Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos N. K. (N. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos N. K. (N. K.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

6Pareiškėja N. K. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2019 m. rugsėjo 30 d. sprendimą

Nr. (15/5-5) 24U-76 „Dėl Rusijos Federacijos pilietės N. K. (N. K.) Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje panaikinimo“ (toliau – ir Sprendimas).

8Pareiškėja paaiškino, kad ji yra ištekėjusi už Lietuvos Respublikos piliečio. Kartu su sutuoktiniu gyvena adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėdos rajonas. Visą laiką gyveno ir dirbo Lietuvos Respublikoje. Lietuvos Respublikoje gauna senatvės pensiją. Iš Lietuvos Respublikos išvyko dėl asmeninių svarbių priežasčių – slaugyti artimo žmogaus. Prašė atsižvelgti į jos skunde nurodytas aplinkybes ir suteikti jai galimybę toliau gyventi Lietuvos Respublikoje kartu su sutuoktiniu.

10Pareiškėjos nuomone, Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) nuostatos prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

12Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.

14Atsakovas nurodė, kad sprendimą panaikinti pareiškėjai Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje (toliau – leidimas nuolat gyventi) Nr. LT7354077, priėmė vadovaudamasis Įstatymo 2 straipsnio 15 dalimi, 54 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 55 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445 „Dėl Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtintu Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 104 punktu.

162019 m. rugsėjo 10 d. pareiškėja kreipėsi į Migracijos departamento Klaipėdos skyrių dėl leidimo nuolat gyventi pakeitimo. Kartu su nustatytos formos prašymu pakeisti leidimą nuolat gyventi pareiškėja pateikė paaiškinimą, kuriame nurodė, kad Lietuvoje gyvena nuo 1987 m., Lietuvoje gauna senatvės pensiją ir yra susituokusi su Lietuvos Respublikos piliečiu V. L. (V. L.). Lietuvoje negyveno 2 metus ir 5 mėnesius, nes slaugė sutuoktinio motiną. Dėl šios priežasties neturėjo galimybių sugrįžti į Lietuvą, šiuo metu su Rusija nesieja jokie giminystės ryšiai, prašė pakeisti leidimą nuolat gyventi, kadangi Lietuvoje gyvens nuolat. Įvertinęs pareiškėjos kelionės dokumente, Rusijos Federacijos pase Nr. (duomenys neskelbtini), išduotame 2014 m. rugsėjo 15 d., esančias valstybių sienų kirtimo žymas ir Migracijos departamento 2019 m. rugsėjo 30 d. duomenis, atsakovas nustatė, kad užsienietė iš Lietuvos Respublikos išvyko 2017 m. liepos 15 d. per Nidos pasienio kontrolės punktą, į Lietuvos Respubliką atvyko 2019 m. rugsėjo 9 d., t. y. ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės negyveno Lietuvos Respublikoje. Duomenų, kad pareiškėja nuo 2017 m. gegužės 15 d. iki atvykimo 2019 m. rugsėjo 9 d. į Lietuvos Respubliką būtų gyvenusi Europos Sąjungos valstybėje narėje, taip pat nėra.

18Įvertinęs turimus duomenis, kurie patvirtino, jog pareiškėja Rusijos Federacijoje gyveno ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės, vadovaudamasis Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 55 straipsnio 2 dalimi, Migracijos departamentas 2019 rugsėjo 30 d. priėmė sprendimą laikyti pareiškėją išvykusia iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją ir panaikinti jai išduotą leidimą nuolat gyventi. Pareiškėja neginčijo fakto, kad buvo išvykusi iš Lietuvos Respublikos ilgesnį nei 12 mėn. laikotarpį. Pažymėjo, kad pareiškėjai buvo panaikintas jos leidimas nuolat gyventi, tačiau jai nėra uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, ar teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu ar vizos.

20Atsakovas atsiliepime nurodė, kad pareiškėjai leidimas nuolat gyventi buvo išduotas 1993 m. lapkričio 17 d. Gavusi leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, privalėjo žinoti, kokie yra jos įsipareigojimai ir kokios yra sankcijos įsipareigojimų nevykdymo atveju.

23Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. vasario 5 d. sprendimu netenkino pareiškėjos prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą ir jos skundą atmetė.

25Teismas nustatė, kad 2019 m. rugsėjo 10 d. Migracijos departamento Klaipėdos skyriui pateikė prašymą pakeisti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje. Kartu su prašymu pareiškėja Migracijos departamento Klaipėdos skyriui pateikė pensijos gavėjo pažymėjimą, ilgalaikį leidimą nuolat gyventi Europos Bendrijoje, galiojantį iki 2019 m. spalio 1 d., Rusijos Federacijos pilietės pasą. Migracijos departamento Kontrolės skyrius 2019 m. rugsėjo 30 d. priėmė sprendimą Nr. (15/5-5) 24U-76 „Dėl Rusijos Federacijos pilietės N. K. (N. K.) Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje panaikinimo“, kuriuo nusprendė Rusijos Federacijos pilietę N. K., gim. (duomenys neskelbtini), laikyti išvykusia iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją. Minėtu sprendimu Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 55 straipsnio 2 dalimi, nusprendė panaikinti jai išduotą leidimą nuolat gyventi Nr. LT7354077. Taip pat nustatyta, kad pareiškėjai leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. KH000175 pirmą kartą išduotas 1993 m. lapkričio 17 d. Leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. LT7354077 užsienietės prašymu išduotas 2014 m. spalio 1 d. Šis leidimas nuolat gyventi galiojo iki 2019 m. spalio 1 d.

27Migracijos departamento išvadą, jog pareiškėja gyveno ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės, patvirtino pareiškėjos kelionės dokumente, Rusijos Federacijos pase Nr. (duomenys neskelbtini), išduotame 2014 m. rugsėjo 15 d., esančios valstybių sienų kirtimo žymos ir Migracijos departamento 2019 m. rugsėjo 30 d. informacinės sistemos duomenys apie pareiškėjos Lietuvos Respublikos sienos kirtimus. Pareiškėja pripažino Migracijos departamento skundžiamame sprendime nurodytą aplinkybę, jog ji Rusijos Federacijoje gyveno ilgiau negu 12 mėn. iš eilės ir į Lietuvos Respubliką atvykusi nebuvo.

29Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostata yra imperatyvi. Vienintelis atvejis, kurį numato Įstatymas, kai leidimas nepanaikinamas gyvenus ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau nei 12 mėnesių iš eilės – kai užsienietis, turėjęs leidimą laikinai gyventi kaip aukštos kvalifikacijos darbuotojas, įrodo, kad yra išvykęs į savo kilmės valstybę dirbti, užsiimti kita teisėta veikla arba studijuoti. Šiuo atveju leidimas nuolat gyventi panaikinamas, jei užsienietis ne Europos Sąjungos valstybėje narėje gyvena ilgiau nei 24 mėnesius iš eilės. Pareiškėjai nebuvo išduotas leidimas laikinai gyventi, kaip aukštos kvalifikacijos darbuotojai, taip pat nėra ir kitų Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytų sąlygų.

31Teismo vertinimu, pareiškėjos prašymas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Įstatymo nuostatų konstitucingumo yra visiškai nemotyvuotas ir nepagrįstas, todėl jo netenkino.

34Pareiškėja N. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir jos skundą tenkinti.

36Pareiškėja nesutinka su teismo sprendimu ir mano, kad teismas neįsigilino į rašytinius įrodymus, Lietuvos Respublikos Konstitucijos bei Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatas, neatsižvelgė į teismų praktiką. Pareiškėjos vertinimu, teismo sprendimas pažeidžia jos teises.

38Pareiškėja pažymi, kad negavo jokios informacijos apie tai, kad byla bus nagrinėjama viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka.

40Nurodo, kad į Rusiją išvyko 2018 m. kovo 6 d. ir joje išbuvo iki 2019 m. rugsėjo 9 d., todėl įrodymai, kad Europos Sąjungoje nebuvo nuo 2017 m. liepos 15 d. neatitinka tikrovės. Pareiškėja sutinka, jog laiko tarpas yra 1 metai ir 6 mėn.

42Pareiškėjos nuomone, Migracijos departamentas nepagrįstai vadovavosi Aprašo 104 punktu, kuris reglamentuoja, jog prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi, įforminti jį ar pakeisti ir dokumentus, nurodytus Taisyklių 105 punkte, užsienietis, kuris atlieka arešto, terminuoti laisvės atėmimo ar laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę laisvės atėmimo vietoje (toliau – nuteistasis užsienietis) arba kuriam teismo nutartimi taikomos priverčiamos medicinos priemonės psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje (toliau – užsienietis, esantis sveikatos priežiūros įstaigoje), asmeniškai pateikia atvykusiam migracijos tarnybos, kurios aptarnaujamoje teritorijoje yra laisvės atėmimo vieta ar sveikatos priežiūros įstaiga, darbuotojui ar valstybės tarnautojui, atvykusiam į laisvės atėmimo vietą ar sveikatos priežiūros įstaigą.

44Teismas nepagrįstai nesiaiškino, kodėl senyvo amžiaus tėvų priežiūra neatitinka nuostatos užsiimti teisėta veikla.

46Pažymi, jog yra ištekėjusi už Lietuvos piliečio, gauna pensija, turi gyvenamąją vietą Lietuvos, nėra nusižengusi.

48Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

50Atsakovas pažymi, jog pareiškėjos buvimo ne Europos Sąjungoje laikotarpį pirmosios instancijos teismas nustatė iš pareiškėjos byloje esančios medžiagos, o būtent: pareiškėjos kelionės dokumente, Rusijos Federacijos pase Nr. (duomenys neskelbtini), išduotame 2014 m. rugsėjo 12 d., esančių valstybių sienų kirtimo žymų ir Migracijos departamento 2019 m. rugsėjo 30 d. gautų duomenų iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacinės sistemos (toliau - VSATIS). Įvertinus pareiškėjos keliones dokumente esančias valstybių sienų kirtimo žymes bei VSATIS esančius duomenis apie sienų kirtimus, akivaizdu, kad pareiškėja iš Lietuvos Respublikos išvyko 2017 m. gegužės 15 d. per Nidos pasienio kontrolės punktą, atvyko atgal į Lietuvos Respubliką – 2019 m. rugsėjo 9 d. Pareiškėja kartu su apeliaciniu skundu nepateikė jokių duomenų galinčių paneigti Migracijos departamento ir teismo išvadas, kad ji ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės negyveno Europos Sąjungos valstybėje narėje. Taip pat, pareiškėja nepateikė paaiškinimų galinčių patvirtinti, kad aukščiau minėti duomenų šaltiniai, kuriais vadovavosi Migracijos departamentas ir teismas, gali būti laikomi nepatikimais, o surinkti duomenys neatitinkantys tikrovės. Atsakovo nuomone, nėra jokio pagrindo abejoti surinktų duomenų tikrumu, ypač atsižvelgiant į tai, kad pati pareiškėja neginčijo fakto, jog buvo išvykusi iš Lietuvos Respublikos ilgesnį, nei 12 mėnesių laikotarpį, o tai ra faktinis sprendimo dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindas.

52Taip pat atsakovas atkreipia dėmesį, jog pareiškėjos apeliaciniame skunde cituojama Aprašo 104 punkto nuostata yra netekusi galios nuo 2019 m. liepos 1 d.

54Vienintelis atvejis, kurį numato Įstatymas, kai leidimas nepanaikinamas gyvenus ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau nei 12 mėn. iš eilės – kai užsienietis, kuris gavo leidimą nuolat gyventi kaip asmuo Europos Sąjungos valstybėje be pertraukos pragyvenęs 5 metus, iš kurių ne mažiau kaip 2 metus be pertraukos – Lietuvos Respublikoje, ir turėjo leidimą laikinai gyventi išduotą kaip aukštos kvalifikacijos darbuotojui. Be to, toks asmuo turi įrodyti, kad yra išvykęs į savo kilmės valstybę dirbti, užsiimti kita teisėta veikla arba studijuoti. Pareiškėjai nebuvo išduotas leidimas laikinai gyventi, kaip aukštos kvalifikacijos darbuotojai, taip nėra duomenų, kad pareiškėja atitinka ir kitas Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytas sąlygas, be to, pareiškėja viršijo net ir 24 mėn. buvimo ne Europos Sąjungoje laikotarpį. Atsižvelgus į šias ir aukščiau išdėstytas aplinkybes, pareiškėjai tinkamai pritaikytas 12 mėn. išvykimo iš Europos Sąjungos laikotarpis ir atitinkamai pagrįstai panaikintas išduotas leidimas nuolat gyventi.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

58Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo Migracijos departamento 2019 m. rugsėjo 30 d. sprendimo Nr. (15/5-5) 24U-76 „Dėl Rusijos Federacijos pilietės N. K. (N. K.) Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje panaikinimo“, kuriuo panaikintas pareiškėjai išduotas leidimas nuolat gyventi Nr. LT7354077, teisėtumo ir pagrįstumo.

60Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina atsakovo sprendimo pagrįstumą, o pareiškėja skundo argumentais ir pateiktais įrodymais Departamento sprendimo neteisėtumo neįrodė.

62Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, jog nagrinėjamu atveju atsakovas pagrįstai panaikino pareiškėjai išduotą leidimą nuolat gyventi, kadangi ji ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės gyveno Rusijos Federacijoje. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių pareiškėjas iš esmės neginčija. Jas patvirtina ir į bylą pateikti įrodymai, kuriuos teismas aptarė ir įvertino, todėl nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad, kaip teigia pareiškėja, Vilniaus apygardos administracinis teismas neįvertino į bylą pateiktų įrodymų.

64Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 54 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta,kad leidimas nuolat gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu užsienietis gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės. Jeigu užsienietis, kuris gavo leidimą nuolat gyventi šio Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 81 punkte nustatytu pagrindu, įrodo, kad yra išvykęs į savo kilmės valstybę dirbti, užsiimti kita teisėta veikla arba studijuoti, šis laikotarpis jam ir jo šeimos nariams, kurie turi leidimą nuolat gyventi, pratęsiamas iki 24 mėnesių iš eilės. Pažymėtina, kad kaip teisingai nurodė atsakovas ir pirmosios instancijos teismas, Įstatymas nenumato išimčių, kuomet užsieniečiui, gyvenančiam ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės, leidimas nuolat gyventi galėtų būti nepanaikintas. Šis laikotarpis gali būti tik pratęsiamas iki 24 mėn. užsieniečiams, įgijusiems leidimą nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 81 punkte nustatytu pagrindu, jeigu jie įrodo, kad yra išvykę į savo kilmės valstybę dirbti, užsiimti kita teisėta veikla arba studijuoti.

66Kaip matyti iš bylos medžiagos, Migracijos departamento Klaipėdos skyrius 2014 m. spalio 1 d. išdavė pareiškėjai Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje Nr. LT7354077, kuris galiojo iki 2019 m. spalio 1 d. 2019 m. rugsėjo 10 d. pareiškėja kreipėsi į Migracijos departamento Klaipėdos skyrių dėl leidimo nuolat gyventi pakeitimo. Tačiau atsakovas, įvertinęs įrašus pareiškėjos kelionės dokumente ir Migracijos departamento turimus duomenis, nustatė, jog ji iš Lietuvos Respublikos išvyko 2017 m. liepos 15 d. per Nidos pasienio kontrolės punktą, į Lietuvos Respubliką atvyko 2019 m. rugsėjo 9 d., t. y. ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės negyveno Lietuvos Respublikoje. Tuo tarpu pareiškėja, duomenų, kad iš Lietuvos Respublikos išvyko 2018 m. kovo 6 d., nepateikė. Kadangi pareiškėja Lietuvoje negyveno daugiau nei 12 mėnesių, teisėjų kolegijos vertinimu, Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėtai ir pagrįstai panaikino pareiškėjos leidimą nuolat gyventi Europos Sąjungos.

68Pažymėtina, jog ginčijamas atsakovo sprendimas neužkerta kelio pareiškėjai išbuvus Lietuvos Respublikoje reikiamą laikotarpį bei esant kitoms atitinkamoms Įstatyme nustatytoms sąlygoms pakartotinai kreiptis dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo.

70Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai aiškino ir taikė materialiosios bei proceso teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnyje nustatytas taisykles, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

71Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

72Pareiškėjos N. K. (N. K.) apeliacinį skundą atmesti.

73Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

74Nutartis neskundžiama.