Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės - Balynienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Virginijos Čekanauskaitės ir Viginto Višinskio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. V. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2016 m. balandžio 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. V. ieškinį atsakovams antstolei V. Š., O. V., V. B., M. N., M. M., M. V. ir A. P. dėl turto pardavimo iš varžytinių aktų panaikinimo ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, atsakovų pusėje – AAS „BTA Baltic Insurance Company“, veikianti per filialą Lietuvoje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmėIeškovė R. V. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė pripažinti negaliojančiais nuo jų sudarymo momento ir panaikinti:2014 m. spalio 3 d. turto pardavimo iš varžytinių aktą, pagal kurį už 11 874,42 Eur atsakovei O. V. parduotas 3,7600 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini); 2014 m. spalio 3 d. turto pardavimo iš varžytinių aktą, pagal kurį už 23 819,80 Eur atsakovui V. B. parduotas 7,000 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini); 2014 m. spalio 3 d. turto pardavimo iš varžytinių aktą, pagal kurį už 4 431,19 Eur M. N. parduotas 2,0100 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini); 2014 m. spalio 3 d. turto pardavimo iš varžytinių aktą, pagal kurį už 11 636,93 Eur atsakovei O. V. parduotas 3,7600 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini); 2015 m. vasario 27 d. turto pardavimo iš varžytinių aktą, pagal kurį už 10 194,62 Eur M. V. parduotas 2,8600 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini); 2015 m. vasario 27 d. turto pardavimo iš varžytinių aktą, pagal kurį už 20 852,54 Eur M. M. parduotas 9,1000 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini); 2015 m. liepos 24 d. turto pardavimo iš varžytinių aktą, pagal kurį už 9 600 Eur A. P. parduotas 1,8400 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini)taikyti restituciją ir grąžinti ieškovei nurodytus žemės sklypus.

Ieškovė nurodė, kad ji paveldėjo A. V. pagrindinį ir papildomą pajus (iš viso už 8 688,60 Eur), esančius Pakruojo ūkininkų kredito unijoje. Šioje unijoje pati ieškovė taip pat turėjo 5 792,40 Eur dydžio pajų, kuris 2007 m. buvo įneštas į uniją kaip piniginės lėšos. Ši informacija antstolei buvo žinoma, tačiau ji, veikdama pagrindinio išieškotojo – Pakruojo ūkininkų kredito unijos, interesais, neišieškojo iš paveldėto ir jos pačios pajų, o paskelbė turto varžytines. Nesutikdama su antstolės patvarkymais dėl varžytinių paskelbimo, ieškovė kreipėsi į Šiaulių apylinkės teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir patvarkymų sustabdymo. Teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones ir sustabdė antstolės sprendimą surašyti turto pardavimo aktus. Nepaisant to, antstolė toliau pardavinėjo nurodytus žemės sklypus ir surašė skundžiamus turto pardavimo iš varžytinių aktus, todėl tokie antstolės veiksmai laikytini neteisėtais. Be to, varžytinės vyko pažeidžiant reikalavimą sumokėti į specialią varžytinių sąskaitą varžytinių dalyvio mokestį, mokėjimo dokumentuose nurodant varžytinių numerį, kadangi iš vykdomųjų bylų matyti, jog visų atsakovų dalyvio mokestis buvo sumokėtas jau įvykus varžytinėms.Atsakovė antstolė V. Š. su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Paaiškino, kad elektroninėse varžytinėse jų sustabdymo galimybė nenumatyta. Varžytinių laikui pasibaigus, jokie vykdymo veiksmai atlikti nebuvo, viskas buvo sustabdyta gavus Šiaulių miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 10 d. nutartį. Tik Šiaulių apygardos teismui panaikinus laikinąsias apsaugos priemones buvo surašyti turto pardavimo iš varžytinių aktai. Be to, turto pardavimo iš varžytinių aktas yra sandoris, kuris gali būti nuginčytas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 602 straipsnio nustatyta tvarka, bet ne Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – CK) nustatytais pagrindais ir jis negali būti ginčijamas vien formaliais pagrindais.Atsakovas M. M. paaiškino, kad jis, dalyvaudamas elektroninėse varžytinėse, numatyta tvarka sumokėjo dalyvio mokestį ir nepažeidė jokių įstatymų, pinigus už varžytinėse įgytą turtą jis sumokėjo antstolei, todėl pagrįstai turi būti laikomas žemės sklypo savininku.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Šiaulių apygardos teismas 2016 m. balandžio 20 d. sprendimu ieškinį atmetė.Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad antstolė V. Š. kreditorių naudai vykdė išieškojimą iš skolininkės R. V.. Šiaulių miesto apylinkės teismo hipotekos teisėjos 2010 m. spalio 25 d. ir 2010 m. lapkričio 2 d. nutartimis buvo nutarta priverstinai parduoti iš varžytinių kreditoriui – Pakruojo ūkininkų kredito unijai, įkeistą A. V. nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą, tame tarpe ir ieškovės patikslintame ieškinyje nurodytus 7 žemės sklypus. A. V. mirus, skolininke tapo ieškovė, priėmusi paveldėjimą po sutuoktinio mirties.Spręsdamas, ar atsakovai nustatyta tvarka sumokėjo varžytinių dalyvio mokestį į specialią varžytinių sąskaitą, teismas išreikalavo iš VĮ Registrų centro duomenis apie varžytinių dalyvius, registracijos datą ir varžytinių dalyvio mokesčius (b.l.51-54, 2 t.). Remdamasis šiais duomenimis bei viešai skelbiama Elektroninių varžytinių ir aukcionų naudotojo instrukcija teismas nustatė, kad visi dalyviai mokestį sumoka ne antstolei, o į specialią elektroninių varžytinių sąskaitą, o VĮ Registrų centras grąžina antstolei varžytinių dalyvio mokestį po to, kai paskelbiamas jų laimėtojas. Teismo vertinimu, ieškovė, teigdama, kad varžytinės vyko pažeidžiant reikalavimą sumokėti į specialią varžytinių sąskaitą varžytinių dalyvio mokestį, netinkamai suprato varžytinių dalyvio mokesčio paskirtį ir jo mokėjimo terminus.Teismas konstatavo, kad neegzistuoja nei vienas CPK 602 straipsnio 1 dalyje nurodytas pagrindas turto pardavimo iš varžytinių aktus pripažinti negaliojančiais. Tai, kad atsakovas A. P. vieną dieną pavėlavo sumokėti už nupirktą sklypą, teismo vertinimu, iš esmės nepažeidžia suinteresuotų asmenų, tuo labiau ieškovės, teisių.Teismas nepagrįstu pripažino ieškovės reikalavimą pirmiausia išieškojimą nukreipti į jos ir jos paveldėtus A. V. pajus Pakruojo ūkininkų kredito unijoje ir pažymėjo, kad CPK 644 straipsnyje nurodyta, jog pirmąja eile išieškoma iš hipotekos ir įkeisto turto, jeigu išieškoma hipotekos kreditoriaus ar įkaito turėtojo naudai, kas šiuo atveju ir buvo padaryta. Be to, pagal Lietuvos Respublikos kredito unijų įstatymo 39 straipsnio 3 dalį, pajinių įnašų išieškojimas iš kredito unijos narių yra negalimas. Šią aplinkybę yra išaiškinę teismai, ne vieną kartą analizavę analogiškus ieškovės reikalavimus kitose bylose, kuriose ji skundė antstolės veiksmus.Teismas taip pat sprendė, jog nėra pagrindo daryti išvadą, kad kurios nors patikslintame ieškinyje nurodytos varžytinės buvo vykdomos galiojant teismo nutarčiai jas sustabdyti, kadangi Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-9477-797/2014, kuria buvo sustabdytas antstolės 2014 m. spalio 13 d. patvarkymas dėl varžytinių paskelbimo Nr. 0071/11/02015, Nr. 0071/11/02014 ir Nr. 0071/11/02017, buvo panaikinta Šiaulių apygardos teismo 2015 m. vasario 17 d. nutartimi. Teismas atmetė ieškovės argumentą, kad lėšos už parduotą turtą paskirstytos netinkamai, o antstolė lėšas už parduotą ieškovei priklausantį turtą panaudojo neaiškiems tikslams, remdamasis vykdomosiose bylose esančiais įrodymais, iš kurių matyti, kad patvarkymuose detaliai nurodyta informacija apie kreditorius, jiems sumokėtas lėšas ir likusias ieškovės skolas pagal kiekvieno kreditoriaus pagrįstus reikalavimus konkrečiose vykdomosiose bylose. Teismas taip pat pažymėjo, kad nėra jokių duomenų apie išieškotojų skundus dėl lėšų paskirstymo pagrįstumo. Teismas nustatė, kad Šiaulių apylinkės teisme civilinėje byloje Nr. 2YT-1440-949/2016 yra išnagrinėtas ieškovės skundas dėl antstolės veiksmų, susijusių su atsisakymu suteikti detalią informaciją apie vykdomus išieškojimus. Minėtoje byloje teismas 2016 m. vasario 2 d. nutartimi atmetė ieškovės skundą dėl antstolės veiksmų būtent šiuo aspektu, o nutartis nebuvo apskųsta. Be to, nagrinėjant bylą buvo išreikalautos visos vykdomosios bylos, susijusios su išieškojimu iš ieškovės. Teismui pasiūlius susipažinti su vykdomosiomis bylomis, ieškovė atsisakė tai daryti, nurodydama, kad jose yra melaginga informacija.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2016 m. balandžio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:Teismas pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, todėl formaliai konstatavo, kad ginčijamos varžytinės yra teisėtos ir pirkėjai sąžiningai įgijo turtą. Teismas nesiaiškino, kaip yra vykdomos elektroninės varžytinės, to, kad prisijungimas prie varžytinių galimas su sertifikatu, asmens identifikacine kortele, per skaitmeninio sertifikavimo centrą, mobiliuoju parašu, identifikacine kortele, kurioje yra speciali schema, per elektroninę bankininkystę. Teismas šių aplinkybių netyrė ir neišreikalavo atitinkamų įrodymų apie dalyvio mokesčio apmokėjimus iš antstolės. Antstolė pateikė mokėjimo už varžytines dokumentus, bet iš jų matyti, kad mokėtoja yra pati antstolė. Apeliantės nuomone, egzistuoja visos sąlygos turto pardavimo iš varžytinių aktų panaikinimui ir restitucijos taikymui.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo AAS „BTA Baltic Insurance Company“, veikianti per filialą Lietuvoje, prašo apeliacinio skundo netenkinti. Nurodo, kad ieškovė apeliaciniame skunde nepateikė jokių argumentų dėl teismo sprendimo motyvų nepagrįstumo ar neteisėtumo, o deklaratyviai atkartoja apeliacinio skundo, pateikto kitoje byloje, kurioje jos ieškinys taip pat buvo atmestas, argumentus. Trečiojo asmens nuomone, yra pagrindas spręsti dėl baudos apeliantei skyrimo už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis (CPK 95 straipsnis), kadangi apeliantė teismui nuolat teikia nepagrįstus reikalavimus, piktnaudžiauja atleidimo nuo žyminio mokesčio sumokėjimo institutu, pažeidžia asmenų, įgijusių turtą varžytinėse, teisėtus lūkesčius į sandorių stabilumą ir gaišina visų proceso dalyvių laiką.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos objektu yra pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo atmestas ieškovės ieškinys dėl turto pardavimo iš varžytinių aktų pripažinimo negaliojančiais. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nagrinėja laikydamasi apeliacijos ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas bei absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnis). Savo ieškinio reikalavimus ieškovė grindė procedūriniais nekilnojamojo turto varžytinių vykdymo tvarkos pažeidimais, o apeliacinis skundas grindžiamas proceso teisės normų (įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių) pažeidimu bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Kolegija, įvertinusi apeliantės argumentus ir byloje esančius įrodymus, apeliantės argumentus pripažįsta nepagrįstais. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, remiantis teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, apeliantė yra iniciavusi eilę teisminių ginčų, susijusių su antstolio veiksmų teisėtumu ir turto pardavimo iš varžytinių aktų galiojimu, priverstine tvarka parduodant A. V. nuosavybės teise priklausiusį įkeistą nekilnojamąjį turtą. Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija 2016 m. lapkričio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-793-186/2016, atmesdama nagrinėjamos bylos apeliantės apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo atmesti reikalavimą dėl turto pardavimo iš varžytinių aktų Nr. 71-2014/2011 ir Nr. 71-2014/2011(2) panaikinimo, jau analizavo apeliantės argumentus, susijusius su tuo, kad ginčo varžytinėse mokėtoju neva buvo ne turto pirkėjas, o pati antstolė V. Š.. Kolegija nurodė, kad pagal galiojantį teisinį reglamentavimą asmuo, pageidaujantis dalyvauti varžytinėse, pirmiausia dalyvio mokestį sumoka į specialią varžytinių sąskaitą, kuris, dalyviui laimėjus varžytines, pervedamas į antstolio depozitinę sąskaitą (CPK 710 straipsnio 1 dalies 4 punktas, Sprendimų vykdymo instrukcijos 104 punktas), o likusią pinigų dalį (kainos už kurią buvo parduotas turtas ir varžytinių dalyvio mokesčio skirtumą) dalyvis privalo sumokėti tiesiogiai į antstolio depozitinę sąskaitą, todėl vykdomojoje byloje esantys mokėjimo nurodymai, kuriuose mokėtojo skiltyje įvardinta antstolė bei nurodytas jos depozitinės sąskaitos numeris, nepaneigia aplinkybės, jog varžytinėse parduoto turto kainą sumokėjo būtent turto pirkėjas. Nors nurodyta nutartis priimta sprendžiant dėl kitų turto pardavimo iš varžytinių aktų, apeliantės šioje byloje nurodomi argumentai, susiję su varžytinėse parduoto turto kainos sumokėjimu, yra identiški pateiktiems nurodytoje byloje (apeliantė nurodo, kad pagal į bylą pateiktus mokėjimo už varžytines dokumentus mokėtoja yra pati antstolė, o ne turto pirkėjas ir tai, apeliantės vertinimu, įrodo varžytinių neteisėtumą), todėl kolegijos atmetami kaip nepagrįsti. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, nesiaiškino, kaip vykdomos elektroninės varžytinės, neišreikalavo iš antstolės duomenų, susijusių su varžytinių dalyvio mokesčio sumokėjimu, turto kainos sumokėjimu ir turto pardavimo iš varžytinių akto surašymu. Su šiais apeliantės argumentais nėra pagrindo sutikti, kadangi, kaip matyti iš bylos duomenų, visi apeliantės nurodomi įrodymai yra pateikti į nagrinėjamą bylą ir pirmosios instancijos teismo įvertinti. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas savo iniciatyva išreikalavo iš VĮ Registrų centro duomenis apie varžytinių dalyvius, registracijos datą ir varžytinių dalyvio mokesčius (b.l. 51-54, 2 t.). Šie įrodymai yra išsamiai aptarti ir įvertinti ginčijamame sprendime, be kita ko pažymint, kad elektroninių varžytinių sistema objektyviai nesuteikia galimybės dalyvauti varžytinėse asmeniui, kuris laiku nesumokėjo dalyvio mokesčio. Ginčijamame sprendime taip pat išanalizuoti vykdomosiose bylose, kurios prijungtos prie šios civilinės bylos, esantys duomenys apie varžytinėse įgyto turto kainos sumokėjimą bei turto pardavimo iš varžytinių aktų pasirašymą ir nustatyta, kad atsiskaitymo už įsigytą turtą tvarką reglamentuojančios teisės normos vykdant ginčo varžytines pažeistos nebuvo; vienintelis atsakovas A. P. viena diena pavėlavo sumokėti už įsigytą turtą, tačiau šis pažeidimas nėra esminis. Apeliaciniame skunde nepateikiami jokie argumentai, paneigiantys šias pirmosios instancijos teismo išvadas.Teisėjų kolegija pažymi, kad procesinėmis teisėmis turi būti naudojamasi sąžiningai, tik pagal jų paskirtį – užtikrinti operatyvų ir teisingą bylos išnagrinėjimą (Konstitucijos 28 straipsnis, CK 1.2 straipsnio 1 dalis, 1.137 straipsnio 3 dalis; CPK 7 straipsnio 2 dalis). Tais atvejais, kai šalis piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis (įskaitant nesąžiningą nepagrįsto ieškinio, apeliacinio skundo pareiškimą), jai gali būti taikomos sankcijos, nustatytos CPK 95 straipsnyje. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į šios nutarties 19 ir 20 punktų argumentus, taip pat į tai, kad apeliantė analogiškose bylose teikia identiškais argumentais grindžiamus procesinius dokumentus, nepaisant to, kad įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais dėl šių argumentų nepagrįstumo jau yra pasisakyta, sprendžia, kad toks apeliantės elgesys vertintinas kaip piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis, sudarantis pagrindą tenkinti trečiojo asmens AAS „BTA Baltic Insurance Company“ prašymą skirti apeliantei baudą (CPK 95 straipsnis). Atsižvelgiant į apeliantės turtinę padėtį ir nustatytą piktnaudžiavimo mastą, apeliantei skirtina 100 Eur bauda.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 95 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2016 m. balandžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Skirti ieškovei R. V. 100 Eur baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.