Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų, Algirdo Gapučio, Danutės Švitinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Dainos Vaidachavičienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. U. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2024 m. vasario 2 d. nuosprendžio, kuriuo D. U. pripažintas kaltu padarius nusikalstamas veikas numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 str. (2 veikos), 145 str. 1 d. 187 str. 1 d., 178 str. 4 d. (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija), ir paskirtos jam bausmės:

- už BK 284 straipsnio nurodytos veikos (2022-03-27 viešosios tvarkos pažeidimas) padarymą jam paskirta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams;

- už BK 145 straipsnio 1 dalyje nurodytos veikos (2022-11-10 veika), padarymą jam paskirta bausmė – laisvės atėmimas 9 mėnesiams;

- už BK 187 straipsnio 1 dalyje nurodytos veikos padarymą (2023-01-11 Panevėžio apskrities VPK esančio turto sugadinimas) jam paskirta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams;

- už BK 284 straipsnio nurodytos veikos (2023-01-22 viešosios tvarkos pažeidimas), padarymą jam paskirta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 2 mėnesiams;

- už BK 178 straipsnio 4 dalyje nurodytos (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) veikos padarymą (2023-03-19 veika) jam paskirta bausmė – areštas 30 parų;

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdais ir paskirta D. U. subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams 3 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, 9 dalimi, paskirta bausmė subendrinta su 2023-11-20 Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų nuosprendžiu paskirta galutine bausme ir paskirta D. U. galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 4 metams.

Į bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2023-01-23, 00.05 val. iki 2023-01-23, 12.29 val. (viena para) bei atlikta ir įskaityta bausmės dalis pagal 2023-11-20 Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų nuosprendį.

Bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo nuosprendžio priėmimo dienos.

Priteista iš D. U. nukentėjusiajam H. V. 120 eurų turtinės žalos atlyginimo.

Priteista iš D. U. nukentėjusiajai T. S. 80 eurų turtinės žalos atlyginimo.

Priteista iš D. U. nukentėjusiajai E. B. 50 eurų turtinės žalos atlyginimo.

Priteista iš D. U. nukentėjusiajam A. G. 200 eurų turtinės žalos atlyginimo.

Priteista iš D. U. Panevėžio apskrities VPK 1851,30 eurų turtinės žalos atlyginimo.

Priteista iš D. U. UAB „X“ 320,55 eurų turtinės žalos atlyginimo.

Procesas dėl R. M. pareikšto civilinio ieškinio nutrauktas.

Priteista iš D. U. 153,56 Eur proceso išlaidų (dokumentų įteikimo bei liudytojo atvykimo išlaidos) Valstybei.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo netenkintas.

Kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir įpareigojimas periodiškai registruotis policijoje, panaikintas nuo nuosprendžio priėmimo dienos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

I. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Dėl viešosios tvarkos pažeidimo (2022-03-27)

14. BK 284 straipsnyje nustatyta atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiodamasis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Traukiant asmenį baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 284 straipsnį turi būti nustatyta tiek elgesio forma (būdas), atitinkanti įvardytą įstatymu įtvirtintame reguliavime, tiek ir jos sukeltos pasekmės – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-101-489/2021).

15. Aptariamu atveju pabrėžtina, kad duomenų pripažinimo įrodymais ir jų vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 straipsnyje. Pagal šį straipsnį baudžiamajame procese įrodymais gali būti tik teisėtais būdais įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). Įrodymų vertinimas įstatymo leidėjo yra siejamas su teismo (teisėjo) vidiniu įsitikinimu, pagrįstu išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, jų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu bei sprendimo argumentavimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Tinkamam įrodymų vertinimo procesui itin svarbu byloje esančius duomenis vertinti ne tik atskirai, bet ir jų visumą, sujungiant visus teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingus faktus į loginę visumą, nes tik taip galima konstatuoti vienareikšmes, tikslias ir logiškas išvadas dėl asmens kaltumo (nekaltumo). BPK 305 straipsnio nuostatos suponuoja, kad įrodymai turi būti ne tik išdėstyti, bet turi būti atlikta jų analizė, tiek kaltinantys, tiek teisinantys įrodymai turi būti įvertinti sistemiškai, juos siejant ir lyginant tarpusavyje bei nurodant motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas vienus ar kitus įrodymus atmeta, o kuriais grindžia savo išvadas pripažindamas tam tikras aplinkybes įrodytomis ar neįrodytomis. Pažymėtina, kad teismo proceso dalyvių pateiktų versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso dalyviai, savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-89/2014, Nr. 2K-7-130-699/2015).

16. Apygardos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi apeliacinio skundo argumentus, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytas išvadas, dar kartą įvertinusi baudžiamosios bylos duomenis, konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas aptartų įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir nuosprendį grindė bylos duomenų išsamia bei nešališka analize. Nors D. U.viso proceso metu kaltės dėl jam pareikšto kaltinimo (2022-03-27 viešosios tvarkos pažeidimas) nepripažino, tačiau tai, kad būtent nuteistasis D. U. pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje aprašytomis aplinkybėmis demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką, patvirtina ikiteisminio tyrimo metu surinktų, teisiamajame posėdyje ištirtų ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytų, aptartų ir įvertintų tiesioginių ir netiesioginių įrodymų visuma, o būtent: nukentėjusiųjų T. S., R. M., E. B., A. G., G. R. parodymai, ikiteisminio tyrimo metu duoti nukentėjusiojo H. V. parodymai, iš dalies paties nuteistojo D. U. parodymai, taip pat duomenys, užfiksuoti savanoriško daiktų, dokumentų pateikimo protokoluose, tarnybiniuose pranešimuose, įvykio vietos apžiūros protokoluose, specialisto išvadose, kratos protokole bei kitoje rašytinėje bylos medžiagoje. Teisėjų kolegijos vertinimu, visi šie duomenys papildo vieni kitus ir bendrai su kitais byloje surinktais įrodymais sudaro vieningą įrodymų visumą, neabejotinai patvirtinančią, jog D. U. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje, todėl teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo jais nesiremti ir daryti kitokias išvadas nei padarė apylinkės teismas. Vien tai, kad apeliantas turi kitokią nuomonę dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo, vertinimo ir jų įrodomosios reikšmės, nesuponuoja išvados, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus taip padarydamas nepagrįstas išvadas dėl D. U.kaltės.

18. Sprendžiant iš pateikto apeliacinio skundo turinio, apeliantas savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu motyvuoja tuo, kad apylinkės teismas D. U.kaltę grindė nepakankamais įrodymais ir visiškai neaptarė jo pirštų pėdsakų ir peilio atsiradimo versijos bei rėmėsi nepatikima eksperto išvada. Tačiau teisėjų kolegija su šiais skundo argumentais nesutinka ir juos atmeta kaip nepagrįstus.

24. Be to, iš 2022-04-04 Panevėžio apskrities VPK Kriminalistinių tyrimų tarnybos vyr. specialisto R. D. tarnybinio pranešimo matyti, kad tikrinant latentinius rankų pėdsakus Daktiloskopinių duomenų registre buvo nustatyta, kad rankų pėdsakai sutampa su rankų delnų ir pirštų antspaudais, esančiais daktiloskopinėje kortelėje, kurioje nurodyti šie anketiniai duomenys: D. U., a. k. (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 127-128).

25. Iš 2022-10-27 Panevėžio apskrities VPK KTT specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad du rankos delno pėdsakai Nr. 239-1, Nr. 239-2, nukopijuoti daktiloskopinėse plokštelėse Nr. 1, Nr. 3, ir vienas rankos piršto pėdsakas Nr. 239-3, nukopijuotas daktiloskopinėje plokštelėje Nr. 4, rasti 2022-03-27 įvykio vietos apžiūros metu apžiūrint automobilį „BMW”, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir automobilį „Audi”, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), stovėjusius (duomenys neskelbtini), automobilių stovėjimo aikštelėje, yra palikti: du rankos delno pėdsakai Nr. 239-1, Nr. 239-2, nukopijuoti daktiloskopinėse plokštelėse Nr. 1, Nr. 3, yra palikti D. U. kairės rankos delnu; vienas rankos piršto pėdsakas Nr. 239-3, nukopijuotas daktiloskopinėje plokštelėje Nr. 4, yra paliktas D. U. kairės rankos mažyliu pirštu; Du rankų delnų pėdsakai Nr. 237-1 ir Nr. 237-2, nukopijuoti daktiloskopinėse plokštelėse Nr. 1 ir Nr. 2, rasti 2022-03-27, įvykio vietos apžiūros metu apžiūrint automobilį „Peugeot”, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) stovėjusį (duomenys neskelbtini) namu, yra palikti ne D. U., o kito asmens ar asmenų. (1 t., b. l. 168-173).

26. Maža to, iš bylos duomenų matyti, kad nukentėjusieji T. S., E. B. ir A. G. savanoriškai pateikė pradurtas padangas (2 t., b. l. 25-30, 53-56, 79-81). Iš specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini), matyti, kad pateiktose aštuoniose padangose esantys mechaninio poveikio pėdsakai yra padaryti peiliu ,,Realtek“, paimtu kratos metu iš D. U. gyvenamosios vietos adresu (duomenys neskelbtini) (5 t., b. l. 138-143, 144-147, 152-161).

27. Taigi, teisėjų kolegija, įvertinusi nukentėjusiųjų parodymus apie paliktus tvarkingus automobilius ir kitą dieną rastus automobilius su pradurtomis padangomis, rašytinę medžiagą – įvykio vietos apžiūros protokolus, iš kurių matyti, jog apžiūrėtų automobilių padangos buvo pradurtos, dūriai buvo padaryti viršutinėje padangų dalyje, pjūviai iki 30 mm, kad buvo rasti rankos delno ir piršto pėdsakai, kurie palyginus su Daktiloskopinių duomenų registre esančiais duomenimis sutapo su D. U. rankų delnų ir pirštų antspaudais, taip pat specialisto išvada, kurioje konstatuota, jog du rankos delno pėdsakai Nr. 239-1, Nr. 239-2, nukopijuoti daktiloskopinėse plokštelėse Nr. 1, Nr. 3, yra palikti D. U. kairės rankos delnu, o vienas rankos piršto pėdsakas Nr. 239-3, nukopijuotas daktiloskopinėje plokštelėje Nr. 4, yra paliktas D. U. kairės rankos mažyliu pirštu, taip pat kratos protokole, savanoriškų daiktų pateikimo protokoluose bei specialisto išvadoje užfiksuotus duomenis, jog nukentėjusiųjų savanoriškai pateiktose padangose esantys mechaniniai poveikio pėdsakai padaryti D. U. gyvenamojoje vietoje, adresu (duomenys neskelbtini), atliktos kratos metu paimtu peiliu, sugretinus juos tarpusavyje bei susiejus į vieningą, logišką visumą, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumu ir teisingumu, jog būtent D. U. pradūrė nukentėjusiesiems priklausančių automobilių padangas.

28. Kaip matyti, D. U. veiksmai buvo atlikti viešose vietoje - peiliu subadytos aštuonių automobilių, stovėjusių aikštelėse, esančiose adresu (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), taip pat ties (duomenys neskelbtini) pastatu, ties (duomenys neskelbtini) pastatu, ir ties (duomenys neskelbtini) namu, padangos, šiose vietose bet kuriuo momentu galėjo pasirodyti kiti asmenys, be to, nuteistasis savo nusikalstamu elgesiu sukėlė nukentėjusiųjų pasipiktinimą dėl subadytų jų automobilių padangų, padarė jiems turtinę žalą ir sukėlė nepatogumų (nukentėjusieji kreipėsi į draudimo bendroves ir policijos pareigūnus). Bylos duomenys rodo, jog nuteistojo D. U.veiksmai nebuvo nukreipti prieš konkrečius asmenis ir į konkretų jiems priklausantį turtą – tarp nuteistojo ir nukentėjusiųjų iki įvykio nebuvo jokių konfliktų, jie vieni kitų nepažinojo, ir kaip matyti, D. U.peiliu subadė atsitiktinai pasirinktas gatvėse stovėjusių automobilių padangas, be jokių konkrečių priežasčių. Aptartų aplinkybių visetas suponuoja išvadą, kad D. U.tyčia buvo nukreipta viešajai tvarkai pažeisti ir atitinkamai dėl jo pirmiau aptartų veiksmų, kurie BK 284 straipsnio prasme laikytini įžūliu elgesiu, kilo padariniai – buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka. Žmonės, kurių automobilių padangos buvo subadytos negalėjo laiku išvykti į darbus. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, jog pagal byloje nustatytas aplinkybes D. U.suvokė, jog savo įžūliu elgesiu, pasireiškusiu tyčiniu svetimo turto sugadinimu (durdamas peiliu į automobilių padangas), nesant jokių konkrečių priežasčių, taip demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, numatė, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, ir to norėjo. Taigi, darytina išvada, jog D. U. kaltė padarius nusikalstamą veiką yra įrodyta ir ji teisingai kvalifikuota pagal BK 284 straipsnį.

29. Nors iš tiesų ant apgadinto automobilio Peugeot, stovėjusio (duomenys neskelbtini) ir automobilio Volkswagen Golf, stovėjusio (duomenys neskelbtini), nerasti D. U. delnų pėdsakai, taip pat nenustatyta, jog padangų sugadinimai padaryti D. U. gyvenamojoje vietoje, kratos metu paimtu jo peiliu, tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, kad ir šiuos apgadinimus padarė būtent D. U.. Atsižvelgus į šios nutarties 19-25 punktuose aptartas aplinkybes, taip pat įvertinus tai, kad šių automobilių padangos apgadintos tą pačią naktį, analogišku būdu, netoli nuo kitų apgadintų automobilių ir atitinkamoje lokacijoje, kuri sutampa su D. U. judėjimo trajektorija, t. y. jis būna bare ((duomenys neskelbtini)) vėliau eina pro (duomenys neskelbtini) link namų, esančių (duomenys neskelbtini), teisėjų kolegija sprendžia, kad D. U. kaltė tyčia pradūrus ir šias minėtas automobilių padangas yra neabejotinai įrodyta.

30. Atmestini ir apelianto skundo teiginiai, kad pirštų pėdsakai ant aptartų automobilių galėjo atsirasti atsitiktinai. Šiame kontekste pažymėtina, kad iš 2022-03-27 įvykio vietos apžiūros protokolų bei specialistų išvadų matyti, jog rankų pėdsakai buvo rasti ant automobilių galinio sparno, maždaug 0,8 m aukštyje ties ratu, o tai rodo, kad D. U. rankų pėdsakai buvo palikti pastarajam galimai pritūpus/priklaupus, o ne netyčia prisilietus ar atsirėmus į automobilį, nes priešingu atveju D. U. pirštų pėdsakai būtų rasti ant kitos automobilio paviršiaus dalies.

31. Nors apeliantas skunde taip pat teigia, kad jei jis būtų subadęs minėtų automobilių padangas, tai nebūtų kratos metu savanoriškai pateikęs „Realtek“ peilio, tačiau teisėjų kolegijos nuomone, tai tik apelianto teorinis pasvarstymas. Kaip jau minėta, remiantis 2022-07-20 specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), nustatyta, kad tyrimui pateiktose aštuoniose padangose, esantys mechaninio poveikio pėdsakai yra padaryti peiliu ,,Realtek“, paimtu kratos metu iš D. U. gyvenamosios vietos. Šią išvadą pateikė ir tyrimą atliko vyriausiasis specialistas R. D., turintis trasologinių tyrimų specialisto kvalifikaciją ir dvidešimt aštuonių metų laboratorinio darbo stažą, todėl teisėjų kolegija abejoti specialisto išvados objektyvumu ir teisingumu neturi pagrindo. Jokių kitų aplinkybių, kodėl teismas turėtų netikėti specialisto išvada, apeliantas nepateikė ir teisėjų kolegija nenustatė. Taigi, vien tai, kad D. U. savanoriškai kratos metu pateikė minėtą peilį, jo kaltės nepaneigia ir baudžiamosios atsakomybės nepašalina.

32. Teisėjų kolegijos vertinimu, aukščiau aptartų įrodymų visuma duoda pakankamą pagrindą išvadai, kad D. U.pagrįstai pripažintas kaltu dėl viešosios tvarkos pažeidimo, t. y. demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, įžūliu elgesiu, pasireiškusiu svetimo turto sugadinimu ir vandališkais veiksmais, tyčia pradūrė nukentėjusiesiems priklausančių automobilių padangas ir padarė jiems turtinės žalos.

Dėl D. U. veiksmų kvalifikavimo pagal BK 145 straipsnio 1 dalį

33. Pagal BK 145 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Šios nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai pasireiškia psichine prievarta – grasinimu nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą. Pagal teismų praktiką grasinimas – tai pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti, kad dėl tolesnių grasinančio asmens veiksmų gali atsirasti sunkūs neigiami padariniai. Įstatymas nenustato, kokiomis priemonėmis turi būti išreikštas grasinimas, taigi jis gali būti išreiškiamas įvairiomis formomis, pvz., žodžiu, raštu, pasitelkiant elektronines ryšio priemones, konkliudentiniais veiksmais. Svarbu paminėti, kad siekiant išvengti vertinimo klaidų ir užtikrinti, kad tam tikri asmens neteisingai suprasti žodžiai ar poelgiai nebūtų be pagrindo pripažinti nusikalstama veika, baudžiamosios teisės teorijoje ir teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog baudžiamąją atsakomybę gali užtraukti tik realūs (ne tariami) grasinimai. Sprendžiant klausimą dėl grasinimo realumo, atsižvelgiama į įvairias aplinkybes: kilusio konflikto kontekstą, pasakyto grasinimo turinį, motyvus, kodėl jis buvo išsakytas, grasinančiojo ir asmens, kuriam grasinama, tarpusavio santykius, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-639/2010, 2K-203-489/2018 ir kt.). Pažymėtina, kad grasinimo realumui nustatyti nėra būtina, jog grasinantysis iš tikrųjų ketintų grasinimą įvykdyti. Pakanka to, kad nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turi pagrindą bijoti grasinimo įgyvendinimo, o kaltininkas nori būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-26/2010, 2K-341/2010, 2K-12/2011, 2K-410-693/2015). Šio nusikaltimo subjektyvusis požymis – kaltė – pasireiškia tiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad kaltininkas supranta, jog grasinimą išsako ar išreiškia taip, kad nukentėjusysis tiki, jog tokie veiksmai gali būti realiai padaryti, ir pats nori tokios nukentėjusiojo būsenos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-106-719/2019). Motyvai, kurių skatinamas kaltininkas grasina nukentėjusiajam, gali būti įvairūs (kerštas, chuliganiškos paskatos ir pan.), tačiau jie nusikaltimo kvalifikavimui reikšmės neturi. Nusikaltimo sudėtis yra formalioji, todėl veika laikoma baigta nuo jos padarymo momento (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-142/2007).

34. Iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu D. U. savo kaltės dėl inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 straipsnio 1 dalyje, nepripažino, tačiau teisminio nagrinėjimo metu savo kaltę pripažino iš dalies teigdamas, kad R. S. atžvilgiu vartojo necenzūrinius žodžius, tačiau tikrai negrasino jo nužudyti ir jo išsakytų išsireiškimų nukentėjusysis negalėjo vertinti kaip realių grasinimų nužudyti. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad pagal teismų praktiką kaltės turinys atskleidžiamas remiantis ne vien tik kaltininko paaiškinimais, kaip jis suvokė bei vertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius ir t. t., bet ir pagal išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuri buvo juos padarant, ir pan. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu D. U. parodė, kad kaltinime nurodytą dieną ir laiku, jis ėjo neblaivus K. P. gatve. Ėjo link (duomenys neskelbtini), norėjo sutrumpinti kelią, todėl ėjo pro mokyklos teritoriją. Kažkoks vyras šlavė gatvę, neleido jam praeiti. Įvyko abipusis konfliktas. Vyras gąsdino jį (A. U.), o jis (A. U.) iškoliojo šį vyrą. Vyras iškvietė policija. Jokio peilio jis (D. U.) su savimi neturėjo ir jo išsitraukęs nebuvo. Jis (D. U.) pabėgo nuo šio vyro. Vyras vijosi jį. Jei vyras būtų jo bijojęs, tai nebūtų bėgęs iš paskos.

35. Nors nuteistasis D. U. tiek savo apeliaciniame skunde, tiek duodamas parodymus neigia grasinęs nukentėjusiajam R. S., tačiau jo teiginius paneigia nuoseklūs nukentėjusiojo R. S. parodymai, kad 2022-11-10 ryte jis buvo kiemo teritorijoje, šlavė teritoriją. Tuo metu pamatė kaip nepažįstamas vyriškis ėjo pro mokyklos teritoriją, praėjo pro „stop“ juosta. Vyriškis pamatęs jį, pasakę – „Ko žiūri?“. Vyriškis buvo agresyvus ir artėjo link jo. Vyriškis pasakė „paštyrinsiu, tau akis išbadysiu“, bei su dešine ranka iš kairės rankovės išsitraukė peilį. Tai buvo nesulankstomas peilis, siauras. Vyriškis priėjęs prie jo užsimojo peiliu, smeigė. Jis (R. S.) spėjo atšokti. Vyriškis vijosi jį. Išsigando, mano, kad buvo reali grėsmė dėl sužalojimo. Jis (R. S.) paskambino pagalbos telefonu 112. Tada vyriškis nuėjo nuo jo. Jis ėjo vyriškiui iš paskos ir telefonu policijai nurodė vyriškio buvimo vietą, tačiau vyriškis pabėgo. Vadovaujantis BPK 246 straipsnio 4 dalimi, buvo perskaityti ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusiojo R. S. duoti parodymai, kuriuos nukentėjusysis patvirtino kaip teisingus. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis R. S. parodė, kad jam dirbant gimnazijos kieme, maždaug už trisdešimties metrų nuo jo pastebėjo keistai besielgiantį vyrą, kuris jam sušuko: „ko spoksai, akis išdurt?“ Jis vyrui nieko neatsakė, o tas toliau kartojo žodžius: „ko spoksai?“ ir artinosi link jo. Priėjęs prie jo maždaug dviejų metrų atstumu, vyras dešine ranka iš kairės savo striukės rankovės išsitraukė daiktą, panašų į peilį, matė apie 15 cm ilgio blizgančią geležtę. Minėtas vyras, laikydamas daiktą, panašų į peilį, jam pasakė: „aš tave paštyrinsiu, papjausiu, išbadysiu akis“ . Tuomet jis nuo vyro staigiai atsitraukė ir vyras nuo jo nuėjo. Šį grasinimą jis laikė realiu, galvojo, kad minėtas asmuo galėjo tai padaryti. Jis išsitraukė telefoną ir skambino į policiją. Kai vyras pamatė, kad skambina, vėl pradėjo link jo artintis ir šaukė: „aš tave užmušiu, neskambink <įžeidžiantis žodis>“. Minėtas asmuo labai dažnai vartojo žodį „lochas“. Kai minėtas vyras artinosi prie jo, jis atsitraukė, vyras pradėjo eiti nuo jo ir ėjo link gimnazijos vidinio kiemo. Bendraudamas su policijos pareigūnais, jis ėjo vyrui iš paskos, nurodė minėto vyro požymius: vilkėjo juodos spalvos kelnes, juodos spalvos striukę, buvo su gaubtuvu ant galvos, avėjo juodus sportinius batelius, ant kurių kulno buvo atsispindinti medžiaga, ūgis apie 1,8 cm, vyro veido gerai nematė, nes buvo tamsu ir šis buvo su gaubtuvu ant galvos, jo eisena buvo „kaip krypuojančios meškos“. Kai minėtas vyras įėjo į vidinį gimnazijos kiemą, šis nuo žemės pradėjo rinkti akmenukus ir mėtyti į jį. Jis išvengė šių akmenukų ir toliau ėjo vyrui iš paskos. Jam einant vyrui iš paskos, šis nuolat atsisukdavo ir vėl artindamasis prie jo šaukė: „lochas, užmušiu tave“. Visa tai tęsėsi nuo K. P. gimnazijos kiemo iki (duomenys neskelbtini), kur toliau jis vyro nebematė. To asmens grasinimus laikė realiais, nes vyriškis, eidamas link jo, dešine ranka iš kairės striukės rankovės išsitraukė daiktą, panašų į peilį, ir jam pasakė: ,,aš tave paštyrinsiu" (3 t., b. l. 10-17, b. l. 18-20).

36. Nukentėjusiojo R. S. parodymai atitinka ir byloje esančius rašytinius įrodymus, t. y. K. P. gimnazijos pateiktus vaizdo įrašus, R. S.skambučio Bendrajam pagalbos centrui turinį (2 t., b. l. 183-185, 195-199), taip pat policijos pareigūnų kameromis užfiksuotas aplinkybes, kurios detaliai aprašytos kitų objektų apžiūros protokoluose (3 t., b. l. 3-5). Minėti duomenys bei liudytojos L. B. parodymai, jog pastaroji girdėjo kaip vyriškis (D. U.) su R. S. koliojosi, vyriškis (D. U.) sakė R. S. „pribaigs“, „papjausiu tave“, matė, kad R. S. buvo išsigandęs, jo rankos drebėjo (3 t., b. l. 45-49) (7 t., b. l. 52-53), patvirtina, kad nukentėjusysis R. S. dėl D. U. veiksmų (grasino papjauti, užmušti, puolė su peiliu link nukentėjusiojo R. S.), pajuto didelį susijaudinimą, baimę, dėl ko buvo kviečiama policija. Taigi, neabejotina, kad D. U. veiksmai nukentėjusiajam buvo aiškiai netikėti bei paveikė jo psichinę būseną, o įvertinus ir įvykio aplinkybes – ankstų rytą, nepažįstamas, neadekvačiai besielgiantis neblaivus vyriškis eidamas link jo pradėjo sakyti „papjausiu, užmušiu“, taip pat grasinimo būdą – netikėtą, apie 15 cm ilgio peilio išsitraukimą iš striukės rankovės ir puolimą nukreiptą į nukentėjusįjį, leidžia spręsti, kad nukentėjusysis R. S.visa tai suvokė kaip realią grėsmę savo gyvybei ir, kad toks grasinimas galėjo būti lengvai įgyvendintas sunkiai sutrikdant sveikatą ar net atimant jam gyvybę. Tokią išvadą sustiprina ir tai, kad D. U. su peiliu puolė nukentėjusįjį ne vieną kartą. Tai patvirtina tiek nukentėjusiojo parodymai, tiek ir vaizdo įrašai. Nuteistasis D. U. tyčia peiliu puolė nukentėjusįjį, taip norėdamas sukelti nukentėjusiajam baimę, todėl grasinančio pobūdžio žodžiai ir bauginimas peiliu, pirmosios instancijos teismo pagrįstai įvertintas kaip realus grasinimas, kuris galėjo būti įvykdytas.

37. Nors apeliantas tvirtina, kad jokio peilio neturėjo, tačiau tokius nuteistojo teiginius paneigia byloje esančių įrodymų visuma. Visų pirma, nukentėjusysis R. S. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje nuosekliai nurodė, kad D. U. turėjo peilį ir detaliai nupasakojo visas esminės detales, t. y. parodė, kad dešine ranka iš kairės savo striukės rankovės D. U. išsitraukė daiktą, panašų į peilį, matė apie 15 cm ilgio blizgančią geležtę, išsitraukė siaurą, nesulankstomą peilį. Antra, tokius nukentėjusiojo R. S. parodymus atitinka ir vaizdo įrašas, iš kurio matyti, kad konflikto metu D. U. išties rankoje laiko kažkokį daiktą. Nukentėjusiojo R. S. parodymus patvirtina ir skambučio į Bendrąjį pagalbos centrą turinys, kuomet nukentėjusysis nurodo, kad vyriškis puola su peiliu: „su peiliu, va puola“, ...va, išsitraukė peilį ir...“, „su peiliu va puola, aš šlaviau, lopu vadina, <necenzūrinis žodis>“, „V., va su peiliu va, čiut nepadūrė“. Nors ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis R. S. neminėjo, kad D. U. buvo užsimojęs peiliu, o teisiamojo posėdžio metu parodė, kad D. U. užsimojo, dūrė, bet jis spėjo atšokti (6 t., b. l. 191), tačiau šios aplinkybės, įvertinus įvykio situaciją, tuometinę nukentėjusiojo psichologinę būseną, nesudaro pagrindo abejoti nukentėjusiojo R. S. parodymų teisingumu bei objektyvumu. Šiame kontekste pažymėtina, kad nukentėjusysis tiek skambindamas Bendrajam pagalbos centrui, tiek ir apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad vyriškis (D. U.) puolė su peiliu, o vien tai, kad nukentėjusysis teisiamojo posėdžio metu papildė savo parodymus, nurodydamas, kad D. U. užsimojo peiliu, dūrė, bet jis atsitraukė, nelaikytinos esminiais aplinkybių neatitikimais, kurie leistų nukentėjusiojo parodymus vertinti kaip nepatikimus. Kaip jau minėta, nukentėjusiojo R. S. parodymai viso proceso metu esminėse įvykio aplinkybėse buvo iš esmės nuoseklūs ir juos patvirtina kiti byloje esantys objektyvūs įrodymai, todėl netikėti nukentėjusiojo parodymais, kaip to siekia apeliantas, nėra jokio pagrindo.

38. Atmestini ir apeliacinio skundo teiginiai, kad tai apeliantas traukėsi nuo nukentėjusiojo, o ne atvirkščiai, kas įrodo, jog nukentėjusysis nejautė jokio baimės jausmo. Kaip matyti, nukentėjusysis R. S. viso proceso metu nuosekliai nurodė, kad vyriškis (D. U.) jį puolė peiliu, jis išsigando, skambino pagalbos telefonu 112. Tada vyriškis nuėjo nuo jo, o jis ėjo vyriškiui iš paskos ir telefonu pasakojo policijos pareigūnams vyriškio buvimo vietą. Kad R. S. buvo išsigandęs, kaip minėta, patvirtino ir liudytoja L. B.. Maža to, iš vaizdo įrašo matyti, kad D. U. iš paskos, laikydamasis atstumo, eina R. S. ir kalbasi telefonu. D. U. eidamas per kiemą, vis sustoja, atsisuka atgal, laikydamas peilį kažką sako ir pradeda bėgti atgal (į R. S. pusę). Po to vėl eina į priekį, tačiau vis atsisukinėja, kažkiek pabėga atgal, po to viduryje kiemo pasilenkia, galimai pasiima akmenukų, eina tolyn į kiemo gilumą, vėl grįžta, meta akmenį (į R. S. pusę), kažką šaukia, tada bėga atgal (į R. S. pusę). Taigi, iš to seka, kad būtent D. U. veiksmai buvo puolamieji veiksmai, o nukentėjusysis R. S. ėjo/bėgo paskui D. U. ne dėl to, kad jį vytųsi, o dėl to, kad žinotų kur eina D. U. ir galėtų apie tai informuoti policijos pareigūnus.

39. Kita vertus, tai, kad R. S. sekė D. U., nesąlygoja manymo, kad nukentėjusysis nejautė baimės jausmo. Visų pirma, pabrėžtina, kad iš minėto vaizdo įrašo matyti, jog nukentėjusysis paskui D. U. eina laikydamas gana nemažo atstumo, eina iš lėto, įsitikindamas, kad tai daryti saugu, o D. U. bėgant link jo, nukentėjusysis traukiasi atgal. Antra, tai, kad R. S. iš ties bijojo, patvirtina ir pastarojo pokalbis su policijos pareigūnais, kuomet nukentėjusysis nurodo, kad seka jį (D. U.), kad kur nenueitų, bet per atstumą, kad jis (D. U.) nuėjęs, kad už kampo nebenori eiti, kad jis (D. U.) kažkur dingo, nebemato jo, bijo eiti artyn. Taigi, visa tai, priešingai nei tvirtina apeliantas, rodo, kad nukentėjusysis dėl R. U. atliktų veiksmų buvo susijaudinęs, išsigandęs ir jautė baimę.

40. Taigi, visuma aukščiau aptartų įrodymų duoda pakankamą pagrindą išvadai, kad D. U.pagrįstai pripažintas kaltu dėl grasinimo nužudyti, t. y. ėjo link R. S. ir artindamasis išsitraukė peilį, sakydamas: ,,aš tave papjausiu, išbadysiu akis“, o R. S. pradėjus skambinti ir kviesti pagalbą, vis ėjo artyn ir šaukė: ,,aš tave užmušiu, neskambink <įžeidžiantis žodis>“, taip sudarydamas pakankamą pagrindą nukentėjusiajam R. S. manyti, kad grasinimai gali būti įvykdyti.

41. Esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad analizuojamu atveju nustatyti tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 straipsnio 1 dalyje, požymiai, todėl apylinkės teismas D. U. pagrįstai pripažino kaltu ir jo nusikalstamą veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, priimti kitokį sprendimą nei priėmė apylinkės teismas, teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo.

Dėl bausmės ir kitų klausimų

42. Kaip matyti, nuteistasis D. U. apeliaciniu skundu nesutinka ir už atskiras nusikalstamas veikas jam paskirtomis bausmėmis bei galutinės bausmės subendrinimu su Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2023-11-20 nuosprendžiu, teigiant, kad teismas, skirdamas bausmes už atskiras nusikalstamas veikas, savo sprendimo nemotyvavo, o bendrindamas paskirtą galutinę bausmę su ankstesniu nuosprendžiu, subendrino dalinio bausmių sudėjimo būdu, tačiau iš pridėtos bausmės dalies matyti, jog bausmės buvo subendrintos praktiškai visiško sudėjimo būdu.

43. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal BK 54 straipsnio 2 dalį skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismų praktikoje pripažįstama, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš šių aplinkybių neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė. Be kita ko, teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

44. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas individualizuodamas nuteistojo atžvilgiu skirtinas bausmes už atskiras nusikalstamas veikas, atsižvelgė į asmens padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumo laipsnį (padarytas vienas baudžiamasis nusižengimas ir keturi nesunkūs nusikaltimai), kaltės formą ir rūšį (padarytos tyčinės, baigtos veikos), kilusius padarinius, taip pat įvertino nuteistojo asmenybę (anksčiau teistas 11 kartų, taip pat ir už analogiško pobūdžio nusikalstamas veikas, teistumas nėra išnykęs, baustas administracine tvarka, niekur nedirba), atsakomybę lengvinančią aplinkybę (pagal BK 187 str. 1 d., 284 str. (2023-01-22 veika), 178 str. 4 d.) – jog nuteistasis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), atsakomybę sunkinančias aplinkybes – veikas, numatytas BK 187 str. 1 d., 284 str. (2023-01-22 veika), 178 str. 4 d. padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos veikų padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), taip pat tai, kad nusikalstamas veikas jis padarė turėdamas neišnykusį teistumą – būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas) ir šių aplinkybių pagrindu nustatė, kad bausmės paskirtis D. U.atžvilgiu bus pasiekta paskyrus sankcijose numatytas griežčiausios rūšies bausmes – pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, 187 straipsnio 1 dalį, 284 straipsnį (2 veikos) – laisvės atėmimo bausmes, pagal BK 178 straipsnio 4 dalį – arešto bausmę, dydžius nustatant artimus sankcijoje numatytam bausmės vidurkiui. Tokios trukmės bausmės, teisėjų kolegijos vertinimu, nelaikytinos per griežtomis ir ribojančiomis asmenį labiau nei tai yra būtina, kiekvienos jų trukmė yra proporcinga padarytoms nusikalstamoms veikoms ir nepažeidžia proporcingumo principo.

45. Pritartina apeliacinio skundo teiginiams, kad apylinkės teismas, skirdamas bausmių dydžius, savo sprendimo nemotyvavo, tačiau tai neleidžia teigti, kad apylinkės teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Įvertinus D. U. padarytas nusikalstamas veikas, jų padarymo aplinkybes, jo asmenybę charakterizuojančius duomenis, taip pat tai, kad jo atsakomybę pagal BK 178 straipsnio 4 dalį, 187 straipsnio 1 dalį, 284 straipsnį (2023-01-22) lengvina viena aplinkybė – prisipažino ir gailisi, o jo atsakomybę sunkina net dvi aplinkybės – veikas padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos veikų padarymui ir būdamas recidyvistu, tuo tarpu pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, 284 straipsnį (2022-03-27) D. U. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, o jo atsakomybę sunkina tik viena aplinkybė - šias veikas jis padarė būdamas recidyvistu, taip pat atsižvelgiant į nukentėjusiųjų skaičių, nusikalstamą intensyvumą, teisėjų kolegija sprendžia, kad apylinkės teismas paskyrė teisingus bei proporcingus bausmės dydžius, t. y. už viešosios tvarkos pažeidimą (2022-03-27) – laisvės atėmimą 1 metams; už grasinimą nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą – laisvės atėmimą 9 mėnesiams; už svetimo turto sugadinimą – laisvės atėmimą 1 metams; už viešosios tvarkos pažeidimą (2023-01-22) – laisvės atėmimą 1 metams 2 mėnesiams; už nedidelės vertės turto vagystę – areštą 30 parų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, t. y. prie griežčiausios bausmės, paskirtos už vieną iš padarytų nusikalstamų veikų, iš dalies pridedant švelnesnes bausmes, kurių dydis negali būti mažesnis nei 3 mėnesiai laisvės atėmimo už nusikaltimus ir ne mažesnis nei 10 parų arešto už baudžiamąjį nusižengimą, ir D. U. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams 3 mėnesiams. Su tokiais bausmių dydžiais ir galutine bausme teisėjų kolegija sutinka. Nuteistajam paskirtos bausmės savo dydžiu, palyginti su padarytomis nusikalstamomis veikomis ir atsižvelgiant į įstatyme nustatytą reglamentavimą, yra proporcingos ir nėra aiškiai per didelės.

46. Tuo tarpu tai, kad apeliantas prisipažino ir gailisi dėl trijų nusikalstamų veikų padarymo (BK 178 straipsnio 4 dalį, 187 straipsnio 1 dalį, 284 straipsnį (2023-01-22)) nesuponuoja išvados, kad nuteistajam D. U. turėjo būti skirti žymiai mažesni bausmės dydžiai nei už tas veikas, dėl kurių jis kaltu neprisipažino. Kaip jau minėta anksčiau, skiriant bausmes ir nustatant jos dydžius yra vertinama byloje nustatytų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių visuma, o ne pavienės aplinkybės. Gi, teisėjų kolegijos vertinimu, apylinkės teismas atsižvelgė bei įvertino visas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes ir, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė. Be kita ko, pabrėžtina, jog Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte konstatuota, kad dėl psichikos ir elgesio sutrikimų D. U. galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti, todėl spręsti, kad jo sveikatos būklė įtakojo nusikalstamų veikų darymą ir tuo pagrindu švelninti paskirtą bausmę ar vertinti, kad D. U. buvo netinkamai individualizuota paskirta bausmė nėra jokio pagrindo. Taigi, teisėjų kolegija sprendžia, kad D. U. paskirta bausmė tiek už atskiras nusikalstamas veikas, tiek ir subendrinta bausmė yra teisinga ir tinkamai individualizuota. Jokių išimtinių aplinkybių, susijusių su nuteistojo padarytomis nusikalstamų veikų pobūdžiu ar jo asmenybe, šioje byloje nenustatyta, todėl dar labiau švelninti paskirtą bausmę ar kitaip lengvinti nuteistojo padėtį nėra jokio pagrindo.

47. Kaip matyti, nuteistojo teigimu, teismas netinkamai subendrino ir atskirais nuosprendžiais paskirtas bausmes. Apeliantas neginčija bausmių subendrinimo būdo (dalinio bausmių sudėjimo), taikyto sudedant skundžiamu nuosprendžiu ir Panevėžio apylinkės teismo 2023-11-20 nuosprendžiu paskirtas bausmes, tačiau mano, kad šiuo atveju minėtos bausmės buvo subendrintos beveik visiško sudėjimo būdu.

48. Vertinant apylinkės teismo pridėtos bausmės dalį pabrėžtina, jog apylinkės teismas prie paskirtos 2 metų 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmės iš dalies pridėjo Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2023-11-20 nuosprendžiu paskirtos 2 metų laisvės atėmimo bausmės dalį ir paskyrė galutinę subendrintą bausmę – 4 metus laisvės atėmimo. Nors iš tiesų pridėta bausmės dalis – 1 metai 9 mėnesiai, yra gan didelė ir apylinkės teismas nemotyvavo pridedamos bausmės dalies, kaip to reikalauja BK 63 straipsnio 4 dalis, tačiau toks pažeidimas nelaikomas esminiu, nes parinktas pridedamos bausmės dydis yra teisingas ir proporcingas. Apygardos teismas, spręsdamas dėl apylinkės teismo pridėtos bausmės dalies, atsižvelgia į nuteistojo asmenybę, kuri iš esmės charakterizuojama neigiamai, padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir pobūdį, kitas bausmės skyrimui reikšmingas bei šios nutarties 44 punkte aptartas aplinkybes ir sprendžia, kad siekiant įgyvendinti bausmės tikslus nagrinėjamu atveju pridėta laisvės atėmimo bausmės dalis turi būti itin žymi, ką apylinkės teismas ir padarė. Jokių aplinkybių, kodėl paskirta subendrinta galutinė bausmė yra neteisinga ar proporcinga apeliantas nenurodė ir apygardos teismo teisėjų kolegija tokių aplinkybių nenustatė.

49. Taigi, atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas bei pagrįstas, todėl jį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

50. Iš Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus pažymos matyti, kad iš nuteistojo D. U. valstybei prašoma išieškoti 295,83 Eur valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų (7 t., b. l. 202-204). Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Vadovaujantis BPK 322 straipsnio 1 dalimi, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje gynėjo dalyvavimas buvo pripažintas būtinu dėl priežasčių, nepriklausančių nuo D. U. valios, taip pat atsižvelgusi į tai, kad nuteistasis yra suimtas, jam paskirta reali laisvės atėmimo bausmė, teisėjų kolegija sprendžia, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos iš jo neišieškotinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo D. U. apeliacinį skundą atmesti.

Netenkinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus prašymo iš nuteistojo D. U. valstybei išieškoti 295,83 Eur valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų.