Vilniaus apygardos teismo nutartis

2015-04-09 · Civilinė byla Nr. 2A-276-340/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Atskirasis skundasNutartis · 2013-12-13Vilniaus apygardos teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2015-04-09Vilniaus apygardos teismas
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-04-09
Bylos Nr.
2A-276-340/2015
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-33068-2013-5
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Rūta Petkuvienė, Tatjana Žukauskienė, Jelena Šiškina
Ieškovas
A. B.
Atsakovas
AB SEB bankui
Kategorijos
  • 24.4pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 63.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-276-340/2015Teisminio proceso Nr. 2-68-3-33068-2013-5Procesinio sprendimo kategorijos: 24.4; 63.1; 121.14; 121.18; 121.21
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2015 m. balandžio 9 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Petkuvienės, Jelenos Šiškinos ir Tatjanos Žukauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. B. ieškinį atsakovui AB SEB bankui dėl sprendimo pripažinimo negaliojančiu ir įpareigojimo pakeisti sutartį.

Kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti negaliojančiu atsakovo AB SEB banko 2013-05-03 sprendimą nustatyti ieškovui A. B. penkių metų fiksuotų palūkanų normą – 3,57806 proc. mokėtiną bankui pagal 2006-10-03 kredito sutartį Nr. 0350618014104-97 nuo 2013-05-03; įpareigoti atsakovą AB SEB banką nuo 2013-05-03 taikyti ieškovui kintamą palūkanų normą, apskaičiuojamą pagal 6 mėn. Vilibor, pridedant 0,7 proc. banko maržą; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2006 m. spalio 3 d. su atsakovu sudarė tikslinę kredito sutartį Nr. 035061801404-97, pagal kurią ieškovui buvo suteiktas 180000 Lt kreditas 40 metų terminui būsto pirkimui. Už naudojimąsi kreditu ieškovas sutartimi įsipareigojo mokėti kintamas palūkanas, apskaičiuojamas pagal formulę : 6 mėnesių VILIBOR plius 0,7 proc. banko marža (Sutarties 6.2.1-6.2.3 punktai). Šalys 2008 m. balandžio 7 d. Susitarimu Nr. 1 sutarties sąlygas pakeitė, sekančius penkerius metus susitardami dėl fiksuotų palūkanų mokėjimo. Ieškovas nurodė, kad pasibaigus nustatytam penkerių metų periodui, jis pageidavo grįžti prie kintamų palūkanų normos, tačiau 2013 m. gegužės 5 d. raštu bankas jam pranešė apie nustatytą naują palūkanų normą – 3,57806 proc. Ieškovo teigimu, nesant jo sutikimo dėl fiksuotų palūkanų normos nustatymo ir tolimesnio taikymo pasibaigus penkerių metų laikotarpiui, atsakovo vienašališkas sprendimas sekančiam penkerių metų terminui nustatyti nurodyto dydžio fiksuotas palūkanas yra neteisėtas, pažeidžiantis ieškovo, kaip vartotojo, teises ir interesus, todėl pripažintinas negaliojančiu.

Atsakovas su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, priteisti iš ieškovo atsakovo naudai jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad sudarant sutartį ieškovas turėjo galimybę pasirinkti, kokios rūšies palūkanas – kintamas ar fiksuotas - mokės atsakovui už naudojimąsi jo suteiktu kreditu. 2008 m. balandžio 7 d. Susitarimu šalys susitarė pakeisti kredito valiutą iš litų į eurus bei pakeisti palūkanų rūšį iš kintamų į fiksuotas. Atsakovas pažymėjo, kad Susitarime šalys nenumatė galimybės grįžti prie kintamų palūkanų, nustatytų sudarant 2006-10-03 kredito sutartį. Artėjant nustatytų fiksuotų palūkanų pabaigai, ieškovui buvo siūloma keisti fiksuotas į kintamas, o renkantis fiksuotas palūkanas, atsakovas pasiūlė 3,9 proc. palūkanų normą, su kuria ieškovas nesutiko. Visos Sutarties sąlygos buvo aptartos individualiai, o vienašališkas naujos kredito normos nustatymas yra išimtinė banko teisė, kuria jis gali pasinaudoti tik tuo atveju, jei nepavyksta susitarti su ieškovu, šalys nesudaro susitarimo dėl kintamų palūkanų taikymo. Nauja fiksuotų palūkanų norma nustatyta mažesnė, nei galiojusi anksčiau, todėl atsakovo veiksmai, nustatant fiksuotų palūkanų normą, negali būti vertinami kaip nesąžiningi.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. kovo 20 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nurodė, kad likus beveik mėnesiui iki fiksuotų palūkanų normos keitimo dienos, atsakovas informavo ieškovą, jog jis turi galimybę apskritai nekeisti kredito sutarties sąlygų ir toliau naudotis kreditu mokant fiksuotąsias palūkanas. Ieškovas buvo informuotas, kad pastaruoju atveju atsakovas kredito sutartyje nustatytą fiksuotų palūkanų keitimo dieną vienašališkai nustatys tą dieną galiosiančių fiksuotųjų palūkanų normą ateinantiems penkeriems metams. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, pirmos instancijos teismas nurodė, jog ieškovas turėjo galimybę susitarti su atsakovu dėl Kredito sutarties pakeitimo abiems šalims priimtinu būdu, tačiau šia galimybe nepasinaudojo. Nurodė, kad vadovaujantis Kredito sutarties Bendrosios dalies l punkte įtvirtinta fiksuotų palūkanų sąvokos formuluote bei Specialiosios dalies 6.3.3. punktu (Susitarimas Nr. 1), atsakovas turėjo teisę vienašališkai nustatyti naują fiksuotų palūkanų normą. Teismas įvertino, jog šios sutarties nuostatos pakankamai aiškiai apibrėžia tolesnius šalių tarpusavio santykius baigiantis fiksuotųjų palūkanų nustatymo laikotarpiui, todėl atmetė ieškovo argumentus, kad sutarties nuostatos neaiškios ir nesuprantamos. Teismas pažymėjo, kad nors pagal sutartį bankas vienašališkai nustato fiksuotų palūkanų normą sekančiam laikotarpiui (šalims nesusitarus), tačiau vartotojo teisės užtikrinamos išankstiniu jo informavimu apie naujai siūlomą palūkanų normą, kurią jis gali palyginti su rinkoje esančiomis palūkanų normomis, galimybe derėtis su atsakovu dėl mažesnių fiksuotų palūkanų nustatymo arba palūkanų rūšies pakeitimo, o taip pat galimybe atsisakyti sutarties, t. y. grąžinti kreditą prieš terminą iš savų lėšų arba refinansuojant kreditą. Teismas taip pat akcentavo, kad nauja fiksuota palūkanų norma, nustatyta 2013-05-03, yra mažesnė, nei ta, kuri galiojo prieš tai penkerius metus, todėl negali būti laikoma nesąžininga vartotojo atžvilgiu.

III. Apeliacinio skundo argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – apelianto ieškinį tenkinti visiškai. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog atsakovas turėjo teisę fiksuotą palūkanų normą naujam terminui nustatyti vienašališkai, nes nei Sutarties Bendrosios dalies fiksuotų palūkanų sąvokos apibrėžimas, nei Specialiosios dalies 6.3.3. punktas nenumato, jog AB SEB bankas turi teisę vienašališkai nustatyti fiksuotų palūkanų normą. Fiksuotos palūkanos ir fiksuotų palūkanų norma po 2013-05-08 naujam terminui galėjo būti nustatyta tik šalių susitarimu;

2. Pirmos instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad apeliantas nesinaudojo galimybe susitarti su atsakovu dėl sutarties pakeitimo. Pasibaigus fiksuotų palūkanų nustatymo terminui šalių ginčas ir kilo būtent iš apelianto pastangų nustatyti palūkanų normą pasibaigus penkerių metų terminui bei pakeisti sutartį;

3. Gindamas atsakovo, kaip vartotojo interesus, teismas privalėjo atsižvelgti į atsakovo pateiktą nesąžiningą alternatyvą palūkanų normos nustatymui – apelianto teisę atsisakyti sutarties ir grąžinti visą kreditą iš karto. Tokia atsakovo pasiūlyta alternatyva neleido ieškovui rinktis, nes jis buvo nepajėgus anksčiau sutartyje numatyto termino grąžinti visą sumą;

4. Teismas ginčijamą sprendimą priėmė itin formaliai aiškindamas tarp šalių sudarytą sutartį; teismas iš esmės neanalizavo papildomo susitarimo dėl palūkanų rūšies keitimo sudarymo aplinkybių ir apelianto tikrųjų ketinimų bei atsakovo pareigų vykdymo pagal specialius jam taikomus įstatymus, sudarant tokį susitarimą. Teismas formaliai konstatavo, kad sutarties nuostatos pakankamai apibrėžė tolesnius šalių tarpusavio santykius, baigiantis fiksuotųjų palūkanų nustatymo laikotarpiui. Visais atvejais sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai.

Atsiliepimas

Atsiliepimu atsakovas prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmos instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo šiuos atsikirtimus apeliaciniam skundui:

1. Šalių pasirašytoje sutartyje yra įtvirtinta ne konkreti visam sutarties terminui fiksuota sutarties kaina (palūkanų norma), o tik jos nustatymo tvarka, kad reiškia, jog kiekvieną kartą keičiant palūkanų normą, rašytinis sutarties pakeitimas nėra būtinas ir reikalingas, nes pati sutarties sąlyga dėl palūkanų nėra keičiama, kaip ir kintamų palūkanų keitimo atveju;

2. Sutarties Bendrosios dalies 1 ir 3.2. punktuose įtvirtinta atsakovo teisė vienašališkai nustatyti naują fiksuotų palūkanų normą yra išimtinė atsakovo teisė, kuria jis gali pasinaudoti tik tuo atveju, jei su kredito gavėju nepavyksta susitarti dėl šalims priimtinos naujos fiksuotų palūkanų normos, šalys nesudaro susitarimo dėl kintamų palūkanų taikymo ir/arba kredito gavėjai nepasinaudoja teise grąžinti kreditą prieš terminą. Apeliantas nurodytomis alternatyvomis nepasinaudojo. Atsakovas niekada neginčijo aplinkybės, jog ieškovas turi teisę fiksuotas palūkanas pakeisti į kintamas, apeliantui buvo padarytos tam tikros nuolaidos, t.y. siūloma mažesnė fiksuotų palūkanų norma, tačiau apeliantas tokia galimybe nepasinaudojo;

3. Apelianto argumentas, kad neva atsakovas pateikė nesąžiningą pasiūlymą atsisakyti sutarties ir grąžinti visą kreditą iš karto, nes apeliantas finansiškai nepajėgus anksčiau termino grąžinti visą kreditą, atmestinas, nes apeliantas, sudarydamas sutartį, privalėjo įvertinti savo finansines galimybes grąžinti kreditą, atsižvelgiant į visas galimas rizikas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai.

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str.). Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino bylos faktines aplinkybes, nepažeidė įrodinėjimą reglamentuojančių bei kitų civilinio proceso normų, absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 185, 263 str.).

Byloje nustatyta, kad 2006 m. spalio 3 d. apeliantas ir atsakovas sudarė tikslinę Kredito sutartį Nr. 0350618014104-97 būsto pirkimui, kuria atsakovas įsipareigojo suteikti apeliantui 180 000 kreditą 40 metų terminui, o apeliantas įsipareigojo mokėti kintamas palūkanas, apsikaičiojamas pagal formulę: 6 mėnesių Vilibor plius 0,7 proc. banko marža (Sutarties specialiosios dalies 6.2.1-6.2.3 punktai) ir sutarties įvykdymo užtikrinimui įkeisti nekilnojamąjį turtą. 2008 m. balandžio 1 d. susitarimu Nr. 1 šalys pakeitė sutarties sąlygas, nustatant, kad penkerius metus nuo sutarties pakeitimo, apeliantas įsipareigoja mokėti atsakovui 5,1792 proc. dydžio fiksuotas palūkanas. Pasibaigus Sutarties pakeitime nustatytam penkerių metų fiksuotų palūkanų laikotarpiui, apeliantas pareikalavo pakeisti Sutartį, t.y. grįžti prie tokio kintamų palūkanų dydžio, koks buvo numatytas 2006 m. spalio 3 d. šalių sutartyje. Atsakovas su tokiu reikalavimu nesutiko. Po nesėkmingų derybų atsakovas vienašališkai nustatė naują fiksuotų palūkanų normą (3,57806 proc.). Apelianto vertinimu, tokiais savo veiksmais atsakovas vienašališkai pakeitė šalių sudarytos Sutarties esminę sąlygą, todėl jis reikalauja grįžti prie 2006 m. spalio 3 d. šalių sutartyje įtvirtintų kintamų palūkanų normos.

Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis šalims turi įstatymo galią; sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Bendroji taisyklė nustato, kad sutartį galima pakeisti tik šalių susitarimu, o tam tikrais atvejais ir teismo tvarka. Draudimas vienašališkai pakeisti sutartinių įsipareigojimų turinį numatytas ir bendrosiose prievolių vykdymą bei jų neįvykdymo teisines pasekmes reglamentuojančiose normose, konkrečiai CK 6.59 straipsnyje.

Nagrinėjamu atveju Sutarties 8 punktu šalys susitarė, kad sutartis gali būti pakeista ir/ar papildyta tik raštišku abejų šalių susitarimu. Šią sutartyje numatytą teisę šalys įgyvendino 2008 m. balandžio 1 d. susitarimu Nr. 1, kuriuo šalys pakeitė sutarties sąlygas, nustatant fiksuotas palūkanas vietoje kintamų palūkanų. Susitarime Nr. 1 aiškiai nurodyta, kad šalys susitarė pakeisti sutarties Specialiosios dalies 3,4,6 punktus ir papildyti sutartį 9.7 punktu. Sutarties 6 punktas nustato palūkanas, 6.1 punktas – nustato palūkanų rūšį - fiksuotos palūkanos, 6.3.1 punktas nustato palūkanų normą - 5,1792 proc., 6.3.2 fiksuotų palūkanų normos nustatymo periodiškumą metais – 5 metai, 6.3.3 nustato kitą fiksuotų palūkanų nustatymo dieną – 2013-05-03 (b. l. 16). Tokiu būdu apeliantas ir atsakovas aiškiai susitarė, kad palūkanos keičiamos iš kintamų į fiksuotas, ir kad kita fiksuotų palūkanų norma bus nustatyta po penkerių metų. Pagal Sutarties bendrosios dalies 3.2 punkto nuostatas Bankas įsipareigojo kiekvieną fiksuotų palūkanų nustatymo dieną, jei palūkanos yra fiksuotos, sudaryti grafiką ir pateikti jį Kredito gavėjui. Nei byloje, nei sutarties ir susitarimo tekste nėra jokių duomenų ar įrodymų, kad šalys buvo susitarusios laikinai pakeisti palūkanas į fiksuotas, o pasibaigus penkerių metų laikotarpiui - grįžti prie tokio pat dydžio kintamų palūkanų, kaip buvo numatyta 2006 m. spalio 3 d. sutartyje; priešingai, šalys buvo susitarusios dėl kitos fiksuotų palūkanų normos nustatymo po penkerių metų. Lingvistiškai aiškinant šią sutarties sąlygą, darytina išvada, kad susitarimo, jog fiksuotų palūkanų norma po penkerių metų kitam sutarties galiojimo laikotarpiui bus nustatoma šalių derybų būdu, nebuvo. Sutartimi ir 2008 m. balandžio 1 d. susitarimu Nr. 1 yra įtvirtinta fiksuotų palūkanų sąvoka ir numatyta, kad jei fiksuotos palūkanos yra nustatomos, jos yra aiškiai nustatomos sutartyje. Fiksuotos palūkanos pirmą kartą nustatomos kredito sutarties pasirašymo ar pakeitimo dieną ir iš naujo nustatomos sutarties sąlygose nurodytomis dienomis. Fiksuotos palūkanos nekinta iki kitos fiksuotų palūkanų nustatymo dienos. Šalims pasirašius susitarimą Nr.1, kredito sutartyje nebeliko kintamų palūkanų, kurias sudaro kintama palūkanų dalis ir marža, sąlygos, nes susitarta dėl fiksuotų palūkanų. Dėl išdėstyto, teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentą, jog fiksuotos palūkanos ir fiksuotų palūkanų norma po 2013-05-08 naujam terminui galėjo būti nustatyta tik šalių susitarimu - pagal šalių sutarties sąlygas palūkanų norma po penkerių metų yra nustatoma atsakovo; t.y. bankas nustatė naują fiksuotų palūkanų (3,57806 proc.) palūkanų normą nuo 2013-05-08 nepažeisdamas šalių Sutarties nuostatų.

Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto teiginiu, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad apeliantas nepasinaudojo susitarti su atsakovu dėl Sutarties pakeitimo. Bylos duomenimis, likus 30 dienų iki fiksuotų palūkanų termino pabaigos, atsakovas pasiūlė apeliantui kreiptis į jį aptarnaujantį banko vadybininką dėl kredito sutarties pakeitimo, taip pat buvo nurodyta, kad apeliantas gali tartis dėl naujos fiksuotų palūkanų normos nustatymo, fiksuotų palūkanų keitimo į kintamas ir pan. (b.l. 73). 2013-01-30 apeliantui buvo pasiūlyta keisti fiksuotas palūkanas į kintamas su 3,36 proc. banko marža, jei kredito valiuta litai ir 3,66 proc. banko marža, jei kredito valiuta eurai; apeliantui renkantis fiksuotas palūkanas, atsakovas pasiūlė 3,9 proc. fiksuotų palūkanų normą. 2013-05-03 atsakovas siūlė 2,5 proc. banko maržą, jeigu apeliantas pasirinktų kintamas palūkanas ir 3,2 proc. fiksuotų palūkanų normą. Apeliantas atsisakė visų pasiūlymų, reikalaudamas nustatyti kintamų palūkanų normą su 0,7 proc. banko marža pagal 2006 m. sutarties sąlygas (b. l. 18-23), ir tik po to atsakovas nustatė naują fiksuotų palūkanų normą (3,57806 proc.). Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovas nagrinėjamu atveju išnaudojo visas protingas derybų galimybes.

Nesutiktina su apelianto argumentu, jog teismas priėmė ginčijamą sprendimą itin formaliai aiškindamas tarp šalių sudarytą Sutartį, šalių ginčą sprendė pagal teisės raidę, o ne pagal teisės esmę. Specialiosios Sutarties dalies 6.2 punktas, kuriuo apeliantas rėmėsi, yra Sutarties 6 punkto papunktis; Susitarimu Nr. 1 šalys susitarė pakeisti Sutarties 6 punktą, nustatant fiksuotas palūkanas, pakeisdami susitarimą dėl palūkanų rūšies šalių susitarimu. Apelianto įsitikinimas, kad Sutarties bendrosios dalies 1 punktas nurodo, jog banko marža nustatoma visam kredito laikotarpiui ir Specialiosios dalies 6.2 punktas, nustatantis 0,7 proc. banko maržą, liko galioti po Sutarties sąlygų pakeitimo šalių 2008 m. balandžio 1 d. susitarimu Nr. 1 ir tebegalioja, nes Susitarime Nr. 1 nebuvo aptartas jo panaikinimas ar pakeitimas, pagrįstas netinkamu Sutarties ir Susitarimo nuostatų aiškinimu. Teisėjų kolegijos vertinimu nėra jokių prielaidų manyti, kad pasibaigus fiksuotų palūkanų normos galiojimo terminui po penkerių metų, automatiškai įsigaliojo prieš tai buvusi Sutarties sąlyga dėl kintamų palūkanų ir jų normos.

Kiti ieškovo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai taip pat nesudaro pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nutarė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjos R. PetkuvienėJ. ŠiškinaT. Žukauskienė