Šiaulių apygardos teismo nutartis, e2S-546-856/2017

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2017-06-19
Bylos Nr.: e2S-546-856/2017
Teisminio proceso Nr.: 2-70-3-03575-2017-2
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė
Atsakovas: uždarosios akcinės bendrovės „Apoil“, P. Z.

Kategorijos

Civilinė byla Nr. e2S-546-856/2017Teisminio proceso Nr. 2-70-3-03575-2017-2Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.18.1.1.2; 3.1.18.2.1; 3.1.18.2.3; 3.3.2.3; 3.3.2.4; 3.3.2.5. (S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. birželio 19 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų uždarosios akcinės bendrovės „Apoil“ ir P. Z. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutarties, kuria atsakovų turtui taikytos laikinosios apsaugos priemonės.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Andopas“ kreipėsi į Šiaulių apylinkės teismą su ieškiniu atsakovams UAB „Apoil“ ir P. Z. dėl 33 885,67 Eur skolos, 6 procentų metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo, be kita ko, prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti 33 885,67 Eur sumai atsakovų pinigines lėšas, o jų nesant areštuoti nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą. Būtinybę taikyti laikinąsias apsaugos priemones grindė tuo, kad ieškinio suma yra didelė, todėl atsakovai, siekdami išvengti teismo sprendimo vykdymo, gali imtis priemonių perleisti savo turtą tretiesiems asmenims.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Šiaulių apylinkės teismas 2017 m. balandžio 26 d. nutartimi ieškovės prašymą tenkino. Areštavo ne didesnei kaip 33 885,67 Eur sumai atsakovams UAB „Apoil“ ir P. Z. priklausantį kilnojamąjį turtą, turtines teises, tokio turto nesant arba jo nepakankant, nurodė areštuoti pinigines lėšas, esančias atsiskaitomosiose banko ir/ar kitų kredito įstaigų sąskaitose ar pas trečiuosius asmenis, nustatant, jog leidžiama atsakovui iš areštuotų lėšų atsiskaityti su ieškove UAB „Andopas“ bei vykdyti atsiskaitymus, susijusius su darbo santykiais, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba ir Valstybine mokesčių inspekcija. Teismas, įvertindamas tai, kad reikalavimo suma yra labai didelė, atsakovų reali finansinė padėtis nėra žinoma, sprendė, kad yra reali grėsmė, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių gali pasunkėti arba tapti negalimas teismo sprendimo įvykdymas.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai

Skųsdami Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartį, apeliantai (atsakovai) UAB „Apoil“ ir P. Z. prašo panaikinti skundžiamą nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir ieškovės UAB „Andopas“ prašymą išspręsti iš esmės – prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovų UAB „Apoil“ ir P. Z. atžvilgiu atmesti. Sprendžiant, jog egzistuoja pagrindai laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, apeliantai teismo prašo skundžiamą nutartį pakeisti ir nustatyti, kad taikant laikinąsias apsaugos priemones pirmiausia areštuotini atsakovams UAB „Apoil“ ir P. Z. priklausantys nekilnojamieji daiktai ne didesnei nei pareikšto turtinio reikalavimo sumai. Atskirąjį skundą grindžia šiais esminiais argumentais:

Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, pirmiausia turėjo pareigą nustatyti galimą atsakovams priklausančių nekilnojamųjų daiktų, kaip laikinųjų apsaugos priemonių, mažiausiai neigiamai įtakojančių atsakovų veiklą ir interesus, areštą.

Ieškinio pareiškimo momentu nebuvo suėjęs UAB „Andopas“ patvirtinto kreditorinio reikalavimo mokėjimo terminas, ieškovas UAB „Andopas“ neturėjo ir neturi teisės reikšti reikalavimo dėl priverstinio skolos išieškojimo. 2015-11-10 susitarimas restruktūrizavimo byloje tarp IĮ „Apoil“ ir kreditorių bei įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai patvirtina, kad ieškovės UAB „Andopas“ ieškinio reikalavimas pagrįstai tikėtinai negali būti tenkinamas, dėl ko atsakovų atžvilgiu taikytos laikinosios apsaugos priemonės naikintinos.

Ieškovė tikėtinai nepagrindė pareikšto ieškinio reikalavimo subsidiariam atsakovui P. Z., dėl ko jo atžvilgiu taikytos laikinosios apsaugos priemonės naikintinos.

Atsiliepdama į atskirąjį skundą ieškovė UAB „Andopas“ prašo Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimą į atskirąjį skundą grindžia šiais esminiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje tinkamai įvertino, jog ieškovės pareikšto ieškinio suma atsakovams yra didelė. Patys atsakovai atskirtajame skunde minėtos aplinkybės neginčija, todėl laikytina, kad nėra pagrindo skundžiamos nutarties panaikinimui.

Atsakovės IĮ „Apoil“ restruktūrizavimo byla buvo užbaigta, atsakovės mokumas turėjo būti atstatytas pilnai, o restruktūrizavimo plano vykdymas pasibaigė. Atsakovui kyla pareiga atsakyti pagal savo prievoles ieškovei bendra Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nustatyta tvarka.

Antstolio J. P. (duomenys neskelbtini) sudarytas turto aprašas patvirtina, kad atsakovai turi tik vieną nekilnojamojo turto objektą, kuriam nėra taikomi apribojimai. VĮ Registrų centras nurodoma vidutinė minėto žemės sklypo rinkos vertė yra tik 1890 Eur. Areštavus atsakovų nekilnojamąjį turtą, kuriam jau yra taikomi apribojimai siekiant užtikrinti kitų kreditorių reikalavimų įvykdymą, ir/ar minėtą žemės sklypą, kurio vertė yra tik apie 1890 Eur, visiškai nebūtų pasiekti laikinųjų apsaugos priemonių tikslai.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - ir CPK) 144 straipsnio 1 dalimi, pagrindą laikinųjų apsaugos priemonių taikymui sudaro dviejų būtinųjų sąlygų egzistavimas: 1) tikėtinas ieškinio reikalavimo pagrindimas; ir 2) grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui buvimas. Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas laikinąsias apsaugos priemones taiko nustatęs, kad pateiktas ieškinys gali būti vertinamas kaip tikėtinai pagrįstas ir egzistuoja grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Nesant bent vienos iš šių būtinųjų sąlygų, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nėra galimas. Skundžiamoje pirmosios instancijos teismo nutartyje nėra jokių argumentų, kuriais preliminariai būtų įvertintas apeliantams nukreiptų ieškinio reikalavimų tikėtinas pagrįstumas ir, kadangi apeliantai kvestionuoja sąlygų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo egzistavimą, teismas pasisako dėl abiejų laikinųjų apsaugos priemonių instituto būtinumo taikymo sąlygų.

Dėl tikėtino ieškinio pagrįstumo

Spręsdamas, ar egzistuoja pirmoji CPK 144 straipsnio 1 dalyje numatyta laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga, teismas preliminariai įvertina ieškovo reikalavimą, pateiktus įrodymus, ir įsitikina, ar galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas, tačiau Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pabrėžiamas ir toks aspektas, kad preliminarus ieškinio reikalavimų įvertinimas negali būti suprantamas kaip teismo pareiga jau šioje bylos proceso stadijoje nuodugniai įvertinti kiekvieną ieškinio argumentą bei įrodymą ir pasisakyti dėl jų pakankamumo ieškiniui patenkinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2015-01-29 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-108-516/2015).

Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad teismo atliekamas prima facie (iš pirmo žvilgsnio) ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones dėl tikėtino ieškinio nepagrįstumo tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą, arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis ir pan. (Lietuvos apeliacinio teismo 2015-06-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015; 2017-01-05 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-8-464/2017).

Nagrinėjamu atveju ieškovė ieškinyje nurodo faktines aplinkybes, kartu su ieškiniu pateikė įrodymus, kuriais grindžia pareikšto ieškinio dalyką ir pagrindą, todėl apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamu atveju neturi pagrindo nustatyti, kad ieškovės reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, ar ieškovė pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą. Todėl konstatuotina, jog egzistuoja pirmoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo instituto sąlyga – tikėtinas ieškinio pagrįstumas.

Dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui

Pirmosios instancijos teismas apie grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui sprendė remdamasis vien didelės ieškinio sumos apeliantams kriterijumi. Tokia pirmosios instancijos teismo pozicija yra nepagrįsta, nors sutiktina, kad pareiškus turtinio pobūdžio reikalavimus ieškinio suma yra reikšminga laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, tačiau kiekvienu atveju turi būti atsižvelgiama ir į daugelį kitų aplinkybių, t. y. į asmens turtinę padėtį, į turtinės padėties pokyčio perspektyvas, į asmens elgesį iki bylos iškėlimo ir jos nagrinėjimo metu, nesuteikiant išskirtinės reikšmės tik tam tikroms pavienėms aplinkybėms, kaip šiuo atveju vien ieškinio sumos dydžiui.

Laikinosios apsaugos priemonės – tai asmens, kurio atžvilgiu jos taikomos, tam tikrų teisių bei interesų suvaržymas, kuris suponuoja šio instituto taikymo išimtinumą, parenkamų priemonių ekonomiškumą ir proporcingumą.

Aktualioje Lietuvos apeliacinio teismo formuojamoje laikinųjų apsaugos priemonių instituto normų taikymo bei aiškinimo praktikoje yra pasisakoma, kad nepriklausomai nuo to, ar ieškinio suma atsakovui yra didelė, vien ši aplinkybė negali būti pripažinta kaip absoliutus pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones; laikinųjų apsaugos priemonių taikymas savaime nesukuria materialinių vertybių ir nepagerina atsakovo turtinės padėties, o tik padeda išsaugoti jo turtą iki ginčo išsprendimo iš esmės; vien didelė ieškinio suma pati savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Todėl laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra bent tikėtinų duomenų apie galimą atsakovo nesąžiningumą, jo ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2014-04-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-769/2014; 2016-01-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-27-407/2016; Lietuvos apeliacinio teismo 2016-06-16 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1069-407/2016; Lietuvos apeliacinio teismo 2016-06-23 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016; 2017-01-16 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-50-464/2017). \

Civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, kuri reiškia, jog kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, kol neįrodyta kitaip. Pozicijos, kad ieškovas turi įrodyti (ar bent pateikti įtikinamus argumentus) apie atsakovo nesąžiningumą, laikomasi ir aktualiausioje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2017-03-09 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-364-241/2017; 2017-03-23 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-476-178/2017), tačiau ieškovė, ieškinyje argumentuodama savo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, visiškai neįrodinėjo apeliantų nesąžiningumo, nenurodė apie jų ketinimus turimą nekilnojamąjį turtą paslėpti ar perleisti tretiesiems asmenims ar kaip nors kitaip apsunkinti savo turtinę padėtį (CPK 178 str.), siekiant išvengti galimai jiems nepalankaus teismo sprendimo įvykdymo, tačiau įrodyti tokias aplinkybes pareiga šiuo atveju tenka būtent ieškovei.

Pažymėtina ir tai, kad taikant varžančias turtą procesines priemones, visuomet egzistuoja poreikis nepažeisti proceso šalių interesų pusiausvyros ir proporcingumo principo. Proporcingumas yra vienas iš bendrųjų teisės principų, kurio taikymas sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienai iš šalių nesuteikti nepagrįsto pranašumo.

Nagrinėjamu atveju iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatyta, jog Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. birželio 1 d. sprendimu patvirtintas (duomenys neskelbtini) P. Z. individualios įmonės „Apoil“, juridinio asmens kodas 163347969, restruktūrizavimo įgyvendinimo aktas ir šios įmonės restruktūrizavimo byla baigta. Teismo vertinimu, šioje restruktūrizavimo byloje, nepaisant fakto, kad nebuvo iki galo išmokėtos skolos, restruktūrizavimo tikslai buvo pasiekti – išsaugota juridinio asmens ūkinė komercinė veikla, taip išvengta bankroto ir atkurta socialinė taika, nes skolininkė ir kreditoriai bendradarbiavo, susitarė, kad skolininkė ir toliau vykdys savo įsipareigojimus bei sumokės visas skolas per 2016–2018 metus nustatyta tvarka (civilinė byla Nr. B2-32-513/2016). Iš šioje byloje pateikto ir teismo patvirtinto restruktūrizavimo plano įgyvendinimo akto matyti, jog įmonė, užbaigusi restruktūrizavimo procedūrą, kreditorių finansinius reikalavimus tenkins iš pelno, gauto iš įmonės komercinės veiklos, ir kreditorių reikalavimams patenkinti įsipareigojo mokėti 2 800 Eur sumą kas mėnesį, į kurią įskaitomos ir palūkanos, kurios skolų mokėjimo grafiko laikotarpiu sudarys 3,5 procento nuo negrąžintos grynosios skolos, o AB SEB bankui – po 500 Eur per mėnesį su 3,5 procento palūkanomis nuo skolos likučio. UAB „Andopas“ su 35 884,99 Eur finansiniu reikalavimu, yra įtraukta į minėtą finansinių reikalavimų tenkinimo grafiką. Be to, iš apeliantų su atskiruoju skundu pateiktos pažymos apie skolų apyvartą laikotarpiu nuo 2015-04-01 iki 2017-04-30 matyti, jog UAB „Apoil“ iš esmės laikosi prisiimtų įsipareigojimų pagal teismo patvirtintą restruktūrizavimo įgyvendinimo aktą.

Taigi, esant nurodytoms aplinkybėms, nėra prielaidų pripažinti antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymui būtinosios sąlygos, t. y. grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui buvimo, todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis dėl turto arešto taikymo naikintina ir šis klausimas išspręstinas iš esmės – ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmestinas (CPK 337 str. 1 d. 2 p.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės.

Atmesti uždarosios akcinės bendrovės „Andopas“, juridinio asmens kodas 152680118, prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones uždarajai akcinei bendrovei “Apoil” ir P. Z..

Šios nutarties kopiją nedelsiant išsiųsti Turto arešto aktų registro tvarkytojui.

Teisėja Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė