Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dianos Butrimienės, Rūtos Miliuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Henriko Sadausko

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. (V. S.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas V. S. teismo prašo panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2023 m. liepos 28 d. sprendimą (duomenys neteiktini) (toliau – skundžiamas Sprendimas).

Skunde (b. l. 1–5) nurodo, jog nuo 2018 m. jam buvo išduotas ilgalaikis leidimas gyventi (duomenys neteiktini) iki 2023 m. rugpjūčio 13 d. Jo deklaruota gyvenamoji vieta yra Lietuvoje, o pirmas leidimas nuolat gyventi buvo išduotas 1994 m. rugsėjo 16 d. ir keičiamas kas 5 metus.

Pareiškėjas mano, kad skundžiamu Sprendimu panaikinus leidimą nuolat gyventi buvo pažeista jo konstitucinė teisė į prigimtinę teisę, į ryšį su Lietuvos Respublika ir šeima. Priimant jo prašymą dėl leidimo keitimo, padaryti procedūriniai pažeidimai. Nurodo, kad jis gimė ir mokėsi Klaipėdos mieste, čia gyvena jo šeima, giminės. Tėvų valia dar nepilnametis buvo išvežtas į (duomenys neteiktini), kur baigė mokyklą. Skunde nurodo, kad 1994 m. rugsėjo 16 d. iš jo buvo atimta Lietuvos Respublikos pilietybė ir suteiktas leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas skunde akcentuoja, kad Klaipėdoje gyveno ir jo seneliai, kurie po mirties čia ir palaidoti. Klaipėdoje mokėsi ir dabar gyvena pensininkai tėvai. Pareiškėjas nurodo, kad nuo 2016 m. iki 2023 m. liepos 12 d. pagal susitarimą ir darbo sutarties pagrindu jis dirbo vadybininku (duomenys neteiktini), o nuo 2023 m. liepos 12 d. sudarė neterminuotą darbo sutartį ir dirba vadybininku NVS ir Baltijos šalims.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ištyrus rašytinę bylos medžiagą nustatyta, kad šiuo atveju ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2023 m. liepos 28 d. sprendimo (duomenys neteiktini) panaikinti pareiškėjo V. S. leidimą nuolat gyventi teisėtumo ir pagrįstumo (b. l. 26–28).

Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2015 m. kovo 5 d. įsakymas Nr. 1V-152 patvirtina, kad pareiškėjas neteko Lietuvos Respublikos pilietybės (b. l. 100).

Leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu pragyveno Europos Sąjungos valstybėje narėje be pertraukos pastaruosius 5 metus, iš kurių ne mažiau kaip 2 metus be pertraukos – Lietuvos Respublikoje, ir turėjo leidimą laikinai gyventi, išduotą pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4¹ punktą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika patvirtina, kad sprendžiant dėl leidimo nuolat gyventi, asmenims pagrįstai yra keliami aukštesni reikalavimai ir taikomos griežtesnės sąlygos. Įstatyme imperatyviai nustatyta, kada leidimas nuolat gyventi užsieniečiui yra panaikinamas. Įstatyme nenustatyta išimčių, kurioms esant, užsieniečiui, gyvenančiam ne ES valstybėje narėje ilgiau nei 12 mėnesių iš eilės, leidimas nuolat gyventi galėtų būti nepanaikintas, išskyrus atvejus, kai užsienietis turi leidimą nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8¹ punkte nustatytu pagrindu ir įrodo, kad yra išvykęs į kilmės šalį dirbti, užsiimti kita teisėta veikla arba studijuoti, šis laikotarpis jam ir jo šeimos nariams, kurie turi leidimą nuolat gyventi, pratęsiamas iki 24 mėn. iš eilės.

Byloje pateiktas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2015 m. kovo 5 d. įsakymas Nr. 1V-152 (b. l. 100) įrodo, kad pareiškėjas neteko Lietuvos Respublikos pilietybės. Atkreiptinas dėmesys, kad šis įsakymas šiuo metu galiojantis, nes pareiškėjas jo neginčijo.

Pareiškėjas buvo išvykęs iš Lietuvos Respublikos ilgiau kaip 12 mėn. iš eilės, todėl atsakovas panaikino jam leidimą nuolat gyventi, nes šiuo atveju pagrindas leidimui nuolat gyventi panaikinimui yra imperatyvus. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad teisė būti Lietuvos Respublikoje nėra prigimtinė užsieniečio teisė (žr., pvz., LVAT 2017 m. spalio 2 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-4880-662/2017). Todėl asmuo, siekiantis gauti (turėti, pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, turi išpildyti įstatymu jam nustatytus reikalavimus. Taip pat Įstatymas nenumato išimčių, kuomet užsieniečiui, gyvenančiam ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės, leidimas nuolat gyventi galėtų būti nepanaikintas. Šis laikotarpis gali būti tik pratęsiamas iki 24 mėn. užsieniečiams, įgijusiems leidimą nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8¹ punkte nustatytu pagrindu, jeigu jie įrodo, kad yra išvykę į savo kilmės valstybę dirbti, užsiimti kita teisėta veikla arba studijuoti (žr., pvz., LVAT 2022 m. liepos 20 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-3304-556/2022).

Migracijos departamento Sprendime padarytą išvadą, jog pareiškėjas negyveno Lietuvoje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės, patvirtina byloje esantys duomenys, o būtent – VSATIS apie pareiškėjo Lietuvos Respublikos valstybės sienos kirtimus (b. l. 101–137). Teismas neturi jokio pagrindo abejoti šių duomenų teisingumu. Pažymėtina, kad pareiškėjas neginčija šių atsakovo į bylą pateiktų duomenų apie jo atvykimo ir išvykimo iš Lietuvos Respublikos datas (laikotarpius). Šis faktas leidžia daryti išvadą, kad jis pripažįsta atsakovo Sprendime nustatytą aplinkybę, jog nuo 2019 m. gruodžio 22 d. iki 2023 m. vasario 24 d., t. y. ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės, negyveno Lietuvos Respublikoje.

Taip pat neginčyti išvykimai ir atvykimai per pastaruosius metus: atvyko 2023 m. vasario 24 d. (12:34:45 val.), išvyko 2023 m. vasario 24 d. (12:52:27 val.), atvyko 2023 m. vasario 24 d. (13:42:41 val.), išvyko vasario 26 d., atvyko 2023 m. kovo 4 d., išvyko 2023 m. kovo 5 d., atvyko 2023 m. kovo 14 d., išvyko 2023 m. kovo 15 d., atvyko 2023 m. kovo 18 d., išvyko 2023 m. kovo 19 d., atvyko 2023 m. kovo 23 d. (12:27:06 val.), išvyko 2023 m. kovo 23 d. (12:45:52 val.), atvyko 2023 m. birželio 15 d., išvyko 2023 m. birželio 17 d., atvyko 2023 m. liepos 11 d., išvyko 2023 m. liepos 13 d. (b. l. 101-137).

Pažymėtina, kad Įstatyme nėra apibrėžta „gyvenimo Lietuvos Respublikoje“ sąvoka, tačiau atsižvelgiant į UTPĮ 2 straipsnio 15 dalį, kurioje numatyta, kad leidimas nuolat gyventi suteikia teisę užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje ir patvirtina jo nuolatinio gyventojo statusą, galima pagrįstai teigti, kad užsienietis Lietuvos Respublikoje turėtų gyventi nuolat arba bent jau tikrai ilgiau, nei vieną, dvi dienas per savaitę kas kelis mėnesius.

Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkte apibrėžta sąlyga, kad leidimas nuolat gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu užsienietis gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės arba užsienietis, kuriam leidimas nuolat gyventi išduotas šio Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8¹ ar 8² punkte nustatytu pagrindu, gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 24 mėnesius iš eilės – imperatyvi.

Vienintelis atvejis, kurį numato Įstatymas, kai leidimas nepanaikinamas negyvenus Lietuvoje ilgiau nei 12 mėnesių iš eilės – kai užsienietis, kuris pragyveno Europos Sąjungos valstybėje narėje be pertraukos pastaruosius 5 metus, iš kurių ne mažiau kaip 2 metus be pertraukos – Lietuvos Respublikoje, ir turėjo leidimą laikinai gyventi, išduotą pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4¹ punktą, įrodo, kad yra išvykęs į savo kilmės valstybę dirbti, užsiimti kita teisėta veikla arba studijuoti. UTPĮ nenumato išimčių, kuomet užsieniečiui, gyvenančiam ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės, leidimas nuolat gyventi galėtų būti nepanaikintas. Šis laikotarpis gali būti tik pratęsiamas iki 24 mėn. užsieniečiams, įgijusiems Leidimą nuolat gyventi UTPĮ 53 straipsnio 1 dalies 8¹ punkte nustatytu pagrindu, jeigu jie įrodo, kad yra išvykę į savo kilmės valstybę dirbti, užsiimti kita teisėta veikla arba studijuoti. Atkreiptinas dėmesys į aplinkybę, kad pirmas leidimas nuolat gyventi pareiškėjui buvo išduotas ne pagal UTPĮ 53 straipsnio 1 dalies 8¹, 8² punktus.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovas, įvertinęs VSATIS matomus pareiškėjo Lietuvos Respublikos valstybės sienos kirtimus, nustatė, kad jis pastaraisiais metais negyveno Lietuvos Respublikoje. Kaip minėta, pareiškėjas išvyko 2019 m. gruodžio 22 d., atvyko 2023 m. vasario 24 d., išvyko vasario 26 d., atvyko 2023 m. kovo 4 d., išvyko 2023 m. kovo 5 d., atvyko 2023 m. kovo 14 d., išvyko 2023 m. kovo 15 d., atvyko 2023 m. kovo 18 d., išvyko 2023 m. kovo 19 d., atvyko 2023 m. kovo 23 d. (12:27:06 val.), išvyko 2023 m. kovo 23 d. (12:45:52 val.), atvyko 2023 m. birželio 15 d., išvyko 2023 m. birželio 17 d., atvyko 2023 m. liepos 11 d., išvyko 2023 m. liepos 13 d. (b. l. 101–137). Taigi, iš VSATIS duomenų matyti, kad pareiškėjas net ir po 2023 m. vasario 24 d. į Lietuvos Respubliką atvykdavo trumpam laikotarpiui, dažniausiai – 1 dienai. Teismo vertinimu, tai patvirtina, kad jis nuolat Lietuvoje negyveno. Kitokių duomenų atsakovui nepateikė, todėl Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėtai ir pagrįstai panaikino pareiškėjo turėtą leidimą nuolat gyventi.

Šiame kontekste teismas pažymi ir tai, kad valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą pripažįstama tiek LVAT (pvz., administracinė byla Nr. A858-1810/2010), tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) (žr. 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus) praktikoje. UTPĮ 3 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta užsieniečių, esančių Lietuvos Respublikoje, pareiga laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų. Užsieniečiui įteisinus buvimą, gyvenimą Lietuvos Respublikoje, jis privalo laikytis visų jam buvimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje nustatytų sąlygų. Institucijoms, vykdančioms užsieniečių buvimo, gyvenimo Lietuvos Respublikoje ir vykimo per Lietuvos Respublikos teritoriją kontrolę, nenumatyta diskrecijos teisė veikti kitaip, nei šias institucijas įpareigoja Įstatymo nuostatos. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ginčijamas atsakovo Sprendimas neužkerta kelio pareiškėjui išbuvus Lietuvos Respublikoje reikiamą laikotarpį bei esant kitoms atitinkamoms UTPĮ nustatytoms sąlygoms pakartotinai kreiptis dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo.

EŽTT yra pabrėžęs, kad visais atvejais privaloma nustatyti, ar konkrečiu atveju tarp šeimos narių egzistuoja faktiniai šeimos santykiai ir šeimos gyvenimas (žr., pvz., EŽTT 2008 m. liepos 17 d. sprendimo byloje X prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 1122/04, 37 p.). Tokiu atveju turi būti įvertinta, ar tarp asmenų egzistuoja artimas ryšys; ar asmenys yra sukūrę savo namus, kiek laiko gyvena kartu bei ar nėra aplinkybių, kurios paneigtų faktinio šeimos gyvenimo egzistavimą. Be to, teismas turi nustatyti, ar asmenys gali pasinaudoti šeimos susijungimo teise ir kitoje šalyje (žr., pvz., EŽTT 2001 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą byloje Boultif prieš Šveicariją, pareiškimo Nr. 54273/00; 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99). Kita vertus, teisė į šeimos gyvenimą nėra absoliuti ir gali būti ribojama, tačiau kiekvienu atveju turi būti įvertinta, ar tokie ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje bei proporcingi siekiamam teisėtam tikslui. Tokie sprendimai, jei jie gali apriboti Konvencijos 8 straipsnio 1 dalies garantuojamas teises, turi būti būtini demokratinėje visuomenėje ir proporcingi siekiamam teisėtam tikslui (žr., pvz., EŽTT 1997 m. rugsėjo 26 d. sprendimą byloje Mehemi prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 25017/94). Pareiškėjas tiek skunde (b. l. 1–5), tiek vėliau pateiktuose paaiškinimuose-prieštaravimuose į atsakovo atsiliepimą (b. l. 144–148) nurodo, kad su Lietuva jį sieja socialiniai ryšiai. Skunde akcentuoja, kad jo seneliai ir tėtis – Lietuvos Respublikos piliečiai, mama – (duomenys neteiktini) pilietė, turinti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, tėvai gyvena Klaipėdos mieste, todėl skundžiamu Sprendimu pažeistos jo konstitucinės teisės į šeimos, senelių gerbimą, neužtikrinta teisė gyventi šeimos susikūrimo pagrindu. Tačiau vien tai, kad užsieniečio tėvai gyvena Lietuvos Respublikoje, tėvas – šios šalies pilietis, savaime nesuteikia jam teisės automatiškai gyventi ir būti Lietuvos Respublikoje. Teismo vertinimu, skundžiamas Sprendimas nepažeidžia pareiškėjo teisės į pagarbą šeimos gyvenimui, nes remiantis bylos duomenimis, jam nėra kliūčių įgyvendinti šią teisę kitais Įstatyme numatytais pagrindais.

Pažymėtina ir tai, kad kaip nustatė atsakovas savo Sprendime, remdamasis Lietuvos Respublikos gyventojų registro ir Užsieniečių registro duomenimis, pareiškėjo sutuoktinė ir dukros Lietuvos Respublikoje negyvena, joms neišduoti dokumentai, kurie patvirtintų teisę gyventi Lietuvos Respublikoje.

Įvertinus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos informacinės sistemos duomenis matyti, kad pareiškėjas tik trumpai dirbo Lietuvoje (nuo 2004 m. sausio 6 d. iki 2004 m. vasario 20 d., nuo 2004 balandžio 5 d. iki 2004 m. rugpjūčio 10 d., nuo 2008 m. rugpjūčio 26 d. iki 2008 m. spalio 6 d.), šiuo metu, nuo 2023 m. liepos 12 d. įsidarbino (duomenys neteiktini) (b. l. 93).

Teismo vertinimu, aplinkybės, dėl kurių pareiškėjas negyveno Lietuvos Respublikoje, nagrinėjamu atveju jokios teisinės reikšmės ginčo išsprendimui neturi. Byloje pridėtas prašymas, kuriame jis pats teigia, jog nuo 2019 m. gruodžio 22 d. iki 2023 m. vasario 24 d. buvo išvykęs iš Lietuvos Respublikos dėl šeimyninių aplinkybių (b. l. 137). Atkreiptinas dėmesys, kad visgi nėra įrodymų apie pagalbą šeimai ir pan. per visą išvykimo laikotarpį, nors skunde pareiškėjas akcentuoja, kad jo pagrindinis tikslas – būti Lietuvos Respublikoje ir padėti tėvams. Pažymėtina, kad ir po grįžimo į Lietuvą 2023 m. pareiškėjas ir toliau čia negyveno, išvykdavo po 1–2 buvimo dienų. Taigi, argumentai apie jo tamprius ryšius ir gyvenimą Lietuvoje atmestini kaip nepagrįsti ir neįrodyti.

Taigi, teisėjų kolegija, išnagrinėjusi nustatytas faktines aplinkybes, konstatuoja, kad pareiškėją nors ir sieja tam tikri socialiniai ir šeiminiai ryšiai su Lietuvos Respublika (dėl to nėra ginčo), tačiau šie ryšiai nėra prioritetiniai ir nesudaro pagrindo nepaisyti imperatyvių UTPĮ normų. Teismas sutinka su Migracijos departamento vertinimu, jog vien tai, kad užsienietis deklaravo gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, turi tėvą, Lietuvos Respublikos pilietį, bei turi leidimą nuolat gyventi, neįrodo jo pastovaus gyvenimo Lietuvos Respublikoje, kuris truktų ilgai ir būtų pertraukiamas tik trumpomis išvykomis. Teismo vertinimu, atsakovas, nustatęs, kad užsienietis negyvena Lietuvos Respublikoje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės, turėjo pagrindą panaikinti leidimą nuolat gyventi.

Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad panaikinus leidimą nuolat gyventi, dėl dokumento, suteikiančio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, išdavimo užsienietis galėtų kreiptis, jeigu jis atitiktų bent vieną iš UTPĮ 40 straipsnio 1 dalyje ar 53 straipsnio 1 dalyje nustatytų leidimo gyventi išdavimo pagrindų.

Apibendrindama aukščiau išdėstytus motyvus, nustatytas aplinkybes, teisės normų taikymo kontekste teisėjų kolegija daro išvadą, kad Migracijos departamentas tinkamai taikė ginčo santykiui aktualias teisės aktų nuostatas, įvertino nustatytas faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, Aprašo nuostatų nepažeidė. Sprendimas atitinka VAĮ 10 straipsnyje individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, todėl jo panaikinti nėra pagrindo skunde nurodytais motyvais, todėl pareiškėjo reikalavimai netenkintini (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 1 – 4 dalimis, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo V. S. (V. S.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.