- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-04-30
- Bylos Nr.
- e2A-264-425/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-11-3-00105-2020-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rita Dambrauskaitė, Ramunė Čeknienė, Laimantas Misiūnas
- Atsakovas
- G. Z.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Čeknienės, Ritos Dambrauskaitės ir Laimanto Misiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo G. Z. apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Visagino rūmų 2021 m. sausio 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-41-844/2021 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Kogus“ ieškinį atsakovui G. Z. dėl žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė UAB „Kogus” pirmosios instancijos teismui pareikštu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo G. Z. 23 500 Eur žalos atlyginimą, 865,96 Eur palūkanų, 5 proc. procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad atsakovas G. Z. laikotarpiu nuo (duomenys neskelbtini) ėjo ieškovės UAB „Kogus“ vienasmenio valdymo organo - direktoriaus pareigas. Atlikus pirminį ieškovės veiklos atsakovo vadovavimo laikotarpiu vertinimą, buvo nustatyta padaryta žala.
3. Pabrėžė, jog ieškovės patirtus nuostolius sukėlė neteisėti atsakovo veiksmai, t. y. be realaus teisinio pagrindo atliktas 2019-05-15 mokėjimo pavedimas Ukrainoje registruotai įmonei PRAIM STPLIT LLC, įmonės kodas 42550000 (toliau – ir Pavedimas). Toks Pavedimas, be kita ko, atliktas pažeidžiant ir ieškovės veiklos tikslus, įstatus ir teisės aktus. Pavedimas atliktas žemiau nurodytų sąskaitų pagrindu, už tariamas verslo keliones į Turkiją ir Ukrainą: 2019-04-22 sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini), išrašyta 11000 Eur sumai, už verslo kelionės į Turkiją organizavimą; 2019-05-13 sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini)išrašyta 12500 Eur sumai, už verslo kelionės į Ukrainą organizavimą. Abi šios sąskaitos yra patvirtintos ir pasirašytos atsakovo antspaudu ir parašu, t. y. buvo žinomos atsakovui ir jo priimtos.
4. Tačiau ieškovei nėra žinoma jokių aplinkybių, dėl ko atliktas Pavedimas, nes ieškovė nevykdo veiklos nei Ukrainoje, nei Turkijoje. Ieškovei taip pat nėra žinoma, kad būtų buvusios reikalingos ar realiai vykusios nurodytos verslo kelionės į Turkiją ar Ukrainą. 2019-12-19 ieškovė kreipėsi į atsakovą su prašymu atlyginti padarytą žalą. Tačiau atsakovas nepateikė jokio atsakymo į pateiktą prašymą, taip pat ir neatlygino sukeltos žalos.
5. Ieškovės įstatų 4.7.4 punkte įtvirtina, jog ieškovės valdybos sprendimu turi būti patvirtinti ieškovės vadovo sprendimai, susiję su finansine rizika ir daugiau nei 9000 Eur suma. Vadinasi, visi ieškovės vienasmenio valdymo organo - atsakovo, sprendimai, kurių vertė viršijo 9000 Eur sumą, turėjo būti tvirtinami ieškovės valdybos. Šiuo atveju 23500 Eur dydžio pavedimai, taip pat ir sprendimas vykti į tariamas verslo keliones Ukrainoje ar Turkijoje, nebuvo suderinti su ieškovės valdyba, t. y. ne tik nuostolingi, prieštaraujantys ieškovės veiklos tikslams, bet ir priimti pažeidžiant įstatus.
6. Taigi nagrinėjamu atveju atsakovas yra atsakingas už ieškovės veiklos organizavimą ir parašu patvirtino šių sąskaitų gavimą, o taip pat neteikė tvirtinti šių sandorių ieškovės valdybai, dėl ko egzistuoja visos atsakovo, kaip įmonės vadovo, civilinės atsakomybės sąlygos dėl žalos įmonei padarymo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
7. Skundžiamu Utenos apylinkės teismo Visagino rūmų 2021 m. sausio 7 d. sprendimu ieškovės pareikštas ieškinys buvo tenkintas visiškai ir iš atsakovo G. Z. ieškovės UAB „Kogus“ naudai priteisė 23500,00 Eur žalos atlyginimą, 865,96 Eur palūkanų, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 24365,96 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos t. y., nuo 2020 m. vasario 20 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, o taip pat priteisė bei paskirstė bylinėjimosi ir proceso išlaidas.
8. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad egzistuoja atsakovo civilinės atsakomybės sąlygos, dėl ko yra pagrindas priteisti ieškovės reikalaujamą sumą bei atitinkamai palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas, o be to nėra pagrindo į civilinės bylos nagrinėjimą įtraukti Ukrainos bendrovės kaip trečiojo asmens.
9. Skundžiamame sprendime teismas pažymėjo, jog atsakovas vienasmeniškai sudarė du 23500 Eur vertės sandorius apie tai neinformavęs valdybos narių ir be UAB „Kogus“ valdybos pritarimo, ir tuo pažeidė UAB „Kogus“ įstatų 4.7.4. punkto reikalavimus, nes tokių sandorių sudarymui buvo reikalingas UAB „Kogus“ valdybos sprendimas, kuriuo būtų pritarta tokiems sandoriams. Teismas vertino, kad atsakovas teismui nepateikė jokių objektyvių įrodymų, jog buvo informavęs valdybos narius. Be to, UAB „Kogus“ nėra jokių duomenų, kad šioje bendrovėje buvo priimti kokie nors kolegialūs sprendimai dėl G. Z. ir kito kartu su juo vykusio UAB „Kogus“ darbuotojo siuntimo į verslo misijas Ukrainoje ir Turkijoje. Nėra jokių duomenų (įsakymų, sprendimų, raštų) apie jo komandiruotes į šias šalis atstovauti UAB „Kogus“ interesus verslo plėtros tikslais. Teismo vertinimu visi UAB „Kogus“ valdybos nariai tikrai turėjo apsitarti, ar verta tiekti savo gaminamą produkciją į Turkiją ar Ukrainą, ir jeigu būtų kolegialiai nuspręsta, kad verta taip elgtis, tai natūralu, kad apie tokias perspektyvas ir naujų rinkų paieškas visiems valdybos nariams būtų žinoma.
10. Teismas konstatavo, jog atsakovas, būdamas ilgamečiu šios įmonės direktoriumi, akcininku ir valdybos nariu tikrai turėjo žinoti ir neabejotinai žinojo, kad tokių sandorių sudarymui reikalingas UAB „Kogus“ valdybos pritarimas ir tikrai turėjo žinoti, kad toks pritarimas turėjo būti išreikštas raštišku UAB „Kogus“ valdybos sprendimu, o ne žodžiu, tuo labiau, kad minimų kelionių organizavimui buvo panaudotos UAB „Kogus“ piniginės lėšos, kurios yra 23500 Eur dydžio. Teismo vertinimu, net įmonei tokia suma yra reikšminga finansine prasme, todėl dėl tokių lėšų panaudojimo tikrai turėjo būti sprendžiama kolegialiai.
11. Be to, liudytoja T. I. paaiškino, kad G. Z. niekada nevykdavo į verslo keliones užsienyje. Jai taip pat nėra žinoma, kad G. Z. vyko į verslo keliones į Ukrainą ir Turkiją, nes niekas bendrovėje apie tai nekalbėjo. Nurodė, kad ji nėra rengusi jokių G. Z. komandiruotės dokumentų susijusių su jo kelionėmis į Ukrainą ir Turkiją, nors įprastai dokumentus dėl komandiruočių ji rengdavo, o apie keliones į užsienį pasipasakodavo visi įmonės darbuotojai, kurie į jas vykdavo. Liudytoja L. H. bylos nagrinėjimo teisme metu dar paaiškino, kad ji manė, jog G. Z. į Turkiją ir Ukrainą vyksta atostogauti, nes į šias šalis jis vyko savo atostogų metu. Ji paminėjo, kad apie G. Z. atostogas jai buvo žinoma, nes tam, kad išleisti bendrovės direktorių atostogų, buvo reikalingas valdybos sutikimas.
12. Kartu pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog ieškovės reikalavimas priteisti palūkanas yra pagrįstas, o į bylos nagrinėjimą įtraukti Ukrainos bendrovę, kuriais buvo sumokėtos lėšos, nėra pagrindo, kadangi bylos išsprendimas niekaip nėra susijęs su įmonės PRAIM STPLIT, LLC teisėmis ir pareigomis ir dėl to šis teismo sprendimas negali turėti jokios įtakos šios įmonės teisėms ir pareigoms.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
13. Apeliaciniu skundu atsakovas G. Z. prašo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti, kaip nepagrįstą; taip pat priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Kartu prašo priimti naujai pateikiamus įrodymus, kurių pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
13.1. Nurodo, kad skundžiamas sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, priimtas pažeidžiant materialinės ir procesinės teisės nuostatas, nėra motyvuotas, prieštarauja pagrindiniams principams, o be to pirmosios instancijos teismas buvo šališkas ir į bylos nagrinėjimą nepagrįstai neįtraukė Ukrainos bendrovės, kaip trečiojo asmens.
13.2. Apeliantas pabrėžia, jog pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką net ir tuo atveju, jei įmonės vadovo sudarytas sandoris pasirodė nenaudingas ir padarė žalą įmonei ar jos kreditoriams ar, kad įmonės vadovo sudarytu sandoriu įmonė patyrė išlaidas, dar savaime neteikia pagrindo įmonės vadovo veiksmus vertinti kaip neteisėtus, jeigu įmonės vadovas elgėsi sąžiningai ir rūpestingai, nepažeidė teisės aktuose ir įmonės veiklos dokumentuose jam nustatytų pareigų ir akivaizdžiai neviršijo įmonės veikloje įprastos ūkinės komercinės rizikos. Nagrinėjamu atveju sudarant sutartis ir įsigyjant paslaugas iš „PRAIM STPLIT LLC“ jokios komercinės rizikos realiai nebuvo, ši Ukrainos įmonė negarantavo, kad po sutarčių sudarymo UAB „Kogus“ veikla iš karto gaus papildomas pajamas, o be to šių sutarčių sudarymas bei piniginių lėšų pervedimas Ukrainos bendrovei nėra UAB „Kogus“ padaryta žala, kadangi taip buvo siekiama praplėsti UAB „Kogus“ veiklos teritoriją bei apimtį.
13.3. Šiuo konkrečiu atveju ieškovo ieškinyje nurodytos aplinkybės nėra pakankamos sandorių, kaip akivaizdžiai viršijančių protingą ekonominę riziką, pripažinimui. Be to, šiuo konkrečiu atveju ginčo sandorių suma (t.y. 23 500 Eur), palyginti su bendra įmonės 2019 m. „Kogus“ apyvarta (2 445 911Eur) - nėra didelė.
13.4. Apelianto veiksmai sudarant sandorius su įmone „PRAIM STPLIT LLC“ 23 500 Eur sumai dėl įmonės veiklos plėtimosi į Ukrainos ir Turkijos rinkas, negali būti vertinami, kaip neteisėti ar labai rizikingi, sukeliantys žalą bendrovei UAB „Kogus“. Dėl to nėra pagrindo spręsti ir daryti išvadų apie tai, kad UAB „Kogus“ 23 500 Eur išlaidų patyrimas, sudarytų sandorių pagrindu su įmone „PRAIM STPLIT LLC“, lėmė ar sukėlė žalą įmonei, apeliantui pažeidus protingos ūkinės komercinės riziką, veikus aiškiai aplaidžiai. Tiek UAB „Kogus“ pelno nuostolių ataskaita, tiek balansas (už laikotarpį nuo 2019-01-01 iki 2019-12-31) patvirtina ir įrodo, kad apeliantas, eidamas direktoriaus pareigas veikė rūpestingai, didino įmonės pelningumą ir gamybos apimtis.
13.5. Negana to, nagrinėjamu atveju „PRAIM STPLIT LLC“ iš tiesų suteikė paslaugas UAB „Kogus“ ir tai yra nustatyta byloje esančiais įrodymais, tą pripažino ir pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime. Taigi apelianto sudaryti sandoriai negali būti laikomi apelianto (kaip buvusio įmonės vadovo) neteisėtais veiksmais ir nesąžiningu elgesiu, o byloje esantys įrodymai nepatvirtina, kad įmonei buvo padaryta žala.
13.6. Apeliaciniame skunde pabrėžiama, jog pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino ieškovės į bylą su ieškiniu pateiktos 2019-12-09 data surašytos pretenzijos, kuri patvirtina ir įrodo, jog apeliantui einant vadovo pareigas UAB „Kogus“ panašių ir analogiškų sandorių sudarymas (analogiškomis sumomis) su įvairiomis įmonėmis (registruotomis tiek Lietuvoje, tiek užsienyje) buvo normali ir įprasta ūkinė komercinė veikla, bendrovei „Kogus“ prisiimant įprasta? jos veikloje ūkine? komercine? rizika?.
13.7. Negana to, nuo 2001-01-28 iki 2019 m. spalio mėn., kuomet apeliantas ėjo UAB „Kogus“ direktoriaus pareigas, bendrovė „Kogus“ metinę apyvartą padidino nuo 5 000 Eur iki 5 000 000 Eur, taip pat pritraukė 2 500 000 Eur piniginių lėšų (tiek iš Lietuvos, tiek iš užsienio subjektų). Šias aplinkybes patvirtina įrodo teikiama UAB „Kogus“ 2001-2019 metų veiklos suvestinė ir įmonės „Kogus“ apyvartų apimtys laikotarpiu 2001-2019 m. Tai patvirtina, kad apeliantas nuolat dalyvaudavo įvairiuose projektuose, susijusiuose su UAB „Kogus“ plėtra, ir dėl to veikė išimtinai bendrovės naudai ir interesams, buvo lojalus bendrovei. Taigi, apeliantas buvo suinteresuotas didinti bendrovės pelną, o ne silpninti jos finansinę padėtį.
13.8. Apeliaciniame skunde taip pat pabrėžiama, jog ieškovė bylos nagrinėjimo teisme metu nurodė ir pripažino, kad UAB „Kogus“ nepareiškė jokių pretenzijų ar nusiskundimų nei įmonei „PRAIM STPLIT LLC“, nei jos vadovui, akcininkams ar kitiems atsakingiems asmenims dėl suteiktų paslaugų (verslo misijų organizavimo, verslo plėtros naujose rinkose) apimties, kokybės ir kainos. Kita vertus, į bylą trečiuoju asmeniu neįtraukus įmonės „PRAIM STPLIT LLC“ pirmosios instancijos teismas negalėjo tirti ir vertinti aplinkybių, ar kiti bendrovės „Kogus“ akcininkai ir valdybos nariai (L. H. ir S. H.) bei dabartinis įmonės „Kogus“ direktorius D. H. realiai nebendravo su įmonės „PRAIM STPLIT LLC“ atstovais dėl sutarčių sudarymo ir vykdymo aplinkybių, juo labiau kad apeliantas nuosekliai viso proceso metu tvirtino, jog dėl UAB „Kogus“ santykių užmezgimo su Ukrainos įmone valdyba žinojo.
13.9. Apeliantas taip pat dėsto, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, nes buvo išreiškęs ir turėjo išankstinę nuomonę kitoje nagrinėtoje civilinėje byloje pagal G. Z. ieškinį UAB „Kogus“, kur nurodė, kad G. Z. padarė įmonei žalą ir geranoriškai jos neatlygina. Be to, pirmosios instancijos teismas, apklausdamas liudytoją L. H., nesilaikė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 192 straipsnio 6 dalies nuostatų ir uždavė menamus klausimus, kas papildomai patvirtina teismo šališkumą.
13.10. Apeliantas pabrėžia ir tai, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė visas ieškovės prašytas priteisti bylinėjimosi išlaidas, kurios yra neprotingai ir neproporcingai didelės, jų būtinumo, pagrįstumo ir realumo ieškovė neįrodė. Svarbu ir tai, kad ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir atskirasis skundas buvo atmesti, tačiau atsakovo prašytos priteisti bylinėjimosi išlaidas nebuvo priteistos. Be to, pirmos instancijos teismas ieškovo naudai priteisė ir nepagrįstai dideles išlaidas už prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas parengimą (258,90 Eur), nors šio prašymo parengimas nereikalauja specialių teisinių žinių.
Atsiliepimas
14. Atsiliepimu į atsakovo G. Z. apeliacinį skundą ieškovė UAB „Kogus“ prašo atmesti apeliacinį skundą, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas bei neprijungti naujų įrodymų.
14.1. Nurodo, kad atsakovas apeliaciniame skunde nepaneigė esminio pirmosios instancijos teismo motyvo, jog su Ukrainos bendrove sudarytų sutarčių apmokėjimas buvo atliktas pažeidus ieškovės įstatus, pagal kuriuos 9000 Eur dydžio bei didesni sandoriai yra tvirtinami ieškovės valdybos, kas šiuo atveju nebuvo padaryta.
14.2. Pabrėžia, jog atsakovo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai niekaip nepaneigia išvados, jog jis padarė įmonei žalą ir privalo ją atlyginti, t.y. atsakovas pažeidė ieškovės įstatus, kas ir lėmė 23500 eurų žalą, juo labiau kad byloje nėra jokių įrodymų, leidžiančių spręsti, jog ieškovei buvo suteiktos realios paslaugos pagal sudarytas sutartis.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis).
16. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl to, ar atsakovas G. Z., būdamas ieškovės direktoriumi bei sudarydamas verslo misijų į Turkiją bei Ukrainą sutartis, nepažeidė savo, kaip įmonės vadovo, pareigų ir nepadarė žalos įmonei. Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas vertino, jog egzistuoja pagrindas konstatuoti atsakovo G. Z. civilinės atsakomybės sąlygas. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs byloje esančius įrodymus, skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus, o taip pat atsakovo apeliacinio skundo bei ieškovės atsiliepimo argumentus, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju atsakovo civilinė atsakomybės yra konstatuota visiškai pagrįstai.
17. Nagrinėjant šią civilinę bylą apeliacine tvarka pirmiausia pažymėtina tai, kad skundžiamame sprendime teismas detaliai aptarė susiklosčiusias faktines aplinkybes, todėl apeliacinės instancijos teismas papildomai jų nekartoja ir dėl jų nepasisako.
18. Apeliaciniame skunde atsakovas tvirtina, kad šiuo atveju nėra įrodyti jo neteisėti veiksmai ir žala, dėl ko nėra galima jo, kaip buvusio įmonės vadovo, civilinė atsakomybė. Išties, sutiktina su apeliaciniame skunde išdėstyta teismų praktika, jog vien ta aplinkybė, kad sandoris neatnešė įmonei naudos, nepatvirtina įmonės vadovo neteisėtų veiksmų, kadangi tai yra natūrali verslo rizika.
19. Tačiau pabrėžtina, kad nagrinėjamu atveju UAB „Kogus“ įstatų 4.7.4. punkte buvo įtvirtintas reikalavimas, jog UAB „Kogus“ valdybos sprendimu turi būti patvirtinti UAB „Kogus“ vadovo sprendimai, susiję su finansine rizika ir daugiau nei 9000 Eur suma. Nagrinėjamu atveju ginčas nekyla, jog atsakovas G. Z. sudarė dvis verslo misijų į Turkiją ir Ukrainą organizavimo sutartis su Ukrainos bendrove PRAIM STPLIT LLC bei tuo pagrindu 2019-05-15 mokėjimo nurodymu Nr. (duomenys neskelbtini) UAB „Kogus“ atliko 23500 Eur mokėjimo pavedimą įmonei PRAIM STPLIT LLC pagal išrašytas sąskaitas – faktūras: sąskaita (duomenys neskelbtini) išrašyta 2019-04-22 11000 Eur sumai už verslo misijos į Turkiją organizavimą; sąskaita (duomenys neskelbtini) išrašyta 2019-05-13 12500 Eur sumai už verslo misijos į Ukrainą organizavimą, nors dėl šių finansinių įsipareigojimų UAB „Kogus“ valdybos sprendimų nebuvo priimta. Taigi, priešingai nei tvirtina apeliantas, nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nustatė neteisėtus įmonės vadovo veiksmus, t.y. imperatyvių įmonės įstatų nesilaikymas, bei padarytos žalos dydį – 23500 Eur, kadangi būtent atsakovas, būdamas įmonės direktoriumi, priėmė sprendimą sudaryti šiuos sandorius. nesilaikydamas UAB „Kogus“ Įstatų reikalavimo dėl valdybos sprendimo.
20. Kita vertus, nepaisant pirmiau išdėstytų aplinkybių, nagrinėjamu atveju byloje esantys įrodymai neleidžia konstatuoti, jog atsakovo civilinė atsakomybė yra nustatyta formaliai, t.y. tik dėl Įstatų reikalavimų nesilaikymo.
21. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.87 straipsnis įtvirtina pagrindinius juridinio asmens valdymo organo nario veiklos principus: juridinio asmens atžvilgiu veikti sąžiningai, protingai, apdairiai, būti lojaliam, laikytis konfidencialumo, vengti interesų konflikto, nepainioti juridinio asmens turto su savo turtu. Bendrovės vadovas yra specialus subjektas, kuriam taikomi aukštesni veiklos ir atsakomybės standartai nei eiliniam bendrovės darbuotojui; įmonę ir jos vadovą sieja pasitikėjimo (fudiciariniai) santykiai; tai reiškia, kad įmonės vadovas privalo ex officio veikti išimtinai įmonės interesais; vadovui keliama lojalumo pareiga; įmonės vadovas atstovauja bendrovei, atsako už įmonės kasdienės veiklos organizavimą; jis turi veikti rūpestingai, sąžiningai, atidžiai, kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Bendrovės valdymo organai, tarp jų ir jos vadovas, neturi teisės priimti sprendimų ar atlikti veiksmų, kurie pažeidžia bendrovės įstatus ar yra priešingi įstatuose nurodytiems bendrovės tikslams, akivaizdžiai viršija normalią gamybinę – ūkinę riziką, yra akivaizdžiai nuostolingi ar akivaizdžiai ekonomiškai nenaudingi.
22. Nagrinėjamu atveju iš byloje esančių įrodymų matyti, kad atsakovas apeliantas, kaip pats nurodė pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, pats parengė ir sudarė pirmiau minėtas Paslaugų teikimo sutartis dėl verslo misijų organizavimo į Turkiją bei Ukrainą, dėl ko ieškovė šiuo pagrindu pervedė 23500 Eur Ukrainos įmonei, kuri buvo įkurta prieš 6 mėnesius nuo ieškovės piniginių lėšų pervedimo, o šios civilinės bylos nagrinėjimo metu jau buvo likviduojama. Paslaugų teikimo sutartyse nurodytas analogiškas sutarčių objektas - vykdytojas įsipareigoja atlikti paslaugas – organizuoti verslo misiją Turkijoje ir Ukrainoje, neatitinka tokio pobūdžio sutartyse bei sutarčių prieduose aptariamų bent minimalių konkretesnių reikalavimų, nes nėra aptariama misijų trukmė, darbotvarkės, vietovės, verslo subjektai, susitikimų skaičius ir t.t.
23. Tokia susiklosčiusi situacija kelia pagrįstų abejonių dėl protingos verslo rizikos prisiėmimo. Nors atsakovas ir tvirtino neturėjęs abejonių bei pareigos tikrinti Ukrainos įmonės teisinį status ar veiklos aplinkybes, tačiau tokio dydžio piniginių sumų pervedimas verslo misijas organizuojančiai įmonei atsakingo ir savo įmonės veikla suinteresuoto vadovo turėjo būti atliekamas ėmus atitinkamų tokios užsienio įmonės veiklos patikrinimo (pvz. duomenų apie kitoms įmonėms suteiktas tokio pobūdžio paslaugas gavimas bei įvertinimas, sutarties nuostatų vertinimas bei teikiamų paslaugų detalizavimas). Atsakovas G. Z. nepateikė jokio įtikinamo paaiškinimo, kodėl buvo pasirinkta tik prieš 6 mėnesius iki sutarčių sudarymo įregistruota Ukrainos bendrovė PRAIM STPLIT LLC, kaip ši, ką tik įsteigta įmonė, galėjo sugebėti įtakoti verslo subjektų kontaktus keliose didelėse valstybėse: Ukrainoje, Turkijojoje, Moldovoje, Rusijoje, kaip nurodo atsakyme įmonės direktorius M. S..
24. Šiuo atveju, kaip jau minėta pirmiau, net pačios sutartys buvo parengtos atsakovo, kuriam nekilo jokių papildomų klausimų dėl teikiamų paslaugų turinio bei apimčių. Tai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, priešingai nei tvirtina apeliantas, nesudaro pagrindo spręsti, jog tokiu būdu buvo prisiimta įprasta verslo rizika. Kita vertus, nors atsakovas tvirtino kelionės vykimo išlaidas atlikęs iš savo lėšų, 2019-05-13 išrašytoje sąskaitoje faktūroje yra nurodyta, kad į apskaičiuotą kainą įeina bilietai, viešbutis ir pervežimai. Atsakovas G. Z. į bylą nepateikė jokių įrodymų, leidžiančių atskirti, kokios konkrečiai paslaugos buvo gautos iš Ukrainos bendrovės PRAIM STPLIT LLC pagal šią sąskaitą faktūrą bei kokios išlaidos buvo apmokėtos jo paties sąskaita.
25. Šiuo atveju reikšminga ir tai, kad jokių objektyvių duomenų, pagrindžiančių suteiktų paslaugų turinį, iš esmės (išskyrus paties atsakovo paaiškinimus bei rengtas lakoniškas ataskaitas be jokių pateiktų konkretesnių duomenų ar įrodymų) pateikta nebuvo, paslaugas teikusi Ukrainos įmonė jokių ataskaitų, darbotvarkių ir pan. dokumentų taip pat nepateikė. Bylose esantys M. S., buvusio įmonės PRAIM STPLIT LLC direktoriaus atsakymai yra akivaizdžiai deklaratyvūs ir neinformatyvūs, kad jai remiantis būtų galima pripažinti konkrečiai suteiktas užsakovei UAB „Kogus“ paslaugas.
26. Be to, esant ginčui tarp šalių, o byloje nesant jokių duomenų apie ankstesnes atsakovo verslo misijas į užsienį, nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, jog atsakovas G. Z. neatliko neteisėtų veiksmų ir veikė išimtinai įmonės interesais.
27. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad ieškovės valdyba žinojo ir buvo informuota apie sudarytas sutartis ir tai buvo įprasta verslo praktika. Tačiau pabrėžtina, kad atsakovas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių tokius argumentus, t.y. neteikė į bylą įrodymų ar prašymų išreikalauti įrodymus dėl konkrečių finansinių sprendimų be valdybos pritarimo, viršijančių 9000 Eur, taip pat nenurodė kokias būdais ir kaip buvo pranešta valdybai dėl jo planuojamų verslo misijų bei sudarytų sutarčių, juo labiau, kad byloje nėra jokių duomenų apie ankstesnes atsakovo verslo misijas į užsienį. Tokios aplinkybės, atsižvelgiant dar ir į liudytojų T. I. bei L. H. paaiškinimus, kad joms nėra žinoma apie atsakovo atostogų metu vykdytas verslo misijas, neleidžia sutikti su atsakovo argumentais ir vertinti, kad valdybos nariai faktiškai žinojo apie sudarytas sutartis bei jų turinį. Kita vertus, net ir tuo atveju, jei likę valdybos nariai būtų žinoję apie sudarytas sutartis, atsižvelgiant į pirmiau išdėstytas aplinkybes, tai nesudarytų pagrindo vertinti, kad nėra pagrindo reikalauti įrodymų dėl pagal sutartis teiktų paslaugų realumo ar reikšti reikalavimo dėl žalos atlyginimo, kadangi iš esmės jokie objektyvūs sudarytų sutarčių vykdymo įrodymai pateikti nebuvo.
28. Teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus, susijusius su ieškovės įmonės apyvartos dydžiu atsakovo veiklos vykdymo laikotarpiu kaip nesusijusius su šios civilinės bylos nagrinėjimo objektu, kadangi nagrinėjamoje byloje yra sprendžiamas būtent atsakovo padarytos konkrečios žalos, sudarius verslo misijų organizavimo sutartis, atlyginimo klausimas. Aplinkybė, ar tuo metu ieškovės įmonės finansinė būklė buvo gera, kokio dydžio apyvartą pasiekė ir pan., neturi įtakos sudarytų verslo misijų organizavimo sutarčių turinio bei įrodymų jas vykdžius vertinimui, kadangi gera juridinio asmens finansinė padėtis nėra sąlyga, leidžianti netaikyti civilinės atsakomybės įmonės vadovui. Šiuo atveju yra nustatytas aiškus ir konkretus pagal sudarytas sutartis sumokėtas mokestis, t.y. 23500 Eur, kuris tiesiogiai įrodo atsakovo veiksmais ieškovei padarytos žalos dydį.
29. Apeliaciniame skunde itin daug dėmesio skiriama argumentams, jog ieškovė, nesutikdama su Ukrainos įmonės teiktomis paslaugomis, pretenzijas turėjo reikšti būtent šiai įmonei, tačiau jokių reikalavimų šiai įmonei nereiškė ir tai įrodo, kad nėra pagrindo reikalauti atlyginti žalą iš atsakovo. Tačiau su tokiais atsakovo argumentais nėra pagrindo sutikti.
30. Pirmiausia pažymėtina tai, kad CK 1.138 straipsnyje nustatyti skirtingi civilinių teisių gynimo būdai, kuriuos taiko teismas. Dažniausiai civilinių teisių gynimo būdus nustato teisės normos, reguliuojančios konkretų teisinį santykį. Kaip atskiri civilinių teisių gynimo būdai yra įtvirtinti galimybė priteisti įvykdyti pareigą natūra (CK 1.138 straipsnio 4 punktas) bei išieškoti iš pažeidusio teisę asmens padarytą turtinę žalą (nuostolius), o atskirais atvejais – netesybas (CK 1.138 straipsnio 6 punktas). Priteisimas įvykdyti pareigą natūra yra atskiras civilinių teisių gynybos būdas ir nelaikomas civiline atsakomybe, tačiau šie abu būdai gali būti taikomi kartu, išskyrus įstatyme nustatytas išimtis (CK 6.258 straipsnio 2 dalis). Asmuo, norėdamas, kad jo civilinės teisės būtų apgintos, gali naudoti vieną ar iš karto kelis civilinės teisės gynimo būdus, jeigu įstatyme nenustatyta konkretaus tos civilinės teisės gynimo būdo. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad tokiu atveju civilinių teisinių santykių subjektai gali pasirinkti civilinių teisių gynimo būdą savo nuožiūra. Pasirinkdama konkretų civilinių teisių gynimo būdą, šalis tam tikra prasme rizikuoja, nes ne visada jos pasirinktas teisių gynimo būdas užtikrina efektyvią jos pažeistos teisės apsaugą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje J. M. Š. v. VĮ Registrų centro Kauno filialas, bylos Nr. 3K-7-59/2008). Kasacinio teismo praktikoje taip pat yra pasisakoma dėl būtinumo atskirti ieškinio reikalavimą įvykdyti pareigą natūra nuo reikalavimo taikyti civilinę atsakomybę, kaip atskirų civilinių teisių gynimo būdų (2012-04-25 LAT nutartis byloje Nr. 3K-7-39/2012; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis AB ,,VST“ v. UAB ,,Olympic C. G. Baltija“, bylos Nr. 3K-3-572/2008; 2009 m. sausio 22 d. nutartis UAB ,,Alrosta“ v. UAB ,,Immobilitas“, bylos Nr. 3K-3-19/2009; 2011 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje AB „Swedbank“ v. T. V., bylos Nr. 3K-3-227/2011 ir kt.).
31. Nagrinėjamu atveju ieškovė, prisiimdama riziką, pasirinko savo pažeistas teises ginti būtent šiuo būdu, t.y. pareikšti ieškinį buvusiam įmonės vadovui dėl padarytos žalos, remdamasi deliktinės teisės nuostatomis. Kita vertus, kaip pagrįstai nurodoma atsiliepime į apeliacinį skundą, teisės aktai nenumato ir neįtvirtina pareigos ieškovei pirmiausia kreiptis dėl sutartinės atsakomybės taikymo, o tik vėliau dėl deliktinės atsakomybės sąlygų, juo labiau kad nagrinėjamu atveju atsakovas tvirtina, kad paslaugos buvo suteiktos, tačiau pagal byloje esančius įrodymus nėra pagrindo daryti išvadą, kad tokios paslaugos buvo suteiktos ieškovės naudai.
32. Taigi, atsižvelgiant į pirmiau išdėstytas aplinkybes, nėra pagrindo spręsti, kad ieškovė neturėjo teisės pareikšti ieškinio atsakovui ar kad toks civilinių teisių gynimo būdas yra netinkamas.
33. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinį skundą, taip pat neturi pagrindo vertinti, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią civilinę bylą bei priimdamas skundžiamą sprendimą, buvo šališkas, pažeidė CPK nuostatas ar neužtikrino teisingo proceso. Pažymėtina, kad viena tinkamo proceso garantijų, įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, CPK 21 straipsnyje, yra užtikrinimas, kad šalių ginčą nagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Siekiant užtikrinti realų teisės į nešališką ir objektyvų teismą įgyvendinimą, CPK normose įtvirtintas nušalinimo institutas. Byloje dalyvaujantis asmuo, manantis, kad jo bylą nagrinėjantis teisėjas gali būti neobjektyvus ir šališkas, gali, remdamasis CPK 65–66 straipsniuose nurodytomis aplinkybėmis, teikti motyvuotą teisėjo nušalinimo pareiškimą (CPK 68 straipsnis). Asmuo, reikšdamas nušalinimą, turi pagrįsti, kad egzistuoja pakankamas pagrindas manyti, jog byla bus išnagrinėta neobjektyviai ir šališkai, t. y. nurodyti konkrečias aplinkybes ir pateikti jas patvirtinančius įrodymus, kurie patvirtintų tokį pagrindą egzistuojant.
34. Šiuo atveju byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad egzistuoja bylą nagrinėjusio teisėjo nušalinimo pagrindai. Nė vieno iš pagrindų nenurodė bei jo nepagrindė ir pats apeliantas. Negana to, nagrinėjamu atveju civilinę bylą nagrinėjančiam teisėjui atsakovas buvo pareiškęs nušalinimą, tačiau Utenos apylinkės teismo pirmininkės pavaduotojo 2020 m. spalio 23 d. nutartimi atsakovo pareikštas nušalinimas nebuvo tenkintas. Aptariamoje nutartyje yra pabrėžtas, jog nušalinimas buvo pareikštas po to, kai bylą nagrinėjęs teisėjas kitoje civilinėje byloje priėmė atsakovui nepalankų procesinį sprendimą, kad nepalakaus teismo procesinio sprendimo priėmimas nėra pakankamas teisėjo šališkumo požymis. Apeliaciniame skunde atsakovo dėstomi argumentai dėl neva išankstinės nuomonės susiformavimo yra subjektyvus atsakovo jam nepalankaus teismo procesinio sprendimo vertinimas, o cituojamas teismo procesinio sprendimo sakinys yra įmonės UAB „Kogus“ nurodytų aplinkybių bei pozicijos išdėstymas, tačiau ne paties teismo padaryta išvada, juo labiau kad nurodoma citata yra 10 sprendimo puslapyje, o pirmosios instancijos teismo motyvai yra pradedami dėstyti tik 13 puslapyje.
35. Papildomai pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje yra sprendžiamas įmonės vadovo civilinės atsakomybės klausimas, o apelianto nurodomoje civilinėje byloje buvo nagrinėtas atsakovo atleidimo iš įmonės vadovo pareigų klausimas. Taigi aptariamose civilinėse bylose buvo sprendžiami visiškai skirtingi klausimai, kurie nėra neatsiejamai susiję.
36. Taigi nėra jokio pagrindo spręsti, kad subjektyvi apelianto nuomonė turėtų būti pagrindu konstatuoti bylą nagrinėjusio teismo nešališkumą. Papildomai pabrėžtina tai, jog aplinkybė, kad teismo priimtas sprendimas yra nepalankus apeliantui nerodo pirmosios instancijos teismo šališkumo. Kiti apelianto nurodyti argumentai neturi reikšmės vertinant ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą, todėl kolegija dėl jų nepasisako.
37. Vertinant apelianto argumentus, susijusius su nurodoma neva netinkama liudytojos L. H. apklausa bei netinkamu įrodymų ištyrimu bei vertinimu, pažymėtina, jog išklausius pirmosios instancijos teismo posėdžio garso įrašą, galima spręsti, kad apelianto nurodomos formuluotės klausimai liudytojai buvo užduodami nepažeidžiant CPK įtvirtintų liudytojo apklausos taisyklių. Tokios klausimų formuluotės, dėl kurių jokių pastebėjimų neišreiškė teismo posėdyje dalyvavęs ir šiai liudytojai klausimus uždavęs atsakovo atstovas, vertintinos kaip pirmosios instancijos teismo siekis supaprastinti liudytojai, kuri naudojosi vertėjo paslaugomis, užduodamų klausimų turinį ir sutikslinti liudytojos dėstytas aplinkybes. Kartu pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismo posėdžio metu liudytoja L. H., kaip ir kiti liudytojai, davė aiškius ir nuoseklius paaiškinimus, konkrečiai nurodė, kokių aplinkybių nežino ir kad dėl jų neturi ką pasakyti.
38. Negana to, liudytojų parodymai pirmosios instancijos teismo buvo vertinti visų kitų įrodymų kontekste bei atsižvelgiant į tai, kad liudytoja L. H. iš esmės yra suinteresuota bylos baigtimi. Šiuo atveju skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas išsamiai bei detaliai aptarė įrodymų vertinimo taisykles, šalių pareigas bei byloje esančius įrodymus ir jų visumos pagrindo darė išvadas, kurių teisingumas ir pagrįstumas nėra paneigiami apeliacinio skundo argumentais, juo labiau kad apeliantas nenurodo konkrečių teisės aktų nuostatų ar proceso pažeidimų kurie buvo padaryti pirmosios instancijos teismo.
39. Pateiktame apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog egzistuoja absoliutus skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindas, kadangi į bylos nagrinėjimą nebuvo įtraukta Ukrainos bendrovė PRAIM STPLIT LLC. Tačiau pažymėtina, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas yra ne visais atvejais, kai teismas neįtraukia į procesą visų teisinį suinteresuotumą turinčių asmenų, o tik tada, kai tai susiję su įstatymo nurodytais padariniais, t. y. teismo sprendimu turi būti nuspręsta dėl tokių asmenų teisių ir pareigų. Kasacinio teismo praktikoje taip pat atskleista, kad nusprendimas suvokiamas kaip asmens teisių ar pareigų nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-103/2010; Nr. 3K-3-391/2009; kt.). Dėl šių priežasčių aukštesnės instancijos teismas gali panaikinti žemesnės instancijos teismo sprendimą CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytu pagrindu tik nustatęs ir įvardijęs, kokią konkrečiai įtaką teismo sprendimas turėjo neįtraukto į procesą asmens teisinei padėčiai ir kokius įstatymo nustatytus padarinius teismo sprendimas sukėlė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2010). Tai, kad teismo sprendime asmuo nurodomas kaip tam tikro santykio subjektas, nekeičiant jo padėties, nesukuriant šiuo konstatavimu jam teisių ir pareigų, negali būti pripažinta absoliučiu pagrindu naikinti teismo sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2010).
40. Nagrinėjamu atveju apeliantas nenurodo jokių aplinkybių, kaip skundžiamas teismo sprendimas daro įtaką Ukrainos įmonės teisėms ir pareigoms bei dėl kokių šio asmens teisių ir pareigų yra nuspręsta. Tokių aplinkybių nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas. Negana to, apeliantas taip pat nenurodė jokių pagrįstų argumentų, leidžiančių vertinti, kad Ukrainos įmonė yra asmuo, suinteresuotas šios civilinės bylos baigtimi. Siekis vien formalaus asmenų įtraukimo į procesą, nenurodant jokių konkrečių suinteresuotumo priežasčių, leidžia vertinti, kad tokiu būdu iš esmės gali būti siekiama apkrauti civilinį procesą bei padaryti jį sudėtingu, neišsprendžiant jokio materialaus klausimo, juo labiau, kad byloje esantys duomenys patvirtina, kad Ukrainos įmonė šios civilinės bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu jau buvo likviduojama.
41. Apeliaciniame skunde atsakovas taip pat nurodo, kad ieškovei priteistų bylinėjimosi išlaidų suma už prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų parengimą yra pernelyg didelė bei nepagrįsta. Tačiau pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje ieškovė teikė ieškinį bei dubliką, rašė įvairius prašymus, analizavo atsakovo pateiktu procesinius dokumentus bei atstovavo ieškovę pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su šiuo atsakovo argumentu dėl pernelyg didelio prašymo rengimo įkainio, tačiau, atsižvelgiant į tai, jog vadovaujantis Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nuostatomis vien ieškinio ir dubliko rengimo suma sudaro daugiau nei 5000 Eur, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad priteista bendra bylinėjimosi išlaidų suma ieškovei yra pagrįsta ir teisinga, juo labiau, kad kaip pagrįstai nurodo ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą, pirmosios instancijos teisme civilinės bylos nagrinėjimas buvo atidėtas dėl atsakovo veiksmų, t.y. pareiškus nušalinimą bylą nagrinėjančiam teisėjui.
42. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports 1997-VIII, p. 2930, par. 59-60). Kadangi kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, apeliacinės instancijos teismas, remdamasis nurodyta praktika, dėl jų plačiau nepasisako.
43. Taigi, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta pirmiau, darytina išvada, kad byloje pateikti įrodymai ir jais remiantis teismo nustatytos faktinės aplinkybės sudaro pagrindą spręsti, kad ieškovės pareikštas ieškinys dėl įmonės vadovo civilinės atsakomybės bei žalos atlyginimo yra pagrįstas, dėl ko pirmosios instancijos teismas, tenkindamas pareikštą ieškinį, teisingai išsprendė šalių ginčą, todėl skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, kaip nepagrįstas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
44. Atmetus atsakovo apeliacinį skundą, ieškovei priteistinos jos patirtos bylinėjimosi išlaidos, patirtos bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Pagal byloje pateiktus dokumentus, ieškovė už advokato teisines paslaugas sumokėjo 3158,10 Eur. Šios išlaidos neatitinka Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, todėl yra mažinamos iki leistino maksimalaus dydžio, t.y. 1891,24 Eur, todėl ši suma priteisitina iš atsakovo G. Z..
45.Atsakovas kartus su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus – UAB „Kogus“ veiklos suvestinė 2001-2019 m., UAB „Kogus“ gamybos apimtys 2001-2019 m.; UAB „Kogus“ balansas (sutrumpintas); UAB „Kogus“ pelno nuostolių ataskaita. Pagal CPK 314 straipsnį, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
46.Nagrinėjamu atveju atsakovas nurodo, kad šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, tačiau tokių savo argumentų nedetalizuoja. Taigi, įvertinusi prašomų prijungti dokumentų turinį, apelianto paaiškinimus, o taip pat ieškovės išreikštą poziciją dėl pateiktų dokumentų neprijungimo, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo išvadai, jog naujų įrodymų būtinybė iškilo vėliau, kad šių dokumentų nebuvo galima pateikti anksčiau, todėl naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme būtinumas nepagrįstas. Dėl šių priežasčių pateiktus dokumentus, kurie teisingam bylos išsprendimui esminės reikšmės neturi, atsisakoma priimti.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Utenos apylinkės teismo Visagino rūmų 2021 m. sausio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo G. Z., a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovės UAB „Kogus“, j. a. k. (duomenys neskelbtini), naudai 1 891,24 Eur advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti.