Vilniaus apygardos teismo nutartis, 1A-689-209-2012

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2012-10-03
Bylos Nr.: 1A-689-209-2012
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Stasys Lemežis (pirm.), Jurgita Mačionytė, Vitalija Norkūnaitė
Nukentėjusysis: M. P.
Nuteistasis: V. J.
Advokatai: Algirdas Putna

Kategorijos

1.2.28.4Savavaldžiavimas (BK 294 str.)

Pranešėjas Stasys Lemežis Teisėjas Tadeušas Volkovskis NuorašasBaudžiamoji byla Nr. 1A-689-209-2012Teisminio proceso numeris: 1-57-1-02087-2009-2 Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.28.4.; 2.1.7.; 2.4.6.3.3.; (S).

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS

2012 m. spalio 3 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Stasio Lemežio,

teisėjų Jurgitos Mačionytės, Vitalijos Norkūnaitės,sekretoriaujant Dovilei Narkuvienei, Ilonai Petrovskai,dalyvaujant prokurorams Viačeslavui Jevmenovui, Dariui Prankai,nukentėjusiajam M. P.,gynėjui advokatui Algirdui Putnai,nuteistajam V. J. (V. J.),vertėjai Jelenai Terechovai, Jekaterinai Chochlanovai,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal V. J. (V. J.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 20 d. nuosprendžio, kuriuo

V. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 294 str. 2 d. laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 71 str., 75 str. 1 d., 2 d. 2, 7 p., paskirtos bausmės vykdymą atidedant vieneriems metams bei per šį laikotarpį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo įpareigojant be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms, o per vieną mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo atsiprašyti nukentėjusįjį M. P. ir skiriant baudžiamojo poveikio priemonę- 5 MGL (650 Lt) įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, kurią įpareigojant sumokėti per penkis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Iš V. J. D. P. naudai priteista 200 (du šimtai) Lt ir M. P. naudai 600 (šeši šimtai) Lt padarytai neturtinei žalai atlyginti, likusioje dalyje civilinį ieškinį atmetant.

Iš V. J. Valstybinei ligonių kasai priteista 855,74 Lt M. P. gydymo išlaidoms atlyginti.

Kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. J. nuteistas už tai, kad jis savavaldžiavo panaudodamas fizinę privartą nukentėjusiajam, o būtent: jis, 2009 m. spalio 15 d., apie 15.45 val. (duomenys neskelbtini) tikslu išreikalauti nepilnamečio M. P., gim. (duomenys neskelbtini), prisipažinimą, kad M. P. pavogė P. O. žoliapjovę, privažiuodamas automobiliu „Opel Frontera“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) prie keliu dviračiu važiavusio nepilnamečio M. P., panaudodamas nepilnamečio M. P. atžvilgiu fizinį smurtą, t.y. per automobilio langą sugriebdamas nepilnametį M. P. už rankos tikslu jį sustabdyti, suduodamas ranka nepilnamečiui M. P. į veidą, nepilnamečiui M. P. sustojus, išlipęs iš automobilio dar kartą suduodamas nepilnamečiui M. P. ranka į veidą, tokiu būdu įbaugindamas nepilnametį M. P. ir priversdamas jį įsėsti į automobilį, nepilnamečiui M. P. įsėdus į automobilį ,,Opel Frontera“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) prieš nepilnamečio M. P. valią nuveždamas jį į mišką, esantį šalia (duomenys neskelbtini), miške tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, liepdamas išlipti nepilnamečiui M. P. iš automobilio ir, nepilnamečiui M. P. išlipus iš automobilio, panaudodamas fizinį smurtą nepilnamečio M. P. atžvilgiu, t.y. suduodamas kojos keliu nepilnamečiui M. P. į pilvą, rankos delnu suduodamas daugybinius smūgius nepilnamečiui M. P. į pakaušio sritį, sugriebdamas nepilnametį M. P. už drabužių sprando srityje, ranka prispausdamas prie žemės, reikalaudamas prisipažinti įvykdžius žoliapjovės vagystę, po to jėga, prieš įbauginto nepilnamečio M. P. valią, įsodindamas nepilnametį M. P. į automobilio bagažinę, važiuodamas link (duomenys neskelbtini) km., pusiaukelėje tarp (duomenys neskelbtini) km. sustabdydamas automobilį ir toliau tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, jėga išlaipindamas iš automobilio bagažinės nepilnametį M. P., panaudodamas nepilnamečio M. P. atžvilgiu fizinį smurtą, t.y. suduodamas nepilnamečiui M. P. kojos keliu į pilvą, paguldydamas jį ant žemės, spirdamas į dešinį šoną, prispausdamas koja prie žemės jo galvą, apieškodamas nepilnametį M. P., radęs ir paimdamas mobiliojo ryšio telefoną ,,Nokia 7070 D“ 100 Lt. vertės, su jame buvusia „Tele-2 Pildyk“ SIM kortele 5 Lt. vertės, mobiliojo ryšio telefoną „Siemens C55“ 50 Lt. vertės, su jame buvusia „Tele-2 Pildyk“ SIM kortele 5 Lt., kurį vėliau grąžino nepilnamečiui M. P., padarė nepilnamečiui nukentėjusiajam M. P. nosies sumušimą, kas sukėlė nepilnamečiui nukentėjusiajam M. P. nežymų sveikatos sutrikdymą ir fizinį skausmą, t.y. nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą kito asmens teisę – reikalavo prisipažinti įvykdžius P. O. žoliapjovės vagystę, tuo tikslu panaudodamas fizinę ir psichinę prievartą, t.y. savavaldžiavo nepilnamečio nukentėjusiojo M. P., gim. (duomenys neskelbtini), atžvilgiu, t.y. padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 294 str. 2 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 15 d. nutartimi nuteistojo V. J. apeliacinis skundas atmestas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 22 d. nutartimi panaikinta Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 15 d. nutartis ir byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis V. J. prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011-07-20 nuosprendį ir priimti naują nuosprendį: išteisinti jį pagal Lietuvos Respublikos BK 294 str. 2 d., nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką arba nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių ir nurodo, kad mano, kad priimtas nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, nuosprendyje nėra konkrečiai nurodyta, kokius teisės aktus jis pažeidė. Mano, kad byloje esančių duomenų nepakanka manyti, jog savavaldžiavimo faktas egzistavo. Teismas turėjo remtis įrodymų pakankamumo taisykle, turėjo vertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas, vertinti ar nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Labai svarbu, kad faktiniai duomenys būtų patikimi. Įrodymų patikimumą patvirtina faktinių duomenų, gautų iš keleto įrodinėjimo priemonių, tapatumas, labai svarbu išsiaiškinti, ar nėra prieštaravimų tarp faktinių duomenų, gautų iš tos pačios rūšies ar skirtingų įrodinėjimo priemonių. Skunde manoma, kad išdėstytos kaltinamajame akte aplinkybės, išnagrinėjus bylą teisme, nepasitvirtino. Nurodytų kaltinamajame akte veiksmų jis nepadarė. Kaltinimas grindžiamas tik nukentėjusiojo M. P. ir jo motinos D. P. parodymais, kurie yra prieštaringi, nenuoseklūs ir melagingi. Nukentėjusysis ir jo motina D. P. suinteresuoti apeliantą apkalbėti, tikslu negrąžinti pinigus už telefoną bei pasipelnyti. Byloje yra duomenų, kad apeliantas nekaltas. Teismas išsamiai neišsiaiškino, kaip apeliantas suvokė inkriminuotos nusikalstamos veikos požymius, kokios buvo jo valinės pastangos dėl kilusių padarinių, veikos motyvus, tikslus. Pagal savavaldžiavimo dispozicijos prasmę konflikto dalyviai turi būti tikro ar tariamo teisinio santykio subjektai, o byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad jis ir nukentėjusysis M. P. būtų teisinio santykio subjektais ir kad kilęs konfliktas būtų susijęs su bandymu spręsti kokį nors teisinį ginčą ir toks nėra. Vykdytos teisės turinys (prisipažinti) suformuluotas dirbtinai. P. O. nėra jo geras pažįstamas, tą dieną tiesiog jį pavežė iš parduotuvės, be to, jam ikiteisminio tyrimo metu buvo pateiktas įtarimas pagal BK 249 str. 2 d., o teisme jis buvo įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 235 str. už melagingus parodymus. P. O. ikiteisminio tyrimo metu dar atliekant akistatą su M. P. teigė, kad M. P. juos apkalba ir sako netiesą. Liudytojų D. P., V. P. ir A. G. parodymai yra prieštaringi, jie įvykyje nedalyvavo. D. P. teigė, kad tą dieną sūnui buvo praskelta lūpa, tą faktą tvirtino ir liudytojas, D. P. vyras, V. P., teigė, kad M. P. bėgo kraujas. Jie ant nosies jokio patinimo nematė. Liudytojas A. G. parodė, kad tą dieną, kai atvyko pas D. P., ant M. P. jokių sužalojimų nematė. M. P. pas gydytojus kreipėsi tik praėjus 4 paroms po įvykio, apklaustas teisme, specialistas V.Kolomiec parodė, kad „pats nukentėjusysis nebuvo apžiūrėtas, išvada padaryta remiantis ligoninės kortele, tikslios dienos, kada buvo sumuštas M. P. nustatyti negalima, dėl termino yra daugiau painiavos, nes Sudervės BPG kortelėje parašyta, kad prieš 3 dienas patirta trauma. Toks sužalojimas nebūdingas griuvimui, čia nekategoriškas teiginys, visko būna gyvenime. Kituose kūno vietose nenustatyti kūno sužalojimai“. Tai reiškią, specialisto išvada nepatvirtina fakto, kad kūno sužalojimai buvo padaryti, būtent 2009-10-15 ir yra nepatikima. Be to, iki kreipimosi pas gydytoją, nukentėjusysis galėjo susižaloti ir kitur bei kitomis aplinkybėmis. Kaip teigė M. P. motina, jos sūnus M. P. anksčiau buvo padaręs vagystes iš mokyklos, o liudytojas P. O. parodė, kad P. šeimą yra jam gerai pažįstama ir tenai būna šeimyninių konfliktų. Nesutinkama, kad kaltė įrodyta ir specialisto išvada Nr. 11-617(10), nes, kaip matyti iš bylos, iš jo automobilio bagažinės apmušalas buvo paimtas tik praėjus 4,5 mėnesiams nuo įvykio, nebuvo tinkamai įpakuotas ir užantspauduotas bei saugomas (apie tai protokoluose nėra atžymėta). Iš specialisto išvados Nr. 11-617(10) matyti, kad tirti pateikti M. P. drabužiai gauti plastikiniame maišelyje su aiškinamaisiais užrašais, o bagažinės apmušalas - kartoninėje dėžutėje su aiškinamaisiais užrašais. Iš to seka, kad M. P. striukė ir kelnės buvo įpakuoti į vieną maišelį, nėra duomenų, kad jie yra užrišti, užantspauduoti. Apeliantas teisme minėjo, kad iki bagažinės apmušalo paėmimo, jis ne kartą valė automobilio saloną (kuriame iš tikrųjų 2009-10-15 ant galinės sėdynės sėdėjo M. P.) bei bagažinę vienu šepečiu. Bagažinėje buvo vežami ir žvėrys, nes ne kartą iki ir po įvykio dalyvavo medžioklėje, M. P. iki įvykio dirbo pas jį ir ne kartą važinėjo šiame automobilyje. Automobilio salonas bei bagažinė nėra tarpusavyje atskirti ir sudaro vieną ertmę. Be to, jo automobilis „Opel Frontera“ stovėjo šalia D. P. namų, nes tenai jis sandėliavo juodžemį. Tuo metu automobilis nebuvo užrakinamas, todėl laisvai galėjo į jį patekti M. P.. Liudytojas M. B. patvirtino, kad 2009-10-15 matė, kai prie jo namo buvo sustojęs automobilis, o po to dviratininkas nuvažiavo į (duomenys neskelbtini) k. pusę, o džipas - į priešingą pusę, nematė, kad būtų kas nors mušamas. Liudytoja M. B. teisme parodė, kad tą dieną būnant darže matė, kaip apie 10 m atstumu nuo jos sustojo automobilis, kurį vairavo V. J., kuris kalbėjo su M. P.. M. P. stovėjo iš vairuotojo pusės ir tarpusavyje garsiai kalbėjo apie 20-30 minučių. Niekas nieko nemušė. M. P. nuvažiavo į (duomenys neskelbtini) k. pusę, o V. J. į priešingą pusę. Šie liudytojai kategoriškai tvirtino, kad po pokalbio V. J. ir M. P. išsiskyrė ir M. P. nebuvo vežamas į mišką. O ar buvo P. O. automobilyje liudytojai galėjo ir nematyti, nes M. O. nebuvo išlipęs iš automobilio. Liudytoja M. B. 2010-05-24, ikiteisminio tyrimo metu, davė analogiškus parodymus. Netikėti šiais liudytojais nėra pagrindo. Be to, nei įvykio vietos apžiūros protokolu, nei parodymų patikrinimo vietoje su M. P. nebuvo nustatyti objektyvūs duomenys, kurie patvirtintų, kad apelianto automobilis važinėjo po mišką bei vietos kur miške buvo mušamas M. P.. Pats nukentėjusysis M. P. buvo apklaustas tik 2009-11-10, nors įvykis buvo 2009-10-15. Protokolas-pareiškimas savo turiniu aiškiai skiriasi nuo D. P. 2009-10-15 pareiškimo. Pareiškime nėra nurodyta, kad jos sūnus buvo sumuštas, teigiama, kad V. J. kaltino jos sūnų dėl žoliapjovės vagystės, nebuvo nurodyta, kad buvo atimti iš M. P. mobilaus ryšio telefonai „Nokia“ ir „Siemens“. Apie tai D. P. nesakė policijos pareigūnui A. G.. Įvykio vieta buvo apžiūrėta tik 2009-11-10 dalyvaujant M. P., motina dėl neaiškių priežasčių nedalyvavo. Po įvykio telefonai nebuvo apžiūrėti, nebuvo tikrinta ar iš tikrųjų M. P. skambino D. P., ar jie buvo atjungti, kaip teigė M. P.. Protokole nėra nurodyta, kad M. P. parodė įvykio vietą ir kt. 2009-12-14 daiktų apžiūros protokolu buvo apžiūrėti M. P. kelnės ir striukė, nurodyta, kad jokių pažeidimų nėra, nors motina teigė, kad drabužiai buvo purvini. Apeliantas mano, kad turi būti išteisintas, nes jo veikoje nėra nusikaltimo sudėties, o civiliniai ieškiniai atmesti.

Žemesnės instancijos teismas

2012-07-17 Vilniaus apygardos teisme gautas Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus rajono apylinkės prokuratūros prašymas dėl kaltinime nurodytos nusikalstamos veikos (BK 294 str. 2 d.) esminių faktinių aplinkybių pakeitimo, kuriame prašoma teismo pakeisti kaltinimo V. J. padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 294 str. 2 d. esmines faktines aplinkybes tokiomis:

V. J. 2009-10-15 apie 15.45 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (duomenys neskelbtini), kelyje iš (duomenys neskelbtini)., turėdamas tikslą išreikalauti iš nepilnamečio M. P., gim. (duomenys neskelbtini), pavogtą P. O. žaliapjovę, t.y. savavališkai vykdyti ginčijamą kito asmens tikrą teisę, privažiavo automobiliu „Opel Frontera“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) prie keliu dviračiu važiavusio nepilnamečio M. P. ir panaudojo prieš jį fizinį smurtą. Siekdamas jį sustabdyti, per automobilio langą sugriebė jam už rankos, sudavė ranka jam per veidą, o M. P. sustojus - išlipo iš automobilio ir dar kartą sudavė jam ranka per veidą. Šiais veiksmais V. J. įbaugino M. P. ir privertė jį įsėsti į automobilį. M. P. įsėdus į automobilį „Opel Frontera“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) prieš jo valią nuvežė jį į mišką esantį šalia (duomenys neskelbtini) k., kur, tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, liepė M. P. išlipti iš automobilio, o šiam išlipus iš automobilio, panaudojo fizinį smurtą - sudavė kojos keliu M. P. į pilvą rankos delnu daugybinius smūgius į pakaušio sritį, sugriebė M. P. už drabužių sprando srityje ir ranka prispaudė prie žemės, reikalaudamas sugrąžinti pavogtą P. O. žoliapjovę, po to jėga įsodino M. P. į automobilio bagažinę ir vežė link (duomenys neskelbtini) k. Pusiaukelėje tarp (duomenys neskelbtini) k. ir (duomenys neskelbtini) k. sustabdė automobilį ir toliau tęsė savo nusikalstamus veiksmus - jėga išlaipino iš automobilio bagažinės M. P. ir sudavė jam kojos keliu į pilvą, paguldė ant žemės, spyrė į dešinį šoną, prispaudė koja prie žemės jo galvą, taip padarė M. P. nosies sumušimą, sukėlusį nežymų sveikatos sutrikdymą ir fizinį skausmą. Tada apieškojo M. P. ir paėmė mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 7070 D“ 100 Lt. vertės, su jame buvusia „Tele-2 Pildyk“ SIM kortele 5 Lt. vertės, mobiliojo ryšio telefoną „Siemens C55“, 50 Lt. vertės, su jame buvusia „Tele-2 Pildyk“ SIM kortele 5 Lt., kurį vėliau grąžino M. P.. Šiais veiksmais V. J. nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą kito asmens tikrą teisę - reikalavo M. P. sugrąžinti iš P. O. pavogtą žoliapjovę, tuo tikslu panaudodamas fizinę ir psichinę prievartą, t.y. savavaldžiavo, taip jis kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką numatytą Lietuvos Respublikos BK 294 str. 2 d.

Tesimo posėdyje nuteistasis prašė jį išteisini, skundą palaikė, jo gynėjas prašė nepriimti naujo pakeisto kaltinimo, išsamiai išnagrinėti apeliacinį skundą ir išteisinti jo ginamąjį, ir nurodė, kad teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Prokuroras prašė nagrinėti bylą pakeitus kaltinimą, skundą atmesti ir nurodė, kad baudžiamasis įstatymas, pakeitus kaltinimus, pritaikytas tinkamai. Nukentėjusysis M. P. prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Lietuvos Respublikos BPK 320 str. 3 d. numatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose.

Vieno asmens prisipažinimas padarius kito asmens turto vagystę nėra to kito asmens subjektinė teisė, kurią būtų galima įgyvendinti įstatymų nustatyta tvarka ar savavališkai. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-260/2012). Šiuo atveju, 2012-07-17 Vilniaus apygardos teisme gautas Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus rajono apylinkės prokuratūros prašymas dėl kaltinime nurodytos nusikalstamos veikos (BK 294 str. 2 d.) esminių faktinių aplinkybių pakeitimo, kuriame prašoma teismo pakeisti kaltinimo V. J. padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 294 str. 2 d., esmines faktines aplinkybes. Pakeisti, nauji kaltinimai apeliacinės instancijos teismo posėdyje buvo priimti. Iš jų matyti, kad, šiuo metu, V. J. kaltinamas ne reikalavęs prisipažinti įvykdžius žoliapjovės vagystę, o reikalavęs sugrąžinti pavogtą P. O. žoliapjovę, t.y. reikalavęs ne prisipažinti padarius kito asmens turto vagystę, o vykdęs ginčijamą kito asmens tikrą teisę reikalaudamas sugrąžinti pavogtą P. O. žoliapjovę. Atsižvelgus į išdėstytą, šiuo atveju, manytina, kad nurodytas tinkamas baudžiamasis įstatymas pagal nurodytas nusikalstamos veikos aplinkybes, tačiau vertintina ar yra 2012-07-17 Vilniaus apygardos teisme gautame Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus rajono apylinkės prokuratūros prašyme dėl kaltinime nurodytos nusikalstamos veikos (BK 294 str. 2 d.) esminės faktinės aplinkybės ir įstatymą atitinkančios faktinės aplinkybės, būtinos V. J. veiksmus kvalifikuotini pagal Lietuvos Respublikos BK 294 str. 2 d.

Be to, šiuo atveju, šalinamos pirmosios instancijos nuosprendžio prieštaringos formuluotėmis, kadangi teismas, apibendrindamas įrodymų vertinimą pripažino, kad V. J. savavališkai, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, vykdydamas ginčijamą savo teisę susigrąžinti skolą, sumušė M. P., kai tuo tarpu nustatė, kad buvo vykdoma kito asmens teisė. Pažymėtina, kad naujai pateiktame kaltinime V. J. taip pat kaltinamas vykdęs kito asmens teisę.

Kad neteisėtas kaltininko elgesys būtų pripažintas savavaldžiavimu baudžiamosios teisės prasme, yra būtinos įstatymų leidėjo nurodytos sąlygos, kurias padaro kaltininkas savavaldžiaudamas. Tokios sąlygos yra numatytos BK 294 straipsnyje. Jame įstatymų leidėjas nurodo dvi svarbias savarankiškas ir alternatyvias sąlygas: pirmoje dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamuosius įstatymus atsako tas, kas nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę ir padarė didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams, o antroje dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamuosius įstatymus atsako tas, kas savavaldžiavo panaudodamas psichinę ar fizinę prievartą nukentėjusiajam ar jo artimam asmeniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. birželio 21 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-279/2005, 2008 m. balandžio 4 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-167/2008; 2009 m. balandžio 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-215/2009).

Lietuvos Respublikos BK 294 str. 2 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas savavaldžiavo panaudodamas psichinę ar fizinę prievartą nukentėjusiam ar jo artimam asmeniui. Teismų praktikoje savavaldžiavimas, padarytas naudojant fizinę ar psichinę prievartą, pripažįstamas nusikalstamu ir kvalifikuojamas pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, net ir formaliai nenustačius didelės žalos požymio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės bylos Nr. 2K-171/2005, 2K-464/2007). Pripažįstama, kad fizinės ar psichinės prievartos naudojimas rodo didesnį veikos pavojingumą, kuris yra pakankamas baudžiamajai atsakomybei už savavaldžiavimą pagrįsti. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-778/2007).

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje V. J. parodė, kad jis nieko nepadarė, nieko neklausinėjo apie žoliapjovę.

Pirmosios instancijos teismo posėdyje V. J. parodė (t.2, b.l. 110-111), kad buvo blaivas, M. privažiavo, sutiko pakalbėti. Jis M. P. nesugriebė, į veidą nesudavė, smurto nenaudojo, į automobilį pats M. P. įsėdo. M. P. buvo davęs parduoti telefoną, bet jo nepardavė, liko skolingas ir M. klausė tą dieną kada grąžins skolą. P. O. klausinėjo M. P. apie jo žoliapjovę, P. O. buvo blaivus. M. P. sakė, kad ne jis žoliapjovę paėmė, bet žino, kas paėmė, tačiau nesakys. Jis neatiminėjo telefonų. Jis nespaudė M. P., kad prisipažintų dėl žoliapjovės vagystės. Jie išsiskyrė ir jis nuvyko namo, gal po 3 val. paskambino P. ir pasakė, kad policiją kvies, nekaltino jo, kad sumušė M. P., gal ir galėjo kaltinti, jau ne viską pamena, nes daug laiko praėjo. Jis iki P. namų atvyko gal po valandos po skambučio, kur buvo policija, neprašė patikrinti ar nebuvo sumušimų, bet M. P. buvo sveikas. Jį apkalba, nes nori pinigų uždirbti. Jis Opel Fronterą įsigijo birželio-liepos mėnesį, pirko iš pažįstamo, įregistravo rudenį. Jis M. ne kartą yra vežęs automobiliu, tuo pačiu šepečiu valęs ir saloną, ir bagažinę. Pas P. jis buvo su dėde atvykęs, ne su P. O..

V. J. jau 2010-03-02 (t.1, b.l. 143-145) įtariamojo apklausos metu parodė, kad kas pasakė M. P. sėsti į automobilio vidų, neatsimena. M. P. atsisėdo į galinę automobilio sėdynę, jis paklausė M. P. kada grąžins skolą už telefoną, M. P. lyg tai pasakė, kad motina jam liepė nieko neatiduoti, kad jis pinigų neturi. Po to P. O. paklausė, kas pavogė jo žoliapjovę. M. P. atsakė, kad jis žino kas paėmė, bet nepasakys nes bijo, kad tas, kuris paėmė, jį sumuš. Po to P. O. M. P. pasakė, kad pasakyk tam, kuris pavogė, kad grąžintų jam arba žoliapjovę, arba pinigus, nes kitaip parašys pareiškimą policijai. Po to M. P. paėmė dviratį ir nuvažiavo savo keliu. V. J. 2010-07-08 įtariamojo apklausos metu (t.1, b.l. 175-176) atsisakė duoti parodymus.

Tai, kad V. J. versija pakankamai nuosekli, paaiškintina tuo, kad jis žinojo, kad jau kreiptasi į policiją, nes buvo atvažiavęs policijos buvimo metu, ir turėjo laiko savo versijai sukurti. Tačiau jo parodymai iš dalies neišsamūs ir prieštaringi net P. O. parodymams, nes pastarasis teigė, kad vėliau ir V.J. M. P. klausė apie žoliapjovę, o V. J. apie tai neparodė, tik teigė, kad jis nespaudė P., kad prisipažintų dėl žoliapjovės vagystės, o apeliacinės instancijos teismo posėdyje parodė, kad nieko neklausinėjo apie žoliapjovę. Be to, policijos pareigūnas A. G. parodė, kad buvo atvažiavęs po įvykio ir P. O. buvo akivaizdžiai girtas, ką neigė nuteistasis V. J. ir kas iš dalies patvirtina nukentėjusiojo versiją, nes nukentėjusysis teigė kad O. buvo girtas. Atsižvelgus į išdėstytą, teismas nesivadovauja V. J. parodymais, kadangi jie prieštarauja P. O., A. G. ir nukentėjusiojo M. P. parodymams, juos paneigia įrodymų visuma kuria abejoti kolegija neturi pagrindo.

Pirmosios instancijos teismo posėdyje nukentėjusysis M. P. parodė, kad (t.1, b.l. 80-82) V. J. sakė sėsti į automobilį pasikalbėti, o nesutikus jį su automobiliu pavijo, įstūmė (V. J. tempė jį už rankos. Niekas nematė, kaip V. J. iškišęs ranką jį tempė) į automobilį, davė vieną kartą, klausinėjo apie žoliapjovę (V. O. ir P. J.), tada nuvežė į mišką (veždami duris užrakino, kad nepabėgtų) ir mušė miške. J. jį klausinėjo, vairavo ir gėrė. Tada įsodino į bagažinę, vežė link namų, paleido, jis pasiėmė dviratį ir nuvežė pieną parduoti. Džipas, kai jis privažiavo, jau stovėjo prie miškelio, automobilis buvo jam matytas, bet su juo neteko važiuoti keleiviu. Automobilio viduje sėdėjo V. J. ir P. O.. Jie abu buvo girti, veždami jį dar gėrė alų. V. J. buvo vairuotoju. Šalia jo priekyje keleivio sėdynėje sėdėjo P. O.. Atvažiavus į mišką, atidarė duris, liepė išlipti, išlipo V. J. ir P. O., vėl jo klausinėjo ir V. J. jį mušė su rankomis ir kojomis, į galvą ir pilvą. Suprato, kad jį muša, nes nori informacijos apie žoliapjovę, P. O. tik klausinėjo, nemušė jo. Iš pradžių jis stovėjo, vėliau klūpėjo, nes negalėjo atsistoti. Jį vežė link namų bagažinėje. Ant kalno vėl sustojo, pradėjo vėl mušti, jis tada jau ant žemės gulėjo. Jį apieškojo, rado du telefonus, juos išjungė ir grąžino tik vieną telefoną. Jį išleido kitoj vietoje nei paėmė. Buvo praskelta lūpa, kraujavo. Pas V. J. dirbo iki įvykio 2-3 savaites. Kai dirbo, V. J. turėjo kitą automobilį, su Opeliu jis nebuvo važiavęs. Nuo kada V. J. turėjo Fronterą, nežino. Neatsimena, koks buvo jo telefono abonemento numeris. Jam V. J. buvo davęs vieną telefoną parduoti, jam nepardavė jo, tada turėjo 2-3 savaites atidirbti už tą telefoną. Paimtos Nokios vertė buvo apie 50 Lt, nes ekranas buvo sudužęs. Anksčiau buvo teistas už vagystes. Jei V. J. atsiprašytų, jis atleistų. V. J. buvo pažįstamas, santykiai su juo geri, jis jo sesers krikšto tėvas.

Ikiteisminio tyrimo, 2009-11-10 nepilnamečio liudytojo apklausos metu, M. P. parodė, kad (t.1, b.l. 25-27) susilyginus su automobiliu, V. J. jam pasakė „sustok“, jis į tai nekreipė dėmesio ir važiavo toliau, po ko V. J. automobiliu privažiavo prie jo ir jam važiuojant dviračiu stvėrė jį už dešinės rankos ir dar keletą metrų taip tempė ir laikė. Jo V. J. teiravosi, kur yra žoliapjovė, kuri buvo pavogta iš P. O., (tuomet P. O. sėdėjo automobilyje greta V. J.). Jis atsakė, kad nieko apie tai nežino. Laikydamas jį V. J. per langą kartą ranka sudavė į galvos sritį – pakaušį, liepė palikti dviratį. Jis vykdė V. J. parodymus, nes jam pasipriešinti nebuvo galimybės. Sėdėjo ant galinės automobilio sėdynės. Abu minėti vyrai buvo girti, vartojo alkoholinius gėrimus (degtinę), reikalavo pasakyti kas pavogė žoliapjovę. Jie iš karto jam pasakė, kad veža jį į mišką. Jis suprato, kad jį ten muš. Miške ištempė jį iš mašinos, stvėrė už striukės gobtuvo ir laikydamas už jo į galvą du kartus sudavė ranka, po to pargriovė, liepė klūpoti, sakė, jei bandys bėgti, nušaus, jam beklūpant rankomis mušė į įvairias kūno vietas, spardė, vėliau įstūmė į automobilį, pasakė, kad tokiam žmogui, kaip jis, negalima sėdėti, todėl įstūmė jį į bagažinę. Važiuojant iš miško dar jam liepė išlipti iš bagažinės ir vėl jį mušė į įvairias kūno vietas. Labai skaudėjo galvą. Vėl įstūmė į automobilio bagažinę, tuomet iš jo V. J. atėmė abu mobiliojo ryšio telefonus, juos išjungė. Jis suprato, kad jį veža link namų, bet pastoviai V. J. jam žodžiu vis grasino, kad jis turi iš kažkur sužinoti, kas pavogė žoliapjovę, priešingu atveju, grasino, kad turės už ją pats sumokėti. (t.1, b.l. 27). Važiuojant V. J. prisiminė, jog jo mobiliojo ryšio telefonai buvo likę miške, nes jis juos buvo numetęs, todėl vėl grįžo į tą pačią vietą, jam sugrąžino tik vieną mobiliojo ryšio telefoną, o kitą pasiliko sau. V. J. iki tos vietos, kur buvo likęs dviratis, išleido pusiaukelėje.

Ikiteisminio tyrimo, 2009-11-18 nepilnamečio liudytojo papildomos apklausos metu (t.14, b.l. 29-31), M. P. davė iš esmės analogiškus parodymus, tame tarpe parodė, kad kito vyro vardas P., pavardės nežino, visą laiką buvo kartu, bet jam nesudavė nė vieno smūgio, tik klausinėjo kur jo žoliapjovė, kuri buvo pavogta, kaltino jį vagyste ir reikalavo atiduoti. Visą kelią šnekėjo tik V. J., reikalaudamas grąžinti žoliapjovę, priklausančią P., nes niekas kitas, išskyrus jį, žoliapjovės pavogti negalėjo. P. tylėjo, nes buvo labai girtas. Grįžtant liepė išlipti iš bagažinės, išlipus patikrino jo kelnių kišenes, iš kurių ištraukė du mobiliojo ryšio telefonus, liepė juos duoti, išjungė ir numetė ant žemės. Vėliau mušė ir liepė prisipažinti dėl žoliapjovės vagystės, vėliau liepė lipti į bagažinę, pravažiavus apie 1 km. prisiminė, kad ant žemės paliko jo telefonus, grįžo, atnešė telefonus į automobilį, vieną davė jam, o Nokia liko pas jį. Neprivažiavus iki palikto dviračio išleido jį ir V. J. pasakė, kad jei nenori prisipažinti, tai nuostolius už žoliapjovę vis tiek dengs jis. Jis neprašė grąžinti Nokios, nes buvo mintis tik greičiau nuo V. J. nutolti ir grįžti namo. Mobilusis telefonas Nokia priklausė jam, jo vertė- 200 Lt.

Iš šių parodymų matyti, kad V. J. rūpėjo žoliapjovė, dėl jos jis naudojo smurtą prieš M. P. ir tikslu kaip užstatą iki kol bus grąžinta žoliapjovė arba atlyginti nuostolius už žoliapjovę, jis paėmė iš M. P. jo mobilųjį telefoną, kurio vertė nukentėjusiojo vertinimais buvo 50-200 Lt, t.y. neproporcingai neviršijo žoliapjovės vertę, todėl nusikalstamą veiką nėra pagrindo kvalifikuoti kaip plėšimą.

Pirmosios instancijos teismo posėdyje liudytojas V. P. parodė (t.2, b.l. 67-68), kad matė, kaip po pietų V. J. pravažiavo su P. O. su džipu, P. J. jų klausė kur M. P., buvo abu labai girti. Vėliau M. P. grįžo, jam bėgo kraujas, jis buvo išsigandęs, lūpa lyg buvo M. P. prakirsta, jo drabužiai buvo ištepti, sakė, kad V. J. jį į bagažinę įsodino ir miške sumušė, kaltino kažkokia vagyste. M. P. buvo skolingas už kažkokį telefoną, bet vėliau už jį atidirbo.

Ikiteisminio tyrimo, 2010-03-25 liudytojo apklausos metu, V. P. parodė (t.1, b.l. 107-108), kad 2009-10-15 apie pietus V. J. klausė „kur tavo aplauchas“ – suprato, kad V. J. klausė M. P.. Maždaug po 2 valandų apsiverkęs M. P. grįžo namo. Jis matė, kad M. P. buvo prakirsta apatinė lūpa, buvo matoma, kad bėgo kraujas.

Pirmosios instancijos teismo posėdyje liudytoja D. P. parodė, kad (t.1, b.l. 66-67) nematė pačio įvykio, apie tai sužinojo iš sūnaus, kai tą dieną grįžo namo. Jam buvo praskelta lūpa, matė, bėgo kraujas, kai nusirengė, ant nugaros buvo pora mėlynių, sakė, kad galvą skaudėjo. Ant nosies patinimų nematė. Sūnus labai smulkiai neaiškino, sakė, kelyje link sodų jį pagavo V. J. su P. O., V. J. buvo su automobiliu, pareikalavo eiti į mašiną, sūnų nuvežė į mišką ir sumušė klausdami kur žoliapjovė, V. J. pagrinde mušė, o P. O. buvo labai girtas. Sūnus pas V. J. prieš kokius 3 metus dirbo, iki įvykio taip pat, gal prieš 2, gal prieš 3 savaites dirbo. Nežinojo, kad sūnus V. J. buvo skolingas. V. J. vieno paimto iš sūnaus telefono negrąžino. Sūnus sakė, kad jį mušė ir kojomis, ir kumščiais. Buvo ir anksčiau, kad V. J. kibdavo prie sūnaus, sakė, jį pamokys. Jau paskui girdėjo, kad davė V. J. telefoną parduoti, bet pinigų negrąžino, tačiau sūnus eidavo už tai atidirbti.

Žemesnės instancijos teismas

Ikiteisminio tyrimo, 2009-11-10 liudytojo apklausos metu, D. P. parodė, kad (t.1, b.l. 72 ) kai sūnus grįžo, rūbai buvo purvini, sūnus verkė, drebėjo iš išgąsčio, pasakė, kad į mišką jį buvo išvežę V. J. ir P.. Tai buvo ne pirmas kartas, kai V. J. kabinėjosi prie jos sūnaus.

Pirmosios instancijos teismo posėdyje liudytojas P. O. parodė, kad (t.1, b.l. 75-77) spalio mėnesį su V. J. važiavo į savo namus, prie tvenkinio sutiko M. P., skolininką, V. J. paklausė kada atiduos telefoną, M. P. sėdo į mašiną ir su V. J. aiškinosi. Jis susiruošė namo, dar M. P. paklausė ar jis žoliapjovę paėmė namo. M. P. pasakė, kad ne jis, nors žino, kas tai padarė, bet nesakys. Prašė, kad tam žmogui perduotų kad arba grąžintų tą žoliapjovę, arba pinigus už ją. Sakė, perduos, pažadėjo V. J., kad kitą dieną atiduos telefoną ir jie išsiskirstė. Jie visi išsiskyrė gražiai, V. J. jį parvežė namo. M. P. prieš incidentą dirbo pas V. J., apie tai girdėjo. Po kelių dienų skambino M. P. patėvis ir sakė, kad jis turės pinigus mokėti už jo sūnaus sumušimą. Jis nė karto M. P. nemušė, V. J. irgi jo nemušė. Prašė V. J. surasti informaciją dėl žoliapjovės vagystės. Vėliau ir V.J. M. P. klausė apie žoliapjovę. Žoliapjovę galėjo pavogti tik labai gerai jų namus pažįstantis žmogus, ji buvo pavogta prieš 2 savaites iki įvykio. Mano, kad fizinio smurto ir psichologinio smurto nebuvo. Jie buvo blaivūs. Šalia įvykio vietos, už kokių 30 m., yra namas, šalia kurio ėjo kažkokia bobutė. Būna ten žmonės ištisai. Nukentėjusysis juos apkalba.

Ikiteisminio tyrimo, 2010-01-11 įtariamojo apklausos metu, P. O. parodė (t.1, b.l. 118-119), kad gerai neprisimena ar tuo metu, kai buvo automobilyje, ar išlipęs, paklausė M. P. ar jis paėmė jo žoliapjovę, pasakė, kad pasakytų tam, kuris paėmė, kad jis grąžintų žoliapjovę arba pinigus už ją, arba jis parašys pareiškimą policijai.

Pirmosios instancijos teismo 2011-03-01 posėdžio metu liudytoja A. M. B. parodė (t.1, b.l. 94), kad ji matė, kad vienas važiavo automobiliu, kitas dviračiu, susitiko, pasikalbėjo, ir išsiskyrė. Nuo jos iki automobilio buvo ne 100, o 10 metrų, ji gerai mato, gerai matė, kad V. J. buvo vienas automobilyje. Automobilis stovėjo apie 30 minučių. Šiuos A. M. B. parodymus pagrįstai atmetė pirmosios instancijos teismas, kadangi jie prieštaringi (parodymų visuma nustatyta, kad J. buvo ne vienas automobilyje, o su P. O., pačių parodymų davimo metu A.M. B. nurodė tai 100, tai 10 m. atstumą, tarp jos ir automobilio.

Liudytojas M. B. pirmosios instancijos teismo 2011-03-07 posėdžio metu parodė (t.1, b.l. 106), kad dviratis po išsiskyrimo nuvažiavo į vieną pusę, o džipas į priešingą, automobilyje lyg buvo dviese, automobilis – 60-70 m. atstumu, kas toliau vyko, nelabai matė, nežino, kiek laiko automobilis stovėjo, negali pasakyti ar visą laiką tik ten automobilis stovėjo, nematė, ką tiksliai M. P. darė, ar buvo įsėdęs, negali pasakyti. Šiais M. B. parodymais teismas nesivadovauja, kadangi M. B. pirmosios instancijos teismo posėdyje davė parodymus vėliau nei A. M. B., todėl, tikėtina, juos tokius davė siekdamas palaikyti A. M. B. versiją, ką patvirtina jo parodymų nekonkretumas, tai, kad jis, iš esmės, jokių susitikimo aplinkybių neprisimena, todėl minėti M. B. parodymai nepaneigia M. P. parodymų, kuriais teismas tiki.

Žemesnės instancijos teismas

Liudytojai A. M. ir M. B., nors V. J. ir prašė (t.2, b.l. 30-32) 2010-07-19 prašymu apklausti liudytojais, ikiteisminio tyrimo metu apklausti liudytojais nebuvo, kadangi 2010-07-26 Vilniaus apylinkės prokuratūros nutarimu atmesti prašymą buvo konstatuota, kad (t.2, b.l. 33-34) nėra duomenų, kad M. ir A. B. matė įvykį.

Pirmosios instancijos teismo posėdyje ekspertas Viačeslav Kolomiec parodė, kad (t.1, b.l. 109) kada buvo sumušimai padaryti, buvo surašyta iš medicininės kortelės, jie galėjo atsirasti ir prieš 4, 3, 2 dienas. Paprastai toks sumušimas atsiranda būnant nukentėjusiajam ir kaltinamajam priešpriešiais. Išvados Sudervės ambulatorijos ir VUVL sutampa. Toks sužalojimas nebūdingas griuvimui.

Liudytojas A. G. (t.2, b.l. 105) pirmosios instancijos teismo posėdyje parodė, kad dirba Vilniaus r. PK Maišiagalos nuovadoje. Akivaizdžių M. P. sužalojimų, kraujo žymių ant jo nesimatė, kuo apsirengęs buvo, nežino. Jiems priimant pareiškimą, V. J. buvo atvažiavęs, su V. J. (tiksliai pasakyti ar buvo blaivus negali) buvo akivaizdžiai neblaivus P. O. ir dar lyg buvo vairuotojas.

Liudytojas A. G. ikiteisminio tyrimo, 2010-03-19 liudytojo apklausos metu (t.1, b.l. 11) parodė, kad 18.12 val. atvyko į Dambriškių kaimą, vizualiai ant M. P. jokių sužalojimų nesimatė. Kai jis buvo pas D. P., atvažiavo V. J. ir P. O.. Jie pradėjo aiškintis dėl dingusios žoliapjovės. Jie manė, kad vagystę galėjo padaryti M. P..

Šie, apimtyje, kad jiems priimant pareiškimą, V. J. buvo atvažiavęs, su V. J. (tiksliai pasakyti ar buvo blaivus negali) buvo akivaizdžiai neblaivus P. O. ir dar lyg buvo vairuotojas ir akivaizdžių M. P. sužalojimų, kraujo žymių ant jo nesimatė, A. G. parodymai nepaneigia V. J. kaltės, o kaip tik ją iš dalies patvirtina, kadangi parodo jo paaiškinimų neatitikimą objektyviai tikrovei (parodymai apimtyje, kad P. O. buvo akivaizdžiai neblaivus prieštarauja V. J. parodymams ir iš dalies patvirtina M. P. parodymus apie P. O. girtumą), ir, iš esmes, nepaneigia M. P., liudytojų V. P., D. P. parodymų, kad M. P. buvo praskelta lūpa, matė, bėgo kraujas, nes jis pas nukentėjusįjį atvyko vėliau, kai kraujas, tikėtina, jau buvo nuvalytas, o ryški kraujosruva buvo dar nesusiformavusi.

Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos išvadai, kad byloje nėra V. J. kraujo tyrimo ar alkotesterio panaudojimo kvito girtumui nustatyti, todėl neįrodyta, kad kaltinamasis nusikaltimą padarė būdamas neblaivus. Be to, atsakomybę sunkinanti aplinkybė, numatyta BK 60 str. 1 d. 9 p., nustatoma tik tada, kai veiką padarė asmuo, apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, jeigu šios aplinkybės turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, o, šiuo atveju, tokių duomenų nėra.

Iš nukentėjusiojo M. P. parodymų matyti, kad V. J. rūpėjo iš P. O. pagrobtos žoliapjovės, kurią, jie manė, pagrobė M. P., grąžinimas, dėl kurios jis ir naudojo smurtą M. P. atžvilgiu, (savavališkai vykdė ginčijamą kito asmens tikrą teisę), o panaudojus smurtą, tikslu paimti mobilųjį telefoną kaip užstatą, kol negrąžinta žoliapjovė arba atlyginti nuostolius už žoliapjovę, o ne plėšimo tikslu, V. J. paėmė iš M. P. jo mobilųjį telefoną. Kadangi telefono vertė nukentėjusiojo vertinimais buvo 50-200 Lt, t.y. neproporcingai neviršijo žoliapjovės vertę, nusikalstamą veiką paimant iš M. P. mobilų telefoną nėra pagrindo kvalifikuoti kaip plėšimą.

Apeliacinės instancijos teismas tiki ir vadovaujasi nukentėjusiojo M. P. parodymais, kadangi jie nuoseklūs, jais netikėti nėra pagrindo, kadangi iki įvykio jo santykiai su V. J. buvo geri, juos patvirtina pirmosios instancijos teismo aptarta 2010-04-13 specialisto išvada Nr. G 1192/10(01), kuria nustatyta, kad M. P. padarytas nosies sumušimas, galimai aplinkybėse nurodytu laiku (2009-10-15), paveikus kietu, buku daiktu, pirmosios instancijos teismo posėdyje eksperto V.Kolomiec paaiškinimai, kad toks sužalojimas nebūdingas griuvimui, liudytojų V. P., D. P. parodymai, tame tarpe apie tai, kad M. P. buvo praskelta lūpa, matė, bėgo kraujas, iš dalies A. G. parodymai, kad P. O. buvo akivaizdžiai neblaivus. Minėtų M. P. parodymų nepaneigia pačio V. J. parodymai, kadangi jie prieštaringi ir neatitinka P. O., A. G. parodymus. V. J. parodymų dalyje, kad M. P. atžvilgiu nebuvo naudotas smurtas nepatvirtina P. O. parodymai, kadangi P. O. galėjo duoti neatitinkančius tikrovės parodymus siekdamas išvengti, jo manymu, jam gresiančios baudžiamosios atsakomybės ir todėl šiais P. O. parodymais teismas netiki. Teismas nesivadovauja prieštaringais ir neišsamiais A. M. ir M. B. parodymais, kadangi jais netiki. Kolegija mano, kad V. J., taip pateikdamas įvykius, siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės. V. J. versija atmetama todėl, kad ją pilnai paneigia kiti byloje esantys įrodymai, kuriais abejoti kolegija neturi pagrindo.

Kolegija, įvertinusi teismo posėdyje ištirtų įrodymų visumą, daro išvadą, kad V. J. kaltė pagal Lietuvos Respublikos BK 294 str. 2 d. yra neabejotina, t.y. V. J. 2009-10-15 apie 15.45 val Vilniaus raj. Sudervės sen. (duomenys neskelbtini) k., kelyje iš (duomenys neskelbtini) k. į (duomenys neskelbtini) k., turėdamas tikslą išreikalauti iš nepilnamečio M. P., gim. (duomenys neskelbtini), pavogtą P. O. žaliapjovę, t. y. savavališkai vykdyti ginčijamą kito asmens tikrą teisę, privažiavo automobiliu „Opel Frontera“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) prie keliu dviračiu važiavusio nepilnamečio M. P., per automobilio langą sugriebė jam už rankos, privertė jį įsėsti į automobilį. M. P. įsėdus į automobilį „Opel Frontera“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) prieš jo valią nuvežė jį į mišką esantį šalia (duomenys neskelbtini) k., kur, tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, liepė M. P. išlipti iš automobilio, o šiam išlipus iš automobilio, panaudojo fizinį smurtą - sudavė koja į pilvą ir rankomis į galvos sritį, reikalaudamas sugrąžinti pavogtą P. O. žoliapjovę, po to M. P. vežė link (duomenys neskelbtini) k. pusiaukelėje tarp (duomenys neskelbtini) k., toliau tęsė savo nusikalstamus veiksmus - išlaipino iš automobilio bagažinės M. P. ir naudojo jo atžvilgiu fizinę prievartą (mušė), tada apieškojo M. P. ir paėmė mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 7070 D“ 100 Lt. vertės, su jame buvusia „Tele-2 Pildyk“ SIM kortele 5 Lt. vertės, mobiliojo ryšio telefoną „Siemens C55“, 50 Lt. vertės, su jame buvusia „Tele-2 Pildyk“ SIM kortele 5 Lt., kurį vėliau grąžino M. P., t.y. šiais veiksmais V. J. nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą kito asmens tikrą teisę - reikalavo M. P. sugrąžinti iš P. O. pavogtą žoliapjovę, tuo tikslu panaudodamas fizinę ir psichinę prievartą, t.y. savavaldžiavo, t. y. padarė nusikalstamą veiką numatytą Lietuvos Respublikos BK 294 str. 2 d.

Šiuo atveju, reikalavimas M. P. sugrąžinti iš P. O. pavogtą žoliapjovę pasireiškė V. J. sakytais žodžiais ir veiksmais (konkliudentiniais veiksmais).

Apeliacinio skundo argumentai, kad nuosprendyje nėra konkrečiai nurodyta, kokius teisės aktus apeliantas pažeidė, nepagrįstas, kadangi V. J. buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 294 str. 2 d., t.y. jis padarė įstatymo uždraustą veiką, kuri buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu (BK 2 str. 1 d., 11 str. 1 d., 294 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas įrodymus vertino nepažeisdamas BPK 20 str., 301 str. Kolegija mano, kad atsižvelgus į nustatytą, apeliacinio skundo argumentas, kad nurodytų kaltinamajame akte veiksmų apeliantas nepadarė, nepagrįstas. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nukentėjusysis ir jo motina D. P. suinteresuoti apeliantą apkalbėti, tikslu negrąžinti pinigus už telefoną bei pasipelnyti, tačiau tai nepaaiškina pačio apelianto parodymų prieštaringumo, tokia versija neįtikima ir dėl to, kad pats nukentėjusysis teigė pas V. J. dirbęs, t.y. turėjęs galimybę užsidirbti pinigų ir be apkalbėjimo. Apeliaciniame skunde teigiama, kad byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad jis ir nukentėjusysis M. P. būtų teisinio santykio subjektais ir kad kilęs konfliktas būtų susijęs su bandymu spręsti kokį nors teisinį ginčą ir toks nėra, tačiau, pagal BK 294 str., savavaldžiaujant gali būti vykdoma ir kito asmens tikra ar tariama teisė, o, šiuo atveju, akivaizdu, kad dingus P. O. žoliapjovei, pastarasis įgijo teisę išreikalauti savo daiktą iš svetimo neteisėto valdymo (CK 4.95 str.) įstatymų nustatyta tvarka ir apie tokią teisę nuteistasis žinojo, ką patvirtina tame tarpe ir liudytojo P. O., nukentėjusiojo M. P. parodymai. Šiuo atveju, buvo reikalaujama sugrąžinti pavogtą P. O. žoliapjovę, o pagal inkriminuotas aplinkybes matyti, kad buvo paimtas ir negrąžintas mobilusis telefonas, kas vertintina kaip savavaldžiaujant užstato iki žoliapjovės grąžinimo paėmimas arba net teisės į žoliapjovės dingimu padarytos žalos atlyginimą realizavimas. Apeliacinio skundo teiginys, kad iki kreipimosi pas gydytoją, nukentėjusysis galėjo susižaloti ir kitur bei kitomis aplinkybėmis, šiuo atveju, nepaneigia teismo išvadų dėl V. J. kaltės, kadangi nėra pagrindo šią prielaidą vertinti kaip realiai tikėtiną. Apelianto argumentas, kad jo kaltė nepagrįstai įrodyta ir specialisto išvada Nr. 11-617(10), iš dalies pagrįstas, kadangi apeliantas neneigė, kad nukentėjusysis sėdėjo ir važiavo jo automobiliu, o, šiuo atveju, minėta išvada nėra pakankama teigti, kad nukentėjusysis buvo vežamas būtent automobilio bagažinėje, o ne automobilio salone, kadangi nebuvo tirta automobilio salone buvusių mikropluoštų koncentracija, kuri nuo 2009-10-15 iki apeliacinės instancijos teismo posėdžio, tikėtina, pasikeitė, todėl ją tirti netikslinga. Apeliacinio skundo argumentai dėl M. P. apklausos tik 2009-11-10, įvykio vietos apžiūros tik 2009-11-10 M. P. motinai nedalyvaujant, kad po įvykio telefonai nebuvo apžiūrėti, nebuvo tikrinta ar iš tikrųjų M. P. skambino D. P., ar jie buvo atjungti, kaip teigė M. P., šiuo atveju, nėra laikytini esminiais baudžiamojo proceso pažeidimais, juos ištaisyti nėra galimybių, nes M. P. apklausti anksčiau negalima, telekomunikacinių tinklų išklotinės, praėjus tiek laiko po įvykio, paslaugų tiekėjo nebesaugomos, telefono aparatuose fiksuojami skambučių atlikimo laikų duomenys nėra pakankamai patikimi ir praėjus tiek laiko, tikėtina, nebus išlikę, todėl jie nebus pakankami paneigti ar patvirtinti apelianto kaltę. Įvertinus įrodymų visumą, kolegijos manymu, D. P. 2009-10-15 pareiškimas (t.1, b.l. 2) nepaneigia apelianto kaltės, kadangi jis vertintinas tik kaip neišsamus, o ne prieštaringas D. P. tolimesniems parodymams. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, 2009-12-14 daiktų apžiūros protokole (t.1, b.l. 78-82) nekonstatuota, kad M. P. kelnės ir striukė, be jokių pažeidimų, o nustatyti kelnių įplyšimai. Protokole nėra nuorodų ar drabužiai buvo purvini, ar ne.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam V. J., Lietuvos Respublikos BK 41 str. ir 54 str. įtvirtintų bausme siekiamų tikslų bei bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė. Teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, V. J. asmenybę, jo atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių nebuvimą.

Nuteistasis V. J. padarė (BK 294 str. 2 d., 11 str. 4 d.) apysunkį nusikaltimą, anksčiau jis neteistas (duomenys apie 1997-05-09 patraukimą baudžiamojon atsakomybėn ir teistumą perkelti į archyvą) (t.2, b.l. 4), administracine tvarka nebaustas (baustumas išnyko) (t.2, b.l. 5-9), į Vilniaus priklausomybės ligų centro narkologinę įskaitą neįrašytas (t.2, b.l. 13), nedirba (t.2, b.l. 15), ūkininkauja. Nuteistasis apeliaciniu skundu neprašo švelninti jam paskirtos bausmės rūšies. Atsižvelgus į išdėstytą, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai V. J. paskyrė laisvės atėmimo bausmę, ženkliai mažesnę už BK 294 str. 2 d. numatytą tos bausmės rūšies vidurkį ir remiantis BK 75 str. vieneriems metams atidėjo bausmės vykdymą ir paskyrė ne per griežtus įpareigojimus ir baudžiamojo poveikio priemonę. Tokia bausmė nelaikytina aiškiai per griežta.

Esant tokioms aplinkybėms, panaikinti skundžiamą nuosprendį arba švelninti pirmosios instancijos teismo paskirtą bausmę dėl apeliaciniame skunde nurodytų motyvų nėra įstatyminio pagrindo. Tačiau nuosprendis keistinas konstatavus kitas faktines bylos aplinkybes.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1,3 p., 328 str. 3 p.,

nutarė:

nuteistojo V. J. (V. J.) apeliacinį skundą atmesti.

Nustatyti, kad V. J. 2009-10-15 apie 15.45 val. (duomenys neskelbtini) k., kelyje iš (duomenys neskelbtini) k. į (duomenys neskelbtini) k., turėdamas tikslą išreikalauti iš nepilnamečio M. P., gim. (duomenys neskelbtini), pavogtą P. O. žaliapjovę, t. y. savavališkai vykdyti ginčijamą kito asmens tikrą teisę, privažiavo automobiliu „Opel Frontera“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) prie keliu dviračiu važiavusio nepilnamečio M. P., per automobilio langą sugriebė jam už rankos, privertė jį įsėsti į automobilį. M. P. įsėdus į automobilį „Opel Frontera“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) prieš jo valią nuvežė jį į mišką esantį šalia (duomenys neskelbtini) k., kur, tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, liepė M. P. išlipti iš automobilio, o šiam išlipus iš automobilio, panaudojo fizinį smurtą - sudavė koja į pilvą ir rankomis į galvos sritį, reikalaudamas sugrąžinti pavogtą P. O. žoliapjovę, po to M. P. vežė link (duomenys neskelbtini) k. pusiaukelėje tarp (duomenys neskelbtini) k., toliau tęsė savo nusikalstamus veiksmus - išlaipino iš automobilio bagažinės M. P. ir naudojo jo atžvilgiu fizinę prievartą (mušė), tada apieškojo M. P. ir paėmė mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 7070 D“ 100 Lt. vertės, su jame buvusia „Tele-2 Pildyk“ SIM kortele 5 Lt. vertės, mobiliojo ryšio telefoną „Siemens C55“, 50 Lt. vertės, su jame buvusia „Tele-2 Pildyk“ SIM kortele 5 Lt., kurį vėliau grąžino M. P., t.y. šiais veiksmais V. J. nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą kito asmens tikrą teisę - reikalavo M. P. sugrąžinti iš P. O. pavogtą žoliapjovę, tuo tikslu panaudodamas fizinę ir psichinę prievartą, t.y. savavaldžiavo, taip jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 294 str. 2 d.

Kolegijos pirmininkas (parašas) Stasys LemežisTeisėjos (parašai) Jurgita MačionytėVitalija NorkūnaitėNuorašas tikras: Stasys LemežisTeisėjas