- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2023-09-06
- Bylos Nr.
- eI2-10945-1114/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-07518-2023-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Gitana Butrimaitė, Indrė Pukanasytė-Biekšė, Indrė Žvaigždinienė
- Pareiškėjas
- O. B.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Advokatai
- Vadimas Makušinas
- Kategorijos
- 8.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 55.1.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gitanos Butrimaitės, Indrės Pukanasytės-Biekšės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Indrės Žvaigždinienės,
žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo O. B. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
1. Pareiškėjas O. B. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau ir – Migracijos departamentas) 2023-06-27 sprendimą Nr. 23S97709 (toliau ir – Sprendimas), kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje; 2) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.
2. Pareiškėjas skunde paaiškina, kad yra Rusijos Federacijos pilietis, nuo 1981 m. deklaruoja gyvenamąją vietą Lietuvoje, adresu: (duomenys neskelbtini); šiuo adresu gyvena jo močiutė Lietuvos pilietė T. P., kuri yra sudariusi testamentą, kuriuo butą ir visą kitą turtą yra palikusi būtent pareiškėjui.
3. Pirmasis leidimas nuolat gyventi Lietuvoje pareiškėjui išduotas 1996-01-05, vėliau buvo keičiamas. 2023-04-21 pareiškėjas atsakovui Migracijos departamentui pateikė prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau ir – UTPĮ) 53 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu (pasibaigia leidimo nuolat gyventi galiojimas). Migracijos departamentas priėmė 2023-06-27 sprendimą Nr. 23S97709, kuriuo panaikino pareiškėjo leidimą gyventi nuolat Lietuvoje UTPĮ 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, nes nustatė, kad Migracijos departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą pratęsti pažymėjimo gyventi Lietuvoje galiojimo terminą, nustatė, kad pareiškėjas 2020-02-27 išvyko iš Lietuvos Respublikos, o grįžo 2021-12-31.
4. Pareiškėjas, teikdamas atsakovui paaiškinimus, nurodė, kad nurodytu laikotarpiu jis buvo Rusijos Federacijoje, nes negalėjo išvykti dėl pasaulinės koronaviruso pandemijos. Laikotarpiu nuo 2020-02-27 iki 2021-12-31 jis negalėjo grįžti į Lietuvos Respubliką, nes prasidėjus koronaviruso pandemijai Rusijos Federacijoje buvo draudžiama kirsti valstybės sieną su automobiliu ir šis draudimas panaikintas tik 2022-07-15. Taip pat pareiškėjas nurodė, kad minėtu laikotarpiu susirgo COVID-19, bet lengva forma, todėl į sveikatos priežiūros įstaigas nesikreipė. 2021-01-20 ir 2021-07-07 pareiškėjas bandė išvykti su automobiliu iš Rusijos Federacijos, bet buvo grąžintas Rusijos Federacijos pasieniečių. Įvertinęs pareiškėjo paaiškinimus ir pateiktus dokumentus, atsakovas padarė išvadą, kad pareiškėjas gyvena Rusijos Federacijoje, o ne Lietuvos Respublikoje.
5. Pareiškėjo nuomone, Sprendimas yra priimtas vadovaujantis vien formaliais pagrindais, neatsižvelgiant į buvusią realybę COVID-19 pandemijos metu ir kitas pareiškėjui svarbias gyvenimo aplinkybes.
6. Sprendimo teiginys, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog patekti į Lietuvą jam neleido Rusijos Federacijos pasieniečiai, niekaip negali būti įrodomas dokumentais, nes jokia tarnyba neišduoda pažymos apie tai, kad neleido asmeniui kirsti valstybės sienos. Teigia, jog pandemijos metu įvairių tarnybų veikimo sąlygos dėl platesnių negu paprastai suteiktų įgaliojimų priminė nekontroliuojamą savivalę, dėl kurios asmens teises buvo sunku apginti netgi kreipiantis į teismines institucijas. Pareiškėjas nurodo, jog neturi jokio pagrindo teigti neteisingų aplinkybių, nes patekti į Lietuvą, kur gyvena jo senyva močiutė, kuriai galimai taip pat pandemijos metu reikėjo didesnės priežiūros ir pagalbos, buvo pareiškėjo siekis.
7. Pabrėžia, jog kiekvienam asmeniui nėra apribota judėjimo laisvės, išskyrus įstatymo nustatytus atvejus. Paaiškina, kad tokia teise naudojosi savo nuožiūra nuvykdamas į Rusiją, kur turi turto ir grįždamas į Lietuvą, kur realiai gyvena. Pažymi, kad joks teisės aktas nedraudžia turėti ne gyvenamosios vietos valstybėje turto, prižiūrėti jį, valdyti, naudoti, disponuoti ir gauti iš jo pajamų.
Šalies argumentai
8. Pareiškėjas taip pat teigia, jog aplinkybę, kad jis daugiausia gyvena Lietuvos Respublikoje, pagrindžia ir tai, kad jis Lietuvoje jau nuo 1981 m. deklaravo gyvenamąją vietą. Pabrėžia, kad jau daugiau negu 40 metų pareiškėjas daugiausia laiko praleidžia būtent Lietuvos teritorijoje, o išvyksta tik reikalui esant dėl prieš tai minėtų aplinkybių.
9. Pareiškėjas teigia, kad negalima daryti išvados, jog negyvena Lietuvos Respublikoje, o jo nebuvimas daugiau kaip 12 mėnesių Lietuvoje paaiškinamas COVID-19 sukeltomis pasekmėmis ir to laikotarpio sienų kirtimų ribojimais, kas lemia ne subjektyvias, o objektyvias negalėjimo grįžti į savo gyvenamosios vietos valstybę, sąlygas.
10. Teismo posėdžio metu pareiškėjas paaiškino, kad neginčija to, jog laikotarpiu nuo 2020-02-27 iki 2021-12-31 nebuvo Lietuvos Respublikoje; šiuo laikotarpiu Rusijos Federacijoje nieko neveikė, nes tarp miestų buvo ribojamas judėjimas; ieškojo darbo, aktyvia veikla neužsiėmė. Paaiškino, kad šiuo metu siekia įsidarbinti, tačiau neaišku, kaip bus su leidimu gyventi Lietuvos Respublikoje. Nori įsidarbinti automobilių remonto meistru, iš pradžių dirbtų pagal darbo sutartį, vėliau ketina pradėti individualią veiklą. Gauna pajamas iš buto nuomos Sankt Peterburge, močiutė, gyvenanti Lietuvoje, gauna pensiją, todėl pinigų užtenka. Kol močiutė gyva, niekur neketina išvažiuoti. Rusijos Federacijoje gyvena pareiškėjo mama ir sesuo. Močiutė yra pareiškėjo motinos mama. Pareiškėjas nuo 1981 m. mokėsi, po to dirbo; Rusijoje uždirbdavo pinigus i veždavo į Lietuvą, kur išleisdavo. Nuo 1981 m. iki dabar Lietuvoje nedirbo.
Šalies argumentai
11. Pareiškėjo atstovas advokatas teismo posėdyje paaiškino, kad palaiko skundo reikalavimus, prašo skundą tenkinti. Pažymėjo, kad pareiškėjas neginčija formalaus pažeidimo – kad nustatytą laikotarpį nebuvo Lietuvoje. Tačiau per pandemiją buvo daug apribojimų ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Atsižvelgiant į tai, remiantis ypatingomis aplinkybėmis, pareiškėjo pažeidimo negalima vertinti formaliai. Dėl to, kad pareiškėjas nepateikė dokumentų, pateisinančių nebuvimą Lietuvoje, paaiškino, kad tiesiog neįmanoma kai kurių dokumentų gauti – ypač patvirtinančių negalėjimą kirsti sieną. Gal be automobilio, t. y. pėsčiomis ar visuomeniniu transportu, buvo galimybė kirsti Rusijos Federacijos sieną paprasčiau; Rusijos Federacija pareiškėjui neleisdavo kirsti sienos. Pareiškėjas pateko į Lietuvą ne per Rusijos, bet per Baltarusijos sieną, kuri panaikino apribojimus, „atidarė sienas“ ir sudarė galimybę atvykti. Papildomai svarbias aplinkybes įrodo byloje esanti pažyma apie pareiškėjo močiutės prastą sveikatos būklę. Testamentu pareiškėjo močiutė pareiškėjui palieka visą turtą. Pareiškėjas yra įsidarbinimo autošaltkalviu procese. Pareiškėjas sieks Lietuvos Respublikos pilietybės, kai patobulins lietuvių kalbos žinias.
12. Migracijos departamentas su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo teismo jį atmesti kaip nepagrįstą.
13. Pažymi, kad pareiškėjas neneigia, jog daugiau nei 12 mėn. iš eilės negyveno Lietuvos Respublikoje ar kitoje Europos Sąjungos valstybėje. Nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad Sprendimas buvo priimtas neatsižvelgus į objektyviai vykusią realybę dėl COVID-19 ir kitas pareiškėjui svarbias aplinkybes. UTPĮ 54 straipsnis nustato imperatyvius leidimų nuolat gyventi panaikinimo pagrindus. UTPĮ 54 straipsnio 1 dalies 3 punkte yra įtvirtintas baigtinis sąrašas pagrindų, kai užsieniečiui daugiau nei 12 mėnesių iš eilės gyvenusiam ne Europos Sąjungos valstybėje leidimas nuolat gyventi nėra naikinamas, kurie nebuvo nustatyti pareiškėjo atveju. Teigia, kad nepagrįstas pareiškėjo argumentas dėl jo galimybės judėti apribojimo COVID-19 metu. Pažymi, jog, visų pirma, pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kad jis būtų grąžintas nuo sienos, kai bandė išvykti iš Rusijos Federacijos. Jis nepateikia net teisės aktų, kurie patvirtintų, jog Rusijos Federacijos pareigūnai privalo riboti asmenų, išvykstančių iš Rusijos Federacijos COVID-19 metu (nuo 2020-02-27 iki 2021-12-31), judėjimą. Antra, pagal karantino metu Lietuvoje galiojusias taisykles, užsieniečiai, turintys leidimą gyventi (t. y. turintys teisę gyventi Lietuvos Respublikoje), be didesnių ribojimų galėjo atvykti į Lietuvos Respubliką.
14. Atkreipia dėmesį ir į tai, kad net Migracijos departamentui pateikti užsieniečio dokumentai nepatvirtina pareiškėjo buvimo Lietuvoje nuo 2020-02-27 iki 2021-12-31. Teigia, jog iš pareiškėjo paaiškinimų matyti, kad nors jo deklaruota gyvenamoji vieta yra Panevėžyje, tačiau jis į Lietuvą atvykdavo tik aplankyti močiutės (kuri gyvena tuo pačiu adresu). Be to, pats pareiškėjas 2023-06-paaiškinime nurodė, kad Rusijos Federacijoje vykdo veiklą (buto nuoma), kuri yra trumpalaikė, todėl tenka nuolat būti Rusijos Federacijoje, kad kuo greičiau būtų surasti nauji nuomininkai, ir tai yra jo pragyvenimo šaltinis.
15. Pabrėžia, kad iš Valstybinės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) duomenų matyti, jog po atvykimo į Lietuvos Respubliką 2021-12-31 pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje trunka iki kelių savaičių, tuo tarpu buvimas užsienio valstybėse trunka iki poros mėnesių: į Lietuvą atvyko 2021-12-31, išvyko 2022-01-21, atvyko 2022-05-08, išvyko 2022-05-16, atvyko 2022-07-05, išvyko 2022-07-16, atvyko 2022-07-18, išvyko 2022-08-07, atvyko 2022-08-08, išvyko 2022-08-23, atvyko 2022-08-25, išvyko 2022-09-14, atvyko 2022-12-31, išvyko 2023-02-11 ir t. t. Taigi pareiškėjas po atvykimo į Lietuvos Respubliką neužilgo išvyko beveik 4 mėnesiams, vėliau grįžo (2022-05-08) ir išvyko beveik dviem mėnesiams, t. y. nurodo, jog šie duomenys tik patvirtina, kad pareiškėjas į Lietuvos Respubliką grįžta tik trumpam, kaip pats nurodė savo paaiškinime, aplankyti močiutės, tačiau reali jo gyvenamoji vieta yra Rusijos Federacijoje.
16. Pažymi, kad Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse vartojama sąvoka „nuolatinė gyvenamoji vieta“ nėra tapati sąvokai „nuolatinis gyvenimas“ migracijos teisės kontekste. Šiuo atveju nustatyta, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje negyvena, o tik lankosi, nes įvertinus pareiškėjo buvimo trukmę Lietuvoje ir už Lietuvos ribų, daro išvadą, kad pareiškėjas ilgiau būna išvykęs, nei gyvena Lietuvos Respublikoje. Paaiškina, kad leidimas nuolat gyventi užsieniečiams išduodamas tam, kad asmenys nuolat gyventų Lietuvos Respublikoje, o ne kitose Europos Sąjungos valstybėse ar trečiosiose šalyse. Migracijos departamento vertinimu, nustačius, kad pareiškėjas negyvena Lietuvos Respublikoje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės, yra pagrindas panaikinti leidimą nuolat gyventi.
17. Pabrėžia, kad Sprendimas atitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalį, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.
18. Akcentuoja, kad UTPĮ 54 straipsnyje nustatyti leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindai yra imperatyvūs, t. y. Migracijos departamentas, nustatęs nors vieną iš jų, privalo panaikinti leidimą nuolat gyventi. Iš Sprendimo matyti, jog pareiškėjui buvo išaiškinta, kad, panaikinus leidimą gyventi, dėl dokumento, suteikiančio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, išdavimo jis galėtų kreiptis, jeigu jis atitiktų bent vieną iš UTPĮ 40 straipsnio 1 dalyje ar 53 straipsnio 1 dalyje nustatytų leidimo gyventi išdavimo pagrindų. Taigi, Migracijos departamentas suteikė ir informaciją, kaip galėtų vykti tolimesnis procesas pareiškėjui siekiant teisės gyventi Lietuvos Respublikoje.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
19. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo pareiškėjui panaikintas Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimas gyventi Europos Sąjungoje, teisėtumo ir pagrįstumo.
20.1. Pareiškėjas yra Rusijos Federacijos pilietis. Nuo 1981 m. pareiškėjas deklaruoja gyvenamąją vietą Lietuvoje adresu: (duomenys neskelbtini); kur gyvena pareiškėjo močiutė T. P.; pirmasis leidimas nuolat gyventi Lietuvoje pareiškėjui išduotas 1996-01-05, vėliau buvo keičiamas.
20.2. Į bylą pateikti dokumentai (tapatybės kortelės ir paso nuorašai), patvirtinantys, kad T. P., gim. (duomenys neskelbtini), yra Lietuvos Respublikos pilietė. Į bylą pateiktas T. P. 2006-05-02 sudarytas testamentas, kuriame nurodyta, kad visą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, kur jis bebus ir iš ko besusidės po savo mirties palieka O. B., gim. (duomenys neskelbtini). Į bylą pateiktas pareiškėjo motinos gimimo liudijimas, pareiškėjo tėvų santuokos liudijimas, pareiškėjo gimimo liudijimas. Byloje ginčas dėl to, kad T. P., gim. (duomenys neskelbtini), yra pareiškėjo močiutė, nekyla. Į bylą pareiškėjas pateikė 2023-09-04 medicininį pažymėjimą, kuriame nurodyta, kad T. P., gim. (duomenys neskelbtini), nesugeba apsitarnauti kasdienybėje, reikalinga nuolatinė pacientės priežiūra.
20.3. Pareiškėjas 2023-04-21 pateikė prašymą Migracijos departamentui pakeisti leidimą nuolat gyventi Nr. 2303-LNGK-0480 (toliau – ir Prašymas) UTPĮ 53 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu, kuriame nurodė, kad jo gyvenamosios vietos adresas yra (duomenys neskelbtini).
20.4. Į bylą pateikti Valstybės sienos apsaugos tarnybos IS duomenų bazėje esantys duomenys, kad pareiškėjas į Lietuvą atvyko 2019-12-14, išvyko 2019-12-19, atvyko 2020-02-23, išvyko 2020-02-27, atvyko 2021-12-31, išvyko 2022-01-21, atvyko 2022-05-08, išvyko 2022-05-16, atvyko 2022-07-05, išvyko 2022-07-16, atvyko 2022-07-18, išvyko 2022-08-07, atvyko 2022-08-08, išvyko 2022-08-23, atvyko 2022-08-25, išvyko 2022-09-14, atvyko 2022-12-31, išvyko 2023-02-11, atvyko 2023-02-13, išvyko 2023-03-25, atvyko 2023-03-27, išvyko 2023-04-28, atvyko 2023-04-30.
20.5. Byloje yra pareiškėjo 2023-05-29 paaiškinimas, kad nuo 2020-02-27 iki 2021-12-31 jis buvo Rusijoje, Sankt Peterburge, dėl COVID-19 apribojimų negalėjo grįžti į Lietuvą; dėl COVID-19 pandemijos nebuvo galimybės tuo laikotarpiu kirsti nė jokios sienos.
20.6. Byloje yra pareiškėjo Migracijos departamentui teikti paaiškinimai:
20.6.1 Laikotarpiu nuo 2020-02-27 iki 2021-12-31 negalėjo grįžti, nes Rusijos Federacijoje nustatyti apribojimai dėl COVID-19 draudė bet kokį išvykimą su automobiliu iš valstybės, apribojimus Rusija visiems išvažiavimams panaikino tik 2022-07-15. Minėtu laikotarpiu pareiškėjas sirgo COVID-19 lengva forma, į gydytojus nesikreipė. Ankstesniu laikotarpiu daug laiko praleido Rusijoje, nes ten Sankt Peterburge turi nuomojamą butą; kai išsikrausto pastovūs nuomininkai, kol suranda naujus, nuomoja butą parai ar keletui parų. Tai yra pareiškėjo pajamų šaltinis. Paaiškino, kad jo faktinė gyvenamoji vieta yra Ramygalos 48-32, Panevėžys, čia jis deklaruotas nuo 1984 m. Lietuvoje gyvena pareiškėjo močiutė (mamos mama) T. P., gim. (duomenys neskelbtini), gyv. (duomenys neskelbtini). Dažnai išvažiuodavo iš Lietuvos, nes Rusijoje gyvena jo mama. Pareiškėjas niekada negyveno kitoje ES šalyje išskyrus Lietuvą, Rusijos Federacijoje nedirba, užtenka pajamų iš buto nuomos. Lietuvoje atvyksta pas savo močiutę T. P.. Anksčiau atvykdavo aplankyti ir padėti kuo gali, o dabar ji paseno ir stipriai pablogėjo sveikatos būklė, todėl jau 6 mėnesius pareiškėjas yra Lietuvoje. Dėl sveikatos būklės pablogėjimo pareiškėjai reikalinga pastovi pagalba. Prašo pratęsti leidimą gyventi Lietuvoje, kad galėtų padėti močiutei.
20.6.2 Kadangi buvo išvykęs asmeniniu automobiliu, registruotu Lietuvoje (duomenys neskelbtini), įvažiuojant į Rusijos Federaciją reikia muitinėje automobilį užmuitinti laikinam įvažiavimui, išvykus iš Rusijos Federacijos be transporto priemonės, su kuria atvyksti, gresia bauda ~15 000 eurų ir automobilio utilizavimas, todėl negalvojo jokių alternatyvių išvykimo būdų, nes norėjo išsaugoti automobilį. Sirgdamas COVID–19, sužinojo, kad Baltarusija leidžia parvažiuoti automobiliu tranzitu į Lietuvą, kai pasveiko, iš karto ir išvyko namo. Rusijos Federacijos ir Baltarusijos pasienyje niekas nededa žymų į pasus nei įvažiuojant, nei išvažiuojant. Pareiškėjo reali gyvenamoji vieta yra Ramygalos 48-32, Panevėžys, o vienkartinis užtrukimas ilgesniam laikui įvyko dėl COVID-19 apribojimų ir draudimų, visi kiti išvykimai buvo susiję su buto nuoma. Ateityje neplanuoja išvykti iš Lietuvos, dėl buto nuomos Sankt Peterburge susitarė su sese, kuri atliks visus darbus, susijusius su buto nuoma. Anksčiau sesuo negalėjo padėti, nes augino vaikus, vaikams paaugus, atsirado laiko pagalbai. O pareiškėjas galės likti Lietuvoje ir padėti močiutei.
20.6.3 2021-01-20 ir 2021-07-07 pareiškėjas bandė išvykti automobiliu iš Rusijos Federacijos, bet buvo apsuktas pasienyje (rusų pasieniečių), įrodymų dėl šių bandymų gali pateikti tik neigiamo COVID-19 testo kopijas. Pasieniečiai apsukdami jokių žymų, ar dokumentų, kad apsuko, neišdavinėjo. 2021-10-14 nustatė, kad pareiškėjas serga COVID-19. Rusijos Federacijos ir Baltarusijos sieną kirto 2021-12-31 ryte, ta pačią dieną kirto ir Baltarusijos – Lietuvos sieną, nes nuo Rusijos-Baltarusijos sienos iki Baltarusijos-Lietuvos sienos atstumas apie 4-5 valandas automobiliu. Apie Rusijos Federacijos-Baltarusijos sienos kirtimą dokumentuose žymų nededama. Kai atvykstama į Rusijos Federacija su kitoje šalyje registruotu automobiliu, muitinėje suforminami laikini įvažiavimo dokumentai. Kai yra suforminti šie dokumentai išvykus iš šalies be automobilio gresianti bauda yra ~15 000 eurų, baudžiamoji atsakomybė ir automobilio konfiskavimas. Bet koks sienos kirtimas be automobilio yra nusikaltimas, todėl atvykęs su automobiliu, negali išvykti be jo.
20.7. Į bylą pateikti dokumentai, kad 2021-10-14 – 2021-10-15 Rusijos Federacijoje atliktas tyrimas pareiškėjui ir nustatyta, jog pareiškėjas serga RNR koronavirusu SARS-CoV-2 (COVID-19). Tyrimas atliktas ir 2021-12-29, nustatyta, kad pareiškėjas RNR koronavirusu SARS-CoV-2 (COVID-19) neserga.
20.8. Migracijos departamentas 2023-06-27 priėmė sprendimą Nr. 23S97709, kuriuo nusprendė panaikinti pareiškėjui išduotą Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje, nes pareiškėjas gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės. Sprendimas priimtas vadovaujantis UTPĮ 54 straipsnio 1 dalies 3 punktu. Sprendime nurodyta, kad, Migracijos departamento vertinimu, pareiškėjo pateikti paaiškinimai ir dokumentai neįrodo, kad užsienietis gyvena Lietuvos Respublikoje; įvertinus pareiškėjo paaiškinimus ir pateiktus dokumentus, padaryta išvada, kad pareiškėjas gyvena Rusijos Federacijoje, o ne Lietuvos Respublikoje. Nors pareiškėjas teigia, kad jis visada gyvena Lietuvos Respublikoje, nes čia gyvena jo močiutė, tačiau tai nepaneigia fakto, kad jo buvimas Lietuvos Respublikos teritorijoje yra trumpesnis nei buvimas užsienio valstybėse (ne Europos Sąjungos šalių teritorijose), o savo nebuvimą 12 mėnesių iš eilės bando pagrįsti tik hipotetiniais teiginiais. Pažymi, kad vertinant Lietuvos Respublikos valstybės sienos kirtimo duomenis po atvykimo į Lietuvos Respubliką 2021-12-31, nustatyta, kad užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje trunka iki kelių savaičių, tuo tarpu buvimas užsienio valstybėse trukdavo iki poros mėnesių; sienos kirtimo duomenys patvirtina, kad pareiškėjas į Lietuvos Respubliką grįžta tik trumpam, kaip pats nurodė savo paaiškinime, aplankyti močiutės, tačiau reali jo gyvenamoji vieta yra Rusijos Federacijoje. Vertinant pareiškėjo socialinius ir ekonominius ryšius su Lietuvos Respublika nustatyta, kad užsienietis savo gyvenamąją vietą Lietuvoje deklaruoja nuo 1981 metų adresu: (duomenys neskelbtini). Pirmasis leidimas nuolat gyventi užsieniečiui buvo išduotas 1996-01-05, vėliau buvo keičiamas. Lietuvos Respublikos gyventojų registre ir Užsieniečių registre nėra duomenų apie pareiškėjo vaikus ir sudarytą santuoką. Vien tai, kad pareiškėjo močiutė gyvena Lietuvos Respublikoje, savaime nesuteikia jam teisės automatiškai gyventi ir būti Lietuvos Respublikoje. Sprendime Migracijos departamentas padarė išvadą, kad pareiškėjas gyvena ne Lietuvos Respublikoje, o Rusijos Federacijoje. Pažymėjo, jog nors pareiškėjas savo nebuvimą Lietuvos Respublikoje grindžia koronoviruso pandemija, dėl kurios buvo taikomi apribojimai, tačiau nepaisant pandemijos, asmenų judėjimas tarp šalių visiškai, nors ir su ribojimais, nebuvo paneigtas. Migracijos departamento vertinimu, vien tai, kad pareiškėjas deklaravo gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, neįrodo jo gyvenimo Lietuvos Respublikoje, kuris turi būti pastovus, trunkantis ilgai ir pertraukiamas tik trumpomis išvykomis. Be to, deklaruota gyvenamoji vieta Lietuvos Respublikoje nesuteikia išskirtinės teisės nepaisyti imperatyvių UTPĮ normų. Sprendime pažymėta, kad Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse vartojama sąvoka „nuolatinė gyvenamoji vieta“ nėra tapati sąvokai „nuolatinis gyvenimas“ migracijos teisės kontekste. Šiuo atveju nustatyta, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje negyvena, o tik lankosi, nes, įvertinus užsieniečio buvimo trukmę Lietuvoje ir už Lietuvos ribų, daroma išvada, kad užsienietis ilgiau būna išvykęs, nei gyvena Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamento vertinimu, nustačius, kad užsienietis negyvena Lietuvos Respublikoje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės, yra pagrindas panaikinti leidimą nuolat gyventi.
21.1. Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimas gyventi Europos Sąjungoje (toliau – leidimas nuolat gyventi) – dokumentas, suteikiantis užsieniečiui teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir patvirtinantis užsieniečio nuolatinio gyventojo statusą (2 straipsnio 15 dalis).
21.2. Leidimas nuolat gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu užsienietis gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės arba užsienietis, kuriam leidimas nuolat gyventi išduotas UTPĮ 53 straipsnio 1 dalies 8¹ ar 8² punkte nustatytu pagrindu, gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 24 mėnesius iš eilės (54 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
22. Byloje nekyla ginčas dėl to, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2020-02-27 iki 2021-12-31 buvo išvykęs iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją, t. y. daugiau negu 12 mėnesių iš eilės gyveno ne Europos Sąjungos valstybėje narėje.
23. UTPĮ 54 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinta nuostata yra imperatyvi, t. y. nustatyti pagrindai, kuriems esant užsieniečio Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimas gyventi Europos Sąjungoje yra panaikinamas. Atsižvelgiant į visą UTPĮ 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto formuluotę – kad joje nustatyti du pagrindai, kada leidimas nuolat gyventi užsieniečiui panaikinamas (1) jeigu užsienietis gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės arba 2) užsienietis, kuriam leidimas nuolat gyventi išduotas UTPĮ 53 straipsnio 1 dalies 8¹ ar 8² punkte nustatytu pagrindu, gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 24 mėnesius iš eilės), pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjas skunde neįrodinėja, kad jam leidimas nuolat gyventi buvo išduotas UTPĮ 53 straipsnio 1 dalies 8¹ ar 8² punkte nustatytu pagrindu ir todėl pareiškėjui taikomas terminas dėl gyvenimo ne Europos Sąjungos valstybėje narėje turėtų būti ilgesnis. UTPĮ nenumato išimčių, kada užsieniečiui, gyvenančiam ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu12 mėnesių iš eilės, leidimas nuolat gyventi galėtų būti nepanaikinamas.
24. Byloje nekyla ginčas ir dėl kitų Valstybės sienos apsaugos tarnybos IS duomenų apie pareiškėjo išvykimo iš Lietuvos Respublikos ir atvykimo į Lietuvos Respubliką datų, nurodytų anksčiau.
25. Pareiškėjo skunde paaiškina, kad Sprendimas yra priimtas vadovaujantis vien formaliais pagrindais, neatsižvelgiant į buvusią realybę COVID-19 pandemijos metu. Paaiškina, kad Sprendimo teiginys, jog pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog patekti į Lietuvą jam neleido Rusijos pasieniečiai, niekaip negali būti įrodomas dokumentais, nes jokia tarnyba neišduoda pažymos apie tai, kad neleido asmeniui kirsti valstybės sienos.
26. Dėl šių pareiškėjo teiginių teismas pažymi, kad Migracijos departamentas, teismas savo sprendimuose negali remtis tik deklaratyviais pareiškėjo teiginiais, kad jis bandė išvykti iš Rusijos Federacijos (pareiškėjas nurodė paaiškinimuose Migracijos departamentui, kad 2021-01-20 ir 2021-07-07 bandė išvažiuoti iš Rusijos Federacijos), bet jam išvykti neleido Rusijos Federacijos pasienio pareigūnai, kai nėra jokių tokius pareiškėjo teiginius pagrindžiančių įrodymų. Įrodymus, pagrindžiančius pareiškėjo nurodomas aplinkybes, turi pateikti pareiškėjas. Be to, kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas Migracijos departamentui paaiškino, kad Rusijos Federacija visiems išvažiavimams apribojimus, nustatytus dėl COVID-19, panaikino tik 2022-07-15, tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas į Lietuvą atvyko 2021-12-31 iš Rusijos Federacijos, nors ir per Baltarusijos Respubliką. Be to, pareiškėjas į Rusijos Federacija išvyko 2020-02-27. Šiame kontekste pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2020-02-26 nutarimo Nr. 152 „Dėl valstybės lygio ekstremalios situacijos paskelbimo“ 1 punktu paskelbė valstybės lygio ekstremaliąją situaciją visoje šalyje dėl COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) plitimo grėsmės. Taigi, pareiškėjas išvyko iš Lietuvos jau turėdamas informaciją apie COVID-19, jos plitimą, kylančias grėsmes, tuo metu Lietuvoje jau buvo paskelbta valstybės lygio ekstremali situacija. Pareiškėjas akcentuoja, kad jis iš Lietuvos į Rusijos Federaciją išvyko automobiliu, todėl tai apsunkino jo grįžimą, nes, kaip teismo posėdžio metu paaiškino pareiškėjo advokatas, gal be automobilio, o pėsčiomis ar visuomeniniu transportu, buvo galimybė kirsti Rusijos Federacijos sieną paprasčiau. Dėl šių argumentų teismas pažymi, kad atsakomybė dėl paties pareiškėjo asmeniškai pasirinkto būdo keliauti iš vienos valstybės į kitą valstybę tenka pačiam pareiškėjui, ir teismas šios aplinkybės nevertina kaip objektyvios, kuri pati savaime gali būti pateisinanti pareiškėjo negalėjimą atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpiu nuo 2020-02-27 iki 2021-12-31. Teismas pažymi ir tai, kad apribojimai, susiję su COVID-19, 2021 m. buvo ne tokie griežti kaip 2020 m., tačiau pareiškėjas į Lietuvą grįžo tik 2021-12-31, t. y. paskutinę 2021 m. dieną. Teismas pažymi, kad pareiškėjo teiginiai dėl COVID-19 pandemijos sukeltų ribojimų, kurių pagrindu buvo apribota galimybė grįžti į Lietuvos Respubliką, galbūt ir galėtų būti laikomi pateisinama priežastimi tam tikrą laiko tarpą, tačiau ne visą išvykimo laikotarpį.
27. Pareiškėjas skunde pažymi, kad nuo 1981 m. deklaravo gyvenamąją vietą Lietuvoje ir teigia, kad tai reiškia, kad pareiškėjas daugiau nei 40 metų daugiausia laiko praleidžia būtent Lietuvos Respublikos teritorijoje. Dėl šių pareiškėjo argumentų teismas pažymi, kad tai, jog pareiškėjas nuo 1981 m. deklaravo gyvenamąją vietą Lietuvoje, savaime nereiškia, kad jis daugiausiai lako praleidžia būtent Lietuvoje. Šio pareiškėjo argumento nepatvirtina ir byloje esantys duomenys, pateikti iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacinės sistemos apie pareiškėjo Lietuvos Respublikos sienos kirtimus. Be to, teismas pažymi, kad UTPĮ 54 straipsnio 1 dalies 3 punkte nėra nustatyta galimybė nenaikinti leidimo nuolat gyventi, jeigu yra UTPĮ 54 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytos sąlygos, tačiau pareiškėjas yra deklaravęs savo gyvenamąją vietą Lietuvoje.
28. Pareiškėjo atstovas teismo posėdžio metu paaiškino, kad papildomai svarbias aplinkybes įrodo byloje esanti pažyma apie pareiškėjo močiutės prastą sveikatos būklę; be to, testamentu pareiškėjo močiutė pareiškėjui paliko visą turtą. Į bylą pareiškėjas pateikė 2023-09-04 medicininį pažymėjimą, kuriame nurodyta, kad T. P. gim. (duomenys neskelbtini), nesugeba apsitarnauti kasdienybėje, reikalinga nuolatinė pacientės priežiūra.
29. Dėl šių pareiškėjo argumentų teismas pažymi, kad, atsižvelgiant į pareiškėjo močiutės amžių, jos prasta sveikata galėjo būti ir jau žymiai anksčiau, įskaitant laikotarpį nuo 2020-02-27 iki 2021-12-31, t. y. nepilnus du metus, kai pareiškėjo nebuvo Lietuvoje. Tačiau byloje nėra informacijos apie pareiškėjo močiutės būklę minėtu laikotarpiu, apie tai, kas ja tuo laikotarpiu rūpinosi. Be to, aplinkybė, kad pareiškėjo močiutės prasta sveikatos būklė, atsižvelgiant į bylos medžiagą, pati savaime nepatvirtina to, kad būtent pareiškėjas ja rūpinsis. Pareiškėjas skunde nurodė, kad grįžti į Lietuvą, kur gyvena jo močiutė, „kuriai galimai taip pat pandemijos metu reikėjo didesnės priežiūros ir pagalbos“, buvo pareiškėjo siekis. Šį skundo argumentą pareiškėjas suformulavo taip, kad jam nebuvo žinoma, ar močiutei reikėjo didesnės priežiūros ir pagalbos pandemijos metu, ar ne. Argumentai dėl testamento, kuriuo pareiškėjui močiutė Lietuvos Respublikos pilietė palieka savo turtą, neturi reikšmės šios bylos išsprendimui; visų pirma, kad testamente išreiškiama palikėjo valia dėl to, kas turėtų būti jam mirus, t. y. ateityje, be to, testamentas gali būti keičiamas.
30. Šiame kontekste teismas pažymi ir tai, kad valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą pripažįstama tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (pvz., administracinė byla Nr. A858-1810/2010), tiek EŽTT (žr. 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus) praktikoje. UTPĮ 3 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta užsieniečių, esančių Lietuvos Respublikoje, pareiga laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų. Užsieniečiui įteisinus buvimą, gyvenimą Lietuvos Respublikoje, jis privalo laikytis visų jam buvimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje UTPĮ nustatytų sąlygų. Institucijoms, vykdančioms užsieniečių buvimo, gyvenimo Lietuvos Respublikoje ir vykimo per Lietuvos Respublikos teritoriją kontrolę, nėra numatyta diskrecijos teisė veikti kitaip, nei šias institucijas įpareigoja UTPĮ nuostatos. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ginčijamas Migracijos departamento Sprendimas neužkerta kelio pareiškėjui, vadovaujantis UTPĮ, kreiptis dėl dokumento, suteikiančio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo.
31. Apibendrindamas išdėstytus motyvus, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, teismo vertinimu, nėra pagrindo jį panaikinti. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo tenkinti ir išvestinį pareiškėjo reikalavimą – įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133–134 straipsniais, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo O. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.