Kauno apygardos teismo nuosprendis, 1A-530-493/2021

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2021-11-30
Bylos Nr.: 1A-530-493/2021
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-01241-2020-5
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Danutė Giačaitė, Arūnas Paštuolis, Jurgis Kiškis
Nuteistasis: R. V.
Nukentėjusysis: J. B., R. B.
Civilinis ieškovas: R. B., J. B.
Advokatai: Vytautas Klimavicius, Artūras Andriukaitis

Kategorijos

Baudžiamoji byla Nr. 1A-530-493/2021Teisminio proceso Nr. 1-01-1-01241-2020-5Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.7.2.3; 1.1.8.1.1; 1.2.4.6.1; 2.1.7.4.1; 2.1.7.4.4; 2.4.6.1; 2.4.6.4.1; 2.4.6.4.4 (S)

KAUNO APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. lapkričio 30 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Giačaitės, Jurgio Kiškio ir Arūno Paštuolio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant Sigitai Švėgždienei,dalyvaujant prokurorei Jūratei Štrimeikytei,nuteistajam R. V. ir jo gynėjui advokatui Vytautui Klimavičiui,nukentėjusiųjų J. B. ir R. B. atstovui advokatui Artūrui Andriukaičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. V., nukentėjusiųjų J. B. ir R. B. apeliacinius skundus dėl Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2021 m. birželio 14 d. nuosprendžio, kuriuo R. V. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje (dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo ir fizinio skausmo sukėlimo R. B.), ir jam paskirta 9 (devynių) mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant jį per visą bausmės laiką dalyvauti elgesio pataisos programoje bei tęsti darbą; per vieną mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nukentėjusiajai R. B. 32,77 Eur turtinę žalą.

Tuo pačiu nuosprendžiu R. V. dalyje kaltinimo dėl J. B. fizinio skausmo sukėlimo išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

R. V. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – nuspręsta panaikinti pradėjus bausmės vykdymą.

Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės R. B. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies – nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei R. B. iš R. V. priteista 32,77 Eur turtinei žalai atlyginti ir 400 Eur neturtinei žalai atlyginti, taip pat 5 procentų dydžio palūkanos už priteistą bendrą 432,77 Eur turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo sumą, skaičiuojant jas nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Likusioje dalyje nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės R. B. civilinis ieškinys atmestas.

Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės J. B. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės R. B. prašymas dėl proceso išlaidų priteisimo tenkintas iš dalies ir iš R. V. jos naudai priteista 1 500 Eur advokato paslaugoms apmokėti. Likusioje dalyje prašymas atmestas.

Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės J. B. prašymas dėl proceso išlaidų priteisimo tenkintas iš dalies ir iš R. V. priteista jos naudai 200 Eur advokato paslaugoms apmokėti. Likusioje dalyje šis prašymas atmestas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. R. V. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad jis 2020 m. sausio 6 d., apie 13.50 val., (duomenys neskelbtini) daugiabučio namo laiptinėje, dėl asmeninių priežasčių ir nesutarimų, asmeninio konflikto metu, tyčia panaudojo fizinį smurtą prieš R. B., o būtent: R. B. sudavė kumščiu vieną smūgį į pilvo sritį ir vieną smūgį į krūtinės sritį, po kurio ji kairiu klubu atsitrenkė į laiptų turėklą, tokiais savo veiksmais nukentėjusiajai R. B. sukėlė fizinį skausmą ir dėl kraujosruvos odoje ir poodyje krūtinės kairėje pusėje ir pilvo kairėje pusėje bei kairiame klube padarė nežymų sveikatos sutrikdymą.

Žemesnės instancijos teismas

2. Alytaus apylinkės teismo 2021 m. birželio 14 d. nuosprendyje konstatuota, kad byloje esantys ir teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai patvirtina, kad R. V. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, t. y. nežymiai sutrikdė R. B. sveikatą ir sukėlė jai fizinį skausmą. Teismas sprendė, kad nukentėjusiosios R. B. parodymai apie tai, kad, jai lipant laiptais į viršų tarp trečiojo ir ketvirtojo namo aukštų laiptų aikštelėje sutikus kaimyną R. V., pastarasis kumščiu vieną kartą smūgiavo jai į pilvo sritį, sakydamas „b...t, išjungsi dar kartą elektrą, užmušiu“, o prasilenkiant pro nukentėjusįjį jis dar kartą sudavė alkūne į krūtinės duobutę, dėl ko ji kairiu klubu trenkėsi į laiptų turėklą, yra nuoseklūs, įtikinami, neprieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams, todėl nėra pagrindo jų vertinti kaip melagingų. Tuo tarpu dėl J. B. sukelto fizinio skausmo R. V. buvo išteisintas, nurodant, kad, įvertinus pačios J. B. parodymus, atsižvelgiant į įvykio situaciją, nuteistojo atliktus veiksmus ir jų intensyvumą (tai, kad R. V. tyčia nesmūgiavo J. B.), į tai, kad sukeltas skausmas buvo momentinis, nukentėjusioji skausmo pojūčio niekaip neišreiškė, jokių žymių nebuvo likę, todėl sprendė, kad J. B. sukeltas fizinis skausmas nebuvo toks pavojingas ir akivaizdus, kad galėtų užtraukti baudžiamąją atsakomybę.

Šalies argumentai

3. Apeliaciniame skunde nukentėjusioji J. B. prašo Alytaus apylinkės teismo 2021 m. birželio 14 d. nuosprendį pakeisti - R. V. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, dėl to, jog jis 2020 m. sausio 6 d., apie 13 val. 50 min., (duomenys neskelbtini) daugiabučio namo laiptinėje, asmeninio konflikto metu, tyčia panaudojo fizinį smurtą prieš R. B. ir J. B., o būtent: R. B. sudavė kumščiu vieną smūgį į pilvo sritį ir vieną smūgį į krūtinės sritį, po kurio ji kairiu klubu atsitrenkė į laiptų turėklą, tęsdamas nusikalstamą veiką, nusileidęs laiptais žemyn, pastūmė J. B., kuri kaire ranka atsitrenkė į laiptų turėklą, tokiais savo veiksmais nukentėjusiajai R. B. sukėlė fizinį skausmą ir dėl kraujosruvos odoje ir poodyje krūtinės kairėje pusėje ir pilvo kairėje pusėje bei kairiame klube padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, nukentėjusiajai J. B. sukėlė fizinį skausmą; paskirti R. V. 1 metų 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmę; paskirti papildomus draudimus – visą laisvės apribojimo laikotarpį nesiartinti prie nukentėjusiosios J. B. bei įpareigoti nakties metu būti savo gyvenamojoje vietoje; tenkinti J. B. civilinį ieškinį; priteisti civilinės ieškovės J. B. naudai ir kaltinamojo R. V. 653,88 Eur bylinėjimosi išlaidų už nukentėjusiosios atstovavimą ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme; priteisti papildomas bylinėjimo išlaidas už nukentėjusiosios atstovavimą apeliacinės instancijos teisme.

3.1. Skunde apeliantė nurodo, kad šiuo atveju byloje buvo atliktas netinkamas įrodymų vertinimas, susijęs su R. V. išteisinimu dėl apeliantei sukelto fizinio skausmo, o tai nulėmė ir netinkamą civilinio ieškinio bei patirtų advokato išlaidų išsprendimą. Priešingai nei nurodo apylinkės teismas, J. B. patyrė fizinį skausmą, dėl ko R. V. turėjo būti nuteistas. Teisminio nagrinėjimo metu apklaustas specialistas - teismo medicinos ekspertas S. J. patvirtino, jog nukentėjusiosios J. B. atžvilgiu kaltinamasis R. V. atliko smurtinio pobūdžio nusikalstamus veiksmus, taip pat, paaiškino, kad atsitrenkimo metu gali būti sudirginamas nervas ir sužalojimai neatsirasti, tačiau teismas šiuos specialisto paaiškinimus ignoravo. Skunde taip pat akcentuojama, jog teismas, nurodydamas, kad J. B. parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs, kitoje dalyje kvestionuoja J. B. patirto fizinio skausmo intensyvumą bei vadovaujasi liudytojų R. G., V. S., A. T. parodymais. Nors logiška, jog atvykusi GMP darbuotoja V. S. buvo susikoncentravusi į ant R. B. kūno matomų sužalojimų medicininę apžiūrą, todėl šios liudytojos parodymai nėra svarbūs nei teisinant, nei nuteisiant R. V. epizode dėl pareikštų kaltinimų smurtavus prieš J. B.. Tuo tarpu policijos pareigūnai A. T. ir R. G. yra susiję su kaltinamuoju, pas jį taisę automobilį. Tuo labiau, kad į įvykio vietą atvykusių pareigūnų veiksmai nėra logiškai paaiškinami – jie nevyko pas R. V., nors žinojo, kur yra jo darbovietė. Todėl remtis vien tik subjektyviais šių asmenų parodymais dėl fizinio skausmo sukelto J. B. nėra pagrindo.

3.2. Skunde taip pat nesutiktina, jog R. B. parodymai nepatvirtina, jog J. B. buvo sukeltas fizinis skausmas po to, kai R. V. pastūmė J. B.. Priešingai, apeliantės teigimu, R. B. parodymai turėtų būti vertinami kaip tiesioginiai įrodymai – R. B. matė ne tik R. V. smurtinius veiksmus prieš J. B., bet ir J. B. išreikštą fizinį skausmą. Be to, pati J. B. pokalbio su BPC darbuotoju metu net tris kartus pasakė, kad buvo pastumta. Be to, visiškai normalu, kad nukentėjusioji J. B. pirmiausia buvo susikoncentravusi į pagalbą savo mamai, todėl ir yra logiškai paaiškinama situacija, kai pati konkrečių sužalojimų nepatyrusi nukentėjusioji dėl patirto kaimyno išpuolio iš karto medikams nenurodė, jog taipogi patyrė fizinį smurtą, kuris konkrečiais matomais sužalojimais ant jos kūno nepasireiškė. Skunde taip pat nurodoma, kad teismas neatsižvelgė, jog padidintą R. V. veiksmų pavojingumą ir tyčios kryptingumą rodo atliktų veiksmų prieš J. B. padarymo vieta ir aplinkybės, tačiau teismas nepagrįstai šių R. V. veiksmų nelaikė pakankamai pavojingais. Tuo labiau, kad, nustumiant žmogų nuo laiptų, gali kilti daug sunkesni sužalojimai. Be to, ir pats R. V. patvirtino fizinį kontaktą tarp jo ir J. B., nurodydamas, kad J. B. bandė jį sulaikyti, jis jos nelietė, o išsisuko. Galiausiai, skunde teigiama, kad J. B. nuosprendžiu buvo diskriminuota, kadangi akivaizdu, jog bet koks vyro fizinis smurtas prieš moterį negali būti toleruojamas kaip nepavojingas.

Žemesnės instancijos teismas

3.3. Skunde nesutinkama su apylinkės teismo sprendimu J. B. pareikštą civilinį ieškinį palikti nenagrinėtu. Skunde pažymima, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog neturtinė žala yra atlyginama visais atvejais, kai ji yra padaryta dėl nusikaltimo, o teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių. Šiuo atveju dėl tyčinių R. V. neteisėtų veiksmų ir panaudoto fizinio smurto civilinė ieškovė ir nukentėjusioji J. B. patyrė didelį fizinį skausmą. Nukentėjusioji fizinį smurtą patyrė pirmą kartą gyvenime, todėl buvo šokiruota tokio agresyvaus kaimyno elgesio ir iki šiol bijo jį sutikti. Nukentėjusioji jaučiasi nesaugiai kiekvieną kartą eidama per bendrą laiptinę į jai nuosavybės teise priklausantį butą. Patirtą neturinę žalą nukentėjusioji vertina 800 Eur, o teismas nepagrįstai šioje dalyje išteisindamas R. V. priėmė neteisingą sprendimą, palikdamas J. B. civilinį ieškinį nenagrinėtu.

Šalies argumentai

3.4. Apeliantė nesutinka ir su nuosprendyje pateiktu jos patirtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti sumažinimu. Skunde akcentuojama, kad advokatas A. Andriukaitis apeliantę atstovavo ne tik pirmosios instancijos teisme, bet ir ikiteisminio tyrimo metu, parengė civilinį ieškinį, buvo ruošiami prašymai, skundai. Be to, teismas, išteisindamas R. V., nenurodė, jog jis jokių veiksmų neatliko, tačiau teismui kilo abejonių dėl R. V. veiksmų pavojingumo laipsnio. Skunde taip pat nurodoma, kad stebėtina ydinga teisinė praktika, kai asmenį atstovaujant civilinėje byloje teismų priteisiamos sumos yra ženkliai didesnės, nei tos, kurios yra priteisiamos asmenis atstovaujant baudžiamosiose bylose. Teismas taip pat neatsižvelgė, kad pats nuteistasis ir jo gynėjas teikė perteklinius prašymus, be to, dalis prašymų laiku nebuvo suformuluoti, pats nuteistasis niekada nepripažino savo kaltės, turėjo kelis skirtingus gynėjus. Šios aplinkybės nuo apeliantės veiksmų nepriklausė, todėl nesuprantama teismo pozicija priteisti tik mažesnę nei pusę prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidų sumos. Nepagrįstai ignoruojamas faktas, jog didelė dalis teisinių išlaidų, kurias sumoka nukentėjusysis apskritai, per mokestinį pavidalą sumokama valstybei. Tokiu būdu, susidaro ydinga teisinė situacija, kai mažinant apeliantės patirtas išlaidas už teisinę pagalbą, J. B. dar kartą nukenčia, nes neatgauna finansinių išlaidų, kurias sumoka už teisines išlaidas, nulemtas R. V. padarytos nusikalstamos veikos. Tuo labiau, kad byloje nėra jokių duomenų dėl R. V. prastos finansinės padėties.

3.5. Galiausiai, apeliantės skunde teigiama, jog R. V. paskirta per švelni bausmė. Atsižvelgiant į nuteistojo veiksmų įžūlumą, veiksmų pavojingumą R. V. turėjo būti paskirta bausmės vidurkiui artima bausmė – 1 metai 6 mėnesiai laisvės apribojimo. Nuosprendyje skiriant per švelnią bausmę neįvertinama tai, jog R. V. agresijos aukomis tapo dvi nukentėjusiosios. Be to, teismas nepagrįstai neuždraudė R. V. bendrauti su nukentėjusiąja J. B., taip pat, jam turėjo būti paskirtas įpareigojimas viso laisvės apribojimo laikotarpiu nakties metu būti savo gyvenamojoje vietoje. Būtent adekvačios ir ne pernelyg švelnios bausmės paskyrimas leistų pasiekti visus BK įtvirtintus tikslus bausmei.

4. Apeliaciniame skunde nukentėjusioji R. B. prašo Alytaus apylinkės teismo 2021 m. birželio 14 d. nuosprendį pakeisti – paskirti R. V. 1 metų 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmę; paskirti papildomus draudimus – visą laisvės apribojimo laikotarpį nesiartinti prie nukentėjusiosios R. B. bei įpareigoti nakties metu būti savo gyvenamojoje vietoje; visiškai tenkinti R. B. civilinį ieškinį; priteisti civilinės ieškovės R. B. naudai iš kaltinamojo R. V. 3845,84 Eur bylinėjimosi išlaidų už nukentėjusiosios atstovavimą ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme; priteisti papildomas bylinėjimo išlaidas už nukentėjusiosios atstovavimą apeliacinės instancijos teisme.

4.1. Skunde teigiama, kad šiuo atveju byloje buvo atliktas netinkamas įrodymų vertinimas, susijęs su apeliantės naudai nepilnai priteistu civiliniu ieškiniu, proceso (bylinėjimosi) išlaidų atlyginimu bei galiausiai neadekvačios ir neproporcingos veiksmų pavojingumui bausmės paskyrimu R. V..

4.2. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismo priteistos neturtinės žalos dydis (400 Eur) neatitinka šių dienų Lietuvoje esančių ekonominių sąlygų, taip pat, pažeidžia teisingumo, protingumo principus atsižvelgiant į pažeistos vertybės svarbumą. Skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog neturtinė žala civiliniame ieškinyje grindžiama hipotetiniais teiginiais, kadangi neturtinė žala savo esme negali būti pagrįsta jokiais konkrečiai skaičiavimais. Šiuo atveju dėl tyčinių R. V. neteisėtų veiksmų ir panaudoto fizinio smurto R. B. patyrė didelį fizinį skausmą, be to, atsirado objektyviai nustatyti sužalojimai. Jau vien sužalojimų kiekis rodo, kad tai nebuvo neatsargus, pavienis ir impulsyvus veiksmas, priešingai – akivaizdi, iš anksto suplanuota agresija prieš apeliantę. Dėl tokių brutalių R. V. veiksmų buvo padaryta žala R. B. fizinei sveikatai, kas neginčijamai laikoma viena iš svarbiausių įstatymuose saugomų vertybių. Be to, R. B. patyrė ir didelius psichologinius išgyvenimus, kadangi po šio įvykio netgi savo gyvenamojo būsto prieigoje nesijaučia saugi, bijo eiti ir vėl sutikti smurtautoją kaimyną. Dėl patirto fizinio smurto ir konstatuotų sužalojimų R. B. patyrė skausmą, lyg šiol ją kamuoja psichologinės problemos, nemiga, patiriamas nuolatinis stresas, nesaugumo jausmas. Dėl patirto sveikatos sutrikdymo apeliantė privalėjo gerti medikamentus. Teismas, priteisdamas 400 Eur sumą, kuri dirbančiam asmeniui nėra reikšminga, nepagrįstai nuvertino apeliantės interesus, o priteistos žalos dydis gali suponuoti nuteistajam nebaudžiamumo jausmą ir nuomonę, kad tokiais brutaliais ir ciniškais veiksmais prieš moteriškos lyties kaimynę jis ją įbaugins ir fiziniu smurtu prieš ją pasieks tikslus. Bylą nagrinėjantis teismas taip pat neatsižvelgė į teismų praktiką, nurodančią, kad asmeniui veikiant tyčia padaroma didesnė neturtinė žala nei neatsargios kaltės atveju.

4.3. Apeliantė taip pat nesutinka su nuosprendyje pateiktų jos patirtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti sumažinimu. Skunde akcentuojama, kad advokatas A. Andriukaitis apeliantę aktyviai atstovavo ne tik pirmosios instancijos teisme, bet ir ikiteisminio tyrimo metu, parengė civilinį ieškinį, buvo ruošiami prašymai, skundai. Skunde taip pat nurodoma, kad stebėtina ydinga teisinė praktika, kai asmenį atstovaujant civilinėje byloje teismų priteisiamos sumos yra ženkliai didesnės, nei tos, kurios yra priteisiamos asmenis atstovaujant baudžiamosiose bylose. Teismas taip pat neatsižvelgė, kad pats nuteistasis ir jo gynėjas teikė perteklinius prašymus, be to, dalis prašymų laiku nebuvo suformuluoti, pats nuteistasis niekada nepripažino savo kaltės, turėjo kelis skirtingus gynėjus. Šios aplinkybės nuo apeliantės veiksmų nepriklausė, todėl nesuprantama teismo pozicija priteisti tik mažesnę nei pusę prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidų sumos. Skunde taip pat teigiama, kad įstatyme net nėra numatyta, jog nukentėjusiosios patirtos išlaidos advokatui gali būti mažinamos, tačiau nutartimi jos buvo sumažintos. Net ir manant, kad teismas turi teisę mažinti nukentėjusiosios patirtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atkreipti dėmesį, kad toks mažinimas turėtų būti išimtinis ir, vertinant baudžiamųjų teisinių santykių sukeliamas ypatingai neigiamas teisines pasekmes nukentėjusiesiems apskritai, neturėtų būti mažesnis, nei kad priteisiamas pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro patvirtintas rekomendacijas „Dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“. Nepagrįstai ignoruojamas faktas, jog didelė dalis teisinių išlaidų, kurias sumoka nukentėjusysis apskritai, per mokestinį pavidalą sumokama valstybei. Tokiu būdu, susidaro ydinga teisinė situacija, kai mažinant apeliantės patirtas išlaidas už teisinę pagalbą, R. B. dar kartą nukenčia, nes neatgauna finansinių išlaidų, kurias sumoka už teisines išlaidas, nulemtas R. V. padarytos nusikalstamos veikos. Tuo labiau, kad byloje nėra jokių duomenų dėl prastos R. V. finansinės padėties.

4.4. Galiausiai, apeliantės skunde teigiama, jog R. V. paskirta per švelni bausmė. Atsižvelgiant į nuteistojo veiksmų įžūlumą, veiksmų pavojingumą, R. V. turėjo būti paskirta bausmės vidurkiui artima bausmė – 1 metai 6 mėnesiai laisvės apribojimo. Be to, nors nuosprendyje teismas akcentavo, kad nukentėjusioji patyrė dvasinius išgyvenimus, apeliantei atsirado nesaugumo jausmas, tačiau, spręsdamas dėl kartu su laisvės apribojimo bausme skiriamų draudimų, teismas nepagrįstai neuždraudė R. V. bendrauti su nukentėjusiąja R. B.. Apeliantė įsitikinusi, kad smurto auka tokiu būdu būtų prevenciškai apsaugota nuo smurtautojo dėl ne tik gręsiančio fizinio smurto, bet ir neigiamų dvasinių išgyvenimų kiekvieną kartą sutinkant R. V. dėl šioje byloje aptarto patirto fizinio smurto. Galiausiai, teismas R. V. turėjo paskirti dar ir įpareigojimą viso laisvės apribojimo laikotarpiu nakties metu būti savo gyvenamojoje vietoje. Būtent adekvačios ir ne pernelyg švelnios bausmės paskyrimas leistų pasiekti visus BK įtvirtintus tikslus bausmei.

5. Apeliaciniame skunde nuteistasis R. V. prašo Alytaus apylinkės teismo nuosprendžio dalį, kurioje jis pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį. Taip pat, panaikinti nuosprendžio dalį, kurioje yra nuspręsta nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės J. B. prašymą dėl proceso išlaidų priteisimo tenkinti iš dalies ir priteisti iš R. V. jos naudai 200 Eur advokato paslaugoms apmokėti.

5.1. Nuteistasis skunde teigia, kad Alytaus apylinkės teismas šiuo konkrečiu atveju priimdamas nuosprendį skundžiamoje dalyje netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, t. y. R. V. pripažino kaltu padarius nusikalstamą veiką, nors būtinų požymių visumą baudžiamajai atsakomybei kilti nustatė remdamasis tik prielaidomis. Skunde taip pat nesutinkama su teismo sprendimu iš dalies tenkinti nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės J. B. prašymą priteisti iš R. V. jos naudai 200 Eur advokato paslaugoms apmokėti, kadangi bylinėjimosi išlaidos J. B. buvo priteistos be jokio teisėto pagrindo, kadangi šiuo konkrečiu atveju kaltinimo dalyje dėl J. B. fizinio skausmo sukėlimo R. V. yra išteisintas.

5.2. Skundo autorius pažymi, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra jokių įrodymų, neginčytinai patvirtinančių nukentėjusiosios R. B. versiją apie neva patirtą fizinį smurtą, kurį sukėlė R. V.. Nors pirmosios instancijos teismas nurodo, kad nukentėjusiosios R. B. parodymus patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai, tačiau su tokia teismo išvada sutikti negalima, nes byloje nėra jokių neginčytinų įrodymų, kurie patvirtintų faktinę aplinkybę, jog R. B. kūnas buvo sužalotas dėl R. V. neteisėtų veiksmų, o ne kitomis tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis. Tuo labiau, kad R. B. teiginių apie jos atžvilgiu panaudotą smurtą negali patvirtinti jokie liudytojai, nes niekas iš byloje apklaustų liudytojų jokių smurtinių veiksmų nukentėjusiosios atžvilgiu nematė. Teismas, darydamas išvadą dėl liudytojo R. B. parodymų patikimumo, visiškai neatkreipė dėmesio, kad būtent pačios nukentėjusiosios parodymuose yra esminių prieštaravimų, jie yra nenuoseklūs ir prieštarauja vieni kitiems, o teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai nesutampa su kaltinamajame akte nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis. R. B. šioje byloje buvo apklausta tris kartus ir visus kartus davė skirtingus parodymus: 2020 m. sausio 7 d. nurodė, kad R. V. jai dešinės rankos kumščiu sudavė į pilvo sritį ir dešinės rankos kumščiu sudavė į krūtinės sritį, tačiau šios apklausos metu nukentėjusioji nenurodo jokių aplinkybių, kad po patirto smūgio ji kairiu klubu atsitrenkė į laiptinės atitvarus ir taip susižalojo kairį klubą. Taip pat, ir 2020 m. sausio 6 d. greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelėje nėra fiksuota, kad ant nukentėjusiosios kūno buvo iš viso kokie nors sužalojimai. 2020 m. sausio 6 d. medicinos išraše/siuntime taip pat nėra diagnozuota, kad po įvykio ant nukentėjusiosios kūno matėsi kokie nors minkštųjų audinių sužalojimai, taip pat nėra diagnozuota, kad buvo sužalotas nukentėjusiosios kairysis klubas. Tuo tarpu 2020 m. sausio 12 d. R. B. duodama naujus parodymus nurodė naujas aplinkybes – kad po patirto antro smūgio ji atsitrenkė į laiptų turėklus ir susižalojo kairį klubą, tačiau šiose apklausose nukentėjusioji nenurodo, kokiu būdu jai buvo suduotas antras smūgis. Savo parodymus nukentėjusioji dar kartą papildė teisiamojo posėdžio metu 2020 m. liepos 22 d., paaiškindama, kad R. V., eidamas pro šalį, alkūne ją pastūmė ir ji atsitrenkė į turėklus. Pasitikslinusi nukentėjusioji dar nurodo, kad jai buvo alkūne suduotas smūgis į krūtinės duobutę. Taigi, teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji apie antrą smūgį dešinės rankos kumščiu į krūtinės sritį jau nekalba. Be to, nukentėjusioji visuose parodymuose nurodo, kad lipant laiptais šalia jos buvo dukra J. B., tačiau tokius nukentėjusiosios parodymus paneigė pati J. B., kuri aiškiai nurodė, kad nematė paties momento, kas, kaip ir kokiu būdu sužalojo nukentėjusiąją R. B.. Minėta liudytoja yra tik nurodžiusi, kad ji tik girdėjo, kai jos motina suriko lipdama laiptais į viršų, todėl manė, kad ją galėjo sumušti kaimynas, kuris tuo metu leidosi laiptais žemyn.

5.3. Skunde akcentuojama ir tai, kad byloje esanti Valstybinės teismo medicinos tarnybos Alytaus skyriaus specialisto išvada ir į bylą pateiktos foto nuotraukos taip pat kelia pagrįstą abejonę, kad nukentėjusiosios R. B. kūnas, kurio sužalojimai buvo fiksuoti 2020 m. sausio 10 d. specialisto išvadoje ir fotonuotraukose, buvo sužalotas tokiomis aplinkybėmis ir tokiu būdu ir laiku, kurį nurodo pati nukentėjusioji. Specialisto išvadoje nurodyta, kad ant nukentėjusiosios kūno užfiksuotos 3 kraujosruvos – pilvo srities kairėje pusėje, krūtinės srities kairėje pusėje – apatinio šonkaulio lanko lygyje ir kairio klubo srityje. Jokie sužalojimai krūtinės srityje, ties krūtinės duobute nėra užfiksuoti. Iš byloje esančių foto nuotraukų matyti, kad ant nukentėjusiosios kūno yra ne trys kraujosruvos, o šešios – keturios pilvo srityje (kairėje pilvo pusėje), viena krūtinės srities (kairėje pusėje) apatinio šonkaulio lanko lygyje ir viena kairio klubo srityje. Šie esminiai prieštaravimai dėl nukentėjusiosios kūno sužalojimo mąsto, kurie nurodyti byloje esančiuose rašytiniuose įrodymuose, nagrinėjant bylą pašalinti nebuvo. Teismas konstatavo, kad R. V. nukentėjusiajai sudavė du smūgius, tačiau kokiu būdu ant R. B. kūno užfiksuota daugiau kaip dvi kraujosruvos, nenustatyta. Be to, specialisto išvadoje jokių sužalojimų krūtinės srityje ties krūtinės duobute nėra fiksuota, o yra užfiksuotos dvi kraujosruvos esančios viena greta kitos, t. y. kairėje kūno pusėje, viena pilvo srityje, kita kraujosruva siekianti kairės pusės apatinio šonkaulio liniją. Nors ant R. B. 2020 m. sausio 10 d. tikrai buvo sužalojimai, tačiau vien sužalojimų konstatavimas nepatvirtina padarytų sužalojimų tikslių atsiradimo aplinkybių. Tuo labiau nepatvirtina, kad tokius sužalojimus padarė būtent R. V., o ne koks nors kitas asmuo ar nukentėjusioji R. B. pati sau. Teisminio nagrinėjimo metu nuteistasis prašė skirti ekspertizę, siekiant nustatyti nukentėjusiosios R. B. tikrąjį kūno sužalojimo mąstą ir kūno sužalojimo mechanizmą, tačiau toks prašymas buvo atmestas. Skunde akcentuojama ir tai, kad teisminio nagrinėjimo metu apklaustas medicinos ekspertas nurodė, kad, sprendžiant, ar sužalojimus nukentėjusioji galėjo pasidaryti pati, turi būti atsižvelgtina į specialią literatūra, kurioje nurodyta, kad jeigu sužalojimas yra kūno anatominėje srityje lengvai pasiekiamoje ranka, tai negalima atmesti tokios galimybės. Tuo labiau, kad ir pati nukentėjusioji R. B., teisiamojo posėdžio metu nurodydama į kur R. V. pataikė smūgiuodamas, parodė pilvo sritį ir atsakė, kad „labai gražiai pirštukai matyti“. Akivaizdu, kad rankos pirštų pėdsakai ant kūno gali likti tik tada, kai kūnas yra žalojamas veikiant rankos pirštais. Apžiūrint nukentėjusiosios į bylą pateiktas kūno sužalojimo nuotraukas, ant sužaloto kūno matosi penkios kraujosruvos, kurios galėjo atsirasti būtent nuo rankos pirštų poveikio į kūną, t. y. dešinės rankos pirštais spaudžiant / žnybiant kairės pusės pilvo srities minkštuosius audinius. Akivaizdu, kad tai ne dviejų smūgių rankos kumščiu palikti pėdsakai, dėl kurių padarymo buvo kaltinamas R. V.. Taip pat, būtina įvertinti ir tai, kad konflikto metu nukentėjusioji vilkėjo storą žieminį paltą, todėl nuteistasis pirštais sužnybti nukentėjusiosios kūno negalėjo. Visa tai rodo, kad šioje byloje nėra nustatyta, kas iš tikrųjų sužalojo nukentėjusiosios kūną.

5.4. Skunde taip pat teigiama, kad nukentėjusioji turėjo motyvą melagingai įskųsti R. V. dėl neva prieš ją naudojamo smurto, nes nukentėjusioji nuolat konfliktavo ir toliau konfliktuoja su R. V. šeima. Pasak skundo autoriaus, šioje byloje nėra neginčijamai nustatyta, kad R. V. mušė ar kitaip smurtavo prieš nukentėjusiąją R. B., todėl turi būti išteisintas.

6. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje nuteistasis R. V. ir jo gynėjas palaikė nuteistojo apeliacinį skundą, prašė jį tenkinti, o nukentėjusiųjų apeliacinius skundus atmesti. Nukentėjusiųjų J. B. ir R. B. atstovas advokatas Artūras Andriukaitis teismo posėdžio metu prašė nuteistojo skundą atmesti, o nukentėjusiųjų apeliacinius skundus tenkinti pilnai, taip pat, priteisti papildomas bylinėjimosi išlaidas už nukentėjusiųjų R. B. ir J. B. atstovavimą apeliacinės instancijos teisme. Prokurorė prašė proceso dalyvių apeliacinius skundus atmesti kaip nepagrįstus.

Motyvuojamoji dalis

7. Nuteistojo R. V. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Nukentėjusiųjų J. B. ir R. B. apeliaciniai skundai atmetami.

Dėl nusikalstamos veikos, padarytos nukentėjusiosios R. B. atžvilgiu, kvalifikavimo

8. Nuteistojo R. V. apeliaciniu skundu iš esmės nesutinkama su priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu, ginčijant R. V. kaltę ir teigiant, kad nuteistasis jokių smurtinių veiksmų nukentėjusiosios R. B. atžvilgiu neatliko ir jos nesužalojo. Be to, skunde teigiama, kad R. B. nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas galėjo atsirasti kitomis aplinkybėmis, nei nurodo nukentėjusioji R. B.. Skunde iš esmės teigiama, jog apylinkės teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė prielaidomis ir nepatikimais nukentėjusiosios parodymais, ignoravo nuteistąjį teisinančius duomenis. Apelianto nuomone, byloje nebuvo surinkta įrodymų, kurie neginčytinai patvirtina jo kaltę tyčia smurtavus prieš R. B., todėl jo atžvilgiu turi būti priimtas naujas – išteisinamasis nuosprendis.

9. Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą įvertinęs šioje baudžiamojoje byloje surinktus duomenis, apeliacinio skundo reikalavimus ir argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė baudžiamojo proceso nuostatų, tinkamai išnagrinėjo visas baudžiamosios bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl R. V. kaltės padarius nusikalstamą veiką nukentėjusiosios R. B. atžvilgiu, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi BPK 20 straipsnio nuostatomis, nuosprendyje padarytos išvados yra motyvuotos, pagrįstos nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, o R. V. kaltę visiškai patvirtina bylos įrodymų visuma. Vien tai, kad nuteistasis apeliaciniame skunde nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl jo kaltės nežymiai sutrikdžius R. B. sveikatą ir sukėlus jai fizinį skausmą, kitaip interpretuojant byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertinant, nėra pagrindas tenkinti apeliacinį skundą.

10. Šiame kontekste teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nors nuteistasis apeliaciniame skunde detaliai analizuoja inkriminuotos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, atskirus bylos įrodymus (proceso dalyvių parodymus, rašytinę bylos medžiagą), teigiant, kad vienas ar kitas įrodymas nepatvirtina byloje nustatytų faktinių aplinkybių, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad BPK įrodymų vertinimo taisyklės reikalauja įvertinti ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą, juos lyginant ir siejant į nuoseklią ir vientisą grandinę. Bylos įrodymų vertinimas, kaip sudėtinė įrodinėjimo teisme proceso dalis, susijęs su visų bylos duomenų ištyrimu ir patikrinimu. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste svarbu paminėti ir tai, kad įrodymais byloje gali būti ne tik duomenys, tiesiogiai patvirtinantys ar paneigiantys reikšmingą aplinkybę, bet ir duomenys, padedantys nustatyti tarpinius faktus, patikrinti kitus įrodymus, patvirtinti arba paneigti tiriamas versijas. Aptarto teisinio reguliavimo kontekste, įvertinus skundžiamo nuosprendžio turinį, abejonių pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl R. V. kaltės nežymiai sutrikdžius R. B. sveikatą ir sukėlus jai fizinį skausmą teisėjų kolegijai vis tik nekyla.

Žemesnės instancijos teismas

11. Kaip nustatyta nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis, R. V. 2020 m. sausio 6 d., apie 13.50 val., (duomenys neskelbtini) daugiabučio namo laiptinėje, dėl asmeninių priežasčių ir nesutarimų, asmeninio konflikto metu, tyčia panaudojo fizinį smurtą prieš R. B., o būtent: R. B. sudavė kumščiu vieną smūgį į pilvo sritį ir vieną smūgį į krūtinės sritį, po kurio ji kairiu klubu atsitrenkė į laiptų turėklą, tokiais savo veiksmais nukentėjusiajai R. B. sukėlė fizinį skausmą ir dėl kraujosruvos odoje ir poodyje krūtinės kairėje pusėje ir pilvo kairėje pusėje bei kairiame klube padarė nežymų sveikatos sutrikdymą. Ginčo dėl to, jog nuteistojo ir nukentėjusiojo santykiai yra konfliktiški bei kad skundžiamo nuosprendžio aprašomoje dalyje nurodytu laiku ir vietoje tarp nuteistojo R. V. ir R. B. iš tiesų įvyko konfliktas, byloje nėra. Šį faktą tiek nuteistasis, tiek nukentėjusioji aiškino iš esmės vienodai. Teisiamojo posėdžio metu apklaustas nuteistasis patvirtino, kad laiptinėje sutikęs R. B. pasakė, kad ji nedrįstų išjunginėti jo butui elektros, taip pat, nurodė, jog gali būti, kad jis nusikeikė (3 t., b. l. 91). Nukentėjusioji taip pat nurodė, kad laiptinėje sutikus R. V. jis grasino dėl išjungtos elektros (3 t., b. l. 22). Tačiau jų parodymai dėl tolesnės vertinamo įvykio eigos akivaizdžiai nesutapo. R. V. teigimu, jokių smurtinio pobūdžio veiksmų R. B. atžvilgiu jis neatliko ir jai smūgių nesudavė. Tuo tarpu R. B. šias aplinkybes aiškino priešingai. Nukentėjusiosios teigimu, jai, sutikus R. V. laiptinėje, jis griebė už rankos, „kirto“ vieną kartą, išsakydamas grasinimus, tada eidamas su alkūne ją pastūmė ir R. B. kairiu šonu trenkėsi į turėklus.

12. Kaip matyti iš bylos medžiagos, savo kaltės dėl nukentėjusiajai R. B. padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo ir fizinio skausmo sukėlimo nuteistasis nepripažino nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios. Nors viso proceso metu apeliantas neneigė to, kad kaltinime nurodytu metu ir vietoje sutiko nukentėjusiąją, jai griežtu tonu pasakė, kad neišjunginėtų jam elektros, tačiau teigė, kad R. B. negrasino ir jokio smurto R. B. atžvilgiu nenaudojo. Pirmosios jo, kaip įtariamojo, apklausos metu R. V. teigė, kad, išsakęs R. B. priekaištus dėl atjungtos elektros, nulipo laiptais per pusę aukšto ir ten sutiko R. B. dukrą kylančią į viršų. Tuo momentu, kai sutiko J. B., išgirdo R. B. klyksmą. Iš pradžių tai buvo tik spiegimas, o vėliau šaukė, kad ją sumušė ar muša. J. B. pradėjo prieš jį mosikuoti rankomis, nežino, ar jį lietė, tačiau R. V. tiesiog praėjo pro J. B. (2 t., b. l. 64-65). Teisminio nagrinėjimo metu nuteistasis ir jo gynėjas iškėlė versiją, jog nukentėjusioji R. B. galėjo būti sužalota kitomis aplinkybėmis, tai pat nurodė, kad specialisto išvadoje nurodytas sužalojimo mechanizmas neatitinka R. B. pateiktų foto nuotraukų, kuriose matyti kraujosruvos (1 t., b. l. 85-87). Tuo tarpu nukentėjusioji nuo pat įvykio laikėsi pozicijos, kad R. V. prieš ją panaudojo smurtą, dėl kurio jai buvo nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Iš 2020 m. sausio 7 d. protokolo pareiškimo matyti, kad R. B. nurodė, jog kaimynas R. V. jai sudavė dešinės rankos kumščiu du kartus į krūtinės ir pilvo sritį, dėl ko ji pajuto skausmą (1 t., b. l. 4). Tą pačią dieną liudytojos apklausos metu R. B. plačiau paaiškino, kad R. V. prasilenkdamas dešinės rankos kumščius sudavė jai į pilvo sritį, tada prisilenkęs tyliai pagrasino, kad, jei ji dar kartą išjungs elektrą - užmuš, o po to dar kartą dešinės rankos kumščius sudavė į krūtinės sritį (1 t., b. l. 32-33). 2020 m. vasario 12 d. vykusios akistatos tarp R. B. ir R. V. metu, nukentėjusioji dar kartą patvirtino, kad lipant laiptais tarp trečio ir ketvirto aukšto sutiko kaimyną, kuris pagriebė už kairės rankos, pagrasino, tada dešiniu kumščiu sudavė smūgį į pilvo sritį. Po smūgio atgavusi kvapą R. B. sušuko ir tada R. V. sudavė vieną smūgį į krūtinės sritį. Nuo šio smūgio R. B. atsitrenkė į laiptų turėklą (1 t., b. l. 39-42). Savo parodymus apie tai, kur jai buvo suduoti smūgiai, apie atsitrenkimo į laiptų turėklus aplinkybes, nukentėjusioji R. B. patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje (1 t., b. l. 46-55). Teisiamojo posėdžio metu R. B. paaiškino, kad lipant laiptais, R. V. griebė už rankos, vieną kartą „kirto“, pagrasino. Tada R. B. prarado kvapą, o R. V. eidamas su alkūne pastūmė nukentėjusiąją ir ji kairiu šonu trenkėsi į turėklus.

13. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, apylinkės teismas, įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktų ir teisiamojo posėdžio metu patikrintų įrodymų visumą, nusprendė atmesti nuteistojo pateiktą versiją ir nesivadovauti jo parodymais kaip teisinančiais, kadangi jie prieštaravo kitiems byloje surinktiems duomenims, kurie tarpusavyje sutapo ir vienas kitą papildė. Tokiam įrodymų vertinimui pritaria ir apeliacinės instancijos teismas. Priešingai nei teigia apeliantas, R. B. parodymai dėl to kas, kada, kokiu būdu ir kaip panaudojo prieš ją fizinį smurtą, buvo nuoseklūs viso proceso metu, esminių prieštaravimų, kurie leistų abejoti nukentėjusiosios parodymų patikimumu, nenustatyta. Nors apeliaciniu skundu nesutinkant su R. V. veiksmų kvalifikavimu dėl R. B. nustatytų sužalojimų kritiškai vertinami R. B. parodymai, teigiant, jog tam tikrose faktinėse aplinkybėse jie nebuvo nuoseklūs, tačiau įvertinus apeliaciniame skunde išdėstytus R. B. parodymuose esančius prieštaravimus, spręsti, jog vertinamu atveju jie yra esminiai, t. y. sudarantys pakankamą pagrindą jos parodymus vertinti kaip nepatikimus ir nesiremti jais sprendžiant R. V. kaltės klausimą, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Toks teisėjų kolegijos sprendimas neabejotinai atitinka ir vieningai šiuo klausimu formuojamą teismų praktiką, pagal kurią, tam tikri mažareikšmiai neatitikimai liudytojų ar nukentėjusiųjų parodymuose negali būti laikomi pagrindu jais nesivadovauti teismui priimant baigiamąjį aktą. Patikrinęs byloje surinktus įrodymus, teismas neturi jokio pagrindo netikėti šiais nukentėjusiosios R. B. parodymais ir atmeta kaip nepagrįstą nuteistojo skundo argumentą, jog apylinkės teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį vadovavosi prielaidomis, kadangi šie parodymai objektyvūs ir atitinka bylos aplinkybes. Nors nuteistasis skunde tvirtina, kad pirmosios apklausos ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji nenurodė, kad ji buvo pastumta dėl ko atsitrenkė į turėklą, tačiau minėtos aplinkybės negali būti vertinamos kaip nukentėjusiosios parodymų nepatikimumas. Pažymėtina, kad teisiamojo posėdžio metu apklaustas ekspertas S. J. nurodė, kad trauminio poveikio objektyvios žymės išryškėja paros bėgyje arba antroje paroje po trauminio įvykio, todėl tikėtina, kad pirmosios apklausos metu (2020 m. sausio 7 d.) nukentėjusioji, nematydama kraujosruvų ant klubo, kurios išryškėjo vėliau, nenurodė aplinkybių dėl atsitrenkimo į laiptų turėklą. Tuo labiau, kad teisiamojo posėdžio metu apklausta nukentėjusioji patvirtino, kad apklausos metu buvo labai susijaudinusi. Tuo tarpu jokių kitokių objektyvių įrodymų, kad R. B. būtų sužalota kitomis aplinkybėmis, byloje nėra. Patikrinus bylos duomenis, iš dalies sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, kad nukentėjusiosios paaiškinimų yra neatitikimų dėl to, kaip buvo suduoti smūgiai (alkūne ar kumščiu), tačiau parodymai apie tai, kuria rankos dalimi buvo suduoti smūgiai, negali turėti įtakos teismo įsitikinimui dėl padarytos nusikalstamos veikos ir esant nustatytiems padariniams nešalina nuteistojo atsakomybės.

14. Tuo labiau, kad nukentėjusiosios poziciją, išreikštą ikiteisminio tyrimo pareigūnams ir teismui dėl jos atžvilgiu panaudoto smurto, atitinka ir tuojau po įvykio J. B. nurodytos aplinkybės paskambinus bendruoju pagalbos telefonu bei į įvykio vietą pagal iškvietimą atvykusių policijos pareigūnų A. T., R. G., taip pat, greitosios medicinos pagalbos stoties darbuotojos V. S. parodymus. Iš policijos informacinės sistemos duomenų matyti, kad 2020 m. sausio 6 d., 13 val. 53 min. pranešėja J. B. paskambinusi bendruoju pagalbos telefonu nurodė, kad kaimynas nuplėšė buto skambutį, sumušė, smūgiavo kumščiu į pilvą pranešėjos mamai (1 t., b. l. 19-22; 2 t., b. l. 51-52). Tuo tarpu policijos pareigūnai apklausti teisiamojo posėdžio metu taip pat nurodė, kad atvykus į nurodytą vietą juos pasitiko jauno amžiaus moteris, kuris palydėjo į butą. Bute ant lovos sėdėjo garbaus amžiaus moteris, ji verkė, buvo susijaudinusi, rankomis susiėmusi už pilvo. Liudytoja V. S. taip pat patvirtino, kad pacientė skundėsi pilvo skausmais, apžiūrėjus pacientės pilvą, kažkurioje pusėje matė paraudimą. Nors minėti liudytojai paties R. B. sužalojimo momento nematė, tačiau šie asmenys įvykio dieną bendravo su nukentėjusiąja, V. S. ją apžiūrėjo ir matė jai padarytus sužalojimus pilvo srityje, dėl ko R. B. buvo nuvežta į ligoninę. Pažymėtina ir tai, kad J. B., nors ir nurodė nemačiusi smūgio sudavimo momento, tačiau teisiamojo posėdžio metu patvirtino, kad išgirdo mamos šauksmą, o, paspartinusi kelis žingsniu į priekį, pamatė mamą, kuri buvo susigūžusi ir susiėmusi už pilvo, taip pat, matė, kad kaimynas toldamas darė rankos mostą. Aplinkybes, kad nuosprendžio aprašomoje dalyje nurodytu laiku iš tiesų įvyko konfliktas, kurio metu nukentėjusioji R. B. šaukė, patvirtino ir šalia įvykio vietos gyvenantys liudytojai R. T., R. V..

15. Be nukentėjusiosios nuoseklių parodymų, kuriuos patvirtina ir ankstesnėje pastraipoje aptarti kiti įrodymai (liudytojų parodymai, duomenys iš bendrojo pagalbos centro), nukentėjusiosios versiją, jog kraujosruvos odoje ir poodyje krūtinės kairėje pusėje, pilvo kairėje pusėje bei kairiame klube atsirado būtent dėl tyčinių R. V. veiksmų, kai pastarasis du kartus sudavė smūgius, po ko ji atsitrenkė į laiptų turėklą, o ne kokiomis nors kitomis aplinkybėmis, patvirtina ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos Alytaus skyriaus specialisto išvada Nr. G 48/2020 (06). Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nukentėjusiosios nurodyti prieš ją nuteistojo atlikti veiksmai atitinka specialisto išvadoje nurodytų sužalojimų dislokacijos vietą – kairės pusės krūtinė, pilvas, klubas. Taip pat, specialisto išvadoje konstatuota, kad nukentėjusiajai sužalojimai galėjo būti veikiant kietais bukais žalojančiais daiktais, mažiausiai trijų trauminių poveikių pasėkoje, o sužalojimų padarymo galimybė, griūnant ir atsitrenkiant į kietą paviršių, mažai tikėtina (1 t., b. l. 68), kas vėlgi patvirtina nukentėjusiosios nurodytas įvykio aplinkybes bei paneigia R. V. pateiktą versiją apie galimą nukentėjusiosios susižalojimą kitomis aplinkybėmis. Nors apeliantas skunde nurodo, kad nukentėjusiosios R. B. ikiteisminio tyrimo metu pateiktos foto nuotraukos, kuriose matyti jai padaryti sužalojimai, neatitinka aptartoje specialisto išvadoje nustatytų sužalojimų (1 t., b. l. 85-87), kas, apelianto teigimu, suponuoja išvadą, jog R. B. buvo sužalota kitomis aplinkybėmis, tačiau sutikti su šiais skundo argumentais nėra pagrindo. Pažymėtina, kad minėtos foto nuotraukos buvo tiesiogiai ištirtos teisiamojo posėdžio metu, jas pateikiant specialisto išvadą surašiusiam ekspertui. Ekspertas patvirtino, kad nuotraukose matomi sužalojimai atitinka išvadoje aprašytus sužalojimus, o pilvo srityje matomas tik vienas trauminis poveikis. Ekspertas taip pat paaiškino, kad visos matomos kraujosruvos atsirado panašiu laiku. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, pirmosios instancijos teismui patikimai nustačius visas reikšmingas bylai teisingai išspręsti aplinkybes, nuteistojo gynėjo prašymas dėl naujos ekspertizės skyrimo netenkintas pagrįstai, nes nėra jokio pagrindo manyti, jog atlikus ekspertizę galėtų būti daromos kitokios išvados dėl bylai reikšmingų aplinkybių.

16. Teisėjų kolegija atsižvelgusi į aukščiau išdėstytus argumentus, taip pat atmeta versiją, jog R. B. melagingai apkalba savo kaimyną. Tokia nuteistojo versija yra ne tik prieštaraujanti byloje surinktiems įrodymams, bet ir neįtikinama, pats nuteistasis nenurodė, dėl ko R. B. galėtų jį melagingai apkalbėti. Teismui nekyla abejonių, kad tarp nukentėjusiosios ir nuteistojo buvo susiklostę konfliktiški tarpusavio santykiai, todėl kiekvienos šalies poziciją viena kitos atžvilgiu reikia vertinti labai atidžiai, tačiau vien dėl tokių aplinkybių nukentėjusiosios parodymai savaime negali būti laikomi šališkais ir neteisingais. Be to, už melagingą įskundimą įstaigai ar pareigūnui, turinčiam teisę pradėti baudžiamąjį persekiojimą, ar pranešimą apie nebūtą nusikaltimą yra numatyta baudžiamoji atsakomybė pagal BK 236 straipsnio 1 dalį. Kaip matyti iš pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokolo, R. B., prieš priimant iš jos pareiškimą apie jos atžvilgiu įvykdytą nusikaltimą, buvo įspėta dėl atsakomybės pagal BK 236 straipsnio 1 dalį. Taigi, neatrodo logiška, kad nukentėjusioji vien tik dėl to, kad apkaltinti nuteistąjį, būtų nepagrįstai apkaltinusi jį smurtinės nusikalstamos veikos padarymu, žinodama, kad tai gali užtraukti baudžiamąją atsakomybę jai pačiai. Tuo labiau, kad teisiamojo posėdžio metu J. B. paaiškino, kad įvykis įvyko po tai, kai jos su mama grįžo iš policijos komisariato, kur parašė pareiškimą dėl nuplėšto durų skambučio. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, siekdamas išsiaiškinti tiek R. B., tiek R. V. parodymų teisingumą ir patikimumą, vertino juos byloje surinktų įrodymų visumos kontekste, tarp jų – ir netiesioginių įrodymų (liudytojų policijos pareigūnų parodymų, specialisto išvados) ir pagrįstai nustatė, kad būtent ne nuteistojo, o nukentėjusiosios parodymus patvirtino bylos duomenų visetas.

17. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog aukščiau nurodytų ir įvertintų duomenų, kurie sudaro vieningą įrodomąją medžiagą, pakanka nuteistojo R. V. kaltei nustatyti ir paneigti jo gynybinei versijai, kad nukentėjusioji R. B. susižalojo kokiomis nors kitomis, nei kaltinime nurodytomis aplinkybėmis, ir, duodama neteisingus parodymus tiesiog melagingai jį apkalbėjo. Teisėjų kolegijai taip pat nekyla abejonių, kad R. V. veikoje yra visi nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, objektyvieji požymiai, t. y. fizinio smurto prieš nukentėjusiąją panaudojimas (sudavė kumščiu vieną smūgį į pilvo sritį ir vieną smūgį į krūtinės sritį, po ko ji kairiu klubu atsitrenkė į laiptų turėklą), padariniai – sukeltas fizinis skausmas ir padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, pasireiškęs kraujosruvomis odoje ir poodyje krūtinės ir pilvo kairėje pusėje bei kairiajame klube, priežastinis ryšys tarp apelianto veiksmų ir kilusių padarinių, bei subjektyvieji požymiai –tiesioginė tyčia – apeliantas, konflikto metu suduodamas kumščiu vieną smūgį į pilvą ir vieną smūgį į krūtinės sritį, po ko nukentėjusioji kairiu klubu atsitrenkė į laiptų turėklą, suvokė pavojingą tokios veikos pobūdį ir numatė, kad dėl tokio jo veikimo gali atsirasti įstatyme numatyti padariniai, ir norėjo taip veikti.

Dėl nusikalstamos veikos, padarytos nukentėjusiosios J. B. atžvilgiu, kvalifikavimo

18. Nagrinėjamu atveju baudžiamoji byla kartu su kaltinamuoju aktu Alytaus apylinkės teismui buvo perduota R. V. kaltinant tuo, kad jis 2020 m. sausio 6 d., apie 13.50 val., (duomenys neskelbtini) daugiabučio namo laiptinėje, asmeninio konflikto metu, tyčia panaudojo fizinį smurtą prieš R. B. ir J. B., o būtent: R. B. sudavė kumščiu vieną smūgį į pilvo sritį ir vieną smūgį į krūtinės sritį, po kurio ji kairiu klubu atsitrenkė į laiptų turėklą, tęsdamas nusikalstamą veiką, nusileidęs laiptais žemyn, pastūmė J. B., kuri kaire ranka atsitrenkė į laiptų turėklą, tokiais savo veiksmais nukentėjusiajai R. B. sukėlė fizinį skausmą ir dėl kraujosruvos odoje ir poodyje krūtinės kairėje pusėje ir pilvo kairėje pusėje bei kairiame klube padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, nukentėjusiajai J. B. sukėlė fizinį skausmą. Tokiu būdu, R. V. buvo kaltinamas vienos tęstinės nusikalstamos veikos prieš nukentėjusiąsias R. B. ir J. B. padarymu. Alytaus apylinkės teismas 2021 m. birželio 14 d. nuosprendžiu dalyje kaltinimo dėl fizinio skausmo J. B. sukėlimo R. V. išteisino, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

19. Apeliaciniame skunde nukentėjusioji J. B. su tokiu procesiniu sprendimu nesutinka ir prašo R. V. nuteisti, padarius vieną nusikalstamą veiką abiejų nukentėjusiųjų atžvilgiu. Nukentėjusioji skunde teigia, kad dėl R. V. panaudoto smurto jos atžvilgiu ji jautė fizinį skausmą ir šias aplinkybes patvirtino byloje surinkti įrodymai.

20. Byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad konflikto tarp R. B. ir R. V. metu, nuteistajam R. V. bandant pasišalinti iš įvykio vietos, nukentėjusiosios dukra J. B. bandė sulaikyti R. V., tačiau pastarasis ją pastūmė ir J. B. ranka atsitrenkė į laiptų turėklą. J. B. taip pat nurodė, kad skausmas buvo momentinis, ji jį juto apie 5 sekundes, kadangi buvo susikoncentravusi į motinos sumušimą, todėl apie patirtą skausmą įvykio vietoje niekam nesakė. Visgi, įvertinęs nurodytas aplinkybes, t. y. kad R. V. tyčia nesmūgiavo nukentėjusiajai J. B., o sukeltas skausmas buvo momentinis, nukentėjusioji skausmo pojūčio niekaip neišreiškė, jokių žymių dėl patirto smurto ant jos kūno nebuvo likę, sprendė, kad nukentėjusiajai sukeltas fizinis skausmas nebuvo toks pavojingas ir akivaizdus, kad galėtų užtraukti baudžiamąją atsakomybę. Tokiems teismo motyvams pritaria ir skundą nagrinėjanti teisėjų kolegija.

21. Kaip teisingai nurodyta ir skundžiamame nuosprendyje, kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pažymėjęs, kad baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajustų skausmą ar kitas fizines kančias. Nustatant šią aplinkybę atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-5/2014, 2K-164-895/2016, 2K-474-489/2016, 2K-227-788/2017, 2K-180-689/2018).

22. Nukentėjusiosios J. B. apeliaciniame skunde iš esmės remiamasi nukentėjusiosios pranešimu Bendrajam pagalbos centrui, kuriame ji nurodo, kad R. V. sumušė jos mamą, ją pastūmė ir išvažiavo, taip pat, pačios nukentėjusiosios parodymais apie tai, kad dėl R. V. pastūmimo ji jautė fizinį skausmą. Tačiau šiuo atveju, remiantis aukščiau nurodyta kasacinio teismo praktika, vien tik šių įrodymų nepakanka fizinio skausmo sukėlimo faktui neabejotinai konstatuoti. Pažymėtina, kad byloje nenustatyta, jog dėl R. V. veiksmų nukentėjusiajai būtų buvę padaryti kokie nors sužalojimai. Nors teisiamojo posėdžio metu apklaustas ekspertas S. J. patvirtino, kad galimas atvejis, kuomet atsitrenkiant pataikoma į nervą ir jis yra sudirginamas jaučiant skausmą, nors jokių objektyvių sužalojimų nelieka, tačiau pažymėtina, kad byloje nėra duomenų ne tik apie J. B. padarytą sužalojimą, tačiau ir apie jos reakciją į pastūmimą, kuri suponuotų, jog nukentėjusioji iš tiesų juto fizinį skausmą. Apklausiama ikiteisminio tyrimo ir teisme nukentėjusioji J. B. pripažino, kad jautė momentinį skausmą, tačiau taip pat nurodė, kad buvo labai išsigandusi dėl mamos sužalojimo, patyrė stresinę situaciją. Į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai, greitosios medicinos darbuotojai nurodė, kad pasitikusi J. B. juos palydėjo pas vyresnę moterį, apie patirtus sužalojimus ar fizinį skausmą jiems nenurodė. Nors J. B. apeliaciniame skunde kritiškai vertina policijos pareigūnų parodymus, teigdama, kad jie pažįsta R. V., tačiau pažymėtina, kad abejoti pareigūnų objektyvumu nagrinėjamu atveju nėra pagrindo, nes jų parodymus apie tai, kad J. B. atvykusiems policijos pareigūnams ar medikams nenurodė apie pačios patirtus sužalojimus, patvirtino ir pati J. B.. Sutiktina, kad tiesiogiai įvykyje dalyvavusi nukentėjusioji R. B. taip pat patvirtino, jog R. V. pastūmė J. B., tačiau, kaip jau nurodyta, nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti ne tik fizinį poveikį, bet ir sukeltus padarinius – fizinį skausmą. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad, nesurinkus byloje neginčytinų fizinio skausmo nukentėjusiajai sukėlimo įrodymų, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad kaltinimas šioje dalyje R. V. nepasitvirtino.

23. Šios bylos kontekste pažymėtina, kad baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014, 2K-7-173/2014 ir kt.). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (1988 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje Barber, Messegué ir Jabardo prieš Ispaniją, peticijos Nr. 10590/83; 2001 m. kovo 20 d. sprendimas byloje T. prieš Austriją, peticijos Nr. 33501/96, ir kiti).

24. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas, nenustatęs R. V. veikoje nusikalstamos veikos prieš J. B. sudėties požymių, priėmė nepagrįstą procesinį sprendimą jį dėl šios nusikalstamos veikos išteisinti vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu. Kaip jau minėta, R. V. buvo kaltinamas vienos tęstinės nusikalstamos veikos padarymu, dėl ko jo atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl R. B. sukelto fizinio skausmo ir nežymaus sveikatos sutrikdymo. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismui nustačius, kad kaltinimo aplinkybės dėl J. B. sukelto fizinio skausmo nepasitvirtino, teismas turėjo priimti sprendimą minėtas aplinkybes pašalinti iš kaltinimo, o ne priimti išteisinamąjį nuosprendį. Atsižvelgiant į nurodyta, skundžiamas nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo.

25. Kartu pritartina nuteistojo apeliacinio skundo teiginiams, kad pašalinus iš kaltinimo aplinkybes susijusias su fizinio skausmo sukėlimu J. B., pagrindo priteisti jos turėtas proceso išlaidas taip pat nėra. BPK 105 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti išieškoti iš nuteistojo proceso išlaidas, išskyrus išlaidas, skirtas mokėti vertėjui, o BPK 106 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti; teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Nagrinėjamu atveju aplinkybių, susijusių su fizinio skausmo sukėlimu J. B., pašalinimas iš kaltinimo atitinka R. V. išteisinimą, todėl nukentėjusiosios J. B. turėtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti priteisimas iš R. V., kurio statusas kaltinimo dalyje dėl J. B. sukelto fizinio skausmo atitinka išteisintojo, nėra galimas.

Dėl R. V. paskirtos bausmės

26. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija. Apeliacinės instancijos teismas bausmę sugriežtinti ar sušvelninti gali tik tuo atveju, jeigu pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per švelnią ar per griežtą ir neteisingą bausmę.

27. Už BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo, tai yra tokio nusikaltimo, už kurį šiuo atveju yra nuteistas R. V., padarymą asmuo yra baudžiamas viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. Pirmosios instancijos teismas, parinkdamas R. V. tiek bausmės rūšį, tiek dydį, atsižvelgė į nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos bei jo asmenybės pavojingumą. R. V. padarė vieną nesunkų tyčinį nusikaltimą žmonių sveikatai. R. V. anksčiau neteistas, praeityje baustas administracinėmis nuobaudomis, jas sumokėjęs, jo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Pirmosios instancijos teismas R. V. už jo padarytą nusikaltimą paskyrė sankcijos vidurkiui artimą laisvės apribojimo bausmę, kuri, įvertinus skundžiamame nuosprendyje nustatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, nelaikytina aiškiai per švelni, neatitinkanti teisingumo principo reikalavimų. Todėl tenkinti nukentėjusiųjų apeliacinius skundus šioje dalyje nėra pagrindo. Taip pat nėra pagrindo nuteistajam skirti papildomus draudimus ir įpareigojimus.

28. BK 48 straipsnio 4 dalyje (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2020 m. liepos 1 d.) nurodyta, kad asmeniui, kuriam paskirta laisvės apribojimo bausmė, teismas gali nustatyti vieną ar kelis draudimus bei įpareigojimus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad laisvės apribojimo bausmės esmė yra per tam tikrą laikotarpį asmeniui taikomų apribojimų ir draudimų sistema. BK 48 straipsnio 5 dalies 2 punkte (nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusi įstatymo redakcija) nustatyta, kad teismas gali uždrausti nuteistajam bendrauti su tam tikrais asmenimis ar asmenų grupėmis, o atitinkamai BK 48 straipsnio 6 dalies 1 punkte numatyta, kad teismas gali įpareigoti nuteistąjį tam tikru laiku būti namuose. Visgi, parenkamų įpareigojimų pobūdis ir skaičius kiekvienu atveju gali skirtis, tačiau jų turi pakakti bausmės paskirties įgyvendinimui. Konkretūs įpareigojimai parenkami atsižvelgiant į jų tikslingumą ir įvykdymo realumą, būsimą poveikį nuteistajam, taip pat įvertinus kaltininko asmenybės požymius, vertybinę orientaciją, elgesį nusikalstamos veikos metu ir po jos, padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, priežastis. Sprendžiant klausimą dėl vieno ar kelių įpareigojimų paskyrimo nuteistajam, kiekvienu atveju svarbu atsižvelgti į bylos aplinkybes, padarytą nusikalstamą veiką, nuteistojo asmenybę. Parinkti įpareigojimai turi užtikrinti ne tik nuteistojo nubaudimą, skatinti nuteistąjį laikytis įstatymų ateityje bei sudaryti prielaidas siekti ir kitų BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytų tikslų, tačiau atitikti ir nukentėjusiojo interesus. Nagrinėjamu atveju kartu su laisvės apribojimo bausme nuteistajam paskirti įpareigojimai per visą bausmės laiką dalyvauti elgesio pataisos programoje; tęsti darbą bei atlyginti nukentėjusiajai turtinę žalą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas paskyrė tinkamus ir pakankamus įpareigojimus įgyvendinti BK 41 straipsnyje numatytą bausmės paskirtį ir užtikrinti nukentėjusiosios interesus. Nors apeliaciniame skunde prašoma R. V. paskirti papildomus draudimus ir įpareigojimus, tačiau kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos nusikaltimas buvo padarytas dienos metu, todėl nėra pagrindo teigti, kad įpareigojimas nakties metu būti namuose gali kaip nors koreguoti nuteistojo elgesį. Atitinkamai nėra pagrindo R. V. uždrausti bendrauti su nukentėjusiąja R. B.. Pažymėtina, kad tiek nuteistasis, tiek R. B. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad jie nebendrauja, paskutinį kartą buvo susidūrę prieš 6 metus, todėl abejotina, ar minėtas draudimas padės įgyvendinti bausmės tikslus. Vien faktas, kad R. V. nežymiai sužalojo būtent R. B. sveikatą ir sukėlė jai fizinį skausmą, nesudaro pakankamo pagrindo daryti išvadą, jog, siekiant sulaikyti R. V.nuo naujų nusikalstamų veikų darymo, nubausti jį bei paveikti, kad jis laikytųsi įstatymų, taip pat apsaugoti ir kitų asmenų interesus, yra būtina uždrausti nuteistajam bendrauti su nukentėjusiąja. Todėl neskyręs R. V. šio draudimo ir įpareigojimo pirmosios instancijos teismas baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai.

Dėl neturtinės žalos dydžio

29. Šioje byloje nukentėjusioji R. B. buvo pareiškusi civilinį ieškinį dėl 3000 eurų neturtinės žalos atlyginimo, taip pat, nukentėjusioji J. B. buvo pareiškusi civilinį ieškinį dėl 800 eurų neturtinės žalos atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas nukentėjusiosios R. B. civilinį ieškinį tenkino iš dalies ir iš nuteistojo R. V. R. B. priteisė 400 eurų, tuo tarpu nukentėjusiosios J. B. civilinį ieškinį paliko nenagrinėtą (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas). Nukentėjusiosios su tokiu teismo sprendimu nesutinka ir prašo priteistos neturtinės žalos dydį padidinti ir civilinius ieškinius dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkinti visiški. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie prašymai yra nepagrįsti. Šiame kontekste visų pirma pažymėtina, kad išnagrinėjus J. B. skundą dėl R. V. išteisinimo, nenustačius, jog jis padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, susijusią su fizinio skausmo sukėlimu J. B., jos skundas atmestinas, todėl R. V. procesinis statusas nepasikeitė, todėl tenkinti jos civilinį ieškinį pagrindo taip pat nėra.

30. Tuo tarpu atmetant R. B. apeliacinį skundą dėl netinkamai išspręsto civilinio ieškinio klausimo, pažymėtina, kad esminės ir lemiamos aplinkybės nustatant dėl nusikaltimo padarytos neturtinės žalos dydį yra nusikalstamos veikos pasekmės. Sveikatos sužalojimu padarytos neturtinės žalos dydis priklauso ne tik nuo sveikatos sutrikdymo sunkumo, bet ir jo pobūdžio, kitų aplinkybių, apibūdinančių žalos ypatumus. Nustatydamas nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos dydį (pinigine išraiška), teismas privalo įvertinti tas neigiamas pasekmes, kurias nukentėjusiajam sukėlė atitinkama veika. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nukentėjusiajai R. B. priteistinos neturtinės žalos dydį, į visus kriterijus, nustatant neturtinės žalos dydį, atsižvelgė. Kartu apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog neturtinės žalos atlyginimo funkcija nėra nubaudimas ar nukentėjusio asmens turtinės padėties pagerinimas. Jos paskirtis yra kompensacinė, nukreipta į socialinio teisingumo atkūrimą.

31. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad dėl neteisėtų R. V. veiksmų nukentėjusiajai R. B. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Specialisto išvadoje Nr. G 48/2020 (06) konstatuota, kad R. B. buvo nustatytos kraujosruvos odoje ir poodyje krūtinės kairėje pusėje, pilvo kairėje pusėje bei kairiame klube. Neabejotina, jog dėl R. V. smurtinių veiksmų nukentėjusiajai R. B. buvo sukeltas fizinis skausmas, tačiau dėl patirtų sužalojimų jai jokių liekamųjų reiškinių neliko, jos sveikata dėl to reikšmingai nepablogėjo, nebuvo reikalingas ilgalaikis gydymas, vaistų vartojimas, nebuvo apribotas jos darbingumas, reikšmingai nepablogėjo gyvenimo kokybė. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas šias aplinkybes, taip pat atsižvelgęs į teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose ir vadovaujantis teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijais, nukentėjusiosios civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos tenkino iš dalies. Teisėjų kolegijos manymu, nėra teisinio pagrindo nepripažinti, kad nukentėjusiajai R. B. iš nuteistojo priteistas 400 eurų neturtinės žalos atlyginimas atsižvelgiant į visas aukščiau įvardytas aplinkybes, neužtikrina protingo balanso tarp realios kompensacijos už patirtą fizinį bei dvasinį skausmą ir žalą padariusio asmens interesų paisymo.

32. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad apylinkės teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, pagrįstai atsižvelgė į teismų praktikoje nurodytas neturtinės žalos dydžio nustatymo ribas, nuo jų nenukrypo, nustatytas neturtinės žalos dydis buvo objektyviai pagrįstas atsižvelgus į šioje byloje individualiai nustatytas aplinkybes, sietinas su nukentėjusiajai kilusiomis pasekmėmis sveikatai ir gyvenimo kokybei. Pagrindo didinti priteistos neturtinės žalos dydį nėra.

Dėl proceso išlaidų atlyginimo

33. Pagal BPK 55 straipsnio 1 dalies, 56 straipsnio 2 dalies nuostatas, nukentėjusysis turi teisę turėti atstovą, dėl atstovo dalyvavimo baudžiamajame procese sprendžia pats nukentėjusysis, ši teisė jam yra garantuota įstatymo. Kaip jau minėta, BPK 106 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja taip pat nagrinėjant bylą apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-143-696/2017, 2K-118-489/2019, 2K-135-693/2019, 2K-132-942/2021).

34. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog nukentėjusiojo nurodomas jo patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomą sumą, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, jog nurodoma atstovavimo suma yra per didelė (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-605/2011, Nr. 2K-210/2014, Nr. 2K-155-511/2017).

35. Nukentėjusioji ir civilinė ieškovė R. B. pirmosios instancijos teisme prašė priteisti iš kaltinamojo R. V. 3845,84 Eur advokato išlaidoms apmokėti, pateikė šias išlaidas patvirtinančius dokumentus. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad R. B. priteistina 1 500 Eur advokato išlaidoms apmokėti, motyvuojant tuo, kad procesas pirmosios instancijos teisme nebuvo sudėtingas, baudžiamoji byla išnagrinėta per 4 teisiamuosius posėdžius, ikiteisminio tyrimo metu trys nukentėjusiosios atstovo skundai buvo atmesti, taip pat, pateiktose ataskaitose matyti, kad į išlaidas įskaičiuoti pateikti raštai Valstybinei asmens duomenų apsaugos inspekcijai, tačiau baudžiamojoje byloje tokios informacijos nėra. Su pirmiau nurodytu pirmosios instancijos teismo sprendimu nėra pagrindo nesutikti. Teisėjų kolegijos vertinimu, nukentėjusiajai R. B. priteista pinigų suma jos turėtoms išlaidoms advokato pagalbai atlyginti nelaikytina aiškiai per maža, atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus bei kasacinės instancijos teismo praktikoje paprastai priteisiamų pinigų sumų proceso išlaidoms atlyginti dydžius. Apeliantės argumentas, kad nukentėjusiesiems priteistos pinigų sumos neturėtų būti mažesnės nei nustatytos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, yra deklaratyvus ir niekuo nepagrįstas, todėl atmestinas.

36. Kaip jau minėta anksčiau, BPK 106 straipsnio 2 dalies nuostatos galioja nagrinėjant bylą ir apeliacinės instancijos teisme, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas.

37. Nagrinėjamu atveju byla apeliacinės instancijos teisme žodinio proceso tvarka buvo nagrinėjama pagal nuteistojo ir nukentėjusiųjų apeliacinius skundus. Esant tokiai situacijai, kai apeliacinį skundą paduoda nuteistasis, nukentėjusiojo išlaidos advokatui iš dalies yra grindžiamos būtinumu tinkamai organizuoti savo teisių gynimą nuo nuteistojo apeliacinio skundo argumentų – pateikti atsiliepimus į apeliacinį skundą, dalyvauti bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Nustatant išieškotinos piniginės sumos dydį nukentėjusiojo išlaidoms advokato pagalbai apmokėti, atsižvelgtina į skundo išnagrinėjimo rezultatus. Šiuo nuosprendžiu nuteistojo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, o nukentėjusiųjų apeliaciniai skundai atmestini. Nukentėjusiųjų atstovas atsiliepimo į nuteistojo apeliacinį skundą neteikė. Apeliacinės instancijos teisme baudžiamoji byla išnagrinėta per du teismo posėdžius. Įvertinus bylos pobūdį, apeliacinės instancijos teisme vykusių posėdžių skaičių ir trukmę, tai, kad nukentėjusiosios R. B. atstovas nukentėjusiąją atstovavo ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, į nukentėjusiosios atstovo darbo ir laiko sąnaudas ginant nukentėjusiosios interesus, suteiktų paslaugų apimtį, tai, kad advokatas paruošė apeliacinį procesą inicijuojantį dokumentą bei dalyvavo jo bei nuteistojo apeliacinio skundo nagrinėjime, taip pat į tai, kad nuteistojo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, o nukentėjusiųjų apeliaciniai skundai atmetami, nukentėjusiosios R. B. atstovo prašymas dėl proceso išlaidų priteisimo tenkintinas iš dalies ir iš nuteistojo R. V. nukentėjusiosios R. B. naudai priteistina 500 Eur byloje apeliacinės instancijos teisme dalyvavusio atstovo paslaugoms apmokėti. Kaip jau minėta, iš kaltinimo pašalinus aplinkybes, susijusias su fizinio skausmo J. B. sukėlimu, R. V. šioje dalyje laikomas išteisintuoju, todėl J. B. turėtos išlaidos apeliacinės instancijos teisme taip pat nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 4 punktais,

nusprendžia:

Nuteistojo R. V. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, nukentėjusiųjų J. B. ir R. B. apeliacinius skundus atmesti.

Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2021 m. birželio 14 d. nuosprendį pakeisti.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria R. V. dalyje dėl kaltinimo dėl J. B. fizinio skausmo sukėlimo išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Iš R. V. pareikšto kaltinimo pašalinti aplinkybes, kad jis, tęsdamas nusikalstamą veiką, pastūmė J. B., kuri kaire ranka atsitrenkė į laiptų turėklą, tokiu būdu sukeldamas J. B. fizinį skausmą.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės J. B. prašymas dėl proceso išlaidų priteisimo tenkintas iš dalies ir iš R. V. jos naudai priteista 200 Eur advokato paslaugoms apmokėti.

Iš nuteistojo R. V. proceso išlaidų, susidariusių dėl atstovo dalyvavimo ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme, J. B. nepriteisti.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Iš nuteistojo R. V. priteisti R. B. naudai 500 (penkių šimtų) eurų išlaidas dėl atstovo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme.

Nepriteisti iš nuteistojo R. V. proceso išlaidų dėl J. B. atstovo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme.

Šis Kauno apygardos teismo nuosprendis įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.

Teisėjai Danutė GiačaitėJurgis KiškisArūnas Paštuolis