- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-03-16
- Bylos Nr.
- e2A-89-390/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-20574-2016-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Algimantas Kukalis, Gintautas Koriaginas, Albina Rimdeikaitė
- Atsakovas
- D. O., S. R. J., J. B.
- Trečiasis asmuo
- R. O., notaras Donatas Germanavičius
- Ieškovas
- N. R.
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintauto Koriagino, Algimanto Kukalio (pranešėjo ir kolegijos pirmininko) ir Albinos Rimdeikaitės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų D. O., S. R. J., J. B. ir trečiojo asmens R. O. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės N. R. ieškinį atsakovams D. O., S. R. J., J. B. dėl skolos priteisimo ir pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, tretieji asmenys – R. O., notaras Donatas Germanavičius.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė N. R. ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo D. O. 19 550,34 Eur skolą, 5 procentų dydžio procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo, pripažinti negaliojančia 2016 m. gegužės 11 d. pirkimo - pardavimo sutartį (notarinio registro Nr. 2-2755) bei priteisti iš atsakovų solidariai visas ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškinyje nurodė, kad ieškovė 2012 m. liepos 20 d. susituokė su trečiuoju asmeniu R. O.. Iki ieškovės ir R. O. santuokos sudarymo atsakovai D. O. ir S. R. J. pažadėjo D. O. asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą – gyvenamąjį namą su žemės sklypu (bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausė D. O. ir S. R. J.), esantį (duomenys neskelbtini), padovanoti ieškovei ir D. O. sūnui R. O.. Po šio pažado ieškovė su R. O. pradėjo ginčo namą rekonstruoti ir tam išleido 39 100,68 Eur. Bendro ūkio vedimo faktas nuo 2008 m. tarp ieškovės ir R. O. nustatytas 2017 m. liepos 27 d. Kauno apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1005-800/2017. Rekonstravimo ir statybos darbai sustojo 2015 m. pabaigoje, kai tarp ieškovės ir R. O. kilo nesutarimai dėl bendro gyvenimo ateities. 2016 m. gegužės 9 d. Kauno apylinkės teismui civilinėje byloje Nr. e2-11066-800/2016 ieškovė pateikė priešieškinį dėl santuokos nutraukimo ir skolos iš atsakovų priteisimo. Atsakovai D. O. ir R. S. J. 2016 m. gegužės 11 d., t. y. po dviejų dienų po priešieškinio pateikimo, pirkimo-pardavimo sutartimi (notarinio registro Nr. 2-2755) ginčo gyvenamąjį namą su žemės sklypu perleido dukrai atsakovei J. B.. Sudarius šią sutartį, atsakovui D. O. neliko turto, iš kurio galima būtų išieškoti jo skolą. Šis tariamas sandoris pažeidžia ieškovės, kaip D. O. kreditorės, interesus. Ginčo pirkimo-pardavimo sutartis turi būti pripažinta negaliojančia Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.86 straipsnio pagrindu kaip sudaryta tik dėl akių, nesiekiant sukurti teisinių pasekmių, siekiant išvengti skolos išieškojimo, ir actio Pauliana pagrindu (CK 6.66 straipsnis).
Atsiliepimas
3. Atsakovai D. O., S. R. J. ir J. B. atsiliepime ieškinį prašė ieškinį atmesti.
4. Nurodė, kad ginčo namo rekonstrukcija buvo atliekama iš atsakovų D. O. ir S. R. J. lėšų, kadangi jie planavo jame gyventi. Kadangi atsakovė S. R. J. pageidavo už savo turto – žemės sklypo dalį gauti kompensaciją pinigais, todėl ji, skirtingai nei atsakovas, savo dalį atsakovei J. B. perleido, o ne padovanojo. Duomenų, kad iki santuokos sudarymo ieškovė su trečiuoju asmeniu veikė jungtinės veiklos sutarties pagrindu, nėra. Ieškovė nepateikė 19 550,34 Eur dydžio reikalavimo teisę įrodančių duomenų, išskyrus po santuokos sudarymo trečiojo asmens atliktus du mokėjimus už statybines medžiagas, iš viso 7 962,07 Eur,
Žemesnės instancijos teismas
5. Kauno apylinkės teismas 2019 m. spalio 30 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priteisė iš atsakovo D. O. ieškovei 16 107,95 skolą, 5 procentų dydžio procesines palūkanas nuo priteistos sumos (16 107,95 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2016 m. spalio 11 d.) iki teismo sprendimo įvykdymo; pripažino negaliojančia 2016 m. gegužės 11 d. pirkimo - pardavimo sutartį (notarinio registro Nr. 2-2755); priteisė iš atsakovų lygiomis dalimis po 1 720,32 Eur ieškovei bylinėjimosi išlaidas; priteisė iš ieškovės atsakovei J. B. 49 Eur bylinėjimosi išlaidas; kitoje dalyje ieškinį atmetė; priteisė iš atsakovų lygiomis dalimis valstybei po 7,80 Eur bylinėjimosi išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų siuntimu.
6. Kauno apygardos teismas 2020 m. kovo 3 d. nutartimi Kauno apylinkės teismo 2019 m. spalio 30 d. sprendimą panaikino ir bylą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodė, kad teismas neatskleidė bylos esmės, nenurodė ir nepagrindė, kokie įrodymai patvirtina tarp šalių buvusį susitarimą dėl ginčo turto padovanojimo ieškovei ir R. O., netyrė ir nenustatė tokio susitarimo sudarymo momento. Tik nustačius susitarimo momentą dėl nekilnojamojo turto perleidimo bei tai pagrindžiančius įrodymus, būtų galima daryti išvadą dėl kreditoriaus teisių pažeidimo bei ieškovės ir trečiojo asmens patirtų išlaidų pagrįstumo. Taip pat nurodė, kad teismas neišnagrinėjo kiekvienos šalies indėlio į statybas ir todėl neteisingai sprendė dėl bendrosios nuosavybės dalių ir šalių įnašų dydžio.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
7. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmai 2022 m. rugsėjo 12 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė iš D. O. ieškovei 18 647,36 Eur skolą, 5 procentų procesines palūkanas nuo priteistos sumos (18 647,36 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2016-10-11) iki teismo sprendimo įvykdymo. Pripažino negaliojančia 2016 m. gegužės 11 d. nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo - pardavimo sutartį (notarinio registro Nr. 2-2755), taikė restituciją ir grąžino šį turtą D. O., S. R. J.. Priteisė iš atsakovų lygiomis dalimis po 2 913,09 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovei. Priteisė iš ieškovės atsakovei J. B. 89,96 Eur bylinėjimosi išlaidas. Kitoje dalyje ieškinį atmetė.
8. Teismas nurodė, kad trečiasis asmuo R. O. ir ieškovė N. Č. (R.) susituokė 2012 m. liepos 20 d., (1 t., b. l. 25), o bendrą ūkį vedė nuo 2008 metų. Šis faktas nustatytas Kauno apylinkės teismo 2017 m. liepos 27 d. sprendimu ieškovės ir trečiojo asmens santuokos nutraukimo byloje Nr. e2-1005-800/2017. Ieškovės pozicija, kad nuo 2008 m. vedant bendrą ūkį, ieškovės ir trečiojo asmens indėlis į bendrą turtą yra lygus. Ieškovė teigia, kad 2009 m. pavasarį D. O. dalyvaujant jo sutuoktinei S. R. J., pažadėjo padovanoti savo sūnui R. ir ieškovei ginčo nebaigtą statyti ūkinį pastatą su žemės sklypu, kad jie galėtų ten pasistatyti gyvenamąjį namą savo šeimai. Atsakovai ir trečiasis asmuo neigia tokį susitarimą buvus.
9. Teismas, įvertinęs ieškovės, trečiojo asmens R. O., atsakovo D. O. įrodymus apie turimas pajamas, darė išvadą, jog tiek ieškovė, tiek trečiasis asmuo turėjo pakankamas pajamas investuoti į nekilnojamojo turto statybą. Banko sąskaitų išklotinės patvirtina, kad R. O. pirko statybines medžiagas parduotuvėse, skolinosi pinigus iš sesers J. B., kuriuos grąžindavo. Ieškovės pateikti elektroniniai laiškai tarp R. O. ir N. R., rašyti 2011 metų rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais, patvirtina, jog jie vykdė statybos darbus, derino projekto sprendinius, tarėsi dėl aplinkos, sklypo apželdinimo. Pagal D. O. ir S. R. J. pateiktus įrodymus apie pajamas, debeto ir kredito apyvartos yra iš esmės tapačios, t. y. atsakovas D. O. gyveno iš einamųjų pajamų. Teismas darė išvadą, kad R. O. statybas vykdė šeimos, o ne savo tėvo D. O. lėšomis.
10. Teismas pažymėjo, kad atsakovai neįrodė, jog namo projektas buvo parengtas jų R. O. perduotomis lėšomis. Taip pat suprojektuotas namas visiškai nepritaikytas pensinio amžiaus negalią turinčiam atsakovui, kadangi virtuvė ir gyvenamieji kambariai suprojektuoti antrame aukšte, į kurį reikia lipti laiptais, kas neatitinka D. O. poreikių dėl jo sveikatos būklės; numatytas garažas dviem automobiliams, o atsakovas automobilio neturi.
11. Pagal ieškovės pajamų deklaracijas 2008-2011 m., Lietuvos kariuomenės parengtas pažymas apie R. O. gautas pajamas, teismas nurodė, kad bendros ieškovės ir trečiojo asmens pajamos 2008-2011 m. iš viso buvo 466 472,10 Lt, atitinkamai ieškovės indėlis bendrojoje dalinėje nuosavybėje sudarė 39 procentus, atsakovo – 61 procentą. Kadangi ieškovė nepateikė duomenų apie jos gautas pajamas iki 2012 m. iki santuokos sudarymo momento, todėl teismas tą pačią proporciją taikė ir 2012 m. iki santuokos sudarymo.
12. Teismas nusprendė, kad iš viso iki santuokos sudarymo yra pagrįstos 8 005,53 Eur (2 896,20 (projektavimo darbai) + 2 406,88 (pamatų sutvirtinimo darbai) + 2 702,45 (naujų pamatų betonavimas) išlaidos, kurių 39 procentai – 3 122,16 Eur priskirtini ieškovės daliai. O po santuokos sudarymo bendrų sutuoktinių lėšų į namo rekonstrukciją įdėta 31 050,40 Eur (8829,41+5523,07+3897,14+8014,84+1161,92+2603,01+1021,71), todėl ieškovei tenkanti ½ dalis sudaro 15 525,20 Eur.
13. Teismas nurodė, kad iš viso ieškovei tenkanti investicijų į nekilnojamojo turto pagerinimą dalis sudaro 18 647,36 Eur (15 525,20 + 3 122,16), kurią priteisė ieškovei iš atsakovo D. O., ieškovei įrodžius, kad turtas buvo pagerintas jos lėšomis (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 178 straipsnis).
14. Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu (Actio Pauliana) teismas nurodė, kad ieškovė turi reikalavimo teisę į atsakovus. Dėl ginčijamo sandorio atsakovų turtas sumažėjo, atsakovai neturi pakankamai turto patenkinti ieškovės reikalavimą. Pažymėjo, kad D. O. ir jo sutuoktinės kasdienės pajamos pakankamos tik kasdieniams poreikiams patenkinti, todėl nekilnojamojo turto pardavimas už 5 000 Eur, kai 2016 m. gegužės 5 d. vidutinė turto rinkos vertė VĮ Registrų centro duomenimis buvo 31 300 Eur, t. y. daugiau kaip šešis kartus didesnė už pardavimo kainą, neabejotinai pažeidžia kreditorių teises ir leidžia konstatuoti abiejų sandorio šalių nesąžiningumą. Taip pat nustatė, kad atsakovai D. O. ir S. R. J. neprivalėjo sudaryti ginčo sutarties. Ieškinio senaties terminas nepraleistas.
15. Esant visoms actio Pauliana ieškinio tenkinimui būtinoms sąlygoms, teismas ginčo pirkimo-pardavimo sutartį pripažino negaliojančia nuo sudarymo momento actio Pauliana pagrindu (CK 6.66 straipsnio 1 dalis). Pripažinus sandorį negaliojančiu, bei atsakovams nepateikus įrodymų, kad 5 000 Eur jiems buvo perduota, taikė vienašalę restituciją ir ginčo turtą grąžino atsakovams D. O. ir S. R. J..
16. Dėl tariamo sandorio teismas nurodė, jog sudarydamos ginčo sandorį šalys siekė sukurti tik išorinį tam tikrų teisinių santykių atsiradimo, pasikeitimo ar pabaigos vaizdą, nesiekė sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas, kad sandoris realiai nebuvo vykdomas, todėl ginčo pirkimo-pardavimo sutartį pripažino negaliojančia (CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis, CK 1.86 straipsnis).
17. Teismas proporcingai patenkintų ieškovės reikalavimų daliai (98 proc.) paskirstė bylinėjimosi išlaidas: ieškovei iš atsakovų lygiomis dalimis priteisė po 2913,09 Eur bylinėjimosi išlaidų (8917,62 Eur x 98 proc. = 8739,27 Eur /3 = 2913,09 Eur). Iš ieškovės atsakovei J. B. priteisė bylinėjimosi išlaidas atmestų ieškinio reikalavimų daliai 89,96 Eur (4498 Eur x 2 proc. = 89,96 Eur).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą teisiniai argumentai
18. Apeliaciniu skundu atsakovai D. O., S. R. J., J. B. ir trečiasis asmuo R. O. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 12d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti atsakovams ir trečiajam asmeniui turėtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
18.1. Teismas nenustatė, kad buvo susitarimas, kuriuo susitarta dėl ginčo turto dovanojimo ieškovei ar trečiajam asmeniui, ar kad investuoti bendras ar asmenines lėšas, kuriant D. O. nuosavybę. Ieškovės teiginiai apie tokį susitarimą yra deklaratyvūs. D. O. valios dovanoti turtą nebuvo išreiškęs. R. O. pagal išduotus įgaliojimus vykdė tėvo valią, dalyvavo veiksmuose su nekilnojamuoju turtu, rengė projektą tėvo vardu, namą statė ūkio būdu, t. y. savo darbu ir išimtinai tėvo D. O. pinigais.
18.2. Teismas neatsižvelgė į D. O. gautas pajamas, kas sudarė ženklias įplaukas į šeimos biudžetą. Atsakovas neturėjo bankinės kortelės, todėl ir negalėjo būti daromi pavedimai. Taip pat nepagrįstai laikė, jog R. O. banko išrašai, kurie nedetalizuoja pirkinių, patvirtina, kad jis pirko medžiagas, kurios buvo panaudotos ginčo namo statybai. Šalys gerino savo būstą, t. y. ieškovei priklausantį butą, kuriame ir gyveno. Tai nurodyta ir Kauno apylinkės teismo 2017 m. liepos 27 d. sprendime. Nepagrįsta ir teismo išvada, kad R. O. pasiskolinti pinigai buvo tikslingai panaudoti ginčo namo statybai. Priešingai, paskolintų pinigų sumos buvo panaudotos automobilio pirkimui, dirbtiniam ieškovės apvaisinimui, kelionėms. Tai patvirtina, kad ieškovės ir R. O. finansinės galimybės nebuvo geros ir jie neturėjo lėšų namo statybai, o ginčo statybai buvo naudojamos atsakovo D. O. santaupos.
18.3. Teismo išvada dėl ieškovės ir trečiojo asmens turto bendrosios dalinės nuosavybės yra teisiškai nepagrįsta ir nemotyvuota. Nė vienas iš byloje esančių įrodymų nepatvirtina susitarimo dėl jungtinės veiklos ar bendros dalinės nuosavybės sukūrimo į ginčo turtą ar veiklą. Nėra įrodyta ir pagrįsta aplinkybė, kad buvo investuojamos bendros su ieškove lėšos, o tuo labiau pagal teismo nurodytą indėlio paskaičiavimą bendroje dalinėje nuosavybėje. Teismas neįvertino, kad nėra įrodymų, jog atliekant darbus (dar iki santuokos sudarymo) būtų prisidėjusiu įnašu ar darbu pati ieškovė.
18.4. Teismas iš esmės netyrė atsakovų nurodytų aplinkybių, pateiktų foto nuotraukų ir pan., teismas eksperto akto nesulygino su nupirktų medžiagų kiekiu ir sumomis, neatsižvelgė, kad darbai buvo vykdomi ūkio būdu ir nebuvo samdomi kiti asmenys, neįvertino, kad dalis medžiagų buvo grąžinta, tačiau į sąmatą įtrauktą, ir kad atsakovė J. B. savo asmenines lėšas investavo į ginčo statybas. Todėl teismo priteistos ieškovei sumos yra nepagrįstos.
18.5. Teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias actio Pauliana instituto taikymą iš esmės netyrė, ar ginčo sandorių sudarymo metu egzistavo visuma šio instituto taikymui privalomų sąlygų, susikoncentravo vien į kreditoriaus teisių pažeidimo aspektą. Ieškovė neturėjo neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės. Atsakovų sudarytas ginčo sandoris niekaip nepažeidė ir negalėjo pažeisti ieškovės interesų. Nesant šių pirmųjų actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygų, neturi reikšmės ir kitos neteisingai konstatuotos sąlygos, kadangi priimtas teismo sprendimas negali sukelti ieškovei neigiamų pasekmių.
18.6. Teismas neatsižvelgė į teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-668-915/2015) ir netinkamai išsprendė procesinių palūkanų skaičiavimo pradžios momentą, sandorį pripažinus negaliojančiu.
Atsiliepimas
19. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė prašo atmesti apeliacinį skundą ir skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
19.1. Apeliacinis skundas yra nepagrįstas, kadangi apeliantų nurodyti teiginiai prieštarauja byloje pateiktiems įrodymams. Pažymėtina, kad ginčo turto nuosavybė buvo įteisinta tik 2015 m., todėl ginčo turto dovanojimo sutartis negalėjo būti sudaryta ir atsakovas D. O. 2009 m. birželio 12 d. ir 2011 m. balandžio 2 d. surašė notarinius įgaliojimus sūnui R. O., o pastarasis 2011 m. liepos 1 d. surašė perįgaliojimą ieškovei, kuriais buvo pavesta atlikti D. O. priklausančio turto inventorizaciją, kadastrinius matavimus, teisinę registraciją, gauti nuosavybės dokumentus, pateikti dokumentus, bei atstovauti jį išperkant iš valstybės žemės sklypą, pasirašyti sutartis, atstovauti įstaigose. Perįgaliojimo faktas netiesiogiai patvirtina buvus atsakovo pažadą padovanoti žemės sklypą su ūkiniu pastatu.
19.2. Apeliantų argumentai apie neva atsakovo sukauptas lėšas neatitinka tikrovės, nes byloje esantys įrodymai (2 t. b. l. 49-55) nepatvirtina, kad 2006-2009 m. atsakovo darbo užmokestis, netekto darbingumo pensija ir ligos išmokos sudarė virš 120 000 Lt, taip pat buvo įsiskolinimas bankui ir nesavalaikis skolos grąžinimas. Be to, byloje nėra nei vieno įrodymo, patvirtinančio, kad D. O. apmokėjo bent vieną sąskaitą, susijusią su ginčo namu. Pažymėtina, kad J. B., duodama parodymus teisme, teigė, neva prie statybų prisidėjusi nuo jos namo atlikusiomis statybos medžiagomis, bet ne pinigais. Teismas neturėjo pagrindo nesivadovauti eksperto išvada. Apeliantai turėjo visas galimybes apklausti ekspertą teismo posėdyje, užduoti klausimus raštu, prašyti pakartotinės ar papildomos ekspertizės, tačiau tokiomis savo teisėmis nepasinaudojo.
19.3. Taip pat apeliantai nepagrįstai nurodo, kad nebuvo sudarytas notarinės formos jungtinės veiklos sandoris, o jos nesilaikymas sandorį daro negaliojančiu, nes kasacinis teismas formuodamas teismų praktiką yra pasisakęs priešingai.
19.4. Šiuo atveju egzistuoja visos actio Pauliana instituto taikymo sąlygos, jas teisingai nustatė ir teismas.
19.5. Apeliantų nurodyta teismų praktika dėl procesinių palūkanų priteisimo vadovautis nėra pagrindo, nes bylose yra skirtingos faktinės aplinkybės.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
20. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnis). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė.
Dėl faktinių bylos aplinkybių ir apeliacinio skundo argumentų
21. Teisėjų kolegija pagal bylos duomenis nustatė, kad gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), iki 2016 m. gegužės 11 d. nuosavybės teise priklausė D. O.. Žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausė D. O. ir S. R. J.. Žemės sklypas buvo suformuotas nacionalinės žemės tarnybos teritorinio skyriaus vedėjo sprendimu 2013 m. gruodžio 10 d., nuosavybės teise atsakovai įsigijo 2015 m. birželio 30 d. Valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties Nr. IR-5246 pagrindu, 2016 m. gegužės 5 d. žemės sklypo vidutinė rinkos vertė 19 200 Eur. R. O. ir N. Č. (R.) susituokė 2012 m. liepos 20 d., o bendrą ūkį vedė nuo 2008 metų. Šis faktas nustatytas Kauno apylinkės teismo 2017 m. liepos 27 d. sprendimu ieškovės ir trečiojo asmens santuokos nutraukimo byloje Nr. e2-1005-800/2017. Atsakovai D. O. ir S. R. J. 2016 m. gegužės 11 d. pirkimo-pardavimo sutartimi atsakovei J. B. pardavė gyvenamąjį namą su žemės sklypu, esančius (duomenys neskelbtini) už 5 000 Eur.
22. Ieškovė byloje teigė, jog ji su trečiuoju asmeniu R. O. vesdami bendrą ūkį iki santuokos ir būdami santuokoje investavo savo pinigines lėšas į ginčo turtą, nes 2009 m. pavasarį D. O. dalyvaujant jo sutuoktinei S. R. J., pažadėjo padovanoti savo sūnui R. ir ieškovei ginčo nebaigtą statyti ūkinį pastatą su žemės sklypu, kad jie galėtų ten pasistatyti gyvenamąjį namą savo šeimai. Kadangi atsakovo D. O. priklausantis turtas buvo pagerintas iš ieškovės ir R. O. bendrų piniginių lėšų, iš viso 39 100,68 Eur, pusę investuotų lėšų D. O. privalo ieškovei kompensuoti. Atsakovui D. O. ginčo turtą perleidus, ieškovė prašė pripažinti negaliojančia ginčo turto pirkimo-pardavimo sutartį CK 1.86 straipsnio pagrindu, kaip sudarytą dėl akių, nesiekiant sukurti teisinių pasekmių bei CK 6.66 straipsnio (actio Pauliana) pagrindu, kaip pažeidžiančią kreditoriaus teises.
23. Ginčijamu pirmosios instancijos teismo 2022 m. rugsėjo 12 d. sprendimu ieškovės ieškinys patenkintas iš dalies. Teismas priteisė iš D. O. ieškovei 18 647,36 Eur skolą, pripažino negaliojančia 2016 m. gegužės 11 d. ginčo turto pirkimo - pardavimo sutartį (notarinio registro Nr. 2-2755), taikė restituciją ir grąžino šį turtą D. O., S. R. J..
24. Apeliantai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, kad sprendimas priimtas pažeidus materialines teisės normas, netinkamai, neobjektyviai įvertinus byloje surinktus įrodymus. Apeliaciniame skunde argumentuojama, kad teismas konkrečiai nenustatė, kad buvo sudarytas susitarimas dėl ginčo turto dovanojimo ieškovei ir trečiajam asmeniui, dėl bendrų lėšų investavimo į ginčo turtą. Teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovė su trečiuoju asmeniu tariamam bendram tikslui leido bendras pajamas, nes nėra nustatytas jų susitarimas dėl jungtinės veiklos ar bendros dalinės nuosavybės sukūrimo į ginčo turtą ar veiklą. Taip pat teismas nepagrįstai taikė procentinį indėlio paskaičiavimą bendrojoje dalinėje nuosavybėje pagal ieškovės ir trečiojo asmens gautas pajamas. Teismas, priteisdamas ieškovei pinigų sumas, išimtinai vadovavosi tik eksperto išvada ir netyrė kitų pateiktų rašytinių įrodymų, kurie prieštarauja eksperto išvadai, ieškovės sudarytai statybų išlaidų sąmatai ir juose nurodytoms sumoms. Teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias actio Pauliana instituto taikymą, nes ieškovė neturėjo neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės į atsakovą D. O., todėl 2016 m. gegužės 11 d. pirkimo - pardavimo sutartis negalėjo pažeisti ieškovės interesų.
Dėl susitarimo tarp ieškovės, atsakovų ir trečiojo asmens
25. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nenurodė, jog buvo tarp ieškovės, trečiojo asmens ir atsakovo susitarimas dėl ginčo nekilnojamojo turto perleidimo, nes nebuvo sudaryta dovanojimo sutartis, ieškovės pateikti įrodymai nepagrindžia tokį susitarimą buvus. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais argumentais ir laiko juos nepagrįstais.
26. Siekiant daryti išvadą dėl kreditoriaus teisių pažeidimo susitarimo egzistavimą turėjo įrodyti ieškovė (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis). Šią aplinkybę ieškovė grindė įvairiais įrodymais: 2009 m. birželio 12 d. D. O. įgaliojimu, kuriuo įgaliojo R. O. atstovauti jį visose įstaigose išperkant valstybinį žemės sklypą, 2011 m. liepos 1 d. R. O. perįgaliojimu N. Č. atlikti D. O. priklausančio turto inventorizaciją, kadastrinius matavimus, teisinę registraciją, gauti nuosavybės dokumentus, pateikti dokumentus, bei atstovauti jį išperkant iš valstybės žemės sklypą, pasirašyti sutartis, atstovauti įstaigose; R. O. banko sąskaitų išklotinėmis, kurios patvirtina statybinių medžiagų pirkimą; ieškovės ir trečiojo asmens elektroniniu susirašinėjimu 2011 metų rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais, kuriuose jie derino projekto sprendinius, tarėsi dėl aplinkos, sklypo apželdinimo; 2012 metų susirašinėjimu bei trumposiomis žinutėmis, kuriuose jie tarėsi įvairiais statybų klausimais, priėmė sprendimus; apklaustos teisme liudytojos architektės J. V. parodymais, jog architektei niekada nekilo abejonių, kas yra namo statytojai, nes buvo kalbama kas name gyvens, namas projektuotas pagal N. R. norus, už projektą sumokėjo ieškovė ir jis atiduotas ieškovei; taip pat pačiu namo projektu, kuris neatitinka D. O. poreikių dėl jo sveikatos būklės; taip pat duomenimis apie pajamas, kurie patvirtina, kad tiek ieškovė, tiek trečiasis asmuo turėjo pakankamas pajamas, jog galėtų bendrai investuoti į nekilnojamojo turto statybą.
27. Apeliantai nurodo, kad ginčo namo statybos buvo vykdomos grynai atsakovo D. O. lėšomis, nes trečiojo asmens sumokėtas sumas atsakovas grąžindavo, turėjo pakankamai lėšų, o tiek ieškovė, tiek R. O. neturėjo lėšų namo statybai, nes jie ėmė paskolas, lėšas išleisdavo kitoms reikmėms. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas byloje tai patvirtinančių įrodymų nėra pateikęs – atsakovas nepateikė nei vienos jo apmokėtos sąskaitos ar lėšų grąžinimo duomenų, o pateiktos banko sąskaitos debeto ir kredito apyvartos patvirtina, kad gautas einamąsias pajamas išleisdavo pragyvenimui, daugiau duomenų apie gautas pajamas ar turėtas sukauptas lėšas nėra pateikęs. Pirmosios instancijos teismas išvadą, jog ieškovė ir trečiasis asmuo turėjo pakankamai lėšų namo statybai, darė įvertinęs ieškovės pateiktas savo pajamų deklaracijas 2008-2011 m., Lietuvos kariuomenės pažymas apie R. O. gautas pajamas. Taigi, šis apeliantų argumentas nėra pagrįstas.
28. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ieškovei ir R. O. gyvenant kartu ir vedant bendrą ūkį jie investavo į atsakovui D. O. priklausantį nekilnojamąjį turtą pinigines lėšas. Tai yra visos statybinių medžiagų, įrangos pirkimo sutartys sudarytos su R. O. arba ieškove, sąskaitos apmokėtos R. O. arba ieškovės (2011-10-25 prekių (paslaugų) pirkimo-pardavimo kvitas už rekonstrukcijos projektą išrašytas ieškovei architektės J. V., 2012-10-25 gelžbetoninių gaminių užsakymo sutartis gyvenamajam namui, sudaryta su UAB „Betonika“ ir R. O., R. O. 2012-11-12 UAB „Betonika“ išrašyta sąskaita- faktūra, 2012-11-05, 2012-11-09 avansą UAB „Betonika“ už perdangos plokštes pervedė ieškovė, 2012-11-08, 2012-10-26 už perdangos plokštes pinigus pervedė R. O., 2013-10-08 sutartį-užsakymą dėl statybinių medžiagų pirkimo su UAB „Gotinga“ sudarė R. O., sąskaitos apmokėjimui už medžiagas taip pat išrašytos R. O., taip pat iš pateiktų banko sąskaitų išklotinių matyti, kad eilę kartų R. O. pirko parduotuvėse prekiaujančiose statybinėmis medžiagomis, skolinosi pinigus iš sesers, kuriuos grąžindavo, 2011-04-15 projektavimo darbų sutartis su architekte J. V. sudaryta taip pat su R. O. kaip užsakovu, liudytojos J. V. paaiškinimai, pats ginčo namo projektas, elektroniniai laiškai tarp R. O. ir ieškovės. Taip pat sudaryti įgaliojimai patvirtina, kad ginčo nekilnojamojo turto įteisinimo, žemės pirkimo klausimus taip pat buvo pavesta tvarkyti R. O. ir ieškovei.
29. Kasacinis teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nereikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-89-701/2018). Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017, 2018 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-378/2018, 2018 m. liepos 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-276-687/2018).
30. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į teismų praktiką dėl įrodymų vertinimo ir įvertinusi byloje esančių įrodymų visumą, sprendžia, kad šioje byloje ieškovė pateikė pakankamai įrodymų, kad rūpinosi ginčo nekilnojamojo turto pagerinimu ir investavo į tai savo lėšas, kas įrodo, kad, labiau tikėtina, buvus žodiniam susitarimui tarp ieškovės, trečiojo asmens ir atsakovo D. O. dėl ginčo turto dovanojimo. Sutiktina su atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentu, kad ginčo žemės sklypo ir statinio nuosavybės dokumentai buvo galutinai sutvarkyti tik 2015 m., todėl nei 2009 metais, nei 2011 metais atsakovas D. O. notarinės formos dovanojimo sutartis negalėjo sudaryti.
Dėl ieškovei priteistų lėšų dydžio
31. Apeliantai taip pat teigia, kad ieškovė ir trečiasis asmuo, kaip gyvenantys nesusituokę kartu asmenys, kurie nėra prilyginami sutuoktiniams, nebuvo sudarę jokios rašytinės jungtinės veiklos sutarties dėl gyvenamojo namo statybos, todėl nėra teisinio pagrindo spręsti dėl turto bendrosios dalinės nuosavybės. Taip pat teismas nepagrįstai skaičiavo kiekvieno jų įnašą pagal gautas pajamas.
32. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ne kartą buvo akcentuota ir Kauno apylinkės teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-1005-800/2017 dėl ieškovės ir trečiojo asmens santuokos nutraukimo sprendime nustatyta, kad ieškovė ir trečiasis asmuo R. O. nuo 2008 metų vedė bendrą ūkį ir jų įgytas turtas pripažintinas bendrąja daline nuosavybe, šalių įgytas turtas dalijamas po ½ dalį, kadangi bylos nagrinėjimo metu nebuvo pateikti duomenys galintys teismui padėti nustatyti kiekvienos iš šalių indėlį įsigyjant turtą (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Nors teismo jau šis faktas yra įsiteisėjusiu sprendimu nustatytas, tačiau nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas sprendė apie ieškovės ir trečiojo asmens indėlį į bendrą turtą procentaliai pagal gautas pajamas, t. y. ieškovės indėlis bendrojoje dalinėje nuosavybėje sudarė 39 procentus, atsakovo – 61 procentą. Pažymėtina, kad tokio teismo indėlio dalių skaičiavimo ieškovė neskundžia ir su juo sutinka. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, apeliantų argumentai dėl turto bendrosios dalinės nuosavybės nebuvimo bei jo dalių netinkamo paskaičiavimo, taip pat laikomi nepagrįstais.
33. Apeliantai nesutinka ir su priteista ieškovei suma už atliktus darbus, manydami, kad teismas netinkamai įvertino pateiktus įrodymus dėl atliktų statybos darbų ir atitinkamai turėtų išlaidų, nes vadovavosi išimtinai tik teismo eksperto išvada. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiuo argumentu.
34. Pagal teismų praktiką nesivadovauti byloje esančios teismo nutartimi paskirtos ekspertizės išvadomis galima tik tuo atveju, jei yra pagrįstų abejonių dėl jų patikimumo, tyrimo eigos ar jo rezultatų ( CPK 218 straipsnis). Kita vertus, teismo atsisakymas atsižvelgti į ekspertų išvadas negali būti paremtas deklaratyviomis prielaidomis ar vienos iš šalių jokiais patikimais įrodymais nepagrįstu nesutikimu su joje padarytomis išvadomis. Teisėjų kolegija, susipažinusi su ekspertizės išvadomis bei eksperto atsakymais į papildomus klausimus, neturi jokių pagrįstų abejonių, sudarančių pakankamą pagrindą nepasitikėti įstatyme nustatyta tvarka paskirta ir atlikta teismo ekspertize bei nesivadovauti ekspertizės akte išdėstytomis išvadomis. Pažymėtina, kad teismo ekspertas teikė skaičiavimus būtent namų ūkio būdu vykdomų statybų darbų įkainiais. Pagal ginčijamo sprendimo turinį matyti, kad teismas vertino ne tik ekspertizės išvadas, bet ir ieškovės pateiktus skaičiavimus prie eksperto pateiktų verčių pridedant stogo dengimo medžiagų ir namo perdangos medžiagų sąskaitų sumas, kurios įrodytos rašytiniais dokumentais, taip pat įvertino ir tai, kad kai kurie darbai buvo atlikti be darbo sutarties dirbusių asmenų, todėl pagrįstai atmetė socialinio draudimo išlaidas.
Dėl actio Pauliana instituto taikymo
35. Apeliantai ginčija ir teismo nustatytas actio Pauliana taikymo sąlygas, nes visų pirma, atsakovų sudarytas ginčo sandoris niekaip nepažeidė ir negalėjo pažeisti ieškovės interesų.
36. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje buvo nustatyta ir pagrįstai patvirtinta, jog tarp ieškovės, trečiojo asmens ir atsakovo D. O. buvo žodinis susitarimas dėl ginčo turto dovanojimo, todėl ieškovės reikalavimo teisė yra neabejotina ir galiojanti. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo turinį neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad nagrinėjamu atveju yra visos CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visuma pripažinti ginčo sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu.
Dėl įrodymų vertinimo
37. Teisėjų kolegija pažymi, kad apylinkės teismas nustatė visas svarbias bylai faktines aplinkybes, analizavo ir vertino įrodymų visetą. Apeliantai siekia, kad bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, iš naujo būtų vertinamos nustatytos faktinės aplinkybės, byloje surinkti įrodymai, jų turinys ir, remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais teiginiais, padarytos kitokios išvados nei skundžiamame sprendime. Tokiais argumentais apeliantai siekia tik jiems palankaus įrodymų vertinimo. Teisėjų kolegija įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį sprendžia, kad teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje yra pateiktas argumentuotas įrodymų ir jų visumos vertinimas, teismo padarytos išvados yra pakankamai motyvuotos ir argumentuotos ( CPK 270 straipsnio 4 dalis), apeliantai teismo išvadų teisėtumo ir pagrįstumo nepaneigė, todėl nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad apylinkės teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.
Dėl procesinių palūkanų priteisimo
38. Apeliantai nurodo, kad teismas nepagrįstai priteisė iš atsakovo procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme, nes pagal teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-668-915/2015) pripažinus sandorį negaliojančiu procesinės palūkanos skaičiuojamos nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo.
39. CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ši norma nustato vadinamąsias procesines palūkanas, kurios priskirtinos kompensuojamosioms palūkanoms. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad procesinių palūkanų viena iš paskirčių – skatinti operatyvų teismo procesą ir teismo sprendimo įvykdymą. CK 6.37 straipsnio 2 dalis, pagal kurią leidžiamas procesinių palūkanų priteisimas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, grindžiama tuo, kad jau iki kreipimosi į teismą dienos egzistuoja piniginė skolininko prievolė, kurios skolininkas geruoju nevykdo ir taip pažeidžia kreditoriaus teises; teismo sprendimu tokia prievolė ne sukuriama, o tik patvirtinamas jos egzistavimas.
40. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantų nurodyta teismų praktika – kasacinio teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-668-915/2015 negalima vadovauti nagrinėjamoje byloje, nes skiriasi bylų faktinės aplinkybės: apeliantų nurodytoje byloje į teismą dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu kreipėsi ieškovas, prašydamas taikyti dvišalę restituciją ir grąžinti daiktą (restitucijos prievolės atsiradimo momentas – teismo sprendimo, kuriuo taikoma restitucija, įsiteisėjimas), t. y. jis nereikalavo piniginės prievolės įvykdymo, o nagrinėjamoje byloje tenkintas iš dalies ieškovės reikalavimas dėl piniginės prievolės, t. y. prievolės, kurios dalyką sudaro skolininko pareiga perduoti kreditoriui atitinkamą pinigų sumą ir atitinkamai kreditoriaus teisė reikalauti iš skolininko ją sumokėti (CK 6.37 straipsnis).
41. Taigi, apeliantų argumentai dėl netinkamo procesinių palūkanų priteisimo yra nepagrįsti ir atmetami.
Dėl procesinės bylos baigties
42. Teisėjų kolegija apbendrinusi nurodytus argumentus sprendžia, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles, kad netinkamai aiškino ir taikė materialiosios ar proceso teisės normas, ar nukrypo nuo teismų praktikos nagrinėjamu klausimu, todėl naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
43. Apeliacinių skundų dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo nėra pateikta, todėl šios ginčijamo teismo sprendimo dalies teisėtumas ir pagrįstumas apeliacine tvarka netikrinamas.
44. Netenkinus apeliacinio skundo, netenkinamas apelianto trečiojo asmens R. O. prašymas priteisti iš ieškovės turėtas teisinės pagalbos išlaidas apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnis).
45. Pagal ieškovės pateiktus įrodymus, ji turėjo 1 452 Eur bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme (už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą). Ieškovės prašomų priteisti išlaidų dydis neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) 8.11 punkte nustatyto maksimalaus dydžio, yra pagrįstos, todėl priteisiamos ieškovei iš apeliantų – po 363 Eur iš kiekvieno (1 452 : 4) (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovei N. R. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovų D. O. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) S. R. J. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) J. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir trečiojo asmens R. O. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) lygiomis dalimis po 363 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Ši teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.