- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-04-17
- Bylos Nr.
- e2A-216-856/2019
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė
- Pareiškėjas
- S. Z.
- Suinteresuotas asmuo
- Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, A. A. L., V. L., V. F.
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos S. Z. apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Akmenės rūmų 2018 m. gruodžio 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2YT-3529-1048/2018 pagal pareiškėjos S. Z. patikslintą pareiškimą dėl nekilnojamojo daikto valdymo fakto patvirtinimo, suinteresuoti asmenys Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, A. A. L., V. L., V. F..
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėja S. Z. kreipėsi į teismą, prašydama patvirtinti faktą, jog ji nuo 2008 m. vasario 11 d. teisėtai, atvirai bei nepertraukiamai valdo 3,23 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), kuris jai teko tėvo broliui V. Z., mirusiam (duomenys neskelbtini), jai perleidus (padovanojus) teisę į nuosavybės teisių atkūrimą (e. b. I t., 88-92 b. l.).
2. Pareiškėja nurodė, jog jos dėdė (tėvo brolis) V. Z., miręs (duomenys neskelbtini), po 1991 m. Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo įstatymo nustatyta tvarka kreipėsi į tuometinę Agrarinę žemės tarnybą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į jo motinos M. Z. iki visuotinės žemės nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) valdytą žemę. Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į tėvo J. Z. žemę kreipėsi pareiškėjos tėvas V. Z.. 1994 m. gruodžio 22 d. Akmenės rajono valdybos sprendimu V. Z. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 8 ha žemės, kurią V. Z. padovanojo pareiškėjai 1995 m. birželio 3 d. dovanojimo sutartimi. Dar 3 ha žemės V. Z. norėjo persikelti arčiau savo sodybos (duomenys neskelbtini), tačiau tokios galimybės nebuvo ir V. Z. dėl šios žemės atgavimo jokių veiksmų nebeatliko, išskyrus tai, kad žodžiu pažadėjo tą žemę perleisti (padovanoti) pareiškėjai ir pavedė visus su tuo susijusius reikalus tvarkyti savo broliui, t. y. pareiškėjos tėvui V. Z.. Toks jo elgesys buvo visiškai suprantamas, kadangi savo vaikų jis neturėjo, o dukterėčią S. Z. labai mylėjo. Iki V. Z. mirties minėtas 3 ha žemės sklypas nebuvo suformuotas, jo mirties dieną šis nekilnojamasis daiktas formaliai neegzistavo. Faktiškai žemės sklypas dabartinėje jo buvimo vietoje buvo atmatuotas dar V. Z. gyvam esant kartu su minėtais 8 ha ir pareiškėja šiuo sklypu buvo leidusi naudotis tam pačiam ūkininkui R. G., kuriam ji buvo išnuomojusi ir jau minėtą 8 ha žemės sklypą, gautą iš V. Z. dovanojimo sutarties pagrindu. 2010 m. gruodžio 17 d. ji tuos 8 ha žemės pardavė minėtam R. G., o likę 3,23 ha liko jam išnuomoti ir jis jais naudojasi iki pat šiol.
3. Mirus V. Z., nuosavybės teisių į 3 ha žemės sklypą atkūrimo reikalais toliau rūpinosi pareiškėja bei jos tėvas. V. Z. sutuoktinei E. Z., kuri pergyveno sutuoktinį ir mirė (duomenys neskelbtini), apie jos mirusiam vyrui dar neatkurtas nuosavybės teises į 3 ha ploto žemės sklypą buvo gerai žinoma ir ji į šią žemę jokių pretenzijų nereiškė. Priimdama savo vyro palikimą, pareiškime notarui ji aiškiai aprašė palikėjo turtą, kurį priėmė po jo mirties. Ir nors įstatymas įsakmiai nurodo, jog palikimo negalima priimti iš dalies, tačiau mirusiojo V. Z. valia, išreikšta iki mirties, jog žemė turi atitekti pareiškėjai S. Z., nulėmė E. Z. elgesį palikimo priėmimo procese. Ji neišreiškė valios priimti palikėjo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, nes žinojo, jog šią teisę jos miręs sutuoktinis yra perleidęs (padovanojęs) savo dukterėčiai S. Z.. Šiaulių rajono 2-ojo notaro biuro notarė B. Š. 2018 m. spalio 9 d. išdavė liudijimą, kuriuo patvirtino, jog mirus E. Z. jos palikimo niekas nepriėmė. Suinteresuotais asmenimis į bylą įtraukti vieninteliai E. Z. įpėdiniai pagal įstatymą, brolio ir sesers sūnūs A. A. L., V. L. ir V. F..
4. Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2008 m. vasario 11 d. sprendimu Nr. 8961 V. Z. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 3 ha ploto žemės sklypą, perduodant neatlygintinai nuosavybėn 3,23 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Nuosavybės teisių atkūrimą patvirtinantys dokumentai buvo perduoti pareiškėjai kartu dalyvaujant jos tėvui V. Z., kuris savo parašu patvirtino žemės sklypo planą bei pasirašė kitus reikalingus dokumentus. Nežiūrint to, kad S. Z. nuosavybės teisės į žemės sklypą iki šiol neįregistruotos viešame nekilnojamojo turto registre, šia žeme visą laiką disponavo ir šiuo metu disponuoja pareiškėja. Minėtu žemės sklypu faktiškai naudojasi ūkininkas R. G., su kuriuo iki 2008 m. gruodžio 10 d. S. Z. buvo sudariusi žodinę nuomos sutartį, o nuo minėtos datos nuomos teisiniai santykiai buvo įforminami rašytinėmis žemės nuomos sutartimis. Mano, jog galima tvirtinti, kad pareiškėja 3,23 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai valdo kaip savo nuosavybę nuo 2008 m. vasario 11 d. iki dabar. Tam, kad pareiškėja galėtų realizuoti savo teisę įgyjamosios senaties pagrindu įgyti bei savo vardu įregistruoti nuosavybės teisę į žemės sklypą, būtina, jog teismas patvirtintų valdymo faktą.
Atsiliepimas
5. Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškimą nurodė, jog dėl nuosavybės teisių atkūrimo į M. Z. iki visuotinės žemės nacionalizacijos 31,68 ha valdytą žemę (duomenys neskelbtini), kreipėsi 2 sunūs: V. Z. ir V. Z.. Minėti pretendentai 1994 m. balandžio 12 d. pasirašė susitarimą, pagal kurį susitarė atstatyti nuosavybės teises šiais būdais: V. Z. pasirinko, kad nuosavybės teisės į jam tenkantį 15,84 ha plotą būtų atkurtos natūra, o V. Z. - į 12,84 ha plotą pasirinko atkūrimą natūra, o į likusius 3 ha - ekvivalentine natūra, t. y. pageidavo gauti lygiavertį žemė sklypą kitoje vietovėje. Nuosavybės teisių atkūrimo procesas buvo įgyvendintas vadovaujantis pretendentų pasirašytu susitarimu. Akmenės rajono valdybos 1994 m. gruodžio 22 d. sprendimu Nr. 2047 V. Z. buvo natūra atkurtos nuosavybės teisės į 11 ha žemės ir 4,84 ha miško (duomenys neskelbtini). Akmenės rajono valdybos 1994 m. gruodžio 22 d. sprendimu Nr. 2077 V. Z. buvo natūra atkurtos nuosavybės teisės į 8,0 ha žemės (duomenys neskelbtini). Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2008 m. vasario 11 d. sprendimu Nr. 8961 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui V. Z. (mirties liudijimas (duomenys neskelbtini))“ V. Z. buvo atkurtos nuosavybės teisės į M. Z. 3,00 ha žemę, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 3,23 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini).
6. Žemės sklypas, kurio valdymo faktą prašo nustatyti pareiškėja, į Nekilnojamojo turto registrą įrašytas 2008 m. vasario 28 d., t. y. po sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo, daiktinės teisės į šį žemės sklypą neįregistruotos, t. y. teisėtas savininkas (nes miręs) ir įpėdiniai (neaišku, ar kas pretendavo į V. Z. turto paveldėjimą) nesikreipė dėl daiktinių teisių įregistravimo. Daiktas suformuotas ir įregistruotas, tačiau neturi teisėto savininko. Nacionalinė žemės tarnyba nėra gavusi pranešimo apie galimą palikėjo V. Z. palikimo perėjimą valstybei bei neturi duomenų, patvirtinančių ar paneigiančių faktinį V. Z. paliktojo turto priėmimą valdyti (e. b. I t., 113-115 b. l.).
Atsiliepimas
7. Suinteresuoti asmenys A. A. L., V. L. ir V. F. pateikė analogiškus atsiliepimus į pareiškimą, kuriuose nurodė, jog su pareikštu pareiškimu sutinka ir neprieštarauja, kad būtų nustatytas pareiškėjo prašomas juridinę reikšmę turintis faktas, kad S. Z. nuo 2008 m. vasario 11 d. teisėtai, atvirai bei nepertraukiamai valdo 3,23 ha žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), kuris jai teko tėvo broliui V. Z., mirusiam (duomenys neskelbtini), jai perleidus (padovanojus) teisę į nuosavybės teisių atkūrimą (e. b. I t., 97-98, 100-101, 102-103 b. l.).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
8. Telšių apylinkės teismo Akmenės rūmai 2018 m. gruodžio 3 d. sprendimu pareiškimą atmetė (e. b. I t., 128-134 b. l.).
9. Teismas nurodė, jog pagal teisinį reglamentavimą, aktualų nuo nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo (atstatymo) pradžios iki V. Z. mirties, teisė atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą galėjo būti perleista tik notariškai patvirtinta sutartimi ir tik apibrėžtam subjektų ratui: vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams), sutuoktiniui bei vaikaičiams, o pareiškėja, būdama V. Z. dukterėčia, nepatenka į šių subjektų ratą, be to, žodinė teisės atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą dovanojimo sutartis yra negaliojanti dėl įstatymo reikalaujamos notarinės formos nesilaikymo.
10. Teismas pažymėjo, kad pagal formuojamą teismų praktiką, mirus piliečiui, nustatytu laiku padavusiam prašymą atkurti nuosavybės teises, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui. Tokia įstatymo nuostata grindžiama tuo, kad teisė atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą yra turtinė teisė, todėl asmeniui, įstatymo nustatytais terminais išreiškusiam savo valią atkurti nuosavybės teises, mirus, ji paveldima bendraisiais pagrindais, o nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą tokiu atveju atkuriamos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka. Tai, kad teisė atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą tampa palikimo dalimi ir paveldima bendra tvarka, lemia specifinis nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procesas. Teismas konstatavo, jog paveldėjimo dalykas tokiu atveju yra ne Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nustatyta tvarka grąžintinas turtas, į kurį palikėjui esant gyvam nebuvo atkurtos nuosavybės teisės, t. y. palikėjui nepriklausė nuosavybės teise jo mirties dieną, todėl ir negali būti paveldimas Lietuvos Respublikos CK nustatyta tvarka, o būtent turtinė teisė atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą.
11. Remdamasis minėtu teisiniu reglamentavimu teismas konstatavo, jog nors V. Z. prašymą ir kitus reikalingus dokumentus dėl teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą pateikė įstatymo nustatytu terminu ir tvarka, tačiau teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą - 3,00 ha žemės sklypą - galutinai buvo atkurtos po V. Z. mirties, todėl po V. Z. mirties jo įpėdiniai kartu su visu likusiu palikimu turėjo teisę paveldėti ir turtinę teisę - teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą - 3,00 ha žemės sklypą. Teismas nurodė, jog po V. Z. mirties dėl jo palikimo priėmimo į notarę kreipėsi jo sutuoktinė E. Z., jai išduotas paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas, ir nepaisant to, jog E. Z. išduotame paveldėjimo teisės liudijime nebuvo nurodyta teisė atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, konstatavo, kad E. Z. po sutuoktinio V. Z. mirties kartu su kitu paveldimu turtu paveldėjo ir teisę V. Z. vardu atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Kadangi po E. Z. mirties dėl palikimo priėmimo nei įstatyminiai, nei testamentiniai įpėdiniai nesikreipė, pažymėjo, kad 1964 m. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 567 straipsnio 3 dalyje ir 593 straipsnyje buvo įtvirtinta, kad tuo atveju, jeigu nėra nei įstatyminių, nei testamentinių įpėdinių, arba nė vienas įpėdinis nepriėmė palikimo, arba testatorius iš visų įpėdinių atėmė teisę paveldėti, mirusiojo turtas paveldėjimo teise pereina valstybei, kas įtvirtinta ir galiojančiame Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse. Teismas pripažino, jog esant susiklosčiusiai situacijai, teisė V. Z. vardu atkurti nuosavybės teises į 3,00 ha žemės sklypą paveldėjimo teise perėjo valstybei, o galutinai atkūrus nuosavybės teises, šis sklypas tapo valstybės nuosavybe.
12. Teismas taipogi nurodė, jog bylos dėl juridinę reikšmę turinčio valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo yra skirtos jau tam tikru pagrindu praeityje atsiradusiai pareiškėjos nuosavybės teisei į nekilnojamąjį daiktą konstatuoti, kai egzistavo dokumentai, patvirtinantys tokią pareiškėjos teisę, tačiau dokumentai yra prarasti ir kitokia tvarka, išskyrus teisminę, jų neįmanoma gauti arba atkurti, o nagrinėjamu atveja pareiškėja neįgijo 3,23 ha žemės sklypo nuosavybės teise teisės aktų nustatyta tvarka, kas teismui leido teigti, jog nėra visų sąlygų, būtinų žemės sklypo valdymo nuosavybės teise fakto nustatymui.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai
13. Pareiškėja S. Z. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Telšių apylinkės teismo Akmenės rūmų 2018 m. gruodžio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - pareiškimą tenkinti (e. b. I t., 138-142 b. l.). Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
13.1. Suinteresuoti asmenys, pateikę atsiliepimus į pareiškimą, su pareiškimu iš esmės sutiko ir nepateikė teismui argumentų, dėl kurių pareiškimo patenkinimas pažeistų jų interesus ar prieštarautų įstatymams bei viešajai tvarkai.
13.2. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmenybę teikė ne daikto valdymo fakto patvirtinimo institutui, kaip pareiškėjos pasirinktam jos teisių įgyvendinimo būdui, o teisės normų, reglamentuojančių nuosavybės teisių į žemės atkūrimą, analizei. Skundžiamame sprendime nepagrįstai konstatuota, jog pareiškėja neįrodė, jog valdomą daiktą ji įgijo teisėtai, nes nebuvo sudaryta notarinė perleidimo sutartis, be to, pagal giminystės ryšį (dėdė) įstatymo nustatyta tvarka jai negalėjo būti perleista teisė į nuosavybės teisių atkūrimą. Pažymėjo, jog praktikoje, teismams nustatant daikto valdymo faktą, labai retai egzistuoja situacija, kuomet valdytojas daiktą būtų įgijęs tokiu pat būdu ir tvarka kaip įgyjama nuosavybės teisė į daiktą, todėl CK ir įtvirtinti daikto valdymo ir įgyjamosios senaties institutai.
Atsiliepimas
14. Suinteresuoti asmenys atsiliepimų į pareiškėjos S. Z. apeliacinį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
teisiniai argumentai ir išvados
Pareiškėjos S. Z. apeliacinis skundas netenkinamas.
15. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nėra, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.
16. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos aplinkybes, apeliacinio skundo argumentus, byloje esančius rašytinius įrodymus, visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, jų pagrindu padarytomis išvadomis ir motyvais, todėl jų visų iš naujo nebekartoja. Kasacinio teismo ne kartą pastebėta, kad tiek nacionalinių, tiek tarptautinių teismų praktikoje pripažįstama, jog apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, jeigu yra tinkamai atskleista bylos esmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010). Teismas neturi pareigos atsakyti į kiekvieną skundo argumentą, todėl pasisako tik dėl teisiškai reikšmingų pareiškėjos apeliacinio skundo argumentų.
17. Iš bylos duomenų nustatyta, jog pareiškėja S. Z. kreipėsi į teismą, prašydama patvirtinti faktą, jog ji nuo 2008-02-11 teisėtai, atvirai bei nepertraukiamai valdo 3,23 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kuris jai teko tėvo broliui V. Z., mirusiam (duomenys neskelbtini), perleidus (padovanojus) teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. Byloje nustatytos tokios faktinės aplinkybės: 1) 1993-09-20 V. Z. kreipėsi į Papilės apylinkės agrarinę tarnybą, prašydamas jo motinos M. Z. žemę sugrąžinti natūra; 2) Šiaulių apskrities viršininko 1998-12-16 išvadoje Nr. 735 nurodyta, kad V. Z. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 3,0 ha žemės (e. b. I t., 23 b. l.); 3) V. Z. mirė (duomenys neskelbtini) (e. b. I t., 7, 10 b. l.), po jo mirties priimtu Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2008-02-11 sprendimu Nr. 8961 V. Z. (mirties liudijimas (duomenys neskelbtini)) atkurta nuosavybės teisė į M. Z. nuosavybės teise valdytą (duomenys neskelbtini) 3,00 ha žemės sklypą, perduodant neatlygintinai lygiavertį turėtajam 3,23 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (e. b. I t., 19-20 b. l.); 4) V. Z. sutuoktinė E. Z. 1999-04-13 priėmė jo palikimą, pateikdama pareiškimą notarui (e. b. I t., 9, 11-12); 5) E. Z. mirė (duomenys neskelbtini) (e. b. I t., 8 b. l.), jos palikimo niekas nepriėmė (e. b. I t., 95 b. l.); 6) viešame registre nuo 2008-02-28 įregistruotas nekilnojamas daiktas – 3,2300 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), daiktinės teisės į šį žemės sklypą neįregistruotos, naudotoju nurodytas V. Z., įregistravimo pagrindas - 2007-12-03 Apskrities viršininko įsakymas Nr. V-5603 ir 2008-02-11 Apskrities viršininko sprendimas Nr. 8961 (e. b. I t., 93-94 b. l.).
18. Pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies nuostatas (originali redakcija, galiojusi nuo 1997-07-09), nuosavybės teisės į šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytą nekilnojamąjį turtą (žemę, miškus, vandens telkinius, ūkinės-komercinės paskirties pastatus ir jų priklausinius, gyvenamuosius namus ir jų priklausinius) atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams: 1) turto savininkui; 2) asmenims, kuriems miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą, nepaisant to, kad testamente nėra duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą; 3) turto savininko, kuris mirė ir nepaliko testamento, sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams) – į jiems tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį; 4) turto savininko vaiko (įvaikio), kuris yra miręs, sutuoktiniui, vaikams (įvaikiams) – į mirusiajam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį. Minėto straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog tais atvejais, kai šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose nurodyti piliečiai, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis. To paties straipsnio 3 dalyje nurodyta, jog šio straipsnio 1 dalyje nurodyti piliečiai teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą gali perleisti notariškai patvirtinta sutartimi savo vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams), sutuoktiniui bei vaikaičiams, jeigu šie yra Lietuvos Respublikos piliečiai. Taigi, spręstina, jog nagrinėjamu atveju V. Z. laiku padavus prašymą atkurti nuosavybės teises, tačiau jam mirus iki nuosavybės teisės atkūrimo (sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo priimtas jau po jo mirties), pagal aukščiau minėtą teisinį reglamentavimą, nuosavybės teisės galėjo būti atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos tik įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis, t. y. nagrinėjamu atveju tik sutuoktinei E. Z. (byloje nėra duomenų apie kitus galimus įpėdinius), kuri vėliau su paveldėtu turtu galėjo elgtis savo nuožiūra (dovanoti, parduoti ir t. t.), ir kuri, beje, ir priėmė mirusio sutuoktinio palikimą. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pareiškėja, būdama V. Z. dukterėčia, nepatenka į aukščiau nurodytų subjektų ratą. Taigi, nagrinėjamu atveju iki nuosavybės teisių atkūrimo proceso pabaigos miręs V. Z. niekaip negalėjo perleisti (padovanoti) pareiškėjai S. Z. teisės į nuosavybės teisių atkūrimą, juolab kad tą padaryti (perleisti teisę atkurti nuosavybės teises) jis galėjo tik notariškai patvirtinta sutartimi ir tik savo vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams), sutuoktiniui bei vaikaičiams. Taigi, nagrinėjamu atveju susiklosčiusi situacija ir turėjo būti sprendžiama vadovaujantis nuosavybės teisių į žemės atkūrimą reglamentavimu bei paveldėjimo teisiniais santykiais, o ne valdymo fakto patvirtinimo institutu.
19. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas: „pagal iki V. Z. mirties ir iki šiol galiojantį teisinį reglamentavimą, t. y. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalį, mirus piliečiui, nustatytu laiku padavusiam prašymą atkurti nuosavybės teises, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui. Tokia įstatymo nuostata grindžiama tuo, kad teisė atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą yra turtinė teisė, todėl asmeniui, įstatymo nustatytais terminais išreiškusiam savo valią atkurti nuosavybės teises, mirus, ji paveldima bendraisiais pagrindais, o nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą tokiu atveju atkuriamos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka. Tai, kad teisė atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą tampa palikimo dalimi ir paveldima bendra tvarka, lemia specifinis nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procesas“. Taigi, paveldėjimo dalykas tokiu atveju yra ne Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nustatyta tvarka grąžintinas turtas (nagrinėjamu atveju žemės sklypas), į kurį palikėjui esant gyvam nebuvo atkurtos nuosavybės teisės, o tik teisė atkurti nuosavybės teises į šį turtą (turtinė teisė). Kadangi palikėjui turtas, į kurį siekiama atkurti nuosavybės teises, nepriklausė nuosavybės teise jo mirties dieną, šis turtas negali būti paveldimas CK nustatyta tvarka, nes paveldima tik turtinė teisė atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, kurią, kaip minėta, paveldėjo mirusiojo sutuoktinė E. Z..
20. Kaip nurodyta aukščiau, V. Z. laiku pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises, tačiau teisė į išlikusį nekilnojamąjį turtą buvo atkurta tik po jo mirties. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog esant tokiai situacijai ir teismo aptartam teisiniam reglamentavimui, po V. Z. mirties jo įpėdiniai kartu su visu likusiu palikimu turėjo teisę paveldėti ir turtinę teisę - teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, t. y. 3 ha žemės sklypą. Kadangi byloje nustatyta, jog mirusio V. Z. palikimą priėmė jo sutuoktinė E. Z., pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, jog palikimo atsiradimo ir jo priėmimo metu galiojęs teisinis reglamentavimas neleido priimti palikimo dalinai arba su sąlyga ar išlygomis, todėl nepaisant to, kad E. Z. išduotame paveldėjimo teisės liudijime kaip paveldimas turtas nebuvo nurodyta teisė atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, tačiau E. Z. po sutuoktinio V. Z. mirties kartu su kitu paveldimu turtu paveldėjo ir teisę V. Z. vardu atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Kaip minėta, E. Z. palikimas priimtas nebuvo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog taikant 1964 m. Civilinio kodekso nuostatas, nesant nei įstatyminių, nei testamentinių įpėdinių arba nei vienam įpėdiniui nepriėmus palikimo, mirusiojo turtas paveldėjimo teise pereina valstybei, o teisės į daiktus neįregistravimas valstybės vardu nėra pagrindas vertinti, kad jie nėra valstybės nuosavybė. Esant tokioms aplinkybėms, atsižvelgiant į tai, kad po E. Z. mirties nei įstatyminiai, nei testamentiniai įpėdiniai įstatymo nustatytu terminu nesikreipė dėl palikimo priėmimo, remiantis nurodytu teisiniu reglamentavimu ir teismine praktika, pripažintina, jog teisė V. Z. vardu atkurti nuosavybės teises į 3 ha žemės sklypą paveldėjimo teise perėjo valstybei, o galutinai atkūrus nuosavybės teises, šis sklypas tapo jos nuosavybe. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, aplinkybės, kad Nekilnojamojo turto registre nebuvo įregistruotos daiktinės teisės ir kad valstybei atstovaujanti institucija pagal bylos duomenis nėra atlikusi palikimo perėjimo valstybei įforminimo veiksmų, neteikia teisinio pagrindo padaryti kitokias išvadas.
21. Aukščiau išdėstytos aplinkybės apeliacinės instancijos teismui leidžia daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino nagrinėjamai situacijai aktualias materialines ir procesinės teisės normas, nenukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos teismų praktikos byloje nagrinėjamais klausimais, todėl pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas
nutaria:
Telšių apylinkės teismo Akmenės rūmų 2018 m. gruodžio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.