- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-10-25
- Bylos Nr.
- eA-2385-602/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-07518-2023-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Veslava Ruskan (pirm.), Arūnas Sutkevičius
- Pareiškėjas
- O. B.
- Atsakovas
- Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo O. B. (O. B.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo O. B. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas O. B. (O. B.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2023 m. birželio 27 d. sprendimą Nr. 23S97709 (toliau ir – Sprendimas), kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.
2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis yra Rusijos Federacijos pilietis, nuo 1981 m. deklaruoja gyvenamąją vietą Lietuvoje, adresu (duomenys neskelbtini). Šiuo adresu gyvena pareiškėjo močiutė Lietuvos pilietė T. P., kuri yra sudariusi testamentą, kuriuo butą ir visą kitą turtą yra palikusi pareiškėjui.
3. Pareiškėjas paaiškino, kad pirmasis leidimas nuolat gyventi Lietuvoje jam buvo išduotas 1996 m. sausio 5 d., vėliau buvo keičiamas. Pareiškėjas 2023 m. balandžio 21 d. pateikė Migracijos departamentui pateikė prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau ir – Įstatymas) 53 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu (pasibaigė leidimo nuolat gyventi galiojimas). Migracijos departamentas 2023 m. birželio 27 d. priėmė sprendimą Nr. 23S97709, kuriuo panaikino pareiškėjo leidimą nuolat gyventi Lietuvoje Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, nes nustatė, kad pareiškėjas 2020 m. vasario 27 d. išvyko iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją, o grįžo tik 2021 m. gruodžio 31 d., t. y. kad pareiškėjas iš esmės nuolat gyvena Rusijos Federacijoje, o ne Lietuvos Respublikoje.
4. Pareiškėjas, teikdamas atsakovui paaiškinimus, nurodė, kad nuo 2020 m. vasario 27 d. iki 2021 m. gruodžio 31 d. jis negalėjo grįžti į Lietuvos Respubliką, nes prasidėjus koronaviruso pandemijai Rusijos Federacijoje buvo draudžiama kirsti valstybės sieną su automobiliu ir šis draudimas panaikintas tik 2022 m. liepos 15 d. Taip pat pareiškėjas nurodė, kad minėtu laikotarpiu susirgo Covid-19, bet lengva forma, todėl į sveikatos priežiūros įstaigas nesikreipė. Teigė, kad 2021 m. sausio 20 d. ir 2021 m. liepos 7 d. jis bandė išvykti su automobiliu iš Rusijos Federacijos, bet buvo grąžintas Rusijos Federacijos pasieniečių.
5. Pareiškėjo nuomone, Migracijos departamento Sprendimas priimtas vadovaujantis vien formaliais pagrindais, neatsižvelgiant į buvusią situaciją Covid-19 pandemijos metu ir kitas pareiškėjui svarbias gyvenimo aplinkybes. Pareiškėjo teigimu, aplinkybė, jog patekti į Lietuvą jam neleido Rusijos Federacijos pasieniečiai, niekaip negali būti įrodomas dokumentais, nes jokia tarnyba neišduoda pažymos apie tai, kad neleido asmeniui kirsti valstybės sienos. Pareiškėjas pažymėjo, jog pandemijos metu įvairių tarnybų veikimo sąlygos dėl platesnių nei paprastai suteiktų įgaliojimų priminė nekontroliuojamą savivalę, dėl kurios asmens teises buvo sunku apginti netgi kreipiantis į teismines institucijas. Pareiškėjas tvirtino, kad neturi jokio pagrindo teigti neteisingų aplinkybių, nes patekti į Lietuvą, kur gyvena jo močiutė ir kuriai galimai taip pat pandemijos metu reikėjo didesnės priežiūros ir pagalbos, buvo pareiškėjo siekis.
6. Pareiškėjas pabrėžė, kad kiekvienam asmeniui nėra apribota judėjimo laisvės, išskyrus įstatymo nustatytus atvejus. Tokia teise jis naudojosi savo nuožiūra vykdamas į Rusiją, kur turi turto, ir grįždamas į Lietuvą, kur realiai gyvena. Pasak pareiškėjo, aplinkybę, kad jis gyvena Lietuvos Respublikoje, pagrindžia ir tai, jog jis Lietuvoje jau nuo 1981 m. deklaravo gyvenamąją vietą, t. y. daugiau negu 40 metų pareiškėjas daugiausia laiko praleidžia būtent Lietuvos teritorijoje, o išvyksta tik reikalui esant. Pareiškėjo nuomone, negalima daryti išvados, jog jis negyvena Lietuvos Respublikoje, o jo nebuvimas daugiau kaip 12 mėnesių Lietuvos teritorijoje paaiškinamas Covid-19 sukeltomis pasekmėmis ir to laikotarpio sienų kirtimų ribojimais.
Atsiliepimas
7. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
8. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas neneigė, jog daugiau nei 12 mėnesių iš eilės jis negyveno Lietuvos Respublikoje ar kitoje Europos Sąjungos valstybėje. Atsakovas pažymėjo, kad Įstatymo 54 straipsnyje nustatyti leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindai yra imperatyvūs, t. y. Migracijos departamentas, nustatęs nors vieną iš jų, privalo panaikinti leidimą nuolat gyventi.
9. Atsakovo teigimu, nėra pagrįstas pareiškėjo argumentas dėl jo galimybės judėti apribojimo Covid-19 metu. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kad jis būtų grąžintas, kai bandė išvykti iš Rusijos Federacijos. Taip pat jis nepateikė teisės aktų, kurie patvirtintų, jog Rusijos Federacijos pareigūnai privalo riboti asmenų, išvykstančių iš Rusijos Federacijos Covid-19 metu (nuo 2020 m. vasario 27 d. iki 2021 m. gruodžio 31 d.), judėjimą. Pagal karantino metu Lietuvoje galiojusias taisykles užsieniečiai, turintys leidimą gyventi (t. y. turintys teisę gyventi Lietuvos Respublikoje), be didesnių ribojimų galėjo atvykti į Lietuvos Respubliką.
10. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad iš pareiškėjo paaiškinimų matyti, jog nors jo deklaruota gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini), tačiau jis į Lietuvą atvykdavo tik aplankyti močiutės (kuri gyvena tuo pačiu adresu). Be to, pats pareiškėjas paaiškinime nurodė, kad Rusijos Federacijoje vykdo veiklą (buto nuoma), kuri yra trumpalaikė, todėl tenka nuolat būti Rusijos Federacijoje, kad kuo greičiau būtų surasti nauji nuomininkai, ir tai yra jo pragyvenimo šaltinis.
11. Atsakovas pabrėžė, kad iš Valstybinės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) duomenų matyti, jog po atvykimo į Lietuvos Respubliką 2021 m. gruodžio 31 d. pareiškėjo buvimas Lietuvoje truko iki kelių savaičių, tuo tarpu buvimas užsienio valstybėse truko iki poros mėnesių. Taigi pareiškėjas po atvykimo į Lietuvos Respubliką neužilgo išvyko beveik keturiems mėnesiams, vėliau grįžo (2022 m. gegužės 8 d.) ir išvyko beveik dviems mėnesiams. Atsakovo teigimu, šie duomenys patvirtina, jog pareiškėjas į Lietuvos Respubliką grįžta tik trumpam, kaip pats nurodė savo paaiškinime, aplankyti močiutės, tačiau reali jo gyvenamoji vieta yra Rusijos Federacijoje.
Atsiliepimas
12. Atsakovo teigimu, pareiškėjas Lietuvos Respublikoje negyvena, o tik lankosi, nes įvertinus pareiškėjo buvimo trukmę Lietuvoje ir už Lietuvos ribų, darytina išvadą, kad pareiškėjas ilgiau būna išvykęs nei gyvena Lietuvos Respublikoje. Atsakovo nuomone, nustačius, kad pareiškėjas negyveno Lietuvos Respublikoje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės, buvo pagrindas panaikinti jam išduotą leidimą nuolat gyventi. Atsakovas mano, kad jo priimtas Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliau – ir VAĮ) įtvirtintus reikalavimus, keliamus individualiam administraciniam aktui.
II.
13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. rugsėjo 6 d. sprendimu atmetė pareiškėjo O. B. skundą.
14. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos faktines aplinkybes, pažymėjo, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėjas nuo 2020 m. vasario 27 d. iki 2021 m. gruodžio 31 d. buvo išvykęs iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją, t. y. daugiau negu 12 mėnesių iš eilės gyveno ne Europos Sąjungos valstybėje narėje.
15. Teismas nurodė, kad Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinta nuostata yra imperatyvi, t. y. nustatyti pagrindai, kuriems esant užsieniečio Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimas gyventi Europos Sąjungoje yra panaikinamas. Atsižvelgdamas į visą Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto formuluotę (kad joje nustatyti du pagrindai, kada leidimas nuolat gyventi užsieniečiui panaikinamas 1) jeigu užsienietis gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės arba 2) užsienietis, kuriam leidimas nuolat gyventi išduotas Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 81 ar 82 punkte nustatytu pagrindu, gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 24 mėnesius iš eilės), teismas pažymėjo, jog nagrinėjamoje byloje pareiškėjas neįrodinėjo, jog jam leidimas nuolat gyventi buvo išduotas Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 81 ar 82 punktuose nustatytu pagrindu ir todėl pareiškėjui taikomas terminas dėl gyvenimo ne Europos Sąjungos valstybėje narėje turėtų būti ilgesnis. Teismas akcentavo, kad Įstatymas nenumato išimčių, kada užsieniečiui, gyvenančiam ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu12 mėnesių iš eilės, leidimas nuolat gyventi galėtų būti nepanaikinamas.
16. Vertindamas pareiškėjo teiginius, kad priimant Sprendimą nebuvo atsižvelgta į situaciją Covid-19 pandemijos metu, kad Rusijos pasieniečiai neleido jam patekti į Lietuvos Respubliką, teismas nurodė, jog nei Migracijos departamentas, nei teismas savo sprendimuose negali remtis tik deklaratyviais pareiškėjo teiginiais, kad jis bandė išvykti iš Rusijos Federacijos, bet jam išvykti neleido Rusijos Federacijos pasienio pareigūnai, kai nėra jokių tokius pareiškėjo teiginius pagrindžiančių įrodymų. Pareiškėjas Migracijos departamentui paaiškino, kad Rusijos Federacija visiems išvažiavimams apribojimus, nustatytus dėl Covid-19, panaikino tik 2022 m. liepos 15 d., tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas į Lietuvą atvyko 2021 m. gruodžio 31 d. iš Rusijos Federacijos, nors ir per Baltarusijos Respubliką. Be to, pareiškėjas į Rusijos Federaciją išvyko 2020 m. vasario 27 d. Šiame kontekste teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2020 m. vasario 26 d. nutarimo Nr. 152 „Dėl valstybės lygio ekstremalios situacijos paskelbimo“ 1 punktu paskelbė valstybės lygio ekstremaliąją situaciją visoje šalyje dėl Covid-19 ligos (koronaviruso infekcijos) plitimo grėsmės. Taigi, pareiškėjas išvyko iš Lietuvos, jau turėdamas informaciją apie Covid-19, jos plitimą, kylančias grėsmes, tuo metu Lietuvoje jau buvo paskelbta valstybės lygio ekstremali situacija.
17. Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, kad jis iš Lietuvos į Rusijos Federaciją išvyko automobiliu, todėl tai apsunkino jo grįžimą, teismas nurodė, kad atsakomybė dėl paties pareiškėjo asmeniškai pasirinkto būdo keliauti iš vienos valstybės į kitą valstybę tenka pačiam pareiškėjui, todėl teismas šios aplinkybės nevertina kaip objektyvios, kuri pati savaime gali būti pateisinanti pareiškėjo negalėjimą atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2020 m. vasario 27 d. iki 2021 m. gruodžio 31 d. Teismas atkreipė dėmesį, kad apribojimai, susiję su Covid-19, 2021 m. buvo ne tokie griežti kaip 2020 m., tačiau pareiškėjas į Lietuvą grįžo tik 2021 m. gruodžio 31 d. Teismas pastebėjo, kad pareiškėjo teiginiai dėl Covid-19 pandemijos sukeltų ribojimų, kurių pagrindu buvo apribota galimybė grįžti į Lietuvos Respubliką, galbūt ir galėtų būti laikomi pateisinama priežastimi tam tikrą laiko tarpą, tačiau ne visą išvykimo laikotarpį.
Žemesnės instancijos teismas
18. Dėl pareiškėjo teiginių, kad jis nuo 1981 m. deklaravo gyvenamąją vietą Lietuvoje, teismas nurodė, kad tai, jog pareiškėjas nuo 1981 m. deklaravo gyvenamąją vietą Lietuvoje, savaime nereiškia, jog jis daugiausiai laiko praleidžia būtent Lietuvoje. Šio pareiškėjo argumento nepatvirtina byloje esantys duomenys, pateikti iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacinės sistemos apie pareiškėjo Lietuvos Respublikos sienos kirtimus.
19. Pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginių, susijusių su prasta jo močiutės sveikatos būkle, testamentu paliktą turtą pareiškėjui, teismas nurodė, jog atsižvelgiant į pareiškėjo močiutės amžių, jos prasta sveikata galėjo būti ir jau žymiai anksčiau, įskaitant laikotarpį nuo 2020 m. vasario 27 d. iki 2021 m. gruodžio 31 d., t. y. beveik dvejus metus, kai pareiškėjo nebuvo Lietuvoje. Tačiau byloje nėra informacijos apie pareiškėjo močiutės būklę minėtu laikotarpiu, apie tai, kas ja tuo laikotarpiu rūpinosi. Be to, aplinkybė, kad pareiškėjo močiutės prasta sveikatos būklė, atsižvelgiant į bylos medžiagą, pati savaime nepatvirtina to, kad būtent pareiškėjas ja rūpinsis. Tuo tarpu argumentai dėl testamento, kuriuo pareiškėjui močiutė palieka savo turtą, šios bylos išsprendimui apskritai neturi teisinės reikšmės.
20. Teismas akcentavo, kad užsieniečiui įteisinus buvimą, gyvenimą Lietuvos Respublikoje, jis privalo laikytis visų buvimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje nustatytų sąlygų. Institucijoms, vykdančioms užsieniečių buvimo, gyvenimo Lietuvos Respublikoje ir vykimo per Lietuvos Respublikos teritoriją kontrolę, nėra numatyta diskrecijos teisė veikti kitaip, nei šias institucijas įpareigoja Įstatymo nuostatos. Teismas darė išvadą, kad Migracijos departamentas, nustatęs Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatų taikymo pagrindus, priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą. Teismas atkreipė dėmesį, kad Migracijos departamento Sprendimas neužkerta kelio pareiškėjui, vadovaujantis Įstatymu, iš naujo kreiptis dėl dokumento, suteikiančio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, išdavimo.
III.
21. Pareiškėjas O. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jo skundą tenkinti visiškai.
22. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas vadovaujantis vien formaliais pagrindais, netinkamai įvertinus pareiškėjo išdėstytus argumentus ir priežastis. Formalus aplinkybių įvertinimas prieštarauja pagrindinei teismo funkcijai – teisingumo vykdymui.
23. Pareiškėjas neginčija, kad nepateikė įrodymų apie negalėjimą patekti į Lietuvą (į Europos Sąjungos teritoriją), nes jam to padaryti neleido Rusijos pasieniečiai, tačiau dėl suprantamų priežasčių pareiškėjas neturi galimybės gauti tokių įrodymų, juolab, po to, kai Rusijos valstybė tapo karine agresore su visiškai priešingais interesais ne tik Lietuvos, bet ir visų kitų Europos Sąjungos valstybių atžvilgiu. Pareiškėjo negalėjimas pateikti įrodymų apie jo bandymą patekti į Lietuvą, pirmosios instancijos teismo buvo įvertintas formaliai, t. y. neatsižvelgiant į tai, jog Covid-19 pandemijos metu įvairūs žmogaus teisių suvaržymai valstybės institucijų buvo taikomi itin plačiai ir nekontroliuojamai.
24. Pareiškėjo nuomone, teismo sprendimo motyvas, kad priėmus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimą Nr. 152 „Dėl valstybės lygio ekstremalios situacijos paskelbimo“ pareiškėjas išvyko iš Lietuvos, jau turėdamas informaciją apie Covid-19, jos plitimą, kylančias grėsmes, yra nepakankamas, nes iki Covid-19 pandemijos nebuvo taikoma tiek daug žmogaus laisvės suvaržymų ir teisės ribojimų. Minimame teisės akte nebuvo išaiškinta, kokios yra galimos neigiamos pasekmės žmogaus teisėms ir laisvėms, todėl tuo metu taikomi ribojimai žmonėms buvo pirmoji jų tokio masto patirtis, kurios nebuvo įmanoma iš anksto numatyti.
25. Pareiškėjas pažymi, kad teismo sprendimo motyvas, jog jis (pareiškėjas) 2020 m. vasario 27 d. – 2021 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu nesirūpino močiute, yra teisingas, tačiau dera paaiškinti, kad tai vyko dėl objektyvių priežasčių, t. y. dėl pareiškėjo negalėjimo grįžti į Lietuvą.
Atsiliepimas
26. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.
27. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo teiginiai, jog jis neturi galimybės gauti įrodymų, pagrindžiančių jo bandymą atvykti į Lietuvą, nes Rusijos valstybė tapo karine agresore su visiškai priešingais interesais ne tik Lietuvos, bet ir visų kitų Europos Sąjungos valstybių atžvilgiu, yra deklaratyvūs. Pareiškėjas yra Rusijos Federacijos pilietis ir gali kreiptis į savo šalies institucijas, kurios gali turėti pareiškėjo teiginius patvirtinančius įrodymus. Atsakovo teigimu, tai, kad Rusija tapo karo agresore, neturi reikšmės toje valstybėje gyvenantiems piliečiams gauti su jais susijusią informaciją, dokumentus. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad būtų bandęs gauti minėtus įrodymus ir būtų gavęs neigiamus atsakymus iš Rusijos Federacijos institucijų. Jis taip pat nepateikė teisės aktų, kurie patvirtintų, jog Rusijos Federacijos pareigūnai privalėjo riboti asmenų išvykimą iš Rusijos Federacijos Covid-19 metu. Be to, nors pareiškėjas teigė, kad niekas nežinojo, kokio masto gali būti paskelbtas karantinas, tačiau tai nepaneigė teismo nustatyto fakto, kad pareiškėjas išvyko į Rusijos federacija 2020 m. vasario 27 d., kai jau buvo paskelbta informacija apie Covid-19, jos plitimą ir kylančias grėsmes.
28. Atsakovas mano, kad tiek jis, tiek teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, o pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti skundžiamų sprendimų išvadas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
29. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2023 m. birželio 27 d. sprendimo Nr. 23S97709, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo.
Žemesnės instancijos teismas
30. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjas 2020 m. vasario 27 d. išvyko iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją, o į Lietuvos Respubliką atvyko tik 2021 m. gruodžio 31 d., padarė išvadą, kad pareiškėjas ilgiau nei 12 mėnesių iš eilės gyveno ne Europos Sąjungos valstybėje, todėl Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatomis, turėjo pagrindą priimti ginčijamą Sprendimą ir panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo argumentus, jog jis negalėjo grįžti į Lietuvos Respubliką dėl taikomų judėjimo tarp valstybių sienų ribojimų Covid-19 pandemijos metu, vertino kaip deklaratyvius ir nepagrįstus objektyviais duomenimis.
31. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad teismo sprendimas yra formalus, priimtas netinkamai įvertinus pareiškėjo argumentus ir priežastis, lėmusias negalėjimą sugrįžti į Lietuvos Respubliką.
32. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Šioje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
33. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (ABTĮ 140 str. 1 d.), pažymi, kad pareiškėjui leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje buvo išduotas Įstatymo 53 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu (pasibaigė leidimo nuolat gyventi galiojimas), o panaikintas Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu.
34. Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, jog leidimas nuolat gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu užsienietis gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės; jeigu užsienietis, kuris gavo leidimą nuolat gyventi šio Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 81 punkte nustatytu pagrindu, įrodo, kad yra išvykęs į savo kilmės valstybę dirbti, užsiimti kita teisėta veikla arba studijuoti, šis laikotarpis jam ir jo šeimos nariams, kurie turi leidimą nuolat gyventi, pratęsiamas iki 24 mėnesių iš eilės.
35. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad Įstatymas nenumato išimčių, kuomet užsieniečiui, gyvenančiam ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės, leidimas nuolat gyventi galėtų būti nepanaikintas, šis laikotarpis gali būti tik pratęsiamas iki 24 mėnesių užsieniečiams, įgijusiems leidimą nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 81 punkte nustatytu pagrindu, jeigu jie įrodo, kad yra išvykę į savo kilmės valstybę dirbti, užsiimti kita teisėta veikla arba studijuoti (žr. 2020 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4239-438/2020; 2021 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3289-520/2021; 2022 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3304-556/2022).
36. Pažymėtina, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėjas ne Europos Sąjungos valstybėje narėje gyveno ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės. Taigi, atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas 2020 m. vasario 27 d. išvyko iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją, o į Lietuvos Respubliką atvyko tik 2021 m. gruodžio 31 d., buvo pagrindas, vadovaujantis Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punktu, panaikinti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.
37. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo apeliacija į Covid-19 pandemiją, kaip aplinkybę, paneigusią jo galimybę grįžti į Lietuvos Respubliką, galbūt ir galėtų būti pateisinama tam tikrą laiko tarpą, tačiau ne visą išvykimo laikotarpį. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nepaisant Covid-19 pandemijos, asmenų judėjimas tarp šalių visiškai, nors ir su ribojimais, nebuvo paneigtas. Visuotinai žinoma ir neįrodinėtina aplinkybė, jog įvykdžius atitinkamus reikalavimus patekimas į Lietuvos Respubliką buvo galimas. Šiuo atveju į administracinę bylą nebuvo pateikta jokių faktinių objektyvių duomenų, jog Covid-19 pandemijos laikotarpiu, ar jau sušvelnėjus reikalavimams, pareiškėjas bandė atvykti į Lietuvos Respubliką, tačiau dėl valdžios institucijų veiksmų pastarajam tokia galimybė buvo atimta. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad pareiškėjas į Rusijos Federaciją išvyko (2020 m. vasario 27 d.) jau esant paskelbtai valstybės lygio ekstremaliai situacijai (Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2020 m. vasario 26 d. nutarimo Nr. 152 „Dėl valstybės lygio ekstremalios situacijos paskelbimo“ 1 p.). Be to, apribojimai, susiję su Covid-19 pandemija, 2021 m. buvo ne tokie griežti kaip 2020 m., tačiau pareiškėjas į Lietuvos Respubliką sugrįžo tik 2021 m. gruodžio 31 d.
38. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad, kaip matyti iš byloje pateiktų Valstybės sienos apsaugos tarnybos IS duomenų, nors pareiškėjas nuo 1981 m. yra deklaravęs gyvenamąją vietą Lietuvoje, adresu (duomenys neskelbtini), tačiau jis į Lietuvos Respubliką atvykdavo epizodiškai. Tai iš dalies patvirtina ir paties pareiškėjo paaiškinimai, kad jis gyvenamąją vietą yra deklaravęs jo močiutei priklausančiame bute, kurį pagal testamentą ji ketina jam palikti, ir grįždavo pareiškėjas į Lietuvą aplankyti močiutės, nes jos prasta sveikatos būklė, o Rusijos Federacijoje jis turi savo asmeninį turtą (butą, kurį nuomoja), kurį turi prižiūrėti ir už kurį gauna pajamas.
39. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pareiškėjas, siekdamas toliau naudotis leidimu nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, turėjo ne tik teises, bet ir pareigas, kurių nesilaikant ir buvo priimtas Sprendimas. Administracinėje byloje nustatytos faktinės aplinkybės buvo pakankamos leidimui nuolat gyventi panaikinti, o pareiškėjo pateikti argumentai nesudaro pagrindo priimti kitokio sprendimo, nepaisant ir tos aplinkybės, kad Lietuvos Respublikoje gyvena pareiškėjo močiutė ir jis čia yra deklaravęs savo gyvenamąją vietą.
40. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje ne kartą pasisakyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (žr. 2012 m. birželio 12 d. sprendimą byloje Bajsultanov prieš Austriją). Valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą pripažįstama tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (pvz., administracinė byla Nr. A858-1810/2010), tiek EŽTT (žr. 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus) praktikoje.
41. Apibendrinant spręstina, kad nors užsieniečiui ilgą laiką buvo išduodami leidimai nuolat gyventi Lietuvoje (nuo 1996 metų) ir užsienietis turėjo ir turi tam tikrų šeimyninių ryšių su Lietuva (turi artimą giminaitį), tačiau ginčijamu laikotarpiu jis nesilaikė Lietuvoje galiojančių teisės aktų reikalavimų, nustatytų užsieniečiams, turintiems ir norintiems turėti leidimą nuolat gyventi, todėl nagrinėjamu atveju priimtas sprendimas dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo yra proporcingas, t. y. būtinas ir adekvatus tikslui – valstybės siekiui kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jos teritoriją ir jų gyvenimą – pasiekti.
42. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama (šiuo aspektu žr., pvz., EŽTT 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016; kt.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė materialiosios teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo O. B. (O. B.) apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.