Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vaidos Baumilės, Audriaus Meilučio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arūno Paštuolio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. Ž. gynėjo advokato Dainiaus Gudo apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2024 m. gruodžio 3 d. nuosprendžio, kuriuo E. Ž. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 6 (šešių) mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje.

E. Ž. paskirta BK 71 straipsnyje numatyta baudžiamojo poveikio priemonė – 16 MGL, tai yra, 800,00 (aštuonių šimtų) eurų įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, nustatant, kad įmoka turi būti sumokėta per 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Kauno teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš E. Ž. priteista 143,79 (vienas šimtas keturiasdešimt trys eurai septyniasdešimt devyni centai) eurai Valstybinei ligonių kasai.

Civilinio ieškovo I. L. (I. L.) ieškinys tenkintas iš dalies ir jo naudai iš E. Ž. priteista 800,00 (aštuoni šimtai) eurų neturtinės žalos atlyginimui.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai bei proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuteistojo E. Ž. gynėjo advokato Dainiaus Gudo apeliacinis skundas atmetamas.

5. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Nuteistojo E. Ž. gynėjo apeliaciniame skunde neginčijamas apylinkės teismo atliktas įrodymų vertinimas ar nuteistojo kaltė dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo, todėl šie klausimai išsamiau nevertinami. Apeliaciniame skunde nesutinkama tik su nuteistajam paskirta bausme, prašoma pripažinti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Teisėjų kolegija, nenustačiusi esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie turėtų įtakos nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui, atskirai pasisako dėl minėtų nuteistojo gynėjo prašymų.

Dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo

6. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė pripažįstama tada, kai kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė konstatuojama nustačius du aspektus – kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką ir kaltininko nuoširdų gailestį arba padėjimą išaiškinti veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Nesant bent vieno iš nurodytų elementų, BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė negali būti konstatuota. Teismų praktikoje kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo savanoriškai, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos nustatomas tada, kai kaltininkas ne tik laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, bet kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Nuoširdus gailėjimasis nustatomas ne vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, kaltininko elgesį po įvykio ir vėliau ir pan.). Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos gali būti teismo pripažįstamas aplinkybe, lengvinančia baudžiamąją atsakomybę, kai kaltininkas ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo prisipažįsta ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką. Sprendžiant dėl šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti ir tai, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-54-677/2015, Nr. 2K-381-507/2016, Nr. 2K-334-699/2017, Nr. 2K-194-942/2017, Nr. 2K-281-942/2018, Nr. 2K-211-1073/2019, Nr. 2K-49-976/2020 ir kt.). Teismų praktikoje nurodoma, kad deklaratyvus kaltės pripažinimas negali būti pripažįstamas atsakomybę lengvinančia aplinkybe, nurodyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-145-139/2015). Tais atvejais, kai kaltininkas teisme pakeičia ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus arba duoda tik iš dalies teisingus parodymus, arba prisipažįsta tik dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą padarant nusikalstamą veiką, toks prisipažinimas negali būti laikomas atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

7. Siekiant nustatyti, ar E. Ž. proceso metu išreikšta pozicija atitinka prisipažinimui keliamus reikalavimus, būtina nustatyti, ar jis pripažino faktines nusikalstamos veikos, už kurią yra nuteistas, aplinkybes. Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš baudžiamosios bylos duomenų, ikiteisminio tyrimo metu visų apklausų bei akistatos metu E. Ž. neigė kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, tikino, kad nukentėjusiojo I. L. nemušė. Tos pačios pozicijos laikėsi ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, aiškino, kad nukentėjusysis jį apkalba. Taigi E. Ž. parodymai neprisidėjo prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje. Tik nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde išdėstyta pozicija, kad nuteistasis šiuo metu jau suprato savo neteisėtus veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu, kaltę visiškai pripažįsta ir labai gailisi dėl įvykdytos nusikalstamos veikos. Akivaizdu, kad nuteistojo E. Ž. prisipažinimas tokioje baudžiamosios bylos stadijoje yra sąlygotas surinktų neginčytinų įrodymų, o ne pareikštas laisva valia, todėl tokį prisipažinimą laikyti nuoširdžiu ir manyti, kad nuteistasis iš tiesų gailisi, nėra jokio pagrindo. Juolab, kad ir apklausiamas apeliacinės instancijos teisme jis savo kaltę bandė sumenkinti, aiškindamas, kad konfliktą išprovokavo nukentėjusysis, kad suduodamas smūgį nukentėjusiajam jis gynėsi nuo pastarojo, nors tokių aplinkybių byloje nenustatyta. Visa tai patvirtina, kad nuteistasis gailisi ne dėl savo nusikalstamų veiksmų, o dėl jam šiuo metu dėl priimto apkaltinamojo nuosprendžio susidariusios neigiamos situacijos, būsimų nepatogumų, susijusių su paskirtos bausmės atlikimu. Vien formalus teigimas apeliaciniame skunde, jog prisipažįsta ir gailisi, vertintinas, kaip siekis palengvinti savo teisinę padėtį, bet ne, kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme. Esant šioms aplinkybėms, nuteistojo E. Ž. gynėjo prašymas pripažinti nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nurodytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, atmetamas kaip nepagrįstas.

Dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo

9. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, E. Ž. skyrė vieną iš švelniausių BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytų bausmių – laisvės apribojimą be intensyvios priežiūros, kurio trukmė šeši mėnesiai. BK 48 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad laisvės apribojimo bausmė gali būti skiriama nuo trijų mėnesių iki dvejų metų. Tad apylinkės teismo nustatyta laisvės apribojimo trukmė yra artima šios bausmės minimumui. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamame nuosprendyje išdėstytus bausmės už BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą skyrimo motyvus, sprendžia, kad nuosprendį priėmęs teismas, individualizuodamas ir skirdamas nuteistajam E. Ž. bausmę, tinkamai laikėsi BK 41 straipsnio nuostatų bei BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų ir paskyrė jam tinkamos rūšies ir dydžio bausmę. Nagrinėjamu atveju taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir skirti nuteistajam švelnesnę, negu sankcijoje numatyta, bausmę šiuo atveju nėra pagrindo. Šios išvados nekeičia ir BK bendrosios dalies 2024 m. balandžio 25 d. įstatymu Nr. XIV-2573 padaryti pakeitimai, galiojantys nuo 2025 m. vasario 1 d.

10. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismas, spręsdamas švelnesnės negu įstatymo numatyta bausmės paskyrimo klausimą, pirmiausia turi nustatyti, ar nėra BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalyse numatytų sąlygų taikyti BK 62 straipsnio 3 dalies nuostatų. Tik tokių sąlygų nenustačius, gali būti pritaikyta BK 54 straipsnio 3 dalis. Nagrinėjamu atveju nuteistasis E. Ž. ne tik savo noru nepranešė teisėsaugos institucijoms apie padarytą nusikalstamą veiką, bet ir neigė kaltę dėl jos padarymo, nenustatyta nei viena jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, padaryta žala neatlyginta. Taigi, šiuo atveju svarstyti švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimo klausimą taikant BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalies nuostatas, nėra teisinio pagrindo. Nesant BK 62 straipsnyje numatytų pagrindų, teisę motyvuotai paskirti švelnesnę, nei inkriminuoto straipsnio sankcijoje numatyta, bausmę numato BK 54 straipsnio 3 dalis.

11. Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį (2024 m. balandžio 25 d. įstatymo Nr. XIV-2573 redakcija), jeigu straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Jeigu paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai visiškai arba iš dalies atidėti paskirtos bausmės vykdymą, išskyrus atvejus, kai padaromas labai sunkus nusikaltimas. Šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendrosios bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalį, teismas turi nurodyti, kokios yra reikšmingos (išimtinės) aplinkybės, dėl kurių straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas konkrečiam asmeniui už konkrečios nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-251/2008, Nr. 2K-39/2009, Nr. 2K-3/2010, Nr. 2K-128/2011, Nr. 2K-491/2012, Nr. 2K-436-489/2016, Nr. 2K-317-489/2017, Nr. 2K-126-693/2018, Nr. 2K-281-942/2018, Nr. 2K-377-489/2018, Nr. 2K-21-719/2020, Nr. 2K-40-648/2020, Nr. 2K-169-458/2020, Nr. 2K-185-495/2020 ir kt.). BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos skirtos byloms, susijusioms su daug mažesniu nuteistojo asmenybės ir veikos pavojingumo vertinimu, kai, vadovaujantis įstatyme įtvirtintomis bendrosiomis bausmės skyrimo taisyklėmis, skirtina kad ir minimali sankcijoje nustatyta bausmė vis tiek prieštarauja teisingumo principui, todėl nuteistam asmeniui parinktina švelnesnė bausmė ar kita jos rūšis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-2-489/2015, Nr. 2K-377-489/2018, Nr. 2K-119-689/2020 ir kt.). BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatoms taikyti paprastai turi būti nustatyta, kad padaryto nusikaltimo pavojingumas, atsižvelgiant į padaryto nusikaltimo stadiją, bendrininkavimo formą, bendrininko rūšį, nusikaltimo padarymo vietą, laiką, būdą, nukentėjusiojo elgesio ypatumus, kilusius padarinius, yra žymiai mažesnis negu rūšinis tos nusikalstamos veikos pavojingumas, įvertintas įstatymo leidėjo baudžiamojo įstatymo už padarytą nusikaltimą sankcijoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-348/2013, Nr. 2K-P-89/2014, Nr. 2K-281-942/2018, Nr. 2K-169-458/2020, Nr. 2K-125-689/2021 ir kt.). BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatoms taikyti taip pat ne mažiau svarbu kaltininko asmenybė, kurios vertinimas sudarytų prielaidas daryti išvadą, kad net minimalios įstatymo sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas už nusikaltimą, padarytą byloje nustatytomis aplinkybėmis, nebūtų teisingas. Vertinant kaltininko asmenybės pavojingumą, svarbų vaidmenį atlieka kaltininko nusikalstamo elgesio priežastys ir motyvai, asmenybės ypatumai, užsiėmimas, ankstesnis elgesys prieš nusikalstamos veikos padarymą, taip pat nusikalstamos veikos darymo metu ir po nusikalstamos veikos padarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-348/2013, Nr. 2K-281-942/2018).

12. Apelianto prašymas skirti švelnesnę nei sankcijoje numatyta bausmę iš esmės grindžiamas nuteistojo darbu užsienyje ir aplinkybe, kad dėl paskirtos laisvės apribojimo bausmės vykdymo nuteistasis nebegalėtų dirbti dabartinėje darbovietėje Olandijoje. Tačiau vien ši aplinkybė nėra pakankama BK 54 straipsnio 3 dalies taikymui. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismų praktikoje į asmens socialinius ryšius, darbinę veiklą ir panašias aplinkybes teismas atsižvelgia skirdamas bausmę bei nustatydamas jos rūšį ir dydį, tačiau vien šios aplinkybės savaime nesudaro pakankamo pagrindo daryti išvadai, kad įstatymo sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Minėta, kad BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas paprastai susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį ir šią veiką padariusį asmenį, jo pastangas pašalinti savo nusikalstama veika sukeltus žalingus padarinius, ir kitų aplinkybių visumos vertinimu. Taigi teisme turi būti nustatytos išskirtinės bylos aplinkybės, kurios rodytų, kad padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnis yra daug mažesnis negu rūšinis tokios nusikalstamos veikos pavojingumas, kad kaltininko asmenybė mažiau pavojinga, veika atsitiktinio pobūdžio ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-160/2011, Nr. 2K-150/2014, Nr. 2K-419-746/2015, Nr. 2K-281-942/2018). Tačiau nagrinėjamu atveju tokių aplinkybių nenustatyta.

13. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad E. Ž. padarė vieną nesunkų tyčinį baigtą smurtinio pobūdžio nusikaltimą. Nukentėjusiojo atžvilgiu fizinis smurtas naudotas be jokios aiškios priežasties. Nuteistojo veiksmais nukentėjusiajam padaryta kraujosruva kairio žando, kaklo, krūtinės ląstos priekinio paviršiaus srityse. Nors pasekmės nukentėjusiojo sveikatai buvo trumpalaikės, neliko liekamųjų reiškinių, tačiau nežiūrint to, dėl prieš jį pavartoto fizinio smurto nukentėjusiajam buvo teikiama skubi medicininė pagalba. Tad E. Ž. padaryto nusikaltimo pavojingumas nelaikytinas mažesniu nei rūšinis šio nusikaltimo pavojingumas. Iš nuteistojo elgesio viso proceso metu nėra pagrindo išvadai, kad jis savo elgesį vertintų kritiškai. Kaip minėta, E. Ž. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme neigė smurtavęs nukentėjusiojo atžvilgiu, tikino, kad pastarasis jį apkalba. Apeliacinės instancijos teisme jis jau prisipažino, kad sudavė smūgį nukentėjusiajam, tačiau nežiūrint to, menkino savo atliktus neteisėtus veiksmus, aiškindamas, kad pats nukentėjusysis išprovokavo jį. Byloje nėra duomenų, kad jis būtų atsiprašęs nukentėjusiojo, neatlygino padarytos žalos nei nukentėjusiajam, nei Teritorinei ligonių kasai, nors, kaip aiškino apeliacinės instancijos teisme, jo gaunamos pajamos yra nemažos. Kaip asmenybė jis taip pat nėra charakterizuojamas itin teigiamai. E. Ž. teistas Didžiojoje Britanijoje dėl vairavimo apsvaigus nuo alkoholio ar narkotinių medžiagų, nusikaltimo viešai tvarkai, valstybei, teisingumo vykdymui arba prieš valstybės pareigūnus. Taip pat yra baustas administracine tvarka už viešosios tvarkos pažeidimą. Vertinant nuteistojo gynėjo skunde akcentuojamą aplinkybę, susijusią su E. Ž. darbine veikla, pastebėtina, kad byloje esantys duomenys leidžia daryti išvadą, kad nuteistasis negeba ar nesiekia išlaikyti stabilių ilgalaikių darbo santykių. SODRA duomenų bazės išrašas patvirtina, kad E. Ž. nuolat keičia darbovietes, darbo santykiai Lietuvoje ilgiausiai yra trukę tris mėnesius. Šiuo metu jis tikina apie metus dirbantis ir gyvenantis Olandijoje, tačiau jokių duomenų apie sudarytą darbo sutartį teismui nepateikta. Išvykimą į užsienį – Nyderlandus jis deklaravo tik 2025 m. sausio 21 d., tai yra, jau po skundžiamo nuosprendžio priėmimo, po to, kai byla su apeliaciniu skundu buvo perduota nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Nusikalstamos veikos padarymo metu E. Ž. dirbo Lietuvoje – UAB „R.“, darbo santykiai truko nuo 2024 m. kovo 1 d. iki 2024 m. balandžio 18 d. Prieš tai nuo 2024 m. sausio 15 d. iki 2024 m, vasario 12 d. dirbo UAB „C.“. Šios aplinkybės leidžia abejoti nuteistojo apeliacinės instancijos teismo posėdžio išsakytais teiginiais, kad nusikalstama veika padaryta grįžus į Lietuvą atostogų. Be to, iš E. Ž. viso proceso metu duotų parodymų negalima spręsti apie ilgalaikių darbo santykių siekį. 2024 m. liepos 12 d. vykusios apklausos ikiteisminio tyrimo metu E. Ž. nurodė, kad Olandijoje ketina dirbti iki rugsėjo, o paskui grįš į Lietuvą. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, 2024 m. spalio 17 d. vykusio teisiamojo posėdžio metu jis aiškino, kad turėjo grįžti po mėnesio, bet dar mėnesiui pratęsė kontraktą. Apklausiamas apeliacinės instancijos teisme jis aiškino, kad jo darbo sutartis atsinaujina kiekvieną mėnesio pirmąją dieną ir pratęsiama vienam mėnesiui, kas taip pat nesudaro pakankamo pagrindo išvadai, jog nuteistojo turimi darbo santykiai užsienyje yra stabilūs. Kita vertus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas neuždraudė nuteistajam išvykti už savo gyvenamosios vietos ribų. Lietuvos Respublikos probacijos įstatymo 14 straipsnyje, reglamentuojančiame bendrąsias probuojamųjų pareigas, taip pat nėra numatytas draudimas nuteistajam išvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų. Šio straipsnio 4 punkte tik yra numatyta pareiga apie savo išvykimą pranešti probuotojui. Tokiu būdu nuteistasis gali išvykti iš gyvenamosios vietos (miesto) ribų, bet privalo apie tai informuoti bausmę vykdančią instituciją, suderinti su ja bausmės atlikimo tvarką, aptarti ir suderinti kontrolės vykdymo mechanizmą. Probacijos tarnybą iš anksto informavus apie išvykimo ir parvykimo iš užsienio laiką, pats nuteistojo išvykimo dirbti į kitą šalį faktas iš esmės netrukdo planuoti ir vykdyti nuteistojo priežiūrą, juolab, kad E. Ž. įpareigotas pradėti dirbti ar mokytis, nenurodant, kur ir kokį darbą jis turės dirbti.

14. Tuo pačiu pažymėtina, kad skiriamos bausmės tikslas yra tam tikrų neigiamų pasekmių atsiradimas asmeniui, kuriam taikoma sankcija už nusikalstamos veikos įvykdymą, ir tuo siekiama prevencijos tikslų. Įstatymas prioritetu laiko visuomenės viešąjį interesą, siekiant užtikrinti visuomenės saugumą, o ne asmens, padariusio nusikalstamą veiką, asmeninį suinteresuotumą išvengti neigiamų pasekmių ar nepatogumų. Todėl simbolinės, apelianto pageidavimus tenkinančios bausmės, šiuo atveju baudos, paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų bausmei keliamų tikslų.

15. Įvertinusi BK 54 straipsnio 3 daliai taikyti reikšmingus duomenis, teisėjų kolegija neįžvelgia aplinkybių, kurios leistų vertinti nuteistojo veikos pavojingumą kaip daug mažesnį nei rūšinį tokių nusikalstamų veikų pavojingumą, ar pripažinti, kad nuteistojo asmenybė vertintina kaip mažiau pavojinga. Apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės nesudaro pakankamo pagrindo pakeisti nuteistajam E. Ž. paskirtos teisingos ir tinkamai individualizuotos bausmės. Nuteistojo subjektyvus jam skirtos bausmės, kaip per griežtos, vertinimas, byloje nenustačius bausmių skyrimą reglamentuojančių normų ar kitų procesinių pažeidimų, nelaikytinas teisiškai reikšminga aplinkybe, sudarančia pagrindą pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, todėl nuteistojo gynėjo skundas dėl bausmės švelninimo atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo E. Ž. gynėjo advokato Dainiaus Gudo apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.