- Teismas
- Tauragės apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-06-13
- Bylos Nr.
- e2-2005-220/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-46-3-00597-2019-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Edmundas Žukauskas
- Ieškovas
- akcinės bendrovės „Neo Finance“
- Atsakovas
- A. S.
- Kategorijos
- 2.6.1.3.6pavadinimo nepavyko patikrinti
- 2.6.29.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 2.6.29.3pavadinimo nepavyko patikrinti
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės „Neo Finance“ ieškinį atsakovei A. S. dėl skolos, procesinių palūkanų bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė akcinė bendrovė „Neo Finance“ (toliau – ieškovė) ieškiniu prašė priteisti atsakovės A. S. (toliau – atsakovė) 1914,38 Eur negrąžinto kredito dalies, 149,37 Eur mokėjimo (pelno) palūkanų, 19,30 procentų mokėjimo palūkanų už negrąžintą vartojimo kredito sumą nuo kreipimosi į teismą dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos, 1045,58 Eur administravimo mokesčio, 154,03 Eur tarpininkavimo mokesčio, 6,70 Eur sutartinių palūkanų skaičiuotų nuo 2018-12-10 iki kreipimosi į teismą dienos, 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 74 Eur žyminio mokesčio ir 246,01 Eur už procesinių dokumentų parengimą.
Ieškinyje nurodė, kad 2017 m. kovo 9 d. su atsakove sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. K307835236, kuria atsakovei buvo suteiktas 2500 Eur vartojimo kreditas 60 mėn. terminui bei pagal kurią atsakovė įsipareigojo grąžinti suteiktą vartojimo kreditą ir sumokėti bendrą vartojimo kredito kainą (vartojimo kredito mokestį): 1415,60 Eur palūkanų (metinė palūkanų norma: 19,30 proc.), 231,02 Eur tarpininkavimo mokesčio iki 2022 m. kovo 9 d.
Kadangi atsakovė iki pat šios dienos nevykdo sutartyje numatytų įsipareigojimų, ieškovė kreipiasi į teismą dėl pažeistų teisių gynimo ir prašo teismo priteisti iš atsakovės susidariusią skolą, palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas. Nesutinka, kad atsakovei būtų leista skolą mokėti dalimis, kadangi susisiekus su atsakove ši nurodė, kad galėtų mokėti 10-15 Eur dydžio mokėjimus per mėnesį. Nurodo, kad atsakovė turėjo pareigą įvertinti savo finansinę padėtį ir galimybes, pagal vartojimo kredito sutartį turėjo mokėti po 69,11 Eur per mėnesį, tačiau tinkamai šios pareigos nevykdė, todėl tikėtina, kad ateityje geranoriškai įmokų nemokės.
Atsiliepimas
Atsakovė atsiliepimu į ieškinį nurodė, kad jos finansinė padėtis šiuo metu yra bloga, todėl prašo leisti skolą mokėti dalimis.
Apie teismo posėdį ir vietą šalys buvo informuotos tinkamai. Gautas ieškovės prašymas bylą nagrinėti, jos atstovui nedalyvaujant. Atsakovė apie teismo posėdį informuota tinkamai. Elektroniniu paštu gautas atsakovės paaiškinimas, kad į teismo posėdį negali atvyki, tačiau neatvykimo priežasčių nenurodė. Dėl šių aplinkybių byla nagrinėtina šalims nedalyvaujant (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 246 straipsnis).
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Ieškinys tenkintinas iš dalies.
Dėl negrąžintos kredito dalies priteisimo.
Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad 2017 m. kovo 9 d. tarp ieškovės ir atsakovės buvo sudaryta Vartojimo kredito sutartis Nr. K307835236, kurios pagrindu ieškovė, veikdama kaip tarpusavio skolinimo platformos operatorius, suteikė atsakovei 2500 Eur dydžio kreditą 60 mėnesių terminui, o atsakovė įsipareigojo grąžinti paskolą sutartyje nustatytais terminais ir tvarka ir sumokėti 1415,60 Eur palūkanų (metinė palūkanų norma: 19,30 proc.), 231,02 Eur tarpininkavimo mokestį bei 1045,58 administravimo mokestį iki 2022 m. kovo 9 d. Tačiau atsakovė nesilaikė sutartyje nustatyto mokėjimo grafiko, todėl ieškovė vienašališkai remdamasi sutarties 8.4. punktu ir VKĮ 19 straipsniu 2019 m. balandžio 10 d. pranešimu nutraukė kredito sutartį su atsakove.
Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.886 straipsnio 1 dalies nuostatas vartojimo kredito sutartimi kredito davėjas suteikia arba įsipareigoja suteikti kredito gavėjui vartojimo kreditą atidėto mokėjimo, paskolos forma arba kitu panašiu finansiniu būdu, išskyrus sutartis dėl nuolatinio tos pačios rūšies paslaugų teikimo ar tos pačios rūšies prekių tiekimo, kai kredito gavėjas už teikiamas paslaugas ar tiekiamas prekes moka dalimis jų teikimo ar tiekimo metu. Kaip nustatyta iš šalių sudarytos vartojimo kredito sutarties, tarp šalių susiklostė sutartiniai vartojimo kredito teisiniai santykiai paskolos forma. Kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles, o vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę ar vienašališkai pakeisti jos įvykdymo sąlygas draudžiama (CK 6.59 straipsnis, 6.256 straipsnio 1 dalis). Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovė gavo kreditą, kurį privalėjo grąžinti sutartyje nustatytu laiku ir tvarka bei sumokėti sutartyje numatytas palūkanas ir kitus mokesčius (Vartojimo kredito sutarties Nr. K307835236 bendrųjų sąlygų 3.1., 5.1., 5.2. punktai). Atsakovė neginčijo fakto, kad kredito ieškovei negrąžino, bei iš prašymo išdėstyti skolos mokėjimą dalimis galima konstatuoti, kad tarp šalių ginčo dėl prašomo priteisti kredito ir jo sumos nėra (CPK 268 straipsnio 5 dalis). Atsižvelgiant į tai, iš atsakovės ieškovei priteistina 1914,38 Eur negrąžinto kredito dalis.
Dėl mokėjimo ir sutartinių palūkanų priteisimo
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nustatyta, jog mokėjimo palūkanų (neatsižvelgiant į tai, kokiu pagrindu jos nustatytos) skaičiavimas tęsiasi iki sutarties pasibaigimo. Nutraukus sutartį, pareiga mokėti mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas išlieka. Paskolos gavėjas negali būti atleistas nuo palūkanų kaip atlyginimo už naudojimąsi paskolos suma mokėjimo tuo atveju, jeigu paskolos davėjas nutraukia paskolos sutartį paskolos gavėjui pažeidus įsipareigojimus grąžinti suteiktą paskolą ir mokėti sutartas palūkanas nustatytu terminu, išskyrus atvejus, jei tai nustatyta paskolos sutartyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-275-248/2015). Pažymėtina, jog kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas prievolę įvykdyti natūra, t. y., sumokėti sutartyje numatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalga Nr. AC-37-1). Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė nutraukė vartojimo kredito sutartį su atsakove, ji įgijo teisę reikalauti visų mokėtinų sumų pagal vartojimo kredito sutartį. Atsakovė neginčija ieškovės reikalavimo priteisti 149,37 Eur mokėjimo (pelno) palūkanas paskaičiuotas iki kreipimosi į teismą dienos bei 6,70 Eur sutartines palūkanas, todėl konstatuotina, kad tarp šalių ginčo dėl prašomų priteisti mokėjimo (pelno) palūkanų paskaičiuotų iki kreipimosi į teismą dienos nėra. Atsižvelgiant į tai, iš atsakovės ieškovei priteistina 149,37 Eur mokėjimo (pelno) palūkanų paskaičiuotų iki kreipimosi į teismą dienos bei 6,70 Eur sutartinių palūkanų (CK 6.2 straipsnis, 6.38 straipsnis, 6.200 straipsnis, 6.205 straipsnis, 6.251 straipsnis, 6.260 straipsnis, 6.870 straipsnis, 6.873 straipsnis, 6.886 straipsnis, CPK 268 straipsnio 5 dalis).
Dėl mokėjimo palūkanų priteisimo iki kredito grąžinimo
Ieškovė taip prašo priteisti iš atsakovės 19,30 procentų dydžio mokėjimo palūkanas už negrąžintą 1914,38 Eur skolą, skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos 2019 m. balandžio 18 d. iki visiško kredito grąžinimo ieškovei dienos.
CK 6.874 straipsnio 1 dalyje, 6.210 straipsnyje nustatytos palūkanos kompensuoja minimalius kreditoriaus nuostolius dėl tolesnio naudojimosi pinigais po sutarties įvykdymo termino praleidimo. Todėl kompensuojamąsias palūkanas pagal įstatymą turi teisę gauti visi kreditoriai, kuriems piniginės prievolės nebuvo įvykdytos laiku ir kurie su skolininkais sutartyse nenustatė kitokių tokio prievolės nevykdymo padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-153-916/2016).
CK 6.37 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kai palūkanų dydį nustato įstatymai, šalys gali raštu susitarti ir dėl didesnių palūkanų, jeigu toks susitarimas neprieštarauja įstatymams ir sąžiningumo bei protingumo principams. Šalių susitarimo dėl palūkanų dydžio nebuvimas yra pagrindas taikyti įstatymų nustatytą palūkanų dydį. Šios nuostatos reiškia, kad, pirma, teismas gali mažinti tik susitarimu nustatytas didesnes negu įstatymo nustatytas palūkanas, antra, sutartinės palūkanos mažinamos tik esant dviem pagrindams: susitarimas dėl didesnių palūkanų prieštarauja įstatymams (CK 6.37 straipsnio 3 dalis) arba susitarimas dėl didesnių palūkanų prieštarauja sąžiningumo, protingumo principams (CK 6.37 straipsnio 3 dalis, 1.5 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 8 d. Netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvoje Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalga Nr. AC-37-1. 37, p. 424–452).
Byloje nustatyta, kad ieškovė ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės 19,30 procentų mokėjimo palūkanas už negrąžintą vartojimo kredito sumą – 1914,38 Eur nuo kreipimosi į teismą dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos.
Nagrinėjamu atveju, pagal šalių sudarytos kredito sutarties bendrųjų sąlygų 1.16 punktą, palūkanos – metinių fiksuotųjų palūkanų, nustatytų vartojimo kredito sutarties specialiosiose sąlygose, išraiška pinigais, kurias vartojimo kredito gavėjas privalo sumokėti bendrovei už naudojimąsi vartojimo kredito suma. Sutarčių specialiosiose sąlygose nustatyta metinė palūkanų norma – 19,30 procentų. Šios sutarties nuostatos teikia pagrindą daryti išvadą, kad šalys susitarė dėl palūkanų sąlygos ir jų dydžio. Įvertinus šią vartojimo kredito sutarties nuostatą, taip pat atsižvelgiant į nurodytas teisės normas bei kasacinio teismo išaiškinimus, darytina išvada, jog šalys susitarė būtent dėl 19,30 procentų palūkanų taikymo bei jų dydžio. Teismas atkreipia dėmesį, jog, įstatyme esant aiškiai reglamentuotam kompensuojamųjų palūkanų dydžiui, taip pat esant numatytai galimybei šalims susitarti dėl kitokio, nei numato įstatymai, šių palūkanų dydžio, teismas laiko, kad šalys pagrįstai susitarė dėl 19,30 procentų palūkanų normos taikymo ir toks susitarimas neprieštarauja ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimams, kad vartojimo kredito sutartyse palūkanos dėl vartojimo kredito specifikos – trumpalaikiškumo gali būti didesnės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485-916/2015). Atsižvelgiant į tai, kad šalys rašytine sutartimi susitarė dėl taikytinos palūkanų normos, ieškovė pagrįstai reiškia reikalavimą dėl 19,30 procentų palūkanų priteisimo pagal kredito sutartį, todėl šis ieškovės reikalavimas tenkintinas.
Dėl administravimo ir tarpininkavimo mokesčių
Ieškovė prašo priteisti iš atsakovės 1045,58 Eur sutarties administravimo mokesčio ir 154,03 Eur tarpininkavimo mokesčio. Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad kredito sutarties bendrųjų sąlygų 1.27 punkte nurodyta, kad tarpininkavimo mokestis – tai mokestis, kurį vartojimo kredito gavėjas moka bendrovei. Tarpininkavimo mokestis apskaičiuojamas sutarties 5.3 punkte numatyta tvarka. Kredito sutarties bendrosios dalies 1.29 punkte nustatyta, kad administravimo mokestis – tai mokestis, kurį vartojimo kredito gavėjas moka bendrovei. Sutarties administravimo mokestis apskaičiuojamas sutarties 5.4 punkte numatyta tvarka. Pagal kredito sutarties bendrosios dalies 5.3 punktą tarpininkavimo mokestis apskaičiuojamas tokia tvarka: tai yra vartojimo kredito sutarties specialiosiose sąlygose nustatytas tam tikras procentinis dydis nuo mėnesinės įmokos ir priskaičiuotos vėlavimo palūkanų sumos, jeigu mėnesinės įmokos mokėjimas yra pradelstas. Pagal kredito sutarties bendrosios dalies 5.4 punktą sutarties administravimo mokestis yra apskaičiuojamas taip: 1,2 (viena ir dvi dešimtosios) procento per mėnesį nuo vartojimo kredito sumos, iš šios sumos atėmus priskaičiuotą komisinį mokestį. Sutarties administravimo mokestis per mėnesį yra ne daugiau nei 30 eurų. Šalys susitarė, kad, vartojimo kredito gavėjui tinkamai vykdant sutartį, sutarties administravimo mokesčiui yra taikoma nuolaida ir jis yra lygus nuliui. Vartojimo kredito gavėjui netinkamai vykdant sutartį, sutarties administravimo mokesčiui nuolaida nebetaikoma ir vadovaujamasi sutarties 5.14 punktu.
Kaip matyti iš vartojimo kredito sutarties 5.4 ir 5.14 punktų, sutartyje nustatyta administravimo mokesčio nuolaida yra taikoma tik tuo atveju, jeigu vartojimo kredito gavėjas tinkamai vykdo sutartį (jos nepažeidžia). Tokia sąlyginė nuolaida, kai jos pabaiga (netaikymas) susieta su pagrindinės prievolės pažeidimu, atsižvelgiant į vartotojų teisių gynimo principą, akivaizdžiai atlieka prievolės užtikrinimo funkciją, kuri iš esmės pasireiškia nubaudimo forma. Tai atitinka baudos, kaip vienos iš netesybų rūšies, sampratą pagal CK 6.71 straipsnį. Prievolės esmė dėl to, kad netesybos sutartyje pavadintos nuolaida, nesikeičia. Priešingas aptariamų sutarties sąlygų dėl nuolaidos netaikymo aiškinimas reikštų sutarties aiškinimą sutartį parengusios šalies (verslininko) naudai ir vartotojo, silpnesniosios vartojimo teisinių santykių šalies, nenaudai. Tai, kad netesybos pavadintos administravimo mokesčiu, nekeičia jų esmės. Todėl teismas daro išvadą, kad toks mokestis vertintinas kaip netesybos ir tokiu atveju aktualios Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalies nuostatos (Klaipėdos apygardos teismo nutartis 2019 m. gegužės 15 d. civilinėje byloje Nr. e2A-466-730/2019).
Atkreiptinas dėmesys, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog tuo atveju, jei teismas nustato, kad sutartyje nustatytos netesybos yra neproporcingai didelės, jis turi sutarties sąlygą, apibrėžiančią netesybų dydį, pripažinti nesąžininga, negaliojančia ab initio (nuo pradžių) ir šios sąlygos ginčo atveju netaikyti. Pripažinus sutarties sąlygą, apibrėžiančią netesybų dydį, nustatančia neproporcingai didelę vartotojo civilinę atsakomybę ir dėl to nesąžininga bei negaliojančia, taikomas ne netesybų mažinimo institutas (CK 6.73 straipsnio 2 dalis), bet nesąžiningų sutarčių sąlygų sukeliamos teisinės pasekmės, nurodytos CK 6.228⁴ straipsnio 8 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje e3K-3-289-1075/2018). Nagrinėjamu atveju administravimo mokesčio dydis apskaičiuotas kitokiu principu, kas neatitinka įstatymo reikalavimų. Nustatyta, jog iš atsakovės ieškovės naudai jau buvo priteistos kompensuojamosios palūkanos, todėl darytina išvada, kad administravimo mokesčio, kaip netesybų, priteisimas, iš atsakovės priteisus kompensuojamąsias palūkanas, prieštarautų Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 daliai, todėl šis ieškovės reikalavimas atmestinas. (Klaipėdos apygardos teismo nutartis 2019 m. gegužės 15 d. civilinėje byloje Nr. e2A-466-730/2019, Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-44-590/2019; Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-804-577/2019; Panevėžio apygardos teismo 2019 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1384-812/2019) .
Sprendžiant dėl tarpininkavimo mokesčio, taip pat pažymėtina, kad sutartyse aiškiai nenurodyta, kokią paskirtį atlieka tarpininkavimo mokestis, mokestis apibrėžiamas tiesiog kaip mokestis bendrovei, neaiškinant šio mokesčio tikslo ir paskirties. Sutarties 5.3 punkte, į kurį nukreipia 1.27 punktas, kalbama apie komisinį, o ne apie tarpininkavimo mokestį. Specialiosiose vartojimo kredito sąlygose tarpininkavimo mokesčio procentinis dydis – 5,90 proc. Ieškovė nurodo, jog tarpininkavimo mokesčio paskirtis yra tarpusavio platformos operatoriui mokamas atlygis. Vartojimo kredito įstatymo 25³ straipsnio 6 dalis numato, kad ne mažiau kaip 50 procentų tarpusavio skolinimo platformos operatoriui paskolos davėjo ir arba vartojimo kredito gavėjo mokamo atlygio turi būti skaičiuojama proporcingai nuo paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo grąžintų įmokų.
Kaip matyti iš kredito sutarties bendrųjų sąlygų 1.4 punkto, ieškovė sudarydama kredito sutartį, veikė kaip tarpusavio skolinimo platformos operatorė, tai yra asmuo, kuris administruoja tarpusavio skolinimo platformą (Vartojimo kredito įstatymo 2 straipsnio 14 punktas), ir turi teisę gauti atlyginimą už teikiamas paskolos suteikimo ir administravimo paslaugas. Taigi, sprendžiama, jog tarpininkavimo mokestis, kaip atlygis tarpusavio platformos operatoriui, tokia forma, kokia numatyta kredito sutartyse, yra galimas, pagrįstas Vartojimo kredito įstatymo 25³ straipsnio 6 dalimi. Tarpininkavimo mokestis nors ir nėra pakankamai aiškiai apibrėžtas sutarties bendrosiose sąlygose, tačiau tiek bendrosiose, tiek specialiosiose sąlygose yra pakankamai aiškiai nurodyta šio mokesčio skaičiavimo tvarka ir nurodytas konkretus dydis. Pagal kredito sutartis bendra vartojimo kredito kaina, įskaičius tarpininkavimo mokestį, nėra didesnė už vartojimo kredito sumą (Vartojimo kredito įstatymo 2 straipsnio 3 dalis), kartu ir tarpininkavimo mokesčio dydis atitinka protingumo ir pagrįstumo kriterijus ir atitinka sąžiningos verslo praktikos reikalavimus, nepažeidžia vartojimo kredito gavėjo, vartojimo kredito davėjo ir paskolos davėjo interesų pusiausvyros (Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 2 punktas).
Pažymėtina, kad teismai taikydami ir aiškindami įstatymus privalo atsižvelgti ir savo sukurtus vėliausius precedentus analogiškose bylose, todėl teismas atsižvelgdamas į išdėstyta ir teismų praktiką (Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 16 d. nutartyje Nr. e2A-372-262/2019, 2019 m. sausio 10 d. nutartyje Nr. e2A-309-430/2019, Kauno apygardos teismo 2019 m. vasario 5 d. nutartyje Nr. e2A-144-259/2019, Panevėžio apygardos teismo 2019 m. balandžio 17 d. nutartyje Nr. e2A-359-227/2019, Šiaulių apygardos teismo 2019 m. kovo 18 d. nutartyje Nr. e2A-219-368/2019), daro išvadą, kad ieškovei turi būti priteisiama visa numatyto tarpininkavimo mokesčio suma.
CK 6.37 straipsnis numato, kad skolininkas, neįvykdęs savo piniginės prievolės, turi mokėti įstatymų nustatyto dydžio ar šalių susitartas palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovei prašant, iš atsakovo priteistina 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą 2224,48 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. 2019 m. balandžio 23 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 – 3 dalys, 6.210 straipsnio 1 dalis).
Ieškovė pareiškė ieškinį 3270,06 Eur dydžio sumai. Teismas ieškinį tenkino iš dalies, priteisdamas 2224,48 Eur, t. y. 68 procentai. Proporcingai patenkintų reikalavimų daliai, ieškovei iš atsakovės priteistina 217,60 (320,01 Eur x 68 procentai) bylinėjimosi išlaidų (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnio 2 dalis).
Dėl skolos išdėstymo dalimis.
Atsakovė prašo skolos mokėjimą išdėstyti dalimis. Ieškovė teismui nurodė, kad buvo susisiekusi su atsakove, kuri nurodė, kad sutiktų ieškovei mokėti po 10-15 Eur per mėnesį, tačiau ieškovė su tokiu mokėjimu dalimis nesutinka, kadangi atsakovė nesilaikė mokėjimo grafiko, todėl tikėtina, kad ir toliau vengs atsiskaityti su ieškove.
CPK 284 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Išdėstyti teismo sprendimo vykdymą galima tada, kai šito reikia dėl tam tikrų socialiai reikšmingų aplinkybių, siekiant užtikrinti socialinį teisingumą. Sprendžiant klausimą turi būti atsižvelgiama į šalių turtinę padėtį, kitas reikšmingas aplinkybes. Turi būti konstatuojama, kad atsakovės materialinė padėtis yra bloga.
Pažymėtina, kad atsakovė prašymui dėl priteistinos sumos išdėstymo pagrįsti nepateikė jokių rašytinių įrodymų (CPK 178 straipsnis). Be to, atsakovė bylos eiga nesidomėjo, savo prašymo dėl teismo sprendimo vykdymo išdėstymo nepalaikė ir net nenurodė teismui, kokiomis dalimis jį galėtų mokėti ieškovei priteistiną sumą. Tiks iš ieškovės rašytinių paaiškinimų teismui žinoma, kad atsakovė galimai sutiktų mokėti po 10-15 Eur per mėnesį. Atsižvelgtina ir į tai jog atsakovė prisiimdama įsipareigojimus turėjo elgtis atsakingai ir įvertinti savo galimybes skolintis, o negalėdama atsiskaityti su ieškove, atsakovė nebandė bendradarbiauti su ieškove. Atsakovė yra darbingo amžiaus, duomenų apie tai, jog turėtų sveikatos problemų nepateikė, todėl pripažintina, kad byloje nenustatyta aplinkybių, dėl kurių priteistina skola turėtų būti mokama dalimis (CPK 284 straipsnis). Atsižvelgdamas į tai, teismas nekonstatuoja pagrindo tenkinti nagrinėjamą atsakovės prašymą – jis vertintinas kaip deklaratyvus-neįrodytas, todėl netenkintinas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 265, 270 straipsniais,
nusprendžia:
Ieškinį patenkinti iš dalies.
Priteisti iš atsakovės A. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1914,38 Eur (vieną tūkstantį devynis šimtus keturiolika eurų, 38 ct) dydžio negrąžintą kreditą, 149,37 Eur (vieną šimtą keturiasdešimt devynis eurus, 37 ct) dydžio mokėjimo palūkanas, 19,30 procentų dydžio mokėjimo palūkanų už negrąžintą vartojimo kredito 1914,38 Eur sumą nuo kreipimosi į teismą dienos 2019-04-18 iki visiško kredito grąžinimo dienos, 6,70 Eur (šešis eurus, 70 ct) dydžio sutartines palūkanas, skaičiuojamas nuo termino įvykdyti prievolę praleidimo, t.y. nuo 2018-12-10 iki kreipimosi į teismą dienos, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 2224,48 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2019-04-23) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 217,60 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas ieškovės akcinės bendrovės „Neo Finance“, juridinio asmens kodas 303225546, a. s. (duomenys neskelbtini), naudai.
Likusioje dalyje ieškinį atmesti.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Klaipėdos apygardos teismui per Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmus.