- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-08-12
- Bylos Nr.
- 1A-385-851/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-20941-2020-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jurgita Mačionytė, Nida Vigelienė, Aiva Survilienė
- Nuteistasis
- G. L.
- Advokatai
- Jolanta Teresė Litvinskienė
- Kategorijos
- 2.4.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jurgitos Mačionytės, Aivos Survilienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nidos Vigelienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2021 m. balandžio 14 d. nuosprendžio, kuriuo G. L. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso ( toliau – BK ) 281¹ straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas 58 MGL (2 900 Eur) dydžio bauda.
Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 68 straipsniu, G. L. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – draudimas 2 metus 6 mėnesius naudotis specialia teise vairuoti visų rūšių transporto priemones, šį terminą skaičiuojant nuo specialios teisės sustabdymo taikymo pradžios, t. y. nuo 2020 m. gegužės 31 d.
Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 7 punktu, 72 straipsnio 1, 2, 3 dalimis, G. L. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė –automobilio „Škoda“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) konfiskavimas.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės
1. G. L. nuteistas už tai, kad jis vairavo motorinę transporto priemonę būdamas neblaivus, kai jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, o būtent: jis 2020 m. gegužės 30 d. apie 17.40 val., Vilniaus r., Visalaukės I k., Sodžiaus g., sankryžoje (10 km), pažeisdamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimo Nr. 1950 „Dėl Kelių eismo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – KET) 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo automobilį „Škoda“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas neblaivus nuo alkoholio, kai policijos pareigūnai tikrinimo metu nustatė, kad jo iškvėptame ore yra 2,49 promilės etilo alkoholio koncentracija. Šiais savo veiksmais G. L. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu G. L., (toliau tekste ir – apeliantas) prašo pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2021 m. balandžio 14 d. nuosprendį – atleisti G. L. nuo baudžiamosios atsakomybės už nusikalstamos veikos, numatytos BK 281¹ straipsnyje, padarymą, perduodant jį motinos H. L. atsakomybėn pagal laidavimą be užstato. Netenkinus šio prašymo, nuosprendžiu paskirtą bausmę prašo pakeisti – atsižvelgiant į ypač sunkią nuteistojo turtinę padėtį, paskirtą baudą sumažinti iki 29 MGL dydžio ir jos sumokėjimą išdėstyti per 1 (vienerius) metus nuo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, o nuosprendžiu paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialia teise vairuoti visų rūšių transporto priemones sutrumpinti iki 2 metų, šį terminą pradedant skaičiuoti nuo 2020 m. gegužės 31 d.
2.1. Apeliaciniame skunde nurodo, jog skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas netinkamai vertino byloje nustatytas faktines aplinkybes, todėl netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą toje nuosprendžio dalyje, kurioje buvo atsisakyta tenkinti kaltinamojo prašymą atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas nevertino, kad jis (G. L.) pripažino padaręs nusikalstamą veiką, nepaisant to, kad bylos nagrinėjimo metu buvo nustatytos aplinkybės, sudariusios prielaidas kaltininkui toliau nuosaikiai laikytis savo pirminės gynybinės pozicijos – įrodinėti aplinkybę, kad transporto priemonę vairavo kitas asmuo, tai yra teismas, pasak apelianto, nevertino, kad jis savo kaltę pripažino ne siekdamas sau naudos ar mėgindamas išvengti atsakomybės, o norėdamas pripažinti padarytą nusikalstamą veiką ir atskleisti savo požiūrį į padarytą baudžiamojo įstatymo pažeidimą.
2.2. Pasak apelianto, teismas, atsisakydamas taikyti jo atžvilgiu atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, nevertino, kad laiduotoja faktiškai gyvena tame pačiame gyvenamajame būste, todėl gali daryti teigiamą poveikį jam (G. L.) ne tik darbo metu, bet ir pasibaigus darbo valandoms. Teigia, kad jis (G. L.) yra visiškai ekonomiškai priklausomas nuo laiduotojos (o ne atvirkščiai), gyvena motinai priklausančiame būste, motina iš esmės aprūpina jį maisto produktais ir kitais būtiniausiais daiktais. Pasak apelianto, jo motina dėl kalbos barjero ir didelio susijaudinimo, patirto pirmą kartą dalyvaujant teismo posėdyje, sunkiai reiškė mintis žodžiu, kita vertus, leido suprasti ir aiškiai nurodė, kad jos barimai ir drausminimai yra veiksmingi sūnaus atžvilgiu. Taip pat teigia, kad jo motina gali daryti jam poveikį ne tik drausmindama jį betarpiškai, bet ir pasitelkdama į pagalbą vyresnį sūnų, turintį autoritetą jo (G. L.) atžvilgiu.
2.3. Apeliaciniame skunde taip pat nurodo, jog teismas, įvertinęs tai, kad jis (G. L.) pripažino kaltę ir šiuo metu neturi jokių pajamų bei nekilnojamojo turto, yra visiškai priklausomas nuo savo motinos, dirbančios valytoja, pajamų, vadovaudamasis BK 54 straipsnio 3 dalimi, galėtų skirti jam mažesnę baudą, kuri, apelianto manymu, viena vertus, leistų realizuoti bausmės paskirtį – nubausti ir atgrasyti pažeidėją, kita vertus, bausmė nebūtų per griežta ir netaptų finansine našta neproporcingai ilgą laiką. Taip pat teigia, kad baudos sumokėjimo išdėstymas suteiktų galimybę teismo skirtą baudą realiai įvykdyti ateityje, nes nuteistasis turėtų laiko susirasti naują darbą ir sukaupti pakankamai lėšų baudai sumokėti. Taip pat nurodo, kad teismas pritaikė netinkamą MGL dydį – 50 eurų, nors turėtų būti 40 eurų.
3. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
G. L. apeliacinis skundas atmestinas.
4. Apeliacinės instancijos teismas patikrino skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, tai yra, nenustatęs esminių BPK pažeidimų, ginčijamą nuosprendį patikrino tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.
5. G. L. apeliaciniame skunde neginčija veikos kvalifikavimo ir kaltės, tik ginčija jam paskirtos bausmės dydį, baudžiamojo poveikio priemonės trukmę, taip pat pirmosios instancijos teismo sprendimą netaikyti laidavimo instituto.
Dėl BK 40 straipsnio taikymo
6. Apelianto nuomone, nagrinėjamu atveju teismas nepagrįstai netaikė jo atžvilgiu BK 40 straipsnio nuostatų ir neatleido jo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, nurodo, kad šiuo atveju egzistuoja visos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygos. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas nustatė, kad šioje byloje nėra visų būtinų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygų, numatytų BK 40 straipsnio 2 ir 3 dalyse, o būtent: jis neatitinka BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintos sąlygos, t. y. nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad G. L. visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, ir nėra pagrindo manyti, jog H. L. gali daryti pakankamą teigiamą įtaką kaltininkui.
6.1. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad nuo pat nusikalstamos veikos padarymo momento G. L. neigė padaręs nusikalstamą veiką, t.y. neigė įvykio metu vairavęs transporto priemonę, teigė, kad automobilį vairavo kitas žmogus. Tokią įvykio versiją apeliantas nurodė į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams ( 1 t., b.l. 8 ), taip pat apklausiamas įtariamuoju ( 1 t., b.l. 107 ). Tokiai įvykio versijai pagrįsti per gynėją reiškė prašymus atlikti papildomus ikiteisminio tyrimo veiksmus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme ( 1 t., b.l. 129, 156-165 ). Apklausiamas teisme 2021-02-17 nurodė, kad kaltės nepripažįsta, ir duodamas parodymus teigė, kad įvykio metu jo automobilį vairavo kitas žmogus, o jis tik sėdėjo keleivio vietoje. Šiai versijai patvirtinti buvo pateiktas prašymas apklausti liudytojus, kas 2021-03-10 teisiamajame posėdyje ir buvo padaryta. Po baigiamųjų kalbų 2021-03-16 teisiamajame posėdyje kaltinamasis pareiškė, kad savo kaltę pripažįsta visiškai ir labai gailisi padaręs nusikalstamą veiką, bei prašė baudžiamąją bylą nutraukti pritaikius laidavimo institutą, laiduotoja paskiriant jo motiną.
6.2. Teismų praktikoje nurodoma, kad kaltės nepripažinimas ikiteisminio tyrimo metu neeliminuoja teisės tai padaryti baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra kaltinamojo asmeninės valios aktas, kai kaltininkas savanoriškai, o ne dėl surinktų įrodymų byloje pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Nuoširdus gailėjimasis dėl nusikalstamos veikos paprastai pasireiškia tuo, kad kaltininkas neigiamai vertina savo poelgius, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius, atlyginti žalą ir pan. Ši aplinkybė parodo asmens kritišką požiūrį į savo padarytą nusikalstamą veiką. Sprendžiant dėl šių aplinkybių ir vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti ir tai, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-479/2014, 2K-516-697/2015, 2K-381-507/2016, 2K-334-699/2017, 2K-211-1073/2019, 2K-49-976/2020 ). Šiuo konkrečiu atveju matyti, kad G. L. kaltę pripažino tik baigus įrodymų tyrimą, proceso šalims pasakius baigiamąsias kalbas, suvokęs, jog bylos nagrinėjimo metu surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių jo kaltę, nors viso proceso metu klaidino tiek ikiteisminio tyrimo pareigūnus, tiek teismą, keldamas tikrovės neatitinkančias įvykio versijas. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai skundžiamame nuosprendyje konstatavo, jog G. L. prisipažino padaręs nusikastamą veiką formaliai, prispaustas surinktų apkaltinančių įrodymų. Be to, pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai nustatė, kad G. L. gailėjimasis labiau grįstas siekiu išvengti dėl įvykdytos nusikaltamos veikos jam gresiančių neigiamų pasekmių. Apeliacinės instancijos teismas visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo išdėstytiems argumentams dėl šios aplinkybės, ir jų nekartoja. G. L. frazė suteikus jam paskutinį žodį, kad gailisi dėl nusikalstamos veikos, yra deklaratyvi. G. L. paskutiniu žodžiu atkreipė dėmesį tik į savo būseną, kad bijo prarasti tarnybą, automobilį, vairuotojo pažymėjimą, kad neturi iš ko gyventi. Nuoširdus gailėjimasis nustatomas ne vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą. Ši aplinkybė iš esmės parodo asmens požiūrį į padarytą nusikalstamą veiką ir yra apibūdinama kaip vienas iš svarbiausių žingsnių, rodančių, kad asmuo nori pasitaisyti. Nuoširdus gailėjimasis dažniausiai ir pasireiškia tuo, kad kaltininkas aiškiai pasmerkia savo nusikalstamus veiksmus, pasižada pasitaisyti ir ateityje nenusikalsti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-49/2014). Šiuo konkrečiu atveju negalima daryti išvados, kad G. L. neigiamai vertina savo poelgius, išgyvena dėl padarytų veiksmų ar kritiškai vertina savo padarytą nusikalstamą veiką.
6.3. Sprendžiant BK 40 straipsnio taikymo klausimą, yra būtinas tinkamo laiduotojo parinkimas, kuriam keliamas reikalavimas atskleisti savo požiūrį į kaltininko padarytą veiką, įvertinti veikos pavojingumą, nurodyti savo būsimos teigiamos įtakos pobūdį atleidžiamam nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui. Itin svarbu yra įvertinti asmens, prašančio perduoti kaltininką jo atsakomybėn pagal laidavimą, asmenines savybes ir gebėjimą daryti teigiamą įtaką nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui. Apeliaciniame skunde G. L. prašo taikyti jo atžvilgiu BK 40 straipsnio nuostatas, perduodant jį pagal laidavimą laiduotojo atsakomybei – nuteistojo motinai H. L..
6.4. H. L., kaip galima laiduotoja, buvo apklausta pirmosios instancijos teisme. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į H. L. parodymus bei nustatytas faktines aplinkybes, pagrįstai suabejojo pastarosios galimybėmis G. L. daryti tinkamą poveikį, t. y. būti laiduotoja. Nors iš H. L. parodymų matyti, jog ji G. L. elgesį vertina kritiškai ir mano, kad gali jam daryti teigiamą įtaką, tačiau laiduotoja nesugebėjo konkrečiau ir detaliau paaiškinti, kokią objektyviai teigiamą įtaką ji gali daryti G. L., kuris yra jos sūnus. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad G. L. jau yra susiformavusi brandaus amžiaus asmenybė, su motina nuolat gyveno ir iki įvykio, H. L. negalėjo pasakyti konkretaus plano, kaip padės G. L. laikytis įstatymo reikalavimų, juolab, kad visą dieną nebūna namuose, nes dirba. Taigi H. L. galimybės daryti teigiamą įtaką G. L. yra labai ribotos, todėl jos teiginiai apie galimybes daryti G. L. teigiamą įtaką yra deklaratyvūs, galimai nulemti formalaus siekio įgyvendinti BK 40 straipsnio 1 ir 3 dalių reikalavimus. Taigi, šios aplinkybės patvirtina faktą, kad atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą šiuo atveju negali būti taikomas. Teismas, priimdamas sprendimą, pagrįstai atsižvelgė į laiduotojos asmenines savybes ar veiklos pobūdį ir galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui. Įvertinus nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad H. L. negalėtų daryti teigiamos įtakos G. L..
Dėl baudžiamojo poveikio priemonės trukmės
7. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 68 straipsniu, G. L. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – draudimas 2 (dvejus) metus 6 (šešis) mėnesius naudotis specialia teise vairuoti visų rūšių transporto priemones, šį terminą skaičiuojant nuo specialios teisės sustabdymo taikymo pradžios, t. y. nuo 2020 m. gegužės 31 d. Apeliantas prašo baudžiamojo poveikio priemonės terminą sutrumpinti iki 2 metų.
7.1. Baudžiamojo poveikio priemonės – teismo skiriamos valstybės prievartos priemonės, kurios apriboja pilnamečio asmens teises ir laisves, nustato specialias pareigas bei padeda įgyvendinti bausmės paskirtį. Viena iš baudžiamojo poveikio priemonių – uždraudimas naudotis specialia teise – numatyta BK 68 straipsnyje. Komentuojamame straipsnyje nurodyta, kad teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis (teise vairuoti kelių, oro ar vandens transporto priemones, teise laikyti ir nešioti ginklą, teise medžioti, žvejoti ir pan.) nuo 1 iki 5 metų tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. Nors BK 68 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės skyrimas neformuluojamas kaip imperatyvus, tačiau šio straipsnio paskirtis ir taikymo sąlygos suponuoja pareigą teismams visais atvejais, kai padaromas BK 281¹ straipsnyje numatytas nusikaltimas, svarstyti uždraudimo naudotis specialia teise skyrimo klausimą. Pagal susiformavusią teismų praktiką, uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones paprastai skiriamas nustačius, kad kaltininkas sistemingai pažeidinėja Kelių eismo taisykles ar vairavo transporto priemonę būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys bylose Nr. 2K-20/2011, 2K-103/2010, 2K-353/2009 ir kt.). BK 67 straipsnyje nustatyta, kad baudžiamojo poveikio priemonės turi įgyvendinti bausmės paskirtį. Vadinasi, svarstydami uždraudimo naudotis specialia teise skyrimo klausimą, teismai turi atsižvelgti į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes.
7.2. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis nustatyta, kad G. L. jam inkriminuotą nusikalstamą veiką padarė naudodamasis specialia teise, t. y. teise vairuoti kelių transporto priemones. Apeliaciniame skunde neginčijamas šios baudžiamojo poveikio priemonės paskyrimo teisėtumas bei pagrįstumas, tačiau nesutinkama su jo trukme – uždraudimu vairuoti transporto priemones 2 (dviem) metams 6 (šešiems) mėnesiams, prašant taikyti trumpesnį uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones terminą – 2 metus. Kolegijos vertinimu, paskirdamas baudžiamojo poveikio priemonę – teisės vairuoti transporto priemones atėmimą 2 (dvejų) metų 6 (šešių) mėnesių laikotarpiui, pirmosios instancijos teismas baudžiamojo įstatymo nepažeidė. Tiek paskiriant šią priemonę, tiek ir nustatant jos trukmę, buvo įvertintos visos reikšmingos bylos aplinkybės, apibūdinančios apelianto padaryto Kelių eismo taisyklių pažeidimo pavojingumą bei jo asmenybę.
7.3. Bylos duomenimis nustatyta, kad G. L. padarė vieną šiurkščiausių ir pavojingiausių Kelių eismo taisyklių pažeidimų – vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus, kai jam nustatytas didesnis, nei 1,5 promilių girtumas, dėl ko jo veiksmai ir buvo kvalifikuoti ne pagal atitinkamas Administracinių nusižengimų kodekso ( toliau – ANK ), bet pagal BK nuostatas. Aukštesnysis teismas neabejoja, kad neteisėti apelianto veiksmai kėlė didelį pavojų ne tik eismo saugumui, bet ir kitų eismo dalyvių bei paties kaltininko sveikatai ar net gyvybei, o būtent: apeliantui vairuojant automobilį, įvyko eismo įvykis, kurio metu susidūrusiose transporto priemonėse buvo žmonių, tame tarpe ir mažamečių vaikų. Be to, G. L. stengėsi išvengti atsakomybės už savo veiksmus, kaltės ilgą laiką nepripažino. Įvertinęs šias aplinkybes, bei tai, kad G. L. anksčiau nebuvo teistas ar baustas administracine tvarka už panašaus pobūdžio veiką, kad nėra jo atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog 2 metų ir 6 mėnesių terminas yra proporcingas ir padės užtikrinti bausmės tikslų įgyvendinimą. Objektyvaus pagrindo tokį terminą vertinti kaip aiškiai per ilgą, nėra.
Dėl paskirtos baudos dydžio
8. Skundžiamu nuosprendžiu G. L. nuteistas 60 MGL (3000 Eur) dydžio bauda. Į paskirtą bausmę įskaičius vieną laikinojo sulaikymo dieną, nustatyta galutinė bausmė – 58 MGL (2900 Eur) bauda.
8.1. G. L. prašo sumažinti paskirtą bausmę, ir skirti jam 29 MGL dydžio baudą, jos sumokėjimą išdėstant per 1 (vienerius) metus nuo apeliacinės instancijos nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Taip pat prašo taikyti 40 eurų MGL dydį.
8.2. BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punkte nurodyta, kad už nesunkų nusikaltimą nustatoma bauda nuo 50 iki 2000 MGL dydžio. Šiuo atveju G. L. paskirta 60 MGL dydžio bauda.
8.3. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad tiek teisės teorijoje, tiek teismų praktikoje įtvirtinta principinė nuostata, kad paskirta bausmė bet kuriuo atveju turi būti teisinga ir turi užtikrinti BK 41 str. numatytų tikslų praktinį įgyvendinimą. Pažymėtina, kad bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. BK 41 str. įstatymo leidėjo įtvirtinti bausmės skyrimo tikslai sudaro vieningą bausmės paskirtį. Minėtas straipsnis numato, jog bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti nusikaltusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumo principo realizavimas pirmiausia suponuoja tai, kad bausmė būtų adekvati (proporcinga) nusikalstamai veikai. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 str. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų, o šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija, o šiuo atveju – pirmosios instancijos teismo diskrecija.
8.4. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos manymu, pirmosios instancijos teismas, parinkęs G. L. už įvykdytą nusikalstamą veiką artimą minimumui baudos bausmę, baudžiamojo įstatymo nuostatų, reglamentuojančių bausmės skyrimą, nepažeidė. Bausmė paskirta BK bendrosios dalies straipsnių, numatančių bausmės skyrimo už padarytą nusikalstamą veiką, ribose, atsižvelgus į visas būtinas aplinkybes (BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalys). Pirmosios instancijos teismas motyvavo bausmės rūšį, konstatavęs, kad G. L. padarė tyčinį nesunkų nusikaltimą, veikė tiesiogine tyčia, anksčiau neteistas. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas G. L. bausmę ir nustatydamas jos dydį, atsižvelgė ir į tai, kad nėra jo atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių, kad vieną kartą baustas už nešiurkštų KET pažeidimą, paskirtą baudą sumokėjo, yra bedarbis, iš esmės teigiamai charakterizuojamas buvusios darbovietės.
8.5. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bausmės skyrimui reikšmingus pagrindus, nuteistojo asmenybę, konstatuoja, jog nepaisant skunde nurodytų aplinkybių apie bedarbystę ir sunkią materialinę padėtį, nuteistajam G. L. paskirta bausmė yra teisinga ir nėra aiškiai per griežta ir neproporcinga padaryto nusikaltimo pavojingumui, jos švelninimui nėra jokio teisinio pagrindo. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad G. L. paskirta artima minimaliai bauda.
8.6. G. L. skunde nepagrįstai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas taikė netinkamą MGL dydį. Lietuvos Respublikos socialinės paramos išmokų atskaitos rodiklių ir bazinio bausmių ir nuobaudų dydžio nustatymo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teisės aktuose, reglamentuojančiuose nusikalstamų veikų ir administracinių nusižengimų kvalifikavimą bei bausmių ir nuobaudų dydžių apibrėžimą ir apskaičiavimą, vartojamas rodiklis „minimalus gyvenimo lygis“, arba MGL, yra tapatus ir lygus baziniam bausmių ir nuobaudų dydžiui. Minėto įstatymo 4 straipsnio 1-2 dalyse numatyta, kad bazinis bausmių ir nuobaudų dydis – rodiklis, taikomas nusikalstamoms veikoms ir administraciniams nusižengimams kvalifikuoti bei bausmių ir nuobaudų dydžiams apibrėžti ir apskaičiuoti, kad bazinį bausmių ir nuobaudų dydį tvirtina Vyriausybė. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. spalio 14 d. nutarimu dėl bazinio bausmių ir nuobaudų dydžio patvirtinimo (redakcija nuo 2018 m. sausio 1 d.) patvirtintas bazinis bausmių ir nuobaudų dydis – 50 eurų. Taigi pirmosios instancijos teismas šioje byloje pritaikė tinkamą bazinį bausmių ir nuobaudų dydį.
8.7. G. L. prašo paskirtos bausmės mokėjimą išdėstyti vienerių metų laikotarpiui. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 362 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad klausimus dėl nuosprendžio vykdymo metu kylančių abejonių ir neaiškumų pagal šio Kodekso 361 straipsnį, taip pat klausimus, numatytus Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse, nagrinėja ir nutartimi išsprendžia nuosprendį priėmęs teismas. Lietuvos Respublikos probacijos įstatyme nurodytus klausimus nagrinėja ir nutartimi išsprendžia nuteistojo gyvenamosios vietos apylinkės teismas.
8.8. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 22 straipsnio 1 dalimi, baudos bausmė įvykdoma savanoriškai arba priverstinai. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad nuosprendį paskelbęs teismas išaiškina nuteistajam, jog jis privalo sumokėti baudą į teritorinės mokesčių inspekcijos sąskaitą per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos ar per kitą teismo nustatytą laikotarpį, o 4 dalyje nurodyta, kad teismas privalo pasirašytinai įspėti nuteistąjį, jog nustatytu laiku nesumokėta arba nepervesta bauda bus išieškota priverstinai. BPK 352 straipsnio 2 dalyje taip pat numatyta, kad jeigu bauda nesumokama savanoriškai, ją priverstinai išieško antstolis pagal nuosprendį priėmusio teismo išduotą vykdomąjį raštą.
8.9. Teismo procesinis sprendimas, priimtas bylą išnagrinėjus iš esmės, privalo būti įvykdytas (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 9 straipsnis, BPK 346 straipsnio 1 dalis) ir nuteistas asmuo turi būti suinteresuotas tinkamai ir laiku įvykdyti teismo nuosprendį, nes tik tokiu būdu įgyvendinama baudžiamojo proceso paskirtis. Taigi nuosprendis, kuriuo paskirta bauda, pirmiausia vykdomas nuteisto asmens laisva valia pagal konkrečią teismo nuosprendyje ar įstatyme nustatytą tvarką. Svarbu pažymėti, kad skirtingai, nei nurodoma prašyme, įstatymas nenumato galimybės nuosprendį priėmusiam teismui išdėstyti nuteistajam paskirtos baudos mokėjimo. Sprendimo įvykdymo atidėjimo ir išdėstymo galimybė yra numatyta tik Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 284 straipsnio 1 dalyje. Tačiau taikyti įstatymo analogiją ir paskirtosios baudos mokėjimą nuteistajam išdėstyti vadovaujantis CPK 284 straipsnio 1 dalimi nėra jokio pagrindo. Minėtas CPK straipsnis reglamentuoja sprendimo, susijusio su civiliniais teisiniais santykiais, įvykdymo atidėjimą, išdėstymą, sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimą, o baudos paskyrimas nuosprendžiu kyla iš baudžiamųjų teisinių santykių, t. y. nagrinėjamu atveju, G. L. pareiga sumokėti baudą yra kitos teisinės prigimties nei pareiga, atsirandanti vykdant CPK nustatyta tvarka priimtus sprendimus (priteistą žalos atlyginimą, skolą ar kt.), todėl įstatymo analogija negali būti taikoma.
8.10. Kita vertus, teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad teismas, nuosprendžio vykdymo metu nustatęs, kad po nuosprendžio įsiteisėjimo pasikeitė tam tikros aplinkybės, dėl kurių nuteistajam sudėtinga sumokėti nuosprendžiu paskirtą baudą per teismo nurodytą terminą, gali svarstyti klausimą dėl baudos sumokėjimo termino pratęsimo. Nespėjęs laiku įvykdyti paskirtos bausmės, nuteistasis gali kreiptis į pirmosios instancijos teismą prašymu pratęsti baudos mokėjimo terminą nuosprendžio vykdymo metu (BPK 362 straipsnio 4 dalis ). Pagal šiuo metu formuojamą praktiką tokio pobūdžio prašymo patenkinimas galimas esant aplinkybių, patvirtinančių nuteistojo siekį savanoriškai sumokėti jam nuosprendžiu paskirtą baudą, ir galimybių ją sumokėti per teismo nustatytą terminą sumažėjimo visumai. Spręsdamas klausimą dėl baudos sumokėjimo termino pratęsimo, nuosprendį priėmęs teismas turi vadovautis BPK 362 straipsnio 4 dalimi, nes nuteistojo prašyme keliamas klausimas dėl termino baudai sumokėti pratęsimo patenka į šios nuostatos, t.y. BPK 362 straipsnio 4 dalies, reguliavimo sritį. Atsižvelgdamas į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad tenkinti apelianto prašymą išdėstyti baudos sumokėjimo terminą nėra galimybės, tačiau apeliantas turi galimybę kreiptis į nuosprendį priėmusį teismą, prašydamas pratęsti baudos sumokėjimo terminą.
Dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau tekste ir – VGTPT) prašymo priteisti iš nuteistojo atstovavimo išlaidas
9. Vilniaus apygardos teisme 2021-06-14 gautas VGTPT 2021 m. birželio 14 d. prašymas Nr. (12.32Mr) PT-4325, kuriuo prašoma iš nuteistojo G. L. priteisti valstybės naudai 117 Eur turėtoms valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidoms atlyginti.
9.1. Šiame kontekste pažymėtina, jog pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka; kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Šios nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinėje bei kasacinėje instancijoje, tačiau, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-410/2008, 2K-196/2009, 2K-267/2009, 2K-351/2009, 2K-271/2010 ir kt.).
9.2. BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6 straipsnio 3 dalies c punktas) įtvirtinta valstybės pareiga asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, užtikrinti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014). Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Taip pat pažymėtina, kad G. L. finansiškai yra nepajėgus apmokėti teisinės pagalbos išlaidas, nes dėl nusikalstamos veikos prarado darbą, yra išlaikomas artimųjų. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, VGTPT reikalavimas pripažinti antrinės teisinės pagalbos išlaidas procesinėmis ir jas priteisti iš nuteistojo yra nelogiškas, nesuderinamas su nuteistojo teise į gynybą, prieštaraujantis formuojamai teismų praktikai panašaus pobūdžio bylose, todėl VGTPT prašymas priteisti iš nuteistojo G. L. turėtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas netenkinamas.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistojo G. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. balandžio 14 d. nuosprendžio atmesti.
VGTPT prašymo priteisti iš G. L. turėtas atstovavimo išlaidas netenkinti.
Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.