- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-01-17
- Bylos Nr.
- A-881-629/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-07471-2023-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Veslava Ruskan (pirm.), Arūnas Dirvonas, Milda Vainienė (pran.)
- Pareiškėjas
- N. T.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 8.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos N. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. spalio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos N. T. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėja N. T. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2023 m. birželio 19 d. sprendimą Nr. 23S92022 (toliau – ir Sprendimas).
2. Pareiškėja skunde nurodė šiuos argumentus:
2.1. Pareiškėja 2023 m. balandžio 7 d. pateikė prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, kadangi turimo išduoto leidimo nuolat gyventi galiojimo laikas baigiasi. Lietuvoje gyvena nuo 1992 metų, nuolat deklaruotoje gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini).
2.2. Departamentas Sprendimu panaikino pareiškėjai leidimą nuolat gyventi tuo pagrindu, kad asmuo gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės.
2.3. Departamentas neatsižvelgė į objektyvias aplinkybes, kad pareiškėja negalėjo parvykti į savo gyvenamąją vietą dėl asmenų judėjimo suvaržymų įvestų dėl COVID-19 pandemijos. Pareiškėja 2019 m. lapkričio 15 d. išvyko iš Lietuvos Respublikos aplankyti Rusijos Federacijoje gyvenančią mamą, 2020 m. vasario mėnesį buvo įvesti daliniai kelionių ribojimai, o 2020 m. balandžio mėnesį buvo visiškai apribotas asmenų judėjimas ne tik tarp valstybių, bet ir įvesti draudimai išeiti iš gyvenamųjų patalpų.
2.4. Atsakovo išvada, kad pareiškėjos su Lietuvos Respublika nesieja socialiniai, ekonominiai ar šeiminiai ryšiai yra nepagrįsta. Sprendimo priėmimo metu pareiškėjai buvo 72 metai. Sprendime remiamasi Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos informacinės sistemos duomenimis, tačiau nepateikiami duomenys, kad pareiškėja dirbo kenksmingomis sąlygomis, buvo atleista iš darbo dėl pablogėjusios sveikatos, Lietuvos Respublikoje yra išdirbusi laikotarpį reikalingą senatvės pensijai gauti, vėliausiai nuo 2009 m. buvo išankstinės pensijos gavėja, o suėjus pensiniam amžiui nuo 2011 m. sausio 10 d. yra senatvės pensijos gavėja, nuo 2009 m. vienintelės pareiškėjos gaunamos pajamos ir pragyvenimo šaltinis yra Valstybinio socialinio draudimo fondo mokama pensija, kuri nėra draudžiamosios pajamos, kadangi pareiškėja yra Lietuvos Respublikos senatvės pensijos gavėja, ji yra apdrausta privalomuoju sveikatos draudimu Lietuvos Respublikoje. Lietuvos Respublikoje ji gauna sveikatos paslaugas ir gydymą. Ji turi lėtinių ligų ir nuolat lankosi Lietuvos Respublikos gydymo įstaigose. Pareiškėjos vyras R. T. mirė (duomenys neskelbtini), jis buvo ne tik Lietuvos Respublikos pilietis, bet ir tremtinys, asmuo pripažintas nukentėjusiu nuo 1939-1990 metų okupacijų. Pareiškėja susituokė su juo tremtyje, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, su sutuoktiniu atvyko į Lietuvą, čia gyveno ir dirbo visą laiką, dalyvavo tremtinių renginiuose, pareiškėja su sutuoktiniu santuokoje gyveno ilgą laiką, vien Lietuvos Respublikoje 19 metų (iki sutuoktinio mirties), tai, kad pora negalėjo susilaukti vaikų yra labai skaudi tema pareiškėjai. Neturint vaikų, pareiškėja labai artimai bendravo su sutuoktinio giminėmis, juos sieja nuolatiniai kontaktai ir artimi ryšiai. Jau 30 metų vyksta nuolatinis bendravimas su sutuoktinio pusseserėmis, jų tėvais, vaikais ir vaikaičiais, pareiškėją su jais sieja nuolatinis ryšys. Sutuoktinis yra palaidotas Lietuvoje. Pareiškėjos mamai šiuo metu yra 98 metai.
Atsiliepimas
3. Atsiliepime į skundą atsakovas prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė šiuos argumentus:
3.1. Departamentas, nagrinėdamas pareiškėjos prašymą, nustatė, kad pareiškėja 2019 m. lapkričio 15 d. išvyko iš Lietuvos Respublikos, o grįžo 2021 m. birželio 21 d. 2023 m. balandžio 17 d. ir 2023 m. birželio 15 d. Departamentas per MIGRIS komunikaciją išsiuntė pareiškėjai prašymus pateikti išsamius paaiškinimus dėl pareiškėjos buvimo / nebuvimo Lietuvoje minėtu laikotarpiu. Pareiškėja, 2023 m. gegužės 30 d. atsakydama į Departamento prašymą, nurodė, kad 2019 m. lapkričio 15 d. išvažiavo į Rusiją pas motiną ir iki 2021 m. birželio 21 d. negalėjo grįžti į Lietuvą, nes prasidėjo koronaviruso pandemija ir buvo taikomi apribojimai dėl sienų kirtimo.
3.2. Įvertinęs duomenis apie pareiškėjos išvykimus ir atvykimus į Lietuvos Respubliką, atsakovas darė išvadą, kad pareiškėja daugiau nei 12 mėn. iš eilės negyveno Lietuvos Respublikoje ar kitoje Europos Sąjungos valstybėje. Departamentas, įvertinęs pareiškėjos paaiškinimuose nurodytą informaciją ir Departamento turimus duomenis, kad pareiškėja daugiau nei 12 mėn. iš eilės negyveno Lietuvos Respublikoje ar kitoje Europos Sąjungos valstybėje, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 54 straipsnio 1 dalies 3 punktu panaikino pareiškėjos leidimą nuolat gyventi.
3.3. Įstatymo 54 straipsnis nustato imperatyvius leidimų nuolat gyventi panaikinimo pagrindus, o iki šiol apribojimai patekti į Lietuvos Respubliką dėl karantino nėra laikomi išimtimi panaikinti leidimą nuolat gyventi Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu. Be to, pagal karantino metu galiojusias taisykles, užsieniečiai, turintys leidimą gyventi (t. y. turintys teisę gyventi Lietuvos Respublikoje), be didesnių ribojimų galėjo atvykti į Lietuvos Respubliką.
II.
4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. spalio 24 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.
5. Teismas konstatavo, kad Departamento Sprendime padarytą išvadą, jog pareiškėja negyveno Lietuvoje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės, patvirtina byloje esantys duomenys apie pareiškėjos Lietuvos Respublikos valstybės sienos kirtimus, todėl teismo vertinimu, Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėtai ir pagrįstai panaikino pareiškėjos leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.
6. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ginčijamas Departamento Sprendimas neužkerta kelio pareiškėjai išbuvus Lietuvos Respublikoje reikiamą laikotarpį bei esant kitoms atitinkamoms Įstatymo nustatytoms sąlygoms pakartotinai kreiptis dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo.
III.
7. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. spalio 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti. Pareiškėja taip pat prašo priteisti 1 261,25 Eur bylinėjimosi išlaidų.
8. Pareiškėjos teigimu, teismas neįvertino šio ginčo teisingam išsprendimui reikšmingų aplinkybių: 1) pareiškėja išvyko iš Lietuvos Respublikos 2019 m. lapkričio 15 d., t. y. iki COVID-19 pandemijos pradžios; 2) pareiškėja planavo grįžti į Lietuvos Respubliką 2020 m. kovo mėnesio pradžioje; 3) 2020 m. vasario 26 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 152 paskelbta valstybės lygio ekstremalioji situacija visoje šalyje dėl COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) plitimo grėsmės ir įvesti ribojimai; 4) ribojimai buvo įvesti visose valstybėse ir ne tik vykimui per valstybių sienas, bet ir asmenų skaičiui vienoje vietoje, atstumams, tarp asmenų ir t. t., apribotos ūkinės veiklos, taip pat ir keleivių pervežimas, kas padarė neįmanomą susisiekimą ne tik tarp valstybių, bet ir tarp valstybių teritorijų; 5) pareiškėja yra garbaus amžiaus ir susidariusioje situacijoje veikė pagal savo galimybes; 6) nurodytu laikotarpiu galiojo Pasaulinės sveikatos organizacijos rekomendacija rizikos grupių asmenims, o viena iš rizikos grupių asmenys virš 60 metų amžiaus, vengti bet kokių išorinių kontaktų; 7) pareiškėja į Lietuvos Respubliką grįžo 2021 m. birželio 21 d., tai yra po savaitės nuo susisiekimo maršrutų atnaujinimo.
9. Pareiškėjos vertinimu, visas paminėtas aplinkybes vertinant kartu su kitais faktais, patvirtinančiais, kad pareiškėja nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje nuo 1992 metų, o į užsienį išvyksta tik vieną ar du kartus per metus, darytina išvada, kad išvykimas nuo 2019 m. lapkričio 15 d. iki 2021 m. birželio 21 d. yra išimtinai dėl aplinkybių, nepriklausiusių nuo pareiškėjos valios.
Šalies argumentai
10. Pareiškėjos teigimu, teismas nesivadovavo teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais.
11. Pareiškėjos vertinimu, teismas netinkamai taikė Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Ji pažymi, kad tam, jog būtų nustatytas gyvenimo kitoje valstybėje faktas, turi būti nustatyti socialiniai ekonominiai ryšiai su ta valstybe. Vien nebuvimas Lietuvos Respublikoje, o ypač, kaip šiuo atveju, dėl aplinkybių nepriklausančių nuo asmens valios, nepanaikina asmens nuolatinio gyventojo statuso, nes nuolatinis gyvenimas nėra vien fizinis buvimas teritorijoje, bet apima ir kitus asmens ir valstybės tarpusavio santykius ir įsipareigojimus.
12. Pareiškėja N. T. nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje nuo 1992 metų, dirbo kenksmingomis sąlygomis, buvo atleista iš darbo dėl pablogėjusios sveikatos, Lietuvos Respublikoje yra išdirbusi laikotarpį, reikalingą senatvės pensijai gauti, vėliausiai nuo 2009 m. buvo išankstinės pensijos gavėja, o suėjus pensiniam amžiui nuo 2011 m. sausio 10 d. yra senatvės pensijos gavėja. Nuo 2009 m. vienintelės N. T. gaunamos pajamos ir pragyvenimo šaltinis yra Valstybinio socialinio draudimo fondo mokama pensija, tai yra visos jos gaunamos pajamos 100% yra gaunamos Lietuvos Respublikoje. Kadangi N. T. yra Lietuvos Respublikos senatvės pensijos gavėja, ji yra apdrausta privalomuoju sveikatos draudimu Lietuvos Respublikoje. Lietuvos Respublikoje ji gauna sveikatos paslaugas ir gydymą. Pareiškėjai nuosavybės teise priklauso nekilnojamas turtas deklaruotoje gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini), ir tai yra vienintelis jos būstas, vienintelis nekilnojamas turtas. Visos šios aplinkybės patvirtina, kad asmeniniai, socialiniai ir ekonominiai pareiškėjos interesai yra ir nebuvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu buvo tik Lietuvos Respublikoje, ji fizinio nebuvimo Lietuvos Respublikoje metu buvo nuolatinė jos gyventoja pagal interesų buvimo vieta ir tarpusavio įsipareigojimus su valstybe.
Šalies argumentai
13. Pareiškėja nurodo, kad sąžiningai mokėjusi mokesčius ir dirbusi nustatytą laikotarpį senatvės pensijai gauti, o gaunama pensija yra vienintelės pajamos ir vienintelis pragyvenimo šaltinis, ji verčiama išvykti į Rusijos Federaciją, į kurią piniginiai pervedimai yra negalimi dėl įvestų tarptautinių sankcijų ir bankų atjungimo nuo SWIFT sistemos. Pareiškėja, sąžiningai mokėjusi sveikatos draudimo įmokas ir užsitikrinusi sveikatos priežiūros paslaugas Lietuvos Respublikoje iki gyvenimo pabaigos, praras šias garantijas, kas sukels nepagrįstą finansinę naštą, o taip pat ir pavojų sveikatai ir gyvybei. Šios aplinkybės patvirtina, kad priimtas Sprendimas pažeidžia ir sąžiningumo principą, kai valstybė atsisako savo įsipareigojimų nuolatiniam gyventojui, kada tai pačiai valstybei nebenaudinga.
Atsiliepimas
14. Atsakovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašydamas apeliacinį skundą atmesti.
15. Atsakovas laikosi atsiliepime į skundą išdėstytos pozicijos, kad paaiškėjus Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytam pagrindui leidimas nuolat gyventi yra imperatyviai panaikinamas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
16. Byloje kilo ginčas dėl Migracijos departamento 2023 m. birželio 19 d. sprendimo Nr. 23S92022, kuriuo pareiškėjai panaikintas leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, pagrįstumo ir teisėtumo.
17. Pirmosios instancijos teismas sprendimu pareiškėjos skundą atmetė. Teismas nustatė, kad pareiškėja gyveno ne Lietuvos Respublikoje daugiau kaip 12 mėnesių iš eilės, todėl vertino, kad atsakovas pagrįstai panaikino leidimą nuolat gyventi Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu.
18. Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde akcentuoja, kad vien formalus Įstatyme nustatyto pagrindo egzistavimas nėra pakankamas leidimui nuolat gyventi panaikinti. Pareiškėja teigia negalėjusi grįžti į Lietuvą dėl nuo jos valios nepriklausančių aplinkybių, susijusių su Covid-19 pandemija ir jos metu taikytais apribojimais.
19. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas nagrinėja šią bylą apeliacine tvarka ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
20. Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad leidimas nuolat gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu užsienietis gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės arba užsienietis, kuriam leidimas nuolat gyventi išduotas šio Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 81 ar 82 punkte nustatytu pagrindu, gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 24 mėnesius iš eilės.
21. Pažymėtina, kad Įstatymo nuostatos, susijusios su ilgalaikio gyventojo statuso panaikinimu, turi būti aiškinamos ir taikomos, atsižvelgiant į atitinkamas 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvos 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso (toliau – ir Direktyva 2003/109/EB), su kuria yra suderintos Įstatymo nuostatos (Įstatymo 1 str. 2 d., jo priedo 7 p.), nuostatas.
22. Teisingumo Teismo jurisprudencijoje, kalbant apie Direktyva 2003/109 siekiamą tikslą, nurodoma, kad pirmiausia iš jos 2, 4, 6 ir 12 konstatuojamųjų dalių matyti, kad ja siekiama užtikrinti trečiosios šalies piliečių, ilgai ir teisėtai gyvenančių valstybėse narėse, integraciją ir šiuo tikslu priartinti šių trečiosios šalies piliečių teises prie teisių, kuriomis naudojasi Sąjungos piliečiai, visų pirma įvairiose ekonominėse ir socialinėse srityse elgiantis su jais lygiai taip pat kaip ir su Sąjungos piliečiais. Būtent tam, kad minėti trečiųjų šalių piliečiai galėtų pasinaudoti šioje direktyvoje numatytomis teisėmis, jiems pagal jos 4 straipsnio 1 dalį suteikiamas ilgalaikio gyventojo statusas (Teisingumo Teismo 2022 m. sausio 20 d. Sprendimo byloje Nr. C-432/20, 36 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
23. Atsakovas, nagrinėdamas pareiškėjos 2023 m. balandžio 7 d. pateiktą prašymą dėl leidimo nuolat gyventi pakeitimo, nustatė, kad pareiškėja nuo 2019 m. lapkričio 15 d. iki 2021 m. birželio 21 d. gyveno ne Europos Sąjungos valstybėje narėje. Atsakovas taip pat nustatė, kad pareiškėja deklaruoja gyvenamąją vietą Lietuvoje nuo 1992 m.; pirmasis leidimas nuolat gyventi pareiškėjai išduotas 1994 m. sausio 28 d., vėliau buvo keičiamas; remiantis Gyventojų registrų centro duomenimis pareiškėja yra našlė, jos sutuoktinis, kuris buvo Lietuvos pilietis, mirė (duomenys neskelbtini); nėra duomenų, kad pareiškėja turėtų vaikų; Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis pareiškėja nuo 2007 m. Lietuvos Respublikoje nedirba, nėra duomenų apie jai mokėtas ar mokamas draudžiamąsias pajamas. Įvertinęs prašymo nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes atsakovas darė išvadą, kad pareiškėjos su Lietuvos Respublika nesieja socialiniai, ekonominiai ar šeiminiai ryšiai, todėl panaikino pareiškėjai leidimą nuolat gyventi, nes ji gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės.
24. Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad Migracijos departamentas yra viešojo administravimo subjektas, be kita ko, saistomas gero administravimo principo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad atsakingo valdymo (gero administravimo) principas įtvirtina viešojo administravimo subjekto pareigą imtis aktyvių veiksmų vykdant administracinę procedūrą; pagal gero administravimo principą, kuris įtvirtintas ir Europos Sąjungos teisėje (Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 str.), valstybės institucijos turi vykdyti procedūrą nešališkai ir objektyviai; formaliai ir biurokratiškai vykdomos viešojo administravimo funkcijos nesiderina su gero administravimo principu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I-13-520/2016).
25. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju Migracijos departamento veiksmai nagrinėjant pareiškėjos prašymą, neatitiko gero administravimo principo. Sprendimas, atsižvelgiant į sprendžiamo klausimo pobūdį ir galimas pasekmes pareiškėjai, vertintinas kaip formalus, priimtas nenustačius visų reikšmingų aplinkybių, netinkamai įvertinus pareiškėjos nurodytas aplinkybes, be kita ko, susijusias su pandemijos įtaka tinkamam pareiškėjos pareigų, susijusių su teise nuolat gyventi Lietuvoje, vykdymu.
26. Pareiškėja teigia, kad Migracijos departamentas ir pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju nepagrįstai neatsižvelgė į situaciją, susiklosčiusią dėl Covid-19 pandemijos ir su ja susijusių įvairių draudimų ir ribojimų taikymu.
27. Teisėjų kolegija tokį pareiškėjos apeliacinio skundo argumentą pripažįsta pagrįstu. Covid-19 pandemija, kaip aplinkybė, galinti turėti reikšmės sprendžiant dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, pripažįstama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3304-556/2022, 2023 m. spalio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2385-602/2023).
28. Pažymėtina, kad Valstybės lygio ekstremalioji situacija visoje šalyje dėl naujojo koronaviruso (Covid-19) plitimo grėsmės paskelbta Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. 152 ir galiojo iki 2022 m. gegužės 1 d. (Vyriausybės 2022 m. balandžio 20 d. nutarimas Nr. 378). Pandemijos pradžioje, atsižvelgiant į tai, kad Covid-19 buvo pripažinta ypač pavojinga užkrečiama liga, atsižvelgiant į jos paplitimo mastą, pasekmes žmonių gyvybei ir sveikatai, įvertinus epidemiologinę situaciją šalyje ir visame pasaulyje, turimus mokslininkų surinktus duomenis, kompetentingų tarptautinių organizacijų ir ekspertų teikiamas rekomendacijas, taikyti patys griežčiausi ribojimai. Nors šiuo laikotarpiu nebuvo visiškai apribota užsieniečių, turinčių teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinančius dokumentus, galimybė grįžti į Lietuvą, tačiau buvo taikomi plataus masto ribojimai tiek asmenų judėjimo, tiek įvairios ūkinės veiklos bei kitose srityse, dėl kurių kasdienis gyvenimas buvo sutrikdytas. Pasaulinė sveikatos organizacija vyresnius nei 65 m amžiaus asmenis bei asmenis, sergančius lėtinėmis ligomis priskyrė labiausiai pažeidžiamai gyventojų grupei, turinčiai didelę sunkių komplikacijų riziką užsikrėtus koronavirusu. Todėl šioms gyventojų grupėms rekomenduota ypatingai saugotis.
29. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjos išvykimo iš Lietuvos Respublikos laikotarpis sutapo su Covid-19 pandemijos pradžia, kuomet buvo taikomi itin griežti apribojimai, epidemija plito labai greitai, mirtingumas nuo šios ligos buvo labai didelis. Pareiškėja dėl savo amžiaus ir sveikatos būklės priklauso labiausiai pažeidžiamų asmenų grupei, todėl jai keliauti pandemijos metu buvo ypač rizikinga, pavojinga sveikatai ir gyvybei.
30. Teisėjų kolegija taip pat laiko nepagrįstu atsakovo argumentą, kad pareiškėja neturi ekonominių, socialinių ryšių su Lietuva. Bylos duomenimis, pareiškėja daugiau nei dvidešimt metų gyvena Lietuvoje, nuosavybės teise turi butą (duomenys neskelbtini) mieste, kuriame nuo 1992 m. deklaruoja gyvenamąją vietą, jos vyras buvo Lietuvos Respublikos pilietis, pripažintas nukentėjusiu nuo 1939-1990 metų okupacijų asmeniu, pareiškėja ilgus metus dirbo Lietuvoje, o nuo 2009 m. lapkričio 3 d. iki 2011 m. sausio 3 d. buvo išankstinės pensijos gavėja, nuo 2011 m. sausio 10 d. neterminuotai yra senatvės pensijos gavėja, gauna sveikatos priežiūros paslaugas viešosios įstaigos (duomenys neskelbtini) pirminės sveikatos priežiūros centre. Šios aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, neabejotinai pagrindžia pareiškėjos ryšius su Lietuvos Respublika.
31. Kaip ne kartą akcentavo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti (žr., pvz., 2015 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A398-442/2015; 2012 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje A520–2294/2012, 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2366/2012).
32. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, atsakovo išvada apie pareiškėjos socialinių, ekonominių ryšių nebuvimą Lietuvos Respublikoje yra nepagrįsta, taip pat liko neįvertinta Covid-19 pandemijos įtaka pareiškėjos pareigų, susijusių su nuolatinio gyventojo statuso turėjimu, tinkamam vykdymui, atsižvelgiant į individualią pareiškėjos situaciją, susijusią su jos amžiumi bei sveikatos būkle.
33. Atsižvelgdama į šiame sprendime aptartą ginčo teisinį reguliavimą, teismų praktiką ir šios bylos faktines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Migracijos departamentas tinkamai ir visapusiškai neišnagrinėjo visų pareiškėjos prašymui teisingai išspręsti teisiškai svarbių aplinkybių, todėl priėmė neteisėtą Sprendimą, kuris naikinamas (ABTĮ 91 str. 1 d. 1 p.). Pirmosios instancijos teismas, pritardamas esminėms Sprendimo išvadoms, netinkamai sprendė dėl Migracijos departamento taikytos materialiosios teisės, todėl teismo sprendimas naikinamas (ABTĮ 147 str.) ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo tenkinant apeliacinį skundą atsakovo Sprendimas yra panaikinamas ir Migracijos departamentas įpareigojamas iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą
34. Kadangi galutinis teismo procesinis sprendimas yra priimtas pareiškėjos naudai, ji įgyja teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.). Pareiškėja prašo priteisti iš atsakovo 700 Eur atstovavimo išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme bei 30 Eur už skundą sumokėto žyminio mokesčio ir 520 Eur atstovavimo išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, bei 11,25 Eur už apeliacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio.
35. Kadangi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, priima naują sprendimą, atitinkamai pakeičiamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (ABTĮ 41 str. 3 d.).
36. ABTĮ 40 straipsnio 5 dalyje, be kita ko, įtvirtinta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Vadovaujantis Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (Civilinio proceso kodekso 98 str. 2 d.).
37. Pareiškėja nurodo patyrusi 700 Eur išlaidų už advokato suteiktas teisines paslaugas pirmosios instancijos teisme, t. y. už skundo parengimą ir 520 Eur išlaidų už advokato suteiktas teisines paslaugas apeliacinės instancijos teisme, t. y. už apeliacinio skundo parengimą ir 41,25 Eur žyminio mokesčio už skundą ir apeliacinį skundą. Patirtos išlaidos grindžiamos 2023 m. liepos 11 d. pinigų-priėmimo kvitu, 2023 m. spalio 31 d. sąskaita už teisines paslaugas VR0159 bei mokėjimo nurodymais, patvirtinančiais žyminio mokesčio ir atstovavimo išlaidų apmokėjimą.
38. Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) 7 punkte įtvirtinta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).
39. Įvertinus pareiškėjos patirtas bylinėjimosi išlaidas už skundo ir apeliacinio skundo parengimą, sprendžiama, kad jų dydis neviršija Rekomendacijose nustatytų rekomenduotinų maksimalių priteisti išlaidų sumų (Rekomendacijų 7 p., 8.2 p. 8.9 p.). Patenkinus apeliacinį skundą, pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinus ir priėmus naują sprendimą, kuriuo pareiškėjos skundas tenkinamas, pastarajai priteistinos bylinėjimosi išlaidos, t. y. 41,25 Eur žyminio mokesčio ir 1 220 Eur atstovavimo išlaidų, viso – 1 261,25 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjos N. T. apeliacinį skundą tenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. spalio 18 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Pareiškėjos N. T. skundą tenkinti.
Panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2023 m. birželio 19 d. sprendimą Nr. 23S92022 ir pareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos iš naujo išnagrinėti pareiškėjos N. T. prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje ir priimti naują sprendimą.
Priteisti pareiškėjai N. T. iš atsakovo Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 1 261,25 Eur (vieną tūkstantį du šimtus šešiasdešimt vieną Eur ir 25 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.
Sprendimas neskundžiamas.