Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

viešame parengiamajame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Gelvora“ ieškinį atsakovui M. P. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. rugsėjo 24 d. nutartimi bylos nagrinėjimą paskyrė parengiamajame teismo posėdyje 2020 m. spalio 26 d. 15.00 val.

Į parengiamąją teismo posėdį šalys neatvyko, gautas ieškovės prašymas bylą parengiamajame teismo posėdyje nagrinėti atstovui nedalyvaujant.

Atsakovas M. P. į parengiamąjį teismo posėdį neatvyko, neatvykimo priežastys teismui nėra žinomos.

Kadangi atsakovui apie parengiamojo teismo posėdžio datą ir laiką pranešta tinkamai į parengiamąjį teismo posėdį jis neatvyko ir nepateikė jokių neatvykimą pateisinančių priežasčių, yra visi CPK 230 straipsnio 2 dalyje ir 285 straipsnyje numatyti pagrindai priimti sprendimą už akių.

Priimdamas sprendimą už akių, teismas atlieka formalų byloje pateiktų įrodymų vertinimą, t. y. įsitikina, kad pasitvirtinus šių įrodymų turiniui būtų pagrindas priimti tokį sprendimą.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad tarp pradinės kreditorės UAB „4finance“ per sistemą www.smscredit.lt ir atsakovo M. P. 2014 m. kovo 20 d. buvo sudaryta Vartojimo kredito sutartis Nr. 847481002, pagal kurią atsakovui buvo suteiktas 144,81 Eur (500 Lt) kreditas. 2014 m. kovo 20 d. atsakovas pateikė prašymą papildomai 144,81 Eur (500 Lt) paskolos sumai, 2014 m. kovo 26 d. atsakovas pateikė dar vieną prašymą papildomai 144,81 Eur (500 Lt) paskolos sumai, bendra paskolos suma 434,43 Eur (1 500 Lt), bendra vartojimo kredito kaina 24,46 Eur (84,44 Lt). Paskolos sutarties terminas - 30 dienų, grąžinimo terminas - 2014 m. balandžio 19 d. Tarp ieškovės ir UAB „4finance“ 2017 m. gegužės 4 d. buvo sudaryta reikalavimų perleidimo sutartis Nr. 17-50-03, kurios pagrindu UAB „4finance“ atlygintinai perleido UAB „Gelvora“ naudai visas reikalavimo teises, susijusias su atsakovo įsipareigojimais.

Reikalavimo perleidimas (cesija) yra vienas iš asmenų pasikeitimo prievolėje būdų, kurio esmė ta, kad pradinis kreditorius (cedentas) perduoda kitam asmeniui (cesionarijui) turimą galiojantį reikalavimą sutarties arba įstatymo pagrindu. Perleidus reikalavimą pasikeičia kreditorius prievolėje, o pati prievolė išlieka nepakitusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-469/2010). Ieškovė pranešė atsakovui apie reikalavimo perleidimą ir tuo pačiu pareikalavo įvykdyti įsipareigojimus, tačiau byloje duomenų apie tai, kad atsakovas būtų sumokėjęs ieškovei skolą, nėra (CPK 178 straipsnis).

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.886 straipsnio 1 dalį vartojimo kredito sutartimi kredito davėjas suteikia arba įsipareigoja suteikti kredito gavėjui vartojimo kreditą atidėto mokėjimo, paskolos forma arba kitu panašiu finansiniu būdu, išskyrus sutartis dėl nuolatinio tos pačios rūšies paslaugų teikimo ar tos pačios rūšies prekių tiekimo, kai kredito gavėjas už teikiamas paslaugas ar tiekiamas prekes moka dalimis jų teikimo ar tiekimo metu. CK 6.870 straipsnio 1 dalis numato, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenumato ko kita. CK 6.38 straipsnyje įtvirtinta bendroji norma, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai ir nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra, – vadovaujantis protingumo kriterijais. CK 6.256 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles. Sutarties neįvykdymu laikomos bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įskaitant netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą (CK 6.205 straipsnis). Pagal CK 6.59 straipsnį draudžiama vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę ar vienašališkai pakeisti jos įvykdymo sąlygas, išskyrus įstatymų ar sutarties numatytus atvejus. Vadovaujantis CK 6.873 straipsnio 1 dalies nuostatomis, paskolos gavėjas privalo grąžinti gautą paskolą paskolos davėjui sutartyje nustatytu laiku ir tvarka. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų ginčijęs negrąžinto kredito dydį ar būtų atsiskaitęs su ieškove dėl prašomos priteisti sumos (CPK 178 straipsnis), todėl ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovo 434,43 Eur negrąžintą paskolą yra pagrįstas, todėl tenkintinas.

Ieškovė tai pat prašo priteisti iš atsakovo 1 078,59 Eur palūkanas (3,82 Eur už laikotarpį iki reikalavimo perleidimo 2017 m. gegužės 4 d. ir 1 074,77 Eur palūkanas paskaičiuotas už laikotarpį nuo 2017 m. gegužės 4 d. iki 2020 m. rugpjūčio 20 d.).

Kasacinio teismo praktikoje pelno palūkanos aiškinamos kaip atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-272/2014). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje buvo išaiškinta, jog skolininko pareiga mokėti mokėjimo (pelno) palūkanas išlieka ir paskolos davėjui nutraukus paskolos sutartį, išskyrus atvejus, jei kitaip nustatyta paskolos sutartyje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-509/2010; 2015 m. gegužės 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-275-248/2015). Išplėstinė teisėjų kolegija 2020 m. gegužės 25 d. išnagrinėjo civilinę bylą Nr. e3K-7-75-823/2020 ir nusprendė, kad aptariama kasacinio teismo praktika keistina kaip iš dalies varžanti teismo pareigos vykdyti teisingumą, užtikrinant paskolos teisinių santykių subjektų interesų pusiausvyrą, teisėtus lūkesčius ir neleistinumą piktnaudžiauti teise, įgyvendinimą ir neatitinkanti kasacinio teismo nuosekliai formuojamos praktikos dėl sutarties nutraukimo teisinių pasekmių ir reikalavimo dėl mokėjimo (pelno) palūkanų priteisimo teisinės prigimties aiškinimo. Vadovaudamasi CPK 361 straipsnio 4 dalies 2 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija suformavo tokią teisės aiškinimo taisyklę: nutraukus paskolos (kredito) sutartį prieš terminą, pasibaigia pagrindinių prievolių pagal sutartį vykdymas natūra, todėl mokėjimo (pelno) palūkanos skolininkui pagal šią sutartį nebegali būti skaičiuojamos; paskolos (kredito) sutartį nutraukus prieš terminą kreditorius įgyja teisę reikalauti taikyti skolininkui civilinę atsakomybę: reikalauti sutartyje ar įstatyme nustatyto dydžio kompensuojamųjų palūkanų iki visiško paskolos sumos grąžinimo, taip pat reikalauti dėl pagal nutrauktą paskolos (kredito) sutartį negautų mokėjimo (pelno) palūkanų, kaip kreditoriaus negautų pajamų, atlyginimo; pagal bendrąsias civilinės atsakomybės taisykles, reikalaujant kompensuojamųjų palūkanų (netesybų) ir negautų pajamų (nuostolių) kreditoriui gali būti priteisiama didesnė iš reikalaujamų sumų.

Atsižvelgiant į aukščiau nurodytą teismų praktiką, ieškovei priklauso iki kredito sutarties pabaigos paskaičiuotos ir atsakovo nesumokėtos pelno palūkanos 24,46 Eur (84,44 Lt). Vadovaujantis ieškovės pateiktais įrodomais dėl palūkanų paskaičiavimo ieškovei priteistinos sutartimi sulygtos ir negautos pelno palūkanos – 3,82 Eur, kurios priteistinos kaip kreditoriaus negautos pajamos.

Ieškovė taip pat prašo priteisti iš atsakovo 1 074,77 Eur palūkanas po kredito grąžinimo termino - už laikotarpį nuo 2017 m. gegužės 4 d. iki 2020 m. rugpjūčio 20 d. Kaip minėta, pasibaigus sutartiniams santykiams pelno palūkanos negali būti skaičiuojamos. Kadangi ieškovė prašo priteisti palūkanas už laiku negrąžintą kreditą, šios palūkanos atlieka ne mokesčio už pinigų skolinimą funkciją, o kompensuojamąją funkciją už prievolės įvykdymo termino praleidimą, ir savo esme yra ne palūkanos, bet sutartinės netesybos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugpjūčio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2012).

Minimalių nuostolių, atsiradusių dėl kreditoriaus negalėjimo naudotis negrąžintais pinigais, atlyginimo funkciją atlieka kompensuojamosios palūkanos, kurios gali būti skaičiuojamos ir po paskolos sutarties nutraukimo (Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1448-567/2020). Tačiau pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju kompensuojamų palūkanų dydžiui yra taikomos Vartojimo kredito 11 straipsnio 8 dalies nuostatos dėl pavėluotų įmokų mokėjimo netesybų dydžio. Pagal minėtą reglamentavimą pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną, o jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi. Taikant minėtą 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną tarifą už 180 dienas, ieškovei iš atsakovo priteistina 39,10 Eur kompensuojamų palūkanų po kredito grąžinimo termino (434,43 Eur x 0,05 proc. / 100 proc. x 180 d.).

Ieškovė taip pat prašo priteisti iš atsakovo 7,50 Eur ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidas, nurodydamas, jog nepaisant to, kad jos tiesioginė veikla yra skolų išieškojimas ir administravimas, vykdydama šios skolos ikiteisminį išieškojimą patiria papildomų išlaidų, tokių kaip darbuotojų darbo laikas, telekomunikacijos paslaugų, pašto siuntų, registrų tikrinimo ir kt. išlaidos, kurių ji nepatirtų, jeigu skolininkas įvykdytų prievolę.

Vertindamas šias išlaidas, teismas konstatuoja, jog šios išlaidos negali būti pripažintos išlaidomis, susijusioms su nuostolių išieškojimu ne teismo tvarka CK 6.249 straipsnio 4 dalies 3 punkto prasme. Pažymėtina, kad ieškovė užsiima skolų išieškojimu ir prevencija, t. y. ši veikla yra viena iš jos ūkinės-komercinės veiklos rūšių. Šiai veiklai, kaip ir bet kuriai kitai, būtini tiek žmogiškieji, tiek ir materialiniai ištekliai. Dėl šios priežasties išlaidos bendrovės tiesioginei ūkinei-komercinei veiklai vykdyti negali būti laikomos CK 6.249 straipsnio 4 dalies 3 punkte nurodytomis išlaidomis, šių išlaidų negalima susieti su ieškovės veikla atsakovo atžvilgiu, be to, nėra pateikta jokių įrodymų, jog tokios išlaidos būtų patirtos. Priešingu atveju, pripažinus, kad šios išlaidos susijusios su nuostolių išieškojimu ne teismo tvarka, reikėtų konstatuoti, jog atsakovas privalo finansuoti ieškovės tiesioginę veiklą. Pašto siuntimo išlaidos ir išlaidos, susijusios su užklausomis Nekilnojamojo turto ir Gyventojų registro tarnybai, kiek jos susijusios su nagrinėjama byla dėl skolos priteisimo iš atsakovo, galėtų būti pripažintinos būtinomis išlaidomis, tačiau ieškovė nepateikė tokias išlaidas patvirtinančių įrodymų (CPK 178 straipsnis), todėl ieškovės reikalavimas dėl 7,50 Eur ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų priteisimo iš atsakovo atmestinas kaip nepagrįstas.

CK 6.37 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymo nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. CK 6.210 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad procesinių palūkanų paskirtis – skatinti skolininką kuo greičiau įvykdyti prievolę, be to, jos atlieka kompensacinę funkciją – procesinės palūkanos yra skolininko kreditoriui mokamas atlyginimas už naudojimąsi kreditoriaus lėšomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-223/2011; 2012 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2012; kt.). Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas praleido terminą piniginei prievolei įvykdyti, ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovo 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (477,35 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2020 m. rugpjūčio 25 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo yra pagrįstas ir tenkintinas.

Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 2 dalimi – jei ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovei proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Pagal ieškovės ieškinį yra patenkinti 31,46 procentai reikalavimų, todėl bylinėjimosi išlaidos ieškovei priteisiamos vadovaujantis šia proporcija. Iš atsakovo ieškovei priteistina 10,70 Eur žyminio mokesčio (paskaičiavimas:34 Eur x 31,46 / 100).

Atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje procesinių dokumentų siuntimo išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 (keistu 2020 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. 1R-19/1K-2) nustatytos minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos (5 Eur) – procesinių dokumentų siuntimo išlaidos iš šalių nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

ieškinį patenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovo M. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovės UAB „Gelvora“, juridinio asmens kodas 125164834, naudai 434,43 Eur (keturių šimtų trisdešimt keturių eurų ir 43 euro centų) skolą, 3,82 Eur (trijų eurų ir 82 euro centų) pelno palūkanas, 39,10 Eur (trisdešimt devynių eurų ir 10 euro centų) kompensuojamąsias palūkanas, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (477,35 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2020 m. rugpjūčio 25 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 10,70 Eur (dešimties eurų ir 70 euro centų) bylinėjimosi išlaidas.

Likusią ieškinio dalį atmesti.

Atsakovas negali sprendimo už akių skųsti nei apeliacine, nei kasacine tvarka, bet per 20 dienų nuo sprendimo už akių priėmimo dienos turi teisę paduoti pareiškimą sprendimą už akių priėmusiam teismui dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, kuris turi atitikti (duomenys neskelbtini) straipsnio reikalavimus.

Ieškovė turi teisę per 20 dienų nuo sprendimo už akių priėmimo dienos apskųsti sprendimą apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.