- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-11-12
- Bylos Nr.
- e2A-2630-864/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 2-19-3-00963-2023-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Ramunė Mikonienė
- Atsakovas
- V. A., A. S.
- Ieškovas
- Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro
- Trečiasis asmuo
- S. S., A. S.
- Kategorijos
- 3.3.1.18Apeliacinio proceso nutraukimas
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Ramunė Mikonienė, veikianti Kauno apygardos teismo vardu,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų V. A. ir A. S. apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo 2024 m. rugpjūčio 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-104-714/2024 pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovams V. A., A. S., tretieji asmenys S. S., A. S., dėl nuostolių atlyginimo regreso teise.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro (toliau ir ieškovas, ir Draudikų biuras) patikslintu ieškovo ieškiniu atsakovams V. A., A. S. (toliau ir atsakovai) prašė priteisti iš atsakovų solidariai 2 771,85 Eur žalos atlyginimo ir 62,00 Eur bylinėjimosi išlaidų. Ieškinį grindė aplinkybe, kad dėl 2020 m. gegužės 23 d. Vilniaus mieste bendraatsakoviams V. A. ir A. S. priklausančios transporto priemonės BMW 525, v. n. (duomenys neskelbtini) (toliau ir Automobilis), vairuotojo, pasišalinusio iš įvykio vietos, kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadintos kitos transporto priemonės. Automobilio valdytojo civilinė atsakomybė nebuvo apdrausta, todėl kitos transporto priemonės apgadinimo būdu padarytą žalą kompensavo Draudikų biuras, kuriam įtvirtinta teisė reikalauti, kad dėl padarytos žalos išmokėtą sumą grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį.
2. Atsakovai su ieškiniu nesutiko. Nurodė, jog byloje nėra duomenų, kad jie buvo Automobilio bendrasavininkiai, dalyvauti transporto priemonės apžiūrose buvo kviečiamas kitas asmuo, kitos (baudžiamosios) bylos medžiagoje nėra duomenų, kad V. A. nupirko minėtą automobilį.
Atsiliepimas
3. Tretieji asmenys S. S. ir A. S. atsiliepimų nepateikė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Marijampolės apylinkės teismas 2020 m. rugpjūčio 14 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai. Priteisė iš atsakovų V. A. ir A. S. solidariai ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro naudai 2 771,85 Eur nuostolių atlyginimą regreso teise ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (2 771,85 Eur) nuo patikslinto ieškinio priėmimo teisme dienos 2024 m. sausio 18 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, bei lygiomis dalimis 62,00 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimui, iš kiekvieno po 31,00 Eur. Taip pat iš atsakovų lygiomis dalimis valstybės naudai priteisė 60,86 Eur, po 30,43 Eur iš kiekvieno atsakovo išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimui.
5. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2020 m. gegužės 23 d. Vilniaus mieste įvykusio autoįvykio metu dėl Automobilio vairuotojo kaltės buvo apgadintos kitos transporto priemonės. Automobilio valdytojo civilinė atsakomybė autoįvykio metu drausta nebuvo, todėl 2020 m. liepos 8 d. draudimo įmonė ERGO INSURANCE SE Lietuvos filialas nukentėjusiam asmeniui išmokėjo 2 771,88 Eur žalos atlyginimo, kuriuos Draudikų biuras draudimo įmonei kompensavo 2020 m. rugsėjo 18 d. ir įgavo reikalavimo teisę į kaltus asmenis.
6. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog byloje ginčo dėl eismo įvykio metu padarytos žalos dydžio nėra. Tarp šalių yra kilęs ginčas dėl to, kas atsakingas už 2020 m. gegužės 23 d. Automobiliu padarytą žalą, arba, kas neįvykdė pareigos sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį.
7. Pirmosios instancijos teismas ištyrė nagrinėjamos bylos bei baudžiamosios bylos Nr. 1-22-630/2024 medžiagą, ir konstatavo, jog nagrinėjamu atveju aiškiai ir neginčijamai nustatyta, kad G. P. pardavė Automobilį, kaip jis pats nurodė, į metalo laužą, sutartį S. S. vardu surašė atsakovas V. A. Kaip vėliau paaiškėjo, sutartis buvo suklastota, o atsakovai V. A. ir A. S. dėl šios nusikalstamos veikos pripažinti kaltais. Teismas pažymėjo, kad atsakovai nepateikė teismui jokių įtikinamų, neginčijamų ir abejonių nekeliančių įrodymų dėl transporto priemonės perleidimo kitiems asmenims, pavyzdžiui pirkimo pardavimo sutarties. Pagal suklastotą dokumentą įgydami transporto priemonę atsakovai elgėsi itin nesąžiningai, kas sudarė pagrindą susidaryti esamai situacijai. Atsakovų V. A. ir A. S. elgesį dėl transporto priemonės naudojimo, valdymo ir disponavimo pirmosios instancijos teismas vertino kaip nerūpestingą ir neatsakingą. Pirmosios instancijos teismas priėjo išvadą, jog nagrinėjamu atveju ne valstybės institucijos, o būtent atsakovai, galėjo ir turėjo nurodyti už padarytą žalą atsakingus asmenis, tačiau to nepadarė, todėl teismas pripažino, jog iki eismo įvykio dienos Automobilio valdytojai buvo atsakovai V. A. ir A. S.
8. Teismas konstatavo, kad ieškovo reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo regreso tvarka iš atsakovų yra pagrįstas, todėl tenkintinas, ir iš atsakovų solidariai ieškovo naudai priteisė 2 771,85 Eur sumą.
9. CK 6.37 straipsnio 2 dalyje yra numatyta skolininko pareiga mokėti palūkanas už laikotarpį nuo civilinės bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Patikslintas ieškinys atsakovų atžvilgiu priimtas 2024 m. sausio 18 d., kai ieškovui atsirado teisė reikšti reikalavimą atsakovams. Ieškovo prašymu, iš atsakovų priteistinos įstatymo nustatytos 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistinos sumos (2 771,85 Eur) nuo patikslinto ieškinio priėmimo teisme dienos iki sprendimo visiško įvykdymo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
10. Atsakovai V. A. ir A. S. (toliau ir apeliantai) pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo Marijampolės apylinkės teismo 2024 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - ieškinį atmesti.
Žemesnės instancijos teismas
11. Apeliantų nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinkus įrodymus, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą dėl materialinių teisės normų pažeidimų. Skundo motyvai :
11.1. Atsakovai byloje pateikė faktus ir įrodymus, kad autoįvykio metu jie nebuvo Automobilio savininkai, tačiau teismas šiuos įrodymus atmetė, laikydamas juos neįtikinamais.
Atsiliepimas
11.2. Atsakovai, teigdami, kad jie nebuvo automobilio valdytojai įvykio metu, aktyviai dalyvavo bylos nagrinėjime. Jie paprašė prie civilinės bylos prijungti baudžiamąją bylą, kurioje esama duomenų apie paskutinius automobilio valdytojus. Atkreipė dėmesį, jog liudytojo E. K. parodymuose nurodoma, kad jis Automobilį gavo mainų būdu iš nepažįstamo asmens ir perleido jį A. S. Pastarasis patvirtino, kad 2020 m. vasarą įsigijo Automobilį mainais, tačiau po mėnesio automobilį perdavė kitam asmeniui vardu T., nepildydamas dokumentų. Būtent dėl šios informacijos A. S. buvo įtrauktas į bylą kaip trečiasis asmuo. Atsakovai tvirtina, kad būtent A. S. buvo galutinis automobilio valdytojas.
Šalies argumentai
11.3. Apeliantų teigimu pirmosios instancijos teismas klaidingai vertino administracinės ir baudžiamosios bylų prijungtą medžiagą. Pažymi, kad prijungtoje administracinėje byloje nėra nustatyta, kas buvo automobilio vairuotojas eismo įvykio metu, nors nurodyti keleiviai. Tuo tarpu, baudžiamojoje byloje nurodyta, kad atsakovai klastojo dokumentus dėl Automobilio įsigijimo 2019 m. rugpjūtį, tačiau 2020 m. valdytoju nurodytas jau A. S.
11.4. Apeliantai teigia, kad ieškovas pasirinko netinkamus atsakovus, pats byloje užėmė pasyvią poziciją, nedalyvavo posėdžiuose ir neteikė paaiškinimų dėl atsakovų tinkamumo. Pagal CPK 43 straipsnio 2 dalį teismas turi teisę siūlyti ieškovui įtraukti kitus asmenis, jei paaiškėja, kad reikalavimas gali būti nukreiptas į kitus asmenis, tačiau teismas to nepadarė. Atsakovų teigimu, teismas turėjo atmesti ieškinį dėl netinkamų atsakovų pasirinkimo. Jie mano, kad ieškovas privalėjo nustatyti tikrąjį automobilio valdytoją, tačiau to nepadarė.
11.5. Apeliantai baudžiamojoje byloje pripažinti kaltais už dokumentų klastojimą, nes vienas iš jų, V. A., pasirašė pirkimo-pardavimo sutartį už kitą asmenį – S. S. Ši baudžiamosios bylos dalis, apeliantų teigimu, nėra susijusi su nagrinėjama civiline byla dėl žalos atlyginimo, nes dokumentų klastojimas nereiškia, kad jie buvo valdytojai įvykio metu.
11.6. Apeliantai nesutinka su teismo nuomone, kad jie nepateikė įtikinamų įrodymų dėl automobilio perleidimo kitiems asmenims. Teigia, kad baudžiamojoje byloje esantys duomenys neginčytinai patvirtina, jog jie nebuvo Automobilio valdytojai įvykio metu, todėl negali būti atsakingi už žalą, kurią, jų manymu, turėtų prisiimti tikrasis automobilio valdytojas.
11.7. Apeliantai kritikuoja teismo sprendimą taikyti jiems solidarią atsakomybę, kuri, jų manymu, nėra pagrįsta jokia teisės norma.
11.8. Nesutinka su teismo vertinimu, kad atsakovai elgėsi nesąžiningai, sudarydami sąlygas žalai atsirasti. Teigia, kad jų elgesys buvo teisėtas ir vėlesnių automobiliu susijusių asmenų nerūpestingumas negali būti perkeltas jiems.
Atsiliepimas
12. Ieškovas atsiliepimu pažymi, kad apeliaciniame skunde nurodyti prieštaravimai yra analogiški išsakytiems dar bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, dėl jų Biuras jau yra išsamiai pasisakęs savo procesiniuose dokumentuose, pateikęs turimus įrodymus, todėl nesikartoja. Palaiko bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme savo procesiniuose dokumentuose pateiktus argumentus ir reikalavimus. Mano, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo bylos faktines aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Prašo apeliacinį skundą atmesti ir Marijampolės apylinkės teismo Jurbarko rūmų 2024 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
13. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniuose skunduose nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
14. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje kilo ginčas ar pirmosios instancijos teismas tinkamai ir visapusiškai įvertino visus byloje surinktus įrodymus, ar pagrįstai pripažino apeliantus žalos padarymo metu buvus Automobilio savininkais ir tenkino Biuro reikalavimą regreso tvarka priteisti žalos atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, kad byloje keliami klausimai dėl įrodymų vertinimo ir teisės normų, reglamentuojančių transporto priemonės savininko pareigos apdrausti transporto priemonę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu tinkamo taikymo, apeliacinės instancijos teismas toliau pasisako dėl apeliantų apeliaciniame skunde nurodytų faktinių ir teisinių argumentų.
15. Byloje nustatyta, iš šalys to neginčija, kad G. P. 2019 m. rugpjūčio 1 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu transporto priemonę BMW 525, v. n. (duomenys neskelbtini) (toliau – Automobilis), parduodamas kaip metalo laužą, pardavė S. S. Baudžiamojo byloje Nr. 1-93-630/2022 nustatyta, kad minėtą pirkimo-pardavimo sutartį suklastojo ir dėl šios veikos pripažinti kaltais atsakovai V. A. ir A. S. Taigi neginčijamai nustatyta, kad iš teisėto Automobilio savininko G. P. nuosavybės teisės į Automobilį perėjo atsakovams V. A. ir A. S.
16. Byloje taip pat nustatyta, kad 2020 m. gegužės 23 d. Vilniaus mieste nenustatytas asmuo, vairuodamas Automobilį, sukėlė autoįvykį, dėl ko buvo apgadintos kitos transporto priemonės. Automobilio valdytojo civilinė atsakomybė autoįvykio metu drausta nebuvo, todėl 2020 m. liepos 8 d. draudimo įmonė ERGO INSURANCE SE Lietuvos filialas nukentėjusiam asmeniui išmokėjo 2 771,88 Eur žalos atlyginimo, kuriuos Draudikų biuras draudimo įmonei kompensavo 2020 m. rugsėjo 18 d. ir įgavo reikalavimo teisę į kaltus asmenis.
17. Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau - TPVCAPDĮ) 4 straipsnyje nustatyta pareiga apdrausti transporto priemonę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu yra besąlyginė plačios apimties pareiga, kuri negali būti siaurinama tik iki pareigos nenaudoti ir neleisti kitam asmeniui naudoti neapdraustą transporto priemonę. Pastaroji pareiga apima tik vieną iš pareigos apdrausti aspektų, tačiau nesiaurina jos turinio. Biuro reikalavimo teisė į atsakingą už žalos padarymą asmenį (asmenį, atsakingą už eismo įvykį) ir asmenį, neįvykdžiusį pareigos sudaryti draudimo sutartį, atsiranda skirtingais pagrindais.
18. Biuras reikalavimą asmeniui, neįvykdžiusiam pareigos sudaryti draudimo sutartį, reiškia už specialiame įstatyme - TPVCAPDĮ - nustatytos pareigos apdrausti transporto priemonę, kurios įprastinė vieta yra Lietuvoje, pažeidimą. Šiam asmeniui Biuras turi teisę reikšti reikalavimą nepriklausomai nuo to, kad jis nėra atsakingas (jam nekyla civilinė atsakomybė) už eismo įvykį, kuriuo buvo padaryta žala nukentėjusiam asmeniui. Tai lemia ir atitinkamą civilinės atsakomybės sąlygų taikymą. Kadangi TPVCAPDĮ nedetalizuoja šios transporto priemonės savininko civilinės atsakomybės sąlygų, todėl taikomos bendrosios civilinę atsakomybę reglamentuojančios CK normos. Atsižvelgiant į tai, kad transporto priemonės savininko ir Biuro nesieja sutartiniai santykiai, transporto priemonės savininko atsakomybė už Biurui padarytą žalą yra deliktinė, todėl taikomos deliktinę atsakomybę nustatančios taisyklės. Tai reiškia, kad transporto priemonės savininko atsakomybė kyla tik tuomet, kai nustatomos visos deliktinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys ir kaltė. Transporto priemonės savininko kaltė yra preziumuojama, kitas transporto priemonės savininko civilinės atsakomybės sąlygas - neteisėtus veiksmus, žalą, priežastinį ryšį - turi įrodyti Biuras. Pažymėtina, kad neteisėti transporto priemonės savininko veiksmai pasireiškia nustatytos pareigos apdrausti transporto priemonę privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu neįvykdymu, t. y. neteisėtu pasyviu transporto priemonės savininko elgesiu (neveikimu). Dėl priežastinio ryšio tarp transporto priemonės savininko neveikimo ir žalos pažymėtina, kad transporto priemonės savininkas, besielgdamas kaip protingas ir apdairus asmuo, turi galimybę numatyti, kad tuo atveju, jei jis neįvykdys jam įstatyme nustatytos pareigos apdrausti transporto priemonę ir įvyks eismo įvykis, šiuo įvykiu nukentėjusiam asmeniui padarytą žalą turės atlyginti Biuras. Neteisėtiems veiksmams nustatyti pakanka įrodyti aplinkybę, kad transporto priemonė nebuvo apdrausta minėtu draudimu. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, byloje nekilo ginčo dėl faktų, kad Automobilio valdytojo civilinė atsakomybė nustatyta tvarka nebuvo apdrausta, taip pat niekas byloje neginčijo padarytos žalos dydžio bei priežastinio ryšio egzistavimo tarp transporto priemonės savininko neveikimo ir žalos atsiradimo fakto, taip pat Biuro teisės reikalauti žalos atlyginimo regreso tvarka. Nagrinėjamu atveju esminis ginčas kilo dėl Automobilio savininko ir (ar) faktinio valdytojo tapatybės nustatymo.
19. Vienas iš apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, t. y. esant duomenų kad Automobilio savininkas ir galimai valdytojas autoįvykio metu buvo S. S., šiuos įrodymus laikė nepakankamais ir atsakovus pripažino buvus savininkais. Remiantis CPK 12 straipsniu civilinės bylos visuose teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 straipsniai). Remiantis CPK 185 straipsniu teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, o jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus numatytas išimtis. Teismų praktikoje pripažįstama, kad įrodymų byloje vertinimas turi būti grindžiamas nuostata, jog visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu. Vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą.
20. Nagrinėjamoje byloje keliamas tinkamo įrodymų vertinimo klausimas apeliantams teigiant, jog pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog eismo įvykio metu Automobilio savininkais buvo apeliantai. Kaip jau minėta, byloje neginčijamai nustatyta, kad apeliantai 2019 m. rugpjūčio 1 d. nusipirko Automobilį iš G. P. Pakankamų duomenų pripažinti faktą, kad nuosavybės teisę į Automobilį perleido kitiems asmenimis, apeliantai nepateikė (CPK 178 straipsnis). Didesnio pavojaus šaltinio savininkas, norėdamas perkelti visą riziką, susijusią su didesnio pavojaus šaltinio naudojimu, kitam asmeniui, privalo tinkamai įforminti didesnio pavojaus šaltinio perdavimo faktą (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1237/2000). Taigi būtent atsakovų nerūpestingumas, perduodant Automobilį valdyti kitiems asmenims nesudarant atitinkamos teisės perleidimo sutarties ir tinkami neišregistruojant automobilio VĮ Regitra duomenų bazėje, sukūrė grandinę neidentifikuojamų automobilio valdytojų. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl transporto priemonės savininkų eismo įvykio metu yra teisėta ir pagrįsta, teismas tinkamai įvertino byloje esančių įrodymų visetą, nenukrypo nuo formuojamos teismų praktikos dėl įrodymų vertinimo ir padarė pagrįstą išvadą, kad byloje esančių įrodymų visuma nesudaro pagrindo spręsti, kad transporto priemonės savininkais eismo įvykio metu buvo kiti asmenys, o ne atsakovai. Apeliacinės instancijos teismas deklaratyviais ir neįrodytais laiko apeliantų teiginius apie bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme. Pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino visus byloje surinktus įrodymus, įskaitant administracinio nusižengimo bei baudžiamosios bylos medžiagą, kurie neabejotinai patvirtina atsakovų Automobilio įsigijimo iš G. P. faktą.
21. Kadangi autoįvykio metu atsakovai buvo teisėti Automobilio savininkai ir nebuvo apdraudę transporto priemonės privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, nors autoįvykio metu automobilį vairavo ir žalą padarė nenustatytas kaltininkas, pirmosios instancijos teismo išvada, jog šiuo atveju už padarytą žalą turi atsakyti teisėtas transporto priemonės savininkas, neapdraudęs transporto priemonės privalomuoju draudimu, taip pat laikytina pagrįsta.
22. Apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu taikyti jiems solidarią atsakomybę, kuri, jų manymu, nėra pagrįsta jokia teisės norma. Apeliacinės instancijos teismas atmeta šį apeliantų argumentą kaip nepagrįstą. Biuras reikalavimą asmeniui, neįvykdžiusiam pareigos sudaryti draudimo sutartį, reiškia už specialiame įstatyme – TPVCAPDĮ – nustatytos pareigos apdrausti transporto priemonę, kurios įprastinė vieta yra Lietuvoje, pažeidimą. Šiam asmeniui biuras turi teisę reikšti reikalavimą nepriklausomai nuo to, kad jis nėra atsakingas (jam nekyla civilinė atsakomybė) už eismo įvykį, kuriuo buvo padaryta žala nukentėjusiam asmeniui. <...> Jeigu transporto priemonė priklauso keliems asmenims bendrosios nuosavybės teise, už draudimo sutarties sudarymą šie asmenys atsako solidariai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-48-1075/2021). Kaip byloje nustatyta, apeliantai abu vykdė nusikalstamą veiką, abu kartu įsigijo Automobilį, todėl abu kartu ir neįvykdė įstatymu nustatytos pareigos sudaryti transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės sutartį, todėl pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nustatė abiejų apeliantų solidarią atsakomybę.
Dėl procesinės bylos baigties
23. Kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai teisiškai nereikšmingi ir byloje pirmosios instancijos teismo priimtam teisiniam rezultatui įtakos nedaro. Kasacinio teismo yra išaiškinta, jog nors teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodęs, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai, tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K- 3- 107/2010, ir kt.).
24. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimo ir teisės normų, reglamentuojančių transporto priemonės savininko pareigos apdrausti transporto priemonę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu taikymą; sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu), o apeliacinio argumentai nesudaro pagrindo jo panaikinti.
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme
25. CPK 93 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios pusės, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Nagrinėjamu atveju atmetus atsakovų apeliacinį skundą, ieškovas turi teisę į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamu atveju ieškovas prašymo atlyginti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinėje instancijos, nepareiškė, todėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas nesprendžiamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas
nutaria:
atsakovų V. A. ir A. S. apeliacinį skundą atmesti.
Marijampolės apylinkės teismo 2024 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši nutartis įsiteisėja jos priėmimo dieną.