- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-12-13
- Bylos Nr.
- A-2551-629/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-07869-2023-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Veslava Ruskan (pirm.), Arūnas Dirvonas, Milda Vainienė (pran.)
- Pareiškėjas
- V. S.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 8.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. (V. S.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. spalio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. (V. S.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas V. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2023 m. liepos 28 d. sprendimą Nr. 23S119452 (toliau – ir Sprendimas).
2. Pareiškėjas skunde nurodė šiuos argumentus:
2.1. Nuo 2018 m. iki 2023 m. rugpjūčio 13 d. pareiškėjui buvo išduotas ilgalaikis leidimas gyventi Nr. LT (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo deklaruota gyvenamoji vieta yra Lietuvoje, o pirmasis leidimas nuolat gyventi buvo išduotas 1994 m. rugsėjo 16 d. ir keičiamas kas 5 metus.
2.2. Atsakovui Sprendimu panaikinus leidimą nuolat gyventi buvo pažeista pareiškėjo teisė į ryšį su Lietuvos Respublika ir šeima. Priimant pareiškėjo prašymą dėl leidimo keitimo, padaryti procedūriniai pažeidimai. Pareiškėjas gimė ir mokėsi Klaipėdos mieste, čia gyvena jo šeima, giminės. Tėvų valia dar nepilnametis buvo išvežtas į (duomenys neskelbtini), kur baigė mokyklą. 1994 m. rugsėjo 16 d. iš pareiškėjo buvo atimta Lietuvos Respublikos pilietybė ir suteiktas leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Klaipėdoje gyveno pareiškėjo seneliai, kurie po mirties čia palaidoti. Klaipėdoje mokėsi ir dabar gyvena pensininkai tėvai. Pareiškėjas nuo 2016 m. iki 2023 m. liepos 12 d. pagal susitarimą ir darbo sutarties pagrindu dirbo vadybininku uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „(duomenys neskelbtini)“, o nuo 2023 m. liepos 12 d. sudarė neterminuotą darbo sutartį ir dirba vadybininku (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas moka privalomąjį sveikatos draudimą ir kitus mokesčius, jo banko sąskaitoje yra nemažas pinigų likutis. Pareiškėjas moka lietuvių kalbą, žino Lietuvos Respublikos Konstituciją, nuolat palaiko ryšį su šeima ir socialinius ryšius su Lietuvos Respublika, turi gyvenamąją vietą ir neterminuotą darbą, mano, jog turi teisę ir į Lietuvos Respublikos pilietybę.
Atsiliepimas
3. Atsiliepime į skundą atsakovas prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė šiuos argumentus:
3.1. Pareiškėjas 2019 m. gruodžio 22 d. išvyko iš Lietuvos Respublikos, o grįžo 2023 m. vasario 24 d. Prieš priimant skundžiamą Sprendimą pareiškėjas pateikė paaiškinimą, jog minimu laikotarpiu Lietuvos Respublikoje negyveno dėl asmeninių priežasčių.
3.2. Pareiškėjas skunde nepateikė iš esmės jokių argumentų ir (ar) įrodymų, kurie paneigtų, kad Lietuvoje negyveno ilgiau nei 12 mėnesių. Ginčijamas sprendimas priimtas įvertinus Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacinės sistemos (toliau – VSATIS) duomenis apie sienos kirtimus, pareiškėjo paaiškinimą, informaciją apie jo šeiminius ir socialinius ryšius, darbo Lietuvos Respublikoje laikotarpius.
3.3. Sprendimas savaime neužkerta pareiškėjui kelio ateityje kreiptis dėl leidimo laikinai ar nuolat gyventi teisės aktų nustatyta tvarka. Migracijos departamento duomenimis, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2015 m. kovo 5 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) pareiškėjas neteko Lietuvos Respublikos pilietybės ir šis įsakymas yra galiojantis.
3.4. Atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjui buvo nustatytas leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindas (užsienietis gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės), prašymas pakeisti leidimą nuolat gyventi nepriimtas. Pareiškėjas dėl to buvo pateikęs skundą, kurį atsakovas išnagrinėjo ir 2023 m. rugpjūčio 1 d. raštu Nr. 10K-9011 atsakė, kad Migracijos departamento Klaipėdos skyriaus darbuotojų pažeidimų ar netinkamo elgesio faktų nenustatė.
3.5. Leidimas nuolat gyventi galėjo būti išduodamas tik esant teisės aktuose nustatytiems pagrindams ir kruopščiai patikrinus, ar yra visos reikiamos sąlygos išduoti tokį leidimą ir nėra pagrindų, dėl kurių jį atsisakytina išduoti. Minėtos aplinkybės taip pat reiškia, kad išduodant leidimą nuolat gyventi užsieniečiui galėjo būti keliami aukštesni reikalavimai ir taikomos griežtesnės sąlygos nei išduodant laikiną leidimą gyventi, vizą ar kitu teisiniu pagrindu leidžiant atvykti užsieniečiui į Lietuvos Respubliką ir joje būti. Atsakovo vertinimu, kuo daugiau teisių suteikiama asmeniui, tuo daugiau iš jo gali būti reikalaujama atsakomybės bei šias teises atitinkančių pareigų vykdymo.
3.6. Skundžiamas Sprendimas pagrįstas objektyviais, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos. Sprendime neapsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai ir išsamiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis.
II.
4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. spalio 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
5. Teismas, įvertinęs bylos duomenis, darė išvadą, kad pareiškėjas nuolat Lietuvoje negyveno, todėl Migracijos departamentas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 54 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėtai ir pagrįstai panaikino pareiškėjo turėtą leidimą nuolat gyventi.
6. Teismo vertinimu, aplinkybės, dėl kurių pareiškėjas negyveno Lietuvos Respublikoje, nagrinėjamu atveju jokios teisinės reikšmės ginčo išsprendimui neturi. Pareiškėjo argumentai, jog nuo 2019 m. gruodžio 22 d. iki 2023 m. vasario 24 d. buvo išvykęs iš Lietuvos Respublikos dėl šeimyninių aplinkybių nėra įrodyti. Net ir po grįžimo į Lietuvą 2023 m. pareiškėjas ir toliau čia negyveno, išvykdavo po 1–2 buvimo dienų. Taigi, argumentai apie jo tamprius ryšius ir gyvenimą Lietuvoje atmesti kaip nepagrįsti ir neįrodyti.
Žemesnės instancijos teismas
7. Teismas pripažino, kad pareiškėją sieja tam tikri socialiniai ir šeiminiai ryšiai su Lietuvos Respublika (dėl to nėra ginčo), tačiau šie ryšiai nėra prioritetiniai ir nesudaro pagrindo nepaisyti imperatyvių Įstatymo normų. Teismas sutiko su Migracijos departamento vertinimu, jog vien tai, kad užsienietis deklaravo gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, turi tėvą, Lietuvos Respublikos pilietį, bei turi leidimą nuolat gyventi, neįrodo jo nuolatinio gyvenimo Lietuvos Respublikoje, kuris truktų ilgai ir būtų pertraukiamas tik trumpomis išvykomis. Teismo vertinimu, atsakovas, nustatęs, kad užsienietis negyvena Lietuvos Respublikoje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės, turėjo pagrindą panaikinti leidimą nuolat gyventi.
III.
8. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. spalio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti jam bylinėjimosi išlaidas.
9. Pareiškėjas reiškia abejones dėl pirmosios instancijos teismo teisėjo Henriko Sadausko nešališkumo, kadangi teisėjas, pareiškėjo teigimu, yra dirbęs vidaus reikalų sistemoje.
10. Pareiškėjo vertinimu, teismas nusprendė dėl neįtrauktų į bylą asmenų teisių ir pareigų, t. y. pareiškėjo tėvų ir UAB (duomenys neskelbtini).
Šalies argumentai
11. Pareiškėjo teigimu, teismas nepagrįstai nevertino jo pateiktų duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas yra lietuvių kilmės.
12. Atsakovo pareiškimą, kad ginčijamas Sprendimas neatima iš pareiškėjo teisės ateityje kreiptis dėl leidimo laikinai ar nuolat gyventi suteikimo, pareiškėjas vertina kaip skundo pripažinimą.
13. Pareiškėjas atsakovo veiksmuose įžvelgia diskriminaciją dėl pilietybės.
Atsiliepimas
14. Atsakovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašydamas apeliacinį skundą atmesti.
15. Atsakovas pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus vertina kaip deklaratyvius ir nepagrįstus. Atsakovas akcentuoja, kad Įstatymo 54 straipsnis numato imperatyvius leidimų nuolat gyventi panaikinimo pagrindus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuo ja:
IV.
16. Ginčas byloje kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo nuspręsta panaikinti pareiškėjo Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje.
Žemesnės instancijos teismas
17. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs kilusį ginčą, atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą, konstatavęs, kad atsakovo priimtas Sprendimas atitinka teisės aktuose įtvirtintus turinio ir formos reikalavimus, yra teisėtas bei pagrįstas, priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, todėl jo naikinti skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.
18. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, faktinių aplinkybių konstatavimu, teisės aiškinimu bei taikymu.
19. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų, būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, todėl bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą bei teisėtumą patikrina neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.
20. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, įvertinusi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, atsakovo atsiliepimą į apeliacinį skundą, byloje esančius įrodymus konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas teisiškai reikšmingas aplinkybes pareiškėjo šioje byloje inicijuotam ginčui išspręsti, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė bylos faktais ir ginčui išspręsti aktualiomis teisės normomis pagrįstas išvadas, su kuriomis apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka. Atsižvelgiant į bylai reikšmingų aplinkybių visumą, vadovaujantis ABTĮ įtvirtintomis įrodinėjimo taisyklėmis, proceso ekonomiškumo principu, teisingumo ir protingumo kriterijais, apeliacinio skundo argumentai dėl netinkamo įrodymų vertinimo atmestini. Vien tai, kad pareiškėjas įrodymus vertina kitaip ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas (ABTĮ 56 str.). Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nenurodė naujų aplinkybių, nepateikė naujų duomenų ar argumentų, kurie galėtų pagrįsti, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje atsakovo nustatytas aplinkybes, netinkamai taikė įrodymų vertinimą ar įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas ir dėl to padarė nepagrįstas išvadas. Teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams, jų nebekartoja, tačiau, atsižvelgdama į apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.
21. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 54 straipsnio 1 dalies 3 punktą leidimas nuolat gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu užsienietis gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės.
22. Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445 „Dėl Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Aprašas) 104 punkte numatyta, kad paaiškėjus bent vienam iš Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4, 5 punktuose ar 3 dalyje nustatytam leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindų ir esant tai patvirtinančių duomenų ir (ar) dokumentų, Migracijos departamentas išnagrinėja dokumentus dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir priima Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą nuolat gyventi arba sprendimą nepanaikinti leidimo nuolat gyventi.
23. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas – (duomenys neskelbtini) pilietis. Pirmasis leidimas nuolat gyventi Lietuvoje jam buvo išduotas 1994 m., o vėliau kas 5 metus buvo keičiamas. Pareiškėjas Migracijos departamento Klaipėdos skyriui pateikė prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu. Teikdamas prašymą Migracijos departamentui, taip pat pateikė ir paaiškinimą, kuriame nurodė, kad Lietuvoje nuo 2019 m. gruodžio 22 d. iki 2023 m. vasario 24 d. negyveno dėl to, kad buvo išvykęs į (duomenys neskelbtini), nes turėjo pasirūpinti dukra ir sergančia žmona. Pareiškėjo seneliai ir tėtis – Lietuvos Respublikos piliečiai, mama – (duomenys neskelbtini) pilietė, turinti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, tėvai gyvena Klaipėdos mieste, o pareiškėjo sutuoktinė ir dukros Lietuvos Respublikoje negyvena, joms neišduoti dokumentai, kurie patvirtintų teisę gyventi Lietuvos Respublikoje.
24. Teisėjų kolegija pažymi, kad Įstatyme imperatyviai nustatyta, kada leidimas nuolat gyventi užsieniečiui yra panaikinamas. Įstatyme nenustatyta išimčių, kurioms esant, užsieniečiui, gyvenančiam ne ES valstybėje narėje ilgiau nei 12 mėnesių iš eilės, leidimas nuolat gyventi galėtų būti nepanaikintas, išskyrus atvejus, kai užsienietis, kuriam leidimas nuolat gyventi išduotas šio Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8¹ ar 8² punkte nustatytu pagrindu, gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 24 mėnesius iš eilės.
25. Be kita ko, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje ne kartą buvo pasisakyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (žr. 2012 m. birželio 12 d. sprendimą byloje Bajsultanov prieš Austriją). Valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą pripažįstama tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (pvz., administracinė byla Nr. A858-1810/2010), tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo (žr. 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus) praktikoje.
26. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu prieina prie išvados, kad pareiškėją nors ir sieja tam tikri socialiniai ir šeiminiai ryšiai su Lietuvos Respublika (dėl to nėra ginčo), tačiau šie ryšiai nėra prioritetiniai ir nesudaro pagrindo nepaisyti imperatyvių Įstatymo normų. Aplinkybės, kad užsienietis deklaravo gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, turi tėvą, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis, bei turi leidimą nuolat gyventi, neįrodo jo pastovaus gyvenimo Lietuvos Respublikoje, kuris truktų ilgai ir būtų pertraukiamas tik trumpomis išvykomis, todėl Migracijos departamentas, nustatęs, kad užsienietis negyvena Lietuvos Respublikoje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės, pagrįstai ir teisėtai panaikino pareiškėjui leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.
27. Nagrinėdama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo teisėjų šališkumo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad siekiant užtikrinti realų teisės į nešališką ir objektyvų teismą įgyvendinimą, ABTĮ normose įtvirtintas nušalinimo (nusišalinimo) institutas, t. y. ABTĮ 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teisėjai negali dalyvauti nagrinėjant bylą ir turi nedelsdami nusišalinti arba būti nušalinami, jeigu jie patys tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi arba yra kitokių aplinkybių, kurios kelia abejonių jų nešališkumu. ABTĮ nuostatų dėl nušalinimo (nusišalinimo) taikymas glaudžiai susijęs su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies taikymu, dėl kurio išsamiai yra pasisakęs Europos Žmogaus Teisių Teismas, ne kartą išaiškinęs, kad sąvoka „nešališkumas“ turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. teisėjams draudžiama turėti išankstinį asmeninį nusistatymą ar būti tendencingiems. Asmeninis nešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų. Ir antra, teismas turi būti objektyviai nešališkas, t. y. teismas turi suteikti pakankamas garantijas, kurios pašalintų bet kokias pagrįstas abejones dėl teismo nešališkumo (2005 m. gegužės 1 d. sprendimas byloje Indra prieš Slovakiją).
28. Pažymėtina, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011). EŽTT jurisprudencijoje suformuluota nuostata, jog vertinant teisėjui, nagrinėjančiam bylą, pareikštą nušalinimą, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo (pvz., 2007 m. vasario 27 d. sprendimas byloje Neštak prieš Slovakiją; 2009 m. kovo 24 d. sprendimas byloje Poppe prieš Nyderlandus). Sprendžiant, ar priežastis abejoti teismo nepriklausomumu ar nešališkumu yra pagrįsta, bylos šalies išreikšta abejonė yra svarbi, bet ne lemiama (EŽTT 1998 m. gegužės 20 d. sprendimas byloje Gautrin ir kiti prieš Prancūziją). Lemiamos reikšmės turi tai, ar nuogąstavimas gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (EŽTT 1996 m. rugpjūčio 7 d. sprendimas byloje Ferrantelli ir Santangelo prieš Italiją).
29. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, susiję su pirmosios instancijos teismo šališkumu, nepagrįsti jokiais argumentais, kurie atitiktų minėto objektyviojo testo kriterijus. Pareiškėjo argumentai iš esmės yra siejami su nesutikimu su teismo atliktu įrodymų vertinimu. Teismas įrodymus vertina pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje nustatytą įrodymų vertinimo taisyklę, kurios taikymo negali saistyti bylos proceso dalyvių nuomonė dėl įrodymų vertinimo. Aplinkybė, kad teismas ginčą išsprendžia ne taip, kaip to norėtų ginčo šalis, negali būti traktuojama kaip teismo šališkumas, nes teisminiame ginče, jei nesudaroma taikos sutartis, visada yra bylą laimėjusi ir pralaimėjusi šalis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. gegužės 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2372-815/2022). Taigi byloje nėra duomenų, kurie suteiktų pagrindą konstatuoti pareiškėjo teisės į nešališką teismą pažeidimą. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių bylą nagrinėjusio teismo suinteresuotumą bylos baigtimi, tendencingumą, išankstinį nusistatymą prieš pareiškėją, todėl nėra pagrindo daryti išvados, kad teismas buvo šališkas.
30. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė argumentų ir nepateikė įrodymų, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ neįtraukimas byloje trečiuoju asmeniu ir pareiškėjo tėvų neįtraukimas į bylą galėjo turėti neigiamos įtakos objektyviam bylos nagrinėjimui bei kokiu būdu minėtų asmenų dalyvavimas byloje galėtų paneigti objektyviai nustatytus imperatyvius pagrindus panaikinti pareiškėjo leidimą nuolat gyventi.
31. Teismas neaptarinėja kitų pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kurie neturi teisinės reikšmės teisingam bylos išsprendimui.
32. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktus įrodymus, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą, kurio apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo keisti ar naikinti – apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistu.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo V. S. (V. S.) apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. spalio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.