- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-12-18
- Bylos Nr.
- 2K-778/2007
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Alvydas Pikelis (pirm.), Albinas Sirvydis, Olegas Fedosiukas (pran.)
- Nuteistasis
- V. T.
- Kategorijos
- 1.2.28.3Savavaldžiavimas (BK 294 str.)
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Alvydo Pikelio, Albino Sirvydžio ir pranešėjo Olego Fedosiuko,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. T. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 30 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 17 d. nuosprendžių.
Kauno apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 30 d. nuosprendžiu V. T. nuteistas pagal BK 181 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu penkeriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. gegužės 17 d. nuosprendžiu pakeitė Kauno apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 30 d. nuosprendį. V. T. nusikalstamą veiką perkvalifikavo iš BK 181 straipsnio 3 dalies į BK 294 straipsnio 1 dalį, paskiriant bausmę – 70 MGL (8750 Lt) dydžio baudą. V. T. į paskirtą bausmę įskaityta 28 dienos sulaikymo ir kardomojo kalinimo (suėmimo) nuo 2004 m. rugpjūčio 18 d. iki 2004 m. rugsėjo 15 d. ir 56 MGL (7000 Lt) dydžio bauda. Kita nuosprendžio dalis nepakeista.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos apeliacinis teismas 2007 m. gegužės 17 d. nuosprendžiu perkvalifikavęs V. T. padarytą veiką iš BK 181 straipsnio 3 dalies į BK 294 straipsnio 1 dalį, nuteisė jį už tai, kad jis, 2004 m. liepos 26 d., apie 13 val., sporto klubo salėje, esančioje Kaune, Savanorių pr. (duomenys neskelbtini), veikdamas bendrininkų grupe su dviem ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė ginčijamą teisę: reikalaudamas grąžinti jam 4000 JAV dolerių skolą, taip pat dėl reikalų Londone susidariusias skolas kitiems ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims, prievarta suvaržė nukentėjusiojo A. B. laisvę ir kaip skolos grąžinimo garantą paėmė nukentėjusiojo 20 000 Lt vertės automobilį „VW Polo“ (duomenys neskelbtini). Taip veikdamas nuteistasis V. T. atėmė nukentėjusiajam galimybę naudotis savininko teisėmis ir padarė didelę žalą nukentėjusiojo A. B. teisėms bei teisėtiems interesams.
Kasaciniu skundu V. T. prašo Kauno apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 30 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 17 d. nuosprendžius panaikinti ir bylą nutraukti.
Šalies argumentai
Kasatorius nurodo, kad tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžiai yra neteisėti ir nepagrįsti, juose išdėstytos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė BK 2 straipsnio 3 ir 4 dalyse įtvirtintus principus, nes byloje teismo nustatytos aplinkybės nesuteikia pagrindo išvadai, kad jo veikoje yra savavaldžiavimo požymių. Anot kasatoriaus, iš teismo nustatytų aplinkybių galima daryti išvadą, kad jis turėjo reikalavimo teisę į pinigų grąžinimą, o pateikdamas nukentėjusiajam teisėtą reikalavimą nei fizinio, nei psichinio smurto nenaudojo. CK 1.139 straipsnis suteikia asmeniui į civilinių teisių savigyną, svarbu tik, kad savigynos priemonės atitiktų pažeidimo pobūdį. o CK 6.38 straipsnis nustato, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai ir tinkamai. Faktų, kad kasatorius netinkamai bandytų realizuoti savo tikrą reikalavimo teisę, nenustatyta. Ir reikalavimas grąžinti skolą, ir skolos grąžinimo užtikrinimas atitiko įstatymų nuostatas. Prievolės įvykdymo užtikrinimas neprieštaravo civilinių įstatymų nuostatoms (CK 6.70 straipsnis), tokį atsiskaitymo su kreditoriais užtikrinimo būdą pasirinko pats nukentėjusysis, o automobilio pastatymas į saugojimo aikštelę buvo skolininko ir kreditoriaus susitarimo rezultatas. Bet kokia pretenzija skolininkui visada susijusi su reikalavimu atsiskaityti arba garantuoti atsiskaitymą ateityje. Nesant rašytinės paskolos sutarties ir neturint galimybės apginti savo teisių teisminėmis priemonėmis, kasatoriui beliko tik įtikinėti nukentėjusįjį grąžinti jam pinigus. Net ir konstatavus, kad nukentėjusiojo pasiūlymą palikti automobilį aikštelėje inspiravo sporto salėje buvę asmenys, negalima daryti išvados, kad taip buvo esmingai pažeistos nukentėjusiojo teisės ir interesai, o veika peržengė administracinės teisės pažeidimo (ATPK 188 straipsnis) ribas.
Kasatorius nurodo, kad pagal BPK 386 straipsnio 2 dalies reikalavimus apeliacinės instancijos teismas privalėjo teisiniais argumentais pagrįsti išvadą apie didelės žalos buvimą arba priimti išteisinamąjį nuosprendį, jeigu būtų paaiškėję, jog tokios žalos nėra. Teismas nedetalizavo, kokiais veiksmais ir kuo pasireiškia didelė žala nukentėjusiojo teisėms. Anot kasatoriaus, A. B. nuosavybės teisės nebuvo pažeistos, nes nukentėjusysis pats pasiūlė palikti savo automobilį automobilių saugojimo aikštelėje ir galėjo jį bet kada pasiimti, kadangi rakteliai buvo palikti sargų poste, kur dirbo ir nukentėjusiojo brolis.
Nukentėjusiojo parodymai, kad V. T. sporto salėje grasino panaudoti ir panaudojo fizinį smurtą, paėmė 3400 Lt, naudodamas psichologinį smurtą atvirai reikalavo sumokėti 10 000 eurų bei užvaldė nukentėjusiojo 20 000 Lt vertės automobilį, žadėdamas transporto priemonę grąžinti perdavus reikalaujamą sumą, nepatvirtinti neginčijamais įrodymais. Teisme nepateikta įrodymų, kad jis būtų smurtavęs prieš A. B., tokios aplinkybės neįrašytos ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje. Teismas išsiaiškino, kad sporto salėje buvo ir daugiau nukentėjusiojo kreditorių, kurie reikalavo spręsti savo paskolintų pinigų grąžinimo klausimus, ir tai nereiškia, kad nukentėjusiojo laisvė buvo apribota prievarta. Kasatorius nurodo, kad teismas turėjo motyvuoti, kodėl pokalbis sporto salėje prilyginamas neteisėtam laisvės atėmimui, kaip užtrukusios derybos dėl paskolų grąžinimo padarė nukentėjusiajam didelę žalą ir kodėl kasatoriaus veikoje yra savavaldžiavimo sudėtis.
Motyvuojamoji dalis
Kasacinis skundas netenkintinas.
Dėl BK 294 straipsnio 1 dalies taikymo
Kasacinio skundo turinys rodo, kad V. T. iš esmės ginčija jo veiksmų teisinį vertinimą. Pirma, jo veiksmai, reikalaujant grąžinti skolą ir užtikrinant skolos grąžinimą, nepagrįstai įvertinti kaip savavališki, nes jie neprieštaravo civilinių įstatymų nuostatoms. Antra, teismo išvada, kad jo veiksmai padarė didelę žalą nukentėjusiojo teisėms ar teisėtiems interesams, yra nepagrįsta.
Pagal BK 294 straipsnio 1 dalį savavaldžiavimo nusikaltimą sudaro savavališkas, nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, ginčijamos arba pripažįstamos, bet nerealizuotos savo ar kito asmens tikros ar tariamos teisės vykdymas, padaręs didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Civilinis kodeksas nustato, kad įgyvendindami teises ir pareigas asmenys turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų. Draudžiama piktnaudžiauti savo teise, t. y. įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus ar darytų žalos kitiems asmenims arba prieštarautų subjektinės teisės paskirčiai (CK 1.137 str.). Teisės vykdymo savavališkumas reiškia veikimą priešingai šiems įstatymo reikalavimams. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės rodo, kad nuteistasis V. T. pasirinko agresyvų, civilinės teisės ir geros moralės principų neatitinkantį skolos grąžinimo būdą – veikdamas grupe su kitais asmenimis apribojo nukentėjusiojo laisvę ir privertė jį atiduoti savo automobilio raktelius. Kolegija konstatuoja, kad toks veikimo būdas laikytinas savavališku teisės vykdymu.
Kasacinio skundo teiginiai bandant pateisinti nuteistojo veiksmus CK 1.139 straipsnyje įtvirtinta teise į civilinių teisių savigyną nėra pagrįsti. Civiliniai įstatymai griežtai reglamentuoja savigynos panaudojimą. CK 6.253 straipsnio 8 dalis apibrėžia savigyną kaip asmens veiksmus, kuriais jis teisėtai priverstinai įgyvendina savo teisę, kai neįmanoma laiku gauti kompetentingų valstybės institucijų pagalbos, o nesiėmus savigynos priemonių teisės įgyvendinimas taptų negalimas arba iš esmės pasunkėtų. CK 1.139 straipsnio 1 dalis nustato, kad panaudoti savigyną ginant savo civilines teises leidžiama tik šio kodekso numatytais atvejais. Iš visų CK įtvirtintų savigynos būdų tik daikto sulaikymas (CK 4.229 straipsnis) bent kiek panašus į V. T. atliktus veiksmus ir gali būti apskritai nagrinėjamas jo padarytos veikos kontekste. Pagal CK 4.229 straipsnį sulaikyti svetimą daiktą, kol bus patenkintas reikalavimas, gali tik daikto teisėtas valdytojas, turintis reikalavimo teisę į daikto savininką. Byloje nėra jokių duomenų, kad V. T. būtų teisėtas nukentėjusiojo automobilio valdytojas, be to, teisė sulaikyti daiktą nesuponuoja prievartinio daikto atėmimo iš savininko, kaip buvo nagrinėjamu atveju. Todėl kolegija atmeta kasacinio skundo argumentus dėl to, kad nuteistojo veiksmai atitinka savigynos požymius. Kolegija taip pat atmeta argumentus, kuriais bandoma pateisinti kasatoriaus veiksmus nuoroda į CK 6.70 straipsnį, nes prievartinis automobilio užvaldymas neatitinka jokio įstatyme įtvirtinto prievolių įvykdymo užtikrinimo būdo.
Kolegija taip pat atmeta kasacinio skundo argumentus dėl neva nepagrįstos teismo išvados, kad nukentėjusiojo teisėms ar teisėtiems interesams padaryta didelė žala. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje teisingai pabrėžta, kad sprendžiant didelės žalos klausimą, atsižvelgiama ne tik į turtinės žalos dydį, bet ir pažeistų asmens teisėtų interesų svarbą, teisės pažeidimo pobūdį, trukmę, nuostolius ir kitas aplinkybes. Išvadą dėl didelės žalos padarymo teismas pagrindė faktais, kad prievarta buvo suvaržyta nukentėjusiojo laisvė, paimtas jo automobilis ir pažeista jo nuosavybės teisė. Kolegija, sutikdama su šiais argumentais, taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad teismų praktikoje savavaldžiavimas, padarytas naudojant fizinę ar psichinę prievartą, pripažįstamas nusikalstamu ir kvalifikuojamas pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, net ir formaliai nenustačius didelės žalos požymio (kasacinės bylos Nr. 2K-171/2005, 2K–464/2007). Taigi pripažįstama, kad fizinės ar psichinės prievartos naudojimas rodo didesnį veikos pavojingumą, kuris yra pakankamas baudžiamajai atsakomybei už savavaldžiavimą pagrįsti. Nors šioje byloje teismas fizinės ar psichinės prievartos požymio nekonstatavo ir nuteistojo veiką kvalifikavo pagal BK 294 straipsnio 1 dalį, tačiau nuosprendyje nustatyta, kad prieš nukentėjusįjį buvo naudojama prievarta ir kad automobilį jis atidavė prieš savo valią – verčiamas sporto salėje buvusių asmenų. Kolegija vertina šią aplinkybę kaip labai svarbią konstatuojant, kad savavaldžiavimas peržengė administracinės teisės pažeidimo ribas ir buvo susijęs su didele žala nukentėjusiojo teisėtiems interesams. Kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad buvo užvaldytas pakankamai didelės vertės (20 000 Lt) automobilis, o tai irgi suteikia papildomos motyvacijos daryti išvadą, kad nukentėjusiajam buvo padaryta didelė žala.
Dėl kitų kasatoriaus argumentų
Kai kurie kasacinio skundo argumentai yra susiję su faktinių bylos aplinkybių ginčijimu. Kasatorius nesutinka su teismo išvada dėl prieš nukentėjusįjį naudotos prievartos, taip pat nurodo, kad teismas pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatą, nes nemotyvavo, kodėl pokalbis sporto salėje prilyginamas neteisėtam laisvės atėmimui ir nepagrindė išvados dėl didelės žalos padarymo nukentėjusiojo teisėms. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kasacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 376 straipsnio 1 dalimi, nagrinėdamas bylą teisės taikymo aspektu patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, taigi iš naujo surinktų įrodymų nevertina, naujų faktinių aplinkybių nenustato. Kartu kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje aiškiai pasisakyta, kokios bylos aplinkybės rodo, kad prieš nukentėjusįjį buvo naudojama prievarta, suvaržyta jo laisvė ir kad automobilį jis atidavė prieš savo valią. Pakankamai aiškiai nuosprendyje motyvuojama ir tai, kuo pasireiškė didelė žala nukentėjusiojo teisėms ir interesams. Duomenų, kuriais remiantis būtų galima teigti, kad apeliacinės instancijos teismas nesilaikė BPK nustatytų reikalavimų nuosprendžio turiniui, nėra.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistojo V. T. kasacinį skundą atmesti.