Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovės (skundą padavusi institucija) Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos skundą pareiškėjai T. Ž. dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atsakovė (skundą padavusi institucija) Valstybės garantuojama teisinės pagalbos tarnyba (toliau – ir Tarnyba, VGTPT) kreipėsi į teismą, prašydama: panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija, LAGK) 2024 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą Nr. 21RE-628 (toliau – ir Sprendimas) ir pareiškėjos skundą (prašymą) atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad nesutinka su Komisijos vertinimu, kad Tarnyba gavusi pareiškėjos 2024 m. balandžio 9 d. prašymą suteikti antrinę valstybės garantuojamą teisinę pagalbą bei nustačiusi, kad yra Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir Įstatymas, VGTPĮ) 11 straipsnio 7 dalies 11 punkte numatytas pagrindas atsisakyti tenkinti pareiškėjos prašymą, negalėjo iš karto priimti neigiamo sprendimo, o turėjo individualią pareiškėjos situaciją įvertinti papildomai.

Tarnybos nuomone, nei Įstatymo, nei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2020 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. 1R-220 patvirtino Sprendimų dėl antrinės valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo priėmimo, įvertinus individualią pareiškėjo situaciją, tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) nuostatos nenumato, kad Tarnybai vertinant papildomai pareiškėjo individualią situaciją, pareiškėjas privalo teikti dar vieną prašymą. Jei nagrinėjamu atveju Tarnybai vertinant pareiškėjos individualią situaciją pagal gautą prašymą nepakako duomenų dėl papildomų aplinkybių, nurodytų Aprašo 5 punkte, ji privalėjo paprašyti iš pareiškėjos tokių duomenų ir tik tada priimti galutinį sprendimą dėl pareiškėjos 2024 m. balandžio 9 d. prašymo.

Tarnyba atkreipia dėmesį, kad Komisija, vadovaudamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2024 m. gegužės 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1569-502/2024, nevertino to, kad joje taip pat buvo konstatuota, jog ginčijamo sprendimo priėmimo metu galiojusi Įstatymo 11 straipsnio 10 dalis nustatė, kad Tarnyba turi teisę išimtiniais atvejais, atsižvelgdama į šio straipsnio 11 dalyje nurodytą pareiškėjo prašymą ir įvertinusi konkretaus pareiškėjo individualią situaciją, suteikti antrinę teisinę pagalbą, nepaisydama to, kad asmens (šeimos) turtas viršija Vyriausybės nustatytus asmens (šeimos) turto lygius arba yra šio straipsnio 7 dalies 3, 4, 5, 11, 15 ir 16 punktuose nustatyti antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindai. Pagal to paties straipsnio 11 dalį, kai asmens (šeimos) turtas viršija Vyriausybės nustatytus asmens (šeimos) turto lygius arba kai tarnyba, vadovaudamasi šio straipsnio 7 dalies 3, 4, 5, 11, 15 ir 16 punktais, priima sprendimą atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą, pareiškėjas turi teisę kreiptis į tarnybą su motyvuotu rašytiniu prašymu dėl savo individualios situacijos papildomo įvertinimo ir pateikti šį prašymą pagrindžiančius dokumentus ir (ar) informaciją.

Tarnyba nesutinka su Komisijos vertinimu, kad Tarnyba privalėjo, vadovaujantis Įstatymo 11 straipsnio 10 dalimi ir Aprašo 4 punkto nuostatomis, individualią pareiškėjos situaciją įvertinti papildomai. Pažymi, kad įstatymų leidėjas, įtvirtindamas išimtinius atvejus dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo, numatė Tarnybos teisę, bet ne pareigą, paprašius papildomai pagal kitus kriterijus įvertinti antrinės teisinės pagalbos teikimo būtinybę, suteikti antrinę teisinę pagalbą, jeigu asmuo, pageidaujantis gauti antrinę teisinę pagalbą, neatitinka sąlygų ją gauti, tačiau atitinka tam tikrus individualios situacijos vertinimo kriterijus.

Tarnyba nurodo, kad antrinės teisinės pagalbos teikimo klausimus, vadovaujantis teisės aktais deleguotomis funkcijomis, išimtinai sprendžia Tarnyba. Antrinės teisinės pagalbos institutas yra pirmiausia orientuotas į labiausiai socialiai pažeidžiamų asmenų teisių užtikrinimą bei gynimą, o įtvirtinti konkretūs ir imperatyvūs apribojimai reiškia, kad tik tokia apimtimi siekiama užtikrinti teisinių paslaugų gavimą, kokia valstybė yra pajėgi šią teisę garantuoti.

Akcentuoja kad nei Įstatymo, reglamentuojančio individualios situacijos papildomą vertinimą, nei Aprašo nuostatos neįpareigoja Tarnybos suteikti arba atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą kompleksiškai atitikus arba neatitikus visus individualios situacijos kriterijus, Tarnybai suteikta diskrecija spręsti dėl būtinybės ir galimybių valstybės lėšomis suteikti teisinę pagalbą esant įtvirtintiems neteikimo pagrindams. Priešingu atveju, pagal Komisijos vertinimą, būtų suponuojama išvada, kad Tarnyba, nustačiusi, jog egzistuoja antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindai, iš karto vertina pareiškėjų individualią situaciją, nors asmuo tokios valios nėra išreiškęs. Mano, kad tokiu atveju antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindų institutas netektų prasmės ir nepagrįstai būtų plečiamas asmenų, pretenduojančių gauti teisinę pagalbą, ratas. Taigi, Tarnybos nuomone, teisinis reguliavimas nenustato Tarnybos pareigos kiekvienu atveju papildomai vertinti pareiškėjų individualią situaciją.

Akcentuotina, kad pagal anksčiau galiojusią aptariamos nuostatos taikymo turinį ir esmę, individualios situacijos vertinimas galėjo būti atliekamas tik tuomet, kai buvo priimtas sprendimas neteikti antrinės teisinės pagalbos ir vėliau asmeniui pateikus prašymą dėl jo individualios situacijos vertinimo. Šiuo konkrečiu atveju, pareiškėja, 2024 m. balandžio 9 d. teikdama prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2024 m. kovo 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-317-911/2024 apskundimo, papildomai nenurodė, kad prašo įvertinti jos individualią situaciją, todėl Tarnyba neturėjo teisinio pagrindo savo iniciatyva spręsti, ar vertinti pareiškėjos individualią situaciją.

Pareiškėja T. Ž. pateikė atsiliepimą, kuriame išdėstė nesutikimo su atsakovės skundu argumentus, prašydama jį atmesti kaip nepagrįstą. Pareiškėjos nuomone, atsakovė skunde nenurodė jokių argumentų, kurių pagrindu Komisijos sprendimas galėtų būti panaikintas, o tik išdėstė abstraktų nesutikimą su Komisijos sprendimu. pareiškėja mano, kad Tarnyba sąmoningai jai kliudo jau daugelį metų pasinaudoti teise į kvalifikuotą teisinę pagalbą teisminiuose procesuose.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Byloje kilo ginčas dėl Lietuvos administracinių ginčų komisijos 2024 m. rugpjūčio 7 d. sprendimo Nr. 21RE-628 teisėtumo ir pagrįstumo.

Administracinėje byloje nustatyta, kad Tarnyba 2024 m. balandžio 9 d. gavo pareiškėjos prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2024 m. kovo 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-317 911/2024 apskundimo.

Tarnyba nustatė, kad Tarnybos Kauno skyriaus 2023 m. gegužės 12 d. sprendimu Nr. (8.3Mr)ATP-C- 2023-04589 pareiškėjai buvo suteikta antrinė teisinė pagalba civilinėje byloje dėl skolos už šilumos energiją priteisimo (bylos Nr. e2-4885-980/2023), kurioje T. Ž. buvo atsakovė, parengti procesinius dokumentus, atstovauti pirmos instancijos teisme, valstybei garantuojant ir apmokant 100 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Pareiškėjai neįvykdžius Įstatymo 4 straipsnyje nurodytos pareigos, t. y. nepateikus Tarnybos prašomos informacijos per nustatytus terminus, nebendradarbiaujant su paskirta advokate, Tarnybos Kauno skyriaus 2023 m. spalio 31 d. sprendimu Nr. (8.3Mr)ATP-C-2023-04589 antrinės teisinės pagalbos teikimas pareiškėjai, vadovaujantis Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 9 punktu, buvo nutrauktas ir pareiškėja buvo įpareigota Tarnybai atlyginti antrinės teisinės pagalbos teikimo išlaidas – 256,89 Eur.

Pareiškėjos prašymu, Tarnyba 2023 m. gruodžio 18 d. raštu detalizavo apskaičiuotą antrinės teisinės pagalbos teikimo išlaidų sumą ir patikslino, kad mokėtina suma sudaro 241,89 Eur. Minėtu raštu pareiškėjos buvo prašoma šią sumą sumokėti į vieną iš nurodytų Valstybinės mokesčių inspekcijos surenkamųjų sąskaitų per 30 dienų nuo rašto gavimo dienos. Pranešimas buvo siųstas adresu, kurį pareiškėja nurodė kaip faktinės gyvenamosios vietos adresą (laiškas pareiškėjai buvo įteiktas 2024 m. sausio 22 d.).

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja nebuvo sumokėjusi antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurias ji buvo įpareigota sumokėti Tarnybos Kauno skyriaus 2023 m. spalio 31 d. sprendimu Nr. (8.3Mr)ATP-C-2023-04589, Tarnyba, vadovaudamasi Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktu, 2024 m. balandžio 11 d. sprendimu Nr. (8.28Mr)ATP-C-2024-03290 atsisakė suteikti pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą.

Pareiškėja kreipėsi į Komisiją. Skunde Komisijos prašė panaikinti Tarnybos 2024 m. balandžio 11 d. sprendimą Nr. (8.28 Mr)ATP-C-2024-03290 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ ir įpareigoti atsakovę šį klausimą išspręsti iš naujo. Paaiškino, kad Tarnyba tyčia nesuteikė pareiškėjai advokato Klaipėdos apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-317-911/2024 bei sąmoningai nuslėpė, kad pareiškėja yra neįgali, turinti didelius spec. poreikius bei daugiau kaip 34 metų darbo stažą, todėl turi pirmenybės teisę gauti advokatą. Tuo Tarnyba padarė pareiškėjai žalą ir pažeidė Neįgaliųjų Konvenciją ir kitus įstatymus. Tarnyba suinteresuotai veikė prieš pareiškėją ir kitoje civilinėje byloje Nr. e2-4885-980/2023, nes nesuteikė realios ir efektyvios teisinės pagalbos, padarė pareiškėjai žalą, nebuvo pakeista advokatė, todėl pareiškėja neprivalo mokėti valstybei už nesuteiktą antrinę teisinę pagalbą ir tai nėra teisėtas pagrindas nesuteikti pareiškėjai advokato civilinėje byloje Nr. e2-317-911/2024.

Komisija 2024 m. rugpjūčio 7 d. sprendimu Nr. 21RE-628 nusprendė tenkinti pareiškėjos skundą ir panaikino Tarnybos 2024 m. balandžio 11 d. sprendimą Nr. (8.28Mr)ATP-C-2024-03290, kuriuo buvo atsisakyta suteikti pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą.

Tarnyba, nesutikdama su Komisijos 2024 m. rugpjūčio 7 d. sprendimu Nr. 21RE-628, kreipėsi į teismą.

Teismas, vertindamas administracinėje byloje kilusį ginčą, visų pirma pabrėžia, jog šiuo atveju ginčo teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas, kuris nustato valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus (Įstatymo 1 straipsnio 1 dalis).

Pažymėtina, kad antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba jai suteiktos kompetencijos ribose administruodama antrinės teisinės pagalbos teikimą, priima sprendimus dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo, atsisakymo teikti, nutraukimo, taip pat ir advokato pakeitimo (Įstatymo 9 straipsnis, 18 straipsnis). Antrinę teisinę pagalbą teikiantis advokatas gali būti pakeistas pareiškėjo arba paties advokato motyvuotu rašytiniu prašymu, jeigu nustatomas interesų konfliktas arba kitos aplinkybės, dėl kurių antrinę teisinę pagalbą teikiantis advokatas negali teikti teisinės pagalbos konkrečioje byloje (Įstatymo 18 straipsnis). Iš šios Įstatymo nuostatos matyti, kad nėra baigtinio pagrindų, kuriems esant gali būti pakeičiamas antrinę teisinę pagalbą teikiantis advokatas, sąrašo, todėl Tarnyba sprendimą turi priimti kiekvienu konkrečiu atveju ištyrusi ir įvertinusi konkrečiam atvejui reikšmingų aplinkybių visumą. Atlikti tokį vertinimą yra ne tik Tarnybos teisė, bet ir Įstatymo nustatyta pareiga įgyvendinant 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus šio įstatymo tikslus ir realizuojant teisinės pagalbos teikimo principus.

Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkte reglamentuota, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba kitoje byloje, tačiau jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų arba jų dalies. Įstatymo 11 straipsnio 10 dalyje reglamentuota, kad Tarnyba turi teisę išimtiniais atvejais, atsižvelgdama į pareiškėjo prašymą ir įvertinusi konkretaus pareiškėjo individualią situaciją, suteikti antrinę teisinę pagalbą, nepaisydama to, kad asmens (šeimos) turtas ir (ar) asmens pajamos viršija nustatytą turto ir pajamų lygį arba yra šio straipsnio 7 dalies 3, 4, 5, 11, 15–20 punktuose nustatyti antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindai. Individuali pareiškėjo situacija vertinama atsižvelgiant į gyvenimo lygį ir pareiškėjo turtinę padėtį, galimybes veiksmingai savarankiškai sau atstovauti, išlaidas advokato pagalbai apmokėti, bylos, kurioje prašoma suteikti antrinę teisinę pagalbą, sudėtingumą ir turtinių reikalavimų (turtinių interesų) dydį, pareiškėjo procesinę padėtį byloje ir galimus neigiamus padarinius pareiškėjui. Šiuo atveju Tarnyba sprendimą priima teisingumo ministro nustatyta tvarka.

Aprašo 1 punkte reglamentuota, kad jis nustato sprendimų dėl antrinės valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo priėmimo tvarką, kai pareiškėjai kreipiasi į Tarnybą dėl savo individualios situacijos įvertinimo. Aprašo 3 punkte nurodyta, kad individuali pareiškėjo situacija gali būti vertinama, jeigu jo (jo sutuoktinio) turtas ir (ar) pajamos viršija Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą asmens (šeimos) turto lygį ir (ar) asmens pajamų lygį antrinei teisinei pagalbai gauti arba yra VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 3, 4, 5, 11, 15–20 punktuose nustatyti antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindai. Aprašo 4 punkte nurodyta, kad Tarnyba individualią pareiškėjo situaciją papildomai vertina gavusi jo rašytinį prašymą ir atsižvelgdama į pateiktus prašymą pagrindžiančius dokumentus ir (ar) informaciją. Aprašo 5 punkte nurodyta, kad individuali pareiškėjo situacija vertinama pagal šiuos kriterijus: 5.1. gyvenimo lygį ir pareiškėjo turtinę padėtį; 5.2. galimybes veiksmingai savarankiškai sau atstovauti; 5.3. galimas išlaidas advokatui teikiant pagalbą; 5.4. bylos, kurioje prašoma suteikti antrinę teisinę pagalbą, esmę.

LVAT 2024 m. gegužės 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1569-502/2024 konstatavo, kad Tarnybos sprendimas atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto pagrindu neatsižvelgus į jokias aplinkybes, t. y. nei į asmens turtą ir pajamas, nei į teisingumo interesus, be kita ko, bylos ar taikomos teisės sudėtingumą, tam tikrus asmens socialinės ir asmeninės padėties ypatumus, negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Tokia pozicija reiškia ne tai, jog valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba turi būti teikiama, neatsižvelgiant į pareiškėjo skolą Tarnybai (Lietuvos valstybei), o tai, kad, sprendžiant dėl atsisakymo suteikti antrinę teisinę pagalbą Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto pagrindu, asmens įsiskolinimo Tarnybai (Lietuvos valstybei) faktas savaime nėra pakankamas ir turi būti vertinamos papildomos aplinkybės (LVAT 2020-01-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A-2398-662/2020; 2021-04-28 nutartis administracinėje byloje Nr. A-2972-415/2021; 2022-02-17 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1266-815/2022; 2022-06-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A-2887-502/2022; LVAT 2024-05-29 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1569-502/2024).

Pagal nagrinėjamoje byloje pateiktus dokumentus nustatyta, kad Tarnyba atsisakymą suteikti pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą grindė vieninteliu argumentu, kad pareiškėjai antrinė teisinė pagalba buvo teikta kitoje civilinėje byloje Nr. e2-4885-980/2023 pagal Tarnybos 2023 m. gegužės 12 d. sprendimą. Tarnybos 2023 m. spalio 31 d. sprendimu antrinės teisinės pagalbos teikimas minėtoje kitoje byloje, vadovaujantis Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 9 punktu, pareiškėjai buvo nutrauktas ir pareiškėja buvo įpareigota sumokėti antrinės teisinės pagalbos teikimo išlaidas, kurias Tarnyba 2023 m. gruodžio18 d. rašte patikslino.

Byloje nėra ginčo, kad pareiškėja nėra apmokėjusi minėtų apskaičiuotų antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Taigi, įvertinus aukščiau pateiktą teisinį reglamentavimą, teismų praktiką bei bylos aplinkybes, darytina išvada, kad Tarnyba, gavusi pareiškėjos 2024 m. balandžio 9 d. prašymą suteikti antrinę valstybės garantuojamą teisinę pagalbą bei nustačius, kad yra Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkte numatytas pagrindas atsisakyti tenkinti minėtą pareiškėjos prašymą, negalėjo iš karto priimti neigiamo Sprendimo, o privalėjo vadovaujantis Įstatymo 11 straipsnio 10 dalies ir Aprašo 4 punkto nuostatomis individualią pareiškėjos situaciją įvertinti papildomai.

Nei Įstatymas, nei Aprašo nuostatos nenumato, kad Tarnybai vertinant papildomai pareiškėjo individualią situaciją, pareiškėjas privalo teikti dar vieną prašymą. Jei nagrinėjamu atveju Tarnybai vertinant pareiškėjos individualią situaciją pagal gautą prašymą nepakako duomenų dėl papildomų aplinkybių, nurodytų Aprašo 5 punkte, ji privalėjo paprašyti iš pareiškėjos tokių duomenų ir tik tada priimti galutinį sprendimą dėl pareiškėjos 2024 m. balandžio 9 d. prašymo.

Teismas, įvertinęs bylos duomenis, ginčijamą sprendimą bei šalių išdėstytas aplinkybes konstatuoja, kad Tarnyba neveikė įstatymo nustatytose ribose, nevertino pareiškėjos situacijos ir neatsižvelgė į jos, t. y. asmens, kuriam teikiama antrinė teisinė pagalba, teisėtus interesus.

Apibendrinus visa, kas išdėstyta, teismas Komisijos sprendimui iš esmės pritaria ir akcentuoja, kad nebuvo pagrindo kitokiai išvadai, nei padaryta Komisijos sprendime, todėl šis sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Pažymėtina, kad skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų Komisijos ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti jos sprendimą. Sprendimas yra atitinkantis šiuos teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų reikalavimus, o tuo pačiu pagrįstas bei teisingas.

Atsakovė T. Ž. prašo teismo priteisti bylinėjimosi išlaidas ir 5 procentų metines palūkanas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 41 straipsnio 1 dalis numato, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos.

Pareiškėja nepateikė jokių įrodymų dėl patirtų bylinėjimosi išlaidų, todėl patirtos bylinėjimosi išlaidos jai nepriteisiamos.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.210 straipsnio 1 dalis, nustatanti, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Tačiau nagrinėjamu atveju netenkintas pareiškėjos prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas, neatsiradus piniginei prievolei atlyginti bylinėjimosi išlaidas, negali būti tenkintas ir išvestinis iš to piniginis reikalavimas dėl metinių procesinių palūkanų priteisimo.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 – 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Atsakovės (skundą padavusios institucijos) Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.