- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-07-23
- Bylos Nr.
- 2A-1100/2014
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginija Čekanauskaitė, Kazys Kailiūnas, Danguolė Martinavičienė
- Atsakovas
- A. R., D. Č.
- Ieškovas
- AB DNB banko
- Trečiasis asmuo
- BUAB „Incapital“
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Kazio Kailiūno, Danguolės Martinavičienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 17 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas, o priešieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-3739-661/2013 pagal ieškovo AB DNB banko ieškinį atsakovams D. Č. (D. Č.) ir A. R., trečiasis asmuo BUAB „Incapital“ dėl skolos priteisimo, ir R. R. priešieškinį ieškovui AB DNB bankui ir atsakovui A. R., trečiasis asmuo BUAB „Incapital“ dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
AB DNB bankas (toliau - Bankas) ir UAB „Incapital“ 2007-11-23 sudarė Kreditavimo sutartį Nr. K-2400-2007-858 (toliau – kreditavimo sutartis), pagal kurią kredito gavėjui suteikta 850 000 Lt paskola iki 2014-10-31. Prievolių pagal kreditavimo sutartį su visais vėlesniais jos pakeitimais ir papildymais įvykdymo užtikrinimui 2007-11-23 buvo sudarytos Laidavimo sutartys Nr. 265-07L ir Nr. 266-07L tarp Banko ir, atitinkamai, laiduotojų D. Č. bei A. R., kuriose šie įsipareigojo atsakyti solidariai ta pačia apimtimi kaip ir kredito gavėjas UAB „Incapital“, visu savo turtu, jei pastarasis neįvykdys ar netinkamai įvykdys prievoles Bankui (laidavimo sutarčių 1.1, 2.1.1 p.); susitarė, jog laidavimai galioja iki visiško kredito gavėjo prievolių įvykdymo (laidavimo sutarčių 4.2 p.). UAB „Incapital“ nustatytais terminais Bankui kredito negrąžino, nesumokėjo palūkanų, delspinigių ir dėl to tiek jis, tiek laiduotojai buvo kelis kartus įspėti, tačiau prievolės Bankui ir toliau buvo vykdomos netinkamai, įsiskolinimas nepadengtas. Bankas vienašališkai nutraukė kreditavimo sutartį.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2012 m. liepos 9 d. nutartimi iškėlė UAB „Incapital“ bankroto bylą (įsiteisėjo 2012-11-12), o 2013 m. vasario 1 d. nutartimi patvirtino Banko kreditorinį reikalavimą 1 233 303,73 Lt sumai.
Šalies argumentai
Bankas 2013-03-12 kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu atsakovams D. Č. ir A. R., trečiasis asmuo BUAB „Incapital“, prašydamas priteisti iš atsakovų pagal kredito sutartį 118 278,60 EUR (408 392,35 Lt), 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir turėtas bylinėjimosi išlaidas.
Atsakovo A. R. sutuoktinė R. R. 2013-05-28 kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu atsakovams AB DNB bankui ir A. R., trečiasis asmuo BUAB „Incapital“, kuriuo prašė pripažinti nuo sudarymo momento negaliojančia 2007-11-23 Laidavimo sutartį Nr. 266-07L sudarytą tarp A. R. ir AB DNB banko ir priteisti iš atsakovų jos naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko 2013 m. rugsėjo 3 d. nutartimi ši civilinė byla prijungta prie nagrinėjamos civilinės bylos pagal Banko ieškinį.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2013 m. gruodžio 17 d. sprendimu Banko ieškinį patenkino visiškai, o R. R. priešieškinį atmetė.
Teismas nustatė, kad pagal laidavimo sutarčių 4.2 punktus laiduotojai įsipareigojo atsakyti kaip solidarieji skolininkai tuo atveju, jei kredito gavėjas tinkamai neįvykdys visų ar dalies prievolių pagal kreditavimo sutartį. Esant solidariajai prievolei kreditorius turėjo teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi bendraskoliai bendrai, tiek kiekvienas iš jų atskirai, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 str. 4 d.). Bendraskoliams esant įsipareigojusiems kreditoriui iki to laiko, kada bus įvykdyta visa prievolė (CK 6.6 str. 6 d.), tačiau kredito gavėjui savo sutartinių prievolių neįvykdžius, teismas Bankui (kredito davėjui) priteisė solidariai iš atsakovų (laiduotojų) D. Č. ir A. R. skolą bankui – 118 278,60 EUR, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo civilinės bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Teismas atmetė ieškovės R. R. priešieškinį dėl pripažinimo nuo sudarymo momento negaliojančia 2007-11-23 Laidavimo sutartį Nr. 266-07L sudarytą tarp A. R. ir Banko. Rėmėsi aktualia kasacinio teismo praktika, pagal kurią laiduotojo prievolė kreditoriui laiduojant už skolininką yra asmeninio pobūdžio. Konstatavo, kad tais atvejais, kai vienas iš sutuoktinių įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės, kito sutuoktinio sutikimas nėra privalomas. Tokiu atveju, skolininkui laiku neįvykdžius pagrindinės prievolės, šis ir laiduotojas atsakys kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai (CK 6.81 straipsnio 1 dalis), o kitam sutuoktiniui nekils jokios pareigos atsakyti savo asmeniniu turtu arba savo dalimi bendrame turte už sutuoktinio asmeninę prievolę. Atsižvelgęs į tai, jog R. R. (laiduotojo sutuoktinės) sutikimas laidavimo sutarties sudarymui nebuvo reikalingas, teismas konstatavo, kad nėra pagrindo sutikti su priešieškinio argumentu, jog kreditorius nebuvo pakankamai apdairus ir rūpestingas, nepareikalavęs R. R. sutikimo ginčijamam sandoriui sudaryti.
Teismas taip pat paskirstė tarp šalių bylinėjimosi išlaidas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniame skunde atsakovas A. R. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 17 d. sprendimą ir bylą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, priteisti jam iš ieškovo Banko patirtas bylinėjimosi išlaidas. Mano, kad skundžiamas sprendimas yra nepagrįstas, neteisėtas, nes teismas pažeidė CPK 270 str. 4 d. 4 p. nustatytą pareigą motyvuoti savo sprendimą, taip pat pažeidė CPK 17 str. nustatytą šalių procesinio lygiateisiškumo principą. Nurodo šiuos argumentus:
1. Teismas nevertino ir nepasisakė dėl jo argumentų, jog Bankas pažeidė savo pareigą elgtis apdairiai ir rūpestingai, nevertino laiduotojo (atsakovo) turtinės padėties, neįsitikino ar pastarasis turės realią galimybę vykdyti savo sutartinius įsipareigojimus, todėl bylos esmė nebuvo atskleista.
2. Teismas, neišreikalavęs iš Banko dokumentų, susijusių su atsakovo kreditingumo vertinimu, apribojo jo įrodinėjimo galimybes. Byloje nesant jokių dokumentų apie jo mokumo vertinimą prieš sudarant laidavimo sandorį, nėra galima tinkamai įvertinti Banko veiksmų, atkleisti bylos esmę ir priimti pagrįstą sprendimą.
Atsiliepimas
Ieškovė R. R. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame nurodė, jog sutinka su jame išdėstytais argumentais bei mano, kad skundžiamas sprendimas yra nepagrįstas, neteisėtas, todėl naikintinas dėl skunde nurodytų motyvų. Prašo apelianto apeliacinį skundą patenkinti bei skundžiamą sprendimą panaikinti, perduodant bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Ieškovas AB DNB bankas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašė apeliacinį skundą atmesti ir skundžiamą sprendimą palikti galioti nepakeistą, priteisti iš apelianto patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Nurodė, kad su pateiktu apeliaciniu skundu nesutinka dėl sekančių motyvų:
1. Apeliacinis skundas neatitinka jam keliamų reikalavimų, numatytų CPK 306 str. 1 d. 4 p., kadangi jame tik perrašyti atsakovų atsiliepimo į ieškinį argumentai, dėl kurių nepagrįstumo Bankas jau yra išsamiai pasisakęs bei kuriuos, kaip teisiškai nepagrįstus, pirmosios instancijos teismas yra atmetęs.
2. Apeliacinio skundo argumentai dėl nemotyvuoto sprendimo yra nepagrįsti, nes teismo sprendimas atitinka CPK 185 straipsnio, 270 straipsnio reikalavimus. Kasacinio teismo praktikoje yra pripažinta, kad teismo sprendime nėra privalu detaliai pasisakyti dėl kiekvieno šalies teiginio.
3. Apeliacinio skundo argumentai prieštarauja aktualiai Lietuvos teismų praktikai, kurioje nurodyta, kad už verslo subjektui suteikiamą kreditą laidavę įmonės akcininkai (nagrinėjamu atveju – atsakovai A. R. ir A. Č.), patys turėjo materialinį suinteresuotumą laiduoti už suteikiamą finansavimą bei prisiimti atitinkamus įsipareigojimus.
4. Teisiškai nepagrįsti apelianto argumentai apie Banko neapdairumą ir nerūpestingumą vertinant atsakovo turtinę padėtį, nes atsakovai yra prievolių užtikrinimo priemonės davėjai, o ne finansinių paslaugų gavėjai (klientai) Finansinių įstaigų įstatymo 31 straipsnio prasme.
5. Bankas elgėsi apdairiai ir atidžiai, UAB „Incapital“ išduoto kredito negrąžinimo riziką mažindamas keletu prievolių užtikrinimo priemonių – kredito gavėjo turto hipoteka bei atsakovų laidavimais. Atsakovai, įrodinėdami, kad jie nebuvo tinkami laiduotojai prievolėms už UAB „Incapital“ vykdyti, nepagrįstai remiasi CK 6.77 straipsnio 4 dalimi.
7. Banko nuostolius sąlygojo kredito gavėjo UAB „Incapital“ įsipareigojimų netinkamas vykdymas bei jo bankrotas, o ne laiduotojų finansinė padėtis. Todėl tarp Banko elgesio (apelianto teigimu – neveikimo) ir patirtų nuostolių (negrąžinto kredito) nėra jokio priežastinio ryšio kaip Banko atsakomybės sąlygos.
8. Apelianto argumentai apie tariamą Banko kaltę ir apelianto atsakomybės sumažinimą yra nepagrįsti, nes apeliantas, pasirašydamas su Banku laidavimo sutartį, turėjo pareigą atsakingai apmąstyti savo veiksmų teisines pasekmes, ir pasirašydamas laidavimo sutartį, aiškiai išreiškė savo valią būti laiduotoju už UAB „Incapital“.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo argumentai
Apeliacinis skundas atmestinas.
Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nustatė visas nagrinėjamai bylai reikšmingas aplinkybes, byloje surinktus įrodymus įvertino tinkamai taikydamas įrodymų vertinimo taisykles, teisingai taikė materialios bei proceso teisės normas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 263 str. 1 d.).
Nagrinėjamu atveju apeliantas savo skundą grindžia tuo, kad skundžiamas teismo sprendimas neatitinka įstatymo reikalavimų (CPK 185 str., 270 str.), nes jame teismas neįvertino jo pateiktų argumentų dėl Banko veiksmų (neveikimo), tuo apribodamas jo įrodinėjimo galimybes, nemotyvavo savo sprendimo, dėl ko neatskleidė bylos esmės. Teisėjų kolegijos manymu, tokia apelianto pozicija nepagrįsta, nes, minėta, jog teismas tinkamai įvertino visas bylos aplinkybes bei įrodymus. Tuo tarpu apeliantas nepateikė jokių tiesioginių ir pagrįstų įrodymų, paneigiančių jo prisiimtų pagal laidavimo sutartį įsipareigojimų mastą bei sąlygas, o prielaidos, kurios nurodytos apeliaciniame skunde, nepaneigia to, kas nustatyta teismo sprendime.
Teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai byloje esančių įrodymų tyrimo ir įvertinimo pagrindu įsitikinama dėl tų aplinkybių egzistavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2007).
Pagal CPK 270 straipsnio 4 dalį teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje glausta forma turi būti išdėstytos: teismo nustatytos bylos aplinkybės; įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimas; argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus; įstatymai ir kiti teisės aktai, kiti teisiniai argumentai, kuriais teismas vadovavosi. Apeliantas nurodo, kad teismas neišanalizavo visų jo procesiniuose dokumentuose išdėstytų faktinių ir teisinių argumentų, nepasisakė, ar Bankui taikytina civilinė atsakomybė. Įvertinant šį apeliacinio skundo argumentą, svarbi yra tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika dėl pareigos motyvuoti teismo sprendimą.
Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d. įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, judgement of 27 September 2001, par. 30). Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010).
Atsižvelgiant į teismo sprendimo motyvavimui keliamus reikalavimus ir jų aptartą aiškinimo praktiką, pirmiau nurodytas apeliacinio skundo argumentas nelaikytinas pagrįstu.
Iš tiesų, teismas, pripažinęs, kad atsakovo pasirašyta laidavimo sutartis yra galiojanti, nemažino atsakovo atsakomybės masto, išsamiai nenagrinėdamas jo argumentų, susijusių su Banko atsakomybe dėl nuostolių atsiradimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas yra fakto instancija, kad pagal CPK 329 straipsnio 1 dalį netgi nustačius procesinės teisės pažeidimą arba netinkamą jos taikymą, pagrindas sprendimui panaikinti yra tik tuomet, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, todėl toliau nagrinėja paminėtus apeliacinio skundo argumentus.
Vertindama apelianto teiginius, jog ieškovas – kredito davėjas, neįvykdė pareigos patikrinti jo kaip laiduotojo finansines galimybes įvykdyti laidavimo sutartį ir dėl to jam turi tekti atsakomybė dėl neįvykdytos prievolės, pažymi, kad Bankas, atsiliepdamas į skundą teisingai nurodo, jog laiduotojai nebuvo finansinių paslaugų gavėjais (klientais) Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymo (toliau – FĮĮ) 31 str. prasme. Šio įstatymo 3 d. 1 p. ir 2 p. yra įtvirtinta finansų įstaigos pareiga prieš priimant sprendimą skolinti ar prisiimti įsipareigojimus už savo klientą, įsitikinti, kad jo finansinė bei ekonominė būklė ir jos prognozės leidžia tikėtis, jog šis sugebės įvykdyti įsipareigojimus. Pagal FĮĮ 2 str. 8 d., finansų įstaigos klientas – tai asmuo, kuriam finansų įstaiga teikia finansines paslaugas. Taigi, šio įstatymo normų sisteminė analizė nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog įstatymo 31 str. 3 d. 1 p. ir 2 p. taikomi ir finansų įstaigai sudarant laidavimo sutartį, kuria užtikrinamas tokios įstaigos ir jos kliento (nagrinėjamu atveju – kredito gavėjo) sudarytos sutarties tinkamas įvykdymas. Iš tiesų, laiduotojo turtinė padėtis yra svarbus laidavimo instituto aspektas, todėl finansų įstaiga yra / turi būti suinteresuota, kad laiduotojas turėtų pakankamai galimybių vykdyti prievoles. Tačiau šiuo atveju svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad ieškovas teikė finansines paslaugas ne laiduotojui, o pagrindiniam skolininkui (kredito gavėjui). Tuo tarpu laidavimo tikslas yra tik palengvinti išieškojimo galimybes, jeigu pagrindinis skolininkas nevykdo prisiimtų prievolių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 30 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-301/2014; Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2005/2013).
Apeliacinės instancijos teismas taip pat yra išaiškinęs, kad ieškovo nerūpestingumą ir neatidumą, kaip pagrindą jo kaltei konstatuoti, galima būtų tik tuo atveju, jei tarp ieškovo, kaip kreditoriaus, veiksmų (neveikimo) ir skolininko negalėjimo įvykdyti prievolės egzistuotų priežastinis ryšys. Toks ryšys nagrinėjamoje byloje nenustatytas. Be to, finansinio lizingo teikimas visada siejamas su tam tikra ne tik finansų institucijos, bet ir jos kliento (šiuo atveju – kredito gavėjo), taip pat asmenų, užtikrinančių skolininko prievolių vykdymą (nagrinėjamu atveju – laiduotojo), rizika (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-961/2013).
Remdamasi tuo, kas paminėta, teisėjų kolegija atmeta apelianto teiginius, jog teismas, atsisakydamas patenkinti jo reikalavimą pareikalauti iš Banko dokumentų, susijusių su jo kreditingumo – finansinių galimybių įvykdyti laidavimo sutartį, vertinimu, apribojo įrodinėjimo galimybes ir tokiu būdu pažeidė jo proceso teises bei principus, neatkleidė bylos esmės ir dėl to priėmė neteisėtą bei nepagrįstą sprendimą (CPK 178 str., 270 str., 329 str. 1 d.). Taigi minimi argumentai nagrinėjamu atveju nėra teisiškai reikšmingi. Beje, apeliantas apeliacinės instancijos teismo, kuris, minėta, yra fakto instancija, neprašo išreikalauti įrodymus, kurių, jo manymų, nepagrįstai neišreikalavo pirmosios instancijos teismas.
Todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog teismas, remdamasis laidavimo sutartimi bei nagrinėjamoje byloje aktualiomis CK normomis, reglamentuojančiomis laidavimą, iš atsakovo ieškovui pagrįstai priteisė trečiojo asmens BUAB „Incapital“ nesumokėtas skolas (CK 6.6 str. 4 d., 6 d., 6.76 str., 6.77 str., 6.81 str., 6.82 str.). todėl teisėtas ir pagrįstas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 330 str., 329 str. 1 d.).
Apeliantui (atsakovui) 6 884 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą mokėjimas buvo atidėtas iki apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo priėmimo (t. 2, b. l. 74-75). Atmetus apeliacinį skundą, šis mokestis iš atsakovo priteistinas valstybei (CPK 84 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis). Ieškovas AB DNB bankas prašo priteisti iš apelianto patirtas 968 Lt bylinėjimosi išlaidas, pateikė šių išlaidų faktą ir dydį patvirtinančius įrodymus, todėl jos iš apelianto priteistinos (CPK 98 str.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo A. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) 6 884 Lt (šeši tūkstančiai aštuoni šimtai aštuoniasdešimt keturi litai) žyminio mokesčio valstybės naudai.
Priteisti iš atsakovo A. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovui AB DNB bankui (į. k. 112029270) 968 Lt (devyni šimtai šešiasdešimt aštuoni litai) išlaidų teisinei pagalbai apmokėti.