Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės K. S. ieškinį atsakovei E. S. dėl skolos ir palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Bylos esmė

1. Byloje kilo ginčas dėl skolos priteisimo už parduotus daiktus/prekes, jų kokybės ir nuostolių atlyginimo už įgytus daiktus, kurie nebuvo sutarties dalyku.

II. Šalių nurodytos aplinkybės ir argumentai

III. Byloje nustatytos reikšmingos ginčui išspręsti aplinkybės

Motyvuojamoji dalis

27. Iš byloje pateikto 2016 m. balandžio 28 d. krovinio važtaraščio matyti, kad AB „Gubernija“ perdavė IĮ „(duomenys neskelbtini)“ dalį šalių nurodomos pilstymo įrangos – šaldymo įrangą Piwola, alaus pilstymo stovą, kraną alaus išpyl. FAST-BEER, mikromatiką, reduktorių, padėkliuką; visų daiktų nurodyta vertė – 1 065 Eur. 2017 m. lapkričio 30 d. suderinimo akte nurodoma, kad IĮ „(duomenys neskelbtini)“ naudojasi AB „Gubernija“ įranga – šaldymo įranga Piwola, kranu alaus išpyl. FAST-BEER, už bendrą 820 Eur sumą.

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

IV. Teismo argumentai ir motyvai

Dėl skolos priteisimo už parduotus daiktus ir kainos mažinimo dėl jų galimų defektų

29. Sutarties laisvės principas garantuoja kiekvienam asmeniui teisę laisva valia sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, jei tai neprieštarauja įstatymams (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Kiekviena sutarties šalis, turėdama sutartinių santykių, privalo elgtis sąžiningai (CK 6.158 straipsnio 1 dalis).

30. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią, yra privaloma ir turi būti vykdoma. Pagal CK 6.189 straipsnio 1 dalį sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai. Šioje teisės normoje įtvirtintas sutarties privalomumo ir vykdytinumo principas, kuriuo vadovaudamasis kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles (CK 6.256 straipsnio 1 dalis), priešingu atveju atsiranda sutartinė civilinė atsakomybė už netinkamą prievolės įvykdymą – asmuo, neįvykdęs ar netinkamai įvykdęs savo sutartinę prievolę, privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius, sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) (CK 6.256 straipsnio 2 dalis). Prievolė laikoma įvykdyta netinkamai, jei įvykdoma tik iš dalies, jei praleidžiamas įvykdymo terminas, pažeidžiamos kitos sutartos jos vykdymo sąlygos, bendradarbiavimo pareiga, imperatyviosios teisės normos ar bendro pobūdžio pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai.

31. Pirkimo–pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą) (CK 6.305 straipsnio 1 dalis). Pirkimo–pardavimo sutarties sudarymas siejamas su momentu, kai šalys susitaria dėl esminių sutarties sąlygų (CK 6.162 straipsnio 2 dalis).

32. Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, byloje iš esmės nekilo ginčo dėl to, kad šalys sudarė ginčo sutartį, pagal kurią ieškovė pardavė atsakovei ginčo prekybos kioską (maitinimo vagonėlį), esantį adresu (duomenys neskelbtini), su jame esančia įranga – profesionalus elektrinis kebabų mėsos pjaustymo peilis, dujinis kebabų kepimų pečius, griliaus pečius, darbo stalas su šaldytuvu ir 4 marmitais, elektrinė grilkeptuvė lygiu padu, spinta ir visi reikalingi baldai, įskaitant ir šviečiančią lauko reklamą, gruzdinimo krosnelė, speciali kriauklė su pašildomu vandeniu, du dideli šaldytuvai, du šaldikliai, vienas šaldytuvas su šaldikliu; šalių sutarta kaina – 2 500 Eur, kuri turėjo būti sumokėta iki 2019 m. balandžio 30 d., tačiau faktiškai buvo sumokėta tik 1 150 Eur. Byloje nekilo ginčo dėl to, kad minėtas kioskas su nurodyta įranga faktiškai buvo perduoti atsakovei. Taigi, likusi mokėtina suma sudaro 1 350 Eur, kurią ieškovė ir prašo priteisti, o atsakovė bylos nagrinėjimo metu atsikirtimuose prašo sumažinti ginčo kiosko ir sutartos įrangos kainą būtent šia suma, atsižvelgiant į galimai blogą kiosko ir įrangos būklę, t. y. po pirkimo nustatytus defektus (CK 6.334 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

33. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK nenustato specialių naudoto daikto pirkimo–pardavimo sąlygų, CK XXIII skyriaus (pirkimas–pardavimas) taisyklės taikomos ir naudoto daikto pirkimo–pardavimo teisiniams santykiams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. liepos 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-307-1075/2018; 2018 m. gruodžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-454-611/2018). CK 6.317 straipsnio 1 dalis nustato, kad pardavėjas privalo pagal pirkimo–pardavimo sutartį perduoti daiktus pirkėjui ir patvirtinti nuosavybės teisę į daiktus bei jų kokybę. CK 6.317 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pardavėjo garantija (patvirtinimas) dėl daiktų nuosavybės teisės ir kokybės yra, nepaisant to, ar tokia garantija pirkimo–pardavimo sutartyje nustatyta, ar ne. Parduodamų daiktų kokybė, kiekis ir kiti kriterijai turi atitikti sutarties sąlygas, o jeigu sutartyje nėra nurodymų, – įprastus reikalavimus (CK 6.327 straipsnio 1 dalis). CK 6.327 straipsnio 2 dalis nustato, kad pardavėjas neatsako pagal šio straipsnio 1 dalies reikalavimus už bet kokį daiktų neatitikimą, jeigu sutarties sudarymo metu pirkėjas žinojo arba negalėjo nežinoti apie tokį neatitikimą. CK 6.333 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jeigu daiktų kokybė neaptarta, pardavėjas privalo perduoti pirkėjui tokios kokybės daiktus, kad juos būtų galima naudoti tam, kam jie paprastai naudojami. Laikoma, kad daiktai neatitinka kokybės reikalavimų, jeigu jie neturi tų savybių, kurių pirkėjas galėjo protingai tikėtis, t. y. kurios būtinos daiktui, kad jį būtų galima naudoti pagal įprastinę ar specialią paskirtį (CK 6.333 straipsnio 6 dalis).

34. Jeigu parduotas daiktas neatitinka jam taikytinų įprastų ar sutartyje nustatytų kokybės reikalavimų, pirkėjas gali ginti savo pažeistas teises CK 6.334 straipsnio 1 dalyje nustatytais (specialiaisiais) ir bendraisiais teisių gynimo būdais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-455/2010). Pagal CK 6.334 straipsnio, reglamentuojančio netinkamos kokybės daiktą nusipirkusio pirkėjo teises, 1 dalies 2 punktą (kuriuo nagrinėjamu atveju iš esmės ir remiasi atsakovė), jeigu parduotas daiktas neatitinka kokybės reikalavimų ir pardavėjas su pirkėju neaptarė jo trūkumų, tai nusipirkęs netinkamos kokybės daiktą pirkėjas turi teisę, be kita ko, kad būtų atitinkamai sumažinta pirkimo kaina.

35. Byloje nėra ginčo dėl to, kad ginčo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu atsakovė ieškovei pretenzijų dėl ginčo kiosko ir jame esančios įrangos (kuri buvo sutarties dalykas) kokybės nereiškė, o ieškovė jokių šių daiktų trūkumų nenurodė. Anot atsakovės, ji ginčo kiosko ir jame esančios įrangos trūkumus/defektus pastebėjo tik kai pasijungė elektrą ginčo kioske (nors ir laikinai) bei pradėjo valyti minėtą kioską. Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad parduotų daiktų trūkumų faktą, t. y. kad daiktai neatitinka sutartyje nustatytų kokybės, kiekio ir kitų kriterijų, o jei sutartyje nurodymų nėra, – įprastų reikalavimų (CK 6.327 straipsnio 1 dalis), turi įrodyti pirkėjas; tai išplaukia iš bendrojo įrodinėjimo naštos paskirstymo principo „įrodinėja tas, kas teigia“, įtvirtinto CPK 178 straipsnyje; įstatyme nėra nustatyta parduotų daiktų trūkumų fakto prezumpcijos.

36. Civiliniame procese galioja rungimosi principas (CPK 12 straipsnis), pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Analogiška įrodinėjimo pareiga įtvirtinta ir CPK 178 straipsnyje.

37. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės buvimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2012). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-290-706/2015; 2014 m. liepos 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-372/2014; 2012 m. gegužės 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2012). Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2014).

38. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju atsakovė neįrodė, kad ieškovės parduoti ir perduoti ginčo daiktai – ginčo kioskas ir jame esanti įranga (išskyrus išpilstymo įrangą), turėjo esminių trūkumų, t. y. neatitiko ginčo sutartyje aptartos kokybės ir/ar įprastų reikalavimų tokiems daiktams (CPK 12, 178, 185 straipsniai), dėl ko būtų pagrindas sumažinti šalių sutartą kainą – 2 500 Eur, iki 1 150 Eur.

39. Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovė į bylą nepateikė iš esmės jokių jos nurodomas aplinkybes dėl netinkamos daiktų kokybės pagrindžiančių įrodymų, faktiškai apsiribodama tik savo deklaratyviais paaiškinimais. Be to, teismas pažymi, kad atsakovė ginčo daiktus pirmą kartą apžiūrėjo dar 2018 m. gruodžio mėn., antrą kartą juos apžiūrėjo 2019 m. kovo mėn.; 2019 m. birželio-rugpjūčio mėn. pasijungė elektrą iš gretimo kiosko ir tikrino jų būklę, vėliau didžiąją dalį šios įrangos pernešė į kitą atsakovei priklausantį kioską, o patį ginčo kioską perkėlė į kitą vietą (du kartus). Byloje nėra jokių įrodymų, kad atsakovė nuo 2018 m. gruodžio mėn. iki 2019 m. rugpjūčio mėn. būtų reiškusi ieškovei pretenzijas dėl parduoto ginčo kiosko ir jame esančios įrangos trūkumų/defektų ir pan., taip pat jų net nefiksavo. Iš byloje esančio ieškovės ir atsakovės susirašinėjimo matyti, kad atsakovė pretenzijas dėl minėtų daiktų kokybės pradėjo reikšti tik tada, kai ieškovė pradėjo reikalauti likusios skolos sumokėjimo. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad atsakovė dar 2019 m. liepos 29 d. žadėjo ieškovei „viską surinkti ir sekmadienį atvežti“ (2019 m. liepos 29 d. 16.46 val. žinutė), t. y. sumokėti likusią sumą. Pažymėtina, kad liudytoja V. Š., kurią prašė apklausti atsakovė, teismo posėdžio metu patvirtino, jog 2019 m. vasarą tvarkant ginčo kioską matėsi, kad dalis daiktų-įrangos iš kiosko jau buvo išnešta.

40. Teismas pažymi, kad pardavėjo atsakomybė už parduodamo daikto kokybę nėra absoliuti. Pardavėjo pareiga garantuoti parduodamo daikto kokybę neapima tų atvejų, kai daikto trūkumai pirkėjui buvo žinomi arba tokie akivaizdūs, kad kiekvienas atidus pirkėjas juos būtų pastebėjęs be jokio specialaus tyrimo (CK 6.327 straipsnio 2 dalis, 6.333 straipsnio 2 dalis). Taikant šią nuostatą svarbu nustatyti, ar daikto trūkumai normaliomis aplinkybėmis buvo tokie akivaizdūs ir pastebimi, kad rūpestingas ir atidus pirkėjas juos turėjo pastebėti. Pardavėjas gali remtis ir kitais jo atsakomybę šalinančiais (ribojančiais) pagrindais: pagal CK 6.327 straipsnio 4 dalį, 6.333 straipsnio 3 dalį pardavėjas, net ir esant įstatyme ar sutartyje nustatytam kokybės garantijos terminui, nebus laikomas atsakingu už daiktų trūkumus, jeigu įrodys, kad šie atsirado po daiktų perdavimo pirkėjui dėl jo netinkamo naudojimosi daiktu arba trečiųjų asmenų kaltės, arba nenugalimos jėgos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-182/2009; 2010 m. lapkričio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-455/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-530/2010).

41. Taigi, nagrinėjamu atveju vertinant atsakovės veiksmus per tokį ilgą laikotarpį – nuo 2018 m. gruodžio mėn. iki 2019 m. rugpjūčio mėn., darytina išvada, kad pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo momentu ginčo kiosku ir jame esančia įranga (nors ir atsižvelgiant į jų nusidėvėjimą) buvo galima naudotis pagal paskirtį; atsakovė, kuri iš esmės užsiėmė panašaus pobūdžio veikla (turėjo ir kitų tokio pobūdžio kioskų, todėl žinojo (turėjo žinoti) ką ir kaip reikia tikrinti) ne vieną kartą visus daiktus apžiūrėjo, pretenzijų ieškovei nereiškė, todėl laikytina, jog pripažino, kad pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo momentu minėti daiktai atitiko jiems keliamus įprastus reikalavimus (o dėl vėliau galimai atsiradusių tam tikrų trūkumų pati prisiėmė riziką, tuo labiau, jog atsakovė daugiau nei pusė metų faktiškai valdė ginčo daiktus, ginčo įrangą pernešė į kitą kioską, patį ginčo kioską taip pat perkėlė du kartus). Teismas kritiškai vertina ir atsakovės atsikirtimus, kad dėl ginčo kioske nepajungtos elektros negalėjo tinkamai patikrinti jame esančios įrangos, nes byloje nėra pateikta jokių įrodymų, jog atsakovei buvo apribota galimybė ginčo sutarties sudarymo metu minėtą įrangą patikrinti kitais būdais – pavyzdžiui, laikinai pasijungti iš kitų kioskų ar objektų (kas faktiškai 2019 m. vasarą ir buvo padaryta).

42. Be to, teismas pažymi, kad šias aplinkybes – dėl tinkamos ginčo kiosko ir jame esančios įrangos būklės, patvirtino ir bylos nagrinėjimo metu apklausti liudytojai A. K. ir D. C.. Viena vertus, atsakovė prašė kritiškai vertinti jų paaiškinimus, nes jie galimai suinteresuoti bylos baigtimi (A. K. yra ieškovės draugė, o D. C. nori pakenkti atsakovei). Kita vertus, kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad aplinkybė, jog asmuo, apklausiamas kaip liudytojas, gali būti suinteresuotas duoti vienai šaliai palankius parodymus, nėra pagrindas atsisakyti apklausti asmenį kaip liudytoją, jo duotų parodymų nevertinti kaip įrodymų šaltinio – įrodinėjimo priemonės, o joje esančių faktinių duomenų kaip įrodymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-158/2008). Taigi, net ir suinteresuoti asmenys gali būti kviečiami ir apklausiami kaip liudytojai, tačiau jų parodymai turi būti įvertinami pagal visus įrodymams keliamus reikalavimus – ar jie išsamūs ir tikslūs, ar siejasi su byloje nustatinėjamomis aplinkybėmis, ar yra objektyvūs ir patikimi. Nagrinėjamu atveju teismas sprendžia, kad minėti liudytojai davė nuoseklius parodymus, kurie neprieštarauja kitoms byloje nustatytoms aplinkybėms, todėl teismas neturi pagrindo jais abejoti ir atitinkamai jais nesiremti.

43. Atsakovė, be kita ko, kėlė byloje abejones dėl ginčo kiosko ir jame esančios įrangos priklausymo ieškovei, tačiau, teismo vertinimu, minėtas abejones paneigia į bylą pateikta 2015 m. birželio 8 d. pirkimo-pardavimo sutartis, sudaryta tarp ieškovės ir A. L., pagal kurią ieškovė nupirko kioską ir jame esančią sutartyje išvardintą įrangą už 4 130 Eur. Be to, teismo vertinimu, atsakovė neįrodė ir aplinkybės, kad ginčo sutarties viena iš esminių apmokėjimo sąlygų buvo tai, jog galutinis atsiskaitymas įvyks tik tada, kai atsakovė pradės vykdyti veiklą ginčo kioske, nes atsakovė nepateikė jokių šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų (CPK 12, 178 straipsniai); atkreiptinas dėmesys ir į atsakovės pozicijos nenuoseklumą, nes šį atsikirtimų argumentą atsakovė nurodė tik bylos nagrinėjimo metu (teismo posėdyje) – tiek šalių susirašinėjime (kuriame, kaip minėta, atsakovė žadėjo sumokėti likusią kainą), tiek procesiniuose dokumentuose atsakovė šios aplinkybės nebuvo nurodžiusi.

44. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad atsakovė nepagrįstai nesumokėjo ieškovei likusios sutartos kainos – 1 350 Eur, pagrindo mažinti minėtą kainą neįrodė, todėl ši suma priteistina ieškovei iš atsakovės.

Dėl įrangos, nebuvusios ginčo sutarties dalyku, pasisavinimo ir nuostolių priteisimo

45. Ieškovė ieškinyje, be kita ko, nurodė, kad atsakovė be ieškovės sutikimo neteisėtai įgijo/pasisavino ir daiktus, kurie nebuvo ginčo sutarties objektas, t. y. angliarūgštės balioną, šaldymo įrangą Piwola, alaus išpilstymo stovą, kraną alaus išpyl. FAST-BEER, mikromatiką, reduktorių ir padėkliuką, kurių bendra vertė sudaro 1 215 Eur, bei šią sumą prašo priteisti iš atsakovės. Bylos nagrinėjimo metu papildomai nurodė, kad minėtos išpilstymo įrangos savininkais buvo UAB „Butanas“ ir AB „Gubernija“, tačiau ieškovė dalį pilstymo įrangos išpirko iš AB „Gubernija“, o UAB „Butanas“ prisiteisė patirtus nuostolius iš ieškovės ir šiuo metu iš jos vykdomas priverstinis išieškojimas minėto asmens naudai; taip pat paaiškino, jog minėta pilstymo įranga faktiškai buvo perduota ieškovei priklausiusiai IĮ „(duomenys neskelbtini)“, tačiau po pastarosios bankroto ši įranga liko ieškovei. Atsakovė su šia reikalavimo dalimi taip pat nesutiko ir teigė, kad, visų pirma, atsakovė šios pilstymo įrangos neėmė, t. y. atsakovė minėtos įrangos ginčo kioske nematė nuo 2019 m. vasaros ir manė, jog ieškovė pati pasiėmė nurodytą išpilstymo įrangą, nes turėjo raktus nuo ginčo kiosko; antra, ieškovė neįrodė, jog minėta įranga jai priklausė/priklauso asmeninės nuosavybės teisėmis.

46. Viena vertus, atsakovė neneigė, kad jai perduotame ginčo kioske, be kita ko, buvo ir minėta išpilstymo įranga, kurią ieškovė ketino pasiimti. Byloje įrodymų, kad ieškovė šią įrangą pasiėmė, nėra. Be to, liudytojas D. C., kurio parodymais, kaip jau minėta, teismas neturi pagrindo abejoti, nurodė, jog, atsakovės prašymu, minėtą išpilstymo įrangą pernešė į kitą atsakovei priklausantį kioską. Taigi, byloje įrodyta, kad būtent atsakovė pasiėmė nurodytą išpilstymo įrangą (CPK 178, 185 straipsniai).

47. Kita vertus, teismo vertinimu, ieškovė byloje neįrodė, kad minėta išpilstymo įranga priklausė nuosavybės teisėmis būtent jai. Kaip minėta, iš byloje pateikto 2016 m. balandžio 28 d. krovinio važtaraščio matyti, kad AB „Gubernija“ perdavė IĮ „(duomenys neskelbtini)“ (o ne ieškovei) dalį nurodomos pilstymo įrangos (šaldymo įrangą Piwola, alaus pilstymo stovą, kraną alaus išpyl. FAST-BEER, mikromatiką, reduktorių, padėkliuką; iš 2016 m. gegužės 9 d. perdavimo akto matyti, kad UAB „Butanas“ perdavė IĮ „(duomenys neskelbtini)“ (o ne ieškovei) angliarūgštės balioną – 150 Eur vertės. Taigi, iš pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad minėta išpilstymo įranga priklausė/priklauso tretiesiems asmenims. Nors ieškovė teigė, kad dalį pilstymo įrangos išpirko iš AB „Gubernija“, o UAB „Butanas“ prisiteisė patirtus nuostolius iš ieškovės ir šiuo metu iš jos vykdomas priverstinis išieškojimas minėto asmens naudai, tačiau į bylą nepateikė jokių tai pagrindžiančių įrodymų (CPK 12, 178 straipsniai).

48. Teismas kritiškai vertina ir ieškovės paaiškinimus, kad minėta išpilstymo įranga faktiškai buvo perduota ieškovei priklausiusiai IĮ „(duomenys neskelbtini)“, tačiau po pastarosios bankroto ši įranga liko ieškovei. Visų pirma, ieškovė taip pat nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių, kad šią išpilstymo įrangą išpirko iš nurodytų trečiųjų asmenų jai priklausiusi IĮ „(duomenys neskelbtini)“. Be to, pažymėtina, kad individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės privatusis juridinis asmuo (Lietuvos Respublikos individualių įmonių įstatymo (toliau – IĮĮ) 2 straipsnio 1 dalis); ji turtą valdo, naudoja ir juo disponuoja nuosavybės ar patikėjimo teise (CK 2.48 straipsnio 1 dalis), todėl, kaip savarankiškas civilinių santykių subjektas, už savo prievoles atsako jai nuosavybės ar patikėjimo teise priklausančiu turtu (IĮĮ 8 straipsnis, CK 2.50 straipsnio 1 dalis). Taigi, šios nuostatos reiškia, kad individuali įmonė ir jos savininkas yra atskiri civilinių teisinių santykių subjektai, galintys savarankiškai prisiimti prievoles ir už jas atsakyti, bei tik individualiai įmonei neturint pakankamai turto atsiskaityti už savo skolas, už jas turi atsiskaityti savininkas asmeniniu ir jam tenkančio bendrosios jungtinės nuosavybės turto dalimi (CK 2.50 straipsnio 4 dalis). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad individualiai įmonei iškėlus bankroto bylą (nagrinėjamu atveju IĮ „(duomenys neskelbtini)“ bankroto byla iškelta Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 28 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. eB2-5996-866/2017 (dabar Nr. eB2-1424-866/2020)), jos turtas realizuojamas įstatymų (dabar – Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo, iki 2020 m. sausio 1 d. – Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo) nustatyta tvarka ir gautos lėšos nukreipiamos kreditorių reikalavimų tenkinimui, o ne perduodamas individualios įmonės savininkui (tuo labiau iš nurodytos bankroto bylos medžiagos matyti, jog bankrutavusios individualios įmonės turto neužteko kreditorių reikalavimų padengimui ir dėl to leista nukreipti išieškojimą į šios individualios įmonės savininkės – ieškovės, asmeninį turtą).

49. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes ir nurodytus motyvus, teismas sprendžia, kad ieškovė neįrodė, jog ginčo išpilstymo įranga, kuri nebuvo ginčo sutarties dalykas, tačiau faktiškai atsakovės paimta, priklausė ieškovei nuosavybės ar kitomis teisėmis (atitinkamai ieškovė neturi teisės reikšti reikalavimų dėl šios įrangos), taip pat nepateikė jokių pagrindžiančių įrodymų, jog ieškovė dėl to patyrė kokių nors nuostolių, todėl šioje dalyje – dėl 1 215 Eur priteisimo, ieškovės reikalavimas atmestinas kaip nepagrįstas ir neįrodytas.

Dėl palūkanų priteisimo

50. Pagal CK 6.210 straipsnio 1 dalį terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Nagrinėjamu atveju atsakovei praleidus terminą atsiskaityti su ieškove, iš atsakovės priteistinos 39,76 Eur (1 350 Eur x 5 proc. / 100 proc. / 365 d. x 215 d.) dydžio palūkanos, paskaičiuotos už laikotarpį nuo 2019 m. gegužės 1 d. iki kreipimosi į teismą, t. y. 2019 m. gruodžio 2 d. – teismo įsakymo išdavimo (o ne iki 2020 m. sausio 24 d., kaip kad prašė ieškovė, nes nuo kreipimosi į teismą – teismo įsakymo išdavimo, atsakovei skaičiuotinos ieškovės prašomos procesinės palūkanos), taikant 5 proc. metinę normą.

Dėl procesinių palūkanų priteisimo

51. Tenkinant ieškovės prašymą, iš atsakovės priteistinos 5 proc. metinės procesinės palūkanos už priteisiamą 1 389,76 Eur (1 350 Eur + 39,76 Eur) sumą už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2019 m. gruodžio 2 d. – teismo įsakymo išdavimo) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis).

52. Kiti šalių argumentai, atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes, nurodytus sprendimo motyvus ir padarytas išvadas, vertintini kaip teisiškai nereikšmingi, todėl teismas dėl jų plačiau nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

53. CPK 93 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai.

54. Atsakovė iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė teismui jos patirtas bylinėjimosi išlaidas patvirtinančių įrodymų, todėl atsakovei bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

55. Ieškovė prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas: už ieškinį sumokėtą 60 Eur žyminį mokestį ir 1 360 Eur išlaidų advokatės pagalbai apmokėti; bendrai – 1 420 Eur.

56. Teismo vertinimu, ieškovės patirtos bylinėjimosi (atstovavimo) išlaidos – 1 360 Eur, neviršija 2004 m. balandžio 2 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintų maksimalių atlygintinų išlaidų dydžių; be to, teismas nenustatė, jog minėtos išlaidos būtų, atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, atliktų procesinių veiksmų skaičių, nepagrįstai didelės ir reikėtų jas mažinti.

57. Nagrinėjamu atveju ieškinys patenkintas 52,26 proc. (ieškovė prašė priteisti bendrą 2 659,52 Eur sumą, priteista – 1 389,76 Eur), todėl ieškovei iš atsakovės priteistina 742,09 Eur (1 420 Eur x 52,26 proc. / 100 proc.) bylinėjimosi išlaidų.

58. Byloje iš viso patirta 5,24 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu, tačiau šios išlaidos, tenkančios kiekvienai iš šalių, neviršija minimalaus 5 Eur dydžio (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir finansų ministro 2020 m. sausio 13 d. įsakymas Nr. 1R-19/1K-2 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“; CPK 92 straipsnis), todėl nepriteistinos iš šalių.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 268–270 straipsniais,

nusprendžia:

ieškovės K. S. ieškinį atsakovei E. S. dėl skolos ir palūkanų priteisimo tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovės E. S., a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovei K. S., a. k. (duomenys neskelbtini) 1 350 Eur (vieną tūkstantį tris šimtus penkiasdešimt eurų) skolos, 39,76 Eur (trisdešimt devynis eurus 76 ct) palūkanų, 5 (penkių) proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą (1 389,76 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2019 m. gruodžio 2 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 742,09 Eur (septynis šimtus keturiasdešimt du eurus 9 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.