Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Pečiulio (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Nijolės Piškinaitės ir Alvydo Poškaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo M. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 5 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-2276-345/2013 pagal ieškovo bankrutavusios akcinės bendrovės banko SNORAS ieškinį atsakovams bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „FAULANA“ ir M. R. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu. Trečiasis asmuo A. R..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. CPK įtvirtintai ribotai apeliacijai būdinga tai, kad šioje bylos nagrinėjimo stadijoje tiriama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų savo išvadoms pagrįsti, ar tuos įrodymus tinkamai ištyrė bei įvertino, ar nepažeidė įrodinėjimo taisyklių.

Dėl prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka ir naujų įrodymų priėmimo

Atsakovas M. R. (apeliantas) apeliacinės instancijos teismui pateikė naujus įrodymus: 2013 m. balandžio 4 d. BUAB „FAULANA“ pažymą, kuria grindžia skundo argumentus dėl atsakovo BUAB „FAULANA“ pajamų, gautų iš įkeisto turto pardavimo, dydžio; BUAB „FAULANA“ 2012 m. lapkričio 28 d. kreditorių susirinkimo protokolo priedą, kuriuo grindžiami motyvai dėl realizuojamo turto kainos; 2013 m. liepos 1 d. Turto vertinimo priežiūros tarnybos raštą, kuriuo apeliantas grindžia argumentus dėl byloje esančio įrodymo – Turto vertinimo ataskaitos ydingumo. Apeliantas prašo šiuos naujus įrodymus priimti. 2013 m. gegužės 27 d. Lietuvos apeliaciniame teisme gautas atsakovo M. R. ir trečiojo asmens A. R. prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Žodinio proceso būtinumas argumentuojamas poreikiu atsikirsti į ieškovo atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytus argumentus. Apeliantas ir trečiasis asmuo tvirtina, jog dėl CPK 323 straipsnyje įtvirtino draudimo pildyti apeliacinį skundą neturi galimybės kitokiu būdu atskirsti į ieškovo argumentus.

Teisėjų kolegija pažymi, jog remiantis bendrąja CPK 322 straipsnio 1 dalyje nurodyta taisykle, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka. CPK 322 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti apelianto ir trečiojo asmens pozicijai akcentuojant aplinkybes bei galiojančio teisinio reguliavimo nuostatas, kurios (šių bylos dalyvių nuomone) neleistų atsikirsti į ieškovo argumentus. Kolegija atkreipia dėmesį, jog CPK 42 straipsnyje įtvirtinta teise teikti tiek žodinius, tiek rašytinius paaiškinimus galima naudotis ir apeliaciniame procese, jeigu tokių paaiškinimų turinys neprieštarauja CPK 323 straipsnio nurodytam reikalavimui. Vadovaujantis CPK 323 straipsnyje įtvirtintomis teisės normomis, pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) atskirąjį skundą yra draudžiama. Jeigu teikiamais paaiškinimais yra keičiamas arba pildomas apeliacinės instancijos teismui pateiktų procesinių dokumentų (skundų, atsiliepimų į juos) dalykas ar pagrindas nesilaikant CPK 323 straipsnyje nustatyto ribojimo, tokie paaiškinimai (ar atitinkama jų dalis) negali būti analizuojami ir vertinami. Teisėjų kolegija, įvertinusi po apskųsto teismo sprendimo priėmimo pateiktų apelianto ir trečiojo asmens procesinių dokumentų (2013 m. gegužės 27 d. ir 2014 m. vasario 7 d. prašymų) turinį, sprendžia, jog tokiu būdu šie asmenys naudojosi procesine teise teikti rašytinius paaiškinimus. Kolegija pastebi ir tai, jog paminėtais procesiniais dokumentais argumentuojamas ne tik naujų įrodymų pateikimas, bet ir išreiškiama pozicija dėl tam tikrų ieškovo atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytų teiginių. Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą apelianto ir trečiojo asmens papildomai pateiktus procesinius dokumentus laikyti rašytiniais paaiškinimais, pateiktais CPK 42 straipsnio nuostatų pagrindu. Rašytinių paaiškinimų turinio įvertinimas nesudaro pagrindo manyti, jog jais yra pildomas apeliacinis skundas, todėl teisėjų kolegija juos priima. Priėmus papildomus procesinius dokumentus konstatuotina, jog juos pateikusių asmenų procesinė teisė teikti paaiškinimus, be kita ko ir atskirsti į ieškovo atsiliepime išdėstytus argumentus, buvo realizuota tinkamai. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija neturi pagrindo apelianto ir trečiojo asmens deklaruojamu tikslu skirti bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, todėl tokio prašymo netenkina. Kolegija pažymi, jog apelianto bei ieškovo pateikti įrodymai, pridėti prie apeliacinės instancijos teismui pateiktų procesinių dokumentų, yra neatsiejamai susiję su šių procesinių dokumentų turiniu – pagrindžia juose nurodytas aplinkybes.

Įvertinusi bylos dalyvių pateiktų naujų įrodymų turinį, teisėjų kolegija nedaro išvados, jog jie galėjo būti pateikti jau pirmosios instancijos teisme. Nurodytų aplinkybių pagrindu apeliacinės instancijos teismas priima pirmiau išvardintus atsakovo M. R. ir ieškovo pateiktus papildomus įrodymus (CPK 314 straipsnis).

Dėl actio Pauliana taikymo sąlygų ir bylos nagrinėjimo ribų

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 6.66 straipsnio 1 dalyje nustatyta kreditoriaus teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Actio Pauliana instituto tikslas – užkirsti kelią skolininko piktnaudžiavimui teisėmis, taip užtikrinant įstatymo ar sutarties pagrindu prisiimtų pareigų kreditoriams įvykdymą, ginant juos nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu galimybės, kad kreditoriaus reikalavimas bus visiškai patenkintas.

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad 2006 m. gegužės 22 d. ir 2007 m. sausio 4 d. sudarytomis paskolos sutartimis atsakovas BUAB „FAULANA“ paskolino UAB „Gudelių šilas“ 750 000 Lt (t. 1, b. l. 194-199). 2011 m. kovo 1 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartimi Nr. 01032011 atsakovas BUAB „FAULANA“ perleido atsakovui M. R. (apeliantui) reikalavimo teises į UAB „Gudelių šilas“ 872 897,80 Lt įsiskolinimą, atsiradusį 2006 m. gegužės 22 d. ir 2007 sausio 4 d. paskolos sutarčių pagrindu (t. 1, b. l. 200-202). Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 31 d. nutartimi atsakovui UAB „FAULANA“ iškelta bankroto byla. BUAB „FAULANA“ bankroto byloje patvirtintas 13 563 218,33 Lt dydžio ieškovo BAB banko SNORAS finansinis reikalavimas. Atsakovų 2011 m. kovo 1 d. sudarytą reikalavimo teisių perleidimo sutartį ieškovas prašė pripažinti negaliojančia actio Pauliana pagrindu (CK 6.66 straipsnis).

CK 6.66 straipsnyje įtvirtintos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išskiriamos tokios actio Pauliana taikymo sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-339/2009; 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011; kt.). Sandoriui pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu būtinas visų nurodytų sąlygų visetas. Nenustačius bent vienos iš nurodytų sąlygų, nėra pagrindo sandorį pripažinti negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2011; 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-25/2012; kt.).

Kaip jau pažymėta, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ginčijamo sandorio sudarymo aplinkybes, nustatė actio Pauliana sąlygų visetą, todėl ginčijamą reikalavimo teisių perleidimo sutartį pripažino negaliojančia, o taikydamas restituciją priteisė iš apelianto M. R. 872 897,80 Lt atsakovo BUAB „FAULANA“ naudai. Teisėjų kolegija pastebi, jog apeliaciniu skundu atsakovas neginčija šių actio Pauliana taikymo sąlygų: kreditoriaus neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės buvimo; aplinkybės, jog nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; pareigos sudaryti ginčijamą sandorį nebuvimo fakto. Apeliantas neigia ieškovo ir (ar) kitų kreditorių interesų pažeidimo faktą dėl sudaryto ginčo sandorio. Be to, tvirtina buvęs sąžiningas ginčijamo sandorio sudarymo metu. Teisėjų kolegija sprendžia, jog tokiu būdu apeliantas apibrėžia šios bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas (CPK 320 straipsnis). Nurodytu pagrindu teisėjų kolegija šioje byloje nagrinėja tik ieškovo kreditorių interesų pažeidimo fakto buvimo ar nebuvimo, ginčijamo sandorio šalių sąžiningumo bei restitucijos taikymo klausimus.

Dėl kreditorių teisių ir interesų pažeidimo

Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ginčijamu reikalavimo perleidimu buvo pažeistos ieškovo, kaip kreditoriaus, teisės. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog apelianto pateikti turto vertinimo duomenys ir teismo ekspertizės išvados neįrodo jo argumentų, jog UAB „FAULANA“ turėto turto būtų pakakę atsiskaityti su visais kreditoriais. Teismas akcentavo aplinkybę, jog atsakovas UAB „FAULANA“ sandorio sudarymo metu buvo de facto nemokus, todėl ginčijamu sandoriu šios įmonės galimybė atsiskaityti su kreditoriais buvo dar labiau apribota. Apeliantas, nesutikdamas su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, skunde akcentavo, jog teismas nevertino aplinkybės, kad, perleidus reikalavimo teisę atitinkama dalimi sumažėjo ne tik įmonės turtas, bet ir jos įsiskolinimas apeliantui. Apelianto vertinimu, aplinkybės, jog ir sudarius ginčijamą sutartį UAB „FAULANA“ turėjo pakankamai turto kreditorių (įskaitant ir ieškovą) finansiniams reikalavimams patenkinti, paneigia galimybę konstatuoti kreditorių interesų pažeidimą, kaip actio Pauliana sąlygą. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais.

CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas sąrašas atvejų, iš kurių įrodžius bent vieną pripažintina, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: 1) dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus, 2) skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, 3) kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Byloje nustatyta aplinkybė, jog ginčijamo sandorio sudarymo metu atsakovas UAB „FAULANA“ buvo nemokus. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo, jog šią aplinkybę patvirtina faktas, kad vos po mėnesio nuo ginčijamos sutarties sudarymo įmonei (UAB „FAULANA“) buvo iškelta bankroto byla, konstatavus jos nemokumą (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Be to, klausimo dėl bankroto bylos iškėlimo svarstymo metu atsakovas UAB „FAULANA“ pripažino faktą, jog nagrinėjamoje byloje aktualiu laikotarpiu įmonė pasiekė nemokumo būseną ir negalėjo vykdyti įsipareigojimų kreditoriams. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad nemokumas yra ekonominė įmonės būklė, kuri nustatoma pagal tai, ar įmonė atsiskaito su kreditoriais ir ar ji yra ekonomiškai pajėgi atsiskaityti. Tam, jog būtų galima konstatuoti įmonės nemokumą actio Pauliana prasme, nebūtina, kad įmonei būtų iškelta bankroto byla, nes bankroto bylos iškėlimas, esant ekonominio nemokumo padėčiai, yra teisinis nemokumo būklės pripažinimas ir atitinkamų procedūrų vykdymas. Nemokumas nustatomas įvertinus įmonės atsiskaitymų vykdymą ir jos balanse nurodytą turto ir įsipareigojimų santykį. Jeigu asmuo neatsiskaito su kreditoriais arba neturi turto, kurio verte pakankamai būtų padengtas įsipareigojimų vykdymas, tai jo ekonominė padėtis gali būti vertinama kaip nemokumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012). Padarius išvadą, jog ginčijamo sandorio sudarymo metu atsakovas UAB „FAULANA“ buvo nemokus, būtina įvertinti šio sandorio įtaką ieškovo (UAB „FAULANA“ kreditoriaus) turtiniams interesams.

Teisėjų kolegija turi pagrindą akcentuoti nagrinėjamoje byloje susiklosčiusios situacijos išskirtinumą. Kaip matyti iš bylos duomenų, CK 6.66 straipsnyje nurodytu pagrindu ginčijamą sandorį pripažinti negaliojančiu reikalavo skolininko UAB „FAULANA“ didžiausias kreditorius – ieškovas BAB bankas SNORAS. Nors tiek šios bylos iškėlimo, tiek nagrinėjimo metu atsakovas UAB „FAULANA“ turėjo bankrutuojančios (bankrutavusios) įmonės statusą, aptariamu atveju ieškovas inicijavo procesą gindamas savo pažeistas teises. Visgi, kaip matyti tiek iš pirmosios instancijos teismo sprendimo, tiek iš šalių procesinių dokumentų turinio, nagrinėjamu atveju ginčijamo sandorio pasekmės aiškinamos visų bankrutuojančios įmonės – UAB „FAULANA“ kreditorių interesų kontekste. Apeliacinio skundo motyvų analizė neteikia prielaidų išvadai, jog apeliantas prieštarautų pirmosios instancijos teismo pasirinktam šios Pauliana ieškinio sąlygos vertinimo būdui. Teisėjų kolegija reiškia įsitikinimą, jog nustačius, kad atsakovas (šalis, perleidusi turtines teises) yra bankrutavusi įmonė, kreditorių interesų pažeidimo, kaip Pauliana rūšies ieškinio, sąlyga turi būti vertinama ir kitų, t. y. visų skolininko kreditorių interesų gynimo kontekste. Tokią išvadą suponuoja bankroto procese vyraujantis viešasis interesas. Kaip minėta, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme apeliantas neneigė tokio vertinimo galimybės. Priešingai, apeliaciniame skunde pateikiama išsami šios sąlygos analizė atsižvelgiant į visų BUAB „FAULANA“ kreditorių turtinius interesus, bankroto byloje pareikštų kreditorinių reikalavimų apimtis. Teisėjų kolegija sprendžia, jog toks kreditorių interesų sąlygos vertinimas, atsižvelgiant į akcentuotus nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių ypatumus, nesudaro pagrindo konstatuoti nei ieškinio, nei apeliacinio skundo ribų peržengimo.

Teisėjų kolegija negali sutikti su apeliacinio skundo argumentu, jog sudarius ginčijamą sandorį, faktiškai atsakovo UAB „FAULANA“ turtinė padėtis nepasikeitė, t. y. nesumažėjo jo turto masė, nes perleistos reikalavimo teisės verte sumažėjo ir apelianto finansinis reikalavimas (reikalavimo teisė) UAB „FAULANA“ atžvilgiu. Pažymėtina, jog kasacinis teismas, aiškindamas kreditorių interesų pažeidimo kriterijų actio Pauliana kontekste, laikosi nuoseklios pozicijos, kad kreditorių teisės ar interesai gali būti pažeidžiami ir tais atvejais, kai nemokumas išlieka toks pats ar nedidėja, pavyzdžiui, tik keičiasi turto struktūra, bet kitiems kreditoriams sutrukdoma gauti bent dalį atsiskaitymo, kuris nemokumo situacijoje jiems priklausytų skolininkui vykdant su jais sutartis ir atsiskaitymus pagal įstatymo nustatytą tvarką ir reikalavimus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012). Teisėjų kolegijos vertinimu, apelianto akcentuojamos BUAB „FAULANA“ turto vertinimo ataskaitos ir teismo ekspertizės išvados nepaneigia kreditorių, be kita ko ir ieškovo, interesų pažeidimo fakto. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai akcentavo aplinkybę, jog minėti įrodymai pagrindžia apelianto argumentus dėl turto vertės, tačiau nesudaro pagrindo manyti, jog šio turto realizavimo procese ieškovo ir kitų kreditorių finansiniai reikalavimai bus patenkinti visa apimtimi, t. y., jog turtas bus parduotas už nurodytą kainą. Todėl tiek apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai, jog turimo turto pakaks kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti, tiek atsiliepime į apeliacinį skundą nurodyti motyvai, kad pardavus turtą gautos lėšos turės būti skirtos ir privalomųjų mokesčių mokėjimui, kad dėl tam tikrų priežasčių turto realizavimo procesas komplikuojasi, teisėjų kolegijos vertinimu, yra hipotetinio pobūdžio, t. y. savaime nei patvirtina, nei paneigia kreditorių interesų pažeidimo. Teisėjų kolegija pažymi, jog ginčijamo sandorio (ne) teisėtumui konstatuoti aktualios yra tos objektyvios aplinkybės, kurios egzistavo būtent ginčijamo sandorio sudarymo metu. Todėl hipotetinio pobūdžio prognozės dėl skolininko likusio turto realizavimo eigos ar šio proceso baigties galimo rezultato nėra teisiškai reikšmingos sprendžiamam klausimui. Nurodytų argumentų pagrindų teisėjų kolegija teisiškai nereikšmingais laiko ir apeliacinio skundo motyvus, esą ginčijamo sandorio teisėtumui įtaką turi ir po jo sudarymo skolininko UAB „FAULANA“ gautos pajamos (pvz., dividendai).

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, jog ginčijama reikalavimo teisė buvo patenkinta, t. y. UAB „Gudelių šilas“ išmokėjo apeliantui ginčo sutartyje nurodytas lėšas. Pripažintina, kad ginčijamu sandoriu apeliantui buvo perleistas aiškiai likvidus turtas, vertinant jį UAB „FAULANA“ turėto kito turto (pvz., hipoteka apsunkinto nekilnojamo turto arba turto dėl, kurio teisme vyksta ginčai) atžvilgiu. Minėta aplinkybė suponuoja išvadą, jog tokiu būdu buvo realiai (iš dalies) patenkintas apelianto finansinis reikalavimas skolininkui BUAB „FAULANA“. Teisėjų kolegija, įvertinusi aplinkybę, jog kitų kreditorių finansiniai reikalavimai, tokia apimtimi kaip apelianto, nei ginčijamo sandorio sudarymo metu, nei UAB „FAULANA“ bankroto proceso eigoje nebuvo patenkinti, sprendžia, jog, skolininkui pasiekus nemokumo būseną, ginčijamu sandoriu pirmenybė buvo suteikta tik vienam kreditoriui –apeliantui.

Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, reiškia įsitikinimą pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstumu dėl aptartos actio Pauliana sąlygos buvimo. Kolegija sprendžia, jog analizuojamu atveju tiek ieškovo, tiek kitų kreditorių interesai buvo pažeisti suteikiant ginčijamu sandoriu pirmenybę vienam kreditoriui (apeliantui), tuo pačiu eliminuojant ir/ar apsunkinant (be kita ko ir laiko prasme) kitų kreditorių galimybę bent iš dalies patenkinti jų finansinius reikalavimus atsakovo UAB „FAULANA“ nemokumo situacijoje. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, šių aplinkybių pakanka kreditorių interesų pažeidimo sąlygai konstatuoti. Apeliacinio skundo argumentai šios sąlygos buvimo fakto nepaneigia.

Dėl sandorio šalių nesąžiningumo

Ieškovas ginčijamo sandorio šalių nesąžiningumą grindė jų žinojimu, jog sandoris pažeis kreditoriaus (ieškovo) teises. Be to, ieškovas sandorio šalių nesąžiningumą grindė įstatyme įtvirtinta prezumpcija, kadangi atsakovas UAB „FAULANA“ ginčijamą sutartį sudarė su šio juridinio asmens vadovu ir akcininku – atsakovu M. R. (CK 6.67 straipsnio 3 punktas). Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ginčijamo sandorio šalių veiksmai buvo nesąžiningi, nes jos žinojo, jog sandoris pažeis kitų UAB „FAULANA“ kreditorių teises. Apeliantas, nesutikdamas su šia pirmosios instancijos teismo išvada, sandorio šalių sąžiningumą iš esmės grindžia tuo, jog sandorio sudarymo metu pagrįstai tikėtasi, kad skolininko turto pakaks visų kreditorių reikalavimams patenkinti. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiuo apeliacinio skundo argumentu.

Civilinių teisinių santykių dalyvių pareigą elgtis sąžiningai numato įstatymas (CK 6.158 straipsnio 1 dalis). Minėta, jog viena iš actio Pauliana taikymo sąlygų yra skolininko nesąžiningumas, t. y. žinojimas ar turėjimas žinoti, kad sudaromas sandoris pažeidžia kreditoriaus teises. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad sąžiningumas – tai vertybinis žmogaus elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus: vadovaujantis objektyviuoju kriterijumi sąžiningumas suprantamas kaip žmogaus elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas ir atidus elgesys; subjektyvusis kriterijus nusako asmens psichikos būklę konkrečioje situacijoje, atsižvelgiant į asmens amžių, išsimokslinimą, patirtį, faktines bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011, 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-361/2009, kt). CK 6.67 straipsnyje įtvirtinta nesąžiningumo prezumpcija, pagal kurią preziumuojama, kad kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu skolininkas – juridinis asmuo sudarė sandorį su fiziniu asmeniu, kuris yra to juridinio asmens vadovas ar valdymo organo narys (CK 6.67 straipsnio 3 punktas). Nurodytu atveju nesąžiningumo prezumpciją privalo paneigti šalys, kurių nesąžiningumas preziumuojamas, ir, remiantis konkrečiomis įrodinėjimo priemonėmis, įrodyti savo sąžiningumą.

Teisėjų kolegija sprendžia, jog ginčijamo sandorio sudarymo aplinkybės (kada skolininko – juridinio asmens sandoris sudaromas su to asmens vadovu) sudaro pagrindą preziumuoti ginčijamo sandorio šalių nesąžiningumą. Tačiau pastebėtina, jog nagrinėjamu atveju itin glaudžiai yra susijusios kreditorių interesų pažeidimo, pareigos sudaryti ginčijamą sandorį nebuvimo ir sandorio šalių nesąžiningumo aplinkybės (kaip actio Pauliana taikymo sąlygos), kadangi apelianto pozicija dėl sandorio šalių (ne) sąžiningumo iš esmės grindžiama kreditorių interesų pažeidimo nebuvimu. Pasak apelianto, kreditorių interesai nebuvo pažeisti dėl tos aplinkybės, jog po ginčijamo sandorio sudarymo liko (arba turėjo likti) turto, kurio pakaktų kitų kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti. Ankstesnėje šios apeliacinio teismo nutarties dalyje konstatavus kreditorių interesų pažeidimą bei pripažinus nepagrįstais apelianto lūkesčius dėl sandorio sudarymo galimų pasekmių, teisėjų kolegija sprendžia, jog apeliantas nepaneigė nurodytos nesąžiningumo prezumpcijos fakto. Teisėjų kolegija jau nurodė, jog aptariamu atveju kreditorių interesų pažeidimas pasireiškė ne tik nemokios įmonės turto perleidimu (likvidaus turto masės sumažinimu), bet ir pirmenybės suteikimu tik vienam iš kreditorių (apeliantui), kas sumažino kitų kreditorių galimybę perleisto likvidaus turto apimtimi operatyvesniu, ekonomiškesniu būdu bent iš dalies patenkinti jų finansinius reikalavimus. Netgi ir apelianto deklaruojamų lūkesčių, jog likusio turto pakaktų visiems UAB „FAULANA“ likusių kreditorių reikalavimams patenkinti, nepaneigia žinojimo (arba turėjimo suprasti), jog kreditorių interesai gali būti pažeisti, be kita ko, kitų kreditorių ignoravimu (suteikiant pirmenybę tik apeliantui). Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ginčijamo sandorio šalys buvo nesąžiningos.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

Teisėjų kolegija nepagrįstu laiko apeliacinio skundo argumentą dėl netinkamo restitucijos (jos būdo) taikymo. Kolegija pažymi, jog tais atvejais, kai įmonei (skolininkui) iškelta bankroto byla, teisinių pasekmių klausimas sprendžiamas kitaip, nei kitais atvejais taikant actio Pauliana institutą. Pagal ĮBĮ 1 straipsnio 3 dalį bankroto procese kitų įstatymų nuostatos taikytinos tiek, kiek jos neprieštarauja šiam įstatymui. Tokiu atveju CK 6.66 straipsnio nuostatos taikytinos kartu su ĮBĮ 35 straipsniu, reglamentuojančiu kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę ir tvarką. Dėl to ĮBĮ esant nustatytai kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarkai, teismui panaikinus bankrutuojančios įmonės sandorį CK 6.66 straipsnio pagrindu, negali būti taikomos šio straipsnio 4 dalyje nustatytos sandorio pripažinimo negaliojančiu teisinės pasekmės tik actio Pauliana pareiškusiam kreditoriui. Tokiais atvejais į skolininko nepagrįstai perleistą turtą (ar jo vertę) negali būti nukreipiamas kreditoriaus reikalavimo patenkinimas. Šis turtas (ar jo vertė) turi būti grąžinamas bankrutuojančiai įmonei į bendrą turto masę ir naudojamas atsiskaityti su visais kreditoriais ĮBĮ nustatyta tvarka. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismo pasirinktas ginčijamo sandorio negaliojimo pasekmių taikymo būdas suteikia apeliantui teisę inicijuoti finansinio reikalavimo patvirtinimo (patikslinimo) BUAB „FAULANA“ bankroto byloje procedūrą.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentu, esą pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš apelianto priteisė 12 729 Lt dydžio žyminį mokestį. Apeliantas savo poziciją, jog nagrinėjamoje byloje pareikštas neturtinis reikalavimas, grindė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 27 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje 3K-3-264/2011, pateiktu aiškinimu, kad tuo atveju, jeigu ieškiniu neprašoma priteisti lėšų, toks ieškinys kvalifikuotinas kaip neturtinis. Apeliantas atkreipė dėmesį, jog aptariamu atveju ieškovas siekia atkirti skolininko mokumą, taigi ginčas nėra tiesiogiai susijęs su turtu, todėl ieškovo pareikštas reikalavimas turėjo būti kvalifikuojamas kaip neturtinis.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje akcentuojama, kad actio Pauliana pagrindu reiškiamas reikalavimas laikytinas turtiniu, kurio suma nustatoma ir šis ieškinys įvertinamas pagal ginčijamu sandoriu perleisto turto rinkos vertę (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 85 straipsnio 1 dalies 1 punktas) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimą, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Kolegija pastebi, jog šiuo kasacinio teismo plenarinės sesijos nutarimu apelianto cituota ankstesnė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika buvo iš dalies pakeista, todėl aptariamu atveju ji nėra aktuali. Nurodytos aplinkybės suponuoja išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš apelianto priteisė proporcinį žyminį mokestį.

Kiti apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai taip pat nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

Esant nurodytoms aplinkybėms konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias actio Pauliana ieškinį (CK 6.66 straipsnis), laikėsi įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisyklių, suformuluotų CPK 177-185 straipsniuose, todėl tenkindamas ieškovo BAB banko SNORAS ieškinį priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą (CPK 263 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.