinių ir patalynės yra gana abstraktaus pobūdžio. 2016 m. vasario 25 d. iš pareiškėjo teisme gauta vaizdinė medžiaga (kompaktiniame diske), kurioje pateikti keturi failai filmuotos medžiagos. Atsidarius šiuos failus, visuose buvo rodoma 2007 m. balandžio 6 d. data, o pirmajame faile komentuojama, kad tai yra Pravieniškių ligoninė. Atsižvelgiant į tai, ši vaizdinė medžiaga vertintina kritiškai, o pareiškėjo skundo argumentai dėl čiužinių ir patalynės būklės LAVL atmetami kaip nepagrįsti.

Remiantis tuo, kad byloje buvo konstatuoti LAVL neteisėti veiksmai, teismui kyla pagrindas svarstyti kitų viešosios atsakomybės sąlygų buvimo klausimą.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pagal savo pobūdį neturtinė žala – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklausanti nuo jo paties išgyventų emocijų. CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją (LVAT 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1409/2013).

Pareiškėjas nurodo, kad dėl netinkamų laikymo sąlygų jautė pažeminimą, patyrė dideles kančias. Pareiškėjo gydymas perpildytose palatose nebuvo vienkartinis ar trumpalaikis, iš viso truko 15 parų. Vienam asmeniui tenkantis plotas iš esmės visu pareiškėjo buvimo LAVL laikotarpiu neatitiko Taisyklių 11¹.4 punkte nustatyto reikalavimo (5,1 kv. m). Bylos duomenimis nenustatyta, kad buvimas LAVL pareiškėjui sukėlė kokius nors sveikatos sutrikimus, tačiau atsižvelgiant į pažeidimo trukmę ir pobūdį (dėl privatumo neužtikrinimo, naudojantis tualetu), konstatuotina, jog tai sudarė prielaidas pareiškėjui patirti pakankamai intensyvius neigiamus išgyvenimus. Ploto trūkumas taip pat neabejotinai trukdė pareiškėjui naudotis minimaliu privatumu, o tai savaime buvo traumuojanti patirtis, sukėlusi pareiškėjui rimtą diskomfortą. Pažymėtina ir tai, kad LAVL yra gydymo įstaiga, kurioje ypač svarbu užtikrinti tinkamas higienos sąlygas, todėl trupantis tinkas, atsilupę dažai ar baldų trūkumas tokioje įstaigoje yra nepateisinamas. Atsižvelgęs į tai, teismas daro išvadą, kad šiuo atveju egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti LAVL veiksmai (pareiškėjo laikymas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų), žala (pareiškėjas patyrė esminių nepatogumų ir kančių), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos.

Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti. Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Pareiškėjui priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio aspektu, pažymėtina, kad pareiškėjas su skundu dėl savo pažeistų teisių į teismą kreipėsi praėjus apie 1,5 metų, su skundais į LAVL administraciją nesikreipė, nustatyti pažeidimai nebuvo nepertraukiami ir tęsėsi per du atskirus laikotarpius (8 bei 7 paras). Atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes, pažeidimo mastą (konstatuotas pareiškėjo orumo pažeidimas), trukmę ir pasekmes, Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 120,00 Eur, skaičiuojant 8,00 Eur už vieną parą (15 parų x 8,00 Eur), kai pareiškėjas LAVL buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo reikalavimas priteisti 1 000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimą dėl netinkamų sąlygų tenkinamas iš dalies, priteisiant pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL, neturtinei žalai atlyginti 120,00 Eur. Kitoje dalyje pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais ir 127 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo E. V. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui E. V. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 120,00 Eur (šimtas dvidešimt eurų 00 ct) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.