Vilniaus apygardos teismo nutartis

2013-12-13 · Civilinė byla Nr. 2S-2083-431/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Atskirasis skundasNutartis · 2013-12-13Vilniaus apygardos teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2015-04-09Vilniaus apygardos teismas
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-12-13
Bylos Nr.
2S-2083-431/2013
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-33068-2013-5
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Laima Gerasičkinienė
Ieškovas
A. B.
Atsakovas
AB SEB bankas
Kategorijos
  • 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2S-2083-431/2013Teisminio proceso Nr. 2-68-3-33068-2013-5 Procesinio sprendimo kategorija: 110.1.; 110.5.; 122.4.
(S)VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. gruodžio 13 d.Vilnius
Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėja Laima Gerasičkinienė,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 9 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo A. B. ieškinį atsakovui AB SEB bankas dėl sprendimo pripažinimo negaliojančiu ir įpareigojimo pakeisti sutartį.

Teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.Ginčo esmė

Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl banko sprendimo pripažinimo negaliojančiu ir įpareigojimo pakeisti Kredito sutartį nuo 2013 m. gegužės 3 d., taikant ieškovui kintamą palūkanų normą, apskaičiuojamą pagal 6 mėn. Vilibor, pridedant 0,7 proc. banko maržą. Kartu pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti AB SEB bankui skaičiuoti, reikalauti sumokėti ir priverstinai išieškoti iš ieškovo A. B. didesnes nei 2006 m. spalio 3 d. Kredito sutarties Nr. 0350618014104-97 6.2 punkte numatytas palūkanas, t.y. 6 mėn. Vilibor plius 0,7 proc. banko marža, bei nutraukti Kredito sutartį dėl didesnių nei nurodyta palūkanų nemokėjimo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013-10-09 nutartimi atmetė ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Teismas nustatė, jog ieškovas prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kurios yra analogiškos pareikštiems ieškinio reikalavimams. Tačiau ieškinio pagrįstumas bus įvertintas tik išnagrinėjus bylą iš esmės. Teismo vertinimu, negalima spręsti, kad netaikant ieškovo prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, būsimo ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo vykdymas bus apsunkintas ar pasidarys negalimas, kaip tai numato CPK 144 str. Ieškinio tenkinimo atveju yra galimas sumokėtų bankui palūkanų perskaičiavimas, kuris nelaikytinas aplinkybe, apsunkinančia sprendimo įvykdymą. Teismas konstatvo, kad laikinųjų apsaugos priemonių, pasekmėmis analogiškų ieškinio patenkinimui, pritaikymas, šiuo atveju neatitiktų ekonomiškumo, proporcingumo, šalių interesų pusiausvyros principų. Teismas pažymėjo, jog sutarčių nutraukimo tvarka yra reglamentuota CK 6 knygos XVIII skyriuje, šalių pasirašytoje Kredito sutartyje. Ieškovas, prašydamas uždrausti bankui nutraukti su juo pasirašytą Kredito sutartį, nepateikė jokių rašytinių įrodymų, leidžiančių manyti, kad kredito davėjas turi tokių ketinimų. Todėl teismas sprendė, kad tokios laikinosios apsaugos priemonės taikymo būtinumas nėra įrodytas.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atskiruoju skundu ieškovas A. B. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-10-09 nutartį ir tenkinti ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismo išvada, jog ieškinio ir prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo reikalavimai yra analogiški, yra nepagrįsta. Nutartyje nepasisakyta dėl ieškinio ir prašymo reikalavimų kilmės, jų pobūdžio, atsakovo atsakomybės sąlygų galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo atveju egzistavimo. Ieškinio reikalavimus sudaro: pripažinti negaliojančiu atsakovo 2013-05-03 sprendimą, kuriuo ieškovui buvo nustatyta 3,57806 proc. mokėtina palūkanų norma, įpareigoti atsakovą nuo 2013-05-03 taikyti ieškovui palūkanų normą, apskaičiuotą pagal 2006-10-03 Kredito sutartį Nr. 0350618014104-97 – 6 mėn. Vilibor, pridedant 0,7 proc. banko maržą. Tuo tarpu prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo reikalavimus sudaro prašymas uždrausti atsakovui skaičiuoti, reikalauti sumokėti ir priverstinai išieškoti iš ieškovo didesnes nei Kredito sutarties 6.2 punkte numatytas palūkanas, tai yra 6 mėn. Vilibor plius 0,7 proc. banko marža, bei nutraukti Kredito sutartį dėl didesnių nei nurodyta palūkanų nemokėjimo. Analizuojant ieškinio ir prašymo reikalavimus, darytina išvada, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis iš esmės prašoma bylos nagrinėjimo laikotarpiu sustabdyti ginčijamo vienašalio atsakovo 2013-05-03 sprendimo vykdymą bei jo keliamų pasekmių taikymą. Administracinių bylų teisenos įstatymo 71 str. 3 d. 3 p. numatyta savarankiška reikalavimo užtikrinimo priemonė – ginčijamo akto galiojimo sustabdymas. CPK 145 str. 1 d. 13 p. numato, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti kitos įstatymuose numatytos ar teismo pritaikytos priemonės, kurių nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Teismas turėjo nuosekliai ir motyvuotai įvertinti tiek ieškinio, tiek prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių turinį.Teismas nevertino aplinkybių, jog vienašaliu 2013-05-03 atsakovo sprendimu nustatytas palūkanų dydis sudaro 3,576806 proc. Pagal Kredito sutarties 6.2 punktą kintama palūkanų norma sudaro 1,18 proc. Akivaizdu, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių ir neuždraudus atsakovui skaičiuoti palūkanas pagal vienašališkai nustatytą fiksuotų palūkanų normą, ginčo nagrinėjimo metu ieškovui tektų mokėti tris kartus didesnes palūkanas nei jas reikėtų mokėti pagal Kredito sutarties 6.2 punktą. Teismas neteisingai pasisakė dėl šalių ekonominės pusiausvyros išlaikymo, nes nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, ieškovo turtinė padėtis būtų nepagrįstai suvaržoma, todėl vėlesnis galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo vykdymas pasunkėtų ir iš dalies taptų beprasmis, tai yra sprendimo vykdymo metu ieškovas jau būtų sumokėjęs žymiai didesnę palūkanų dalį, negu privalėtų būti sumokėjęs pagal ieškovui galimai palankų teismo sprendimą. Ieškovas taip pat bus priverstas patirti papildomas išlaidas, susijusias su hipotekos lakšto pakeitimu, nes šalims 2008-04-07 sudarius Kredito sutarties pakeitimą ir laikinam penkių metų periodui fiksavus palūkanų normą, ieškovas buvo įpareigotas atlikti hipotekos lakšto pakeitimą. Nors nei ieškovas, nei atsakovas hipotekos lakšto pakeitimo nepasirašė, tačiau ir toliau taikant fiksuotą palūkanų normą pagal 2013-05-03 vienašalį sprendimą, ieškovas bus priverstas įforminti nurodytus hipotekos lakšto pakeitimus.Teismas privalėjo vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika ir atlikti preliminarų ieškinio pagrįstumo įvertinimą, kad būtų galima įvertinti būsimo teismo sprendimo tinkamo įvykdymo riziką. Tačiau iš teismo nutarties visiškai neaišku, ką teismas vertino, o ko – ne. Teismas visiškai nepasisakė dėl tikėtino ieškovo reikalavimų pagrįstumo ir kokias pasekmes galimas ieškinio tenkinimas sukeltų abejoms šalims.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į ieškovo A. B. atskirąjį skundą atsakovas AB SEB bankas prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-10-09 nutartį palikti nepakeistą ir skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, jog prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės iš esmės sutampa su ieškovo ieškinyje nurodytais reikalavimais. Tesimas, patenkinęs ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, išspręstų bylą iš esmės, o tai prieštarauja laikinųjų apsaugos priemonių paskirčiai ir tuo pačiu lemia tokios teismo nutarties neteisėtumą. Nagrinėjamoje byloje, netaikant laikinųjų apsaugos priemonių, vienintelė rizika būtų ta, kad priėmus ieškovui palankų teismo sprendimą iki teismo sprendimo priėmimo dienos susidarytų permoka, kuri, kuri tikrai neviršytų ieškovo bendros finansinių įsipareigojimų sumos atsakovui, o susidariusios permokos sumai galėtų būti šalių tarpusavio susitarimu sumažinta ieškovo turimų finansinių įsipareigojimų suma. Ieškovas buvo įpareigotas atlikti hipotekos lakšto pakeitimą dėl esminės sutarties sąlygos pakeitimo, tai yra kredito valiutos pakeitimo, o ne dėl palūkanų rūšies pakeitimo.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas, pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo atmestas ieškovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 str.) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (Civilinio proceso kodekso 320 str. 1-2 d., 338 str.).

Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 str. 2 ir 3 dalys, 338 str.) nėra nustatyta, byloje paduodant atskirąjį skundą nėra ginamas viešasis interesas, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas, todėl apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-10-09 nutarties, remiasi skundo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jų ribų.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą bei įvertinęs atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių institutu, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Atskirojo skundo argumentai ir juos pagrindžiantys motyvai panaikinti skundžiamą teismo nutartį prielaidų nesudaro.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad siekiant teisingai išspręsti klausimą, ar teisėtai ir pagrįstai pirmosios instancijos teismas taikė ar netaikė laikinąsias apsaugos priemones, reikia atsižvelgti į laikinųjų apsaugos priemonių paskirtį, tikslus, pareikštų reikalavimų pobūdį, šalių teisinį statusą, jų turtinę padėtį. Siekiant užtikrinti, kad ieškovui galimai palankaus sprendimo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų nebeįmanomas, CPK nuostatos numato laikinųjų apsaugos priemonių institutą. Vadovaujantis CPK 144 str. 1 d., teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad proceso įstatyme nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kuomet laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, o yra numatyta, kad jos taikomos tada, kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1286/2012). Taigi teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar nurodytų aplinkybių pakanka prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog ieškovas su atsakovu 2006-10-03 sudarė tikslinę Kredito sutartį Nr. 0350618014104-97, pagal kurią ieškovui buvo suteiktas 180000 Lt kreditas 40 metų terminui būsto pirkimui. Už naudojimąsi kreditu ieškovas įsipareigojo mokėti kintamas palūkanas, apskaičiuojamas pagal formulę: 6 mėnesių Vilibor plius 0,7 % banko marža (b.l. 7-9). Sutarties šalys 2008-04-07 susitarimu Nr. 1 pakeitė sutarties sąlygas, nustatydamos, kad penkerius metus ieškovas mokės atsakovui 5,1792 % palūkanas (b.l. 10-11). Baigiantis susitarime nustatytam penkerių metų terminui, atsakovas raštu informavo ieškovą, jog nuo 2013-05-05 nustatoma nauja palūkanų norma – 3,57806 %. Todėl ieškovas ieškiniu prašo pripažinti negaliojančiu šį atsakovo sprendimą ir įpareigoti atsakovą nuo 2013-05-03 taikyti ieškovui kintamą palūkanų normą, apskaičiuojamą pagal 6 mėnesių Vilibor, pridedant 0,7 % banko maržą. Taip pat ieškovas prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir uždrausti atsakovui skaičiuoti, reikalauti sumokėti ir priverstinai išieškoti iš ieškovo didesnes nei 2006-10-03 Kredito sutarties 6.2 punkte numatytas palūkanas, tai yra 6 mėnesių Vilibor prlius 0,7 % banko marža, bei nutraukti Kredito sutartį dėl didesnių nei nurodyta palūkanų nemokėjimo.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su Vilniaus miesto apylinkės teismo išvada, kad ieškovo prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės yra iš esmės analogiškos ieškinyje pareikštiems reikalavimams. Taigi, pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, iki teismo sprendimo priėmimo ieškovas pasiektų rezultatą, kuris būtų pasiektas tik priėmus jam palankų sprendimą. Todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškovo teiginys, jog jo prašomos laikinosios apsaugos priemonės nėra tapačios ieškinio reikalavimui, yra nepagrįstas, nes uždraudus atsakovui reikalauti iš ieškovo nauju sprendimu nustatytų palūkanų, bus pasiektas tas pats rezultatas, dėl kurio ieškovas reiškia ieškinį, tai yra, uždraudus atsakovui reikalauti iš ieškovo didesnių nei 2006-10-03 Kredito sutarties 6.2 punkte numatytų palūkanų, faktiškai būtų vykdomas ieškinyje pareikštas reikalavimas įpareigoti atsakovą taikyti ieškovui kintamą palūkanų normą, apskaičiuojamą pagal 6 mėnesių Vilibor, pridedant 0,7 % banko maržą.

Pagal CPK 178 straipsnį šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Taigi proceso šalis, prašanti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turėtų įrodyti egzistuojant grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui, o atsakovas, siekdamas išvengti tokių priemonių taikymo, turėtų teikti įrodymus, kurie tokią grėsmę paneigia. Be to, CPK 145 str. 2 d. įvirtintas ekonomiškumo principas draudžia laikinosiomis apsaugos priemonėmis taikyti didesnius suvaržymus, nei absoliučiai būtina siekiant užtikrinti būsimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą. Teismas turėtų atsižvelgti į galimus padarinius, kurie kiltų ieškovui, jei laikinosios apsaugos priemonės nebūtų pritaikytos, o ieškinys būtų patenkintas, ir padarinius, kurie kiltų atsakovui, jei laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos, o ieškinys – atmestas.

Ieškovas nepateikė duomenų, jog iki galimo jam palankaus teismo sprendimo priėmimo, taikant naują atsakovo nustatytą palūkanų normą, jo finansinė padėtis neatitaisomai pablogėtų. Aukščiau nurodyti įrodymai patvirtina, kad iki ginčijamo atsakovo sprendimo priėmimo ieškovas penkerius metus mokėjo 5,1792 % dydžio palūkanas. Tuo tarpu ginčijamu atsakovo sprendimu ieškovui nustatytos 3,57806 % dydžio palūkanos, tai yra mažesnės, negu ieškovas mokėjo anksčiau, nors ir negrąžinančios ieškovo į tą padėtį, kuri buvo iki 2008-04-07 susitarimo sudarymo. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, jog atsakovas yra veikiantis stambus juridinis asmuo, kurio finansinė padėtis yra stabili, sprendžia, kad galimai palankaus ieškovui sprendimo priėmimo atveju atsakovas galėtų iš karto grąžinti ieškovui nepagrįstai permokėtas palūkanas, todėl atsisakymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones nepažeidžia ekonomiškumo ir proporcingumo principų ir nedidina grėsmės ieškovo turtiniams interesams.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė procesinės teisės normas, todėl apskųstoji nutartis yra teisėta ir pagrįsta, o ieškovo atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo jai panaikinti (CPK 320 str.).

Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę, nei 10 Lt sumą, todėl pagal CPK 92 str. ir 96 str. 6 d. bei teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334-339 str., teismas

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 9 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja Laima Gerasičkinienė