Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų sprendimas

suinteresuoto asmens Kauno miesto savivaldybės administracijos atstovei Laimai Pušinskienei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos D. M. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys Kauno miesto savivaldybės administracija, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, R. M..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Suinteresuotas asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pateikė teismui atsiliepimą į pareiškimą, kuriame prašoma pareiškėjo pareiškimą nagrinėti teismo nuožiūra, suinteresuoto asmens atstovui nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

pareiškimas tenkinamas.

Juridinę reikšmę turinčius faktus teismas gali nustatyti tik tada, kai yra tam tikrų aplinkybių visuma: 1) prašomas nustatyti faktas turi būti juridiškai reikšmingas, t. y. nuo šio fakto priklauso asmenų asmeninių ir turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga (CPK 444 straipsnio 1 dalis); 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų (CPK 445 straipsnis), o tam, kad asmens asmeninės ar turtinės teisės atsirastų, pasikeistų ar pasibaigtų, reikalinga turėti ir pateikti atitinkamus faktus patvirtinančius dokumentus. Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių – teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2014, 2015 m. liepos 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015 ir jose nurodytą kasacinio teismo praktiką; 2017 m. vasario 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-33-684/2017 28 punktą; ir kt.).

Iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad pareiškėja D. M. yra O. B., mirusios (duomenys neskelbtini) – anūkė. O. B. dukra R. B. mirė 1962 m. vasario 24 d. Kauno rajono 1-ojo notarų biuro pažyma patvirtina, kad po O. B. mirties paveldėjimo byla užvesta nebuvo, Testamentų registre informacijos apie mirusios paveldėjimo bylą nėra. Nekilnojamojo turto registro duomenimis mirusioji O. B. nekilnojamojo turto neturėjo, tačiau į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad Kauno miesto valdyba 1996-12-17 sprendimu Nr. 1255 (kartu su 1997-12-23 sprendimu Nr. 1043) atkūrė į 1/2 gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), dalį O. B. ir nusprendė pastato natūra negrąžinti ir išmokėti O. B. 17728,19 Lt. kompensaciją. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius 2008-05-12 įsakymu Nr. A-1661 pakeitė Kauno miesto valdybos 1996-12-17 sprendimą Nr. 1255 (kartu su 1997-12-23 sprendimu Nr. 1043) ir nusprendė išmokėti O. B. 32271,81 Lt kompensacijos, apskaičiuotos 1996 m. rinkos kainomis, likusią dalį už natūra negrąžinama gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais. 2017-01-20 Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. Al-79 yra patvirtinęs Asmenų, pageidaujančių gauti kompensaciją už valstybės išperkamus ūkinės-komercinės paskirties, pastatus, gyvenamuosius namus, jų dalis, butus, sąrašą, kuriame nurodyta, kad O. B. priklauso išmokėti 9346,56 Eur kompensacijos už natūrą negrąžinamą 1/2 gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), dalį.

Tiek palikimo atsiradimo metu galiojusio Lietuvos TSR CK 587 straipsnio 1 ir 2 dalis, tiek šiuo metu galiojančio LR CK 5.50 straipsnis numato, kad įgytų palikimą, įpėdinis turi jį priimti, tad laikoma, kad įpėdinis priėmė palikimą, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti arba kai jis padavė palikimo atsiradimo vietos notariniam organui pareiškimą apie palikimo priėmimą. Nors asmens valia, pradėjus faktiškai valdyti paveldėtą turtą, nėra išreiškiama oficialia forma paduodant įgaliotai institucijai pareiškimą, prašymą ar pan., tačiau toks palikimo priėmimo būdas sukuria tokius pat teisinius padarinius, kaip ir pasinaudojus kitu įstatyme nustatytu palikimo priėmimo būdu - asmuo laikomas priėmusiu palikimą.

Pagal galiojusio Lietuvos TSR CK 587 straipsnio 3 dalies nuostatą įpėdinis, įgyvendindamas savo teisę į palikimą, palikimo priėmimo veiksmus turėjo atlikti per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos. Įstatymas leidžia įpėdiniui priimti palikimą faktiškai pradedant valdyti paveldimą turtą. Ar įpėdinis priėmė palikimą, svarbiausią reikšmę turi įpėdinio valios priimti palikimą išreiškimas, o ne jos įforminimas. Taigi, ar asmuo priėmė palikimą, pradėjęs jį faktiškai valdyti, teismas sprendžia iš veiksmų fakto ir veiksmų pobūdžio.

Kaip Lietuvos Aukščiausiasis teismas ne kartą yra išaiškinęs, sprendžiant, ar asmuo priėmė palikimą, pradėdamas faktiškai jį valdyti, būtina nustatyti, ar buvo atlikti aktyvūs veiksmai, patvirtinantys, jog asmuo siekė valdyti paveldėtą turtą kaip šio savininkas. Apie tokių veiksmų atlikimą sprendžiama iš veiksmų fakto ir veiksmų pobūdžio. Veiksmų faktas reiškia, kad palikimo priėmimo veiksmai yra atlikti faktiškai – įpėdinis perima mirusiojo turtą ir pradeda jį valdyti. Šiuo atveju nereikalaujama, kad įpėdinio atlikti faktinio palikimo priėmimo veiksmai būtų teisiškai įforminti, t. y. įpėdiniui nebūtina kreiptis į notarą su pareiškimu dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo, į teismą dėl palikimo priėmimo juridinio fakto nustatymo arba į kitas valstybės institucijas. Veiksmų pobūdis – tai įpėdinio aktyvūs veiksmai, iš kurių matyti, kad jis perimtą turtą valdo kaip savo ir laiko save turto savininku (tvarko turtą, juo naudojasi, moka už jį mokesčius, atlieka kitus panašaus pobūdžio veiksmus) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. G. v. A. B., bylos Nr. 3K-3-586/2007; 2009 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. M. ir kt. v. E. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-468/2009; 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. Ž. ir kt. v. V. B., bylos Nr. 3K-3-484/2011).

Po savo senelės mirties pareiškėja D. M. priėmė jos palikimą, perėmė visus vertingesnius jos daiktus - senovinį pastatomą laikrodį, sidabrinį kišeninį laikrodį, senovinį sieninį barometrą, juvelyrinius dirbinius (grandinėlę ir du žiedus), senovinį sidabrinių stalo įrankių komplektą, drabužius, patalynę. Suinteresuotas asmuo R. M. patvirtino, kad vieną iš šių daiktų – senovinį pastatomą laikrodį, pareiškėja padovanojo jam, kas rodo, kad su mirusiosios daiktais pareiškėja elgėsi kaip su savais. Pažymėtina, kad jokio nekilnojamojo turto mirusioji neturėjo. Nors posėdžio metu pareiškėja patvirtino, kad O. B. buvo ištekėjusi antrą kartą ir jie su sutuoktiniu privatizavo butą, esantį (duomenys neskelbtini), tačiau šiame bute po O. B. liko gyventi jos sutuoktinis, kuriuo, beje, iki pat jo mirties taip pat rūpinosi tik pareiškėja. Todėl teismas sprendžia, kad priimdama palikėjos asmeninius daiktus D. M. laikoma priėmusia palikėjos palikimą. Taip pat aplinkybę, kad D. M. faktiniu valdymu priėmė O. B. palikimą ir laikė save jos turto savininke, patvirtina tai, jog jos pavedimu jos sūnus R. M. tvarkė ir po palikėjos mirties tęsė veiksmus dėl nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo. Šie duomenys yra pakankami laikyti įrodytomis teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad po O. B. mirties palikimą, nepraleidžiant įstatyme nustatyto termino, priėmė D. M.. Taip pat nagrinėjamu atveju svarbu ir tai, kad kitų paveldėtojų, pretenduojančių į O. B. palikimą nėra, todėl nustačius prašomą juridinę reikšmę turintį faktą, kitų asmenų interesai pažeisti nebus.

Ištyrus byloje pateiktus rašytinius įrodymus, išklausius pareiškėjos ir suinteresuoto asmens atstovės paaiškinimus, atsižvelgiant į tai, kad byloje surinkti įrodymai ir šalių pateikti rašytiniai paaiškinimai yra nuoseklūs, neprieštaraujantys vieni kitiems, teismas laiko nustatytomis aplinkybėmis, kad pareiškėja D. M. po savo senelės O. B., mirusios (duomenys neskelbtini) mirties priėmė palikimą, pradėdama turtą faktiškai valdyti. Kadangi palikimo neleidžiama priimti iš dalies, su sąlyga ar išlygomis, o įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti, tai pareiškėjo pareiškimas tenkinamas (CK 5.50 straipsnio 1, 2 dalys, 5.51 straipsnio 1 dalis, CPK 177, 178, 185 straipsniai, 444 straipsnio 2 dalies 8 punktas).

Duomenų apie kitus galimus, į bylą neįtrauktus, paveldėtojus teismas neturi ir tokių asmenų nenustatė.

Juridinę reikšmę turintis faktas nustatomas paveldėjimo teisės liudijimo gavimo tikslu.

Procesinių dokumentų siuntimo išlaidos iš pareiškėjos valstybei nepriteisiamos, nes jos neviršija minimalios valstybei priteisiamos bylinėjimosi išlaidų sumos (CPK 79 straipsnis, 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis, 88 straipsnio 1 dalies 3, 6 punktai, 92, 93, 96, 98 straipsniai, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2020 m. sausio 13 d. Įsakymas Nr. 1R-19/1K-2).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 263–270, 448 straipsniais, teismas

nusprendžia:

pareiškimą tenkinti.

Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad D. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) priėmė palikimą po O. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) mirusios (duomenys neskelbtini) mirties pradėdama turtą faktiškai valdyti.

Juridinę reikšmę turintis faktas nustatytas paveldėjimo teisės liudijimo gavimo tikslu.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismo Kauno rūmus.