- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-01-21
- Bylos Nr.
- e2-1126-592/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-22578-2019-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Igoris Kasimovas
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „GELVORA”
- Atsakovas
- E. P.
- Kategorijos
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Igoris Kasimovas rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „GELVORA” ieškinį atsakovui E. P. dėl skolos priteisimo, priimdamas sprendimą už akių.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas pareikštu ieškiniu prašo priteisti iš atsakovo 2884,57 Eur skolos, 2080,17 Eur vartojimo kredito mokesčio, 1211,99 Eur palūkanų, 259,61 Eur delspinigių, 36 proc. dydžio palūkanas nuo pagrindinės skolos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo įvykdymo, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.
Nurodo, kad AB „BnP Finance“ (toliau – pradinis kreditorius) ir atsakovas 2017 m. kovo 3 d. sudarė Vartojimo kredito sutartį Nr. 5B2B30BB (toliau – Sutartis), kurios pagrindu pradinis kreditorius suteikė atsakovui Sutartyje nurodyto dydžio kreditą, o atsakovas įsipareigojo Sutartyje nustatyta tvarka grąžinti kreditą bei sumokėti vartojimo kredito mokestį. Nurodo, kad atsakovas netinkamai vykdė savo įsipareigojimus, todėl pradinis kreditorius Sutartį nutraukė. Pagal 2017 m. gruodžio 28 d. pagal Reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 18-50-01 bei 2018 m. gegužės 11 d. bylų priėmimo perdavimo aktu Nr. 6 ieškovas įgijo reikalavimo teises atsakovo atžvilgiu. Nurodo, kad ieškovas atsakovui apie reikalavimo teisės perleidimą pranešė bei tuo pačiu pareikalavo įvykdyti įsipareigojimus pagal Sutartį, tačiau atsakovas su ieškovu neatsiskaitė.
Atsakovui ieškinio, jo priedų kopija ir teismo pranešimas įteikti CPK 123 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka. Atsakovas atsiliepimo į pareikštą ieškinį per teismo nustatytą terminą nepateikė, todėl vadovaujantis CPK 142 straipsnio 4 dalimi, esant ieškovo prašymui, teismas priima sprendimą už akių.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys tenkintinas iš dalies.
Priimdamas sprendimą už akių, teismas atlieka formalų byloje pateiktų įrodymų vertinimą, t. y. įsitikina, kad pasitvirtinus šių įrodymų turiniui būtų pagrindas priimti tokį sprendimą (CPK 285 straipsnio 2 dalis).
Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad tarp pradinio kreditoriaus ir atsakovo 2017 m. kovo 3 d. sudaryta Sutartis, kurios pagrindu pradinis kreditorius suteikė atsakovui 3153,12 Eur kreditą, o atsakovas įsipareigojo Sutartyje nustatyta tvarka grąžinti kreditą bei sumokėti 2836,80 Eur palūkanų.
Ieškovas su pradiniu kreditoriumi 2017 m. gruodžio 28 d. pasirašė Reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 18-50-01 bei 2018 m. gegužės 11 d. bylų priėmimo perdavimo aktu Nr. 6 pradinis kreditorius perleido, o ieškovas įgijo visas reikalavimo teises pagal Sutartį atsakovo atžvilgiu. Už uždelstą atsiskaityti laikotarpį nuo 2018 m. gegužės 10 d. iki 2019 m. liepos 10 d. ieškovas paskaičiavo atsakovui 1211,99 Eur palūkanų. Iš 2018 m. gegužės 25 d. pranešimo dėl reikalavimo perleidimo matyti, kad ieškovas pranešė atsakovui apie reikalavimo perleidimą ir ragino sumokėti susidariusią skolą, tačiau duomenų apie tai, kad atsakovas su ieškovu atsiskaitė, byloje nepateikta (CPK 178 straipsnis).
CK 6.881 straipsnio 1 dalimi kreditavimo sutartimi bankas ar kita kredito įstaiga (kreditorius) įsipareigoja suteikti kredito gavėjui sutartyje nustatyto dydžio ir nustatytomis sąlygomis pinigines lėšas (kreditą), o kredito gavėjas įsipareigoja gautą sumą grąžinti kreditoriui ir mokėti palūkanas. Vartojimo kredito įstatymo 2 straipsnio 22 dalimi, vartojimo kredito sutartis – sutartis, pagal kurią vartojimo kredito davėjas arba paskolos davėjas suteikia arba įsipareigoja suteikti vartojimo kredito gavėjui vartojimo kreditą atidėto mokėjimo, paskolos forma arba kitu panašiu finansiniu būdu, išskyrus sutartis dėl nuolatinio tos pačios rūšies paslaugų teikimo ar tos pačios rūšies prekių tiekimo, kai vartojimo kredito gavėjas už teikiamas paslaugas ar tiekiamas prekes moka dalimis jų teikimo ar tiekimo metu. Pagal CK 6.38 straipsnį prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų arba sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra, – vadovaujantis protingumo kriterijais. Pagal CK 6.59 straipsnį draudžiama vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę ar vienašališkai pakeisti jos įvykdymo sąlygas, išskyrus įstatymų ar sutarties numatytus atvejus. Sutarties neįvykdymu laikomos bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įskaitant netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą (CK 6.205 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, kad byloje nepateikta įrodymų, jog atsakovas su ieškovu atsiskaitė (CPK 178 straipsnis), taip pat į tai, jog atsakovas savo prievolės neginčija (CPK 12 straipsnis), konstatuotina, kad atsakovas pažeidė sutartinę prievolę, todėl vadovaujantis CK 6.38 straipsnio 1 dalimi, 6.101 straipsnio 1 dalimi, 6.189 straipsnio 1 dalimi, 6.256 straipsnio 1 dalimi, 6.881 straipsnio 1 dalimi, ieškovo naudai iš atsakovo priteistina 2884,57 Eur negrąžinto vartojimo kredito.
Vartojimo sutarties, vartotojo ir verslininko sąvokos apibrėžtos CK 6.228¹ straipsnyje, vartotojo ir verslininko sampratų apibrėžtis pakartota ir Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 19 ir 24 dalyse. CK 6.228¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad vartojimo sutartimi verslininkas įsipareigoja perduoti vartotojui prekes nuosavybės teise arba suteikti paslaugas vartotojui, o vartotojas įsipareigoja priimti prekes ar paslaugas ir sumokėti jų kainą. Šio straipsnio 2 dalyje vartotojas apibūdinamas kaip fizinis asmuo, su savo verslu, prekyba, amatu ar profesija nesusijusiais tikslais (vartojimo tikslais) siekiantis sudaryti ar sudarantis sutartis; šio straipsnio 3 dalyje verslininkas apibrėžiamas kaip fizinis asmuo arba juridinis asmuo ar kita organizacija, ar jų padalinys, savo prekybos, verslo, amato arba profesijos tikslais siekiantys sudaryti ar sudarantys sutartis, įskaitant asmenis, veikiančius verslininko vardu arba jo naudai. Juridinis asmuo gali būti laikomas verslininku neatsižvelgiant į jo dalyvių teisinę formą.
CK 6.228⁴ straipsnio 4 dalis nustato, kad bet kuri vartojimo sutarties rašytinė sąlyga turi būti išreikšta aiškiai ir suprantamai. Šio reikalavimo neatitinkančios sąlygos laikomos nesąžiningomis. Nesąžiningų sąlygų kontrolė, pirma, taikoma tokioms sutarčių sąlygoms, kurios nebuvo individualiai aptartos. Pagal CK 6.228⁴ straipsnio 4 dalį individualiai neaptartomis laikomos vartojimo sutarties sąlygos, kurių parengimui negalėjo daryti įtakos vartotojas, ypač jeigu tos sąlygos nustatytos iš anksto verslininko parengtoje standartinėje sutartyje. Jeigu iš anksto parengtoje standartinėje sutartyje tam tikros sąlygos buvo aptartos individualiai, šio straipsnio taisyklės taikomos kitoms tos sutarties sąlygoms. Pareiga įrodyti, kad tam tikra vartojimo sutarties sąlyga buvo aptarta individualiai, tenka verslininkui. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-499-684/2018).
Atsižvelgiant į ESTT Direktyvos taikymo aspektu suformuotą praktiką vartotojui ne tik svarbu, kad prieš sudarant sutartį jam būtų pateikta informacija dėl įsipareigojimo sąlygų, bet ir aiškiai bei suprantamai išdėstytos sutarties sąlygos tam, kad vartotojas remdamasis aiškiais ir suprantamais kriterijais galėtų įvertinti dėl to jam kylančius ekonominius padarinius ir nuspręsti, ar nori sudaryti sutartį su verslininku priimdamas iš anksto jo suformuluotas sąlygas. ESTT yra pažymėjęs, kad net jei sutarties sąlyga gramatiškai suformuluota teisingai, vartotojas galėjo nesuprasti sąlygos reikšmės. Klausimą, ar vartotojas galėjo suprasti sutarties sąlygą, teismas turi spręsti atsižvelgdamas į visas faktines aplinkybes ir į pastabumo lygį, kurio galima tikėtis iš vidutinio, pakankamai informuoto ir protingai pastabaus bei nuovokaus vartotojo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018; 2017 m. gegužės 16 d. civilinėje byloje Nr. 3K-3-245-611/2017; 2018 m. birželio 13 d. civilinėje byloje Nr. 3K-3-227-916/2018)
Pagal CK 6.228⁴ straipsnio 5 dalį, ar vartojimo sutarties sąlyga nesąžininga, turi būti vertinama atsižvelgiant į sutartyje nurodytų prekių ar paslaugų prigimtį ir visas sutarties sudarymo metu buvusias ir jos sudarymui turėjusias įtakos aplinkybes, ir visas kitas tos sutarties ar kitos sutarties, nuo kurios ji priklauso, sąlygas. Taigi, sutarties sąlyga gali būti pripažinta nesąžininga tiek įvertinus patį sutarties turinį, tiek sutarties sudarymo aplinkybes. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad taip pat reikia atsižvelgti į sąlygų tarpusavio ryšį, nes viena sutarties sąlyga, vertinama atskirai, gali būti pripažinta sąžininga, tačiau, atsižvelgiant į jos santykį bei ryšį su kitomis sutarties sąlygomis, ji gali būti pripažinta nesąžininga, ir atvirkščiai.
CK 6.228⁴ straipsnio 6 ir 8 dalys nustato teisines pasekmes, kai sutarčių sąlygos yra nesąžiningos. CK 6.228⁴ straipsnio 6 dalis nustato, kad aiškumo ir suprantamumo reikalavimo neatitinkančios sąlygos laikomos nesąžiningomis. Kai kyla abejonių dėl vartojimo sutarties sąlygų turinio, sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai. CK 6.228⁴ straipsnio 8 dalis nustato, kad kai teismas sutarties sąlygą (sąlygas) pripažįsta nesąžininga (nesąžiningomis), ši sąlyga (šios sąlygos) negalioja nuo sutarties sudarymo, o likusios sutarties sąlygos šalims lieka privalomos, jeigu toliau vykdyti sutartį galima panaikinus nesąžiningas sąlygas.
Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į tai, kad tarp šalių buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis, ir, vartotojas (atsakovas), būdamas silpnesnioji sutarties šalis dėl informacijos, patirties, specialių žinių stokos ir panašių priežasčių turėjo ribotas galimybes, sudarydamas sutartį, tinkamai įgyvendinti savo interesų apsaugą ir daryti įtaką sutarties sąlygų turiniui, todėl verslininkas (ieškovė) sutarties sąlygų pagrindu, akivaizdu, kad įgijo nepateisinamą pranašumą prieš vartotoją (atsakovą). Dėl šių priežasčių teisingai sutarties šalių teisių ir pareigų pusiausvyrai vartojimo sutartyse užtikrinti reikalingas specialusis, tik vartojimo sutartims taikomas įstatyme nustatytas reglamentavimas. Vienas vartojimo sutarties sąlygų atitikties bendriesiems sąžiningumo kriterijams aspektų – vertinimas, ar tokios sutarties sąlygos yra skaidrios, t. y. ar sutarties sąlygos yra aiškios ir suprantamos vartotojui ir ar verslininkas pateikė vartotojui visą sutarčiai sudaryti reikšmingą informaciją. Neskaidrios sutarties sąlygos negali būti laikomos sąžiningomis, nes vartotojas, kuris nesupranta sutarties ar neturi visos apsispręsti reikalingos informacijos, negali priimti tinkamo sprendimo. Papildoma vartotojams suteikiama apsauga skiriama siekiant išvengti stipresniosios šalies primestų sąlygų, taip siekiant išlaikyti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą.
Nagrinėjamu atveju ieškovas prašo priteisti iš atsakovo 2080,17 Eur vartojimo kredito mokestį ir 1211,99 Eur palūkanų (nuo 2018 m. gegužės 10 d. iki 2019 m. liepos 10 d.), bei 36 proc. metinių palūkanų už negrąžintą vartojimo kredito sumą (2884,57 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos - 2019 m. rugpjūčio 2 d.- iki kredito grąžinimo dienos. Iš Vartojimo kredito Bendrųjų sąlygų 1.8 ir 8.7 punktuose numatytos vartojimo kredito mokesčio sąvokos matyti, kad ši sąvoka neaiški – nenurodomas laikotarpis, paskaičiavimo tvarka (neaiški ir nedetalizuota), apima ir palūkanas, nors palūkanos gali būti skaičiuojamos tik nuo negrąžintos kredito sumos, sutapatinama su Bendra Vartojimo kredito kaina. Nagrinėjamu atveju į vartojimo kredito mokestį įskaičiuotos ir sumos, kurios turėjo būti mokamos iki 2021 m. kovo 3 d. Kasacinio teismo praktikoje pelno palūkanos aiškinamos kaip atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai. Taigi, kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas prievolę įvykdyti natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis). Kasacinio teismo išaiškinta, kad paskolos gavėjas negali būti atleistas nuo palūkanų kaip atlyginimo už naudojimąsi paskolos suma mokėjimo tuo atveju, jei paskolos davėjas nutraukia paskolos sutartį paskolos gavėjui pažeidus įsipareigojimus grąžinti suteiktą paskolą ir mokėti sutartas palūkanas nustatytu terminu, išskyrus atvejus, jei tai nustatyta paskolos sutartyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-275-248/2015). Toks aiškinimas atitinka ir mokėjimo palūkanų paskirtį – atlyginti kreditoriui už naudojimąsi pinigais tol, kol toks naudojimasis tęsiasi. Nagrinėjamu atveju ieškovas prašo priteisti iš atsakovo vartojimo kredito mokestį - visas likusias iki sutarties termino pabaigos (2021 m. kovo 3 d.) priskaičiuotas palūkanas konkrečia pinigų suma (2080,17 Eur). Be to, prašo priteisti 1211,99 Eur palūkanų (nuo 2018 m. gegužės 10 d. iki 2019 m. liepos 10 d.), bei 36 proc. metinių palūkanų už negrąžintą vartojimo kredito sumą (2884,57 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos - 2019 m. rugpjūčio 2 d.- iki kredito grąžinimo dienos. Pabrėžtina, kad prašomų priteisti palūkanų laikotarpiai sutampa.
Pagal CK 6.228⁴ straipsnio 9 dalį bylą nagrinėjantis teismas turi pareigą vartojimo sutarčių sąlygų atitiktį nesąžiningumo kriterijams vertinti ex officio, todėl remiantis išdėstytu, taip pat įvertinus ir tai, jog atsakovui prašomo priteisti vartojimo kredito mokesčio sąvoka neaiški, todėl visiškai neskaidri ir nesąžininga vartotojo atžvilgiu, teismas Vartojimo kredito sutarties sąlygas dėl vartojimo kredito mokesčio atsakovui taikymo pripažįsta nesąžiningomis, todėl negaliojančiomis, o reikalavimą dėl tokių mokesčių priteisimo atmeta kaip nepagrįstą. Papildomai pažymėtina, kad ieškovui buvo suteikta teisė patikslinti, kokiu pagrindu jis skaičiuoja vartojimo kredito mokestį, tačiau šalindamas trūkumus, ieškovas taip ir neįrodė minėto mokesčio pagrįstumo. Atsižvelgiant į tai, ieškovui iš atsakovo priteistina 1211,99 Eur palūkanų (nuo 2018 m. gegužės 10 d. iki 2019 m. liepos 10 d.) bei 36 proc. metinių palūkanų už negrąžintą vartojimo kredito sumą (2884,57 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos - 2019 m. rugpjūčio 2 d.- iki kredito grąžinimo dienos (atsižvelgiant į reikalavimo ribas).
Pagal CK 6.71 straipsnio 1 dalį netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai). Pagal CK 6.258 straipsnio 1 dalį, įstatymai ar sutartis gali nustatyti, kad už prievolės neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą kaltoji šalis privalo sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Vartojimo kredito sutartimi (6.2 punktu) atsakovas įsipareigojo pažeidęs prievolę vykdyti mokėjimus pagal vartojimo kredito sutartį laiku, vartojimo kredito davėjas turi teisę taikyti 0,05 procento dydžio netesybas nuo visos pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą sumokėti dieną. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas praleido terminą piniginei prievolei įvykdyti, ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovo 259,61 Eur delspinigių nuo 2019 m. sausio 11 d. iki 2019 m. liepos 10 d. tenkintinas.
CK 6.37 straipsnio 2 dalies ir 6.210 straipsnio 1 dalies nuostatomis ieškovui iš atsakovo priteistinos 5 proc. dydžio metinės palūkanos už priteistą 4356,17 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos - 2019 m. rugpjūčio 2 d - iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 2 dalimi, proporcingai patenkintų ieškinio reikalavimų daliai (patenkinta 68 proc. ieškinio reikalavimų), ieškovui iš atsakovo priteistinos bylinėjimosi išlaidos – 99 Eur žyminio mokesčio (145 Eur x 68 proc.); į valstybės biudžetą iš atsakovo priteistina - 3,79 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (5,58 Eur x 68 proc.) (CPK 88, 93, 96, 98 straipsniai ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro bei Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 11 07 įsakymu Nr. 1R-261/ 1K-355).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 142 straipsnio 4 dalimi, 279, 285-288, 307 straipsniais,
nusprendžia:
Patenkinti ieškinį iš dalies.
Priteisti ieškovui UAB „GELVORA”, j. a. k. 125164834, iš atsakovo E. P., a. k. (duomenys neskelbtini) 2884,57 Eur (du tūkstančius aštuonis šimtus aštuoniasdešimt keturis eurus 57 ct) negrąžinto kredito, 1211,99 Eur (vienas tūkstantis du šimtai vienuolika eurų 99 ct) palūkanų, 259,61 Eur (du šimtus penkiasdešimt devynis eurus 61 ct) delspinigių, 36 proc. metinių palūkanų už 2884,57 Eur nuo 2019 m. rugpjūčio 2 d. iki kredito grąžinimo dienos, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 4356,17 Eur sumą nuo 2019 m. rugpjūčio 2 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 99 Eur (devyniasdešimt devynis eurus) bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti iš atsakovo E. P., a. k. (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą 3,79 Eur (tris eurus 79 ct) bylinėjimosi išlaidų. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Atmesti kitą ieškinio dalį.
Išaiškinti atsakovui, kad per 20 dienų nuo sprendimo už akių priėmimo dienos jis turi teisę teismui paduoti pareiškimą dėl sprendimo peržiūrėjimo.
Šalis, dėl kurios priimtas sprendimas už akių, negali šio sprendimo skųsti apeliacine ar kasacine tvarka.
Ieškovas turi teisę per 20 dienų apskųsti sprendimą Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.