Vilniaus apygardos teismo nutartis

2015-02-17 · Civilinė byla Nr. 2A-552-798/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-02-17
Bylos Nr.
2A-552-798/2015
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-10410-2014-2
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Antanas Rudzinskas
Ieškovas
uždarosios akcinės bendrovės „LSV Intergroup“
Atsakovas
A. K.
Kategorijos
  • 63.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-552-798/2015 (S)Teisminio proceso Nr. 2-68-3-10410-2014-2Procesinio sprendimo kategorija: 63.3.; 121.14.; 121.21.
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. vasario 17 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjas Antanas Rudzinskas, vienasmeniškai, rašytinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (ieškovo) uždarosios akcinės bendrovės „LSV Intergoup“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 15 d. sprendimo už akių, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „LSV Intergroup“ ieškinį dėl skolos priteisimo iš atsakovo A. K., ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 500,00 Lt paskolos sumą, 47,25 Lt bendrą vartojimo kredito kainą, 1 352,93 Lt palūkanų, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovas su atsakovu sudarė 2011-07-13 vartojimo kredito sutartį Nr. 15121, kurios pagrindu ieškovas suteikė atsakovui 500,00 Lt kreditą už 54,00 Lt kredito mokestį, o atsakovas įsipareigojo kreditą grąžinti sutartyje nustatytomis sąlygomis ir terminais. Atsakovas kredito laiku negrąžino (b.l. 2-3).

Procesiniai dokumentai atsakovui įteikti viešo paskelbimo būdu (b.l. 29-30).

Atsakovas atsiliepimo į ieškinį nepateikė.

Ieškovas paprašė priimti sprendimą už akių (b.l. 33-34).

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. gegužės 15 d. sprendimu už akių ieškinį tenkino iš dalies; priteisė iš atsakovo ieškovo 500,00 Lt paskolos sumą, 47,25 Lt kredito kainą, 423,60 Lt palūkanas, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 970,85 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2014-03-27) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 27,54 Lt žyminį mokestį. Likusius ieškovo reikalavimus atmetė.

Iš bylos įrodymų nustatė, kad tarp ieškovo ir atsakovo buvo sudaryta 2011-07-13 Vartojimo kredito sutartis Nr. 15121, pagal kurią ieškovas įsipareigojo suteikti atsakovui 500 Lt dydžio kreditą, o atsakovas įsipareigojo iki 2011-08-13 grąžinti kreditą bei kredito mokestį. Bendra vartojimo kredito kaina 54 Lt, metinė palūkanų norma 0,02 procentų. Kredito suteikimo ir pinigų pervedimą pagrindžia ieškovo pateiktas mokėjimo nurodymas Nr. 2705. Į bylą nepateikta įrodymų, kad atsakovas padengė ieškovo prašomą priteisti sumą. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas pažeidė sutartį. Sprendė, kad ieškovo reikalavimai priteisti iš atsakovo negrąžintą paskolos sumą – 500 Lt ir sumažintą 47,25 Lt kredito mokestį, yra teisėti ir pagrįsti, todėl tenkintini. Taip pat nustatė, jog ieškovas prašė priteisti 1 352,93 Lt palūkanų už naudojimąsi kredito davėjo suteiktais pinigais pagal šalių sudarytos vartojimo sutarties 6.1 punktą. Metinė palūkanų norma – 0,02 proc. Teismas, spręsdamas klausimą dėl prašomų priteisti palūkanų, atsižvelgė į sutartinių teisinių santykių pobūdį, į tai, kad atsakovas yra vartotojas, sudarydamas sutartį buvo silpnesnioji sutarties šalis, turėjo ribotas galimybes derėtis dėl sutarties sąlygų. Teismas vertino, jog nagrinėjamu atveju 114,98 procento palūkanų dydis nepagrįstai didelis, kadangi buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis, todėl jos sąlygos turi būti aiškinamos vartotojo naudai. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad atsakovas yra vartotojas, jam galėtų būti taikomos ne didesnės nei 36 procentų dydžio metinės palūkanos už naudojimąsi suteikta pinigų suma, sprendė taikyti 36 procentų palūkanų dydį ir iš atsakovo ieškovui priteisti 423,60 Lt palūkanų. Taigi, ieškovo reikalavimą dėl palūkanų priteisimo tenkino iš dalies, priteisė 423,60 Lt palūkanų, o likusioje dalyje reikalavimą dėl palūkanų pritesimo atmetė. Kadangi ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, priteisė ieškovui iš atsakovo 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą (970,85 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme (2014-03-27) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nustatė, kad ieškinio kaina – 1 900,18 Lt ir teismas ieškinį tenkino iš dalies, priteisdamas 970,85 Lt, t. y. 51 procentą, todėl atsižvelgęs į proporcingai patenkintų reikalavimų dalį, ieškovui iš atsakovo priteisė 27,54 Lt žyminio mokesčio. Bylinėjimosi išlaidų nepriteisė, nes teismui nebuvo pateikti įrodymai. Atsižvelgęs į tai, kad byloje procesinių dokumentų siuntimo išlaidos (2,16 Lt) neviršijo Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011-11-07 įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 nustatytos minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos – procesinių dokumentų siuntimo išlaidų iš atsakovo nepriteisė (b.l.35-36).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliantas (ieškovas) UAB „LSV Intergroup“ pateikė apeliacinį skundą, prašydamos pirmosios instancijos priimto sprendimo už akių dalį dėl palūkanų, priskaičiuotų pasibaigus kredito grąžinimo terminui, panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti pilnai. Nesutinka su teismo argumentu, kad 114,98 proc. palūkanų dydis yra nepagrįstai didelis. Teigia, kad sutartyje kalbama apie palūkanas kaip mokestį už pinigų skolinimąsi (arba pelno palūkanas), o ne apie netesybas. Mano, jog pelno (mokėjimo) bei kompensuojamosios palūkanos vienu metu gali būti skaičiuojamos bet kuriame finansavimo sandoryje, tame tarpe ir paskolos sutartyje. Pagal vartojimo kredito įstatymą bendra vartojimo kredito kaina yra protinga, pagrįsta ir sąžininga, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo metu yra ne didesnė kaip 200 procentų. Pažymėjo, kad atsakovas kredito sugrąžinimo terminą praleido daugiau nei dvejus metus (b.l.38-40).

Atsakovas atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, taip pat visais atvejais ex officio patikrina, ar nėra Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Šiuo atveju sprendimo negaliojimo absoliučių pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnis).

Nagrinėjamojoje byloje nustatyta, kad šalys sudarė 2011 m. liepos 13 d. vartojimo kredito sutartį Nr. 15121; ieškovas įsipareigojo suteikti atsakovui 500,00 Lt dydžio kreditą, o atsakovas įsipareigojo iki 2011 m. rugpjūčio 13 d. grąžinti kreditą bei kredito mokestį (b.l. 4-13;19-21). Bendra vartojimo kredito kaina 54,00 Lt, metinė palūkanų norma 0,02 procentų. 500 Lt kredito suteikimą ir pinigų pervedimo faktą įrodo mokėjimo nurodymas Nr. 2705 (b.l.16).

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas vertino, jog nagrinėjamu atveju 114,98 procento palūkanų dydis nepagrįstai didelis, kadangi buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis, todėl jos sąlygos turi būti aiškinamos vartotojo naudai. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad atsakovas yra vartotojas, jam galėtų būti taikomos ne didesnės nei 36 procentų dydžio metinės palūkanos už naudojimąsi suteikta pinigų suma, sprendė taikyti 36 procentų palūkanų dydį ir iš atsakovo ieškovui priteisti 423,60 Lt palūkanų. Taigi, ieškovo reikalavimą dėl palūkanų priteisimo tenkino iš dalies, priteisė 423,60 Lt palūkanų, o likusioje dalyje reikalavimą dėl palūkanų priteisimo atmetė. Apeliantas su šiuo teismo argumentu nesutinka.

Vartojimo sutartyse turi būti griežtai laikomasi Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 6 punkte nustatyto reikalavimo vartojimo kredito sutartyje aiškiai ir glaustai nurodyti informaciją apie vartojimo kredito palūkanų normą bei jos taikymo sąlygas ir 11 punkte įtvirtintos nuostatos aiškiai atskleisti pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais mokamas netesybas ar kompensacines palūkanas ir jų apskaičiavimo tvarką. Lietuvos civilinėje teisėje palūkanos yra: 1. mokestis už pinigų skolinimą (pavyzdžiui, CK 6.872 straipsnyje nustatytos palūkanos už naudojimąsi paskolos suma); 2. minimalių kreditoriaus nuostolių, kurių nereikia įrodyti, kompensacija už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą (CK 6.261 straipsnis, toliau – kompensuojamosios palūkanos). Palūkanos, kaip mokestis už pinigų skolinimą, teismų praktikoje dar vadinamos pelno ar mokėjimo palūkanomis, iš esmės skiriasi nuo kompensuojamųjų palūkanų mokamų už prievolės įvykdymo termino praleidimą. Taigi, Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 6 punkte nurodytų palūkanų paskirtis – nustatyti vartojimo kredito gavėjo mokamą mokestį už naudojimąsi vartojimo kredito davėjo pinigais (toliau – mokėjimo palūkanos), o šio Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 11 punkte nurodytų palūkanų – kompensuoti kreditoriaus nuostolius už prievolės neįvykdymą (toliau – kompensacinės palūkanos).

Apeliantas skunde pažymėjo, jog prašo priteisti palūkanas kaip mokestį už pinigų skolinimąsi (pelno arba mokėjimo palūkanų) (b.l.39). Šių palūkanų paskirtis - nustatyti vartojimo kredito mokamą mokestį už naudojimąsi kredito davėjo pinigais (vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 6 punktas). Mokėjimo funkciją atliekančios palūkanos įtvirtintos CK 6.37 straipsnio 1 dalyje ir atskiras sutarčių rūšis reglamentuojančiose teisės normose (CK 6.872, 6.896, 6.920 ir kt. straipsniai). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad palūkanos, paskoliniuose santykiuose atliekančios mokėjimo funkciją, yra paskolos gavėjų mokėjimai kreditoriams už jų pinigų panaudojimą finansuoti materialioms bei vertybinių popierių investicijoms. Palūkanos yra „atlygis“ kreditoriams už susilaikymą nuo einamojo vartojimo ir riziką skolinant pinigus (Netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalga. Teismų praktika. Nr. 37).

Nustatyta, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. gegužės 7 d. nutartimi ieškovui (apeliantui) buvo nustatytas terminas patikslinti ieškinio reikalavimą dėl 1 352,93 Lt palūkanų priteisimo ir pateikti detalų šių palūkanų paskaičiavimo pagrindimą (b.l.31). Ieškovas (apeliantas) nurodė, jog palūkanas skaičiavo nuo vartojimo kredito kainos (0,01 Lt), taikant akciją; palūkanų norma skaičiuojant nuo bendros kredito kainos (54 Lt) 114,98 proc. (b.l.33).

Vartojimo kredito sutartyje kredito davėjas privalo aiškiai ir vartojimo kredito gavėjui (vartotojui) suprantama kalba atskleisti, ar fiksuoto dydžio mokėjimo palūkanos bus taikomos ir netesybos ar kompensacinės palūkanos už pradelstus finansinius įsipareigojimus.

Iš vartojimo kredito sutarties Nr. 15121 bendrųjų sąlygų nustatyta, kad: „Metinė palūkanų norma – palūkanų norma kasmet taikoma pagal Sutartį Kredito gavėjui išmokėtam Kreditui ir kurią Kredito gavėjas įsipareigoja mokėti Kredito davėjui Sutartyje nustatyta tvarka už naudojimąsi jam suteiktomis kredito lėšomis (b.l. 5). Vartojimo kredito sutarties Nr. 15121 bendrųjų sąlygų 6.1. punktas nustato, jog: „už faktiškai Kredito davėjo Kredito gavėjui išmokėtą ir negrąžintą Kredito sumą skaičiuojamos ir Kredito gavėjas privalo mokėti Kredito davėjui Sutarties Specialiosiose sąlygose nurodytas palūkanas už naudojimąsi Kredito davėjo suteiktais pinigais“ (b.l.8). Iš vartojimo kredito sutarties Nr. 15121 specialiųjų sąlygų nustatyta, jog metinė palūkanų norma – 0.02 proc. fiksuotoji palūkanų norma, o bendra vartojimo kredito kaina – 0.01 Lt, į kurią palūkanos už naudojimąsi suteiktomis kredito lėšomis nuo kredito lėšų išmokėjimo dienos iki kredito grąžinimo dienos neįskaičiuojamos (b.l.19). Bendra vartojimo kredito kainos metinė norma - 114,98 proc. Apelianto nuomone, 114,98 proc. norma nėra didesnė kaip 200 procentų, todėl pirmosios instancijos teismo sumažinta nepagrįstai.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, jog apeliantas užsiima grei­tųjų vartojimo paskolų teikimo verslu. Iš teismų informacinės sistemos LITEKO nustatyta, kad Lietuvos teismuose apeliantas yra iškėlęs didelį kiekį civilinių bylų dėl skolų priteisimo. Pastebėtina, jog iki šios bylos iškėlimo, apeliantas buvo kreipęsis į teismą dėl teismo įsakymo išdavimo ir Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. gruodžio 20 d. nutartimi atsisakė priimti kreditoriaus UAB „LVS Intergroup“ pareiškimą skolininkui A. K. dėl skolos priteisimo. Vilniaus apygardos teismas 2014-03-18 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2S-602-450/2014, kuria Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. gruodžio 20 d. nutartis palikta nepakeista, nurodyta, kad pateiktas prašyme išduoti teismo įsakymą reikalaujama aiškiai per didelių netesybų (ar palūkanų); teismas buvo išaiškinęs, jog kreditoriaus reikalavimas priteisti 1 352,93 Lt dydžio palūkanas galėtų būti vertinamas kaip aiškiai nepagrįstas, nes tokios palūkanos, sudarančios 114,98 % dydžio metinių palūkanų normą, atsižvelgiant į vartojimo teisinių santykių specifiką, į sutarties sudarymo prisijungimo būdu aplinkybės bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, yra aiškiai per didelės.

Vartotojų teisių apsauga ir gynimas vertinami kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai ar net visai visuomenei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-10-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2008, 2009-12-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-541/2009). Byloje nėra rašytinių įrodymų, pagrindžiančių, jog apeliantas, paskoli­nęs at­sakovui 500,00 Lt sumą, patyrė būtent tokio dy­džio (1 352,93 Lt) nuostolių, į bylą, tiek pirmosios instancijos teisme, tiek ir apeliacinės instancijos teisme, nepateikė aiškaus palūkanų paskaičiavimo pagrindimo (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis).

Apibendrinus išdėstytą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalies, todėl sprendimas už akių paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 328 straipsnis).

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, juolab, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).

Teismas, vadovaujantis CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, CPK 328 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutarė:

palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 15 d. sprendimą už akių nepakeistą.

Teisėjas Antanas Rudzinskas