- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-04-30
- Bylos Nr.
- 2K-215/2009
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Alvydas Pikelis (pirm.), Viktoras Aidukas, Vytautas Masiokas (pran.)
- Kaltinamasis
- G. G.
- Nukentėjusysis
- A. K.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Alvydo Pikelio, Viktoro Aiduko ir pranešėjo Vytauto Masioko,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 27 d. nuosprendžio, kuriuo Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 22 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo G. G. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 294 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Nukentėjusiosios A. K. apeliacinis skundas iš dalies patenkintas – jos pareikštas civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokuroro ir nukentėjusiosios, prašiusių kasacinį skundą patenkinti, išteisintojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 22 d. nuosprendžiu pagal BK 294 straipsnio 1 dalį G. G. buvo nuteistas už tai, kad nuo 2000 m. sausio 25 d. iki 2003 m. vasario 14 d., nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė ginčijamą savo tariamą teisę – atliko rūsio, esančio po A. K. priklausančia ir E. S. gyvenamąja patalpa, esančia ,,duomenys neskelbtini“, griovimo, rekonstravimo, statybos darbus. Šiuos darbus atliko neturėdamas reikiamų leidimų, suderinimų, projekto. Dėl neteisėtų G. G. darbų iškilo avarinė grėsmė gyvenamojo statinio konstrukcijoms ir jame gyvenančių asmenų sveikatai bei gyvybei, buvo padaryta didelė žala A. K. ir E. S. teisėms ir teisėtiems interesams, įtvirtintiems Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje, garantuojančiame nuosavybės neliečiamumą, bei 28 straipsnyje, įpareigojančiame asmenis įgyvendinant ir naudojantis savo teisėmis laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir kitų įstatymų, nevaržyti kitų žmonių svarbiausių teisių.
Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus bei atlikęs papildomą įrodymų tyrimą, konstatavo, kad G. G. pagal BK 294 straipsnio 1 dalį nuteistas nepagrįstai, nes jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Taip pat šios instancijos teismas konstatavo, kad G. G. veika turėjo būti kvalifikuota pagal 1961 m. BK 215 straipsnį, tačiau, vadovaujantis 2000 m. BK 3 straipsnio 2 dalimi, jis turėjo būti išteisintas, nes, priėmus 2000 m. BK, ši veika tapo nenusikalstama, t. y. dekriminalizuota.
Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl netinkamai pritaikyto BK 294 straipsnio 1 dalies nurodė, kad kaltininkui įgyvendinant pripažįstamą arba ginčijamą teisę, jo veiksmai, prieštaraujantys tų teisių įgyvendinimo tvarkai, nukreipiami prieš tikrą ar tariamą pareigą turintį nukentėjusįjį. Šiuo konkrečiu atveju nukentėjusioji A. K. jokios pareigos G. G. neturėjo, todėl savavališki G. G. veiksmai negalėjo būti laikomi savavaldžiavimu. Be to, pirmosios instancijos teismas nustatė dvi prieštaraujančias faktines aplinkybes. Pirma, kad G. G. atliko rūsio griovimo, rekonstravimo, statybos darbus, kurių realiai nebuvo, o antra, kad avarinė grėsmė gyvenamojo statinio konstrukcijoms ir jame gyvenančių asmenų sveikatai ir gyvybei, didelė žala nukentėjusiųjų teisėms ir teisėtiems interesams buvo padaryta būtent iškasus žemes ir įrengiant rūsį. Po A. K. priklausančia gyvenamąja patalpa esantis plotas nebuvo jos nuosavybė, todėl teismas nepagrįstai pripažino, kad buvo padaryta didelė žala nukentėjusiųjų teisėms ir teisėtiems interesams. Naujai sukurta patalpa nepriklausė nei G. G., nei kam nors kitam, nes jos iki G. G. iškasant nebuvo. Šį faktą patvirtina bylos duomenys, neneigia ir pati nukentėjusioji. Todėl negalėjo būti atlikti rūsio griovimo, rekonstravimo, statybos darbai.
Apeliacinės instancijos teismas sutiko su tuo, kad G. G. nuo 2000 m. sausio 25 d. iki 2003 m. vasario 14 d. po A. K. priklausančia gyvenamąja patalpa atliko griovimo, rekonstravimo, statybos darbus neturėdamas reikiamų leidimų, suderinimų, projekto, tačiau konstatavo, kad šią veiką padarė galiojant 1961 m. BK, kurio 215 straipsnyje buvo nustatyta baudžiamoji atsakomybė už statybos taisyklių pažeidimą. Teisėjų kolegija konstatavo, kad 1961 m. BK 215 straipsnio dispozicijoje nurodytus požymius visiškai atitinka G. G. padaryta veika, t. y. G. G. nuo 2000 m. sausio 25 d. iki 2003 m. vasario 14 d., neturėdamas reikiamų leidimų, suderinimų, projekto, savavališkai atliko griovimo, rekonstravimo ir kitus statybos darbus po A. K. priklausančia gyvenamąja patalpa, įrengdamas rūsio patalpą, dėl to iškilo avarinė grėsmė gyvenamojo statinio konstrukcijoms. Iš Kultūros vertybių apsaugos departamento Kauno teritorinio padalinio viršininkės 2002 m. vasario 9 d. surašyto administracinio teisės pažeidimo protokolo nustatyta, kad G. G., likviduodamas netvarkingų kanalizacijos įrengimų avarinę būklę, savavališkai pasikasė po A. K. priklausančia patalpa, vamzdyno tvarkymo tikslu išardė kapitalinę rūsio sieną, atverdamas vamzdyną. Darbai buvo atlikti be Kultūros vertybių apsaugos departamento Kauno teritorinio padalinio derinto projekto ar programos ir be leidimo. Pastatas stovi Nekilnojamosios kultūros vertybės U15 teritorijoje. G. G. buvo įpareigotas likviduoti susidariusią avarinės grėsmės būklę, prieš tai atlikus statinio techninę ekspertizę. Jos pagrindu parengti konstrukcijų avarinės būklės likvidavimo projektą, jį suderinti su Kultūros vertybių apsaugos departamento Kauno teritoriniu padaliniu ir darbus natūra atlikti gavus leidimą įstatymų numatyta tvarka.
G. G. užsakymu buvo atlikta statinio techninė ekspertizė bei Kultūros vertybių apsaugos departamento Kauno teritorinis padalinys 2002 m. kovo 18 d. išdavė jam leidimą Nr. L-66 rūsio patalpos konstrukcijų avarinės būklės likvidavimui, tačiau po to turėjo būti gautas leidimas iš savivaldybės (Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 23 straipsnis (2001 m. lapkričio 8 d. įstatymo Nr. I-1240 redakcija). Kultūros vertybių apsaugos departamento Kauno teritorinio padalinio 2002 m. kovo 18 d. leidime Nr. L-66 buvo minima, kad statybos darbus atlikti galima tik gavus leidimus įstatymų nustatyta tvarka.
Taigi apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad G. G. padarė 1961 m. BK 215 straipsnyje nustatytą statybos taisyklių pažeidimą, t. y. neturėdamas nustatyto leidimo ir reikiamai patvirtinto projekto, nuo 2000 m. sausio 25 d. atlikdamas remonto darbus namo, esančio ,,duomenys neskelbtini“, kuris priskirtas nekilnojamų kultūros vertybių apsaugos zonai, rūsyje pažeidė Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (1997 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. I-1240 redakcija) 15 straipsnio 2 dalies 4 punkto reikalavimus, kad asmenys privalo nustatyta tvarka gauti apskrities viršininko administracijos statybos valstybinės priežiūros tarnybos leidimus pastatams rekonstruoti, remontuoti, paskirčiai pakeisti ar nugriauti, 18 straipsnio 2 dalies reikalavimus, kad leidimus statyti ir griauti statinius, priskirtus nekilnojamosioms kultūros vertybėms, taip pat statyti statinius tų vertybių apsaugos zonose išduoda apskrities viršininko administracijos statybos valstybinės priežiūros tarnyba tik po to, kai Kultūros vertybių apsaugos departamentas išduoda leidimą šiems darbams. Dėl to iškilo avarinė grėsmė gyvenamojo statinio konstrukcijoms. G. G. 2002 m. kovo 18 d. gavęs Kultūros vertybių apsaugos departamento Kauno teritorinio padalinio 2002 m. kovo 18 d. leidimą Nr. L-66 rūsio patalpos konstrukcijų avarinės būklės likvidavimui, tačiau, neturėdamas savivaldybės leidimo, toliau tęsdamas nurodyto rūsio remonto ir rekonstrukcijos darbus, pažeidė Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (2001 m. lapkričio 8 d. įstatymo Nr. I-1240 redakcija) 23 straipsnio reikalavimus, reglamentuojančius statybos leidimų išdavimo tvarką.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu Kauno apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas prašo išteisinamąjį nuosprendį panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, padarė esminių BPK pažeidimų, kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.
Teisėjų kolegija, kasatoriaus manymu, padarė nepagrįstą išvadą, kad priėmus naująjį BK, G. G. padaryta veika tapo nenusikalstama. Kasatorius sutinka su tuo, kad senajame BK buvusios nustatytos baudžiamosios atsakomybės už statybos taisyklių pažeidimą (BK 215 straipsnis) naujajame BK nėra. Tačiau G. G. buvo kaltinamas ir nuteistas ne pagal 1961 metų BK 215 straipsnį, o pagal 2000 metų BK 294 straipsnio 1 dalį. Savavaldžiavimas tiek senajame, tiek naujajame Baudžiamajame kodekse iš esmės traktuojamas analogiškai. Pagrindinis tiesioginis šio nusikaltimo objektas yra valstybėje įstatymais ir kitais teises aktais nustatyta asmens teisių ir pareigų realizavimo tvarka, o papildomas – konkrečios fizinių ar juridinių asmenų teisės ir teisėti interesai (nuosavybė, laisvė, sveikata ir pan.). Kaip vieną iš dviejų svarbių šios savavališkos veikos vykdymo alternatyvių sąlygų įstatymų leidėjas nurodo šiuo vykdymu padarytą didelę žalą asmens, įmonės, įstaigos ar organizacijos teisėms ar teisėtiems interesams.
Neteisėtu laikomas kaltininko elgesys ne tiek dėl vienų ar kitų teisių turėjimo ar jų neturėjimo (sąžiningo klydimo), kiek dėl savavališko jų vykdymo, nesilaikant įstatyme nustatytos tvarkos. G. G. buvo kaltinamas ir nuteistas už savavaldžiavimą pagal BK 294 straipsnio 1 dalį. Ši nusikaltimo sudėtis yra materialioji. Žala atsirado dėl G. G. nusikalstamų veiksmų. Šiai nusikaltimo sudėčiai neturi reikšmės, kokią ginčijamą teisę, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė kaltinamasis, – užėmė ginčijamą patalpą, vykdė statybos darbus ginčo patalpoje ar reikalavo ginčijamos skolos. Nusikaltimas laikomas baigtu atsiradus įstatyme numatytiems padariniams, ir nusikaltimo baigtumui nėra būtina, kad asmuo būtų visiškai įvykdęs savo tikrą ar tariamą teisę. Pakanka, kad kaltininkas būtų pradėjęs savavališkai vykdyti veiksmus, nukreiptus savo ar kito asmens tikrai ar tariamai teisei įgyvendinti, jeigu dėl to kilo didelė žala kito asmens, įmonės, įstaigos ar organizacijos teisėms ar teisėtiems interesams.
G. G. savavališkai, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, aktyviais veiksmais, tyčia vykdė savo tariamą, bet ginčijamą teisę, t. y. turėdamas dalinę nuosavybę su savo žmona O. S. name, esančiame ,,duomenys neskelbtini“, manydamas turįs teisę kanalizacijos tvarkymo pretekstu išgriauti gretimo, su jo namu galu besiliečiančio namo Nr. 20 rūsio sieną, iškasė žemes po šio kaimyninio namo pirmame aukšte esančio 9 buto grindimis ir iškastoje ertmėje rengė rūsio patalpą, tikėdamasis ja ateityje naudotis. Dėl šioje ginčo patalpoje neteisėtai vykdomų statybinių darbų (dėl rūsio sienos išgriovimo bei žemių po 9 buto grindimis iškasimo) iškilo grėsmė gyvenamojo namo Nr. 20 konstrukcijoms bei virš įrengto rūsio esančio 9 buto gyventojų sveikatai ir gyvybei. Taip buvo padaryta didelė žala namo Nr. 20 9 bute gyvenusių nukentėjusiųjų teisėms ir teisėtiems interesams, garantuotiems ir įtvirtintiems Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 28 straipsniuose.
G. G. savavaldžiaujant, t. y. neteisėtai išgriovus svetimo namo rūsio sieną bei iškasus žemes po šio namo 9 butu, įlūžo buto grindys, ten gyvenusi E. S. įkrito į atsiradusią duobę ir susižalojo. Be to, G. G. vykdant suvirinimo, betonavimo, smalavimo bitumu bei kitus statybinius darbus po nukentėjusiųjų butu, nukentėjusiosios buvo nuodijamos įvairiomis dulkėmis, anglies monoksidu, suvirinimo dūmais, bitumo garais, kitomis sveikatai kenksmingomis medžiagomis.
Teisėjų kolegija, iš esmės traktuodama G. G. veiksmus kaip statybos taisyklių pažeidimą, netyrė esminės ginčo tarp šalių bei nusikaltimo padarymo aplinkybės, jog G. G. savavališka veika padaryta ne jam priklausančioje valdoje, o svetimoje, ginčijamoje patalpoje, esančioje po kaimyniniu namu, todėl savavališkai įsibrovus į svetimą teritoriją ar patalpą, ten savavališkai atlikti įvairūs statybos darbai nėra ir negali būti traktuojami vien tik kaip statybos taisyklių pažeidimas ir ši nusikalstama veika šiuo konkrečiu atveju negali būti laikoma dekriminalizuota. Nusikalstamais veiksmais G. G. padarytą didelę žalą atlyginti reikalauja nukentėjusiosios, gyvenusios minėtame bute, o ne valstybė.
Kartu kasatorius nurodo, kad netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą, teismas nepagrįstai panaikino apkaltinamąjį ir priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Šis netinkamas baudžiamojo įstatymo pritaikymas lėmė esminį BPK 1 straipsnio pažeidimą. Taip pat teismas neišnagrinėjo nukentėjusiosios apeliacinio skundo, t. y. nepasisakė dėl nukentėjusiosios skundo argumentų (BPK 320 straipsnio 3 dalis).
Motyvuojamoji dalis
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl savavaldžiavimo sudėties
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo G. G. ir nukentėjusiosios skundus bei patikrinęs įrodymų vertinimą ir baudžiamojo įstatymo pritaikymą, konstatavo, kad G. G. pagal BK 294 straipsnio 1 dalį nuteistas nepagrįstai, nes jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Taip pat šios instancijos teismas konstatavo, kad G. G. veika turėjo būti kvalifikuota pagal 1961 m. BK 215 straipsnį, tačiau, vadovaujantis 2000 m. BK 3 straipsnio 2 dalimi, jis turėjo būti išteisintas, nes, priėmus 2000 m. BK, ši veika tapo nenusikalstama, t. y. dekriminalizuota.
Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nustatė, kad po A. K. ir E. S. gyvenamosios patalpos dalimi – virtuve dėl avarinės būklės kanalizacijos vamzdyne, G. G., siekdamas pakeisti susidėvėjusius kanalizacijos vamzdžius, iš jam priklausančio rūsio patalpos savavališkai (neturėdamas reikiamų leidimų, projekto) atliko griovimo, kasimo, rekonstravimo, statybos darbus įrengdamas rūsio patalpą, dėl to iškilo avarinė grėsmė namo konstrukcijoms. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad anksčiau po A. K. gyvenamosios patalpos dalimi – virtuve rūsio nebuvo, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad dėl to A. K. ir E. S. teisėms buvo padaryta didelė žala, nes nebuvo pažeistas nuosavybės neliečiamumo principas, įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje.
Už savavaldžiavimą numatyta administracinė ir baudžiamoji atsakomybė. ATPK 188 straipsnyje savavaldžiavimas apibrėžtas kaip savavališkas, nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, vykdymas savo tikros ar tariamos teisės, ginčijamas kito asmens, nepadaręs esminės žalos piliečių teisėms ar teisėtiems interesams arba valstybinėms ar visuomeninėms įmonėms, įstaigoms arba organizacijoms. Šioje įstatymo normoje pateikta savavaldžiavimo samprata.
BK 294 straipsnis nustato dvi savavaldžiavimo nusikaltimo sudėtis: pirmoje dalyje pateikta savavaldžiavimo sudėtis, kai padaroma didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams; antroje dalyje – savavaldžiavimas padarytas panaudojant psichinę ar fizinę prievartą nukentėjusiajam ar jo artimam asmeniui.
Nusikaltimo sudėties požymių visuma (objektyvieji požymiai – veika, padariniai, priežastinis ryšys ir subjektyvieji požymiai – kaltė, motyvas, tikslas) yra būtinas pagrindas asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Taigi, kad neteisėtas kaltininko elgesys būtų pripažintas savavaldžiavimu baudžiamosios teisės prasme, būtinos visos įstatymų leidėjo BK 294 straipsnyje numatytos sąlygos. Savavaldžiavimo padariniai nustatyti BK 294 straipsnio 1 dalyje yra didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams padarymas. Šis požymis yra vertinamasis ir teismas, konstatuodamas jį, privalo nurodyti teisinius argumentus. Įstatymas nepateikia universalių kriterijų didelės žalos mastui nustatyti, todėl kiekvienu konkrečiu atveju apie jos dydį sprendžia teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, t. y. padarytos veikos pobūdį: ar padaryti teisėti ar aiškiai neteisėti veiksmai, kokiais teisės aktais ginami interesai pažeidžiami, nukentėjusiųjų skaičių, nusikalstamos veikos trukmę ir pan. Neturtinio pobūdžio žala paprastai pripažįstama didele, jeigu ji patiriama dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimo. Be to, sprendžiant, ar kaltininkas savo neteisėtais veiksmais padarė didelę neturtinio pobūdžio žalą asmens teisėms ar teisėtiems interesams, reikia įvertinti ne tik objektyvius veikos padarinius, bet kaltininko galimybę šiuos padarinius suvokti.
Šioje byloje nustatyti tik objektyvieji požymiai – G. G. savavališki veiksmai atliekant griovimo, kasimo, rekonstravimo, statybos darbus keičiant susidėvėjusius kanalizacijos vamzdžius ir įrengiant rūsio patalpą po A. K. ir E. S. gyvenamosios patalpos dalimi – virtuve. G. G. savavališkus veiksmus patvirtina tai, kad jis, neturėdamas nustatyto leidimo ir reikiamai patvirtinto projekto, nuo 2000 m. sausio 25 d. atlikdamas remonto darbus namo, esančio ,,duomenys neskelbtini“, kuris priskirtas nekilnojamų kultūros vertybių apsaugos zonai, rūsyje pažeidė Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (1997 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. I-1240 redakcija) 15 straipsnio 2 dalies 4 punkto reikalavimus, kad asmenys privalo nustatyta tvarka gauti apskrities viršininko administracijos statybos valstybinės priežiūros tarnybos leidimus pastatams rekonstruoti, remontuoti, paskirčiai pakeisti ar nugriauti; 18 straipsnio 2 dalies reikalavimus, kad leidimus statyti ir griauti statinius, priskirtus nekilnojamosioms kultūros vertybėms, taip pat statyti statinius tų vertybių apsaugos zonose išduoda apskrities viršininko administracijos statybos valstybinės priežiūros tarnyba tik po to, kai Kultūros vertybių apsaugos departamentas išduoda leidimą šiems darbams. Dėl to iškilo avarinė grėsmė gyvenamojo statinio konstrukcijoms. G. G. 2002 m. kovo 18 d. gavęs Kultūros vertybių apsaugos departamento Kauno teritorinio padalinio 2002 m. kovo 18 d. leidimą Nr. L-66 rūsio patalpos konstrukcijų avarinės būklės likvidavimui, tačiau neturėdamas savivaldybės leidimo, toliau tęsdamas nurodyto rūsio remonto ir rekonstrukcijos darbus, pažeidė Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (2001 m. lapkričio 8 d. įstatymo Nr. I-1240 redakcija) 23 straipsnio reikalavimus, reglamentuojančius statybos leidimų išdavimo tvarką.
Pirmosios instancijos teismas buvo konstatavęs, kad didelė žala nukentėjusiųjų teisėms padaryta pažeidžiant jų nuosavybės neliečiamumo principą. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad anksčiau po A. K. gyvenamosios patalpos dalimi – virtuve rūsio nebuvo, todėl A. K. ir E. S. teisėms negalėjo būti padaryta didelė žala pažeidžiant jų nuosavybės neliečiamumo principą, įtvirtintą Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje, nes nesant patalpos negalima turėti nuosavybės. Taigi neturint nuosavybės negalima pažeisti jos neliečiamumo principą. Kasatorius nenurodo teisinių argumentų, paneigiančių minėtą apeliacinės instancijos teismo išvadą. Taigi šioje byloje nenustatytas vienas iš objektyviųjų požymių – padariniai, tai, kad A. K. ir E. S. teisėms buvo padaryta didelė žala, todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad G. G. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nukentėjusioji, neremontuodama susidėvėjusių kanalizacijos vamzdžių, esančių žemėse po jos gyvenamosios patalpos dalimi – virtuve, pati išprovokavo G. G. neteisėtiems veiksmams.
Apeliacinės instancijos teismui padarius minėtą išvadą nukentėjusiosios skundas patenkintas iš dalies ir jos civilinis ieškinys pagrįstai paliktas nenagrinėtas, o kasatoriaus skundo argumentai dėl nukentėjusiosios skundo neišnagrinėjimo nepagrįsti.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Kauno apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą atmesti.