- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-05-23
- Bylos Nr.
- 2A-699-153/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-16633-2015-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Arvydas Žibas, Galina Blaževič, Leonas Jachimavičius
- Ieškovas
- M. Š.
- Atsakovas
- UAB „Kautra Cargo“
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Galinos Blaževič (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Leono Jachimavičiaus ir Arvydo Žibo, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo M. Š. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 11 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-22115-945/2015 pagal ieškovo M. Š. ieškinį atsakovei UAB „Kautra Cargo“ dėl su darbo santykiais susijusių sumų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas M. Š. kreipėsi į teismą prašydamas priteisti 3609 Eur darbo užmokestį iš UAB „Kautra Cargo“.
Ieškovas nurodė, kad dirbo atsakovės bendrovėje tolimųjų reisų vairuotoju, darbo santykiai tęsėsi 54 dienas iki 2015 m. liepos 8 d. Šalių susitarimu ieškovui paskirtas 391 Eur darbo užmokestis. Už atsakovės įmonėje dirbtą laiką, ieškovo skaičiavimu, jam priklauso sumokėti 703,62 Eur darbo užmokesčio, 1539 Eur dienpinigių už komandiruotės (3 dienas Vokietijoje, 7 dienas Liuksemburge, 8 dienas Belgijoje, 27 dienas Prancūzijoje), už 14 poilsio dienų ieškovui priskaičiuotini 1 558 Eur dienpinigiai ir už šventinę 2015 m. birželio 24 d. Prancūzijoje dviguba dienpinigių 114 Eur suma. Už darbą poilsio ir švenčių dienomis (iš viso 15 d.) ieškovui turi būti apskaičiuotas dvigubas darbo užmokestis – 390,90 Eur ir atlygintos 190 Eur išlaidos dėl drabužių nusidėvėjimo.
Taigi bendra darbo užmokesčio suma, ieškovo apskaičiavimu, sudaro 5 285,52 Eur, o atsakovė sumokėjo tik dalį – 1 675,81 Eur darbo užmokesčio ieškovui. Todėl ieškovas prašė priteisti iš atsakovės dalį nesumokėto darbo užmokesčio ieškovui – 3 609,71 Eur.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 11 d. sprendimu ieškovo M. Š. ieškinio reikalavimai atmesti. Iš ieškovo teismas priteisė 1000 Eur bylinėjimosi išlaidas atsakovei.
Teismas nepriteisė ieškovui 190 Eur kompensacijos už drabužių nusidėvėjimą nurodęs, kad formuluodamas ieškinio reikalavimą ieškovas šios sumos neįtraukė. Teismas sprendė, kad ieškovo darbui nebuvo reikalingi specialūs rūbai, kuriuos jam turėjo suteikti darbdavys ir kurių nedavimas galėtų sąlygoti ieškovo naudotų nuosavų drabužių nusidėvėjimą DK 219 straipsnio prasme. Teismas sprendė, jog ieškovas darbo santykiams besitęsus vos pusantro mėnesio negalėjo įvardinti principų, kuriais remdamasis jis nusprendė patyręs išlaidas ir apskaičiavo jų dydį, kad ieškovas nepateikė duomenų, jog koks nors ieškovui priklausantis turtas nusidėvėjo jam vykdant darbo funkcijas.
Teismas netenkino ieškovo reikalavimo dėl dienpinigių priteisimo, nes tiek darbo sutarties 7 punkte, tiek ir 2015 m. gegužės 22 d. įsakyme dėl komandiruotės, su kuriais ieškovas supažindintas pasirašytinai, aiškiai nurodyta, jog ieškovui bus mokami 50 % sumažinti dienpinigiai. Teismas vadovavosi šiais dokumentais byloje, sutiko su atsakovės apskaičiavimu, kuris atlikti taikant 50 % sumažintą dienpinigių dydį už 45 dienas Liuksemburge (50 Eur / 2 * 45 = 1 125 Eur), nustatęs, ir papildomą paskaičiavimą 106,14 Eur dienpinigių sumą taikant 51 % dydį, kurią atsakovė ieškovui taip pat išmokėjo.
Teismas akcentavo, kad ieškovas apskaičiavo 28,36 Eur dienpinigių daugiau, nei nurodė atsakovė (1 259,50 Eur – 1 125 Eur – 106,14 Eur = 28,36 Eur). Taip pat nustatė, kad tachografo duomenys neatitinka nei ieškovo, nei atsakovės pateiktų duomenų apie ieškovo buvimą konkrečioje šalyje komandiruotės metu, tad teismui kelia abejonių dėl šalių pateiktų skaičiavimų pagrįstumo.
Teismas nustatė, jog 2015 m. birželio 5 d. buvo sugadinta transporto priemonėje įrengta valdymo sistema, fiksuojanti transporto priemonės judėjimą, ir tai užkirto galimybes gauti objektyvius vėlesnio laikotarpio duomenis.
Teismas konstatavo, kad ieškovas neperdavė darbdaviui ir nepateikė teismui jam išduotos vairuotojo kortelės, kurią pateikus, teismo vertinimu, būtų egzistavusi galimybė įvertinti objektyvius duomenis apie ieškovo darbo laiką, ir kad ieškovas neteikė prašymo naujai kortelei išduoti, nepateikė informacijos apie kortelės praradimą. Todėl nurodytų aplinkybių visuma, teismo vertinimu, leidžia daryti išvadą, jog būtent ieškovo veiksmai nulėmė, jog darbdaviui, o vėliau ir teismui, nebuvo pateikti objektyvūs duomenys apie tai, kuriose valstybėse komandiruotės metu jis buvo.
Teismas nurodė, kad nei ieškovo į bylą pateiktame kalendoriuje, nei jo pagrindu ieškinyje atlikti darbo užmokesčio apskaičiavimai neatitinka tachografo duomenų, todėl sprendė, jog dienpinigiai neturi būti mokami pagal ieškovo pateiktą apskaičiavimą, o tai, jog darbdavys išmokėjo papildomą vieną procentą dienpinigių, pats geranoriškai sutiko su dalimi ieškovo pateikto apskaičiavimo, teismo vertinimu, leidžia daryti išvadą, jog darbdavys ėmėsi visų nuo jo priklausančių priemonių, kad dienpinigiai būtų apskaičiuoti ir išmokėti tinkamai.
Teismas nustatė, kad Darbo sutartimi šalys susitarė, jog ieškovui bus mokamas 391 Eur darbo užmokestis, o nuo 2015 m. liepos 1 d. jis padidintas iki 423,50 Eur.
Teismo vertinimu, darbo laiko apskaitos žiniaraščiai patvirtina darbo užmokesčio sumas, išmokėtas ieškovui. Teismas nustatė, kad už 5 dirbtas dienas iš 20 darbo dienų 2015 m. gegužės mėn. apskaičiuota 97,95 Eur (391 Eur / 20 * 5), išmokėta 74,29 Eur už visas 21 darbo dieną 2015 m. birželio mėn. paskaičiuota tarifinis 391 Eur darbo užmokestis, išmokėta 318,12 Eur už 49 val. (6 dienas ir 1 val.) iš 176 val. 2015 m. liepos mėn. apskaičiuota 121,14 Eur (teismo apskaičiavimu, turėjo būti 117,91 Eur (423,50 Eur /176 * 49 = 117,91 Eur), ir ši suma, kartu su apskaičiuota 54,52 Eur kompensacija už nepanaudotas atostogas, atskaičius mokesčius (158,40 Eur) taip pat išmokėta ieškovui.
Teismas atmetė ieškovo reikalavimą dėl 703,62 Eur darbo užmokesčio priskaičiavimo nurodęs, kad darbo užmokestis darbuotojui yra mokamas tik už jo faktiškai dirbtą laiką. Už poilsio laiką, kai darbo funkcijos nevykdomos, darbo užmokestis nemokamas.
Teismas sprendė, kad ieškovas į bylą nepateikė jokių duomenų, kurie leistų spręsti, jog ieškovas faktiškai dirbo daugiau, nei teigia atsakovė. Iš paties ieškovo kalendoriaus ir paaiškinimo teismas nustatė, kad ieškovas sekmadieniais darbo funkcijų nevykdė, taip pat nedirbo dalį šeštadienių. Nurodyta aplinkybė, teismo vertinimu, atskleidžia, jog ieškovas savo poziciją dėl apmokėjimo už poilsio dienas sieja su nepagrįsta nuostata, jog jam turi būti mokamas darbo užmokestis už visas komandiruotės dienas, nepriklausomai nuo to, kiek dienų jis faktiškai vykdė darbo funkcijas.
Teismas sprendė, kad ieškovo reikalavimas dėl dvigubo darbo užmokesčio už darbą poilsio dienomis priteisimo siejamas su nepagrįsta pozicija, jog poilsio dienomis turi būti pripažįstami šeštadieniai ir sekmadieniai. Teismas nurodė, kad kiekvieno konkretaus darbuotojo darbo ir poilsio dienos priklauso nuo to darbuotojo grafiko.
Taip pat teismas pažymėjo, kad dienpinigiai už komandiruotėje praleistą laiką skaičiuojami už kiekvieną dieną, nepriklausomai nuo to, ar tai šventinės, ar poilsio, ar darbo diena, tik už darbo tam tikromis dienomis laiką mokamas teisės aktuose nustatyto dydžio (už darbą šventinę dieną ir darbo grafike nenustatytą dieną mokama dvigubai) darbo užmokestis.
Teismas nurodė, jog ieškovo pateikti jo paties užpildyti dokumentai vertintini kaip subjektyvūs, o objektyvūs duomenys teismui nepateikti dėl paties ieškovo kaltės.
Teismas konstatavo, kad atsakovė neginčijo Darbo ginčų komisijos sprendimo dėl iš atsakovės priteisimo 53,53 Eur kompensacijos už nepanaudotas atostogas, 350,74 Eur vidutinio darbo užmokesčio už vėlavimo atsiskaityti laiką ieškovui, nors iš šių sumų turėjo būti atskaitomi ir teisės aktuose nustatyta tvarka sumokami mokesčiai. Tad teismo vertinimu, atsakovė ieškovui permokėjo 97,02 Eur (404,27 Eur * 24 %). Ši aplinkybė, teismo manymu, atskleidžia, jog ieškovui pervestomis sumomis ne tik buvo apmokėtos visos jam priklausiusios išmokos, bet darbdavys išmokėjo darbuotojui daugiau, nei jam faktiškai priklausė pagal tuos duomenis, kuriais disponuoja darbdavys.
Teismas nurodė, kad ginčo išsprendimui netaikomos Garantijų komandiruotiems darbuotojams įstatymo nuostatos, kadangi įstatymo nuostatos nebus taikomos darbuotojams, kurių darbo funkcijos yra susijusios su vairavimu (kurie vyksta ne į komandiruotę, bet į tarnybinę kelionę DK 216 straipsnio prasme), nelaikytini įstatymo taikymo subjektais. Teismas akcentavo, jog nors įsakyme dėl komandiruotės ir nurodyta, kad darbuotojas siunčiamas į Liuksemburgą, pats ieškovas aiškiai nurodė, jog jo išvyka su Liuksemburgu nebuvo glaudžiai susijusi, šioje valstybėje ieškovas tepradėjo vairuoti vilkiką, joje praleido vos kelias dienas (nebuvo įstatyme nurodyto minimalaus 30 dienų laikotarpio), nedirbo įsakyme dėl komandiruotės nurodytos bendrovės naudai (nurodytoje vietoje tepasikeitė vilkiko vairuotojai), visus nurodymus apie vykdytinus užsakymus telefonu gaudavo iš Lietuvos (iš atsakovės darbuotojų), net ir savaitgalius leisdavo ne Liuksemburge, bet paskutinio užsakymo vietoje, visą laiką gyveno vilkike.
Nurodytų aplinkybių visuma, teismo vertinimu, sudarė pagrindą ieškinį atmesti.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu Kauno apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 11 d. sprendimą skundžia ieškovas M. Š.. Jis prašė įpareigoti atsakovę atsiskaityti su darbuotoju sumokant 3609,71 Eur, kurie nėra išmokėti.
Žemesnės instancijos teismas
Atsakovės pareigą sumokėti ieškovui teismo sprendimu nepriteistą darbo užmokestį apeliantas motyvavo darbo santykių trukme, nurodęs, kad dirbo pas atsakovę nuo 2015 m. gugužės 15 d. iki 2015 m. liepos 8 d., darbo sutartis buvo nutraukta darbdavio pasakymu „tu atleistas“. Bendras darbo sutarties terminas yra 54 dienos, todėl už šį laikotarpį ieškovui turėjo būti išmokėtas (54 d. x 13,03 Eur d. d. užm.) 703,62 Eur darbo užmokestis.
Pagal darbo sutartį ieškovui turėjo būti išmokėtas:
darbo užmokestis (dienpinigiai) už ieškovo darbą komandiruotėse: Vokietijoje 2 d. 116 x 2 = 232 Eur; Liuksemburg 3d. 100 x 3 = 300 Eur; Prancūzijoje 7 d. 114 x 7 = 798 Eur; Belgijoje 2 d. 114 x 2 = 228 Eur;
už šventines dienas: 2015-06-24 Rasos (Joninių) diena Prancūzijoje 57 Eur x 2 = 114 Eur atlygio šventines ir savaitgaliai: 15 d., iš viso tai 15 x 13,03 Eur x 2 = 390,9 Eur;
Taip pat ieškovui turėjo būti išmokėta 190 Eur kompensacija už darbuotojams priklausančių įrankių, darbo drabužių nusidėvėjimą.
Taigi bendra nesumokėtų darbo užmokesčio išmokų suma, ieškovo skaičiavimu, sudaro už bendrą darbo sutarties terminą: 54 dienos 54 x 13,03 = 703.62 Eur.
Atsakovė privalėjo sumokėti ieškovui:
už darbą komandiruotėse: Vokietijoje 3 d. 3 x 58 = 174 Eur; Liuksemburge 7 d. 7 x 50 = 350 Eur; Belgijoje 8 d. 8 x 57 = 456 Eur; Prancūzijoje 27 d. 27 x 57 = 1539 Eur;
už darbą savaitgalį:
Vokietijoje 2 d. 116 x 2 = 232 Eur; Liuksemburge 3 d. 100 x 3 = 300 Eur; Prancūzijoje 7 d. 114 x 7 = 798 Eur; Belgijoje 2 d. 114 x 2 = 228 Eur;
Už darbą švenčių dienomis: Rasos (Joninių) diena Prancūzija 57e x 2 = 114 Eur;
Už darbą švenčių ir savaitgalių dienomis: 15 d., iš viso tai 15 x 13,03e x 2 = 390,9 Eur 703,62 + 174 + 350 + 456 + 1539 + 232 + 300 + 798 + 228 + 114 + 390,9 = 5285,52 Eur.
Tai, kad ieškovo apskaičiavimas teisingas, patvirtina išrašas iš banko sąskaitos, kuriame nurodyta, kad atsakovė 2015-07-17 ieškovui pervedė 1675,81 Eur. Ieškovui neišmokėta suma sudaro: 5285,52 – 1675,81 = 3609,71 Eur.
Atsakymas iš VDI konsultacijos, ieškovo nuomone, patvirtina skaičiavimų skaidrumą ir atitiktį formuliarui.
Apelianto nuomone, teismas spręsdamas ginčą turi atsižvelgti į kasacinio teismo išaiškinimus dėl teismo aktyvumo, teismo teisės ir pareigos savo iniciatyva rinkti įrodymus, jeigu, teismo nuomone, tai būtina siekiant teisingai išspręsti bylą, teismas gali esant įstatymo pagrindui išeiti už ieškinio ribų, spręsti tam tikrus klausimus ex officio ir įgyvendinti teises, numatytas LR Konstitucijos 109 straipsnyje, ir tuo pagrindu patenkinti ieškovo apeliacinį skundą.
Atsiliepimas
Atsakovės UAB „Kautra Cargo“ atstovas direktorius R. L. atsiliepime į ieškovo M. Š. apeliacinį skundą prašė apeliacinį skundą atmesti, skundžiamo teismo sprendimo nekeisti, atsakovei priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas, turėtas apeliacinės instancijos teisme. Kartu su atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovės atstovas pateikė į bylą 2016-01-15 atstovavimo sutartį, sudarytą atsakovės atstovo su advokate R. L., detalizuota užmokesčio apskaičiavimo 2016-01-25 pažymą 600 (šešiems šimtams) eurų, 2016-01-25 pinigų priėmimo kvitą LAT Nr. 840851 iš viso 600 (šešiems šimtams) eurų (b. l. 88–90).
Atsakovės atstovas nesutiko su ieškovo argumentais dėl neteisingo darbo užmokesčio apskaičiavimo ir nurodė, kad apeliantas nesuformulavo apeliacinio skundo dalyko (LR CPK 360 str. 1 d. 5 p.), nenurodė, kuo pasireiškė skundžiamo sprendimo neteisėtumas ir nepagrįstumas (LR CPK 360 str. 1 d. 4 p.).
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad, įvertinus apelianto darbo pobūdį, spręsti, jog jam buvo reikalingi specialūs darbo rūbai, kuriuos jam turėjo suteikti darbdavys ir kurių nedavimas galėjo sąlygoti apelianto naudotų nuosavų drabužių nusidėvėjimą DK 219 straipsnio prasme, nėra pagrindo. Todėl pagrįstai nepriteisė ieškovui 190,00 Eur dydžio kompensacijos už drabužių nusidėvėjimą atliekant darbo funkcijas.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog atsakovė turėjo teisę sumažinti apeliantui išmokėtų dienpinigių dydį iki 50 procentų, tinkamai įvertino visus byloje surinktus įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, jog atsakovė ėmėsi visų nuo jos priklausančių priemonių, kad dienpinigiai būtų apskaičiuoti ir išmokėti tinkamai.
Apeliantas atsisakė pateikti tiek darbdaviui, tiek teismui jam išduotą vairuotoją kortelę, kurią pateikus būtų egzistavusi galimybė įvertinti objektyvius duomenis apie apelianto išbūtą laiką kiekvienoje Europos Sąjungos valstybės šalyje. Apeliantas byloje savo reikalavimus grindė paties rašytame dienoraštyje pateikta informacija, kuri aiškiai neatitinka objektyviais pripažintinų byloje pateiktų duomenų (b. l. 16–21, 1021. 1), pavyzdžiui, skirtingai, nei ieškinyje buvo nurodęs apeliantas, 2015-05-22 jis buvo ne Vokietijoje, o Lenkijoje; 2015-05-25 ne Liuksemburge, bet Belgijoje; 2015-05-(26-27) ir 2015-06-04 ne Belgijoje, bet Prancūzijoje; 2015-06-05 ne Liuksemburge, bet Belgijoje.
Atsakovo vairuojamoje transporto priemonėje, tikėtina, paties ieškovo 2015-06-05 buvo sugadinta įrengta sekimo valdymo sistema, fiksuojanti transporto priemonės judėjimą.
Atsakovė, būdama geranoriška ir siekdama užtikrinti sąžiningą verslo praktiką, nepaisydama piktybiško apelianto neveikimo nepateikiant vairuotojo kortelės, išmokėjo apeliantui papildomą vieną procentą dienpinigių, taip dar kartą įrodydama, jog niekada nevengė savo prievolės tinkamai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė apelianto reikalavimą priteisti iš atsakovės 703,62 Eur neišmokėto darbo užmokesčio.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė apelianto reikalavimą dėl dvigubo darbo užmokesčio už darbą poilsio dienoms priteisimo. Matyti, kad šis apelianto reikalavimas buvo grindžiamas nepagrįsta pozicija, jog poilsio dienomis turi būti pripažįstami šeštadieniai ir sekmadieniai.
Byloje objektyvių duomenų, kad apeliantas dirbo poilsio dienomis ne pagal grafiką, nebuvo surinkta.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ir apelianto reikalavimą, kad už tam tikras poilsio ir švenčių dienas apeliantui turėjo būti mokamas ne tik dvigubas darbo užmokestis, bet ir dvigubo dydžio dienpinigiai.
Pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad byloje surinkti objektyvūs duomenys rodo, jog apeliantui ne tik buvo apmokėtos visos jam priklausiusios išmokos, susijusios su darbo užmokesčiu.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo dalyje dėl Garantijų komandiruotiems darbuotojams įstatymo pagrįstai nustatė, kad komandiruojamo darbuotojo sąvoka įtvirtinta GKDĮ 2 straipsnio 6 dalyje yra speciali ir kad GKDĮ nuostatos neturi būti taikomos darbuotojams, išsiųstiems į tarnybines komandiruotes.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Ieškovas vadovavosi apeliaciniame skunde kasacinio teismo nutartimis, kur išaiškinta, kad teismas turi pareigą rinkti įrodymus ir siūlyti ginčo šalims pateikti įrodymus, kuriais šalys nesivadovauja.
Įstatyme nurodyta, kad teismas turi teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus, kuriais šalys nesiremia, jeigu tai yra būtina siekiant teisingai išspręsti bylą (CPK 414 straipsnio 1 dalis), turi patikrinti ieškinyje jo pagrindu nurodytas aplinkybes bei kitas aplinkybes, nors ir nenurodytas ieškinio pagrindu, tačiau susijusias su pareikšto ieškinio pagrindu ir dalyku. Minėtos įstatymo nuostatos neatleidžia byloje dalyvaujančių asmenų nuo pareigos nurodyti faktus ir įrodymus, juos rinkti ir pateikti (CPK 414 str. 1 d. ir 178 str.), kad byloje būtų surinkta tiek įrodymų, kad jų pagrindu teismas suformuotų atitinkamą įsitikinimą.
Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė kasacinio teismo išaiškinimus, atskleidė nagrinėjamos bylos esmę, todėl skundžiamas teismo sprendimas atitinka kasacinio teismo formuojamą praktiką.
Apeliantas apeliaciniame skunde nurodė ne vieną, jo nuomone, teisingą apskaičiavimą, į kuriuos neatsižvelgė pirmosios instancijos teismas, ir dėl to, apelianto manymu, be pagrindo netenkino ieškovo ieškinio reikalavimų, tačiau su šiais apelianto argumentais sutikti negalima.
Kaip pagrįstai atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė atsakovės UAB „Kautra Cargo“ atstovas, byloje nepateikta jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių apelianto išlaidas darbo drabužiams. Be to, darbo santykių trukmė, per kurią tariamai susidėvėjo ieškovo drabužiai, yra labai trumpa – vos pusantro mėnesio. Todėl įvertinus ieškovo darbo pobūdį, teisėjų kolegijos manymu, nėra pagrindo spręsti, jog ieškovui buvo reikalingi specialūs darbo rūbai, kuriuos jam turėjo suteikti darbdavys ir kurių nedavimas galėjo sąlygoti apelianto naudotų nuosavų drabužių nusidėvėjimą DK 219 straipsnio prasme. Tad ieškovo reikalavimas dėl 190 Eur išlaidų darbo drabužiams priteisti pirmosios instancijos teismo nepatenkintas pagrįstai.
Ginčo šalys Darbo 2015-05-05 sutarties Nr. 192 (b. l. 58–60, t. l) 7 punkte ir atsakovė UAB „Kautra Cargo“ 2015-05-22 įsakyme Nr. R-1482 dėl ieškovo komandiruotės (b. l. 95, t. l) nurodė, kad apeliantui bus mokami 50 procentų sumažinti dienpinigiai. Ieškovas su šiais dokumentais susipažino pasirašytinai, jų neginčijo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiais dokumentais vadovavosi byloje ir nusprendė, kad atsakovė turėjo teisę sumažinti apeliantui išmokėtų dienpinigių dydį iki 50 procentų. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė pagrįstai nurodė, kad tokio dydžio delspinigių mokėjimas ieškovui atitiko Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-11-03 nutarimo Nr. 1365 „Dėl išlaidų, susijusių su tarnybinėmis komandiruotėmis, dydžio ir mokėjimo tvarkos“ 6.1 punkto nuostatas, kad dienpinigiai, mažesni už Komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų taisyklėse nustatyto dydžio dienpinigius, gali būti mokami, jeigu tai numatyta kolektyvinėje sutartyje, o jeigu tokia sutartis nesudaryta – darbo sutartyje, tačiau ne mažiau kaip 50 procentų dienpinigių sumos. Šiuo atveju, kaip nustatyta byloje, ginčo šalys dėl dienpinigių dydžio susitarė darbo sutartyje. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovo reikalavimą dėl didesnės dienpinigių sumos priteisimo nustatęs, kad atsakovė sumokėjo ieškovui tinkamo dydžio dienpinigius. Teisėjų kolegija visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai ir jos nekartoja.
Bylos medžiaga patvirtina, kad ginčo šalys teikė į bylą rašytinius įrodymus apie ieškovo buvimą komandiruotėje. Taip pat ieškovas pateikė byloje jo paties rašytame dienoraštyje duomenis, kurie pirmosios instancijos teismo pagrįstai pripažinti nepatikimais (CPK 12, 178, 185 str.). Detalūs transporto priemonės kelionės lapuose užfiksuoti duomenys ir ieškovo dienoraščio įrašai (b. l. 16–21, 2 t., b. l. 102, 1 t.) tarpusavyje nesutampa (2015-05-22 ieškovas buvo ne Vokietijoje, o Lenkijoje; 2015-05-25 ne Liuksemburge, bet Belgijoje; 2015-05-(26-27) ir 2015-06-04 ne Belgijoje, bet Prancūzijoje; 2015-06-05 ne Liuksemburge, bet Belgijoje). Taigi pirmosios instancijos teismas, nustatęs šiuos nesutapimus, pagrįstai nesivadovavo byloje ieškovo užrašais aiškindamas ieškovo ir transporto priemonės buvimo vietą komandiruotės laikotarpiu.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai byloje konstatavo, kad vėlesnio laikotarpio duomenų (nuo 2015-06-06) apie apelianto komandiruotės metu vairuotos transporto priemonės judėjimą techninėmis priemonėmis nustatyti nėra galimybės, nes ieškovo vairuojamoje transporto priemonėje buvo sugadinta joje įrengta sekimo valdymo sistema, fiksuojanti transporto priemonės judėjimą (b. l. 55, t. l; b. l. 5–13, t. 2).
Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai pripažino netinkamais ieškovo veiksmus dėl naudojimo transporto priemonės esant sugadintai sistemai, fiksuojančiai transporto priemonės judėjimą. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nėra pagrindo sumokėti ieškovui dienpinigius pagal paties ieškovo surašytus duomenis, nes jie yra neobjektyvūs. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo byloje reikšmingą aplinkybę, kad atsakovė permokėjo ieškovui dienpinigių sumą, todėl ginčo situacijoje atsakovės kaip darbdavio pareiga dėl atsiskaitymo su darbuotoju buvo atlikta tinkamai. Todėl papildomą dienpinigių sumą taip, kaip prašo ieškovas, jam priteisti nėra pagrindo.
Teisėjų kolegija pritaria atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentui, kad LR darbo kodekso 186 straipsnio 1 dalis numato, jog darbo užmokestis yra atlyginimas už darbą, darbuotojo atliekamą pagal darbo sutartį. Tai reiškia, kad darbo užmokestis darbuotojui yra mokamas tik už jo faktiškai dirbtą laiką, o kai darbo funkcijos nevykdomos, darbo užmokestis nemokamas. Todėl atsakovė pagrįstai apskaičiavo darbo užmokestį ieškovui ne už visas kalendorines dienas tarnybinės komandiruotės metu, o tik už darbo dienas.
Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nėra objektyvių duomenų, jog ieškovas dirbo poilsio dienomis ne pagal grafiką. Surinkti byloje duomenys patvirtina, kad atsakovas tarnybinės komandiruotės metu buvo pats atsakingas už savo darbo laiko apskaitą. Ieškovo pateikti į bylą duomenys patvirtina, kad ieškovas nedirbo sekmadieniais, o dalį šeštadienių dirbo pagal grafiką. Taigi, atsakovės atstovas pagrįstai atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad ieškovui neturėjo būti mokamas darbo užmokestis už visas komandiruotės dienas, kad ieškovo darbo užmokestis priklauso nuo to, kiek dienų jis faktiškai vykdė darbo funkcijas.
Taip pat pagrįsta yra pirmosios instancijos teismo išvada, kad dienpinigiai – tai išmoka, skiriama darbuotojui padengti išlaidas, atsirandančias dėl jo komandiruotės (DK 220 str.), dėl ko dienpinigiai į darbo užmokesčio sąvoka neįeina. Tai reiškia, kad dienpinigiams nėra taikomos DK 194 straipsnio nuostatos, todėl dienpinigių dydis nėra priklausomas nuo darbo poilsio ir švenčių dienomis. Esant tokioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ieškovo reikalavimo dėl dvigubo dydžio dienpinigių sumokėjimo.
Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tarp ginčo šalių susiklostę darbo santykiai atitiko LR įstatyminėje bazėje įtvirtintą tarnybinės kelionės institutą (DK 216 straipsnio kontekste) ir kad apeliantas nėra laikytinas GKDĮ subjektu, todėl ieškovui netaikomos Garantijų komandiruotiems darbuotojams įstatymo nuostatos. Teisėjų kolegija nekartoja pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo argumentų, laiko juos teisingais ir jiems pritaria.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino bylos duomenis ir tinkamai nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, plačiau dėl kitų apeliacinio skundo argumentų nepasisako, kadangi teismų praktikoje įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo klausimais pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra visiškai atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų su tuo susijusių skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010-12-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010; 2010-10-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; kt.).
Esant išdėstytiems argumentams teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentais keisti ar naikinti teismo sprendimo nėra pagrindo, jis priimtas visapusiškai išnagrinėjus bylos aplinkybes, yra teisėtas ir pagrįstas, todėl paliktinas nepakeistas (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
CPK 98 straipsnyje įtvirtinta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas (1 dalis); šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.
Atsakovei UAB „Kautra Cargo“ apeliacinės instancijos teisme, remiantis 2016-01-15 atstovavimo sutartimi, atstovavo advokatė R. L. (b. l. 88, 2 t.), ji atsakovės vardu surašė atsiliepimą į ieškovo apeliacinį skundą, susipažino su ieškovo apeliaciniu skundu, teikė atsakovei konsultaciją. Remiantis pinigų priėmimo kvitu Nr. 840851. atsakovė UAB „Kautra Cargo“ už procesinio dokumento surašymą ir kitas teisines paslaugas advokatei sumokėjo 600 Eur (b. l. 90, 2 t.).
Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamą bylą, jos aplinkybes, vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, nustatė, kad atsakovės prašomo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydis neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 8.11 punkte nurodyto rekomenduojamų priteisti maksimalių dydžių, todėl prašymas tenkintinas, iš ieškovo priteistina 600 Eur teisinių paslaugų atlyginimo suma atsakovei (CPK 98 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–333 straipsniais, kolegija
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 11 d. sprendimo nekeisti.
Priteisti iš ieškovo M. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) 600 (šešių šimtų) Eur teisinių paslaugų išlaidas atsakovei UAB „Kautra Cargo“ (į. k. 302606570, Kaunas, A. Juozapavičiaus pr. 85A, a. s. (duomenys neskelbtini)).