- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-12-22
- Bylos Nr.
- 2A-1125-619/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-25079-2014-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vytautas Zelianka, Andrutė Kalinauskienė, Danutė Kutrienė
- Atsakovas
- I. S., V. S.
- Ieškovas
- T. P.
- Trečiasis asmuo
- notaras A
- Kategorijos
- 3.3.1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 2.8.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Andrutės Kalinauskienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Danutės Kutrienės ir Vytauto Zeliankos, teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovės I. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo T. P. ieškinį atsakovams V. S. ir I. S. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo notaras A. D.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Ginčo esmė
1. Ieškovas T. P. ieškiniu prašė pripažinti negaliojančia dovanojimo sutartį sudarytą tarp V. S. ir I. S. dėl 3/16 dalies buto/patalpos – buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini) ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškinyje nurodė, kad 2014 m. kovo 20 d. Vilniaus miesto apylinkės teisme buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis kaltinamajam V. S., teismo nuosprendžiu ieškovui, kaip nukentėjusiajam, priteista 46 700 Lt turtinės žalos atlyginimo. 2014 liepos 23 d. antstolių kontoroje atsakovai V. S. ir I. S. sudarė dovanojimo sutartį dėl 3/16 dalies buto/patalpos-buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini). Sandorį prašė pripažinti negaliojančiu Actio Pauliana pagrindu, kurio taikymui yra sąlygų visuma.
Atsiliepimas
3. Atsakovė I. S. su pareikštu ieškiniu nesutiko, nurodydama, kad baudžiamojoje byloje T. P. pateikė civilinį ieškinį, tačiau teismo neprašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti V. S. priklausančią buto dalį. Baudžiamosios bylos nagrinėjimas užsitęsė, todėl V. S. negalėjo susirasti darbo nei užsienyje, nei Lietuvoje. Dėl šių priežasčių didėjo V. S. įsiskolinimas už jam priklausančiai 3/16 buto daliai teikiamas komunalines ir administravimo paslaugas ir jis nusprendė atsisakyti nedidelės savo dalies bendrojoje nuosavybėje, siekdamas išvengti įsiskolinimų. Kadangi bendrasavininkai turi pirmumo teisę įsigyti bendrosios dalinės nuosavybės dalį, V. S. perleido savo buto dalį I. S.. Perleistam turtui nebuvo pritaikyta jokių apribojimų, todėl tarp atsakovų buvo sudaryta dovanojimo sutartis ir I. S. pradėjo teisėtai turtą valdyti bei išlaikyti. Prašo ieškinį atmesti.
4. Atsakovas V. S. atsiliepimo teismui nepateikė.
Pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo esmė
5. Vilniaus miesto aplinkės teismas 2015 m. spalio 15 d. sprendimu ieškinį tenkino. Pripažino negaliojančia V. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir I. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 2014 m. liepos 8 d. sudarytą dovanojimo sutartį, patvirtintą Vilniaus miesto 24-ojo notarų biuro notaro A. D., notarinio registro Nr. AD-4954, nuo jos sudarymo momento ir taikė restituciją, grąžinant V. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini), asmeninėn nuosavybėn šį turtą: 3/16 buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), dalis. Priteisė iš atsakovo V. S. ieškovo T. P. naudai 190,61 Eur bylinėjimosi išlaidų. Priteisė iš atsakovės I. S. ieškovo T. P. 190,60 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Priteisė lygiomis dalimis iš atsakovų V. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir I. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą 11,82 Eur, t.y. po 5,91 Eur bylinėjimosi išlaidų.
6. Pirmosios instancijos teismas laikė byloje nustatytu, kad 2014 m. kovo 20 d. nuosprendžiu V. S. pripažintas kaltu, padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką ir iš jo, tenkinant nukentėjusiojo T. P. ieškinį, nutarta išieškoti ieškovo naudai 46 700 Lt turtinės žalos atlyginimą. 2014 liepos 8 d. Dovanojimo sutartimi (notarinio registro Nr. AD-4954) V. S. neatlygintinai perdavė, o apdovanotasis – bendraturtis motina I. S. asmeninės nuosavybės teise priėmė 3/16 buto dalis.
7. Teismo vertinimu, byloje yra nustatytos visos Actio Pauliana instituto taikymo būtinosios sąlygos. Nesutiko su atsakovės argumentais, kad atsakovui V. S. priklausančiam turtui nebuvo pritaikyti nuosavybės teisės apribojimai, todėl nepažeidžiant įstatymo, buto dalis buvo perleista turto bendrasavininkei (atsakovei), nes remiantis 2014 m. kovo 20 d. nuosprendžiu matyti, kad 2013 m. spalio 2 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo buvo nutartimi paskirtas laikinas nuosavybės teisės apribojimas į kaltinamajam V. S. priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą paliktas galioti iki teismo nuosprendžio įvykdymo dalyje dėl turtinės žalos atlyginimo.
8. Pažymėjo, jog bylos nagrinėjimo metu pati atsakovė I. S. teismui paaiškino, kad ginčijamą buto dalies dovanojimo sutartį sudarė norėdama išsaugoti butą, nes atsakovas V. S. buvo nepajėgus išlaikyti savo buto dalį ir nemokėjo mokesčių. Teismo vertinimu, atsakovai nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių būtinybę sudaryti ginčo sandorį, kuris yra neatlygintinis (CK 6.66. straipsnio 2 dalis, 6.67 straipsnio 1 punktas). Taigi sąžiningai ir rūpestingai elgdamiesi jie ginčo sandorio sudaryti neprivalėjo, o jį sudarius, atsakovas V. S. sumažino savo mokumą. Vertino, kad po santuokos nutraukimo atsakovui V. S. atiteko turtas - 1/3 dalis žemės sklypo ir pastato, esančių (duomenys neskelbtini) kuris yra apsunkintas hipoteka ir kurį realizavus, ieškovo reikalavimai negalės būti patenkinti. Todėl sudarydamas ginčo sandorį, atsakovas V. S. buvo nesąžiningas, nes sandorį sudarė žinodamas, jog yra skolingas ieškovui ir neturi kito turto, iš kurio būtų galima padengti skolą.
Apeliacinio skundo teisiniai argumentai
9. Apeliaciniu skundu atsakovė I. S. prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jos ieškinį tenkinti. Nurodė, kad teismo sprendimas yra neteisėtas, nagrinėjamos bylos kontekste išnagrinėtas paviršutiniškai ir byla išnagrinėta neturint jokių atsakovo ir trečiojo asmens paaiškinimų dėl ginčo sandorio. Atsakovas V. S. pasinaudojo CK 4.79 str. nuostata, kuri suteikia bendraturčiui pirmenybės teise pirkti parduodamas dalis, tačiau atsižvelgiant į tai, atsakovė yra motina, ji priėmė sprendimą gauti minėto buto dalį.
10. Sprendime teigiama, kad sąžiningai ir rūpestingai elgdamiesi atsakovai neprivalėjo sudaryti sandorio, bet teismas iš esmės nesigilino į „sąžiningumo“ sąvoką. Sąžiningumas siejamas su nežinojimu ir negalėjimu žinoti tam tikrų aplinkybių, kurios būtų kliūtimi teisėtai įsigyti daiktą. Dovanojimo sutarties sudarymo metu ji nežinojo nei apie sūnaus ieškinius, nei apie draudimą pagal 2013-10-02 nutartį perleisti turtą. Ji, kaip buto bendraturtė, žinojo, kad V. S. neturi darbo, negali mokėti komunalinių mokesčių, be to, atsakovas dar turi kito nekilnojamojo turto, todėl ji yra sąžininga sandorio šalis. O iš sąžiningo įgijėjo negali būti išreikalautas nekilnojamasis turtas, net ir ginant savininko teises. Teismo išvada, kad atsakovas nesąžiningas nepagrįsta, atsakovas turi kito nekilnojamojo turto, kurio vertė viršija pareikštus reikalavimus. Be to, pats ieškovas buvo nerūpestingas, į antstolį kreipėsi tik 2014-07-23, nes dar 2013-10-02 Vilniaus miesto apylinkės teismas priėmė nutartį dėl nuosavybės teisių apribojimo.
11. Bylos šalys atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
12. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
13. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, judgement of 27 September 2001, par. 30). Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-296/2009; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports1997-VIII, p. 2930, par. 59-60). Dėl šios priežasties teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir patenkindamas ieškinį priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl apeliaciniame skunde dėstomų argumentų.
14. Actio Pauliana – kreditorių teisių gynimo būdas, užkertantis kelią galimam skolininko piktnaudžiavimui. CK 6.66 straipsnyje įtvirtinta kreditoriaus teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius (actio Pauliana) bei apibrėžtos pasinaudojimo šia teise sąlygos. Kasacinis teismas, aiškindamas šią normą, išskyrė tokias būtinas Pauliano ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditorių teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Atsižvelgiant į tai, kad actio Pauliana instituto taikymas tiesiogiai susijęs su sutarties laisvės principo (CK 6.156 straipsnis) ribojimu bei siekiant, kad kreditorius nepiktnaudžiautų šia teise ir nebūtų nepagrįstai suvaržytos tiek skolininko, tiek trečiųjų asmenų teisės, sandorį pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu galima tik esant šių sąlygų visetui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-587/2008; 2012 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012).
14. Apeliantė ginčija ne visas pirmosios instancijos teismo nustatytas actio Pauliana taikymo sąlygas – nesutinka, kad sandorio šalys buvo nesąžiningos, be to, nebus pažeisti ieškovo interesai, nes atsakovas turi nekilnojamojo turto, į kurį galės būti nukreiptas reikalavimo patenkinimas. Todėl teisėjų kolegija, neperžengdama apeliacinio skundo ribų, dėl apelianto nekvestionuojamų kitų actio Pauliana taikymo sąlygų egzistavimo nagrinėjamame ginče plačiau nepasisako, tik pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo jų buvimą. Aktualių actio Pauliana sąlygų egzistavimas nustatytinas ginčijamo sandorio sudarymo metu.
15. Pažymėtina, jog nėra pagrįsti apeliantės skundo argumentai, kad sandorio šalys buvo sąžiningos. Nors civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, CK 6.67 straipsnyje įtvirtinti konkretūs nesąžiningumo prezumpcijos atvejai, kurie traktuotini kaip bendrosios taisyklės išimtys. Įrodžius aplinkybes, pagrindžiančias vienos iš CK 6.67 straipsnyje nustatytų nesąžiningumo prezumpcijų taikymą, sandorį sudariusioms šalims nesąžiningumas preziumuojamas, todėl įrodinėjimo našta, siekiant paneigti nesąžiningumą ir apsiginti nuo ieškinio, tenka joms pačioms (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2013). Pagal CK 6.67 str. 1 p. preziumuojama, kad skolininkas buvo nesąžiningas, jeigu sudarė sandorį su savo sutuoktiniu, vaikais, tėvais ar kitais artimaisiais giminaičiais. Taigi atsakovo, sudariusio dovanojimo sandorį su motina I. S., nesąžiningumas preziumuojamas. Todėl šiuo atveju, esant įstatyme įtvirtintai nesąžiningumo prezumpcijai, atveju nėra būtinybės nustatinėti ar paneiginėti šalių nesąžiningumo, nes pagal CK 6.66 str. 2 dalies nuostatas neatlygintinio sandorio atveju trečiojo asmens sąžiningumas ar nesąžiningumas teisiškai nereikšmingas.
16. Apeliantė skunde taip pat nurodė, kad nebus pažeisti ieškovo kaip kreditoriaus interesai, nes jam nuosavybės teise priklauso nekilnojamasis turtas, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas.
17. Šių apeliantės argumentų apeliacinės instancijos teismas nepripažįsta pagrįstais, nes kaip nustatyta iš bylos medžiagos, atsakovui nuosavybės teise priklausti 1/3 dalis žemės sklypo su statiniais, esantys (duomenys neskelbtini) (b.l. 173-174) yra įkeisti, todėl negalima daryti išvados, kad nebus pažeisti kreditoriaus interesai, nes daiktas apsunkintas hipoteka.
18. Įvertinus nurodytas aplinkybes, kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, tinkamai konstatavo actio Pauliana sąlygų buvimą ir pripažino dovanojimo sandorį negaliojančiu, todėl apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti ir nesudarantys teisinio pagrindo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu teismas,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.