Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daliaus Jocio, Eduardo Maškevičiaus, Aurelijos Sadauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios A. Ž. ir jos gynėjo advokato Roberto Skėrio apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2020-04-17 nuosprendžio, kuriuo A. Ž. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį ir jai paskirta 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant per šį laikotarpį atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą ir uždrausta bendrauti su Z. B. įpėdiniais.

Iš A. Ž. priteistas 12,86 Eur turtinės žalos atlyginimas Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos.

Iš A. Ž. priteistas 300 Eur neturtinės žalos atlyginimas ir 2054,77 Eur bylinėjimosi išlaidų Z. B. įpėdiniams.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Bylos esmė

1. A. Ž. nuteista už tai, kad smurtaudama sukėlė žmogui fizinį skausmą, t. y. 2016-07-23, apie 20.30 val., Klaipėdos rajone, (duomenys neskelbtini), konflikto metu tyčia vieną kartą dešine koja spyrė Z. B. į tarpkojį ir pastarajam sukėlė fizinį skausmą.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį, teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, tai leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, o teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

5. Apeliaciniu skundu iš esmės nesutinkama, kad A. Ž. padarė veiką, dėl kurios yra pripažinta kalta, nesutikimas grindžiamas tuo, kad, pirmiausia, baudžiamojoje byloje esantis vaizdo įrašas padarytas neteisėtai, be to, jis negali būti laikomas patikimu, nes yra montuotas, sutrumpintas, originalas neišlikęs, antra, vien ta aplinkybė, kad A. Ž. spyrė Z. B., dar nereiškia, kad jam buvo sukeltas fizinis skausmas.

6. Apeliacinio skundo argumentai, susiję su baudžiamojoje byloje esančio vaizdo ir garso įrašo neteisėtu gavimu bei nepatikimumu, atmestini. Pagal BPK 98 straipsnį nukentėjusysis gali savo iniciatyva pateikti daiktus ir dokumentus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti. Privačių asmenų pateikti duomenys įrodymais nepripažįstami tik tais atvejais, kai jie gauti įstatyme tiesiogiai draudžiamu būdu, be to, įstatymai nedraudžia asmeniui slaptai įrašinėti savo pokalbių su kitais asmenimis. Pažymėtina, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad privačiai padarytas įrašas, patvirtinantis ar paneigiantis reikšmingas bylos sprendimo aplinkybes, patikrinus jo atsiradimo aplinkybes ir įsitikinus jo patikimumu, gali būti pripažintas įrodymu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-360/2004, 2K-122/2010, 2K-143/2011, 2K-562/2011, 2K-193/2014, 2K-274-788/2019). Nors apeliaciniame skunde daug dėmesio skiriama pagrįsti baudžiamojoje byloje esančio vaizdo ir garso įrašo nepatikimumą, teigiama, kad jis buvo montuotas, sutrumpintas, o originalas neišlikęs ir dėl šios priežasties vaizdo ir garso įrašas negali būti pripažįstamas patikimu įrodymu, tačiau teisėjų kolegija atmeta šį apeliacinio skundo argumentą kaip nepagrįstą. Pirmiausia pažymėtina, jog dėl vaizdo ir garso įrašo galimo sutrumpinimo jis nepraranda savo kaip įrodymo reikšmės nustatant A. Ž. kaltę. Tiek nuteistoji, tiek jos gynėjas, teigdami, kad neaišku, ar įrašo sutrumpinimu nėra slepiamos reikšmingos bylai aplinkybės, nenurodo, kokios svarbios aplinkybės galėjo būti užfiksuotos 2016-07-23 tarp A. Ž. ir Z. B. vykusio konflikto metu, kurias Z. B. galbūt buvo suinteresuotas nuslėpti. Be to, pažymėtina ir tai, kad vaizdo ir garso įrašas buvo apžiūrėtas ir įvertintas Lietuvos teismo ekspertizės centro eksperto, ekspertas jokių nuorodų į galimą vaizdo ir garso įrašo montavimą ar kitokį jo modifikavimą nepateikia. 2018-05-14 specialisto išvadoje Nr. 11K-112(18) nurodyta, kad pateiktoje vaizdo byloje (Z. B. pateiktas 2016-07-23 įvykio vaizdo ir garso įrašas fiksuotas mobiliuoju telefonu) užfiksuota moteris, iki vaizdo bylos 991 kadro dešinėje rankoje laikė, tikėtina, peilį geležte į priekį; nuo vaizdo bylos 992 kadro moteris yra fiksuojama laikanti dešinėje rankoje, tikėtina, peilį, nukreiptą geležte atgal. 595–597 skaitmeninės vaizdo bylos kadruose moteris dešine koja įspiria vyrui, vilkinčiam šviesios spalvos marškinėlius, į tarpukojį.

7. Teisėjų kolegija taip pat deklaratyviais pripažįsta apeliacinio skundo argumentus, susijusius su baudžiamojoje byloje esančio vaizdo ir garso įrašo prieštaravimu Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo nuostatoms bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikai. Pažymėtina, jog apeliaciniame skunde nenurodoma, kokios konkrečiai Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo nuostatos galbūt buvo pažeistos padarant vaizdo ir garso įrašą, taip pat kokiu būdu vaizdo ir garso įrašas konkrečiai pažeidė A. Ž. teises ir teisėtus interesus. Taip pat nenurodyta jokia Europos Žmogaus Teisių Teismo išnagrinėta byla, kurioje vaizdo ir garso įrašas, kuriuo įrodinėjamos nusikaltimo padarymo aplinkybės, būtų pripažįstamas pažeidžiančiu konkretaus asmens duomenų apsaugą. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija baudžiamojoje byloje esantį vaizdo ir garso įrašą, netgi jei jis pateiktas trumpesnės trukmės, negu buvo įrašytas, nagrinėjamu atveju pripažįsta leistinu, patikimu ir objektyviu įrodymu.

8. Nagrinėjamu atveju A. Ž. nuteista už tai, kad smurtaudama sukėlė žmogui fizinį skausmą, t. y. 2016-07-23, apie 20.30 val., Klaipėdos rajone, (duomenys neskelbtini), konflikto metu tyčia vieną kartą dešine koja spyrė Z. B. į tarpkojį ir pastarajam sukėlė fizinį skausmą.

9. Apeliaciniame skunde teigiama, jog net nustačius, kad A. Ž. spyrė Z. B., nėra pagrindo konstatuoti, kad jam buvo sukeltas fizinis skausmas. Šį apeliacinio skundo argumentą teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą.

10. Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Veika objektyviai pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu ir yra padaroma tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra materialioji, taigi būtina nustatyti, kad mušimo ar kitokio smurtavimo atveju nukentėjusiajam sukeliamas fizinis skausmas arba nežymiai sutrikdoma sveikata, arba jis trumpam susargdinamas. Baudžiamajame įstatyme nedetalizuojama, kaip konkrečiai nukentėjusysis turi būti mušamas ar prieš jį smurtaujama, – baudžiamajai atsakomybei kilti svarbu tai, kad būtų sukeliami atitinkami šioje normoje nurodyti padariniai.

11. Sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, kad baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už fizinio skausmo sukėlimą kilti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina, kad dėl to nukentėjęs asmuo pajustų skausmą, be to, toks pojūtis turi būti išreikštas. Tačiau nagrinėjamu atveju neginčijamai nustatyta, kad Z. B. A. Ž. spyrio metu patyrė fizinį skausmą. Šią teisėjų kolegijos išvadą patvirtina pirmiausia baudžiamojoje byloje esantis vaizdo ir garso įrašas. Šiame kontekste taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad A. Ž. tiek ikiteisminio tyrimo (2018-05-14 Įtariamojo apklausos protokolas, b. t. 4, b. l. 11–12), tiek teisminio nagrinėjimo metu (b. t. 4, b. l. 144) apskritai neigė spyrusi Z. B., nurodė, jog Z. B. šią aplinkybę išsigalvojo siekdamas ją apšmeižti, nes tarp jų ilgą laiką yra konfliktiški santykiai. Tačiau A. Ž. kaltė spyrus Z. B. neabejotinai įrodyta. Ją pagrindžia pirmiausia objektyvus įrodymas – vaizdo ir garso įrašas, kuriame akivaizdžiai užfiksuotas A. Ž. spyris Z. B.. Be to, šį A. Ž. fizinį veiksmą lydi jos ištarta frazė „į kiaušus tau“, S. Ž. išsakyti žodžiai „į kiaušus įspyrė! Pizdiec. Devynis vaikus padarė, o dešimto nebepadarys“. Be to, aplinkybę, kad A. Ž. visgi spyrė Z. B., taip pat patvirtina ir Z. B. ir kaip liudytojų tiek ikiteisminio, tiek teisminio nagrinėjimo metu apklaustų S. Z. ir L. Z. parodymai. Todėl teisėjų kolegija aplinkybę, kad A. Ž. spyrė Z. B., pripažįsta neabejotinai įrodyta. Taip pat nesutiktina su apeliacinio skundo argumentu, kad Z. B. spyrio metu nepajuto fizinio skausmo. Šį apeliacinio skundo argumentą pirmiausia paneigia baudžiamojoje byloje esantis vaizdo ir garso įrašas bei iš šio vaizdo ir garso įrašo iškadruotos nuotraukos (b. t. 3, b. l. 77). 595 nuotraukoje užfiksuotas momentas, kaip A. Ž. spyrio metu išsipučia bei pasikelia Z. B. šortų medžiaga, 598–605 nuotraukose užfiksuota Z. B. reakcija į smūgį: jis pasilenkia į priekį, kairę koją kilsteli nuo žemės, Z. B. kaire ranka griebiasi už tarpkojo ir visu kūnu pasvyra į priekį. 646 nuotraukoje užfiksuotas momentas, kai Z. B. atsisuka į filmuojantį asmenį, dešine ranka laikydamas susigriebęs už tarpkojo. Taigi, vaizdo ir garso įraše bei nuotraukose užfiksuota Z. B. reakcija akivaizdžiai patvirtina, jog fizinis skausmas jam buvo sukeltas. Šią išvadą taip pat pagrindžia paties Z. B. bei liudytojų parodymai. Kaip liudytoja apklausiama L. Z. parodė: „Iš Z. krūptelėjimo, veido paraudimo, kaklo šone ir ties kakta iššokusiomis gyslomis, trūkčiojančio balso ir pasikartojančių sakinių supratau, kad jam tikrai buvo smogta į tarpkojį“ (2018-04-18 Liudytojo apklausos protokolas, b. t. 3, b. l. 143). 2019-02-27 teisiamojo posėdžio metu apklausiamas Z. B. parodė: „Atpainiojau savo šunį ir paėmiau už pavadėlio. Tada A. Ž. pakomentavo ir spyrė. Norėdama pažeminti ji atliko tą veiksmą. Buvo spyris tiesiai į lytinius organus, sužalotos sėklidės ir tarpvietė“ (b. t. 4, b. l. 144–145). 2019-02-27 teisiamojo posėdžio metu apklausiama L. Z. parodė: „Mes jau ruošėmės išeiti, tada A. Ž. Z. B. spyrė į klyną. Matėsi (skausmas – aut. pastaba) iš jo veido, veidas paraudo, gyslos išsprogo, balsas pasikeitė“ (b. t. 4, b. l. 146); S. Z. parodė: „Ta moteris spyrė Z. B.. Po spyrio Z. B. iššoko gyslos, paliko raudonas, balsas susilpnėjo“ (b. t. 4, b. l. 146).

12. Be to, aplinkybę, kad Z. B. fizinį skausmą A. Ž. spyrio metu patyrė, patvirtina ir kiti baudžiamojoje byloje esantys rašytiniai įrodymai, taip pat eksperto D. Vitkaus apklausa 2019-02-27 teisiamojo posėdžio metu. Iš greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelės nustatyta, kad 2016-07-23 20.52 val. buvo gautas iškvietimas į įvykio vietą (duomenys neskelbtini), Klaipėdos r. Greitosios medicinos pagalbos brigados atvykimo į įvykio vietą laikas – 21.11 val. Iš kortelės matyti, kad Z. B. nustatytas skausmas dubens srityje, trauminis sužalojimas (specifinis). Apžiūros rezultatas – skauda lytinių organų srityje. Diagnozė: išorinių lytinių organų sumušimas (1 t., b. l. 153–154). (duomenys neskelbtini) ligoninėje 2016-07-25 Z. B. diagnozuotas tarpvietės ir sėklidės sumušimas (1 t., b. l. 23). Iš Valstybinės teismo medicinos tarnybos Klaipėdos skyriaus pakartotinės komisijinės specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini (b. t. 3, b. l. 40–42) nustatyta, kad Z. B. padarytas tarpvietės ir sėklidžių sumušimas, pasireiškęs tarpvietės ir sėklidžių patinimu, skausmingumu (3 t., b. l. 40–42). Be to, 2019-02-27 teisiamojo posėdžio metu apklausiamas ekspertas Diomenas Vitkus paaiškino: „Kontaktą nustatė. Iškviesta greitoji, kuri nustatė sumušimą, paskui po poros parų kreipėsi į urologą ir traumatologą, kurie nustatė sumušimą. Reakcija į spyrį, matėme-staigus spyris ir jis abiem rankomis griebiasi už tarpkojo. Ryšys akivaizdus, spyris, griebiasi, iškviesta greitoji nustato sumušimą ir po poros dienų kreipiasi pas gydytojus ir ten nustato sėklidžių sumušimą. Žmonės reaguoja labai individualiai. Čia matome, kad trauma buvo, o infekcijos nėra“ (b. t. 4, b. l. 145). Nuteistoji, būdama suaugęs, psichiškai sveikas žmogus, pakankamai brandaus amžiaus, turinti didelę gyvenimišką patirtį, suvokė, jog spirdama nukentėjusiajam į tarpkojį, į vieną jautriausių vyro kūno vietų, neabejotinai sukelia jam fizinį skausmą, ir tokiais sąmoningais ir tyčiniais veiksmais to siekė ir norėjo, t. y. veiką padarė tyčia.

13. Pažymėtina ir tai, kad nagrinėjamu atveju tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu buvo pateikta ir daugiau specialistų išvadų (2016-11-03 Specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), b. t. 2, b. l. 158–159; 2019-06-17 Ekspertizės aktas Nr. (duomenys neskelbtini), b. t. 4, b. l. 173–177), be kita ko, ir A. Ž. gynėjo užsakyta privati specialisto išvada (2019-03-07 Teismo medicinos konsultacinė specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), b. t. 4, b. l. 149–155), kurios, A. Ž. bei jos gynėjo vertinimu, paneigia faktą, kad Z. B. buvo sukeltas fizinis skausmas, tačiau teisėjų kolegija minėtas specialistų bei ekspertų išvadas vertina kaip paneigiančias Z. B. padarytus sužalojimus, dėl kurių jam buvo nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymo mastas, tačiau šios specialistų išvados nei paneigia, nei patvirtina fizinio skausmo sukėlimo faktą. O, vadovaudamasi šios nutarties 11–12 punktuose išdėstytais motyvais, A. Ž. spyrio metu fizinio skausmo Z. B. sukėlimo faktą teisėjų kolegija pripažįsta įrodytu.

14. Apibendrindama išdėstytus motyvus teisėjų kolegija konstatuoja, jog skundžiamu Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2020-04-17 nuosprendžiu A. Ž. pagrįstai pripažinta kalta padariusi BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, todėl apeliacinio skundo dalis, kurioje kvestionuojama A. Ž. kaltė, atmestina kaip nepagrįsta.

Dėl BK 37 straipsnio nuostatų taikymo ir A. Ž. (ne)atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės

15. Kaip minėta, apeliaciniame skunde reiškiamas alternatyvus reikalavimas – pritaikius BK 37 straipsnį A. Ž. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės ir bylą jai nutraukti.

16. BK 37 straipsnis nustato, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnį, veikos ypatumus, nusikaltimo dalyką ir jo ypatumus, kilusius padarinius, nusikaltimo padarymo būdą, laiką, vietą), tiek subjektyviuosius požymius (tyčios apibrėžtumą, kryptingumą, tikslus, motyvus). Teismų praktikoje pripažįstama, kad nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, 2K-416/2012, 2K-154/2013, 2K-364/2013, 2K-153-942/2016, 2K-413-895/2016, 2K-93-788/2017).

17. Pažymėtina, kad atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo yra teismo teisė, bet ne pareiga, todėl teisėjas, ad hoc (konkrečioje situacijoje) įvertinęs visus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, atspindinčius padaryto nusikaltimo pavojingumą, žalos dydį, dalyką, kaltininko atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės tikslingumą ir pan., sprendžia, ar atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės nurodytu pagrindu, ar ne (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-364/2013).

18. Nors baudžiamajame įstatyme nėra nurodyti nusikaltimai (jų kategorijos), kuriuos padarius negali būti sprendžiama, ar jie nėra mažareikšmiai, ir nusikaltimo mažareikšmiškumas yra vertinamasis požymis, tačiau kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad paprastai neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą kito asmens sveikatai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-319/2013, 2K-581/2014, 2K-299-648/2015, 2K-231-976/2017).

19. Pagal BK 37 straipsnį, spręsdamas klausimą dėl nusikaltimo pripažinimo mažareikšmiu, teismas visų pirma vertina žalos dydį. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nukentėjusiajam Z. B.buvo sukeltas fizinis skausmas. Be abejo, ši žala – fizinio skausmo sukėlimas, yra reikšminga, tačiau nusikaltimo padariniai nėra tokie dideli, jog kaltininkei negalėtų būti taikomas BK 37 straipsnis. Kartu pažymėtina, kad, pagal BK 37 straipsnį konstatuojant kaltininko veikos mažareikšmiškumą, turi būti atsižvelgiama ir į kitų veikos – objektyviųjų ir subjektyviųjų – požymių išraišką konkrečiame nusikaltime. Taigi asmens kaltės turinys, jos forma, rūšis, veikos motyvai, tikslai taip pat turi didelę reikšmę išvadai dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-413-895/2016, 2K-231-976/2017).

20. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog tarp kaimynų (nuteistosios ir jos sutuoktinio bei nukentėjusiojo) yra susiklostę ilgalaikiai konfliktiški santykiais. Šią aplinkybę patvirtina ir baudžiamojoje byloje esantys rašytiniai įrodymai, t. y. skundų, prašymų, pareiškimų įvairioms institucijoms gausa. Be to, teisėjų kolegija taip pat pripažįsta, kad nuteistosios veiksmams didelę įtaką turėjo ir nukentėjusiojo elgesys – būdamas nuteistajai ir jos sutuoktiniui priklausančioje teritorijoje, raginamas ir primygtinai prašomas išeiti iš privačios teritorijos jis į raginimus nereagavo, tai nepaneigia nuteistosios atliktų neteisėtų veiksmų ir nesumažina jų pavojingumo.

21. Išdėstytos A. Ž. padarytos veikos aplinkybės, atsižvelgiant į tai, kad, kaip minėta, nuteistoji, būdama suaugęs, psichiškai sveikas žmogus, pakankamai brandaus amžiaus, turinti didelę gyvenimišką patirtį, suvokė, jog spirdama nukentėjusiajam į tarpkojį, į vieną jautriausių vyro kūno vietų, neabejotinai sukelia jam fizinį skausmą, ir tokiais sąmoningais ir tyčiniais veiksmais to siekė ir norėjo, t. y. veiką padarė tyčia, be to, nuteistoji kritiškai nevertina savo poelgio, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos nagrinėjimo teisiamuosiuose posėdžiuose metu ji apskritai nepripažino spyrusi nukentėjusiajam, ir tik neabejotinai įrodžius, kad visgi spyrė, teigė, kad spirdama nesukėlė fizinio skausmo nukentėjusiajam, neleidžia daryti išvados, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas pripažinti jos veiką mažareikšme. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kas išdėstyta, daro išvadą, kad susiklosčiusios nagrinėjamoje byloje aplinkybės neduoda pagrindo teigti, kad A. Ž.padaryta veika pagal objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių turinį, jų pasireiškimą nėra pasiekusi tokio pavojingumo laipsnio, kad, vertinant jas pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, būtų pagrįstas baudžiamosios teisės priemonių (ultima ratio) taikymas. Todėl teisėjų kolegija darbo išvadą, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo veiką – sąmoningą ir tyčinį spyrį į vieną jautriausių vyro kūno vietų – pripažinti mažareikšme ir tuo pagrindu A. Ž. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistosios A. Ž. ir jos gynėjo advokato Roberto Skėrio apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.