Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. V. apeliacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. nuosprendžio, kuriuo A. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 str. 2 d. laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis BK 48 str. 7 d., nuteistasis A. V. įpareigotas per 8 (aštuonis) mėnesius atlikti smurtinį elgesį keičiančių programų kursą.

A. V. dėl kaltinimo pagal BK 145 str. 1 d. išteisintas, jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Šiaulių teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas, priteisiant iš A. V. Valstybinei ligonių kasai prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 78,83 Eur žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

A. V. nuteistas už tai, kad 2014 m. spalio 14 d., apie 21 val., (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kaime, N. K. namuose tyčia viena ranka suėmęs spaudė kaklą Z. M., tuo nukentėjusiajai padarydamas poodines kraujosruvas kakle, kairio peties srityje, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą.

Be to, A. V. buvo kaltinamas tuo, kad grasino nužudyti žmogų, o būtent: 2014 m. spalio 14 d., apie 21 val., (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kaime, N. K. namuose, sakydamas savo seseriai Z. M. „užmušiu aš tave“, paėmė molinę vazą ir trenkė ja Z. M. į galvą, po to tris kartus kumščiu sudavė jai į kairę veido pusę, ranka sugriebęs pešė plaukus ir viena ranka suėmęs spaudė kaklą, taip sudarė nukentėjusiajai Z. M. pakankamą pagrindą manyti, kad grasinimas nužudyti gali būti įvykdytas.

Apeliaciniu skundu nuteistasis A. V. prašo Kelmės rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 2 d., panaikinti, priimti naują nuosprendį ir jį išteisinti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas.

Pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką (BK 2 str. 4 d.). Pagal susiformavusią teismų praktiką duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių neįmanoma pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-619/2012, 2K-232/2014, Nr. 2K-24/2014).

Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su skundžiamu Kelmės rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. nuosprendžiu, apeliacinio skundo argumentais, įvertinęs baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, taip pat atlikęs įrodymų tyrimą ir dar kartą apklausęs nuteistąjį A. V., konstatuoja, kad šiuo konkrečiu atveju nėra neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, kad A. V. 2014 m. spalio 14 d., apie 21 val., (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kaime, N. K. namuose tyčia viena ranka suėmęs spaudė kaklą Z. M., tuo nukentėjusiajai padarydamas poodines kraujosruvas kakle, kairio peties srityje, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą.

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, ikiteisminio tyrimo metu A. V. savo kaltės nepripažino, nurodydamas, jog iš tiesų žodinis konfliktas tarp jo ir Z. M. buvo, tačiau jis savo seseriai negrasino, jokių smūgių nesudavė, plaukų nepešė ir pastarosios nesmaugė (2 t., 59, 62, 71, 75 b. l.). 2015 m. vasario 25 d. teisiamojo posėdžio metu A. V. teigė prisipažįstantis dėl visko, kuo yra kaltinamas, jei Z. M. sutinka taikytis, tačiau atsakinėdamas į pateiktus klausimus vis dėlto grįžo prie savo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, nurodydamas, kad buvo tik žodinis konfliktas, jis nesudavė seseriai vaza, plaukų nepešė, kartu pažymėdamas, kad negali prisipažinti dėl to, ko nepadarė (2 t., 144 b. l.). 2015 m. rugsėjo 2 d. teisiamojo posėdžio metu A. V. dėl savo prisipažinimo paaiškino, jog tam, kad susitaikytų su seserimi, buvo linkęs save apkalbėti, teigė, jog nukentėjusiosios nepurtė, buvo tik uždėjęs sesei ranką ant peties, pasakė „baik isterikuoti, eik namo“ (2 t., 204–205 b. l.). Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu A. V. dar kartą patvirtino, kad savo kaltės jis nepripažįsta, o dėl prisipažinimo pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu papildomai paaiškino, kad advokatas jam liepė sakyti, jog buvo taip, kaip parašyta kaltinime, kad būtų galima pasirašyti taikos sutartį. Taigi, A. V. tinkamai paaiškinus prisipažinimo priežastis ir dar kartą apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu patvirtinus, kad jis buvo tik uždėjęs ranką seserei ant peties, bet savo sesers nepurtė, jos nesmaugė, daroma išvada, kad A. V. parodymai yra nuoseklūs, priešingai nei nukentėjusiosios Z. M., kurios tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teismo posėdžių metu duoti paaiškinimai kelia pagrįstų abejonių.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos taip pat matyti, jog 2014 m. spalio 15 d. protokole-pareiškime Z. M. nurodė, kad jos brolis A. V. 2014 m. spalio 14 d., apie 21 val., ją smaugė rankomis ir vaza trenkė vieną kartą į galvą (2 t., 5 b. l.), nors dar tą pačią dieną apklausta kaip liudytoja ji nurodė, kad po smūgio vaza A. V. jai dar vieną kartą kumščiu sudavė į kairę veido pusę, pataikydamas į apatinį žandikaulį (2 t., 43 b. l.), o 2014 m. lapkričio 10 d. vykusios apklausos metu Z. M. jau aiškino, jog brolis jai į kairę galvos pusę kumščiu sudavė net tris kartus, pataikydamas į galvą, į smakrą, be to, tada ją viena ranka sugriebė už plaukų ir pradėjo juos pešti (2 t., 44 b. l.). Akivaizdu, jog tokie ikiteisminio tyrimo metu duoti Z. M. parodymai negali būti laikomi nuosekliais.

Teisiamojo posėdžio metu Z. M., duodama parodymus apie įvykį, paaiškino, kad buvo nusisukusi nuo A. V. ir kalbėjosi su N., kai A. V. jai trenkė į galvą, ir tik pamačiusi vazos šukes suprato, jog jai trenkė. Z. M. teigimu, tada A. V. atsistojo ir sudavė jai kumščiais į kairę galvos pusę, po to viena ranka sugriebė už plaukų, o kita ranka ėmė smaugti. Tada, Z. M. aiškinimu, pribėgo N., patraukė A. V. į šoną ir kartu su A. davė jai vandens ir tabletę (2 t., 144 b. l.). Atkreipiamas dėmesys, kad liudytojas Ž. A. teismo posėdžio metu paaiškino, kad pas N. K. virtuvė ir kambarys yra viena patalpa, be atitvarų (2 t., 170 b. l.). Taigi, toje patalpoje buvusi liudytoja N. K. turėjo matyti tarp A. V. ir Z. M. kilusį konfliktą. N. K. teisiamojo posėdžio metu patvirtino, kad pamačiusi A. V. ranką ant Z. M. peties, atitraukė A. V., nes pagalvojo, jog A. V. puolė tetą smaugti, tačiau pažymėjo, kad nematė A. V. smaugiant, tempiant už plaukų Z. M., apskritai nematė jokio susistumdymo tarp A. V. ir Z. M. (2 t., 145 b. l.), taip patvirtindama ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad tikrai nebuvo to, jog A. V. būtų rankomis suėmęs Z. M. kaklą (2 t., 50 b. l.). Taigi, N. K. nematė, kad A. V. būtų spaudęs rankomis nukentėjusiosios kaklą. Kitų liudytojų, kurie įvykio metu būtų matę konfliktą nagrinėjamu atveju, nėra – teisiamojo posėdžio metu liudytoja A. A. parodė, kad atėjus Z. M., išvažiavo namo, jokių vaistų su seserimi tetai išgerti nedavė, vandens taip pat nepadavė (2 t., 168–169 b. l.), o tai vėlgi kelia pagrįstų abejonių nukentėjusiosios teisiamojo posėdžio metu duotų parodymų teisingumu.

Bylos medžiagoje esančioje specialisto išvadoje yra nurodyta, kad Z. M. buvo nustatytas kairiojo apatinio žandikaulio kampo srities sumušimas, pasireiškęs minkštųjų audinių patinimu; poodinės kraujosruvos kakle, kairio peties srityje, kairėje plaštakoje; sužalojimai, išskyrus poodinę kraujosruvą kairio peties srityje, padaryti kontaktuojant su kietais bukais daiktais, poodinė kraujosruva kairio peties srityje padaryta kontaktuojant su kietu buku daiktu ar paviršiumi (10 b . l.). Atlikus papildomą tyrimą medicinos ekspertas pateikė išvadą, kad nustatyti kūno sužalojimai padaryti mažiausiai 5 trauminių poveikių pasėkoje; kūno sužalojimų visuma nėra būdinga griuvimui (18–19 b. l.). Tačiau pažymėtina, kad pagal teismų praktiką specialisto (eksperto) išvada yra vienas iš įrodymų šaltinių baudžiamojoje byloje, kuri turi būti vertinama visumoje su kita bylos medžiaga ir neturi jokios prioritetinės reikšmės (Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis baudžiamoje byloje Nr. 1A-384-396/2015). Šiuo atveju, kaip jau minėta, byloje nėra kitų įrodymų, kurie patvirtintų, kad būtent A. V. padarė Z. M. nustatytus sužalojimus. Pastebėtina ir tai, kad teisiamojo posėdžio metu specialistas paaiškino, kad konkrečiai, jog galvos viršutinėje dalyje patinimo, sužalojimų nebuvo, apatinio žandikaulio minkštųjų audinių patinimas gali laikytis nuo kelių iki keliolikos parų, o poodinės kraujosruvos galėjo būti padarytos 1–3 parų laikotarpiu (2 t., 203–204 b. l.). Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, kad Z. M. iš karto po konflikto nei į policiją, nei į gydymo įstaigas nesikreipė (2 t., 169 b. l.), o N. K. parodė, kad vežant Z. M. namo, pastaroji niekuo nesiskundė, smaugimo žymių nesimatė (2 t., 145 b. l.). Taigi, negalima daryti vienareikšmės išvados, kad specialisto išvadoje Z. M. konstatuoti sužalojimai buvo padaryti būtent tarp A. V. ir Z. M. kilusio konflikto metu.

Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad jokių neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, kad A. V. kaltinime nurodytu laiku ir vietoje tyčia viena ranka suėmęs spaudė kaklą Z. M. ir taip jai padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, byloje nėra. Todėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. nuosprendžio dalis, kuria A. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 140 str. 2 d. laisvės apribojimu 1 metams ir, vadovaujantis BK 48 str. 7 d., įpareigotas per 8 (aštuonis) mėnesius atlikti smurtinį elgesį keičiančių programų kursą, naikinama ir priimamas naujas išteisinamasis nuosprendis, o šioje byloje pareikštas Šiaulių teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtu (BPK 115 str. 3 d. 2 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 329 str. 1 p., 326 str. 4 d.,

nusprendžia:

Panaikinti Kelmės rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. nuosprendžio dalį, kuria A. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 2 d. laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams ir, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 48 str. 7 d., įpareigotas per 8 (aštuonis) mėnesius atlikti smurtinį elgesį keičiančių programų kursą.

A. V. atžvilgiu priimti naują nuosprendį ir A. V. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 2 d. išteisinti, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Šiaulių teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.

Kitą Kelmės rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.