Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Julitos Dabulskytės-Raizgienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės ir Lauretos Ulbienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. N. gynėjos advokatės Editos Bumblienės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 13 d. nuosprendžio, kuriuo M. N. pripažintas kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste ir – BK) 284 straipsnyje, 138 straipsnio 1 dalyje, ir jam skirtos šios bausmės:

pagal BK 284 straipsnį - laisvės apribojimas 9 mėnesiams, įpareigojant būti namuose nuo 23.00 val. iki 06.00 val., dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje;

pagal BK 138 straipsnio 1 dalį – laisvės apribojimas 10 mėnesių, įpareigojant būti namuose nuo 23.00 val. iki 06.00 val., dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir M. N. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės apribojimas 10 (dešimčiai) mėnesių, įpareigojant jį būti namuose nuo 23.00 val. iki 06.00 val., dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje.

Nuosprendžiu iš M. N. priteista Vilniaus teritorinės ligoninės kasos naudai 31 Eur nukentėjusiojo gydymo išlaidoms atlyginti bei nukentėjusiajam A. L. – 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

13. Taigi, apeliantės manymu, pareigą įrodinėti turintys valstybės pareigūnai ir institucijos nagrinėjamu atveju nesurinko neabejotinų M. N. kaltės įrodymų, bylos duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas, yra neišsamūs, neleidžia daryti patikimų išvadų dėl svarbių bylos aplinkybių, kaltės ir teismo išvados, jog buvo padarytos BK 284 straipsnyje ir 138 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos bei tai, kad šias nusikalstamas veikas padarė M. N., yra nepagrįstos.

14. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

15. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistasis M. N. ir jo gynėja E. Bumblienė prašė pateiktą apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė A. Šukienė, nukentėjusysis A. L. ir jo atstovas K. Mironovas – skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo M. N. gynėjos apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies

16. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.

18. Iš gynėjos skundo argumentų matyti, kad pirmiausia nukentėjusiojo parodymų nepatikimumas yra siejamas su paties A. L. asmenybe ir ją charakterizuojančiais duomenimis. Vertinant nukentėjusiojo parodymus, prašoma atsižvelgti į tai, kad A. L. yra baustas administracine tvarka už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, 2015 m. jam buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo, šis tyrimas vėliau buvo nutrauktas kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius, dar vėliau A. L. pradėtas kitas baudžiamasis procesas, kuris baigtas apkaltinamojo nuosprendžio priėmimu (A. L. nuteistas už BK 284 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą). Nors įvardinti gynėjos teiginiai ir yra iš esmės teisingi, tačiau jie savaime, anaiptol, nėra pagrindas laikyti, jog A. L. yra linkęs duoti tikrovės neatitinkančius parodymus ir šioje byloje jo parodymai turėtų būti pripažinti kaip nepatikimi. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad A. L. išties yra padaręs keletą administracinių nusižengimų, tačiau jie nėra šiurkštūs (tokiu laikytinas iš esmės vienas greičio viršijimo atvejis, dėl jo administracinė nuobauda buvo paskirta dar 2014 m., bauda sumokėta nutarimo priėmimo dieną) (2 t., b. l. 169-116), nei nagrinėjamojo nusikaltimo padarymo dieną, nei šiuo metu A. L. nėra laikytinas teistu. Ikiteisminio tyrimo nutraukimas BK 38 straipsnio pagrindu asmeniui teistumo nesukelia, o gynėjos nurodytas nuosprendis, kuriuo konstatuota kaltė pagal BK 284 straipsnį, yra neįsiteisėjęs. Beje, pažymėtina, jog iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad apylinkės teisme dėl to paties įvykio yra nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje A. L. turi nukentėjusiojo statusą.

19. Gynėja nukentėjusiojo suinteresuotumą kildina ir iš to, kad nagrinėjamoje byloje A. L. buvo pareiškęs civilinį ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš M. N. neturtinės žalos atlyginimą, galiausiai A. L. kitoje dėl to paties 2017 m. lapkričio 13 d. įvykio nagrinėjamoje byloje yra nuteistas už tai, kad M. N. pripurškė į veidą dujų ir taip sutrikdė pastarajam sveikatą. Teismui suprantamos apeliantės pastangos sukelti abejones dėl nukentėjusiojo parodymų patikimumo, tačiau pateikti argumentai nevertintini kaip pagrįsti. Vadovaujantis gynėjos logika, iš esmės kiekvienoje byloje, kurioje nukentėjęs asmuo reiškia civilinį ieškinį, tektų laikyti, kad toks asmuo yra suinteresuotas. Vertinant atskirą procesą dėl to paties įvykio, kurioje A. L. ir M. N. turi priešingus procesinius statusus, atsižvelgiant į gynėjos argumentus, galima būtų laikyti, kad kitame procese jau M. N. yra suinteresuotas. Akivaizdu, kad tokių išvadų darymas iš esmės yra ydingas ir teisiškai nepateisinamas. Kiekvieno asmens (nukentėjusiojo, liudytojo, kaltinamojo ir kt.) parodymai analizuotini konkrečioje byloje, jų patikimumas sprendžiamas įvertinus parodymų nuoseklumą, detalumą, išsamumą, logiškumą ir sulyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais, gautais iš skirtingų šaltinių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-589/2006, 2K-440/2010, 2K-309/2011 ir kt.).

20. Pirmosios instancijos teismas nukentėjusiojo A. L. parodymus vertino kaip patikimus ir jais grindė nuteistojo M. N. kaltę. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, klaidų, susijusių su BPK 20 straipsnyje įtvirtintomis įrodymų vertinimą reglamentuojančiomis nuostatomis, neįžvelgia. Analizuojant nukentėjusiojo parodymus (jie pakankamai išsamiai išdėstyti nuosprendyje, todėl iš naujo nekartotini), matyti, kad jie dėl esminių bylos aplinkybių buvo nuoseklūs, aiškūs ir neprieštaringi ir, kas svarbiausia, atitinkantys kitus byloje surinktus ir ištirtus įrodymus. Taigi, priešingai gynėjos teiginiams, A. L. parodymai nebuvo vienintelis nuteistojo kaltę pagrindžiantis įrodymų šaltinis, jie buvo palyginti ir įvertinti visumoje kartu su kitais įrodymais. Kaip galima suprasti, apeliantės netenkina žemesniojo teismo išvados dėl kreipimosi į medikus, specialistės, liudytojo V. M. parodymų ir BPC garso įrašo, kurie pripažinti kaip patvirtinantys nukentėjusiojo parodymus, o tuo pačiu ir M. N. kaltę. Nesutiktina su gynėja, jog nė vienas iš išvardintų įrodymų nepatvirtina jos ginamojo kaltės. Priešingai, nukentėjusiojo A. L. parodymus apie įvykio metu patirtus sužalojimus logiškai pagrindžia tai, kad pastarasis tą pačią dieną (netrukus po įvykio) kreipėsi į gydymo įstaigą. Medicininiuose dokumentuose yra užfiksuotas kairės alkūnės skausmingumas, palpacija ties vidiniu krumpliu; kairės alkūnės judesiai riboti skausmu (1 t., b. l. 29). Siekdama sumenkinti nukentėjusiojo parodymus, gynėja skunde dėsto, jog A. L., nepaisant išsakytų teiginių dėl kairės rankos skausmo, sužalota ranka po įvykio atidarė automobilio dureles, iškėlė vaikus iš saugos kėdučių, nuvedė juos į darželį (vedinas ta pačia sužalotąja ranka), atvykus pareigūnams vėlgi nesunkiai atidarė automobilio dureles. Be to, atkreipia dėmesį ir į tai, kad atvykus medikams A. L. atsisakė vykti į gydymo įstaigą, o pirminėje (2017 m. lapkričio 14 d.) apklausoje pastarasis nieko neužsiminė apie neva sužalotus pirštus, to neįvardino ir specialistei, aplinkybė dėl sužalotų pirštų buvo nurodyta tik 2018 m. liepos 10 d. papildomos apklausos metu.

21. Pasisakant dėl tokių apeliantės argumentų, galima tik pažymėti, jog A. L. nustatytas sužalojimo mastas nelėmė absoliutaus negalėjimo kaire ranka atlikti judesius, o tai, jog pastarasis atidarė automobilio dureles, iškėlė vaikus iš saugos kėdučių, po ko vedė juos į darželį, nereiškia, kad nebuvo sumušta alkūnė. Beje, dar kitais argumentais gynėja įrodinėja, kad nukentėjusysis laisvai galėjo valdyti pirštus, ką patvirtina pastarojo dalyvavimas renginyje, kuriame A. L. grojo gitara. Aplinkybė, kad A. L. grojo 2017 m. lapkričio 27 d. vykusio renginio metu gitara, yra objektyviai teisinga, tačiau ji niekaip nepaneigia konstatuoto sužalojimo ar, anot apeliantės, rodo nukentėjusiojo nesąžiningumą. Apklausiamas A. L. neneigė grojęs, pabrėžė, kad dėl patirtos traumos grojimo nenutraukė, priešingai – turi nuolat lavinti pirštus, to nedarant, tirpimas tik didėja (2 t., b. l. 50-63). Iš teisme apklaustos specialistės V. B. parodymų matyti, jog konstatuotas sužalojimas (kairės alkūnės sumušimas su alkūninio nervo pažeidimu) iš esmės nepaneigia galimybės nukentėjusįjį galėjus groti. Specialistė pažymėjo, kad A. L. pilnai galėjo valdyti tris pirštus, kiti du buvo aptirpę; neatmeta galimybės, jog dėl aptirpimo galėjo paspausti stygas (2 t., b. l. 93-100).

22. Nukentėjusiojo apsisprendimas į medicinos įstaigą vykti ne greitosios pagalbos automobiliu, o savo transporto priemone (matyti, kad toks sprendimas buvo susijęs su nenoru važiuoti kartu su M. N. viename GMP automobilyje, ką apklausiamas nurodė liudytojas T. B.) (1 t., b. l. 122-123) taip pat niekaip nepaneigia nustatyto sužalojimo. Neteisi gynėja teigdama, kad nukentėjusysis apie smūgį į pirštus prisiminė tik 2018 m. liepos mėn., t. y. praėjus daugiau nei pusmečiui po įvykio. Šioje vietoje atkreiptinas apeliantės dėmesys į tai, kad A. L. dar BPC operatorei nurodė „suprantat per alkūnę ir ranką vožė“ (1 t., b. l. 149-153), taigi, įvardino trauminius poveikius į dvi sritis – alkūnę ir ranką. Iš karto po įvykio rašytame paaiškinime užfiksuota: „trenkė kelis kartus į kairę ranką < ... > jaučiu skausmą alkūnėje ir kairės rankos nykšty“ (1 t., b. l. 27), 2017 m. lapkričio 13 d. pareiškime – „išsitraukė iš bagažinės žolės riedulio lazdą ir sudavė man per kairę ranką ir jos pirštus. Jaučiu skausmą sumušimo kairės rankos alkūnėje ir kairės rankos nykštyje“ (1 t., b. l. 28). Tad esant šioms aplinkybėms aiškiai klaidingi apeliantės teiginiai dėl nukentėjusiojo parodymų kitimo suduotų smūgių aspektu.

24. Gynėja abejones dėl konstatuoto sužalojimo kėlė ir motyvuodama tuo, kad ligoninėje apžiūrint nukentėjusįjį pastarajam nebuvo nustatytos nei kraujosruvos, nei nubrozdinimas, kurie atsirado tik po dviejų dienų. Nors 2017 m. lapkričio 13 d. VšĮ RVUAL išraše, kuriame diagnozuotas alkūnės sumušimas, nėra aprašytas nubrozdinimas su aplinkine kraujosruva (1 t., b. l. 29, 41-42), tačiau tokie sužalojimai buvo fiksuoti A. L. apžiūrint 2017 m lapkričio 15 d. Specialistė V. B. davė aiškią ir kategorišką išvadą dėl nukentėjusiajam nustatyto sužalojimo (kairės alkūnės sumušimas, pasireiškęs kairės alkūnės nubrozdinimu su aplinkine poodine kraujosruva), taip pat konstatavo, kad toks sužalojimas galėjo būti padarytas A. L. nurodytu laiku, t. y. 2017 lapkričio 13 d. (tokia išvada duota, atsižvelgiant į gynėjos minėtą VšĮ RVUAL medicinos dokumentų išrašą). Pabrėžtina, kad specialistė net 3 kartus pasisakė dėl nukentėjusiajam nustatyto sužalojimo (teikdama specialisto išvadą, apžiūros protokole įvertindama sveikatos sutrikdymo mastą bei teisiamojo posėdžio metu duodama parodymus), galimybė dėl sužalojimo padarymo galimo laiko taip ir nebuvo atmesta.

25. Anksčiau išdėstyti duomenys – specialisto išvada, apžiūros protokolas ir specialistės V. B. parodymai pagrįstai pripažinti įrodymais, įvertinti kaip patikimi, jais pagrįstai remtasi kaip patvirtinančiais nukentėjusiojo A. L. parodymus.

26. Atmesdama gynėjos keliamas prielaidas dėl to, jog nukentėjusysis sužalojimą patyrė ne įvykio metu, o kitomis aplinkybėmis (atsitrenkęs namuose į kažkokį kampą ir pan.), teisėjų kolegija papildomai vadovaujasi liudytojo M. G. (G.), nurodžiusio, jog pagal iškvietimą atvykęs į įvykio vietą matė, jog „Toyota“ markės automobilio vairuotojo (A. L.) kairė ranka yra patinusi ir paraudusi, parodymais. Nors nuteistojo gynėja, siekdama paneigti minėto liudytojo parodymus, tvirtina esą pastarasis paprasčiausiai negalėjo atsiminti tokios aplinkybės arba tiesiog susimaišė, tačiau tokie gynėjos teiginiai yra aiškiai nepagrįsti. Liudytojas M. G. aplinkybę dėl matyto patinimo bei paraudimo nurodė tiek apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme (1 t., 128-129; 3 t., 50-63). Nenustatyta jokių objektyvių duomenų, jog minimas liudytojas galėjo nurodyti tikrovės neatitinkančias aplinkybes, su proceso dalyviais nėra pažįstamas, teisme paaiškino, jog paraudimą ir patinimą matė nukentėjusiajam parodžius savo ranką, davė parodymus apie tai, ką matė, nieko neišsigalvojo (3 t., b. l. 50-63). Tokie liudytojo parodymai tik papildomai patvirtina nukentėjusiojo A. L. parodymus bei pilnai atitinka kitų įrodymų visumą.

27. Toliau analizuojant pirmosios instancijos teismo nuosprendyje įrodymais pripažintus duomenis, kurie konstatuoti kaip patvirtinantys A. L. parodymus, apžvelgtini liudytojo V. M. parodymai bei BPC garso įrašas. Apeliaciniame skunde ginčijami abu minėti įrodymai, tvirtinama, kad žemesnysis teismas juos įvertino neteisingai. Anot gynėjos, BPC garso įraše nėra užfiksuota jokios V. M. nurodytos reikšmingos informacijos. Tuo tarpu pats V. M. buvo apklaustas tik po 8 mėnesių nuo įvykio, skunde pacitavusi pastarojo nurodytas aplinkybes, gynėja akcentuoja, jog V. M. nematė smūgių sudavimo („nemačiau, kad žmogus trenkė su lazda“) ir iš esmės išsakė daugiau savo subjektyvią nuomonę dėl įvykio aplinkybių, apibūdino, ką jautė jas matydamas ir pan. Teisėjų kolegija su tokiais gynėjos teiginiais nesutinka ir atmeta juos kaip nepagrįstus. Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, gynėja selektyviai cituoja atskiras liudytojo V. M. parodymų dalis, kurias vertina subjektyviai, neatspindint visų parodymų turinio bei esmės. Proceso metu minimas liudytojas buvo apklaustas ne kartą (ikiteisminiame tyrime, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, o taip pat ir apeliacinio proceso metu), esmines aplinkybes parodė tapačiai. Šio liudytojo, kuris niekaip nėra susijęs nei su nuteistuoju, nei nukentėjusiuoju, parodymai svarbūs tuo, kad V. M. aiškiai ir nedviprasmiškai patvirtino, jog automobiliams sustojus vienas vairuotojas pasiėmė lazdą (galimai iš bagažinės) ir, laikydamas ją rankoje, bėgo prie kito vairuotojo (1 t., b. l. 134-135; 2 t., b. l. 50-63; 3 t., b. l. 80-82). Tokia liudytojo nurodyta įvykio eiga pilnai atitinka nukentėjusiojo A. L. parodymus (pastarasis kaip tik tvirtino, jog sustojus automobiliams M. N. atsidarė bagažinę, išsitraukė lazdą ir ėjo link jo) ir paneigia nuteistojo M. N., teigusio, jog sustojus automobiliui A. L. agresyviai išlipo, agresyviai judėjo link nuteistojo, dėl ko šis bagažinėje puolė ieškoti lazdos, norėdamas apsiginti ir, vos tik spėjo sugriebti lazdą ir išsitraukti ją, pajuto čiurkšlę į akis, parodymus. Nepaisant to, kad V. M. ir nenurodė matęs konkrečių smūgių sudavimą (pastarasis, beje, nematė ir dujų papurškimo momento, nepaisant to, kad toks faktas objektyviai nustatytas), tačiau jo parodymuose yra aiškiai užfiksuota, jog būtent asmuo, laikęs rankoje lazdą, judėjo link kito vairuotojo, tą darė kryptingai, buvo aišku, kad vyksta konfliktas. Paskambinęs BPC operatorei, o vėliau pastarosios sujungtas su policijos budėtoju, V. M. taip pat nurodė, kad mato vykstančias muštynes, t. y. „vienas žmogus su lazda muša kitą“ (1 t., b. l. 149-153). Tai, kad V. M. negalėjo nurodyti dalies aplinkybių (dėl suduotų smūgių, dujų papurškimo, prie kurio automobilio buvo bėgiojama, kaip konkrečiai laikė lazdą ir pan.), nesumenkina jo parodymų esmės. Pastebėtina, kad net praėjus pakankamai ilgam laikui nuo įvykio (pirma apklausa pas tyrėją atlikta nepilnai po 8 mėnesių, pirmosios instancijos teisme apklaustas po kiek daugiau nei 10 mėnesių, o apeliacinės instancijos teisme apklaustas praėjus 1,5 metų nuo įvykio) liudytojas V. M., kuris, suprantama, tam tikrų aplinkybių ilgainiui nebeatsiminė, tačiau įvykio esmę nupasakojo analogiškai. Papildomai pažymėtina, jog gynėja neteisi bandydama įtikinti esą V. M. įvykį matė nepilnai, jos žodžiais, nuo to momento, kai A. L. bandė pasišalinti iš įvykio vietos, o, be to, stovėjo pakankamai toli, todėl sunkiai tikėtina, kad galėjo tiksliai viską pamatyti. Tokie gynėjos teiginiai vertintini kaip nepagrįsti ir laikytini gynybinės pozicijos, be kita ko, nukreiptos paneigti V. M. parodymus, dalis. Iš liudytojo apklausų matyti, kad V. M. įvykį matė nuo pat automobilių sustojimo momento („man važiuojant link jų, jie prasiskyrė, t. y. vienas į vieną kelkraštį, o kitas į kitą“, „automobiliai prasiskyrė ir atsistojo skirtingose keli pusėse“) (1 t., 134-135; 3 t., b. l. 80-82), atsakydamas į gynėjos klausimą, pabrėžė, kad atstumas iki konflikto dalyvių nebuvo didelis, jis galėjo „viską matyti ir sekti visą įvykio eigą“ (3 t., b. l. 80-82). Apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindų, dėl ko liudytojo V. M. parodymais nebūtų galima remtis, jie pagrįstai pripažinti įrodymu ir įvertinti visame įrodymų kontekste, nepažeidžiant BPK 20 straipsnyje 5 dalyje įtvirtintų taisyklių.

28. Taigi ankščiau išdėstytais argumentais aukštesnės instancijos teismo teisėjų kolegija kaip pagrįstas ir teisėtas laiko skundžiamo nuosprendžio išvadas, padarytas vadovaujantis nukentėjusiojo A. L. parodymais, specialistės V. B. išvada, apžiūros protokolu bei teisme duotais parodymais, BPC garso įrašu, o taip pat papildomai šioje nutartyje aptartais liudytojo M. G. parodymais, kad būtent M. N., išlipęs iš automobilio ir pasiėmęs iš bagažinės žolės riedulio lazdą, priėjo prie A. L. ir tyčia sudavė pastarajam du smūgius į kairę ranką, padarydamas nukentėjusiajam kairės alkūnės sumušimą su alkūninio nervo pažeidimu. Laikytina, kad tokie nuteistojo M. N. nusikalstami veiksmai buvo atlikti dėl kilusio konflikto, pastarajam ir nukentėjusiajam negalint laisvai prasilenkti kelyje. Pažymėtina, kad viso proceso metu gynyba bandė bei atitinkamai nagrinėjamame apeliaciniame skunde pakankamai gausiais argumentais toliau bando situaciją pateikti ne kaip abipusį konfliktą, bet konfliktą, kurį išprovokavo išskirtinai A. L. (kelyje esant kliūčiai, t. y. konteineriams, nepristabdė ir nepraleido M. N., vėliau, norėdamas paauklėti pastarąjį, kirto važiuojamąją dalį ir agresyviai, palikdamas žymes ant asfalto, privažiavo prie M. N. automobilio, staigiai iššoko iš savo transporto priemonės ir grėsmingai artėjo prie nuteistojo, rankoje laikydamas dujų balionėlį; A. L. buvo įsiutęs, kad M. N. jo nepraleido kelyje ir priėjęs, nieko nesakydamas ėmė purkšti dujas į veidą, o M. N., bandydamas apsiginti, čiupo iš bagažinės pirmą pasitaikiusį daiktą (lazdą), kuriuo pradėjo mosuoti, tačiau nesudavė, kontakto nebuvo).

29. Apeliacinės instancijos teismas gynybos versiją dėl to, jog konfliktą išprovokavo A. L., dėl kurio veiksmų, purškiant dujas, M. N. esą buvo priverstas gintis, vertina kritiškai. Iš nukentėjusiojo ir nuteistojo parodymų matyti, kad konflikto užuomazga kilo V. Maciulevičiaus g. važiuojamoje kelio dalyje, ties šiukšlių konteineriais, kur skirtingomis kryptimis važiavę A. L. ir M. N. turėjo prasilenkti vienas su kitu. Atsižvelgiant į tai, jog konteinerių pastatymo vieta šiek tiek užėmė važiuojamąją dalį, sutiktina, kad A. L. išvažiavo kiek į priešingą eismo juostą, kuria priešpriešiais važiavo M. N., taip tikėtina priversdamas pastarąjį stabdyti. Visgi abiejų automobilių vairuotojai prasilenkė sėkmingai, eismo įvykis nekilo, tačiau M. N. ir A. L., užuot toliau nuvažiavę savo kryptimis, nusprendė pasiaiškinti, kas kilusioje situacijoje yra teisus, kuris kurį turėjo praleisti ir pan. Nors gynėja tikina, kad A. L. agresyviai, palikdamas žymes ant asfalto, privažiavo prie M. N., staigiai iššokęs ėmė artintis, judėjo agresyviai, priėjęs rankoje laikytu dujų balionėliu ėmė purkšti dujas, dėl ko M. N., iš bagažinės paėmęs pirmą pasitaikiusį daiktą, buvo priverstas gintis, tačiau tokią įvykio eigą paneigia jau anksčiau minėto liudytojo V. M. parodymai, kuriais nustatyta, jog ne A. L., o būtent M. N., pasiėmęs lazdą, artinosi prie A. L., būtent ką viso proceso metu parodė ir pats nukentėjusysis. Galiausiai ir paties M. N. parodymai leidžia spręsti, kad jis savo noru, jausdamasis esantis teisus, nutarė pasiaiškinti su kito automobilio vairuotoju A. L.. Antai, apklausiamas pirmosios instancijos teisme M. N. parodė : „ < ... > mums prasilenkus, per galinio vaizdo veidrodėlį pamačiau, kad įsijungia stop signalai, Toyota sustoja. Sustojau ir aš, įsijungė atbulinė pavara, kas irgi matėsi per galinio vaizdo veidrodėlį, aš irgi įjungiau atbulinę pavarą. Pilietis man pradėjo nemandagiai sakyti, kur važiuoju, ko nesitraukiu. Aš buvau įsitikinęs, kad važiuoju pagal KET, man kliūties iš dešinės nebuvo, todėl nemačiau tikslo trauktis. Pilietis man aiškindamas, kad aš toks ir anoks, pasakė, kad nemoku važiuoti, vos nesukėliau eismo įvykio. Jam paaiškinau, kad tai jam kliūtis iš dešinės, tai jis privalėjo sustoti ir duoti man kelią. Jis pasiūlė man duoti į snukį. Aš pagalvojau, kodėl man taip turi būti, aš laikausi taisyklių, šiuo atveju pilietis buvo akivaizdžiai neteisus. Patraukiau automobilį į kelkraštį. Pilietis pastatė automobilį už mano automobilio, labai greitai pavažiuodamas iš vietos, t. y. prasisukant padangoms. Man lipant iš automobilio, pastebėjau, kad pilietis agresyviai lipa iš automobilio kažką laikydamas abejose rankose ir artėdamas prie manęs“ (2 t., b. l. 50-63).

30. Taigi vien ši anksčiau pacituota nuteistojo M. N. duotų parodymų dalis pakankamai gerai atskleidžia, jog ne išskirtinai A. L. veiksmai, o abiejų transporto priemonių vairuotojų noras ir ketinimas aiškintis privedė prie konflikto, pasibaigusio fizinio smurto panaudojimu. Automobiliams prasilenkus, M. N. turėjo visas galimybes važiuoti tolyn, tačiau visgi nusprendė stabdyti kelionę ir aiškintis su „Toyota“ markės automobilio vairuotoju. Abu atsidarė savo automobilių langus, pasikeitė replikomis. Jeigu M. N. matė, jog A. L. yra nemandagus, kelia nepagrįstas pretenzijas, galiausiai „pasiūlė duoti į snukį“, nesuprantama, kodėl visgi nutarė išlipti iš automobilio ir toliau tęsti aiškinimąsi, užuot nuvažiavęs arba galiausiai pranešęs apie agresyvų automobilio vairuotoją. Teisėjų kolegija laiko, jog konfliktas kilo dėl abiejų asmenų iniciatyvos, M. N. ir A. L. nusprendus aiškintis, kuris kurį turėjo praleisti prasilenkiant kelyje, M. N. nebuvo užpultas ir nebuvo priverstas gintis BK 28 straipsnio prasme. Nuteistojo M. N. veiksmai viešoje vietoje, įžūliai, demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, suduodant žolės riedulio lazda du smūgius nukentėjusiajam A. L. į kairę ranką buvo nulemti abipusio konflikto, yra įrodyti ir teisingai kvalifikuoti pagal BK 284 straipsnį ir BK 138 straipsnio 1 dalį. Nukentėjusiajam A. L. nusikalstamais nuteistojo M. N. veiksmais padarytas sveikatos sutrikdymo mastas įrodytas pirmosios instancijos teismo išsamiai įvertintais įrodymais, kurie aptarti ir šioje nutartyje. Gynėjos teiginiai, kuriais akcentuojama, jog nukentėjusysis neva sąmoningai blogino savo sveikatos būklę, nesigydė, nenuvyko į reabilitologo konsultaciją ir pan., niekaip nepaneigia nustatyto nesunkaus sveikatos sutrikdymo masto. Šioje vietoje atkreiptinas dėmesys, kad A. L. nedarbingume praleistas laikotarpis neturi įtakos vertinant sveikatos sutrikdymo mastą, būtent ką konstatavo teisme apklausta specialistė V. B. (2 t., b. l. 93-100). Beje, gynėjos skunde yra išsakyti ir argumentai dėl to, jog A. L., nedarbingumo laikotarpiu grodamas renginyje gitara, pažeidė Elektroninių nedarbingumo pažymėjimų bei elektroninių nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimų išdavimo taisykles, tačiau akivaizdu, kad nagrinėjamos bylos kontekste nėra pagrindo tokius argumentus analizuoti plačiau ir pasisakyti dėl jų. Byloje surinktų, ištirtų bei įvertintų įrodymų visuma neginčytinai įrodo nusikalstamus M. N. veiksmus bei jais sukeltas pasekmes (susietas tiesioginiu priežastiniu ryšiu) – nukentėjusiajam padarytą nesunkų sveikatos sutrikdymą.

31. Tuo pačiu pabrėžtina, jog teisėjų kolegija nevertina A. L. veiksmų, kuriais pastarasis iš dujų balionėlio papurškė dujas M. N. į veidą (atitinkamai šioje nutartyje neanalizuotini su tuo susiję apeliacinio skundo argumentai), kadangi tokie A. L. veiksmai yra įvertinti kitoje baudžiamojoje byloje. Šioje nagrinėjamoje byloje svarbu tai, jog surinkti, ištirti ir teismo įvertinti įrodymai leidžia daryti neabejotiną išvadą, jog M. N. veiksmai buvo tyčiniai, atlikti nesant akivaizdaus, realaus ar pavojingo kėsinimosi, nulemti jėga įrodyti savo teisybę iš esmės dėl menkavertės dingsties kilusiame konflikte.

32. Tokiu būdu apeliacinės instancijos teismas argumentus dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo nesant M. N. kaltę pagrindžiančių įrodymų bei netinkamo jų vertinimo atmeta kaip nepasitvirtinusius. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacinio proceso tvarka, nenustatė, kad skundžiamą nuosprendį priėmęs apylinkės teismas pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias BPK normas (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas), o vien apeliantei nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui.

Dėl civilinio ieškinio

33. Skundžiamu nuosprendžiu buvo pilnai patenkintas Vilniaus teritorinės ligonių kasos ieškinys ir iš nuteistojo M. N. priteista 31 Eur suma nukentėjusiojo gydymo išlaidoms atlyginti. Tuo tarpu nukentėjusiojo A. L. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies, priteisiant iš M. N. 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Nuteistojo gynėja skundu tvirtina, kad civiliniai ieškiniai išspręsti netinkamai. Iš esmės apeliantės nesutikimas yra grindžiamas pozicija, kad M. N. nepadarė nusikalstamų veikų, tačiau tiek skundžiamame nuosprendyje, tiek šioje teismo nutartyje išdėstytų ir įvertintų įrodymų visuma leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad M. N. padarė nusikaltimus, numatytus BK 284 straipsnyje ir 138 straipsnio 1 dalyje.

34. Iš bylos medžiagos matyti, kad po įvykio nukentėjusysis kreipėsi į medicinos įstaigą. Dėl alkūnės sumušimo pastarasis buvo apžiūrimas medikų, jam suteiktos ortopedo-traumotologo, radiologo paslaugos, todėl Vilniaus teritorinės ligonių kasos ieškinys dėl šių paslaugų, kurios įvertintos 31 Eur suma, pagrįstai tenkintas pilna apimtimi.

35. Nukentėjusysis A. L. civiliniu ieškiniu prašė atlyginti 15 000 Eur dydžio neturtinę žalą, tačiau pirmosios instancijos teismas prašomą sumą sumažino iki 3 000 Eur. Teismas sprendė, kad nusikaltimu nukentėjusiajam buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata, A. L. patyrė fizinių ir psichologinių nepatogumų, juto diskomfortą, neigiamas emocijas. Nukentėjusiojo sveikata sutriko ilgiau kaip 10 dienų, tačiau tuo pačiu metu atsižvelgė ir į tai, kad pastarasis galėjo valdyti ranką ir pirštus, dalyvauti darbinėje veikloje, nevyko į reabilitaciją, kas rodo, jog sužalojimas nebuvo itin skausmingas, nesukėlė reikšmingų ilgalaikių padarinių. Be to, atsižvelgta ir į tai, kad A. L. dėl patirto sužalojimo teko lankytis pas gydytojus, jis pergyveno dėl savo sveikatos, taip pat dėl to, kad įvykio metu jo vaikai patyrė stresą.

36. Neturtinės žalos samprata, kriterijai, į kuriuos privalu atsižvelgti sprendžiant nurodyto pobūdžio žalos atlyginimo klausimą, yra išdėstyti skundžiamame nuosprendyje, todėl iš naujo nekartotini. Papildomai pažymėtina, jog konkretus neturtinės žalos dydis nustatomas atsižvelgiant į kiekvienos bylos aplinkybes ir specifiką, t. y. šis dydis yra bylos faktinių aplinkybių vertinimo dalykas. Dėl to teismų praktikoje nustatomos ir priteisiamos atlyginti žalos dydis, esant tiems patiems padariniams, būna skirtingas ir negali būti vienodas, nes įstatymas nenustato konkretaus neturtinės žalos dydžio visiems atvejams. Apžvelgiant kasacinės instancijos teismo formuojamą teismų praktiką dėl nusikaltimų, numatytų BK 138 straipsnio 1 dalyje, matyti, kad priteisiamos neturtinės žalos dydis svyruoja nuo 144,84 Eur iki 7 240,50 Eur, tačiau įprastai priteisiama apie 2 896,20 Eur (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-437/2011, 2K-497/2011, 2K-252/2012, 2K-140/2012). Sprendžiant klausimą dėl neturtinės žalos dydžio nustatymo, taip pat atsižvelgtina, kokiose vietose, kokio pobūdžio sužalojimai buvo padaryti, kiek užsitęsė gydymas. Atkreiptinas dėmesys, kad didesnis neturtinės žalos dydis nustatomas tokiais atvejais, kai nusikaltimo pasekmės būna tokios, kaip potrauminis sindromas, sumažėjęs darbingumas, nustatyta neįgalumo grupė ir pan.

37. Nagrinėjamoje byloje nekyla ginčas, kad nukentėjusiajam nusikaltimu buvo padaryta neturtinė žala, už kurios atlyginimą yra atsakingas nusikaltimą padaręs asmuo, tačiau, kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo priteistas neturtinės žalos dydis yra per didelis ir turi būti mažintinas. Nustatyta, kad nukentėjusiajam A. L. buvo padarytas alkūnės sumušimas su alkūninio nervo pažeidimu, kas įvertinta kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas. Neginčytina, kad nukentėjusysis dėl nustatyto sužalojimo patyrė skausmą, neigiamas emocijas bei nepatogumus. Visgi dėl sužalojimo ilgalaikiai padariniai nekilo, rankos bei pirštų valdymas buvo apsunkintas pakankamai neilgai. Kaip teisingai pastebėta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, nukentėjusysis net nesikreipė į reabilitacijos įstaigą, kas leidžia spręsti, jog sužalojimas nebuvo itin skausmingas ar keliantis didesnius nepatogumus. Nepaisant to, teismas skundžiamu nuosprendžiu priteisė pakankamai ženklią sumą, nors, kaip matyti iš teismų praktikos, net kaulų lūžių atvejais, kuomet sužalojimai sukelia nepalyginamai didesnius nepatogumus, yra nustatomi kur kas mažesni neturtinės žalos dydžiai. Antai, nesunkaus sveikatos sužalojimo, pasireiškusio veido sumušimu su nosies kaulų lūžiu, t. y. veido srityje, be kita ko, sužalojimui laikinai subjaurojant matomiausią kūno dalį, atveju priteista 579,24 Eur (kasacinė nutartis Nr. 2K-258-699/2015); nesunkaus sveikatos sutrikdymo, pasireiškusio ne mažiau kaip 3 smūgių sudavimu į veidą ir kitas kūno vietas, padarant odos nubrozdinimą kakle, poodinę kraujosruvą kairiame skruoste, dešinės kojos išorinio kulkšnelio, blauzdikaulio lūžimą, dešinio šonkaulio panirimą, atveju priteista 1 000 Eur suma (kasacinė nutartis 2K-36-895/2017); nesunkaus sutrikdymo, sukelto tyčia suduodant kumščiu vieną kartą į veidą ir padarant masyvią netaisyklingos formos poodinę kraujosruvą veide, išsidėsčiusią abiejų skruostų, nosies nugarėlės ir kairės akies abiejų vokų srityse, ir nosies kaulų lūžimą, atveju – 1 200 Eur suma (kasacinė nutartis 2K-24-895/2017).

38. Tad teisėjų kolegija, įvertinusi nukentėjusiajam padaryto sužalojimo pobūdį, sunkumą, tai, jog alkūnės sumušimas nesukėlė ilgalaikių padarinių, jokių objektyvių pasekmių neliko (nepaisant to, kad nukentėjusysis nesilankė reabilitacijoje), nedarbingumas nebuvo ilgas, socialiniai ryšiai nenukentėjo, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, atsižvelgdama į susiklosčiusią teismų praktiką dėl neturtinės žalos atlyginimo, daro išvadą, kad apylinkės teismo priteista 3 000 Eur suma nukentėjusiojo patirtai neturtinei žalai atlyginti yra per didelė ir mažintina iki 1 900 Eur. Kolegijos nuomone, toks (1 900 Eur) nukentėjusiajam priteistinas neturtinės žalos dydis yra pilnai pakankamas užtikrinti nuteistojo bei nukentėjusiojo interesų pusiausvyrą, taip pat atitinka teisingumo ir protingumo kriterijus bei teismų praktiką.

39. Tuo pačiu pažymėtina, kad nors pirmosios instancijos teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į tai, jog nukentėjusysis buvo priverstas išgyventi dėl vaikams sukelto streso, tačiau byloje esantys duomenys neleidžia daryti patikimų išvadų, jog A. L. mažamečiams vaikams įvykis sukėlė pasekmes, pastarieji patyrė stresą. Nors byloje yra pateiktos medicininės pažymos, kuriose nurodyta, kad A. L. ir A. L. sutriko miegas, vaikai keliasi per naktį po 5-6 kartus, bijo vieni pasilikti kambaryje, ėmė bijoti tamsos, nepažįstamų žmonių, ypač vyrų (2 t., b. l. 110-111), visgi, kaip matyti, abiejų pažymų turinys yra visiškai identiškas. Abiem vaikams, kurių amžiaus skirtumas yra nepilni dveji metai, nurodyti analogiški sutrikimai. Pastebėtina, kad pažymos išduotos praėjus vos 2 dienoms po įvykio, nepaisant to per tokį trumpą laiko tarpą abiem vaikams konstatuotos tokios išryškėjusios pasekmės kaip miego sutrikimas, daugkartinis kėlimasis nakties metu, tamsos, nepažįstamų žmonių baimė. Kaip galima spręsti, pažymose įvardinta diagnozė (reakcija į stresą) buvo nustatyta pagal žodžius, neatlikus jokių tyrimų. Negalima neatsižvelgti ir į tai, kad abu nukentėjusiojo vaikai iš karto po įvykio buvo nuvežti į vaikų darželį, į jį pristatyti ir kitą dieną bei vėliau, darželio lankymas vyko nepertraukiamai. Vilniaus lopšelio-darželio (duomenys neskelbtini) pažymoje nurodyta, kad A. L. ir A. L. ugdymo įstaigą lankė nepertraukiamai nuo 2017 m. lapkričio 13 d. iki gruodžio 1 d., jokių sveikatos sutrikimų ar pokyčių pastarųjų elgesyje nepastebėta (2 t., b. l. 176). Taigi išdėstytos aplinkybės neleidžia daryti patikimų išvadų, kad nukentėjusiojo A. L. vaikams nagrinėjamas įvykis būtų sukėlęs neigiamas emocijas, pastarieji patyrė stresą, dėl ko nukentėjusysis turėjo papildomų išgyvenimų, kas taip pat prisideda prie ankstesnių apeliacinės instancijos teismų išvadų dėl tikslingumo nustatyti mažesnį nukentėjusiajam A. L. padarytos neturtinės žalos dydį.

40. Atsižvelgiant į visas anksčiau išdėstytas ir aptartas aplinkybes, konstatuotina, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 13 d. nuosprendis keistinas dalyje dėl netinkamai nustatyto neturtinės žalos dydžio BPK 328 straipsnio 4 punkto pagrindu ir nukentėjusiajam A. L. atlygintinos neturtinės žalos dydis mažintinas iki 1 900 Eur.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,

nutaria:

nuteistojo M. N. gynėjo advokatės Editos Bumblienės apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 13 d. nuosprendį pakeisti:

iš nuteistojo M. N. nukentėjusiajam A. L. priteistos neturtinės žalos dydį sumažinti iki 1 900 (vieno tūkstančio devynių šimtų) eurų.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.