Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Gaidytės-Lavrinovič, Arūno Kaminsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dainos Kukalienės,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos E. R. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo,

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 54 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad leidimas nuolat gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu užsienietis gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės. Įstatymas nenustato išimčių, kurioms esant, užsieniečiui, gyvenančiam ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės, leidimas nuolat gyventi galėtų būti nepanaikintas, išskyrus atvejus, kai užsienietis turi leidimą nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8¹ punkte ar 8² punkte nustatytu pagrindu ir įrodo, kad yra išvykęs į savo kilmės valstybę dirbti, užsiimti kita teisėta veikla arba studijuoti, šis laikotarpis jam ir jo šeimos nariams, kurie turi leidimą nuolat gyventi, pratęsiamas iki 24 mėnesių iš eilės.

Byloje yra pateikti duomenys, jog pareiškėja nurodė, kad nuo 2017 m. ji vykdo individualią veiklą Rusijos Federacijoje, o nuo 2025 m. sausio vykdo individualią veiklą Portugalijoje, taip pat yra atsakovui prieinami VMI ir Sodros duomenys, jog pareiškėja Lietuvos Respublikoje deklaravo pajamas, gautas už individualią veiką ir sumokėjo mokesčius, taip pat mokėjo sveikatos draudimo mokestį, todėl pareiškėjai taikytina išimtis, kai užsienietis turi leidimą nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8¹ punkte ar 8² punkte nustatytu pagrindu ir įrodo, kad yra išvykęs į savo kilmės valstybę dirbti, užsiimti kita teisėta veikla arba studijuoti, šis laikotarpis jam ir jo šeimos nariams, kurie turi leidimą nuolat gyventi, pratęsiamas iki 24 mėnesių iš eilės.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad leidimas nuolat gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu užsienietis gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės arba užsienietis, kuriam leidimas nuolat gyventi išduotas šio Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8¹ ar 8² punkte nustatytu pagrindu, gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 24 mėnesius iš eilės.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra nurodęs, kad Įstatyme nenustatyta išimčių, kurioms esant, užsieniečiui, gyvenančiam ne ES valstybėje narėje ilgiau nei 12 mėnesių iš eilės, leidimas nuolat gyventi galėtų būti nepanaikintas, išskyrus atvejus, kai užsienietis, kuriam leidimas nuolat gyventi išduotas šio Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8¹ ar 8² punkte nustatytu pagrindu, gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 24 mėnesius iš eilės (žr., pvz., 2023 m. gruodžio 13 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-2551-629/2023; 2021 m. birželio 30 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-3289-520/2021; ir kt.). Kita vertus, LVAT praktikoje, kaip nurodo ir pareiškėja, reikšmingomis aplinkybėmis sprendžiant dėl atsakovo sprendimų panaikinti užsieniečiams išduotus leidimus nuolat gyventi Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu pagrįstumo ir teisėtumo, kaip reikšminga aplinkybė pripažįstama ir Covid-19 pandemija, galinti turėti reikšmės sprendžiant dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo, taip pat asmens amžius ir jo sveikatos būklė (žr., pvz., 2024 m. sausio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-881-629/2024; 2024 m. rugsėjo 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2165-815/2024; 2025 m. birželio 4 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-1412-520/2025).

Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostata priimta, įgyvendinant 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvą 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2011 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2011/51/ES, (toliau – ir Direktyva). Direktyvos 9 straipsnio „Statuso panaikinimas arba praradimas“ 1 dalies c papunktyje yra nustatyta, kad ilgalaikiai gyventojai praranda teisę į ilgalaikio gyventojo statusą tais atvejais, kai praleista ilgiau nei 12 mėnesių iš eilės išvykus iš Bendrijos teritorijos. Direktyvos 9 straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad nukrypstant nuo šios nuostatos, valstybės narės gali nustatyti, kad prabuvus išvykoje ilgiau nei 12 mėnesių iš eilės arba dėl ypatingų arba išskirtinių priežasčių ilgalaikio gyventojo statusas nėra panaikinamas arba prarandamas. Šiuo aspektu aktualios Direktyvos 4 konstatuojamosios dalies nuostatos, nurodančios, kad trečiųjų šalių piliečių, kurie yra ilgalaikiai valstybių narių gyventojai, integracija yra esminis elementas skatinant ekonominę ir socialinę sanglaudą, kurią Europos Bendrijos steigimo sutartis nurodo pagrindiniu Bendrijos tikslu. Direktyvos 6 konstatuojamoji dalis nustato, jog pagrindinis kriterijus, kad būtų suteiktas ilgalaikio gyventojo statusas, turi būti gyvenimo valstybės narės teritorijoje trukmė. Gyvenama turi būti teisėtai ir nuolat, kad būtų galima parodyti, jog žmogus įsitvirtino toje šalyje. Reikėtų numatyti prielaidas tam tikram lankstumui, kas leistų atsižvelgti į tokias aplinkybes, dėl kurių asmeniui gali tekti laikinai išvykti iš tos teritorijos. Direktyvos 9 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalies c punkte ir straipsnio 4 dalyje nurodytais atvejais, statusą suteikusi valstybė narė taiko palengvintą ilgalaikio gyventojo statuso atstatymo tvarką. Minima tvarka ypač taikoma asmenims, gyvenusiems antrojoje valstybėje narėje studijų tikslu. Ilgalaikio gyventojo statuso atstatymo sąlygas ir tvarką nustato nacionalinė teisė.

LVAT teisėjų kolegijos vertinimu, Direktyvos 9 straipsnio 1 dalies c punkto, taigi, ir Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymo prasme svarbus asmens fizinio (ne)buvimo, o ne (ne)gyvenimo ES teritorijoje faktas. Netgi darant prielaidą, kad valstybei nenustačius jokių išimčių dėl 12 mėnesių buvimo ES teritorijoje laikotarpio pratęsimo pagal Direktyvos 9 straipsnio 2 dalį, užsieniečio teisė į ilgalaikio gyventojo statusą yra prarandama, atkreiptinas dėmesys į tai, kad šiuo atveju valstybėms narėms Direktyvos 9 straipsnio 5 dalyje taip pat yra įtvirtinta pareiga nustatyti ir taikyti supaprastintą ilgalaikio gyventojo statuso atstatymo tvarką. Įstatyme bei Tvarkos apraše nuostatų dėl supaprastinto / palengvinto ilgalaikio gyventojo statuso atkūrimo nėra. Nacionaliniame reglamentavime nesant užsieniečiams įtvirtintų galimybių supaprastinta tvarka atkurti ilgalaikio gyventojo statusą, jį praradus dėl nebuvimo ES teritorijoje ilgiau nei 12 mėnesių, toks užsienietis praranda vieną iš esminių savo teisių gynimo priemonių ir teisinį saugumą, kurį užtikrinti siekta minėta Direktyva. Todėl manytina, jog ilgalaikio gyventojo statuso praradimas, nesant nustatytos supaprastintos šio statuso atkūrimo tvarkos ir duomenų, kad konkrečiu atveju užsienietis piktnaudžiavo teise, yra neproporcinga pasekmė (žr., pvz., 2025 m. birželio 4 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-1412-520/2025).

Nagrinėjamu atveju pareiškėja kaip ypatingas jos nebuvimo ES teritorijoje ilgiau nei 12 mėnesių iš eilės priežastis nurodo tai, kad ji į Rusiją išvyko verslo reikalais ir grįžti negalėjo dėl Covid-19 pandemijos ribojimų. Pabrėžia, kad Rusijoje galiojo Vyriausybės nutarimas, kuriuo buvo draudžiamas išvykimas iš Rusijos net tiems asmenims, kurie turėjo leidimus gyventi užsienyje. Pažymi, kad galioję apribojimai neleido sugrįžti į Lietuvą ir tai nepriklausė nuo pareiškėjos valios.

Byloje ginčo, kad pareiškėja turi verslą Rusijoje bei Portugalijoje (nuo 2025 m.), nėra. Pažymėtina, kad Valstybės lygio ekstremalioji situacija visoje šalyje dėl naujojo koronaviruso (Covid-19) plitimo grėsmės paskelbta Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. 152 ir galiojo iki 2022 m. gegužės 1 d. (Vyriausybės 2022 m. balandžio 20 d. nutarimas Nr. 378). Pandemijos pradžioje, atsižvelgiant į tai, kad Covid-19 buvo pripažinta ypač pavojinga užkrečiama liga, atsižvelgiant į jos paplitimo mastą, pasekmes žmonių gyvybei ir sveikatai, įvertinus epidemiologinę situaciją šalyje ir visame pasaulyje, turimus mokslininkų surinktus duomenis, kompetentingų tarptautinių organizacijų ir ekspertų teikiamas rekomendacijas, taikyti patys griežčiausi ribojimai. Nors šiuo laikotarpiu nebuvo visiškai apribota užsieniečių, turinčių teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinančius dokumentus, galimybė grįžti į Lietuvą, tačiau buvo taikomi plataus masto ribojimai tiek asmenų judėjimo, tiek įvairios ūkinės veiklos bei kitose srityse, dėl kurių kasdienis gyvenimas buvo sutrikdytas. Pareiškėjos išvykimo iš Lietuvos Respublikos laikotarpis sutapo su Covid-19 pandemijos pradžia, kuomet buvo taikomi itin griežti apribojimai, epidemija plito labai greitai, mirtingumas nuo šios ligos buvo labai didelis. Nors pareiškėja dėl savo amžiaus ir sveikatos būklės nepriklauso labiausiai pažeidžiamų asmenų grupei, tačiau teismo vertinimu, keliauti pandemijos metu buvo ypač rizikinga, pavojinga sveikatai ir gyvybei. Atsižvelgiant į tai, teismas šiuos pareiškėjo argumentus vertina kaip pagrįstus ir konstatuoja, kad atsakovas netinkamai sprendė dėl šių aplinkybių.

Kitas argumentas, kurį skunde teismui akcentuoja pareiškėja yra tai, kad turėjo būti taikoma Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta išimtis. Teismas su šiais argumentais nesutinka. Pareiškėjai leidimas nuolat gyventi buvo išduotas ne pagal Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8¹ punkto ar 8² punktų pagrindus, todėl išimtis pareiškėjai negalėjo būti pritaikyta.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad netinkamai buvo įvertinti ir pareiškėjos socialiniai ryšiai su Lietuva. Teismas pritaria atsakovo pastebėjimams, kad pareiškėja dažnai vyksta į Rusiją, tačiau nustatytos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėja po ginčo laikotarpio neviršija teisės aktais nustatyto išvykimo laikotarpio. Pastebėtina ir tai, kad pareiškėja (duomenys neskelbtini) gimė Vilniuje ir iki 2009 m. buvo Lietuvos pilietė; Lietuvos pilietybės pareiškėja neteko nuo 2009 m., kuomet mama gavo pareiškėjai Rusijos pasą; pateikti rašytiniai įrodymai bei posėdžio metu išdėstyti argumentai patvirtina, kad pareiškėja 2025 m. kovo 27 d. pateikė prašymus dėl Lietuvos pilietybės grąžinimo ir leidimo nuolat gyventi kaip lietuvių kilmės asmeniui išdavimo, kol bus išspręstas klausimas dėl Lietuvos pilietybės grąžinimo; pareiškėjos giminės iš mamos pusės yra iš Lietuvos ir visą gyvenimą gyveno Lietuvoje; pareiškėja laikotarpiu nuo 2002 m. iki 2010 m. mokėsi Lietuvoje; pareiškėja teismui yra pateikusi įrodymus dėl nekilnojamojo turto nuomos (sutartis šiuo metu negalioja), sudarytų teikimo paslaugų Lietuvoje, įrodymus dėl jos sutuoktinio turimo verslo bei automobilio. Šios aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, neabejotinai pagrindžia pareiškėjos ryšius su Lietuvos Respublika.

Kaip ne kartą akcentavo LVAT, esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti (žr., pvz., 2015 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-398-442/2015; 2012 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje A-520–2294/2012, 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-444-2366/2012).

Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, atsakovo išvada apie pareiškėjos socialinių, ekonominių ryšių nebuvimą Lietuvos Respublikoje yra nepagrįsta, taip pat liko neįvertinta Covid-19 pandemijos įtaka pareiškėjos pareigų, susijusių su nuolatinio gyventojo statuso turėjimu, tinkamam vykdymui, atsižvelgiant į individualią pareiškėjos situaciją.

Atsižvelgdama į šiame sprendime aptartą ginčo teisinį reguliavimą, teismų praktiką ir šios bylos faktines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Migracijos departamentas tinkamai ir visapusiškai neišnagrinėjo visų pareiškėjos prašymui teisingai išspręsti teisiškai svarbių aplinkybių, todėl priėmė neteisėtus Sprendimą ir Sprendimą 1, kurie naikinami, o atsakovas įpareigojamas iš naujo spręsti dėl pareiškėjos 2025 m. kovo 4 d. prašymo pakeisti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.

Pareiškėja prašo teismo priteisti 900 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, nei nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) (toliau – ir Rekomendacijos).

Pagal Rekomendacijų 2 punktą, nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, rekomenduojama atsižvelgti į Rekomendacijų 8 punkte nustatytus maksimalius dydžius ir į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, kitas svarbias aplinkybes. Rekomendacijų 7 punktas įtvirtina, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).

Į bylą pateikti rašytiniai įrodymai leidžia spręsti, kad už suteiktas teisines paslaugas buvo sumokėta 900 Eur, t. y. 700 Eur už skundo parengimą; 100 Eur užatstovavimą teismo posėdyje bei 100 Eur konsultaciją dėl leidimo gyventi panaikinimo.

2024 metų IV ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje, kuris, vadovaujantis oficialia Lietuvos Respublikos statistikos departamento skelbiama informacija, buvo 2 335,9 Eur.

Pagal Rekomendacijų 8.2 punktą, už ieškinį, priešieškinį, atsiliepimą į ieškinį ar priešieškinį nustatytas koeficientas – 2,5 t. y. už 2025 m. balandžio 2 d. skundo surašymą maksimaliai galima priteisti suma būtų 5 839,75 Eur (2,5x2335,9). Teismui pateikti rašytiniai įrodymai tvirtina, kad už 2025 m. balandžio 2 d. skundo surašymą Regionų administraciniam teismui pareiškėja sumokėjo 700 Eur. Ši suma neviršija Rekomendacijose už ieškinio rengimą ar atsiliepimą į ieškinį numatytų maksimaliai galimų priteisti sumų dydžių, todėl galėtų būti priteista.

Pareiškėja taip pat prašo teismo priteisti 100 Eur už atstovavimą teismo posėdyje bei 100 Eur už suteiktą konsultaciją.

Rekomendacijų 8.19 punkte nustatyta, kad už vieną teisinių konsultacijų, atstovavimo teisme, pasirengimo teismo ar parengiamajam posėdžiui valandą, dalyvavimo derybose dėl taikos sutarties sudarymo valandą ar asmens atstovavimo ikiteisminėse ginčų sprendimo institucijose, jeigu tas pats ginčas vėliau tapo teisminiu, valandą – 0,1. Pagal Rekomendacijų 9 punktą, teisinių paslaugų teikimo laiko suma skaičiuojama valandomis. Minutėmis skaičiuojamas laikas apvalinimas [Infolex – apvalinamas]: iki 30 minučių atmetama, 30 ir daugiau minučių laikoma kaip valanda.

Atstovavimo laikas 2025 m. birželio 10 d. teismo posėdyje – 26 min., o konsultacija truko 1 val. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjai galėtų būti priteista 100 Eur už suteiktą konsultaciją.

Rekomendacijų 5 punktas nustato, kad už advokato padėjėjo teikiamas teisines paslaugas skaičiuojama 80 procentų šių rekomendacijų 8 punkte nurodyto maksimalaus užmokesčio. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjai priteistina 640 Eur patirtų bylinėjimosi išlaidų suma.

Teisme 2025 m. birželio 27 d. buvo gautas pareiškėjos prašymas atnaujinti bylos nagrinėjimą, siekiu įvertinti aplinkybes, susijusias su pareiškėjos prašymu dėl pilietybės grąžinimo įvertinimo, t. y. pareiškėja pateikė įrodymus, kad atsakovas priėmė pareiškėjos prašymą dėl pilietybės grąžinimo. Pažymėtina, jog šių aplinkybių atsakovas neneigė ir tai patvirtina jau byloje esantys įrodymai. Dar daugiau, teismas sprendė dėl Sprendimo ir Sprendimo 1 priėmimo teisėtumo ir pagrįstumo priimant juos ir nustatė, kad jie priimti nepagrįstai. Atsižvelgiant į tai, teismas pareiškėjos prašymo dėl bylos nagrinėjimo atnaujinimo netenkina.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 2 punktu, 4 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjos E. R. skundą tenkinti.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. kovo 18 d. sprendimą Nr. 25S72821, kuriuo panaikintas nuolatinis leidimas gyventi Nr. LT7521507; panaikinti 2025 m. kovo 17 d. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sprendimą Nr. 25S70547 nutraukti prašymo pakeisti leidimą nuolat gyventi nagrinėjimą.

Įpareigoti atsakovą iš naujo spręsti dėl pareiškėjos 2025 m. kovo 4 d. prašymo pakeisti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.

Priteisti pareiškėjai E. R. iš Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 640 Eur (šešis šimtus keturiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Sprendimas per 14 (keturiolika) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų administracinį teismą.